Lietuvos integracija į ES

Lietuvos integracija į Europos sajungą

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Ekonominė integracija į ES

2.1. Ekonominė integracija ir jos pakopos 5

2.2. Ekonominės integracijos nauda 13

2.3. ES kaip vienas iš ekonominės integracijos pavyzdžių 19

2.4. Ekonomikos konkurencingumas 21

3. Lietuvos integracijos raida į ES

3.1. Integracijos į ES priežastys ir tikslai 24

3.2. Politinių, teisinių ir ekonominių santykių plėtojimo eiga 28

3.3. Lietuvos perspektyvos kelyje į ES 41

4. Lietuvos integracijos į ES ekonominio aspekto analizė

1. Lietuvos ir ES prekybos eiga įsigaliojus laisvosios prekybos

sutarčiai 46

4.2. Lietuvos užsienio prekybos analizė 48

5. Išvados 541. Įvadas

Europos integracijos studijų centro studija apie Lietuvos integracijos

į Europos Sąjungą būklę, perspektyvas ir pasekmes siekiama atsiliepti į ne

kartą reikštą oficialų ir neoficialų susidomėjimą tuo, kas gi būtų, jei

Lietuva taptų Eropos Sąjungos (ES) nare.

Lyginant ES valstybes su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, taip pat ir

Lietuva, gali kilti toks klausimas:- kodėl ES turėtų būti suinteresuota

priimti gerokai skurdesnes šalis? Esama keleto priežasčių. Trumpai ES

valstybių motyvus būtų galima apibūdinti taip: norima sukurti taikią,

klestinčią ir suvienytą Europą, kuri vadovaujasi bendrais idealais bei

taisyklėmis ir tturi didelę įtaką pasaulio politikoje. Tikimasi, kad Lietuva

ir kitas šio regiono šalis įtraukus į bendrą sprendimų priėmimo procesą ES

sukurtų prielaidas palaikyti taikius šalių santykius ir apsaugotų nuo

galimybės kilti tokiam konfliktui, pvz., Balkanų. Svarbios tiek

idealistinės, tiek ekonominės paskatos. Vieni tokiu būdu ssiekia sustiprinti

demokratiją ir rinkos ekonomiką Europoje, kiti ES plėtrą sieja su ekonomine

nauda Sąjungos įmonėms. Valstybių kandidačių ūkiui įsiliejus į bendrąją

rinką būtų sudarytos sąlygos ekonominiams augimui, o dėl to padidėtų ES

valstybių įmonių produktų paklausa. Tiesa, tai pasakytina ne vien apie

Lietuvą, bet apskritai apie visas siekiančias ES narystės valstybes. Jos

sudaro daugiau kaip 100 mln. gyventojų rinką. Kai kas vadovaujasi

negatyviomis paskatomis. Jų manymu, Lietuvos ir kitų Vidurio ir Rytų

Europos valstybių priėmimas į ES ir ūkio plėtra, atsirandanti dėl

dalyvavimo bendrojoje rinkoje, sumažintų socialinių neramumų ir migracijos

į turtingesnes šalis tikimybę. Labai svarbus ES plėtros motyvas yra ir

siekimas, kad ES pasaulyje taptų įtakingesnė.

Kalbėdami apie integracijos priežastis paminėjome teigiamas, naudingas

Lietuvai jų pasekmes, bet yra galimi ir neigiami Lietuvos narystės Europos

Sąjungoje padariniai. Integracijos į ES procesą, nepaisant daugybės

prognozuojamų privalumų, lydi nepasitikėjimas ir įvairūs nuogąstavimai. Kai

kurie iš jų siejasi su būtinybe keisti gyvenimo ir darbo įpročius, kai

kurie atsiranda dėl informacijos trūkumo, kai kurie yra pagrįsti. Ne

išimtis ir Lietuvos integracija į ES. Kai kas mano, kad įstojus į ES

vietinėms įmonėms labai padidės konkurencija. Iš tiesų konkurencijos

padidėjimas tikėtinas, ir jis gali paskatinti vietos gamintojus keisti

veiklos pobūdį. Tiesa, ES įmonės jau dabar gali daugelį prekių laisvai

įvežti į Lietuvą. ES yra pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė,

ekonominiai ryšiai su ja gana intensyvūs. Be tto, tikėtina, kad apsauga nuo

konkurencijos yra laikina nepriklausomai nuo Lietuvos stojimo į ES, nes

rinkos ekonomika grindžiama laisva konkurencija.

Kur kas daugiau diskusijų kylą dėl su ES naryste susijusių

įsipareigojimų ekonominio reguliavimo srityje įgyvendinimo. Akivaizdu, kad

ES reguliavimo normų perkėlimas į Lietuvos teisinę ir administracinę

sistemą siejasi su didelėmis pradinėmis išlaidomis. Reikia nemažai

išteklių, kad Lietuvos teisės normos būtų suderintos su ES teise, taip pat

būtų sukurtos reguliavimo institucijos (pvz., sertifikavimo įstaigos,

veterinarijos tarnybos, darbo saugos institucijos ir pan.) ir sudarytos

sąlygos tinkamai joms veikti. Įgyvendinti šias priemones finansiškai padeda

pati ES, tačiau išlaidų teks ir Lietuvos biudžetui.

