Lietuvių tautos identiteto išlikimo problema besivienijančioje Europoje

Planas

Įvadas

I. Tautinis identitetas ir tauta

II. Lietuvių tautos naikinimo politika iki XX amžiaus

III. Lietuvos “tautinės dvasios” sunkumai nuo 1918 m. iki 1940 m.

IV. Ar įmanoma išsaugoti lietuvių tautinį identitetą integruojantis į ES?

V. Tautinio išlikimo perspektyva

Išvados

Išnašos

Naudotos literatūros sąrašas

Įvadas

Europa šiandien vienijasi. Europos Sąjunga ar buvusi Europos bendrija yra darinys, kokio mūsų kontinente iki šiol nebuvo. Rodos, dar Vakarų Europos šalys nebuvo tokios solidarios ir taip suinteresuotos viena kitos gerove. Tikriausiai Europos vienijimasis dar niekada nebuvo toks viešas. Besivienijanti Europa kyla ten, kkur praėjusiame šimtmetyje praūžė du pasauliniai karai. Karai beprecedentiniai savo griaunamąja galia sunaikino įvairių tautų kultūrinius palikimus, urbanistinius statinius, ekonomiką, sudarkė žmonių likimus, supriešino tos pačios tautos žmones. Tačiau nuolatinis žmonijos vystymasis verčia ieškoti išeities taškų iš susidariusių negatyvių istorinių pasekmių.

Šiuo metu Europos Sąjungos valstybių santykiai tampa vis labiau globalinio pobūdžio. Specializuotosios organizacijos, daugiašalės derybos, “informacinės visuomenės” atsiradimas, didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti europinė rinka, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis kelia nerimą dėl atsiradusios tautų “identiteto krizės”. Dabartinėje Europoje tautinio iidentiteto klausimas iškyla į pirmą vietą tarp reikšmingiausių problemų, ypač kalbant apie postkomunistinę erdvę – Vidurio ir Rytų Europą, kur sugriuvus sovietinei sistemai galingu srautu prasiveržė tautiniai interesai. Jeigu toks spartus pasaulio žmonijos vystymasis pakeis dabar vyraujančius tautų identitetus ar jjų tvarką, tuomet nacionalizmo epocha gali virsti kosmopolitizmo ar internacionalizmo laikmečiu. Lietuvių tautos dvasinio identiteto išsaugojimas tai pat – ne išimtis.

Šiame referate bus trumpai bandoma paaiškinti tautinio identiteto sampratą, apžvelgiama lietuvių tautinė savimonė skirtingais Lietuvos valstybės istoriniais laikmečiais, taip pat Lietuvos perspektyvos integruojantis į Europos Sąjungą, besivienijančios Europos pokyčiai, tikimybė ir galimi padariniai lietuvių tautos identiteto išlikimui.

I. Tautinis identitetas ir tauta

Atsirandant Europinėms valstybėms įvairiai buvo bandoma aiškinti skirtingų tautų tautiniai ypatumai. Šie skirtumai siejami su genetiškai nulemtomis charakteristikomis, antropologinėmis bei fizinėmis žmonių ypatybėmis, geografinėmis, ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis istoriškai susiklosčiusiomis gyvenimo sąlygomis. Tautiniai ypatumai nėra amžini ir absoliutūs – jie kinta istorijos bėgyje.

Svarbus tautinis bruožas – psichinės sandaros bendrumas, pasireiškiantis per bendrą kultūrą, kuris dažnai įvardijamas kaip nacionalinis charakteris. NNacionalinis charakteris pasireiškia ne per atskirą individą, bet per grupę žmonių, t.y. tautą. Tautinio charakterio pastovumas, nepaisantis socialinės aplinkos pasikeitimų, yra sąlygojamas inercijos, kuri atsiranda iš kartos į kartą perduodant tradicijas, papročius, istorinį bei kultūrinį palikimą. “Tautinis identiškumas turi remtis simboliais. Santykis tarp individų ir specialių kultūros elementų, simbolių, yra pagrindinis kolektyvinės identiškumo sistemos bruožas . Be krašto ir kalbos simbolių, bendrosios identiškumo sistemos sudedamosios dalys dar yra muzika, šokiai bei herojai. Tarp to, kas sudaro sistemą iš identiškumo simbolių, rracionalumo prasme nėra jokio loginio ryšio. Jų reikšmės suformuoja tam tikrą kompleksą, kuris yra svarbus su juo susijusiems žmonėms. Reikšmės pavirsta ir savo įvaizdžiu, ir taip būdavo nuolatos”[1].

Labai reikšminga tautos egzistavimo ir tobulėjimo dalis yra tautinė savimonė. Tautų savimonės formavimosi procesas susijęs su tautų lyginimu “mes – jie”. Tautinis identitetas – tai savojo “aš” priskyrimas, sutapatinamas su tam tikra grupe. Individo tautinė savimonė remiasi objektyviu individų bendrumu, ir ši savimonė reiškiasi per kultūrą. Tik galėdami dalyvauti bendrijos gyvenime kaip tikri jos nariai, individai įgyja konkrečios bendruomenės savimonę. Tautinis identitetas yra vienas svarbiausių veiksnių, vienijančių individus į grupes. Šis identitetas formuojasi įtakojamas dviejų veiksnių: tautos įvaizdžio, apie kurį susidarė kitos etninės grupės, bei istorinė tautos patirtis.

Tauta iš esmės yra istorinė kategorija, ji yra žmonių bendruomenė, kurią jungia politinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos, vienodi papročiai, tradicijos, dažnai tikėjimas. Tautos būtis neapibrėžiama nei rase, nei kalba, nei religija, nei teritorija, nei valstybiniu suverenitetu, nors visos šios savybės yra daugiau ar mažiau svarbios tautos būčiai. Teisiausiais reikia laikyti tuos, kurie pagrindiniu tautos bruožu laiko iš amžių glūdumos einantį istorinio likimo bendrumą. Istorinio bendrumo suvokimas tautoje yra tautinė sąmonė. Tautinė sąmonė, jos gimimas kartu su tautos gimimu skendi vieningos ir nepakartojamos tautos istorijos gelmėse. IIstorinės tautos yra sudėtingos rasių sąveikos padarinys. Pati rasė yra gamtinis biologinis, bet ne istorinis faktorius, kuris veikia istorinėse struktūrose ir atlieka apibrėžiantį vaidmenį susidarant šioms struktūroms. Tarp biologinės rasės ir tautybės yra daug tarpinių pakopų, kurios veikia viena kitą. Tauta yra ta hierarchinė pakopa, kurioje labiausiai išreikštas istorinio likimo bendrumas.

