Liberalizmas

PLANAS

Įvadas

I. Liberalizmo idėjų atsiradimas………………..3

II. Klasikinis liberalizmas (principai ir sąlygos)

II.1 Žmogaus laisvė……………………..3

II.2 Ekonominė liberalizmo doktrina……………..4

II.3 Pliuralizmo principas…………………..5

III. Naujasis liberalizmas

III.1 Liberalioji demokratija…………………6

III.2 Socialinis liberalizmas………………….6

III.3 Neoliberalizmas……………………7

III.4 Konservatyvusis liberalizmas……………..8

Išvados

Literatūra

Įvadas

Liberalizmas yra ideologija ir politika, apimanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapitalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių – ideologija. Tarp liberalizmo klasikų yra daug plačiai žinomų vardų: DDžonas Lokas, Volteras, Imanuelis Kantas, Bendžamenas Konstantas, Adomas Smitas, D.S.Milis (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: “Žmogus geriau, negu bet kokia vyriausybė, žino ko jam reikia”).

Pagrindinės liberalizmo idėjos susiformavo XVIII a. antroje pusėje. Glaustai jos išdėstytos JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1767 m.) ir Prancūzijos revoliucijos metu priimtoje “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” (1789 m.). Pastarojoje sakoma: “Bet kokio politinio susivienijimo tikslas yra neatimamų žmogaus teisių gynimas. Tos teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasipriešinimas priespaudai”. Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo įgyvendinti JAV, DD.Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse.

Kaip masinis judėjimas liberalizmas ypač stipriai išaugo Anglijoje ir Amerikoje. Anglijoje ypatingą reikšmę liberalizmo plitime suvaidino nonkonformistinės religinės sektos, siekusios apsaugoti savo laisvę ir teises, ir auganti vidurinioji klasę, o jo ideologija aiškiai suformulavo ir iišplatino ir pavertė tikrai tautine filosofija radikalūs filosofai.

I. Liberalizmo idėjų atsiradimas

Liberalizmo idėjų atsirado XVII – XVIII a. Vakarų Europoje tose vietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos principus. Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą, ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenines pareigas. Keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo idėjas pirmiausiai dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Valstijose ir Prancūzijoje. Jose susiformavo pirmoji, klasikinė, liberalizmo atmaina. Tarp daugelio mąstytojų, kūrusių šią pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas (John Locke) ir Benžamenas Konstantas (Beniamin Constant). Džonas Lokas (1632 – 1704) filosofas, logikas, ideologas. Svarbiausias iš Loko darbų yra „Du traktai apie valdžią“ (1690). Benžamenas Konstantas (1767 – 1830) ideologas ir rašytojas. Konstantas sukūrė liberalius konstitucijos mokslo pprincipus, buvo žymiausias opozicijos atstovas.

XIX ir XX a. liberalizmo istorija atspindi tas pačias problemas ir Europoje, ir Jungtinėse Valstijose. Amerikos liberalizmui būdinga spartesnė praktinė raida. Garsiausi Europos liberalizmo atstovai buvo britas Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill) ir prancūzas Aleksis de Tokvilis (Alexis de Tocqueville) . Džonas Stiuartas Milis (1806-1873) filosofas, logikas, ideologas. 1840 -1873 m. Milis parašė savo didžiausius veikalus, tarp jų „Samprotavimus apie atstovaujamą valdžią“ (1861). Aleksis de Tokvilis (1805-1859) teisininkas, politikas. Vienas garsiausių jo kūrinių – dviejų ttomų veikalas „Apie demokratiją Amerikoje“.

Ant klasikinio liberalizmo pamatų išaugo XX a. konservatyvusis liberalizmas, dar vadinamas neoliberalizmu. Jo pirmtakas buvo praėjusio amžiaus britų liberalas Herbertas Spenseris (Herbert Spencer) .

II. Klasikinis liberalizmas (principai ir sąlygos)

II.1 Žmogaus laisvė

Svarbiausias liberalizmo principas yra žmogaus laisvė kaip būtina jo kitų teisių realizavimo prielaida. Liberalų požiūriu laisvė yra aukščiausia ir absoliuti vertybė, apribota tik viena sąlyga – nesikėsinti į kitų žmonių laisvę, arba, kaip rašė Immanuil Kant, “mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė”. Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinė filosofija, kurios pamatu yra pagrindinių teisių triada: gyvenimo, laisvės ir nuosavybės teisės.