Su Lietuvos naryste ES siejasi ir baimė prarasti suverenitetą. Iš

tiesų, ES valstybės narės nemažai reikalų sprendžia bendrai ir priimdamos

sprendimus yra atsisakiusios veto teisės. Kai kurias galias, pvz., prekybos

politikos priemonių inicijavimą, jos yra delegavusios ES institucijoms.

Europos Teisingumo Teismo sprendimai valstybių narių vyriausybėms yra

privalomi. Tačiau būdama ES nare Lietuva. galėtų ir sustiprinti savo

suverenitetą. Dėl šiuolaikinės tarptautinės sistemos pobūdžio, valstybių

ekonominės tarpusavio priklausomybės ir savo geopolitinės padėties Lietuva,

dalyvaudama ES sprendimų priėmimo procese, nacionalinius interesus galėtų

įgyvendinti geriau nei nepriklausydama Sąjungai. Daug sprendimų yra

priimama bendru sutarimu, ieškant visoms valstybėms priimtino varianto.

Manoma, jog dauguma mažų valstybių, tapusios ES narėmis, galėjo geriau

atstovauti savo interesams tiek sprendžiant Europos reikalus, tiek

tarptautinėse organizacijose. Be to, ES sutartyse yra įteisinta pagarba

nacionaliniam identitetui, ir LLietuvai narystė Sąjungoje leistų įtvirtinti

savo identitetą. Prisitaikyti prie vykstančių pokyčių Lietuvoje (ir už jos

ribų) daliai žmonių gali būti sunku, tačiau tiems, kurie sugebės

pasinaudoti atsiveriančiomis naujomis galimybėmis, Lietuvos narystė bus

naudinga.

Šiuo metu visuomenėje vyrauja prieštaringas klausimas, kurio negalime

nepaminėti kalbėdami apie stjimo į ES priežastis: Lietuva jau buvo vienoje

Sąjungoje, tai kodėl turėtų stoti į kitą? Manytume, tapatinti Europos

Sąjungą su Sovietų Sąjunga yra iš esmės neteisinga. Jų panašumai tėra

išoriniai pavadinimas ar dydis, tačiau visiškai skiriasi ideologija, t.y.

sprendimų priėmimo bei ūkio tvarkymo būdai, tautų ir piliečių teisių

svarba. ES yra demokratinių valstybių bendrija, kurioje sprendimai priimami

atsižvelgiant į šalių ir jų piliečių interesus. Svarbus vaidmuo saugant

demokratiją ir ES sutartyje įtvirtintas ekonomines laisves tenka Europos

Teisingumo Teismui. Galima diskutuoti dėl pusiausvyros tarp centralizacijos

ir savivaldos tam tikrose srityse arba dėl pusiausvyros tarp sprendimų

priėmimo greičio ir bandymų rasti kompromisus. Tačiau svarbiausi ES

principai, kurių turi laikytis ir jos narėmis siekiančios tapti valstybės,

yra demokratinis sprendimų priėmimas, pagarba žmogaus teisėms, įstatymų

viršenybė ir ūkio tvarkymas rinkos sąlygomis. 2. Ekonominė integracija į ES

2.1. Ekonominė integracija ir jos pakopos

1991 m.

• Rugpjūčio 27d. Europos Bendrija pripažino Lietuvos respublikos

nepriklausomybę. Diplomatiniai santykiai buvo užmegzti su kiekviena

Europos Bendrijos valstybe atskirai.

• Gruodžio 3d. atidaryta Lietuvos Respublikos Nuolatinė misija prie

Europos Bendrijos.

1992 m

• Gegužės 11d. pasirašyta LLietuvos ir Europos Bendrijos Sutartis dėl

prekybos bei komercinio ir ekonominio bendradarbiavimo. Įsigaliojo

1993 m. vasario 1 d. Sutarties pasirašymo proga priimta Deklaracija

dėl politinio dialogo tarp EB bei jos šalių narių ir Lietuvos

Respublikos.

1993 m.

• Birželio 21-22d. Kopenhagos ES Taryba įsipareigojo, kad “Vidurio ir

Rytų Europos šalys, pasirašiusios Europos (Asociacijos) sutartis bei

siekiančios narystės ES, galės tapti ES narėmis kai tik prisiims

narystės įsipareigojimus bei įgyvendins ekonomines ir politines

sąlygas”. Taryba apibrėžė stojimo sąlygas vadinamas “Kopenhagos

kriterijais”.

1994 m.

• Liepos 18d. pasirašyta sutartis dėl laisvosios prekybos ir su prekyba

susijusių klausimų. Vėliau ji tapo Europos (asociacijos) Sutarties

dalimi ir reglamentuoja prekybinius santykius.Įsigaliojo 1995 m.

sausio 1d.

1995 m.

• Lietuva pradėjo dalyvauti Pasirengimo narystei Europos Sąjungoje

strategijoje (teisės harmonizavimas, struktūrinis ir politinis

dialogas, techninė pagalba, regioninis bendradarbiavimas).

• Birželio 12d. pasirašyta Europos (asociacijos) sutartis, kuri

pripažino Lietuvos siekį tapti ES nare ir sudarė sąlygas Lietuvos

dalyvavimui pasirengimo stojimui į ES strategijoje Vidurio ir Rytų

Europos šalims. Ji taip pat nustatė taisykles, pagal kurias

liberalizuojamas paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas; taip pat

bendradarbiavimas teisės harmonizavimo, finansų, aplinkos apsaugos,

kultūros ir kitose srityse.

