Liberalizmas

Politinės doktrinos

Vienokiomis ar kitokiomis idėjomis yra paremti bet kuri politiniai projektai bei politinė veikla apskritai ir net pačios šiuolaikinės valstybės. Susistemintos į vientisą junginį politinės idėjos sudaro vienokią ar kitokią politinę doktriną. Politinė doktrina (lot. Doctrina – mokymas, mokslas) – tai ištisa viena iš kitos išplaukiančių ir tam tikrą hierarchiją sudarančių idėjų sistema, tam tikrų politinių pažiūrų sistema, kurioje galima išskirti pakankamai aiškius sudedamuosius elementus ir pakankamai griežtą vidinę logiką. Politinės doktrinos remiasi ne tik kasdienine patirtimi, bet ir bendresnėmis ppažiūromis į žmogaus ir visuomenės prigimtį, valstybės paskirtį ir santvarką, žmonių santykį su vyriausybe. Žinomiausias ir įtakingiausias politines doktrinas kuria ir plėtoja iškilūs mąstytojai, teoretikai, filosofai. Tačiau daugelį naujų ir originalių idėjų suformuluoja realioje tikrovėje veikiantys politikai, kurie, tiesiogiai bendraudami su žmonėmis, geriausiai yra susipažinę su jų interesais ir problemomis. Politinės doktrinos kuriamos pirmiausia tam, kad paveiktų politiką, padėtų atitinkamas idėjas įgyvendinti tikrovėje. Tais atvejais, kai atitinka daugelio žmonių ar net ištisų socialinių sluoksnių interesus, jos įgyja milžinišką galią ir ggali vienam ar kitam politiniam veiksmui sumobilizuoti dideles žmonių mases. Todėl doktrinos plėtojasi ir keičiasi drauge su visu politiniu procesu, reaguoja į naujas problemas ir poreikius. Politikos praktika ir politinės doktrinos, nors gana glaudžiai susijusios tarpusavyje, vis dėlto lieka santykinai ssavarankiškos. Politinės doktrinos kinta lėčiau nei politinis procesas ir yra daug pastovesnės. Politinės doktrinos yra ne tik politikos kūrimo, politinio veikimo priemonė, bet ir palengvina bei supaprastina politikos, konkrečių politinių problemų suvokimą, padeda žmonėms geriau ir greičiau susiorientuoti sudėtingame politikos įvykių pasaulyje. XVII-XIX a. formuojantis šiuolaikinėms valstybėms, Vakarų pasaulyje išryškėjo trys pagrindinės politinės doktrinos: liberalizmas, konservatizmas ir socializmas. Jų tarpusavio ginčo ribose vyko ir tebevyksta dauguma politinių debatų.

Savo darbe plačiau nagrinėsiu ir pristatysiu liberalizmą.

Liberalios tradicijos vientisumas

Nors istorikai yra atradę liberalios pasaulėžiūros elementų dar Antikos pasaulyje, ypač klasikinėje Graikijoje ir Romoje, šie elementai sudaro greičiau liberalizmo priešistorę negu Naujųjų laikų liberalaus judėjimo dalį. Kaip politinė srovė ir intelektualinė tradicija, kaip išsiskirianti minties ir praktikos versmė, liberalizmas nėra senesnis už XVII amžių. PPažyminys „liberalus” pirmą kartą buvo pavartotas apibūdinant tam tikrą politinį judėjimą tik XIX a., kai 1812 m. jį sau pritaikė vadinamųjų Liberales partija Ispanijoje. Iki 1812 m. klasikinio liberalizmo idėjų sistema kūrėsi visų pirma škotų Švietimo laikotarpiu, kai Adamas Smithas kalbėjo apie „liberalų lygybės, laisvės ir teisingumo planą”, tačiau terminas „liberalus” buvo vartojamas kaip liberalumo – klasikinės žmogiškumo dorybės, didžiadvasiškumo ir proto atvirumo – vedinys. Norint tiksliai suprasti liberalizmą, būtina atsižvelgti į jo istoriškumą, ištakas konkrečioje kultūrinėje ir politinėje dirvoje iir jo pagrindą europietiško individualizmo kontekste ankstyvaisiais Naujaisiais laikais. Nors liberalizmas neturi vienos nekintamos prigimties ar esmės, tačiau jam būdingi tam tikri bruožai, kurie parodo o modernybę ir kartu išskiria jį iš kitų Naujųjų laikų intelektualinių tradicijų bei su jomis susijusių politinių judėjimų. Visi šie bruožai visiški suprantami tik istorinėje perspektyvoje, kurią žymi kelios naujųjų laikų krizės – feodalinės santvarkos irimas XVI ir XVII a. Europoje, įvykiai, susiję su Prancūzijos ir Amerikos revoliucijomis XVIII a. paskutiniajame dešimtmetyje, demokratinių ir socialistinių masinių judėjimų atsiradimas XIX a. antroj pusėje ir liberalios visuomenės traukimasis įsigalint totalitarinėms valdžioms mūsų laikais. Taigi liberalios žmogus ir visuomenės sampratos, atsiradusios XVII a. Anglijoje, skiriamieji bruožai keitėsi ir modifikavosi, tačiau nepasikeitė neatpažįstamai, kai individualistinės visuomenės, davusios pradžią liberalioms idėjoms, patyrė daug naujų ir įvairių išmėginimų.

