liberalizmas, konservatizmas, socialdemokratizmas

ĮVADAS

Istorijos bėgyje susiformavo ne viena politinė ideologija. Populiariausios išlikusios iki šių dienų, egzistuojančios ir šiandieninėje Europoje. Liberalizmo, konservatizmo, demokratinio socializmo idėjos priimtinos įvairioms visuomenės grupėms ir valdančiosioms organizacijoms. Šiomis ideologijomis vadovaujasi nemažai šiuolaikinės Europos valstybėse veikiančių partijų.

TIKSLAI

 Susisteminti surinktą informaciją ir trumpai aptarti Europoje vyraujančių politinių ideologijų istorinę raidą

 Supažindinti su pagrindinėmis liberalizmo, konservatizmo, demokratinio socializmo idėjomis

 Nusakyti politinių ideologijų vietą pagal svarbą Europos Parlamente

LIBERALIZMAS

Iš lotyniško žodžio liberalis, reškiančio “laisvas”, kilęs liberalizmo terminas šiandien yra plačiai paplitęs ir dažnai vartojamas. Liberalu yra vadinamas žžmogus, kuris laikosi nuostatos, kad kiekvienas žmogus yra laisvas, atsakingas asmuo, kuris pats, o ne kas nors kitas, žino, kaip jis turi elgtis, ir kas jam yra naudinga, o kas – ne. Liberalus žmogus gyvenime yra atviras naujoms idėjoms ir situacijoms, geranoriškai vertina kitų asmenų pažiūras bei pozicijas.

Liberalizmas, kuris šiandien yra kone savaime suprantamas dalykas, yra gana ilgos ir neretai prieštaringos Europos civilizacijos raidos padarinys. Šiandieninis liberalizmas būtų nesuprantamas nei antikos, nei viduramžių žmonėms, kurie žmonių susiskirstymą į skirtingus luomus llaikė tokiu pat savaime suprantamu dalyku, kokiu mes šiandien laikome kiekvieną žmogaus laisvę.

“Liberalizmo idėjos atsirado XVII-XVIIIa. Vakarų Europoje- tose vietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos principus. Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą ir iideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenės jėgas. Tuo metu keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo idėjas – pirmiausia dabartinėje Prancūzijoje, JAV, didžiojoje Britanijoje. Jose susiformavo pirmoji, mūsų požiūriu, klasikinė, liberalizmo atmaina. Tarp daugelio mąstytojų, kūrusių šią pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas ir Benžamenas Konstantas” – teigia Kulesza W. knygoje „Mūsų laikų ideologijos.“ Liberalizmo idėjų pamatas – indidualistinė ir racionalistinė savo likimo kūrėjo, žmogaus, pažįstančio savo poreikius ir svarbesnio už visuomenę, valstybę bei valdžią, samprata. Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat ir laisvė veikti. Kiekvienam individui turi būti leista sąmoningai veikti kiekvienoje savo gyvenimo srityje. Pasak liberalų, viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įgyti nuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Laisvų žmonių aktyvumas, liberalų nnuomone, daro pasaulį vis geresnį, žmogus vis daugiau išmoksta, daugiau išmano ir daugiau turi. Visuomenė liberalams yra tik individų suma, o kiekvienas individas svarbesnis už visuomenę, todėl socialinis pliuralizmas liberalams yra ir faktas, ir trokštamas tikslas.“ Be individų nebūtų bendruomenės; mintis, kad visuomenė svarbesnė už individą, liberalui atrodo absurdiška. Individas pats turi rūpintis savo likimu, todėl negalima jam trukdyti. Stipri valstybė bando įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei“ – teigia Kulesza W. knygoje „Mūsų laikų ideologijos. “Kiekvienas žmogus ggimsta turėdamas tam tikras teises – teisę gyventi ir būti sveikam, teisę būti laisvam ir laimingam. Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė – tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas.“ Be nuosavybės laisvė miršta, lieka vien jos fikcija, todėl privalu ginti nuosavybę ir savininkus. Dar daugiau, nėra nuosavybės ribų, turtėti galima be galo. Kitų žmonių, turinčių teisę tik reikalauti atlyginimo, išnaudojimas yra visiškai natūralus ir vertas moralinio pritarimo. Šiap ar taip, žmonėms duodamas darbas ir galimybė užsidirbti. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie tvirtina, kad visi gimsta lygūs, o feodalinės privilegijos grindžiamos prievarta ir melu. Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybė prieš gamtos dėsnius, kitaip tariant, savotiškas šansas, kurį kiekvienas turi išnaudotiu savo galva. Akivaizdu, kad vieniems tai pavyksta geriau, kitiems blogiau, o dar kitiems visai nepavyksta. Liberalų nuomone, tai natūralu, veiksmų padarinių nelygybė yra būtina, kad egzistuotų laisvė. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės; silpnesnieji ją pralaimi, nes turi pralaimėti. Todėl socialinė nelygybė yra teisėta ir prasminga, ji, liberalų manymu, tarsi garantuoja individo laisvę. Taigi visus bandymus likviduoti socialinę nelygybę (o ypač įgyvendinti socialinės lygybės principus ), liberalai laiko neleistinu kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė“( Kulesza W. Mūsų laikų ideologijos).