• Birželio – rugpjūčio mėn. įkurtos pirmosios Europos integracijos

institucijos Lietuvoje: Vyriausybinė Europos integracijos komisija

(VEIK),URM Europos integracijos

departamentas (EID), Europos

integracijos padaliniai ar darbo grupės ministerijose ir žinybose,

Europos integracijos studijų centras (EISC).

• Gruodžio 8d. Lietuva pateikė oficialią paraišką tapti Europos Sąjungos

nare.

• Gruodžio 16d. Madrido ES Tarybos ir Asocijuotų šalių viršūnių

susitikimas įpareigojo Europos Komisiją parengti nuomones apie visų

šalių-kandidačių paraiškas narystei.

1996 m.

• Vasario 28d. Vilniuje buvo atidaryta Europos Komisijos Delegacija.

• Liepos 26 d. įteikti oficialūs atsakymai į Europos Komisijos

klausimyną dėl Lietuvos pasiruošimo prisiimti narystės Europos

Sąjungoje įsipareigojimus. Atnaujinti atsakymai ir patikslinimai

pateikti Komisijai 1997 m. balandžio 3d. ir 1997 m. gegužės 15d.

• Birželio 20d. LR Seimas ratifikavo Europos (Asociacijos) sutartį tarp

Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijų bei jų šalių narių.

• Gruodžio mėn. įkurta Europos reikalų ministerija.

1997 m.

• Sausio mėn. įsteigta LR pasirengimo deryboms dėl narystės Europos

Sąjungoje delegacija – Vyriausybės sudaromas tarpžinybinis laikinas

organas, koordinuojantis įvairių žinybų veiklą rengiantis Lietuvos

narystei ES bei formuojant Lietuvos pozicijas derybose.

• Kovo 3d. priimtas LR Vyriausybės nutarimas, kuriuo perorganizuota bei

į ministrų lygį iškeliama Vyriausybinė Europos integracijos komisija

(VEIK), patvirtinamas Komisijos reglamentas; Komisijai vadovauja

Ministras Pirmininkas.

• Balandžio 1d. įsigalėjo Europos sutarties pakeistas 3 protokolas dėl

prekių kilmės taisyklių, kuriuo Lietuva įsijungė į dialoginę prekių

kil.mės taisyklių išplėtimo sistemą ttarp ES, Europos ekonominės erdvės,

EFTA ir CEFTA šalių.

• Liepos 16d. Europos Komisija pateikė savo nuomonę apie Lietuvos

pasiruošimą tapti ES nare. Europos Komisijos nuomone – “derybos dėl

narystės ES turi būti pradėtos, kai tik Lietuva padarys pakankamą

pažangą kad būtų patenkinti Kopenhagos ES viršūnių susitikimo

suformuluoti reikalavimai.” Komisija pripažino, kad Lietuva atitinka

narystei keliamus politinio stabilumo, demokratijos, žmogaus ir mažumų

teisių apsaugos kriterijus, pasiekti geri rezultatai vykdant ekonominę

reformą ir teisės harmonizaciją.

• Liepos 23d. parengtos preliminarios LR Vyriausybės išvados dėl

komisijos nuomonės.

• Rugsėjo mėn. parengtas išplėstinis LR Vyriausybės komentaras dėl

Europos Komisijos nuomonės.

• LR seime įkurtas Europos reikalų komitetas.

• Pasirengimo deryboms delegacija parengė 2 tomų apžvalgą “Lietuva

kelyje į Europos Sąjungą”,išplatintą ES šalims narėms bei ES

institucijoms.

• Spalio 31d. LR Vyriausybės nutarimu patvirtintas Pirmaeilių darbų

spartinant Lietuvos integraciją į ES 1998 metų planas.

• Lapkričio 4d. Europos komisijos Prezidentas Jacques Senter lankėsi

Lietuvoje.

• Gruodžio 12-13d. Liuksemburgo ES Taryba, atsižvelgdama į Europos

Komisijos parengtas nuomones dėl šalių kandidačių pasirengimo narystei

ES, nusprendė pradėti individualias derybas dėl narystės su Čekija,

Estija, Kipru, Lenkija, Slovėnija ir Vengrija. Tuo tarpu pasiruošimą

deryboms su Lietuva ir likusiomis kandidatėmis nuspręsta spartinti ES

teisės aktų peržiūros pagalba.

1998 m.

• Vasario 1d., įsigaliojus Asociacijos (Europos) sutarčiai, patvirtinta

jos vykdymo tvarka: Asociacijos tarybos, Asociacijos komiteto, ir

pakomitečių formavimo principai.

• Vasario 24d. įvyko pirmasis Lietuvos-ES Asociacijos Tarybos posėdis.

• Priimti 4 Asociacijos Tarybos sprendimai: 1) dėl Asociacijos Tarybos

darbo reglamento patvirtinimo; 2) dėl Lietuvos dalyvavimo bendrijos

mokymo, jaunimo ir ugdymo programose sąlygų priėmimo; 3) dėl Europos

sutarties 3 protokolo pakeitimų; 4) dėl Lietuvos dalyvavimo Bendrijos

kultūros programose sąlygų priėmimo.