II. Lietuvių tautos naikinimo politika iki XX amžiaus

Lietuvių tautos identiteto išlikimo problema istorijos sukūryje rašytiniuose metraščiuose siekia beveik pusaštunto šimtmečio. 1245 m. Kryžiuočių ordinui buvo suteikta teisė nevaržomam stengtis lietuvius ir prūsus “galinga” ranka užgniaužti ir jų ragus nulaužti”. Tai buvo baisi mūsų tautos naikinimo pradžia. Šių įvykių raidos programa buvo parengta “už mūsų nugaros”, nedalyvaujant mūsų valstybės atstovams. Tuomet Vakarų Europa visą mūsų tautą pastatė už įstatymo ribų. Lietuvai nieko neliko, kaip ištisų šimtmečių atkaklia kova ir Žalgirio mūšiu Vakarų Europai parodyti, kad ji nesutinka būti sunaikinta.

Vėliau, nuo XVI a., vyko nesibaigianti agresija prie Baltijos. Rusija kartu su kitomis dviem valstybėmis dalijosi ilgaamžę kaimynę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o vėliau ir visą ją užgrobė. Jai buvo reikalinga žemė, mokesčiai ir jauni vyrai rekrutams. Ir, žinoma, visai nereikalinga lietuvių tauta. Ją trėmė į Sibirą, uždraudė lietuvių kalbą ir spaudą, rusifikavo kraštą, sunaikino aukštojo mokslo židinį, kliudė lietuvių inteligentijai darbuotis ttarp savo tautiečių. Rusijos vyriausybė turėjo sukūrusi visą programą, kaip sunaikinti lietuvių tautos identitetą.

Po 1863 – 1864 m. sukilimo caro vyriausybė sustiprino tautinę priespaudą. 1864 m. M. Muravjovas lietuviškiems raštams vietoj tradicinio lotyniško raidyno įvedė kirilicą. 1872 m. buvo uždrausta leisti lietuvišką spaudą gotiškuoju raidynu. Tuo metu tautinė priespauda Lietuvoje buvo dvejopa. Pirma, lietuvių tauta buvo polonizuojama, antra – rusinama per prievarta. Caro administracija į Lietuvą kėlė rusų kolonistus, stengėsi, kad katalikų žemės atitektų stačiatikiams.

Caro valdžia ėmė labiau persekioti katalikų bažnyčią. Panaudodama visą galią, ji siekė Lietuvą sustačiatikinti bei surusinti. Žemaičių vyskupijoje 1832 – 1993 m. buvo uždaryti 46 vienuolynai. Matydamas, jog bažnyčia yra lietuvių religinio bei tautinio atsparumo centrai, caras pradėjo jas uždarinėti.

Katalikų bažnyčia aktyviai reiškėsi švietimo stityje. M. Valančius rūpinosi parapinių mokyklų steigimu Žemaičių vyskupijoje. Tačiau 1864 m. caro valdžia jas uždraudė. Buvo steigiamos valstybinės mokyklos, kuriose rusai mokytojai stengėsi nutautinti lietuvių jaunuomenę. Vyskupui M. Valančiui paraginus, kūrėsi slaptos mokyklos parapijose, dvaruose, kaimuose. Samdomas mokytojas – daraktorius, mokė lietuviškai skaityti, rašyti, skaičiuoti, Lietuvos istorijos. Nepaisydamos visų draudimų, bausmių, slaptos mokyklos veikė iki 1905 m.

Lietuvių inteligentija ėmė organizuoti draudžiamosios spaudos leidimą užsienyje. Daugiausia nelegalių lietuviškų leidinių buvo spausdinama Mažosios Lietuvos (esančios vokiečių valdžioje) spaustuvėse Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose,

Priekulėje, Klaipėdoje. Iš ten spaudą organizuotai gabeno knygnešiai, kuriems teko sunkiomis sąlygomis pereiti sieną. Inteligentija suvokdama tautinio identiteto išlikimo svarbą, pradėjo kurti spaudos platinimo draugijas kaip Atgajos, Garšvių bendrovė, Artojų. Caro valdžia knygnešius persekiojo, kalino, trėmė.

Tautinį atgimimą skatino ir lietuvių klojimo teatras – lietuviškieji vakarai. Nuo 1892 m. legalūs lietuviški spektakliai buvo vaidinami Peterburge, kiek vėliau Mintaujoje, Rygoje, Liepojoje. 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvyko pirmasis legalus lietuviškas spektaklis: mėgėjai suvaidino A. Vilkutaičio-Keturakio komediją “Amerika pirtyje”.

Nuo XIX a. ddevintojo dešimtmečio pradžios kovoje dėl tautinės priespaudos pastebimas nemažas kokybinis šuolis. 1882 m. susiformavo daugiausia iš liberalių ir klerikalinių pažiūrų inteligentų, kilusių iš valstiečių ir dvarininkų, politinė grupuotė – aušrininkai, kurie veikė iki 1886 m. Jie siekė sukurti Rusijoje ir Prūsijoje legalią lietuvišką periodinę spaudą. Į šią grupuotę įėjo J. Basanavičius, P. Vileišis, J. Šliūpas, J. Spudulis ir kt. Aušrininkai savo leidžiamuose laikraščiuose reiškė nepasitenkinimą carine priespauda, reikalavo teisių lietuvių kalbai ir kultūrai, gvildeno liaudies švietimo rūpesčius. “Aušra” propagavo tautinį ssąmoningumą, pasisakė prieš prievartinę asimiliaciją, polonizaciją. “Aušra” ugdė supratimą, jog lietuviai ir Lietuva yra viena tauta, vienas kraštas. “Aušra” lietuvių tautinį sąjūdį bei tautinį atgimimą išjudino iš naujo. Tik jo socialinis pagrindas buvo kitoks negu iki 1863 m., – grynai lliaudiškas, valstietiškas. Dalis istorikų ligi šiol “Aušros” pasirodymą laiko tikrojo lietuvių atgimimo pradžia.