Jų realizavimo sąlygos yra:

• lygiateisiškumas,

• vienodos galimybės,

• teisinė valstybė,

• tolerantiškumas,

• mažumų teisių garantijos.

Todėl liberalizmo negalima tapatinti su neribota laisve – atvirkščiai, atsakomybė už savo veiksmus yra viena jo pagrindinių normų. Visi šitie principai tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su sutartinių santykių tarp žmogaus ir valstybės koncepcija, anot kurios valstybė egzistuoja pirmiausia tam, kad būtų apgintos žmogaus laisvės. Tokiu būdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, vienas neįmanomas be kito.

II.2 Ekonominė liberalizmo doktrina

Ekonominės liberalizmo doktrinos pagrindiniai postulatai yra teisė į nuosavybę, laisva rinka, ekonominės veiklos nepriklausomybė nuo valstybės. Klasikinio liberalizmo požiūriu valstybė turi apsaugoti nuosavybę. Tačiau nuosavybę liberalai neskaito absoliučia vertybe: ji suprantama kkaip individo nepriklausomybės nuo valstybės, jos nesikišimo į žmogaus gyvenimą garantija. Kaip sakė amerikiečių mąstytojas Henry Thoreau (1817-1862), “kuo mažiau valdymo, tuo geriau” (the less government, the better). Tas pats principas išreikštas ir prancūzišku terminu laissez faire (“netrukdykite veikti”).

Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas. Be nuosavybės laisvė miršta. Nėra nuosavybės ribų, turėti galima be galo. Kitų žmonių, turinčių teisę tik reikalauti atlyginimo, išnaudojimas yra visiškai natūralus, žmonėms duodamas darbas ir galimybė užsidirbti. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie tvirtina, kad visi gimsta lygūs. Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybė prieš gamtos dėsnius. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės; silpnesnieji ją pralaimi. Todėl socialinė nelygybė teisėta ir prasminga. Bandymus likviduoti socialinę nelygybę liberalai laiko neleistinu kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.

Žmonių prigimtinės lygybės padarinys yra praktinė visų žmonių socialinė nelygybė, tai natūralu, neišvengiama. Politiniame gyvenime turi dalyvauti tik tie, kurie savarankiškai pasiekė gyvenimo sėkmę. Žmonės, kurie nesugebėjo pasirūpinti savais interesais, negali imtis spręsti visų kitų likimo. Politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Valstybė turi ginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžios teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia iš visuomenės.

Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcijas, t.y. padalyti valdžią į ttris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę valdžią. Šios valdžios padalijimo koncepcijos autorius yra prancūzų liberalas Šarlis Monteskjė (Charles Louis Montesquieu ). Šarlis Monteskjė (1689 – 1755) istorikas, teisininkas, rašytojas. Ieškojo receptų, kaip sukurti išmintingai ir teisingai valdomą valstybę, kurios piliečiai būtų laisvi ir saugūs nuo tironijos. 1721 m. išėjo jo veikalas „Apie įstatymų dvasią“. Valstybės santvarkos mechanizmas, grindžiamas trijų valdžių kompetencijos atskyrimu , turėjo užkirsti kelią tironijai ir sutvirtinti individo teisių garantijas.

II.3 Pliuralizmo principas

Būdingas liberalizmui pliuralizmo principas apima visas sferas: politiką, ekonomiką, kultūrą, žiniasklaidą ir kt. Jo realizavimas praktikoje reiškia, kad sukuriamos ne tik sąlygos konkurencijai ir vystimuisi, bet ir padidėja visuomenės bei politinės sistemos sugebėjimas reaguoti į vidaus bei išorinės aplinkos pokyčius, lengviau įsisavinti naujoves.

Visuomenė liberalams tėra tik individų suma, o kiekvienas individas svarbesnis už visuomenę. Socialinis pliuralizmas liberalams yra trokštamas tikslas. Individas pats turi rūpintis savo likimu. Stipri valstybė bando įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė egzistuoja individams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jai patiki.