• Kovo mėn. Parengta Stojimo partnerystės programos esminė dalis –

Nacionalinė acquis priėmimo programa – ir įteikta Komisijai bei ES

šalims.

• Kovo mėn. Panaikinta Europos reikalų ministerija, vietoj jos įkuriant

Europos Komitetą prie Lietuvos vyriausybės.

• Kovo 12 d. Ministro pirmininko vadovaujama delegacija dalyvavo Europos

Konferencijos atidaryme Londone.

• Kovo 24 – 25 d. Vilniuje įvyko Transporto ir telekomunikacijų

pakomitetis.

• Kovo 30 d. Užsienio reikalų ministras A. Saudargas dalyvavo bendro,

visas šalis kandidates apimančio stojimo į ES proceso atidaryme

Londone.

• Nuo balandžio 3 d. Lietuva dalyvauja daugiašalėje ES teisės aktų ir

nacionalinės teisės atitikimo peržiūroje, kuri baigėsi 1999 m. vasario

mėn.

• Gegužės 12 d. Briuselyje įvyko Prekybos , pramonės ir vartotojų teisių

pakomitetis.

• Gegužės 26 d. Briuselyje įvyko bendradarbiavimo muitinių srityje,

statistikos, narkotikų ir nelegalios veiklos prevencijos ppakomitetis.

• Birželio 25 d. Briuselyje įvyko pirmasis Lietuvos – -ES asociacijos

komiteto posėdis.

• Liepos 16 d. Lietuva ir ES pasirašė protokolą, keičiantį Europos

sutarties prekybos aspektus, atsižvelgiant į Austrijos, Suomijos ir

Švedijos įstojimą į ES bei Urugvajaus raundo derybų išvadas dėl žemės

ūkio. Protokolas pakeitė Europos sutarties 2 protokolą. Buvo

panaikinti kvotos apribojimai prekėms, eksportuojamoms į Bendriją,

kuri.oms nėra taikomas specifinis žemės ūkio komponentas.

• Liepos 21 d. Lietuvoje lankėsi Europos komisijos narys Hans van den

Broek.

• Rugsėjo 1 d. Europos komisijai buvo pateikta medžiaga apie Lietuvos

pažangą ir pasiruošimą stojimo deryboms, skirta Komisijos ruošiamai

Pažangos Ataskaitai apie Lietuvą.

• Rugsėjo 17 – 18 d. Briuselyje įvyko Aplinkos, energetikos ir

regioninių klausimų pakomitetis.

• Rugsėjo 21 d. Vilniuje įvyko Ekonominių klausimų pakomitetis.

• Spalio 6 d. Briuselyje įvyko žmogiškų išteklių, mokslo, technologijų

plėtros ir socialinės politikos pakomitetis.

• Spalio 8 d. Vilniuje įvyko Finansinių paslaugų, įmonių steigimo ir

kapitalo judėjimo pakomitetis.

• Lapkričio 4 d. Europos Komisija pateikė Pažangos ataskaitą apie šalių

kandidačių pasiruošimą narystei ES, kurioje pripažino esminę Lietuvos

pažangą ir pabrėžė, jog galės rekomenduoti Lietuva derybų dėl narystės

pradžiai, jei pastaroji praktikoje įgyvendins ir vykdys atliktas

reformas ir sprendimus.

• Lapkričio 25 d. Briuselyje įvyko Žemės ūkio ir žuvininkystės

pakomitetis.

• Gruodžio 1 – 2 d. Vilniuje įvyko Įstatymų derinimo, konkurencijos ir

Bendrijos programų atvėrimo pakomitetis.

• Gruodžio11 – 12 d. Vienoje vykęs ES Tarybos susitikimas patvirtino

Europos Komisijos Pažangos Ataskaitą bei su ja susijusias ES UR

ministrų tarybos, vykusios gruodžio 7 d., išvadas. Jose buvo

atkreiptas dėmesys į esminę Lietuvos pažangą ir galimybę pradėti su

Lietuva derybas po to, kai pastarojo meto Lietuvos sprendimai bus

patikrinti praktikoje.

• Gruodžio 18 d. Briuselyje buvo pasirašytas Papildomas protokolas,

kuriuo buvo liberalizuota prekyba tekstile ir jos dirbiniais tarp ES

ir Lietuvos. Protokolo nuostatos šalių susitarimu buvo taikomos

nuo1998 m. sausio 1 d.

• Gruodžio 30 d. LR Vyriausybė patvirtino Prioritetinių priemonių ir

veiksmų 1998-1999 m. planą, kurį Europos Komitetas prie LRV paruošė,

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitoje nurodytus trūkumus.

1999 m.

• Buvo priimti 6 Asociacijos tarybos sprendimai: 1) papildantis Europos

sutarties 3 protokolą; 2) dėl Lietuvos dalyvavimo programoje “SAVE II”

terminų ir sąlygų priėmimo; 3) dėl Lietuvos dalyvavimo Bendrijos

sveikatos ir socialinės politikos programose sąlygų priėmimo; 4) dėl

taisyklių, būtinų Europos sutarties 64(1)(I), (1)(II) ir (2)

straipsniui įgyvendinti priėmimo; 5) dėl Lietuvos alyvavimo Bendrijos

programose mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bei demonstravimo

srityse (998-2002) sąlygų patvirtinimo; 6) pakeičiantis ES

ir Lietuvos

Europos sutarties 3 protokolą dėl sąvokos “prekių kilmė” apibrėžimo ir

administracinio bendradarbiavimo metodų.