Kita varpininkų politinė grupė, kuriai priklausė V. Kudirka, kritikavo caro valdžios tautinio engimo politiką, reikalavo lygių teisių lietuviams su kitais Rusijos imperijos piliečiais, smerkė lietubių nutautinimą. Varpininkai realiai žiūrėjo į visuomenės gyvenimą, daugiau dėmesio skyrė vidiniam tautos stiprinimui, stengėsi kelti švietimo bei ūkio lygį. Pagrindinis varpininkų tikslas – budinti tautą. 1902 m. suvažiavime varpininkai pasivadino Lietuvių demokratų partija.

XIX a. pabaigoje tautinio atgimimo idėjas pradėjo suprasti vis daugiau lietuvių. Tautinis sąjūdis tapo masinis. Tada jis suskilo į kelias socialines-idėjines grupuotes ir sroves. Jos kūrė savus politinių – valstybinių programų metmenis, ieškojo kelių valstybingumui atkurti.

“Rusų karine jėga primesta nelaisvė, sukėlusi aiškų lietuvių pasipriešinimą (S.Daukantas yra naujųjų laikų Lietuvos idėjos ttikrasis autorius, M.Valančius – pirmas tos Lietuvos visuomenininkas), padėjo atriboti ir nuo lenkiškos kultūros besąlygiškos įtakos ir sustabdyti galutinį lietuvių nutautėjimą. Sukilimai prieš rusus vyko dar iš esmės po lenkų vėliavomis, tačiau dvasinis gyvenimas jau orientavosi į lietuvių savarankiškumą, iš kurio – jau tiesus kelias į politinį savarankiškumą ir tautą”[2].

Tuo pačiu metu Mažojoje Lietuvoje vyko kitos lietuvių tautos dalies dvasinis naikinimas – germanizacija. XIII Kryžiuočių ordinui duotas nurodymas sunaikinti prūsus buvo įvykdytas. Žiūrint iš šių dienų atstumo atrodo, kad Vakarų EEuropa ir Rytų Europa mūsų tautos likimo atžvilgiu buvo labai vieningos. Tačiau lietuvių tauta iškopė iki 1815 m. Vienos kongrese sukurtos to meto politinės Europos ir 1918 m. net sukūrė naujovišką valstybę.

Atkurtoje Lietuvos valstybėje buvo taip pasinerta į savo vidaus politinį, kultūrinį ir ūkinį gyvenimą, kad net nemanyta, nepastebėta, jog didžiosios Europos valstybės neužmiršo nei XIII a. grobikiškų užmojų, nei Lietuvos bei Lenkijos valstybės pasidalijimų, nei Vienos kongrese numatyto tautų teisių paskirstymo. Pasirodė, kad ne visoms tautoms leista turėti savo valstybę, garantuoti jo integralumą. Lietuvos valstybė tapo įsimintinu tarptautinio nihilizmo pavyzdžiu. Jos integralumą per 22 metus šešis kartus pažeidė ekspansionistines programas puoselėjusios Rusija, Lenkija, Vokietija. Tai buvo valstybės, kurių vyriausybių veiklos programos numatė žmonių, tautų ar kitų valstybių sunaikinimą.

Galima didžiuotis 1918 m. naujai sukūrtos Lietuvos valstybe, jos šviesuoliais, patriotais, kurie iki ir po Lietuvos valstybės sukūrimo padėjo tvirtus pagrindus toliau plėtojant lietuvių tautinį identitetą.

III. Lietuvos “tautinės dvasios” sunkumai nuo 1918 m. iki 1940 m.

Tarpukario Lietuvos dvasios ir kultūros plėtotę nulėmė istorijos praeities turėjimo, tautiškumo, modernumo ir savitumo principai. Gyvenimo pažangos, ieškojimų, dinamizmo vizija traukte traukė laisvės oro įkvėpusį lietuvį, ketinusį tapti pilnateisiu naujo, Versalio sutartimi sutverto, pasaulio nariu. Tačiau atsirado problema kaip nesutirpti, nepražūti daugiakalbėje tautų minioje? Kaip pažinti EEuropą ir būti jos pažintam? Kaip priversti ją išgirsti jaunos valstybės kūrėjo balsą? Tautinio tapatumo paieškos buvo suvoktos kaip opus uždavinys, šalies integracijos į politinį ir kultūrinį pokario žemėlapį sąlyga. Tautinės kultūros apibrėžimas buvo aktualus ir kituose po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę iškovojusiuose kraštuose. “Šaknų” ieškojimu susirūpino netgi didžiosios valstybės. Politikoje, ekonomikoje, socialinėje veikloje, meninėje kūryboje – visur regėta tautinių vertybių svarba. “Žodžiu, tautinis pradas šiandien įgija tokios pat reikšmės, kokios viduriniais amžiais turėjo religija, o renesanso metu žmogiškasis individas. Tatai atsistojo vietoj Dievo ir vietoj asmens. [.] Tauta darosi centras viso žmogaus mąstymo, viso jo veikimo ir jautimo. Šiandien jau galima kalbėti apie etnocentrinę doktriną, apie etnocentrinę praktiką ir apie etnocentrinius jausmus”, – teigė Antanas Maceina, apibendrinamas tarpukario dvasios būvį[3].

Etninė savistaba vertė gręžtis į praeitį, amžių labirintuose ieškoti tautiškumo ištakų, tų ištakų pradininkų, esminių kultūros elementų. Štai italai “itališkumo” esmės žvalgėsi renesanso epochoje, prancūzai “prancūziškumo”, o vokiečiai “vokiškumo” – gotikos laikuose. Tuo tarpu lietuviai tarėsi neturį kuo pasiremti. Pradėdami naujo gyvenimo trapsnį, jie pasijuto vieniši, smelkiami atšiauraus realybės dvelksmo, be tradicijų, be aiškios ateities. “Mes palikom tuščiomis rankomis, nė vienoj srity pas mus nėra precedentų, niekas pas mus nepradėta dirbti, ir niekas net nežinoma, kaip pradėti. Įspūdis neliesto sskynimo-pūdymo, kurio vargšas naujakurys bijo eiti žiūrėti”[4].

Nesantaika su sava istorija buvo giliai įsirėžusi į inteligentų sąmonę. Pirmu tautinės savimonės požymiu laikydami kalbą, lietuviai atkakliai neigė “lenkiškąjį” Lietuvos kultūros periodą, iš savo praeities išbraukdami pustrečio šimto metų[5]. Jų istoriniam pasaulėvaizdžiui trūko pilnatvės. Iš vienos pusės jį rėmino ūkanotos krivių, vaidilučių, kunigaikščių šalies apybraižos, iš kitos – XIX – XX a. pradžios nacionalinio išsivadavimo vaizdiniai. O naujaisiais laikais, laikotarpyje, kai daugelyje Europos kraštų buvo padėtas šiuolaikinės civilizacijos pamatas, – ten driekėsi apytuštės plynės.