Visoms liberalios tradicijos atmainoms būdinga apibrėžta, aiškiai moderni žmogaus ir visuomenės samprata, kuri yra:

-individualistinė, nes teigia moralinę asmens pirmenybę prieš bet kokio visuomeninio kolektyvo pretenzijas;

-egalitarinė, nes suteikia visiems žmonėms tą patį moralinį statusą ir atmeta kaip teisinei ar politinei tvarkai bereikšmius moralinės vertės skirtumus;

-universalinė, nes teigia žmonių giminės moralinę vienybę ir teikia tik antrinę reikšmę specifinėms istorinėms asociacijoms ir kultūrinėms formoms;

-melioristinė teigdama visų socialinių institucijų bei politinių santvarkų pertvarkymo ir tobulinimo galimybę.

Kaip ttik ši žmogus ir visuomenės samprata suteikia liberalizmui tą aiškų tapatumą, kuris išlieka nepaisant didžiulės jo vidinės įvairovės ir sudėtingumo. Kai ką ši samprata perėmė iš stoicizmo ir krikščionybės, ją įkvėpdavo skepticizmas ir fedeistinis tikėjimas dieviškuoju apreiškimu, ji aukštino žmogaus proto galią, nors kituose kontekstuose mėgino tramdyti proto pretenzijas. Be to, liberalioji tradicija ieškojo savo pagrindimo ar pateisinimo labai skirtingose filosofijose. Liberalios moralinės ir politinės idėjos buvo grindžiamos prigimtinių žmogaus teisių teorijomis taip dažnai, kaip jos buvo ginamos remiantis utilitarinėmis veiklos teorijomis ir ieškojo paramos moksle ir religijoje. Pagaliau, kaip ir kiekviena pažiūrų srovė, liberalizmas įgavo įvairių atspalvių priklausomai nuo įvairių nacionalinių kultūrų. Per visą istoriją Prancūzijos liberalizmas smarkiai skyrėsi nuo anglų, vokiečių visada susidurdavo su unikaliomis problemomis, o Amerikos liberalizmas, kad ir skolingas anglų bei prancūzų teorijai ir praktikai, greitai įgijo naujų savo bruožų. Kartais idėjų ir judėjimų istorikui gali atrodyti, kad nėra jokio liberalizmo apskritai, o egzistuoja begalė liberalizmų, kuriuos sieja tik bendri kilmės panašumai.

Liberalizmo pagrindai

Liberalizmas (lot. libere – laisvas ) – aukščiausia vertybe pripažįstanti individą, jo laisvę, teises, ginanti laisvos rinkos ekonomiką su jai būdinga konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip politinė doktrina jis formavosi apie du su puse amžiaus. Jis aatsirado XVII a., suklestėjo laisvojo kapitalizmo vystymosi laikotarpiu, tarpukaryje pergyveno gilią krizę ir atgimė nauju neoliberalizmo pavidalu po Antrojo pasaulinio karo. Kaip ideologija susiformavo griūvant feodalinei santvarkai ir įsitvirtinant kapitalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių – ideologija.

Liberalizmas kaip apibrėžta idėjinė ir praktinė srovė, nuo pat savo atsiradimo Naujųjų laikų pradžioje Europoje nagrinėja savo paties pagrindus. Visi didieji teoretikai ieškojo savo ištikimybės individualiai laisvei pagrindimo , kuris būtų ne vien lokalinis, bet potencialiai universalus. Liberalius reikalavimus patys liberalai traktavo ne kaip grupinių interesų ar atskirų kultūros ciklų, bet kaip visos žmonijos reikalavimus. Todėl liberalizmo pagrindimas turi būti įtikinamas visiems žmonėms, o ne tik tiems, kurie jau gyvena individualistinėje visuomenėje.