• Vasario 15 d. Lietuvoje lankėsi pirmą 1999 m. pusmetį

pirmininkaujančios ES šalies Vokietijos Valstybės sekretorius Europos

reikalams Günter Verheugen.

• Vasario 22 d. Liuksemburge įvyko antrasis Lietuvos-ES Asociacijos

tarybos susitikimas. Jo metu buvo teigiamai įvertinti Lietuvos

pasiruošimas narystei ES bei dvišalių santykių plėtra Europos

Asociacijos sutarties rėmuose. Lietuva buvo paraginta tęsti reformas.

• Kovo 1 d. Lietuva pradėjo dvišalę ES teisės aktų atitikimo su LLietuvos

teisės aktais peržiūrą. Iš 29 derybinių skyrių iki birželio pabaigos

buvo peržiūrėti 28. Kiekvienam skyriui buvo sukurta atskira darbo

grupė, įgaliota ruošti derybinę poziciją, sudaryta iš atitinkamų

ministerijų, departamentų ir kitų institucijų atstovų.

• Gegužės 3 d. Vilniuje įvyko Prekybos, pramonės ir vartotojų teisių

pakomitetis.

• Birželio 18 d. Vilniuj įvyko antrasis ES-Lietuvos Asoci.acijos komiteto

susitikimas. Jame buvo peržvelgtas Lietuvos pasiruošimas narystei ES.

Didžiausias dėmesys buvo skirtas Lietuvos Stojimo partnerystės

įgyvendinimui, akcentuojant joje nurodytas prioritetines pasiruošimo

sritis – ekonomikos, vidaus rinkos, teisingumo ir vidaus reikalų

energetikos reformas, administracinių gebėjimų stiprinimą.

• Birželio 25 d. Briuselyje įvyko Transporto ir transeuropinių tinklų

pakomitetis.

• Liepos 2 d. Europos Komisijai buvo įteikta medžiaga Komisijos

pranešimui apie Lietuvos pažangą ruošiantis narystei ES.

• Liepos 12 d. Briuselyje įvyko Įstatymų derinimo, konkurencijos ir

bendrijos programų atvėrimo pakomitetis.

• Liepos 26 d. Lietuvoje lankėsi Europos komisijos DGIA Generalinio

direktoriaus pavaduotojas F. Lamourex; susitikimuose su aukščiausiais

Lietuvos pareigūnais buvo aptarti Lietuvos pasirengimas narystei ES ir

būsima Europos Komisijos pažangos ataskaita.

• Liepos 28 d. Briuselyje įvyko Ekonominių ir finansinių klausimų

pakomitetis.

• Liepos 29 d. Briuselyje įvyko finansinių paslaugų,įmonių steigimo ir

kapitalo judėjimo pakomitetis.

• Rugsėjo 8 ir 20 d. Europos komisijai 5teikti du papildomi dokumentai

su informacija apie naujausius Lietuvos pasiekimus.

• Rugsėjo 9 d. Ūkio ministras A. Maldeikis Briuselyje aukštiems Europos

Komisijos pareigūnams pristatė Lietuvos Vyriausybės patvirtinta ir

perduotą svarstymui į Seimą nacionalinę energetikos strategiją; taip

pat pateikė informaciją apie tai, kaip stiprinamas Lietuvos pajėgumas

atlaikyti ES rinkos konkurencinį spaudimą.

• Rugsėjo 15 d. Vilniuje įvyko Muitinių bendradarbiavimo, statistikos,

narkotikų ir nelegalios veiklos prevencijos pakomitetis.

• Spalio 7 d. UR ministras A. Saudargas susitiko Briuselyje su Europos

Komisijos nariais G. Verheugen ir P. Lamy, atsakingais atitinkamai už

ES plėtrą ir prekybą, ir pristatė naujausius Lietuvos pasiekimus ir

sprendimus, ruošiantis narystei ES bei būsimoji Komisijos pažangos

ataskaita apie šalių kandidačių pažangą, derybinės Lietuvos

perspektyvos.

• Spalio 8 d. Vilniuje įvyko Inovacijų (ir socialinės politikos)

pakomitetis.

• Spalio 13 d. Europos komisijos posėdyje patvirtintas pranešimas apie

valstybių kandidačių pažangą siekiant narystės ES. Komisija pripažino

Lietuvos ženklią pažangą ir rekomendavo pradėti derybas su Lietuva dėl

narystės 2000 m. pradžioje. Deryboms taip pat rekomenduotos Malta,

Latvija, Slovakija bei, su tam tikromis išlygomis, Bulgarija ir

Rumunija.

• Spalio 15-16 d. Tampere (Suomija) vykusiame ES Tarybos susitikime

šalia Teisingumo ir vidaus reikalų buvo apsikeista Europos Komisijos

Pažangos ataskaitos vertinimais. ES šalių vadovai sutarė Helsinkyje

pakviesti pradėti derybas dėl narystės visas Komisijos rekomenduotas

šalis kandidates.

