Liberalizmas

TURINYS

1. Įvadas 2

2. Liberalizmo sąvoka 3

3. Liberalizmo vertybės ir siekiai 3

4. Klasikinis liberalizmas ir jo pradininkai 4

5. Šiuolaikinis liberalizmas ir liberalizmo srovės 5

6. Socialdemokratija 7

7. Socialdemokratijos istorija 7

8. Socialdemokratijos vertybės ir siekiai 8

9. Socialdemokratinės idėjos Lietuvoje 8

10. Išvados 9

11. Literatūros sąrašas 10

1. ĮVADAS

Visuomenei būdinga gausybė skirtingų interesų ir pozicijų bei įvairių argumentų ir idėjų. Kiekviena bendrija, kaip ir kiekvienas žmogus, atranda savo visuomeniniame gyvenime tai, kas jai atrodo svarbiausia ir vertingiausia. Tai vadinsime vertybėmis, t.y. labiausiai trikštamos gėrybės, reiškiasi kaip idėjos. Ši idėjų įvairovė, išsauganti iš troškimų ir interesų įvairovės, yra ideologijos šaltinis. Bet kurią ideologiją galime suvokti kaip teiginių, atspindinčių bei vertinančių ffaktus, visumą. Kiekvienu atveju ši visuma susijusi su tam tikros visuomenės dalies-interesais (tarnauja šiems interesams).Ideologija kuria savo grupei geidžiamo ateities pasaulio vaizdinį. Ideologinis mąstymas nustato vertybių (idėjų) hierarchiją, iškeldamas į pirmą planą pagrindines, svarbiausias idėjas. Ideologija linkusi įprasminti kiekvieną bendruomenės politinį veiksmą.Ji ir iš jos išsirutuliojanti politinė programa turėtų pagrįsti visus grupės politinius veiksmus. Ideologijoms ir ideologiniam mąstymui dera priskirti dar vieną bruožą. Jas sudaro tik patys bendriausi samprotavimai.

Vienos iš labiausiai paveikusių pasaulio politinį gyvenimą ir iki šiol gyvuojančių ideologijų yyra liberalizmas ir socialdemokratija.

Liberalizmo ideologijos pradžia yra laikomas XVII – XVIII amžius. Socialdemokratijos pradininkai gyveno XIX – XX amžiuje. Abi ideologijos atsirado dėl gyventojų noro keisti esamą tvarką ir valdžios sistemą. Ideologijų vertybės ir siekiai yra skirtingi, kaip ir jų ppasekėjų veikimo būdai.

Šiame referate ketinu apžvelgti liberalizmo ir socialdemokratijos istorija, vertybės, siekiai bei šiuolaikiniai šių ideologijų srovės.

LIBERALIZMO SĄVOKA

Kalbant apie liberalizmo ideologiją, kurios pagrindinė vertybė yra individo laisvė (lot. liberatas), pirmiausia reikėtų suderinti sąvokas, nes liberalizmas turi labai daug reikšmių. Pirmiausia, kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjoms ir situacijoms, geranoriškai supratingai vertina kitų asmenų pozicijas bei pažiūras, jis vadinamas liberalu, dera pabrėžti polinkį į kompromisą ir diskusiją siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria. Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai yra liberalas.

Liberalizmo idėjų atsirado XVII, XVIII a. Vakarų Europos miestuose, kur žmonės pradėjo maištauti prieš esamą tvarką ir jos principus.

Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą, ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenines pareigas. Keliose šalyse mmiestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo idėjas pirmiausiai dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Valstijose ir Prancūzijoje. Ten susiformavo pirmoji, mūsų požiūriu, klasikinė, liberalizmo atmaina. Tarp daugelio mąstytojų, kūrusių šią pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas (John Locke) ir Benžamenas Konstantas (Beniamin Constant).