Nors daugelis liberalių autorių remiasi daugiau nei vienos rūšies argumentais grįsdami lygios laisvės ir įstatymu apribotos valdžios principus, liberalioje intelektualinėje tradicijoje reikia skirti tris atskiras liberaliųjų principų grindimo kryptis. Pirmoji iš jų – tai prigimtinių teisių doktrina, kurią klasikiniu pavidalu išdėstė Johnas Locke’as ir kuria naudojasi Robertas Nozickas. Pasak šios teorijos, pamatinė moralinė tiesa yra ta, kad žmogiškos būtybės gali kelti pagrįstus ir svarius teisingumo reikalavimus viena kitai, visuomenei ir valdžiai. Prigimtinės teisės, kurios, pasak šios teorijos priklauso žmogiškosioms būtybėms, yra prigimtinės ta prasme, kad jos yra

ikikonvencinės, moraliniu požiūriu pirmesnės už kiekvieną visuomeninę instituciją ar sutartinę tvarką. Šių teisių teorijų moralinis tikslas, joms atsirandant XVII a., buvo pasipriešinti monarchinio absoliutizmo ir patriarchalinės valdžios doktrinoms. XX a. jų tikslas – visų pirma kovoti su moraliniu reliatyvizmu ir utilitarizmu. Daugeliui šiuolaikinių liberalių teisės teoretikų rūpi tiksliai atskirti deontinius argumentus, kurių turinį pabrėžia teisių reikalavimai, nuo agregatinių arba teleologinių argumentų, apibrėžiančių gerovės sumetimus.

Liberalizmo numatymai iki Naujųjų laikų

Liberalizmo, kaip idėjinės ir politinės srovės, ištakų galima rasti jau Antikos laikais. PPasak žymaus XVIII a. prancūzų liberalaus rašytojo Benjamino Constanto, antikinio pasaulio laisvės samprata iš esmės skyrėsi nuo jos sampratos Naujaisiais laikais. Naujųjų laikų žmonėms laisvė reiškia įstatymo saugomą nesikišimo arba nepriklausomybės sritį, o Antikai ji reiškė teisę turėti balsą priimant kolektyvinius sprendimus. Kaip tik šį požiūrį į laisvę mėgino anachronistiškai atgaivinti J.J. Rosseau, šlovindamas disciplinuotą Spartos gyvenimą. Toks Constanto skyrimas yra svarbi įžvalga savo teiginiu, kad dominuojanti laisvės idėja senovės graikų pasaulyje nebuvo saugi erdvė individualiai nepriklausomybei, bet bendruomenei, priimant bbendruomeninius sprendimus. Šiuo požiūriu antikinė ir modernioji laisvės idėjos griežtai skiriasi.

Kita vertus, Constanto įžvalga neturi būti pervertinta ir jos esminis pagrįstumas neturi paskatinti neigti liberalių idėjų užuomazgas Antikoje ir ypač Graikijoje. Paminėtini graikų sofistai, mąstytojai skeptikai, kurie, brėždami aiškią rribą tarp prigimties ir konvencijos, buvo linkę ginti visuotinę žmonių lygybę. Sofistas Likofronas teigė: „įstatymas ir valstybė priklauso nuo sutarties, pagal kurią vienintelis įstatymo tikslas yra individo saugumas, o visos valstybės funkcijos yra negatyvios funkcijos, užkertančios kelią neteisingumui.” Sofistinis prigimties ir konvencijos skyrimas buvo specialiai skirtas prigimtinės vergovės idėjai paneigti. Retorius Alkidamas įrodinėjęs, kad dievai sukūrė visus žmones laisvus; prigimtis nė vieno nepadarė vergu. Kaip tik sofistai pirmieji plėtojo politinės lygybės doktriną, priešingą ezoterinėms ir elitarinėms valdymo koncepcijoms, kurios iki tol vyravo tarp graikų.

Vėlesnei liberalios tradicijos raidai itin svarbūs Periklio garsiojoje Laidojimo kalboje išdėstyti liberalūs egalitarizmo ir individualizmo principai.

Tačiau Platono ir Aristotelio darbuose randama ne tolesnė Didžiosios Kartos liberalios pasaulėžiūros plėtotė, bet reakcija prieš ją – graikiškojo liberalizmo nnuskurdinimas arba kontrrevoliucija prieš atvirą Periklio Atėnų visuomenę. Antiliberali Aristotelio mąstymo nuostata nėra tokia stipri kaip Platono darbuose, tačiau ji išlieka griežta ir visa apimanti.

Panašiai Leo Strausas supriešina „klasikinę prigimtinė teisę” su Naujųjų laikų prigimtinių teisių teorijomis aiškindamas, kad antikos prigimtinė teisė grindžiama pilietine pareiga, o moderniosios prigimtinių teisių teorijos individo laisvę laiko nepriklausoma nuo pilietinių įsipareigojimų ir pirmesne negu jie. Visgi reikia paminėti, kad protoliberalinis graikų gyvenimas baigiasi su Aristoteliu ir toliau reikia nagrinėti romėnus.