Lietuviai jautėsi esą jauna tauta – savotiški europinės civilizacijos barbarai, nesaistomi susiklosčiusių kultūrinių konvencijų bei stereotipų. Tarpukario lietuviui tuštumos pojūtis kėlė aiškių, nuolatinių vertybių ilgesį ir skausmingai aštrino tautinių tradicijų problemą. Tautinio identiteto krizę dar gilino ir Vilniaus netektis. Lietuva tuomet buvo vienintelė Europos valstybė be sostinės. Kauno niekas nelaikė tikru valstybės centru, pripažino jam tik laikiną, priverstinę garbę, Kaunas rodėsi kaip miestas be istorijos. Tarpukario inteligento mentalitetą ženklino dramatiškas Kauno ir Vilniaus supriešinimas. Pirmasis miestas tapatintas su striuka buržuazine morale, neišsilavinusių biurokratų savivale ir pragmatišku kapitalo interesu, o antrasis vaizduotas tautos širdimi, istoriniu sostapiliu, kur kiekviename žingsnyje juntamas prakilnios irstorijos alsavimas.

Kova už lietuvių tautinio identiteto išlaikymą daugiausia buvo susijusi su pastangomis išsaugoti etniškumą ir konfesiškumą – dažnai

lietuviškumas buvo glaudžiai siejamas su katalikiškumu.

Svarstant intelektinio elito vaidmenį tarpukario laikotarpiu, kai, pasibaigus pirmajam pasauliniam karui bei vykstant lietuviškojo tautinio identiteto formavimuisi, galima taikyti A. Smitho prielaidą, jog nykstant senajai sistemai, inteligentijai teko ieškoti sprendimo būdų, kurie leistų sukurti nacionalinės savimonės modelį, iš naujo vienijantį bendruomenės narius. Taip pat iškilo poreikis suformuoti socialinio bendringumo normas, priimtinas visuomenės daugumai. Šitas problemas sąlygojo glaudus ryšys tarp “tautos formavimo” bei socialinės kaitos. Toks ryšys užsimezga perėjimo iš tradicinės į moderniąją visuomenę priodu. ““ Tuo pat metu, kai inteligentija siekia iš naujo suvienyti etninę bendruomenę, ji daro tai tik tiek, kiek gali tikėtis pertvarkyti bendruomenę į “tautą”; inteligentijos atstovų sąjunga su kitais socialiniais sluoksniais turi būti suvokiama ne vien kaip nulemta taktinių politinių poreikių, bet taip pat kaip “tautiškumo” ir “tautos-kūrimo” planai, kurių jie imasi savo sėkmingo kilimo į valdžią laikotarpiu”[6].

Būtina pažymėti, kad didelę lietuvių tautinio intelektinio elito dalį sudarė katalikiškasis kunigų luomas, kuris aktyviai dalyvavo formuodamas lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos idėją. PPer visą nepriklausomybės laikotarpį situacija iš esmės nepasikeitė: 1940 – aisiais metais katalikai sudarė virš 85% visų krašto gyventojų, o tarp lietuvių katalikiškosios konfesijos atstovų buvo maždaug 94%.

Lietuvoje, ypač kaimo bendruomenėje, vyravo tradicinis katalikiškumas. Tam tikru mastu tai atsispindėjo iir valstybės politikoje bei ideologijoje, kurios siekė suformuoti tautinį identitetą – kaip vieną iš visuomenę vienijančių veiksnių. Katalikų dvasininkijos aktyvumas paliko savo atspaudą mėginant daryti įtaką tautiniam identitetui – tarpukario laikotarpio politinėse batalijose dažnai buvo panaudojama tautinė ir religinė simbolika.

Tarpukario periode išryškėja glaudus tautinės ideologijos bei katalikiškosios simbolikos vartojimas politinėje retorikoje. Tuo pat metu vyko abipusė trintis tarp valstybinių ir bažnytinių struktūrų. Konfliktas tarp tautininkų bei krikščionių demokratų partijų, įsiplieskęs A.Smetonos autoritarinio valdymo metais, pavirto į konfliktą tarp valstybinių ir bažnytinių institucijų. Tautininkų autoritarinio režimo pastangos paversti Katalikų bažnyčią viena iš oficialiajai valdžiai paklūstančių institucijų, kuri galėtų skleisti tautininkams palankią ideologiją, sukėlė priešiškas nuotaikas katalikų dvasininkijos tarpe.

Aštrioje tarpusavio diskusijoje tautininkai naudojosi kaltinimais bažnyčiai, jog ji yra kosmopolitiška ir netautiška. Tuo ttarpu katalikiškosios pakraipos atstovai teigė, kad jie nesiekia supriešinti katalikiškumą ir tautiškumą – šios idėjinės kryptys gali tarpusavyje harmoningai derėti. Pasisakant prieš tautininkų ideologinius išpuolius, katalikiškumas buvo įvardijamas kaip vienas iš svarbiausių elementų, padedančių puoselėti lietuviškumą. “Bet daug dažniau tenka dabar išgirsti priekaištų katalikybei, kad jos mokslas esąs priešingas tėvynės, tautos, tautinės valstybės interesams. Tarp įvairių tautos reikalų yra ir religiniai bei doriniai ir jie, žinoma, savo verte yra aukštesni už visus kitus. Religinių bei dorinių reikalų didesnis vertingumas, kaip mmatėme, kitų reikalų nestelbia, bet turi padėti uoliau juos atkelti. Negana tik nusimanyti, kad esi lietuvis, reikia, kad būtum doriškai švarus, taurus, religiškai susipratęs, supratęs didelę valstybės vertę, jos uždavinius, jos funkcijas, jos kompetencijos ribas. Kad tautos organizmas būtų sveikas, kad jis tobulėtų visa visuma, reikia, kad visi tautą sudarantieji elementai būtų sveiki, vienas kito nepažeidžiami, vienas su kitu susiderinę”[7].

Ginantis nuo išpuolių, katalikiškosios pakraipos veikėjams teko naudotis tautine retorika – šitaip viešoje diskusijoje persipina lietuviškumas ir katalikiškumas.