III. Naujasis liberalizmas

XIX a. pabaigoje industrinėse šalyse tapo aišku, kad laissez faire principas, neribojamas kapitalistinių santykių ir laisvos rinkos vystimasis neužtikrina liberalių vertybių įsigalėjimo, interesų harmonijos ir teisingumo didžiulei gyventojų daugumai. Labai padidėjus

socialinei diferenciacijai, liberalizmas iš esmės gynė tik privilegijuotų, turtingųjų sluoksnių interesus. Todėl nemažos dalies filosofų, politologų, politinių veikėjų (John A.Hobson /1858-1940/, T.Green, Benedetto Croce, John Dewey) pastangomis įvyko klasikinio liberalizmo revizija, naujai buvo suformuluoti jo postulatai ir principai. Reformuotas liberalizmas buvo pavadintas naujuoju arba socialiniu liberalizmu.

Jam būdinga:

– siekimas surasti optimalų laisvės ir lygybės santykį;

– valstybės politinio vaidmens socialinėje ir ekonominėje sferoje pripažinimas;

– socialinio teisingumo idėja, perimta iš marksizmo ir socialdemokratijos;

– valstybės funkcijų išplėtimas, siekiant liberalių vertybių realizavimo, žmogaus tteisės ir laisvių užtikrinimo.

III.1 Liberalioji demokratija

Liberalios demokratijos idėjas galima apibendrinti taip:

1) Laisvo individo , valstybės piliečio , teisių pirmenybė;

2) Valstybės valdžia, remdamasi teise, naudojasi savo plačiais įgaliojimais, gindama interesus visos bendruomenės, kurios kiekvienas narys gali siekti skirtingos naudos iš savo prigimtinių teisių;

3) Valstybės santvarka ir politinė sistema turi būti demokratinė. Praktinės šios demokratijos apraiškos turi būti parlamentas ir teritorinės savivaldos institucijos, išrinktos visuotiniuose rinkimuose be jokių cenzų. Daug politinių partijų kovoja dėl daugumos atstovaujamuosiuose organuose;

4) Visuomenė yra ne ttik individų suma, bet neretai dar ir interesų grupių suma. Šiuos interesus galima suderinti esant demokratinei valdymo sistemai;

5) Svarbus visuomeninio ir politinio gyvenimo demokratizavimo elementas yra visuotinis nemokamas pasaulietinis švietimas, kai Bažnyčia ir valstybė atskirtos.

Žymiausi XX a. liberaliosios ddemokratijos šalininkai buvo Hansas Kelzenas (Hans Kelsen) ir Karlas Poperis (Karl Popper) . Hansas Kelzenas (1881-1973) teisininkas, buvo vienas didžiausių mūsų epochos teisės teoretikų. Vienas iš darbų „Demokratijos esmė ir vertė“ (1936). Karlas Poperis (1902-1994)- filosofas ir logikas. Pažiūras Poperis įtaigiai išdėstė knygoje „Atvira visuomenė ir jos priešai“ (1945).

Liberalios demokratijos samprata paplito tose kapitalistinėse valstybėse, kurios nusikratė autoritarizmo ar fašizmo.

III.2 Socialinis liberalizmas

Socialinio liberalizmo idėjos ir principai paplito ir plėtoja liberaldemokratijos idėjas. Socialinio liberalizmo idėjų atsparos taškas yra tezė, kad būtinos esminės kapitalizmo reformos. Teisinė valstybė, turinti plačius įgaliojimus, privalo aktyviai veikti ūkinių ir socialinių bendruomenės reikalų tėkmę. Ekonominiam ir socialiniam valstybės intervencionalizmui reikalingos visų pirma lėšos, įgyjamos apmokestinant nuosavybę progresyviniu mokesčiu. Socialiniams liberalams privati nuosavybė liko individo egzistavimo pamatas , ttačiau kartu ji tapo pareiga kitiems piliečiams. Prievoles bendruomenei turi vykdyti valstybė.

Reformos turi sutvirtinti ir praturtinti individo laisvę, kuri , be politinių teisių, apima ir valstybės garantuojamas socialines teises.