Romėnams Dvylikos lentelių įstatymai, kkurie galbūt buvo sukurti Solono įstatymų pavyzdžiu, įkūnijo svarbias individualios laisvės garantijas. Pirmasis iš jose surašytų viešų įstatymų skelbia, kad jokios privilegijos ar statutai nebus taikomi vieniems privatiems asmenims kitu privačių asmenų nenaudai prieštaraujant įstatymui, kuris bendras visiems piliečiams, ir kuriuo visi asmenys, nepaisant padėties, turi teisė naudotis. Būtent šiuo pagrindu Romoje atsirado labai išplėtot ir daugeliu požiūrių griežtai individualistinė ir privatinė teisė. Taip pat svarbūs stoikai, kuri savo idėja apie žmonių giminės racionalią vienybę, kurią sukuria dalyvavimas dieviškam logose, numatė liberalų Naujųjų laikų liberalizmo idealą. Tačiau šis stoikų indėlis greičiausiai buvo mažiau svarbus liberalizmo ateičiai negu individualistinė teisinė tvarka, susiklosčiusi tam tikru Romos istorijos periodu. Tad Senovės Romoje, kaip ir klasikinėje Graikijoje, būta liberalios pasaulėžiūros elementų, kurie tam tikrą laiko tarpą buvo įgyvendinami praktiškai per individualistinės teisės institucijas.

Romos atsivertimas į krikščioniškąjį tikėjimą valdant Konstantinui ir vėliau buvo Antikos vertybių – religinės tolerancijos, pagarbos mokymui ir protui – saulėlydis. Krikščionybė atnešė barbarizmo bei religijos triumfą ir pradėjo nepakantumo, tamsumo amžių. Tačiau šiam požiūriui prieštarauja tai, kad ankstyvoji krikščionybė, palyginti su Romos ar Žydų religijomis, buvo individualistinė. Ę)Jos išimtinis rūpinimasis individo išsigelbėjimu ir tikėjimas greita viso pasaulio pabaiga lėmė senųjų religijų moralinės drausmės silpnėjimą ir atitinkamai – individualumo dvasios stiprėjimą, kkuris vėlyvosios Romos laikotarpiu išryškėjo daugelyje filosofijų bei religijų. Kai krikščionybė išsilaisvino iš savo judaistinių ištakų, ji tapo universalia religija, kurios doktrina įkūnijo tikėjimą prigimtine visų sielų lygybe.

Dėl visų priežasčių moralinis krikščionybės paveldas Viduramžiais ir Naujaisiais laikais buvo sudėtingas ir net prieštaringas. Nors krikščionybė iš tiesų sužlugdė antikinę tyrinėjimo laisvės ir santykinės religinės tolerancijos tradiciją , kartu ji perdavė universalinę ir individualistinę pasaulėžiūrą. Išlaikydama imperatoriškosios Romos laimėjimus, krikščionybė, papildydama juos savo autentiškais elementais, perdavė Naujiesiems laikams vieną iš pagrindinių gaivalų, lėmusių liberalios tradicijos formavimąsi.

Naujųjų laikų liberalizmas – klasikinis liberalizmas

Kalbant apie liberalizmo ideologiją, kurios pagrindinė vertybė yra individo laisvė, pirmiausia reikėtų suderinti sąvokas. Nedaug tėra terminų, kurie turėtų tiek reikšmių kaip liberalizmas. Pirmiausia, kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjoms ir situacijoms, geranoriškai ir supratingai vertina kitų asmenų pozicijas bei pažiūras, jis vadinamas liberalu. Kartu dera pabrėžti polinkį į kompromisus ir diskusijas, siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria. Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai yra liberalas ir užima liberalią poziciją. Antra, kai senosios nekintamos tvarkos palaikymo šalininkai susiduria su tradicinių suvaržymų ir struktūrų panaikinimo rėmėjais, antruosius vadiname liberalais.

Liberalizmo idėjos iškilo XVII – XVIII a. Vakarų Europoje – tose vietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti pprieš esama tvarką ir jos principus.

Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą ir ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenės jėgas. Tuo metu keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo idėjas – pirmiausia Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Prancūzijoje. Jose susiformavo pirmoji, mūsų požiūriu klasikinė, liberalizmo atmaina.