Padėčiai tarpukario Lietuvoje iš dalies darė įtaką užsitęsęs konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Kadangi Lenkija pasitelkė Katalikų Bažnyčią kaip polonizacijos įrankį, tai stiprino ideologinį tautiškumo/katalikiškumo eksploatavimą ir netgi tam tikras antikatalikiškas tendencijas Lietuvos valstybinėje politikoje. Dažnai tautinė retorika buvo grindžiama religiniais motyvais, priekaištaujama Katalikų bažnyčiai dėl polonizacinės bažnyčios pozicijos okupuotame Vilniaus krašte.

Pagal A. Smithą, “kylantis konfliktas tarp skirtingų visuomeninio elito grupių yra kovos dėl teisės vadovauti etninei bendrijai (taip pat ir dėl tautinio identiteto formavimo norima linkme) padarinys. Paprastai tokiu atveju kylantis konfliktas tarp dviejų minėtų struktūrų yra būdingas tautinio identiteto kūrimosi proceso reiškinys. Be to, mėginimas iš naujo peržvelgti istorinę nacijos patirtį remiantis tautinėmis, o ne religinėmis nuostatomis daro poveikį poslinkiams sekuliarumo linkme”[8].

Svarbus stimuliatorius naujai susikūrusioje valstybėje formuojant lietuvių tautinę savimonę bbuvo inteligentija. Inteligentija įvairiais būdais rūpinosi liaudies švietimu ir tautinio sąmoningumo žadinimu. Tautinė savimonė buvo skleidžiama į pagalbą pasitelkus švietimo sistemą. St. Šalkauskis visuomeninį intelektinio elito aktyvumą, pastangas daryti įtaką tautiniam identitetui aiškina kaip būtinybę, kuri leistų išsaugoti lietuvių tautos savastį: “[.] mes esame pasmerkti žlugti, jei mes nesugebėsime vajaus tvarkoje pagreitinti tautos ugdymo tempą ir trumpu laiku atsistoti lygiomis kultūringų Europos tautų aukštumoje”[9].

Tautinio identiteto raidą lemiančių veiksnių buvo visuomenės raštingumo lygio kilimas, susijęs su švietimo sistemos plėtra. Tautinis intelektinis elitas tuo metu privalėjo panaudoti švietimo sistemą bei visuomenines organizacijas, diegdamas tautinį identitetą.

Švietimo įstaigose buvo siekiama įtvirtinti tautinį-patriotinį auklėjimą, kadangi švietimo įstaigos buvo laikomos itin svarbiais lietuviškosios tapatybės bei sąmoningumo centrais, kuriuose ruošiami tautiškai išprusę asmenys.

Veiksminga švietimo sistema garantavo, jog tauta sugebės egzistuoti kaip kultūrinis ir politinis vienetas. Inteligentija buvo suvokiama kaip tas visuomeninis sluoksnis, kuris gali ir turi atlikti visuomenę auklėjančią, vienijančią ir nukreipiančią reikiama kryptim funkcijas.

Tarpukario lietuvių visuomeninėje savimonėje įvyksta slinktis. Atsiranda nauja dimensija tautinio identiteto plotmėje: įsitvirtina nacionalinis-valstybinis identitetas, kuris ne išstumia, o koegzistuoja drauge su etniniu-konfesiniu identitetu. Egzistavo savotiška simbiozė – to meto situacija buvo daugiasluoksnė. Dinamiška visuomeninė kaita tarpukario Lietuvoje atsipindėjo ir lietuvių tautinio identiteto srityje: vyko laipsniška slinktis link sekuliaraus tautinio-valstybinio identiteto, kuris bbūvoja greta etninio-konfesinio identiteto. Konfesinis identitetas įjungiamas į tautinį identitetą, katalikiškumui tampant vienu iš lietuviškumo požymių.

IV. Ar įmanoma išsaugoti lietuvių tautinį identitą integruojantis į ES?

Lietuvos Respublika, formaliai atstačiusi nepriklausomybę 1990 m., siekė ir tebesiekia narystės beveik visose įmanomose Vakarų Europos strukrūrose. Priklausymas Vakarų, o ne Rytų istorinei ir kultūrinei erdvei visuomet buvo pagrindinis faktorius, motyvuojantis Lietuvos politinę orientaciją.

Lyginanat 1918 – ius ir 1990 – ius metus, tų metų ištakos labai panašios. Pirmojoje respublikoje tautos gyvenimas pradėjo ryškėti apie 1930 metus. Jį ženklino naujos kultūros gimimas ir valstybės modernizavimo bandymai, išreiškę visos visuomenės siekį. Deja, geopolitikos tėkmių Lietuvai nebuvo leista savąją didele socialine nelygybe paremtą valdininkų valstybę paversti humaniškesne, visus visuomenės sluoksnius labiau tenkinančia. Šiandieninė mūsų padėtis beveik tapati: ir socialinės nelygybės mastai su dar ryškesniu negu anais metais kaimo skurdu, ir valdininkų visagalybė, taip pat tada nė nesapnuotas nusikalstamumas bei dvasinė degradacija. Ne vienu atveju išsitariama, kad vargu ar reikėjo mums laisvės, jeigu nemokame joje gyventi, ne vienu atveju prabylama apie valstybės bankrotą, apie demokratijos netinkamumą Lietuvai ir stiprios rankos būtinybę, pagaliau – apie gelbėjimąsi kuo greičiau įstojant į Europos Sąjungą. Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti šiandieninę Lietuvos padėtį,drįsčiau teigti, kad jaučiamas netikrumas dėl mūsų nepriklausomybės bei tautinio identiteto išsaugojimo.

Žinoma,

ne vienas emigracijos kelias veda į Europą. Ten galima patekti ir paprasčiau. Jau daugelį žmonių žiniasklaida yra įtikinusi, kad Vakarų pasaulis pasiekiamas per seksualinę revoliuciją, kompiuterinius žaidimus, pleibojų, amerikietiškas bei meksikietiškas muilo operas, „Byvį ir Tešlagalvį” arba pankroką. Reikia tik visai atsipalaiduoti, išsilaisvinti nuo „sovietinės” disciplinos, atsisakyti „davatkiškumo”, „provincialumo” ir kitų „lietuviškų” kompleksų: intymumo, protėvių papročių ir tradicijų, drovumo, kuklumo, orumo, gėdos, santūrumo, takto, literatūrinės kalbos, mandagumo ir panašių dalykų. Žiniasklaida mus „apšviečia”, pamokydama, kas yra „tikrai modernus” europietiškumas.