• Lapkričio 8-12 d. įvyko dvišalė žemės ūkio skyriaus teisės peržiūra; 8

d. papildomai įvyko Šengeno daugiašalė, o 15 d. – Šengeno dvišalė

teisės peržiūra.

• Lapkričio 12 d. Vilniuje viešėjo Europos Komisijos narys, atsakingas

už ES plėtrą, G. Verheugen’as. Susitikimuose su aukščiausiais Lietuvos

pareigūnais jis aptarė Lietuvos pasiruošimą narystei, būsimųjų derybų

dėl narystės ES eigą, pagalbą Ignalinos AE uždarymui, kitas europines

integracijos aktualijas.

• Lapkričio 26 d. Vilniuje įvyko Žemės ūkio ir žuvininkystės

pakomitetis.

• Gruodžio 10-11 d. Helsinkio ES Taryba pritarė komisijos siūlymui

pradėti stojimo derybas su Lietuva ir likusiomis kandidatėmis.

• Gruodžio 14 d. Vilniuje įvyko Aplinkos, energetikos ir transporto

pakomitetis.

• Gruodžio 23 d.. Vyriausybės nutarimu Nr. 1459 pasirengimo deryboms dėl

narystės EEuropos Sąjungoje delegacija reorganizuota į derybų dėl

narystės Europos Sąjungoje delegaciją.

2000 m.

• Vasario 7 d. Vyriausybinė Europos integracijos komisija (VEIK) pritarė

septynioms derybinėms pozicijoms: Statistika (12), Mažos ir vidutinės

įmonės (16), Mokslas ir mokslo tyrimai (17), Švietimas ir mokymai

(18), Telekomunikacijos ir informacijos technologijos (19), Kultūra ir

audiovizualinė politika (20), Bendra užsienio ir saugumo politika

(27).

• Vasario 10-11 d. Vilniuje viešėjo Europos komisijos pirmininkas R.

Prodi ir Europos Komisijos narys, atsakingas už ES plėtrą, G.

Verheugen’as.

• Vasario 15 d. Briuselyje oficialiai prasidėjo derybos dėl Lietuvos

narystės ES – surengtas pirmasis Stojimo konferencijos Ministrų lygio

susitikimas.

• Vasario 28 d. VEIK pritarė keturioms derybinėms pozicijoms: Įmonių

teisė (5), Konkurencijos politika (6), Pramonės politika (15), ir

Išoriniai santykiai (26).

• Kovo 15 d.LR Vyriausybė patvirtino LR derybines pozicijas derybose dėl

narystės ES “Mokslo ir mokslo tyrimų”, Švietimo ir mokymo”,

“Statistikos” bei “Bendros užsienio ir saugumo politikos” srityse.

• Kovo 22 d. LR Vyriausybė patvirtino LR derybines pozicijas derybose

dėl narystės ES “Mažų ir vidutinių įmonių”, “Išorinių santykių”,

“Konkurencijos” bei “Kultūros ir audiovizualinės politikos” srityse.

• Kovo 28 d. Briuselyje įvyko Stojimo konferencijos Vyriausiųjų

derybininkų lygio pirmasis susitikimas, kurio metu užsienio reikalų

ministras V. Ušackas kartu su kitais “Helsinkio grupės” vyriausiais

derybininkais ES pirmininkaujančios Portugalijos atstovams ir Europos

Sąjungos Tarybos sekretoriatui oficialiai įteikė 8 pirmąsias LR

derybines pozicijas.

Ignalinos AE uždarymo problematika

1999

• Balandžio 14-16 d. Vilniuje įvyko pirmasis jungtinės Europos Komisijos

– Lietuvos energetiko darbo grupės posėdis. Jame buvo aptari Ignalinos

AE uždarymo išlaidos bei socialinių – ekonominių padarinių Visaginui

bei Lietuvai dydis, nutrata toliau plėtoti diskusiją, derinti

požiūrius ir konsultuotis dėl Energetikos strategijos galutinio

varianto.

• Liepos 14 d. įvyko antrasis jungtinės Europos Komisijos – Lietuvos

energetiko darbo grupės posėdis, kuriame buvo toliau konsultuojamasi

dėl Nacionalinės energetikos strategijos.

• Rugsėjo 9 d. Ūkio ministras A. Maldeikis Briuselyje aukštiems Europos

Komisijos pareigūnams pristatė Lietuvos Vyriausybės patvirtintą ir

perduotą svarstymui į seimą Nacionalinę energetikos strategiją; taip

pat pateikė informaciją apie tai, kaip stiprinamas Lietuvos pajėgumas

atlaikyti ES rinkos konkurencinį spaudimą.

• Spalio 5 d. Seimas patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją.

Vienas iš svarbiausių atnaujintos Nacionalinės energetikos strategijos

elementų yra Ignalinos AE stabdymo planas, kuriame numatyta, kad

Ignalinos AE pirmas blokas bus uždarytas iki 2005 metų. II bloko

uždarymo datos klausimas turi būti sprendžiamas 2004 metų NES. Europos

Komisija mano, kad tai galėtų būti 2009 metai.

• Lapkričio mėn. numatyta Europos rekonstrukcijos ir plėtros banke

atidaryti bendra sąskaitą Ignalinos AE uždarymui,

į kurią Europos

komisija šiais metais įneš 10 mln. Euro, o per ateinančius 7 metus –

dar 200 mln. Euro. Vėliau ši sąskaita yra pildoma ne tik ES, bet ir

kitų donorų lėšomis. Šių pinigų negalima naudoti be komisijos

“parašo”.