Džonas Lokas (1632 – 1704) – filosofas, logikas, ideologas. Durininko sūnus, įgijęs gydytojo išsilavinimą. Įėjo į medicinos istoriją pirmasis išoperavęs kepenų abscesą. Antiabsoliutinės opozicijos veikėjas. Svarbiausias iš Loko darbų yra „Du traktai apie valdžią“ (1690).

Benžamenas Konstantas (1767 &– 1830) – ideologas ir rašytojas. Konstantas sukūrė liberalius konstitucijos mokslo principus, buvo žymiausias opozicijos atstovas.

2. LIBERALIZMO VERTYBĖS IR SIEKIAI

Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat laisvė veikti. Viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įsigyti nuosavybę. Būtina pabrėžti: ne teisė turėti nuosavybę, bet teisė įgyti nuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Žmogus vis daugiau išmoksta, daugiau išmano ir daugiau turi, pralaimėjimai žmogų turtina, nes moko išminties. Žmonija siekia vis geresnės egzistencijos, tad nepaliaujama pažanga yra faktas.

Visuomenė liberalams tėra tik individų suma, o kiekvienas individas svarbesnis už visuomenę. Socialinis pliuralizmas liberalams yra trokštamas tikslas. Individas pats turi rūpintis savo likimu. Stipri valstybė bando įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė egzistuoja individams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jai patiki.

Prigimties dėsniai reguliuoja žmonių gyvenimą. Pagal šiuos dėsnius kiekvienas žmogus jau gimsta turėdamas tam tikras teises teisę gyventi ir būti sveikam, teisę būti laisvam ir teisę būti laimingam. Vienas kelių į laimę yra teisę įgyti nuosavybę. Iš kur atsiranda prigimties dėsniai ? Vienų nuomone jie pridera Dievo kūriniams(taip manė britų ir amerikiečių liberalai), kai kurie aiškiai formulavo pažiūrą, kad Dievui vietos nėra (taip tvirtino prancūzų liberalai).

Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas. BBe nuosavybės laisvė miršta. Nėra nuosavybės ribų, turėti galima be galo. Kitų žmonių, turinčių teisę tik reikalauti atlyginimo, išnaudojimas yra visiškai natūralus, žmonėms duodamas darbas ir galimybė užsidirbti. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie tvirtina, kad visi gimsta lygūs. Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybė prieš gamtos dėsnius. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės; silpnesnieji ją pralaimi. Todėl socialinė nelygybė teisėta ir prasminga. Bandymus likviduoti socialinę nelygybę liberalai laiko neleistinu kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.

Žmonių prigimtinės lygybės padarinys yra praktinė visų žmonių socialinė nelygybė, tai natūralu, neišvengiama. Politiniame gyvenime turi dalyvauti tik tie, kurie savarankiškai pasiekė gyvenimo sėkmę. Žmonės, kurie nesugebėjo pasirūpinti savais interesais, negali imtis spręsti visų kitų likimo. Politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Valstybė turi ginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžios teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia iš visuomenės.

Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcijas, t.y. padalyti valdžią į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę valdžią. Šios valdžios padalijimo koncepcijos autorius yra prancūzų liberalas Šarlis Monteskjė (Charles Louis Montesquieu ). Šarlis Monteskjė (1689 – 1755) istorikas, teisininkas, rašytojas. Ieškojo receptų, kaip sukurti išmintingai ir teisingai valdomą valstybę, kurios piliečiai būtų laisvi ir saugūs nuo ttironijos. 1721 m. išėjo jo veikalas „Apie įstatymų dvasią“. Valstybės santvarkos mechanizmas, grindžiamas trijų valdžių kompetencijos atskyrimu , turėjo užkirsti kelią tironijai ir sutvirtinti individo teisių garantijas.