Dažnai žiniasklaida kkritikuoja politikus, o politikai būna nepatenkinti žiniasklaida. Bet šiuo atžvilgiu abi valdžios puikiai sutaria: politikai skatina socialinę žmonių barbarizaciją, o žiniasklaida – kultūrinę. Pirmieji atima išgyvenimo galimybę savo krašte, o antroji – gyvenimo vertę ir prasmę. Ir tai yra vadinama “Lietuvos integracija į Europos Sąjungą”.

Pirmiausia, kad lietuvis jaustųsi saugus savo valstybėje, stengtųsi išlaikyti tautinį identitetą, kuris būtinas valstybės išlaikymui ir sustiprinimui, reikalingas valdžios darbo efektyvumas, teisėtvarkos institucijų operatyvumas ir paveikumas, visuomenės paramos asmeniui rezultatyvumas, žmogaus laisvių garantijos. Valdžia ir valstybė pprivalo tik netrukdyti žmogui savo gerovę kurtis. Deja, valdžios veiksnumas bei jų argumentų akivaizdumas tikrai per menkas, kai policija nepajėgia išaiškinti nė vieno iš ištisos bangos sprogdinimų kaltininkų, kai teismai nesugeba nuteisti akivaizdžių nusikaltėlių, o teisia smulkius plėšikėlius, kai toli nnuo pragyvenimo minimumo atsiliekančios pensijos nesuspėja vytis infliacijos, o laisvė išvykti, pirkti, parduoti ir pan. pakeičiama į apribotą teisę tai daryti, negarantuojant net tų susiaurintų teisių materializavimo galimybių.

Ką jau kalbėti apie mūsų pačių nemokėjimą ar “gėdingumą” kalbėti žemaičių, dzūkų ar kito Lietuvos regiono tarme. Linksmintis, žinant, kad galėsi, norėsi ir mokėsi dainuoti lietuvių liaudies dainas. Kažin ar dažnas lietuvis įžvelgia tautinio identiteto problemą, jei beveik trečdalis jaunų žmonių norėtų iš Lietuvos emigruoti. Negalėdami emigruoti legaliai, daugelis pasirenka nelegalų kelią. Vadinamų “nelegalų” pilna Europos kraštuose, Amerikoje. Vyrai ten pasilieka dirbti juodžiausius ir mažiausiai apmokamus darbus. Merginos ieško užsieniečių vyrų, kad ištekėjusios galėtų likti svetur. O kitos tiesiog pasirenka „seniausią profesiją”. Kaip žmogus gali abejingai reaguoti, kai žinai, kad tik nepriklausomybę aatgavusi tavo tėvynė jau beveik visame pasaulyje žinoma kaip šalis, iš kurios lengviausia eksportuoti mažamečius vaikus, prisivilioti Lietuvai “nereikalingus” perpektyvius mokslo “protus”. Kultūros žmonės parsiduoda tiems kraštams, kurie iš jų gabumų ir išsilavinimo moka daryti didelius pinigus. Nesijaudina tik mūsų aukščiausioji valdžia. Ji užsiėmusi “svarbesniais” dalykais. Lietuvos Respublikos Seimas turi laiko sukti galva dėl poros šimtų KGB karšinčių. O kad keli tūkstančiai Lietuvos vaikų nelanko mokyklos – tam išpuikę seimūnai neranda laiko.

Tvarkant šiandieninę visuomenę svarbus asmens kaip lietuvių tautos nnario vertybių išryškinimas ir tautos vertybių sistemos suformavimas. Tas darbas nevyksta. Mes beveik neturim didžiųjų, visą visuomenę įtraukiančių diskusijų – apie lietuvių tautinio identiteto viziją, apie mirties bausmę, apie nuosavybę, apie tikėjimą ir t.t. Yra viltis, kad Prezidentas sutelks Nacionalinę tarybą, kuri gal galės būti jau aiškiai trokštamų visuotinių mąstymų iniciatorium. Pati Nacionalinė taryba – būtų idealu – turėtų tapti moraliniu autoritetu sprendžiant operatyvaus arbitravimo reikalaujančius tautos etikos klausimus.

Tautos pamatų stiprinimas šiandiena yra būtinumas stabdyti tarpusavio lietuvių pavydą, nesutarimus ir savižudybes, kitaip tauta mokės už savo politinę laisvę. Reikalingos sąlygos jaunimui auginti vaikus, nuo kūdikystės orentuoti lietuvaičio auginimą tokiam gyvenimo būdui, kuris suteiktų sveiką patriotiškumo jausmą puoselėjant tautiškumą.

Juro Jankevičiaus TV laidoje “Klausimėlis” pastebima ryški tautinio mentaliteto degradacija. Klausinėjami įvairaus amžiaus oponentai nežino kas buvo Žemaitė, Kudirka, Basanavičius, spėlioja pirmosios Lietuvos valstybės susidatymo datas ir pan. Žmogus nežinantis savo tautos svarbiausių datų, iškiliausių veikėjų pasmerktas nutautėti kartu su tokiais pat į jį panašiais.

Pats rimčiausias išbandymas – mūsų planuojamas įstojimas į Europos Sąjungą. Nereikia būti euroskeptiku ir atmesti nestojimo svarstymą. Tačiau neatmetu euroskepticizmo kaip mąstysenos, kiek jis ugdo nacijos savivoką ir protą. Manau, kad stoti į Europos Sąjungą būtina taip pat, kaip būtina buvo kuo anksčiau priimti krikščionybę. Ir į Europos SSąjungą reikėtų stoti ne per Vokietiją ar Lenkiją, o tiesiog per save, iš savęs – susikūrus sąlygas Lietuvoje, kurios priverstų Briuselį mus ten pakviesti.

Jau dabar pastebima daug pranašumų, kurių mūsų valstybė įgyja bendradarbiaudama su Europos Sąjungos institucijomis. Džiugu, bet tuo pačiu pikta, kai mūsų kietakaktiškų biurokratinių įstaigų inerciją kartais pralaužia Europos civilizuotos rekomendacijos, kai vakarietiškos nuostatos priverčia mūsų pareigūnus pasirūpinti savo krašto piliečių teisėmis, jų sveikata, orumo apsauga, aplinkos išsaugojimu, profesine etika ir pan. Mūsų valdžia jau prižiūrima ir kontroliuojama Vakarų Europos sukurtų institucijų. Gėda, kad Lietuvos valdžiai reikalingas Europos Sąjungos prispaudimas, kad pasirūpintų savo piliečiais. Bet tokia realybė. Ar ne dėl to mūsų politikai taip skuba į Europos Sąjungą ir kitas jos organizacijas, kad nežino, ką daryti su savo Valstybe? Beveik 50 metų mums buvo nurodinėjama iš Maskvos, dabar bus nurodinėjama iš Briuselio. Svarbiausia – patiems galvoti nereikės. Jeigu taip suprasime saugumą, tai ir toliau merdėsime savo pačių šimtmetinėje tautos žemėje.