• Gruodžio 9 d. Ūkio ministerija pateikė ministerijų ir kitų atsakingų

institucijų derinimui įstatymo projektą dėl Ignalinos. AE I bloko

eksploatacijos nutraukimo.

• Gruodžio 15 d. įvyko trečiasis jungtinės Europos Komisijos – Lietuvos

energetikos darbo grupės posėdis, kur buvo svarstomi tolesnis

pasiruošimas IAE uždarymui, donorų konferencijos klausimai.

• Gruodžio 30 d. tarp Europos komisijos ir Lietuvos pasirašytas

finansinis memorandumas, pagal kurį IAE sustabdymo bei tolimesnės

Lietuvos energetikos sektoriaus raidos finansavimo programai ES skiria

10 mln. eurų , bei numato skirti po 20 mln. eurų kasmet.

2000 m.

• Vasario 23 d.Vyriausybės nutarimu sudaryta speciali komisija (iš

atitinkamų ministerijų bei institucijų deleguotų aukštų pareigūnų),

kuri koordinuos su IAE uždarymu susijusius darbus bei tam skiriamus

pinigus. Jai vadovauti paskirtas Ūkio viceministras IAE reikalams R.

Vaitkus. Ūkio ministerija įpareigota suformuoti atskirą nuolatinį

padalinį klausimams, susijusiems su IAE, spręsti, kuris atliks

komisijos sekretoriato funkcijas. Sekretoriatui tiesiogiai vadovaus

komisijos pirmininkas. Tuo tarpu IAE administracija numatė 2000

vasario – kovo mėn. įkurti atskira padalinį pačioje AE

paruošiamiesiems darbams I-ojo bloko eksploatavimo nutraukimo darbams

vykdyti.

• Kovo 8-9 d. Ūkio viceministras R. Vaitkus viešėjo Londone ir

Briuselyje, kur su aukštais ERPB ir Europos komisijos pareigūnais

aptarė tarptautinės finansinių donorų konferencijos organizavimą

birželio pabaigoje Vilniuje.

• Kovo 14 d. Vyriausybė patvirtino IAE I bloko eksploatavimo nutraukimo

įstatymo projektui.

• Kovo 28 d. IAE I bloko eksploatavimo nutraukimo įstatymo projektas

pateiktas svarstyti Seime.

ES techninė pagalba – PHARE, ISPA, SAPARD programos

• 1992-1999 metų laikotarpyje ES per PHARE programą suteikė Lietuvai

apie 345 mln. eurų negrąžintiną finansinę paramą (1999 metais – 68.9

mln. eurų). Prioritetinės 1999 m. sritys – institucinių ir

administracinių pajėgumų stiprinimas, vidaus rinka, teisingumas ir

socialiniai reikalai, aplinkos apsauga.

• Nuo 2000 metų be PHARE programos LLietuva galės pasinaudoti naujomis

pasirengimo narystei programomis – SAPARD (kiekvienais metais apie 50

mln. eurų), skirta žemės ūkiui ir kaimo plėtrai bei ISPA (kiekvienais

metais apie 30 mln. eurų), skirta transporto infrastruktūrai ir gamtos

apsaugai. 2.2. Ekonominės integracijos nauda

Narystė Europos Sąjungoje (ES) Lietuvai naudinga dėl įvairių

priežasčių. Pirmiausia narystė ES padidina šalies saugumą sumažindama

išorinę grėsmę. ES valstybės tarpusavyje koordinuoja užsienio politiką.

Dauguma jų priklauso Vakarų Europos Sąjungai (VES) – gynybos ir saugumo

organizacijai, kuri pastaruoju metu yra integruojama į ES bendrosios

užsienio ir saugumo ppolitikos struktūrą. Beje, kai kas teigia, kad Lietuvos

saugumui užtikrinti pakaktų būti tik NATO nare. Tačiau taip manantieji

šalies saugumą suvokia labai siaurai, t.y. tik kaip karinės grėsmės

sumažinimą, ir neatsižvelgia į kitus narystės ES pranašumus. Narystė ES ne

tik sumažina išorinės agresijos tikimybę, bet ir sustiprina tvarką bei

padidina saugumą pačioje šalyje: jos narės bendrai sprendžia

nusikalstamumo, sienų kontrolės, terorizmo, aplinkos taršos ir kitas

piliečių saugumui svarbias problemas. Europoje užtikrinant saugumą ateityje

vis didesnį vaidmenį gali vaidinti ES. Dėl nuolatinio keitimosi informacija

ir bendro sprendimų priėmimo taip pat labai sumažėja nesusipratimų ir

konfliktų tarp ES narių tikimybė. Manoma, jog būtent tai, kad šeštajame

dešimtmetyje buvo sukurtos Europos Bendrijos, prisidėjo prie taikaus Vakarų

Europos šalių, ypač istoriškai dažnai konfliktavusių didžiųjų valstybių,

sambūvio.