Liberalizmo ideologijos atstovai griežtai apibrėžia valdžios ribas. Ją padalija įį tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę. Šios koncepcijos autorius yra prancūzų liberalas aristokratas Šarlis Monteskjė. Valstybės santvarkos mechanizmas, grindžiamas trijų valdžių kompetencijos atskyrimu, turėjo užkirsti kelią tironijai ir sutvirtinti individo teisių garantijas.

Paskutiniai XIX a. dešimtmečiai buvo laikotarpis, kai liberaliosios demokratijos idėjos puikiausiai tiko Jungtinių Valstijų realijoms. Popieriuje visi turėjo vienodas politines teises, o turtiniai skirtumai darėsi vis didesni. Amerikos liberalai ėmė suprasti, kad laisvės ir kiekvieno žmogaus gerovės idėjoms realizuoti nepakanka teisinės lygybės. Imta suvokti, kad būtina mažinti nelygybės kraštutinumus ir padėti tiems, kurie atsidūrė socialinės hierarchijos laiptų apačioje, kad jie galėtų įsitraukti į politinį ir visuomeninį gyvenimą kaip ir tiesų lygiateisiai piliečiai. Įrankis šiems procesams realizuoti turėjo būti valstybė; jos kompetencijos turėjo būti praplėstos tiek, kad valdžia galėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus ir gauti lėšų savo užduotims atlikti, didindama mokesčius turtingiausiajai visuomenės daliai. Pagal klasikinio liberalizmo kanonus tai siaubinga erezija. XIX a. gale JAV atsirado socialinis liberalizmas.XX a ant klasikinio liberalizmo pamatų išauga konservatyvusis liberalizmas.

Po II pasaulinio karo liberalizmo ideologijoje išsiskyrė konservatyvioji, demokratinė ir socialinė kryptis.

Liberaliosios demokratijos idėjos:

 Laisvo individo, valstybės piliečio, teisių pirmenybė.

 Valstybės valdžia, remdamasi teise, naudojasi savo plačiais įgaliojimais, gindama interesus visos benrduomenės, kurios kiekvienas narys gali siekti skirtingos naudos iš savo prigimtinių tteisių.

 Valstybės santvarka ir politinė sistema turi būti demokratinė. Praktinės šios demokratijos apraiškos turi būti parlamentas ir teritorinės savivaldos institucijos, išrinktos visuotiniuose rinkimuose be jokių cenzų. Daug politinių partijų, konkuruodamos tarpusavyje, kovoja dėl daugumos atstovaujamuose organuose.

 Visuomenė yra ne tik individų suma, bet neretai dar ir priešingų interesų grupių suma.. Šiuos interesus, liberaldemokratų nuomone, galima suderinti esant demokratinei valdymo sistemai.

 Svarbus visuomeninio ir politinio gyvenimo demokratizavimo elementas yra visuotinis nemokamas pasaulietinis švietimas, kai Bažnyčia ir valstybė atskirtos.

Žymiausi XX a. liberaliosios demokratijos šalininkai buvo Hansas Kelzenas ir Karlas Poperis.