Liberalizmo, kaip politinės doktrinos, ištakos siejamos su Džono Loko (John Locke) vardu. Šio mąstytojo plėtota prigimtinių žmogaus teisių ir liaudies suvereniteto teorija tapo XVIII a. pabaigos revoliucijų, nukreiptų prieš absoliutizmą, idėjiniu pagrindu. Pagrindinė dėmesį mąstytojas teikė valstybės normatyviniam – teoriniam aspektui:organizaciniams, etiniams ir juridiniams valstybės kūrimo principams („Du traktatai apie valstybinį valdymą”). Valstybinės valdžios būtinumą jis grindė prigimtinės teisės ir visuomenės sutarties teorija. Svarbiausias valstybės uždavinys – įstatymais saugoti ir ginti tai, kas jau buvo teisėta prieš įstatymą. Absoliutinėmis vertybėmis Dž. Lokas laikė žmogaus teises ir laisves: asmens ir privatinės nuosavybės neliečiamybę, sąžinės, spaudos, draugijų laisvę. Būtent šias teises ir laisves turėjo ginti valstybė. Dž. Lokas kategoriškai pasisakė prieš absoliutinę – monarchinę valstybės valdymo formą, pirmenybę teikė konstitucionalizmui. Svarbiausia jo nuomone yra tai, kad bet kokio valdymo forma būtų kilusi iš visuomeninės sutarties ir savanoriško žmonių susitarimo. Susiformavus despotinei valdymo formai, tautai pripažįstama teisė naudoti prievartą. Tauta gali sukilti ir

grąžinti valstybę į laisvės ir teisingumo kelią. Kitas žymus liberalas – prancūzas Benžamenas Konstantas. Nagrinėdamas individo laisvės ir konstitucinės santvarkos problemas, Konstantas sukūrė liberalius konstitucijos mokslo principus.

Liberalizmo idėjų pamatas – individualistinė ir racionalistinė savo likimo kūrėjo, žmogaus, pažįstančio savo poreikius ir svarbesnio už visuomenę, valstybę, valdžią, samprata. Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat ir laisvė veikti (pranc. Laisser – fair ). Kiekvienam individui turi būti sąmoningai leista veikti kiekvienoje savo gyvenimo srityje. Viena iš individui ppriderančių laisvių yra teisė įgyti nuosavybę. Būtina pabrėžti: ne teisė turėti nuosavybę, bet įgyti ir palikti ją paveldėtojams. Laisvų žmonių aktyvumas, liberalų nuomone, daro pasaulį vis geresnį.

Visuomenė liberalams tėra tik individų suma, o kiekvienas individas svarbesnis už visuomenę. Kiekvienas individas vis kitoks, savaip veikia visuomenę, todėl socialinis pliuralizmas liberalams yra ir faktas, ir trokštamas tikslas. Individas pats turi rūpintis savo likimu, todėl negalima jam trukdyti. Stipri valstybė bando įsakinėti individams ir kelia pavijų jų laisvei. Valstybė egzistuoja individams, dar daugiau, jji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jai patiki. Kuo mažiau jai patikima, tuo geriau.

Visai šiai mintinei konstrukcijai reikėjo šerdies, ir šiai funkcijai atlikti pasirinkta prigimtinės teisės idėja. Pagal šiuos dėsnius kiekvienas žmogus jau gimsta turėdamas ttam tikras teises, tačiau reikėjo nuspręsti, iš kur atsirado tie dėsniai. Vienų nuomone jie pridera Dievo kūriniams ( taip manė britų ir amerikiečių liberalai ), kiti kalbėjo apie gamtos kuriamąsias galias, neretai pažymėdami, kad Aukščiausios Esybės problemai jie esą abejingi. Kai kurie aiškiai formulavo pažiūrą, kad jų pasaulyje dievui vietos nėra ( taip tvirtino prancūzų liberalai ).

Pirmieji bandymai praktiškai įgyvendinti šias idėjas minėtuose kraštuose sukėlė daug aštrių problemų. Pirma to priežastis – liberalų požiūris į privačią nuosavybę. Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė – tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas. Be jos laisvė miršta, lieka vien jos fikcija, todėl privalu ginti nuosavybę ir jos savininkus. Kitų žmonių, turinčių teisę tik reikalauti atlyginimo, išnaudojimas yra visiškai natūralus ir vertas net moralinio pritarimo. Liberalai sskelbia tik prigimtinę žmonių lygybę, jie tvirtina, kad visi gimsta lygūs, o feodalinės privilegijos grindžiamos prievarta ir melu. Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybė prieš gamtos dėsnius, kitaip tariant, savotiškas šansas, kurį kiekvienas turi išnaudoti pagal savo galvą. Visus bandymus likviduoti socialinę nelygybę, o ypač įgyvendinti socialinės lygybės principus, liberalai laiko neleistinu kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.