3. KLASIKINIS LIBERALIZMAS IR JO PRADININKAI

XIX ir XX a. liberalizmo istorija atspindi tas pačias problemas ir Europoje, ir Jungtinėse Valstijose. Amerikos liberalizmui būdinga spartesnė praktinė raida. Garsiausi buvo britas Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill) ir prancūzas Aleksis de Tokvilis (Alexis de Tocqueville). Džonas Stiuartas Milis (1806-1873) – filosofas, logikas, ideologas. Trejų metukų pradėjo mokytis graikų kalbos. 1851 m. jis vedė savo didžiąją meilę, už save vyresnę našlę. Jos vyro mirties abu laukė daugiau kaip dvidešimt metų. 1856 m. Milis tapo parlamento nariu. 1840 -1873 m. jis parašė savo didžiausius veikalus, tarp jų „Samprotavimus apie atstovaujamą valdžią“ (1861). Aleksis de Tokvilis (1805-1859) – teisininkas, politikas. Dviejų tomų veikalas „Apie demokratiją Amerikoje“ protestas prieš busimojo Napaleono III valstybės perversmą jam kainavo areštą. Visiškai pasišventė vien tik istorijos studijoms. Liberalai neturėjo rūpesčio, kaip realizuoti savo pažadus. Cenzo sumažinimas, o vėliau ir panaikinimas leido įgyvendinti principą, skelbiantį, kad visi bendruomenės nariai turi nuosavybę ir yra lygūs tiek teisiškai, tiek politiškai. Visi yra lygiateisiai piliečiai politiniame gyvenime, bet už jo ribų natūralios nelygybės principas buvo visiškai išlaikytas. Taip

Jungtinėse Valstijose atsirado liberalioji demokratija. Teisės sferoje tai įvyko pilietinio karo pabaigoje, kai buvo panaikinta vergija. Liberaldemokratinių idėjų triumfas Europos žemyne įvyko vėliau – Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje.

Išmintingiausi Amerikos liberalai suprato, kad laisvės idėjoms realizuoti nepakanka teisinės lygybės. Imta suvokti, kad būtina mažinti nelygybės kraštutinumus ir padėti tiems, kurie atsidūrė socialinės hierarchijos laiptų apačioje, kad jie galėtų įsitraukti į politinį ir visuomeninį gyvenimą.

Įrankis šiems procesams realizuoti turėjo būti valstybė, kad valdžia galėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus, didindama mokesčius tturtingiausiai visuomenės daliai. XIX a. gale JAV atsirado socialinis liberalizmas. Federalinė valdžia įgijo didelius įgaliojimus ir pradėjo plačias reformas.

Kai kurie Amerikos liberalai padarė visiškai kitas išvadas: liberalizmo principų išsižadėjimas, grįžimą prie laisvos konkurencijos. Ant klasikinio liberalizmo pamatų išaugo XX a. konservatyvusis liberalizmas, dar vadinamas neoliberalizmu. Jo pirmtakas buvo praėjusio amžiaus britų liberalas Herbertas Spenseris (Herbert Spencer) . Įvykiai buvo kartu ir mūsų laikų Amerikos konservatizmo pradžia. Europos konservatizmas išsirutuliojo iš prieštaros liberalizmo ideologijai. Amerikos konservatizmas yra pirmosios klasikinės fazės liberalų iidėjų prikėlimas ir įtvirtinimas.

4. ŠIUOLAIKINIS LIBERALIZMAS IR LIBERALIZMO SROVĖS

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse liberalizmo ideologijoje išsiskyrė konservatyvioji, demokratinė ir socialinė kryptis.

Liberalai nebuvo pagrindiniai demokratijos idėjų gynėjai. Šis vaidmuo XIX a. teko kairiesiems. Liberalų kelias į demokratiją nereiškė visiško pritarimo demokratijos idealui.

Demokratija &– tai lygybės idėja ir iš jos išauganti ideologija , pripažįstanti lygybę aukščiausia visuomenės gyvenimo vertybe. Demokratija tai socialinė santvarka, kurios pamatas joje dalyvaujančių subjektų lygybė. Demokratija tai atstovaujančios valdžios sistema, kuri remiasi skirtingų lygiateisių grupių konkurencija ir bendradarbiavimu. Demokratija – tai aukščiausias suverenios valdžios priskyrimas visumai, t.y. liaudžiai. Demokratija tai tokia gyvensena, kai lygybės praktika yra svarbiausias kasdieninių individų santykių elementas visose visuomenės gyvenimo srityse.