Socialinio liberalizmo idėjos ir principai papildo ir plėtoja liberaldemokratijos idėjas. Socialinio liberalizmo idėjų atsparos taškas yra tezė, kad galimos ir būtinos esminės kapitalizmo reformos. Teisinė valstybė, turinti plačius įgaliojimus, privalo aktyviai veikti ūkinių ir socialinių bendruomenės reikalų tėkmę. Apmokestinant nuosavybę progresyviniu mokesčiu, t.y. tokiu mokesčiu, kurio didžiausia našta tektų didelei nuosavybei. Sukaupus biudžete reikiamas lėšas, galima finansuoti ir įgyvendinti pasirinktų socialinio gyvenimo sferų teisines reformas. Šią paprastą išvadą, kuri, žvelgiant iš klasikinio liberalizmo pozicijų, yra atgrasus kėsinimasis į privačios nuosavybės neliečiamumą, socialiniai liberalai pajėgė padaryti todėl, kad kitaip pažvelgė į privačios nuosavybės esmę. Privati nuosavybė jiems liko individo egzistavimo pamatas, tačiau kartu ji tapo ir funkcija – pareiga kitiems piliečiams. Tokias prievoles bendruomenei turi vykdyti valstybė.

Konservatyvusis

liberalizmas

Galime įžvelgti dvi konservatyviųjų liberalų ideologijos pakraipas: radikaliąją ir nuosaikiąją. Nuosaikieji liberalai atsisako kategoriškų antiegalitaristinių postualų, pripažįsta tam tikrus valstybės socialinės funkcijos elementus ir tai, kad kai kurių reformų valstybė negali išvengti. Žymiausi šios krypties šalininkai yra Frydrichas Augustas fon Hajekas ir Miltonas Frydmanas.

Nuo XIXa. pabaigos liberalizmą vis dažniau užgoždavo konservatizmo ir socializmo politinės doktrinos. Šios politinės programos perėmė pagrindinį liberalizmo principą – laisvės idėją, bet kartu jos pasiūlydavo ir visai kitokių, neretai daugumai žmonių daug patrauklesnių, solidarumo ir interesų bbendrumo idėjomis paremtų nuostatų. Taigi XX a. liberalizmą ištiko paradoksalus likimas. Viena vertus, liberalizmas tapo neatskiriama šiuolaikinio demokratinio valdymo pagrindu, kita vertus, liberalizmas, kaip politinis sąjūdis, sumenko ir užleido vietą daugiau rėmėjų turinčioms konservatyviosioms ir socialdemokratinėmis politinėmis partijomis, kurios XX a. antroje pusėje po demokratinių rinkimų, paeiliui keitė viena kitą prie valdžios vairo visose demokratinėse Europos valstybėse. Ir šiandieniniame Europos Parlamemte, kur atstovaujama Europos Sąjungos valstybių politinių partijų susivienijimams, liberalų frakcija yra tiktai trečia pagal savo dydį ir įtaką.

KONSERVATIZMAS

Iš lotyniško žžodžio coservare, reiškiančio „išlaikyti“, „išsaugoti“, kilęs konservatizmo terminas šiandien yra plačiai paplitęs ir dažniausiai vartojamas apibrėžti vienai iš politinių ideologijų, kuria vadovaujasi nemažai šiuolaikinės Europos valstybėse veikiančių politinių partijų. Šiaip jau konservatyvumas, kaip iš esmės neigiamas asmens nusistatymas bet kokių ppermainų atžvilgiu, žinomas nuo seno. Tarp mūsų visada yra tokių, kuriems permainos labiau patinka, ir tokių, kuriems jos patinka mažiau. Tačiau politine ideologija konservatizmas tapo tiktai naujaisiais laikais.

Konservatizmas, kaip ir liberalizmas, atsirado XVIII a. Anglijoje, kur liberalizmo iššūkis senajai viduramžių santvarkai išprovokavo jos šalininkų, pirmiausia bajorijos, dvasininkijos ir kitų privegijuotų sluoksnių, reakciją ir nepasitenkinimą. Štai šiems socialiniams sluoksniams ir pasirodė, kad konservatizmas gali būti tokia ideologija, kuri pakankamai įtikinamai atsakytų į liberalizmo reikalavimą pakeisti esamą tvarką ir įteisinti asmens laisvę bei apriboti valdžios galias. Pasak koservatorių, liberalizmas neįvertino to, kad visuomenė yra daugiau negu paprastas atsitiktinų žmonių sambūris, aritmetinė jų sistema. Visuomenė – tai veikiau žmonių jėgų sandauga, nes veikdami organizuotai ir kartu žmonės gali pasiekti ir nuveikti kur kas ddaugiau negu kiekvienas atskirai. Todėl svarbiasia vertybe konservatizmas laiko nusistovėjusių žmonių tarpusavio ryšių, tvarkos ir stabilumo išlaikymą bei puoselėjimą. Atitinkamai nusistovėjusią visuomenės tvarką keisti galima tik labai iš lėto, veikiant apgalvotai ir atsargiai, nes susiklosčiusias žmonių gyvenimo sanklodas galima greitai sugriauti, tačiau niekad nepavyksta greitai sukurti naujų. Konservatorių samprotavimų atsparos taškas yra Dievo sukurtos moralinės tvarkos pastovumas, todėl, jų manymu, religinė pasaulėžiūra ir religijos yra socialinės tvarkos pamatas.