Svarbūs socialinio liberalizmo ideologijos siūlymai vykdyti socialines ir ekonomines kapitalistines sistemos formas. Planinė valstybės politika turėtų pagerinti visuomenės gyvenimo lygį ir padidinti jos narių gerovę. Paprastai tokius siūlymus vadiname „gerovės valstybės“ doktrina. Siūlome atsisakyti doktrinos sąvokos ir pakeisti ją koncepcijos sąvoka. „Gerovės valstybės“ koncepcija gali būtį realizuojama dėl įvairių ideologinių motyvacijų. PPopuliariausias mūsų kraštuose jos realizavimo Švedijoje pavyzdys. Tenykščiai socialdemokratai, įgyvendino švedišką šios koncepcijos variantą. Kalbame apie socialdemokratinį „gerovės valstybės“ variantą Švedijoje ir skiriame jį nuo „gerovės valstybės“ koncepcijos, būdingos, pavyzdžiui, JAV.

III.3 Neoliberalizmas

Socialinio liberalizmo fone aiškiai pastebimi konservatyviojo liberalizmo , dažnai vadinamo neoliberalizmu, ypatumai. Neoliberalizmo terminą, kuriuo kartais vadinamos visos dabartinio liberalizmo kryptis. Šios ideologijos pamatas idėja, kad nelygybė yra būtina kiekvieno individo laisvės įgyvendinimo sąlyga, visų pirma ekonomikoje. Kiekvienam žmogui garantuojamas jo nuosavybės neliečiamumas ir visiška jo iniciatyvų, ypač ūkinių, laisvė. Rezultatas laisvos rinkos ekonomika. Valstybė neturi reguliuoti ūkio procesų. Ji gali tik prižiūrėti netrikdomą jų tėkmę. Socialinės garantijos daro žmones tingius, neteisingai paskirsto visuomenės pajamas ir kelia pavojų privačiai nuosavybei. Konservatyviųjų liberalų nuomone, valstybė turi būti teisinė efektyviai veikianti organizacija, griežtai paisanti savo įgaliojimus ribų, tačiau jos institucijos turi būti kiek tik įmanoma mažiau demokratiškos. Kalbama apie sukūrimą tokios teisinės tvarkos, kai atstovaujami organai ne tokie reikšmingi kaip tokią tvarką padėtų įvesti rinkimai, pagrįsti įvairiais antidemokratiniais cenzais, pirmiausia solidžiu balsuotojų amžiumi. Politiniame gyvenime turi viešpatauti elitai, masių galimybes naudotis politinėmis teisėmis turi būti kuo labiausiai teisiškai apsunkintos.

III.4 Konservatyvusis liberalizmas

Galime įžvelgti dvi konservatyviųjų liberalų ideologijos pakraipas: radikaliąją ir nuosaikiąją. Nuosaikieji liberalai pripažįsta ,kad kai kurių reformų valstybė negali išvengti. ŠŠiai krypčiai atstovauja Vokietijos liberalų socialinės teisins valstybės doktrina, tuo tarpu konservatyviojo liberalizmo, liberalizmo, tėvynė yra Jungtinės Valstijos. Liberalai ir visi kiti konservatyvieji liberalai sudaro dešinįjį XX a. pabaigos liberalų sparną. Žymiausias amerikietiškojo konservatyviojo liberalizmo šalininkai yra Frydrichas Augustas fon Hajekas (Friedruch August von Hayek) ir Miltonas Frydmanas (Milton Friedman) . Frydrichas Augustas fon Hajekas (1899-1992) ekonomistas. Aristokratas, baigęs teisės ir politologijos studijas. Iš daugybės darbų dera išskirti „Laisvės konstitucija“(1960). Miltonas Frydmanas (g. 1912) ekonomistas. Frydmano manymu, didžiausią pavojų ekonomikai kelia infliacija, o jos priežastis yra vyriausybės aktyvumas ekonominiame gyvenime.

Visi iš eilės prezidentai respublikonai laikosi neoliberalizmo ideologijos, o jų konkurentai iš Demokratų partijos socialinio liberalizmo šūkių. Idėjų ginčą JAV dėl individo laisvės ribų iki pat šių dienų savo veikloje praktiškai sprendžia visi Valstijų prezidentai. Europos situacija visiškai kitokia. Čia nėra gausių liberalų partijų, kurios valdytų savarankiškai ir turėtų aiškų konservatyvų arba socialinį idėjinį pavidalą. Dažnai gali pasirodyti, kad ta pati liberalų partija įvairiomis politinėmis sąlygomis pasisako už skirtingas liberalizmo ideologijos interpretacijas, priežastis kad Amerikos liberalai užvaldė beveik visą šalies politinį gyvenimą, o Europos liberalai tėra vienas iš daugelio, politinis darinys savo kraštuose.