Liberalios demokratijos idėjas galima apibendrinti taip: 1) Laisvo individo, valstybės piliečio, teisių pirmenybė. 2) Valstybės valdžia, remdamasi teise, naudojasi savo plačiais įgaliojimais, gindama interesus visos bendruomenės, kurios kiekvienas narys gali siekti skirtingos naudos iš savo prigimtinių teisių. 3) Valstybės santvarka ir politinė sistema turi būti demokratinė. Praktinės šios demokratijos apraiškos turi būti parlamentas ir teritorinės ssavivaldos institucijos, išrinktos visuotiniuose rinkimuose be jokių cenzų. Daug politinių partijų kovoja dėl daugumos atstovaujamuosiuose organuose. 4) Visuomenė yra ne tik individų suma, bet neretai dar ir interesų grupių suma. Šiuos interesus galima suderinti esant demokratinei valdymo sistemai. 5) Svarbus visuomeninio ir politinio gyvenimo demokratizavimo elementas yra visuotinis nemokamas pasaulietinis švietimas, kai Bažnyčia ir valstybė atskirtos. Žymiausi XX a. liberaliosios demokratijos šalininkai buvo Hansas Kelzenas (Hans Kelsen) ir Karlas Poperis (Karl Popper). Hansas Kelzenas (1881-1973) teisininkas ir teisės teoretikas. Gimė PPrahoje. 1938 m. emigravo į JAV. Kelzenas buvo vienas didžiausių mūsų epochos teisės teoretikų. Vienas iš darbų „Demokratijos esmė ir vertė“ (1936). Karlas Poperis (1902-1994)- filosofas ir logikas. Gimė Vienoje. Vėliau apsigyveno Didžiojoje Britanijoje.1965 m. gavo bajoro titulą. Pažiūras Poperis įtaigiai išdėstė knygoje „Atvira visuomenė ir jos priešai“ (1945).

Liberalios demokratijos samprata paplito tose kapitalistinėse valstybėse, kurios nusikratė autoritarizmo ar fašizmo.

Socialinio liberalizmo idėjos ir principai paplito ir plėtoja liberaldemokratijos idėjas. Socialinio liberalizmo idėjų atsparos taškas yra tezė, kad būtinos esminės kapitalizmo reformos. Teisinė valstybė, turinti plačius įgaliojimus, privalo aktyviai veikti ūkinių ir socialinių bendruomenės reikalų tėkmę. Ekonominiam ir socialiniam valstybės intervencionalizmui reikalingos visų pirma lėšos, įgyjamos apmokestinant nuosavybę progresyviniu mokesčiu. Socialiniams liberalams privati nuosavybė liko individo egzistavimo pamatas , tačiau kartu ji tapo pareiga kitiems piliečiams. Prievoles bendruomenei turi vykdyti valstybė.

Reformos turi sutvirtinti ir praturtinti individo laisvę, kuri, be politinių teisių, apima ir valstybės garantuojamas socialines teises.

Svarbūs socialinio liberalizmo ideologijos siūlymai vykdyti socialines ir ekonomines kapitalistines sistemos formas. Planinė valstybės politika turėtų pagerinti visuomenės gyvenimo lygį ir padidinti jos narių gerovę. Paprastai tokius siūlymus vadiname „gerovės valstybės“ doktrina. Siūlome atsisakyti doktrinos sąvokos ir pakeisti ją koncepcijos sąvoka. „Gerovės valstybės“ koncepcija gali būtį realizuojama dėl įvairių ideologinių motyvacijų. Populiariausias mūsų kraštuose jos rrealizavimo Švedijoje pavyzdys. Tenykščiai socialdemokratai, įgyvendino švedišką šios koncepcijos variantą. Kalbame apie socialdemokratinį „gerovės valstybės“ variantą Švedijoje ir skiriame jį nuo „gerovės valstybės“ koncepcijos, būdingos, pavyzdžiui, JAV.