Paradoksalu, kad žmonių prigimtinės lygybės padarinys yra praktinė visų žmonių socialinė nelygybė; liberalų manymu tai natūralu ir neišvengia. Pagal juos, ppolitiniame gyvenime būtinas nuosavybės cenzas, nes politika turi tapti turtingųjų privilegija. Šiuo principu suformuota valstybė turi turėti kuo mažesnę ir griežtai apibrėžtą kompetenciją; jos darbas – ginti individą ir jo teises, kurios visada viršesnės už valdžios teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia – iš visuomenės.

Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcijas, t.y. padalyti valdžią į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos,vykdomąją ir teisminę. Šios koncepcijos autorius yra prancūzų liberalas aristokratas Šarlis Monteskjė ( Charles Louis Montesquieu ) .Valstybės santvarkos mechanizmas, grindžiamas trijų valdžių kompetencijos atskyrimu, turėjo užkirsti kelią tironijai, sutvirtinti individo teisių garantijas.

Reikšmingiausią indėlį į liberalizmo ekonominę programą įnešė anglų ekonomistas Adamas Smitas ( Adam Smith ), kuris veikale „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas” pagrindė pažiūrą, kad vyriausybei nedera kištis į ūkio valdymą ir jos paskirtis yra užtikrinti laisvą rinkos funkcionavimą. Jis, kaip ir kiti liberalai, kritikavo merkantilizmo politiką, feodalinius institutus, asmeninį interesą ir konkurenciją laikė svarbiausiais ūkinės veiklos principais. Privatinė nuosavybė tapo naujos socialinės sistemos pagrindu, o siekimas gauti didžiausią pelną svarbiausiu visuomeninės pažangos veiksniu. Ekonominis liberalizmas padėjo kilti pramonei, sudarė prielaidas naujos visuomenės vystymuisi.

Tačiau liberalizmas ir tikrovė pasirodė ne taip lengvai suderinami. Nei ten, kur liberalai atėjo į valdžią, nei ten, kur jie tturėjo galimybių dalyvauti valdyme, reikalai nesiklostė taip paprastai. XIX ir XX a. istorija atspindi tas pačias problemas ir Europoje, ir JAV. Amerikos liberalizmui būdinga spartesnė praktinė raida, o jo refleksijai didesnę įtaką padarė Europos liberalai.

XIX a. liberalizmo pirmtakų sekėjas tapo Džeremis Bentamas (Jeremy Bentham ). Savo darbuose ( „Deontologija”, „Įvadas į moralės ir įstatymų leidybos pagrindus”, „Įstatymdavystės principai ”) jis sukūrė vadinamąją utilitarizmo teoriją (naudos teorija), kurią pagrindė politinių ir teisinių institutų demokratizacijos programa. Svarbiausias šios teorijos teiginys yra naudos principas, kuris ir sudaro bet kokios žmonių veiklos pagrindą, tampa jų elgesio tikslu ir pagrindiniu motyvu. Utilitarizme ryškiai dominuoja individualizmas. Remiantis naudos principu formuojami valstybiniai ir teisiniai institutai. Pagrindinis valstybės uždavinys – užtikrinti kuo didesnę laimę kuo didesniam žmonių skaičiui. Tai galima pasiekti tik vedamos liberalios politikos dėka.

Dž. Bentamo idėjas toliau tęsė žymus Anglijos mąstytojas Džonas Stiuartas Milis ( John Stuart Mill ), kuris savo veikaluose ( „Logikos sistema”, „Utilitarizmas”, „Apie laisvę” ) liberalizmo politinę doktriną išdėstė kaip vientisą logišką minčių seką – nuo pagrindinės idėjos apie žmogus laisvę iki tą reikalavimą atitinkančios valstybinės santvarkos. Dž.S. Milio liberalinės valstybės koncepcija rėmėsi individualizmo ir laisvės principais. Kartu jis atsisakė kraštutinumų, bandė laisser – fair! Principą susieti su ribotu valstybės kišimosi įį ekonominį ir socialinį gyvenimą. Pilietinę ir minties laisvę jis laiko svarbiausia visuomeninės pažangos sąlyga. Dž. S. Milio suformuluoti du svarbiausi teoriniai teiginiai sudarė liberalizmo doktrinos pagrindą:

• Dauguma negali primesti savo nuomonės mažumai;

• Minties laisvė negali pateisinti veiklos laisvės ( kritika tai nėra kvietimas nuversti egzistuojančią tvarką ).