Koservatorių teigimu, žmonės daug laimingesni, kai jie jaučiasi esą ne vien absoliučiai laisvi aasmenys, bet ir – pirmiausia – savo šeimos, savo religinės bendruomenės, pagaliau savo tautos nariai arba savo valstybės piliečiai. Tik stabilioje visuomenėje kiekvienas žmogus gali susivokti, kokios yra realios jo galimybės, koks jo santykis su kitais žmonėmis ir ką jis turi veikti. Todėl per ilgus amžius nusistovėjusi tvarka, kuriai būdingas luominis žmonių susiskirstymasd bei paveldima monarcho valdžia, nėra tik nesusipratimas ar praeities atgyvena, kaip teigė liberalizmas.

Taigi iš pradžių konservatizmas atsirado ir plėtojosi kaip priešprieša liberalizmui. Ilgainiui XIX amžiuje, vis smarkėjant pramoniniam perversmui, iš esmės pasikeitė ir Europos valstybių visuomenės struktūra. XIX a. antrojoje pusėje, pasibaigus revoliucinių sukrėtimų laikotapiui, susiklostė nauja visuomenės santvarka. Luominį susiskirstymą pakeitė naujos socialinės grupės, kurios atsirado suklestėjus stambiajai pramonei ir prekybai. Pirmiausia – du nauji socialiniai sluoksniai: pramonės gamybos įmonių savininkai ir įmonėse dirbantys samdomi darbininkai. Tačaiu šiomis nuajomis sąlygomis konservatizmo doktrina ne tik neprarado savo įtakos, bet, priešingai, dar labiau sustiprėjo. Tai nulėmė visuotinės rinkimų teisės įvedimas ir kitos politinės doktrinos, socializmo iškilimas.

Konservatizmas tapo pagrindine jau nebe liberalizmo, bet socializmo priešprieša. Viena vertus, konservatizmas perėmė ir pradėjo ginti tokias liberalizmo propaguotas vertybes, kaip lygybė įstatymui, demokratinė valstybės valdymo forma bei amens laisvė, ir atsisakė idėjos, kad geriausia visuomenės santvarka – tai per ilgus amžius nusistovėjęs žžmonių susiskirstymas į luomus. O kita vertus konservatizmas kritikavo socializmą, nes šis siūlė valstybės politiką orientuoti pirmiausia į darbininkų interesus ir šitaip gerokai pagerinti bei pakeisti socialinę jų padėtį. Konservatizmo teigimu, toks siekimas yra nepriimtinas, nes pakeitus vieno sluoksnio padėtį būtų pažeisti visų kitų socialinių grupių interesai i suardyta visuomenėje nusistovėjusi santaika bei tvarkal. Be jokios abejonės, nė vienam žmogui negali būti atimta galimybė praturtėti ir taip pakeisti savo socialinį statusą, tačiau to jis turi siekti individualiai, kaip atskiras asmuo, o ne kaip kokios nors privilegijuotos klasės narys. Tada jo perėjimas iš vieno socialinio sluoksnio į kitą nepažeidžia visos visuomenės interesų ir nesudaro įsigalėjusios tvarkos.

Konservatizmas neperėmė liberalizmo propaguotos idėjos, kad vyriausybė turi kuo mažiau kištis į visuomenės gyvenimą ir apsiriboti tik „nešališko teisėjo“ ir „naktinio sargo“ vaidmeniu. Ir toliau laikomasi nuostatos, kad vyriausybės valdžia turi būti stipri, nes tik taip ji gali palaikyti ir užtikrinti visuomenėje tvarką ir stabilumą.Vyriausybė negali atsiriboti nuo visuomenės gyvenimo, priešingai – ji turi aktyviai jame dalyvauti ir rūpintis visais visuomenės reikalais bei gerove. Vienas iš svarbiausių vyriausybės uždavinių turi būti parama patiems silpniausiems ir labiausiai vargstantiems piliečiams. Dėl to konservatyviosios politinės partijos galėjo sėkmingai konkuruoti su socialdemokratais ir per rinkimus susilaukti didelės rinkėjų paramos.