Socialinio liberalizmo fone aiškiai pastebimi konservatyviojo liberalizmo , dažnai vadinamo neoliberalizmu, ypatumai. Neoliberalizmo terminą, kuriuo kartais vadinamos visos dabartinio liberalizmo kryptis. Šios ideologijos pamatas idėja, kad nelygybė yra būtina kiekvieno individo laisvės įgyvendinimo sąlyga, visų pirma ekonomikoje. Kiekvienam žmogui garantuojamas jo nuosavybės neliečiamumas ir visiška jo iniciatyvų, ypač ūkinių, laisvė. Rezultatas laisvos rinkos ekonomika. Valstybė neturi reguliuoti ūkio procesų. Ji gali tik prižiūrėti netrikdomą jų tėkmę. Socialinės garantijos daro žmones tingius, neteisingai paskirsto visuomenės pajamas ir kelia pavojų privačiai nuosavybei. Konservatyviųjų liberalų nuomone, valstybė turi būti teisinė efektyviai veikianti organizacija, griežtai paisanti savo įgaliojimus ribų, tačiau jos institucijos turi būti kiek tik įmanoma mažiau demokratiškos. Kalbama apie sukūrimą tokios teisinės tvarkos, kai atstovaujami organai ne tokie reikšmingi kaip tokią tvarką padėtų įvesti rinkimai, pagrįsti įvairiais antidemokratiniais cenzais, pirmiausia solidžiu balsuotojų amžiumi. Politiniame gyvenime turi viešpatauti elitai, masių galimybes naudotis politinėmis teisėmis turi būti kuo labiausiai teisiškai apsunkintos.

Galime įžvelgti dvi konservatyviųjų liberalų ideologijos pakraipas: radikaliąją ir nuosaikiąją. Nuosaikieji liberalai pripažįsta ,kad kai kurių reformų valstybė negali išvengti. Šiai krypčiai atstovauja Vokietijos liberalų socialinės teisins valstybės ddoktrina, tuo tarpu konservatyviojo liberalizmo, liberalizmo, tėvynė yra Jungtinės Valstijos. Liberalai ir visi kiti konservatyvieji liberalai sudaro dešinįjį XX a. pabaigos liberalų sparną. Žymiausias amerikietiškojo konservatyviojo liberalizmo šalininkai yra Frydrichas Augustas fon Hajekas (Friedruch August von Hayek) ir Miltonas Frydmanas (Milton Friedman) . Frydrichas Augustas fon Hajekas (1899-1992) ekonomistas. Aristokratas, baigęs teisės ir politologijos studijas. 1927 m. Hajekas pradėjo dirbti mokslinį darbą Vienos universitete. Nuo 1962 m. dirbo VFR ir Austrijoje. 1974 m. prisidėjo Nobelio premija. Iš daugybės darbų dera išskirti „Laisvės konstitucija“(1960). Miltonas Frydmanas (g. 1912) ekonomistas. Gimė žydų emigrantų šeimoje. Tapo konservatyviuoju liberalu. Nuo 1946 m. jis buvo susijęs su Čikagos universitetu. Frydmano manymu, didžiausią pavojų ekonomikai kelia infliacija, o jos priežastis yra vyriausybės aktyvumas ekonominiame gyvenime. 1976 m. gavo Nobelio premiją. Visi iš eilės prezidentai respublikonai laikosi neoliberalizmo ideologijos, o jų konkurentai iš Demokratų partijos socialinio liberalizmo šūkių. Idėjų ginčą JAV dėl individo laisvės ribų iki pat šių dienų savo veikloje praktiškai sprendžia visi Valstijų prezidentai. Europos situacija visiškai kitokia. Čia nėra gausių liberalų partijų, kurios valdytų savarankiškai ir turėtų aiškų konservatyvų arba socialinį idėjinį pavidalą. Dažnai gali pasirodyti, kad ta pati liberalų partija įvairiomis politinėmis sąlygomis pasisako už skirtingas liberalizmo ideologijos interpretacijas, priežastis kad Amerikos

liberalai užvaldė beveik visą šalies politinį gyvenimą, o Europos liberalai tėra vienas iš daugelio, politinis darinys savo kraštuose.