Paskutiniai XIX a. dešimtmečiai buvo laikotarpis, kai liberaliosios demokratijos idėjos puikiausiai tiko JAV realijoms. Popieriuje visi turėjo vienodas teises, o turtiniai skirtumai darėsi vis didesni. Pamažu imta suvokti, kad būtina mažinti nelygybės kraštutinumus ir padėti tiems, kurie atsidūrė socialinės hierarchijos laiptų apačioje, kad jie galėtų įsitraukti į politinį ir socialinį gyvenimą kaip lygiateisiai piliečiai. XIX a. gale JAV atsirado socialinis liberalizmas, kuriam būdinga:

• Siekimas surasti optimalų laisvės ir lygybės santykį;

• Valstybės politinio vaidmens socialinėje ir ekonominėje sferoje pripažinimas;

• Socialinio teisingumo idėja, perimta iš marksizmo ir socialdemokratijos;

• Valstybės funkcijų išplėtimas, siekiant liberalių vertybių realizavimo, žmogaus teisės ir laisvės užtikrinimo.

Laikas jį realizuoti idėjų sferoje atėjo ketvirtajame dešimtmetyje, kai krizės sąlygomis federalinė valdžia įgijo didelius įgaliojimus ir pradėjo plačias reformas, kurios turėjo išgelbėti JAV kapitalinę sistemą.

Didžiosios krizės įvykiai lėmė, kad kai kurie Amerikos liberalai priėjo visiškai kitas išvadas. Savo laikų sukrėtimus ir įtampą jie laikė klasikinio liberalizmo išsižadėjimo dėl liberaliosios demokratijos, o vėliau ir dėl socialinio liberalizmo idėjų padariniais. Tai nulėmė grįžimą

prie neiškreipto pirminio liberalizmo, visų pirma prie laisvos konkurencijos ir apyvartos principų. Taigi ant klasikinio liberalizmo pamatų išaugo XX a. konservatyvusis liberalizmas, dar vadinamas neoliberalizmu. Aptariami įvykiai buvo kartu ir mūsų laikų Amerikos konservatizmo pradžia. Iš pirmo žvilgsnio pastebimas Amerikos ir Europos konservatizmo skirtumas: Europoje jis išsirutuliojo iš prieštaros liberalizmo ideologijai, tuo tarpu Amerikos konservatizmas yra pirmosios klasikinės fazės liberalių idėjų prikėlimas ir įtvirtinimas praėjusio šimtmečio politinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis.

Šiuolaikinis liberalizmas

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo liberalizmo atgimimo epocha. Klasikinio liberalizmo iidėjų atgaivinimas ir tolesnis išplėtojimas, dažnai vadinamas neoliberalizmu. Svarbus akstinas jam susiformuoti buvo fašistinių, o vėliau ir komunistinių režimų žlugimas Vidurio ir Rytų Europoje ir naujas liberalizmo patyrimo apibendrinimas šiuolaikinių filosofų, ekonomistų ir politologų darbuose – K. Mengerio, L. Miseso, M. Frydmano, ypač F.A.Hajeko. kurio knyga „kelias į vergovę” tapo impulsu primirštoms liberalizmo idėjoms iškilti. Jis drąsiai teigė, kad Vakarų valstybės, įgyvendindamos socialistinę politiką, ilgainiui taps totalitarinėmis.

Vakaruose neoliberalizmas, pripažindamas valstybės kišimosi į ekonominį gyvenimą būtinumą, stengėsi užtikrinti laisvosios rinkos mmechanizmo funkcionavimą. Valstybė iš esmės pripažįstama ekonomikos subjektu ( dalyviu ) , bet tik tose sferose, kuriose biudžetas gali palaikyti gamybą be pavojaus kapitalui patirti nuostolių. Filosofinėje bei ideologinėje plotmėje neoliberalizmas siūlo „visuotinės gerovės valstybės” modelį pakeisti nauju – „dviejų ttrečdalių visuomenės”: norint, kad du trečdaliai piliečių gyventų gerai, turi būti vienas trečdalis atstumtųjų. Neoliberalizmas, tęsdamas liberalizmo tradicijas, propaguoja tokią visuomenę, kurioje ryški konkurencija ir ekonominės veiklos laisvė, skatinamas ekonomiškai stipriausių individų, kaip civilizacijos „pažangos lokomotyvų”, atsiradimas. Ženklūs neoliberalizmo laimėjimai šiuolaikinėje praktikoje – po karo Vokietija, o 8 –9 deš. Didžioji Britanija, valdant Margaret Tačer ( Margareth Thatcher ), JAV prezidento Ronaldo Reigano ( Ronald Reaagan ) laikais pasiekė stulbinančių ekonomikos augimo rezultatų. Europos kontinento valstybėse liberalizmo įtaka buvo silpnesnė, jį nukonkuravo konservatizmo ir socializmo politinės doktrinos, tiesa, kai ką perimdamos iš liberalizmo ir modifikuodamos atskiras jo idėjas.