Yra šalyje daug žmonių, kurie brangina nepriklausomybę ir laikosi Konstitucijos reikalavimų daug ištikimiau už ją parengusius politikus. Be jokio pagrindo įstatymų leidėjai visus piliečius, balsavusius už savo Konstituciją, laiko panašiais į save, t. y. konjunktūros žmonėmis, lengvai išsižadančiais šiandien to, dėl ko vakar buvo prisiekę. Būtų blogai, jeigu Lietuva įįsijungtų į Europos Sąjungą tik dėl to, kad ir kiti postkomunistiniai kraštai tai daro. Visai galimas daiktas, kad naujos sąjungos pranašumai pranoksta numatomus suverenumo praradimus. Pavojų sudaro ne tiek Europos Sąjunga kiek savavališkas tų sąjungų primetimas valstybės piliečiams, nesiskaitymas su jų nuomone ir valia. Gal ne tik Konstitucijos pažeidimai, bet ir tam tikras falšas pasireiškiantis neabejotinu nepaisymu tautos suvereniteto, identiteto, galimų praradimų nutylėjimu, politinių perspektyvų ir savarankiškų projektų neturėjimu. Nuostata čia tokia: „Įstokim į Europos organizacijas, o paskui – kaip Dievas duos!” Vadinasi, ta pati nuogų šokimo į dilgėles politika, kokia buvo pasirinkta ir Atgimimo pradžioje; tik ten buvo vidaus, o čia – užsienio. Visa laimė, kad tą stojimo įkarštį pristabdo Vakarų Europa. Ji nenori būti karšinčių prieglaudos namais, ji laukia orių, subrendusių ir savarankiškų partnerių.

Apie kokį pasiruošimą gali mūsų valstybė kalbėti, jeigu net neturi vizijos, kaip ji Europos organizacijose vykdys savą politiką, kiek ji ketina būti savarankiška (jeigu iš viso ketina), kokią vietą ji norėtų užimti tose organizacijose ir apskritai Europos kultūroje? Su kuo mes galėtume sėkmingiausiai įsiterpti į tą kultūrą: su žemės ūkiu? agroturizmu? lengvąja pramone? menu? sportu? muzika? Kaip nuskurdinti mūsų krašto piliečiai atlaikys turtingų ir gerai aprūpintų Vakarų gyventojų konkurenciją? Ar valdžia imsis ir galės

apsaugoti jų interesus, ar, atvirkščiai, paliks juos likimo valiai ir nurašys, panašiai kaip dabar yra daroma, t. y. dar padaugės „nereikalingų” žmonių: bedarbių, valkatų, savižudžių?

V. Tautinio išlikimo perspektyva

Ilgainiui Europos sąjunga gal taps socialdemokratinė ar net socialistinė, nes ir kilo ji kaip Tarybų Sąjungos atšvaitas ir neiginys, ir vystosi ji panašiais keliais. Buvo Maskvos socializmas, ateina naujas – Briuselio socializmas. Tačiau su Europos Sąjunga ateina kita problema – internacionalizmo problema, kuri drebina netgi didžiausias Europos šalis, versdama jas ir tyliai, iir garsiai priešintis. Ar mes iki Europos Sąjungos būsime susikūrę pakankamą savo tautiškumo imunitetą, būsime pakankamai susitapatinę patys su savimi, kad nebenorėsime būti panašūs į kitus ir kitais tapti? Šiandien niekas apie tai nešneka, nes tai trukdo įgyvendinti spartuoliškai partines programas. O tuo tarpu ne tik supratimas, bet ir pasirengimas gyventi Europos Sąjungoje savarankiškai puoselėjant tautinį identitetą yra mūsų tolesnio likimo garantija. Yra didelis pavojus, kad tai ir toliau bus bandoma nutylėti.

O dar kiek toliau pažvelgę mes galime matyti LLietuvą itin išraiškingai. Kaip ir kažin kada kryžeivių laikais Nemunas iki pat Kauno sulaikydavo Vakarų plūdesį į Rytus, taip ir dabar Lietuva jau su visa strateginių Rytų-Vakarų balanso faktorių sistema lieka Europos svarstyklių ašimi. Lietuvai neišvengiamai lemta tapti itin spartaus ūūkio intensyvaus plėtojimosi zona, iš kurio daug naudos, jeigu sugebės pasinaudoti, galės turėti visų pirma patys lietuviai.

Ar sugebės? Galima sakyti taip: lemiamais istorijos momentais Lietuvos visuomenė, kad ir kaip diferencijuota, sugebėdavo susitelkti teisingiems nacionalinio masto sprendimams, kovoti, suvokiant tautos identiteto išlikimo svarbą. Tai teikia vilties, jog integruojantis į Europos Sąjungą, seikėjant praėjusio šimtmečio darbus bus galima pasakyti, kad jis, šitas tragiškai dramatiškas amžius, Lietuvai pagaliau leido atkurti ne tik šimtmečiais slopintą nepriklausomybę, tautinę savimonę, bet ir sukurti naujųjų laikų tautą, kurios išlaikymas, išugdymas ir sustiprinimas ją visokeriopai modernizuojant bus jau XXI amžiaus kartų uždavinys.

Išvados

1. Nepriklausomybė yra kiekvienos tautos aukščiausias tikslas, nes tik ji sukuria pačią tautą. Didingų bandymų būta mūsų istorijoje. Pirmas – pagoniškasis laikotarpis iki Kęstučio imtinai, tiksliau – iiki Krėvos unijos, davęs genčių sąjungą dar be pastovių sienų, be tvirtesnės bendros vidinės tvarkos, tačiau su aiškiu, gentis šalimi darančiu tikslu – apginti, išlikti savimi ir sukurti galią, kuri leistų savo akimis matyti ir matuoti pasaulį. Antras – tai krikštą priėmusių didžiųjų kunigaikščių era iki Vytauto Didžiojo imtinai, kada lietuvių šalis, dar nesubrendusi krikščioniškajam gyvenimui, net su kitakalbių genčių pagalba bandė pasiekti nepriklausomybę, išsipainiodama iš unijos ir jau laisva baigdama kurti tautai būtiną kultūros struktūrą ir dvasios mentalumą. Ir ttrečias – 1918-1940 metų bandymas, vos nepasibaigęs tautos gimimu, jeigu 1940 metais būtų įvykęs ne vadinamasis liaudies seimas, o – tegul ir pralaimėtas – pasipriešinimo karas, kuris vis tiek įvyko po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvos miškuose ir palaukėse išguldydamas tautos valią.