Iki pat ššių dienų konservatizmas tebėra stipri ir įtakinga politinė doktrina. Konservatyviosios ir krikščionių demokratų partijos daugelyje Europos valstybių yra ne kartą laimėjusios visuotinius rinkimus ir sėkmingai valdžiusios. Per 1999 metais vykusius Europos Parlamento rinkimus konservatyviosios partijos laimėjo daugumą ir Partlamente sudaro didžiausią jungtinę daugiatautę frakciją, kuri vadinama Europos liaudies partija.

DEMOKRATINIS SOCIALIZMAS

Dabartinis reformistinio socializmo, jo šalininkų vadinamo demokratiniu socializmu, pavidalas yra ilgalaikės evoliucijos, kurios du paskutiniai etapai buvo tarpukaris ir laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo, rezultatas. Vieni pagrindinių to meto socialdemokratijos ideologų buvo Karlas Kautskis, Haroldas Laskis.“ Socialdemokratijos teoretikų filosofinių ir pasaulėžiūrinių samprotavimų atsparos taškas yra filosofinio ir pasaulėžiūrinio pliuralizmo tezė.

Pagrindinė demokratinio socializmo idėja, kad būtinos didžios reformos, palaipsniui legaliai sukursiančios socialinį teisingumą ir gerovę, gali turėti įvairią individualią motyvaciją. Su socialdemokratija susijusių ideologų samprotavimuose galima įžvelgti visos socialdemokratų ideologijos ašį – naujos visuomenės, naujos ūkinės tvarkos ir vidaus, ir tarptautiniuose santykiuose, naujos demokratijos ir etikos vizijas. Socialdemokratų nuomone, klasiniai klasių konfliktai gęsta, o į pirmąjį planą iškyla naujos socialinės problemos, kurias kelia naujoviškas darbo organizavimas“ ( Kulesza W. Mūsų laikų ideologijos).

Pasak socialdemokratų, valstybė turi būti efektyvi skirstytoja ir garantuoti gerovę ne tokioms turtingoms socialinėms grupėms. Svarbus socialdemokratų ideologijois elementas yra demokratinės ir pliuralistinės politinės sistemos vaizdinys. Viena pagrindinių jų idėjų yra

valstybės antklasiškumo tezė. Valstybės organizacija turi tarnauti visiems žmonėms ir visoms visuomenę sudarančioms grupėms.Visos bendruomenės dalys privalo bendradarbiauti valstybėje, ieškodamos susitarimo, kad ir kokie būtų jų skirtumai, ypač turtiniai.

Europos Sąjungos valstybėse socialdemokratų partijos tebėra labai įtakingos ir neretai per demokratinius rinkimus įgyja teisę valdyti. Antai ir 2000 metais net 14 iš 15 Europos Sąjungos valstybių valdė būtent socialdemokratų partijos. Nors, kita vertus, per 1999 metų Europos Parlamento rinkimus socialdemokratai nusileido konservatyviosioms politinėms jėgoms ir dabar šioje institucijoje sudaro antrą pagal ddydį jungtinę tartautinę frakciją

IŠVADOS

 Liberalizmo idėjų pamatas – indidualistinė ir racionalistinė savo likimo kūrėjo, žmogaus, pažįstančio savo poreikius ir svarbesnio už visuomenę, valstybę bei valdžią, samprata.

 Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė

 Iki pat šių dienų konservatizmas tebėra stipri ir įtakinga politinė doktrina.

 Per 1999 metais vykusius Europos Parlamento rinkimus konservatyviosios partijos laimėjo daugumą ir Partlamente sudaro didžiausią jungtinę daugiatautę frakciją, kuri vadinama Europos liaudies partija.

 Pagrindinė demokratinio socializmo idėja, kad būtinos didžios reformos, palaipsniui legaliai sukursiančios socialinį teisingumą ir gerovę

 2000 metais net 114 iš 15 Europos Sąjungos valstybių valdė socialdemokratų partijos.

 1999 metų Europos Parlamento rinkimus socialdemokratai nusileido konservatyviosioms politinėms jėgoms ir dabar šioje institucijoje sudaro antrą pagal dydį jungtinę tartautinę frakciją