5. SOCIALDEMOKRATIJA

Socialdemokratija – tai politinė ideologija, XIX amžiaus pabaigoje atskilusi nuo marksizmo, ir išsiskirianti revoliucinio kelio į socializmą atmetimu bei pasisakymu už laipsnišką, evoliucinį kelią, remiantis demokratinėmis institucijomis. Taip pat socializmas propaguoja rinkos ekonomikos reformą, siekiant užtikrinti didesnį teisingumą ir lygybę, o ne visišką rinkos mechanizmų atisakymą. Socialdemokratija savo siekiu iškelia gerovės valstybės sukūrimą ir trijų kertinių vertybių: laisvės, lygybės ir solidarumo propagavimą. Pasaulio ssocialdemokratinius judėjimus vienyja Socialistų Internacionalas.

Idėjinė socialdemokratų doktrina – socializmas kaip evoliucinis judėjimas, realizuojant pagrindines bendražmogiškas vertybes – laisvę, socialinį teisingumą ir solidarumą. Socialdemokratijos teorinės nuostatos apima ne tik marksizmo sociologiją, bet ir krikščioniškąsias vertybes, pasaulietinio humanizmo principus ir įvairias kultūrines tradicijas. Siekdami savo tikslų, socialdemokratai akcentuoja aktyvų valstybės vaidmenį ekonomikoje ir visuomeninių gėrybių paskirstyme. Tai pasiekaima ne diktato ar administravimo būdų, o lanksčia mokesčių, dotacijų ir investicijų politika kompromisas, pasiekiamas diskusijų būdu; tai ir tenkinimasis dalimi, tuo pat metu neatsisakant vvisuminio tikslo; tai sugebėjimas adaptuoti savo politiką dinamiškoje įvairiuose visuomenės gyvenimo sferose. Socialdemokratų metodas – tolerancija ir įvykių ir situacijų tėkmėje.

Socialdemokratijos idealas – “socialinė valstybė”, efektyviai garantuojanti maksimalią socialinę ir ekonominę lygybę visiems visuomenės sluoksniams, tuo pat metu išsaugant ir sskatinant jų politinę ir ekonominę iniciatyvą bei pažangą.

Valstybė turi būti efektyvi skirstytoja ir garantuoti gerovę ne tokioms turtingoms socialinėms grupėms. Valstybinė ekonominio gyvenimo kontrolė, ypač darbo rinkos priežūra ( kova su nedarbu ) bei progresyvinių mokesčių sistema, kai labiausiai apmokestinamas stambaus kapitalo pelnas – tai du socialdemokratų ekonominės politikos kanonai. Pagrindinis šios politikos tikslas yra veikti visuomenės pajamų, o ne privačios nuosavybės paskirstymą.

6. SOCIALDEMOKRATIJOS ISTORIJA

Socialdemokratinės idėjos pradėjo populiarėti Europoje XIX amžiaus pabaigoje – XX pradžioje kaip atsvara radikaliam marksistiniam socializmui. Galutinis skilimas įvyko prasidėjus Pirmajam Pasauliniam Karui, socialdemokratams palaikant savo šalių vyriausybes kare, o marksistams pasisakant už visų šalių proletariato susivienijimą kovoje su kapitalizmu. Įvykus Rusijos Revoliucijai revoliucinio socializmo šalininkai suformavo komunizmo judėjimą. Socialdemokratinė ideologija ir toliau tolo nuo savo mmarksistinių ištakų, vis daugiau socialdemokratų pasisakant ne už laipsnišką kapitalizmo panaikinimą, o už gerovės valstybės kūrimą, mažinant neigiamus kapitalizmo aspektus, plečiant socialines programas bei dalinai perskirstant turtą. Maždaug iki XX a. 6-ojo dešimtmečio socialdemokratinės partijos pasisakė ir už plataus masto nacionalizaciją, suvalstybinant stambias pramonės įmones ir svarbias ūkio šakas.