Apskritai liberalizmas šiuolaikinėje epochoje nepretenduoja būti vienintele ir absoliučiai teisinga politine doktrina. 1947 m. Oksforde buvo įkurtas Liberalų internacionalas, kuriam priklauso beveik viso ppasaulio valstybių liberalų politinės organizacijos. Kaip politinė doktrina liberalizmas šiandien pasaulyje yra įvairialypis. Mėginant atspindėti sparčiai kintančias pasaulio realijas, atsirado įvairių liberalizmo atmainų – klasikinis liberalizmas, neoliberalizmas, socialliberalizmas, libertarizmas. Tačiau ir šiandien klasikinio liberalizmo idėjos lemia daugelio valstybių politiką, pirmiausia ekonominę.

Neoliberalizmo, kaip politinės doktrinos, populiarumą dabartiniu metu sąlygoja dvi pagrindinės priežastys:

• Daugelyje Vakarų Europos šalių išaugo valstybinis sektorius, didėja mokesčiai, valdžia vis platesniu mastu reguliuoja ekonomiką. Todėl naujas biurokratijos virusas apėmė įvairius visuomeninių organizacijų sluoksnius. Socialinėje sferoje valstybė nesugebėjo finansuoti vvis naujų socialinių projektų. Visi šie reiškiniai stabdė socialinę pažangą ir skatino neoliberalizmo populiarumą. Neoliberalai reikalauja iš esmės pakeisti egzistuojančias socialinio draudimo ir paslaugų sistemas, dar labiau apriboti valstybės kišimąsi į ekonominį ir socialinį gyvenimą.

• XX a. pabaigoje Vidurio ir Rytų Europoje žlugo kairieji egalitariniai totalitariniai režimai. Susikūrė dešimtys politinių partijų ir organizacijų, kurios perėmė liberalizmo idėjas ir aktyviai jas propaguoja. Liberalizmas, kaip politinė doktrina, pergyvena renesanso laikotarpį, su individualizmo, laisvės, rinkos ekonomikos idėjomis siejamos didelės viltys kuriant demokratinės santvarkos pagrindus.

Liberalizmas Lietuvoje

Lietuvoje liberalizmo atsiradimą sąlygojo įvairūs išoriniai veiksniai bei vietinės tradicijos. Tačiau čia niekada nebuvo suformuota jokia liberalinės pakraipos partija ar liberalinė programa. Tai visiškai nereiškia, jog Lietuvoje nebuvo liberalinės minties šalininkų. Liberalizmo idėjų plitimas buvo daugiau ar mažiau susijęs su lietuvių tautinės raidos idėja ir pačiu demokratizacijos procesu, kuris prasidėjo XVIII a. antroje pusėje vystymosi poreikiams, išsivaduoti iš Rusijos politinės įtakos.

Prijungus Lietuvą prie Rusijos, caro valdžia galėjo sėkmingiau kovoti prieš naujus demokratinius sąjūdžius. Tačiau ir tada carizmas nepajėgė nuslopinti naujos revoliucinės bangos, kuri ritosi per visą Europą. Lietuvoje liberalizmo dvasia ypač jautėsi Vilniaus universitete. Visiems gyventoju sluoksniams aktualiausia problema buvo švietimas ir baudžiavos panaikinimas. VU viešpatavo laisvės, racionalizmo, pažangos ir liaudiškumo dvasia. Tai matyti iš filomatų, filaretų iir kitų studentų organizacijų veiklos ir jų programinių dokumentų. Nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusių valstybių, sąlygos liberalizmui plėtotis buvo nepalankios. Nepriklausomoje prieškarinėje Lietuvoje, esant stipriai Katalikų Bažnyčios įtakai ir egzistuojant grėsmei iš Rytų, dominavo socializmo ir konservatizmo tradicijos.

Atkūrus nepriklausomybę, liberalizmo idėjas Lietuvoje ėmėsi populiarinti Lietuvos liberalų sąjunga ( LLS, įsikūrė 1990 m.) – politinė partija, savo veiklą grindžianti žmogaus laisvės principais, taip pat 1998 m. įsikūrusi Naujoji sąjunga – socialliberalai NS (S). Liberalizmo idėjos Lietuvoje pirmą kartą po sovietinės okupacijos ryškiausiai pasireiškė intelektualų bei verslininkų sluoksniuose. Iki 2000 m. didesnės politinės įtakos valstybės gyvenime liberalai neturėjo.