2. Lietuvių tautinio identiteto poslinkius lėmė socialinės, ekonominės ir politinės permainos. Taip pat identiteto poslinkiams darė įtaką lietuviškojo visuomeninio bei intelektinio elito pastangos paveikti lietuviškąjį tautinį identitetą pasitelkus politinę ideologiją bei diegiant intelektualų sukurtus projektus per švietimo sistemą ir visuomenines organizacijas.

3. Katalikiškumo ir lietuviškumo susietumą identiteto lygmenyje lėmė Lietuvos visuomenės tradicinės nuostatos, kurias perteikė liaudiškos formos bei etniška lietuviškumo kaip nacionalumo forma. Tautiškumo ir katalikiškumo susietumas taip pat aptinkamas politinėje bei visuomeninėje retorikoje. Čia vyravo dvi pagrindinės pozicijos – siekimas subordinuoti katalikiškąjį identitetą tautiniam (ryškiausi atstovai – tautininkai) arba atvirkščiai – bandymas tautinį identitetą pajugti konfesiniam-katalikiškajam identitetui (šią nuostatą perteikia krikščionys demokratai).

4. Šiandieninėje visuomenėj yra būtinas asmens kaip lietuvių tautos nario prioritetinių vertybių išryškinimas ir tautos vertybių sistemos suformavimas. Gaila, tas darbas nevyksta. Mes beveik neturim didžiųjų, visą visuomenę pritraukiančių ir įtraukiančių diskusijų – apie lietuvių tautinio identiteto viziją, apie mirties bausmę, apie nuosavybę, apie tikėjimą, apie senolių papročių ir tradicijų išsaugojimą. Neturime jokių kitų alternatyvų bandančių tai daryti.

5. Lietuvai iintegruojantis į Europos Sąjungą svarbu išskirti ar numatyti ne tik būsimas teigiamas pasekmes kalbant apie ekonominę, fiskalinę, socialinę, saugumo politiką, bet taip pat ir neigiamas, kurios lietuvį gali padaryti europiečiu-kosmopolitu, abejingu savo tautos istorijai ir praeičiai.

6. Šiuo metu, vykstant deryboms su Europos Sąjunga, svarbu mūsų valdžios požiūris į tai kokią mes vietą norėtume užimti Europos kultūroje.

7. Tokio svarbaus žingsnio, kaip Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, pasekmių vertinti vienareikšmiškai neįmanoma. Be abejo, šis istorinis įvykis atneštų tiek teigiamų, tiek ir neigiamų pasekmių, kurios neretai yra tarpusavyje glaudžiai susiję. Be to, integracija į Europos Sąjungą – tai ilgas procesas, kuris nesiriboja vien tik stojimo sutarties pasirašymu ir įsigaliojimu. Integracija apima ir prieš pasirašymą, ir po jo vykstančius pokyčius, todėl reikia kalbėti ne tik apie stojimo į ES, bet ir apie pasiruošimo narystei rezultatus.

8. Dabar mes gyvename tik dabartimi, be ateities nuovokos, be projektų, be perspektyvos. Niekas nežino kas bus rytoj, išskyrus ėjimą į Europą. Gyvenimas be ateities – tai gyvenimas be sumanymų, be siekimų, be lūkesčių, vadinasi, be tikslų, ir be prasmės. Dažnam lietuviui, kai nėra socialinės gerovės, gyvenimo garantijų, nėra stimulo, siekio, todėl jam jau dabar nesvarbu kur gyventi, kam dirbti, kokia kalba kalbėti, kokiems tikslams (?) saugoti tautinį identitetą.

Išnašos

[1] EE. H. Spicer. Persistent Cultural Systems: A Comparative Study of Identity Systems that Can Adapt to Contrasting Environments // Science. – 174. – 1971. – Nr. 4011. – P. 796.

[2] Ozolas R. Tautos gimimas // Dienovidis. – 1998. – Nr. 8.

[3] Maceina A. Nacionalizmo pagrindai // Židinys. – 1934. – Nr. 5-6. – P. 481, 484.

[4] Juodelis P. “Romantiškas idealizmas grįžta”. // Pjūvis. – 1929. – Nr. 2. – P. 78.

[5] Lietuvių įsitikinimu, “prarastasis” laikotarpis tęsėsi nuo Liublino unijos, 1569 m. sujungusios Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkiją į federacinę valstybę ir atvėrusios kelius lenkų kultūros ekspansijai lietuviškose žemėse, iki XIX a. Pradžios, kai išryškėjo lietuvių nacionalinio judėjimo užuomazgos.

[6] Smith A. National Revival, p. 143.

[7] Kuraitis P. Nacionalizmas krikščioniškos doktrinos šviesoje. K., – 1936. – P. 318 – 323.

[8] Smith A. National Revival, p. 248 – 249.

[9] Šalkauskis St. Lietuvių tauta ir jos ugdymas. Kaunas. – 1939. – P. 140.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Butkuvienė A. Lietuvos kultūros istorijos metmenys. – K. – KTU. – 2000.

2. Buzanas B. Žmonės, valstybė ir baimė. – V., 1997.

3. Gudavičius E. Lietuvos istorija nuo seniausių iki 1569 metų. – V.- Lietuvos rašytojų sąjunga. – 1999.

4. Gellner E. Tautos ir nacionalizmas. – V., 1996. – 239 p.

5. Pocius L. Tautinis identiškumas ir folkloras

// Liaudies kultūra. – 1993.- Nr. 2. – P. 9.

6. Ozolas R. Tautos gimimas // Dienovidis. – 1998. – Nr. 8.

7. Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje. – 1994. – xi, 350, [6] p.

8. Zolubas A. Tautos gimimas – istorijos gelmėse // Dienovidis. Nr. 10, 1998 kovo 6 – 12.

9. Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas // tarptautinė konferencija. – V., 1999 spalio 14 – 16.