Galima išskirti „trečiojo kelio socializmą“, kaip itin nuosaikią socialdemokratijos formą, pasisakančią už sąlyginai nedidelį valstybės kišimąsi į verslo reikalus. Šios krypties pradininkais laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.

7. SOCIALDEMOKRATŲ IDĖJOS IR SIEKIAI

Daugelis dabartinių socialdemokratinių ppartijų pasisako už:

 Teisinį darbo santykių reglamentavimą, ginant darbininkų teises.

 Paramą smulkiajam verslui ir stambiojo verslo galių bei monopolijų kūrimosi apribojimą.

 Išvystytą socialinės paramos sistemą.

 Progresinę pajamų mokesčių sistemą.

 Visiems prieinamą švietimą bei sveikatos apsaugą.

 Valstybės ir religijos atskyrimą.

Socialdemokratai laikosi požiūrio, kad darbo santykiuose darbininkas visuomet yra silpnesnioji pusė, nes darbdavys savo rankose turi kur kas didesnius resursus. Atmesdami liberalų teiginius apie rinką kaip „bejėgi savikontrolės mechanizmą“, socialdemokratai teigia, jog ekonominiai santykiai visuomet yra galios santykiai, taigi, juose neišvengiamai egzistuoja prievarta, todėl silpnesniajai pusei būtina valstybės parama. Smulkusis verslas yra remiamas vadovaujantis požiūriu, jog kai kuriais atžvilgiais (visų pirma – sukuriamų darbo vietų skaičiumi) jis yra daug naudingesnis visuomenei nei stambusis verslas. Taip pat stambusis verslas kelia pavojų interesų pusiausvyrai visuomenėje, nes valdydamas milžiniškus resursus jis nesunkiai gali paminti smulkiųjų verslininkų, savo darbuotojų bei klientų teises, jei tik neegzistuos tokius veiksmus ribojantys teisiniai mechanizmai. Išvystyta socialinė sistema bei progresnis mokesčių tarifas atspindi vieną iš esminių socialdemokratinių vertybių – solidarumą bei socialinį teisingumą. Šiais mechanizmais užtikrinama, kad didesnes pajamas bei galimybes turintys gyventojai paremia tuos, kurie, dėl vienų ar kitų priežasčių, nėra pajėgūs patys užsitikrinti pakankamą pragyvenimo šaltinį. Taip pat socialdemokratai atmeta liberalų teiginį, kad tiek švietimas, tiek sveikatos apsauga tėra vviso labo prekės, kurias pageidaujantys gali nusipirkti rinkos kaina, ir teigia, kad išsilavinimas bei sveikata yra neatskiriamos kiekvieno žmogaus teisės, todėl valstybė privalo jas užtikrinti. Socialdemokratiniu požiūriu socialinės paramos ir švietimo sistema yra būtini komponentai užtikrinant ir dar vieną prigimtinę žmogaus teisę – teisę dalyvauti savo šalies valdyme, nes tik išsilavinęs ir bent jau minimalų pragyvenimo šaltinį turintis žmogus gali skirti laiko bei pastangų dalyvavimui politiniame gyvenime bei turėti pakankamai žinių, kad sugebėtų išnaudoti šią teisę savo interesams pasiekti.

8. SOCIALDEMOKRATIJA LIETUVOJE

Lietuvos socialdemokratų partija buvo įkurta 1896 m. gegužės 1 d. dieną Vilniuje. Ji tęsė veiklą iki 1936 metų, kai buvo uždrausta dešiniųjų pažiūrų diktatoriaus A. Smetonos, toliau LSDP veikė pogrindyje, 1943 metais LSDP nariai aktyviai dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK) steigime. Tarybinės okupacijos metais LSDP veikė emigracijoje, 1989 m. rugpjūčio 12 d. dieną jos veikla Lietuvoje buvo atnaujinta.