Apžvelgiant liberalizmo ideologiją, verta atkreipti dėmesį į pagrindines perskyras. Konservatyviojo liberalizmo ideologija yra naujausia šiuolaikinės dešiniųjų politinės iideologijos srovė. Pagrindiniai neoliberalų teiginiai, laisvės ir nuosavybės klausimu, aiškiai atspindi dešiniųjų principus. Socialinis liberalizmas, siūlantis gausias ir plačias reformas, skelbia radikalias reformistines pažiūras. Kai siūlomos plačios reformos, liberalizmo pakraipa skiriama XX a. centristinių ideologijų būriui, principiniai konfliktai tiek su dešiniosiomis, tiek su kairiosiomis jėgomis. Kur kas sudėtingesni liberalų ginčai su krikščioniškomis socialinėmis organizacijomis. Daugeliui liberalų abejojant Dievo būvimu, individo laisvę laikant didžiausiu gėriu, jau XIX a. tarp šių ideologijų kilo principinė konfrontacija.

Išvados

Liberalizmo istorijos fone stebėdami idėjinę trijų pagrindinių jo srovių reidą mūsų laikais, turime kai ką apibendrinti. Visų pirma, kuriantis liberalizmo ideologijai, jos šūkiai buvo politinio savarankiškumo siekiančios buržuazijos manifestas. Iki šiol, kai tik reikia pagrįsti ir apginti individo laisvę ir privačios nuosavybės idėją, liberalizmo tezės visada pasirodo vertingos ir reikalingos.

Po Antrojo pasaulinio karo liberalizmas neteko savo vietos tarp svarbiausių politinių pakraipų. Spaudžiant technologinio racionalizmo ideologijai ir realizuojant demokratijos principus, konservatoriai ir socialdemokratai (JAV – demokratai) perima pagrindinius liberalizmo postulatus. Šeštame – septintame dešimtmetyje Vakaruose naujasis liberalizmas kiek atgijo, dabar Liberalusis internacionalas, įkurtas 1947 m. Oxforde, vienija virš 50 partijų. Tačiau daugumas jų (išimtys – JAV Demokratų partija, Japonijos ir Australijos liberalų partijos) šiuolaikiniame pasaulyje faktiškai atrodo konservatyviomis.

Liberalizmo kaip politinės jėgos vaidmuo labai sumažėjo pirmiausia todėl,

kad jo pagrindiniai principai išsivysčiusiuose šalyse seniai įgyvendinti, į juos žiūrima kaip į savaime suprantamą civilizuoto gyvenimo normą. Kaip pasakė JAV sociologas R.Nisbet, “liberalizmo, kaip jį mes suprantame XX amžiuje, vieta yra istorijos šiukšlyne”. Tačiau šis verdiktas gali pasirodyti pirmalaikis. Po komunistinės sistemos, autokratinių režimų įvairiose šalyse (ypač Lotynų Amerikoje ir Azijoje) žlugimo labai išaugo liberalizmo šalininkų skaičius ir atsirado nauji milžiniški plotai, kur jo idėjas dar reikia įgyvendinti ir įtvirtinti.

Taigi pagrindiniai klasikinio liberalizmo principai – žmogaus laisvė, kaip aukščiausia iir absoliuti vertybė; teisė į nuosavybę, kaip individo nepriklausomybės nuo valstybės principas; pliuralizmas, kaip visuomenės sugebėjimas reaguoti į išorinius ir vidaus pokyčius, lengviau įsisavinti naujoves. Klasikinio liberalizmo atmaina naujasis liberalizmas, kuriam būdingas siekimas surasti optimalų laisvės ir lygybės santykį, socialinio teisingumo idėja, valstybės funkcijų išplėtimas, siekiant liberalių vertybių realizavimo.

Literatūra:

Filosofijos istorijos chrestomatija, – V.:1986

Gray, John Liberalizmas, – V.: Pradai, 1992

Prazauskas A. Politologijos įvadas, – VDU, 2004

Vitkus G. Politologijos įvadas, – V.: Leidybos centras, 1992