Taip pat Lietuvoje veikia ir kiti socialdemokratinės krypties politiniai judėjimai: Lietuvos Socialdemokratų Sąjunga, Lietuvos Socialdemokratinio Jaunimo Sąjunga. Socialdemokratinių nuostatų gausu daugelio kitų politinių partijų programose.

9. IŠVADOS

Apžvelgiant liberalizmo ideologiją, verta atkreipti dėmesį į pagrindines perskyras. Konservatyviojo liberalizmo ideologija yra naujausia šiuolaikinės dešiniųjų politinės ideologijos srovė. Pagrindiniai neoliberalų teiginiai, laisvės ir nuosavybės klausimu, aiškiai atspindi dešiniųjų principus. Socialinis liberalizmas, siūlantis gausias ir plačias reformas, skelbia radikalias rreformistines pažiūras. Kai siūlomos plačios reformos, liberalizmo pakraipa skiriama XX a. centristinių ideologijų būriui, principiniai konfliktai tiek su dešiniosiomis, tiek su kairiosiomis jėgomis. Kur kas sudėtingesni liberalų ginčai su krikščioniškomis socialinėmis organizacijomis. Daugeliui liberalų abejojant Dievo būvimu, individo laisvę laikant didžiausiu gėriu, jau XIX a. tarp šių ideologijų kilo principinė konfrontacija.

Liberalizmo istorijos fone stebėdami idėjinę trijų pagrindinių jo srovių reidą mūsų laikais, turime kai ką apibendrinti. Visų pirma, kuriantis liberalizmo ideologijai, jos šūkiai buvo politinio savarankiškumo siekiančios buržuazijos manifestas. Iki šiol, kai tik reikia pagrįsti ir apginti individo laisvę ir privačios nuosavybės idėją, liberalizmo tezės visada pasirodo vertingos ir reikalingos. Sugebėjimas kūrybiškai evoliucionuoti kiekvienoje raidos fazėje susijęs ir trečias bruožas: jo pajėgumas veikti kitas ideologijas. Ketvirtas bruožas liberalizmo pažangumas. Pažangumas gina politinę tvarką.

Su socializmu susijusių ideologijų samprotavimuose galime įžvelgti visos socialistų įdeologijos ašį – naujos visuomenės, naujos ūkinės tvarkos ir vidaus, ir tarptautinuose santykiuose, naujos demokratijos vizijas.

Visiškas socializmo idealo realizavimas vis dar lieka labai tolimas tikslas. Kai kurios socialdemokratų partijos stengiasi kuo atsargiau vartoti šią savoką.

Aiškiai demonstruodami savo priešiškumą dešiniesiems ir apdairiai pasinaudodami kairiųjų revoliucionierių klaidomis, socialdemokratai meistriškai pristatė savo programą kaip autentišką kairiosios pakraipos dokumentą, siūlantį realias permainas bei jų metodus. Tik aštunto ir devinto dešimtmečio sandūroje atsirado socialdemokratams

nenaudingų tendencijų.

Socialdemokratija dažnai kritikuojama, teigiant, kad jos nuostatų įgyvendinimas reikalauja išpūsto biurokratinio mechanizmo, kas, savo ruožtu, sąlygoja didesnes galimybes korupcijai bei mokesčių naštos padidėjimą. Taip pat teigiama, kad socialdemokratinė santvarka riboja gyventojų laisves, ypač ekonomines, nepagrįstai kišasi į rinkos mechanizmą ir iškreipia konkurenciją.

10. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Scruton R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija // Naujasis Židinys–Aidai.-2001.-Nr.4.

2. Jokubaitis A. Konservatizmo fenomenas// Politologija.-1997.-Nr.2.

3. Degutis A. Individualizmas ir visuomeninė tvarka.-V.: Eugrimas, 1998.

4. Schumpeter J. Kapitalizmas, socializmas ir demokratija.-V.: Mintis, 1998.