Lietuvos narystė ES turi ekonominių pranašumų. ES pagrindas – bendroji

rinka, kurioje laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas. Kitaip

sakant, visoje ES teritorijoje siekiama sudaryti tokias pat sąlygas laisvai

judėti kaip ir vienoje valstybėje. Lietuvai prisijungus prie ES jos

verslininkai galės laisvai prekiauti visoje ES teritorijoje, piliečiai

galės laisvai judėti, mokytis ir įsidarbinti bet kurioje ES valstybėje.

Tiesa, kai kurių laisvių įgyvendinimui gali būti taikomi pereinamieji

laikotarpiai, o jų trukmė priklausys tiek nuo Lietuvos pasirengimo narystei

ES ir derybinių gebėjimų, tiek nuo situacijos Sąjungoje. Pašalinus

ekonominės veiklos kliūtis bus geriau naudojami gamybos ištekliai – darbo

jėgos, kapitalo bei gamtos. Manoma, kad būdama ES nare šalis tampa

patrauklesnė investuotojams. Dėl šių priežasčių ekonominė veikla darosi

efektyvesnė, mažėja kainos ir kyla šalies gerovė. Tiksliai įvertinti

ekonominį ES poveikį labai sunku, nes nelengva atskirti, kas yra Lietuvoje

vykdomų reformų, o kas – integracijos į ES padariniai. Dar sunkiau

skaičiais įvertinti ir palyginti ekonominės narystės ES išlaidas ir naudą

individams, atskiroms visuomenės grupėms ar visam šalies ūkiui. Tiesa,

ankstesnės plėtros atvejais buvo bandyta įvertinti narystės ES poveikį.

Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad dėl dalyvavimo bendrojoje rinkoje metinis

Portugalijos ūkio augimas 1995-2010 m. padidės 0,7 proc. Tačiau tokie

apibendrinimai beveik neatspindi integracijos poveikio konkretiems žmonėms.

ES remia mažiau išsivysčiusius valstybių narių regionus. Tikėtina, kad

tapusi ES nare Lietuva sulauktų finansinės jos paramos. Nors mūsų valstybė

turėtų mokėti įnašus į bendrą biudžetą, iš ES biudžeto gaunamos išmokos dar

ilgai viršytų Lietuvos įmokas. Lietuva jau dabar gauna arba netrukus gaus

ES paramą, skirtą teisės normų derinimui, investicijoms į infrastruktūrą ir

institucijų plėtrą, regionų bendradarbiavimui (PHARE programa), žemės ūkio

ir kaimo plėtojimui (SPARD programa), transporto plėtrai ir aplinkosaugai

(ISPA programa). 2000 m. iš PHARE programos Lietuvai numatyta skirti apie

42 mln. eurų, o 2000 – 2006 m. iš SAPARD ir ISPA programų – apie 200 mln.

eurų. Kai kas svarbiausius Lietuvos narystės ES pranašumus sieja būtent su

finansine parama, kuri įstojus į Sąjungą per metus gali siekti iki 4 proc.

Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Vis dėlto tai reikėtų vertinti

atsargiai. Galimas daiktas, kad šiuo metu ES taikomos finansinės p.aramos

valstybių narių žemės ūkiui bei regionų plėtrai taisyklės prieš Lietuvai

stojant į ES bus pakeistos.

ES finansinės paramos nauda ūkio plėtrai labai priklauso nuo jos

veiksmingo panaudojimo. Graikijos ekonominė raida ES liudija, kad išmokos

iš ES biudžeto gali neduoti laukiamo ekonominio efekto. Dėl šių priežasčių

didesnė ekonominė nauda yra sietina su Lietuvos dalyvavimu bendrojoje

rinkoje.

Dar vienas svarbus Lietuvos narystės ES aspektas – dalyvavimas

Europoje vykstančiuose procesuose. Tai svarbu tiek politikos, tiek

ekonomikos, tiek kultūros atžvilgiu. Dalyvaujant didžiausioje pasaulyje

regioninėje organizacijoje įgyja daugiau galimybių siekti nacionalinių

tikslų. Svarbu ir tai, kad įsitraukusi į ES sprendimų priėmimo procesą

Lietuva galėtų daryti įtaką jų turiniui. Tai, kad Lietuva yra maža

valstybė, netrukdytų prisidėti prie bendros politikos kūrimo. Sprendimai ES

paprastai yra priimami bendru sutarimu, nors formaliai tam tikrose srityse,

pvz., sprendžiant bendrosios rinkos klausimus, taikoma daugumos balsavimo

taisyklė. Viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių Austriją, Suomiją

ir Švediją stoti į ES, buvo siekis prisidėti prie bendros politikos, kuri

turi įtakos ir ES nepriklausančioms valstybėms, kūrimo. Šiuolaikinėje

pasaulio ekonomikoje tokio stambaus ekonominio vieneto kaip ES politika

turi daug įtakos kitoms valstybėms. Tai itin aiškiai atsiskleidė Lietuvos

gamintojų prekėms Rusijoje ir kitose rinkose pradėjus konkuruoti su ES

subsidijuojamais žemės ūkio produktais. Galiausiai narystė ES Lietuvai

daugeliu atžvilgių yra naudingesnė nei

alternatyvos jos stojimui į ES, ypač

kai į ją įstos kitos šios regiono šalys.

2000 vasario mėn. Šiuo metu Lietuvoje vyksta intensyvus pasirengimo

narystei Europos Sąjungoje procesas. Siekiant atitikti narystės

reikalavimus, vykdomos struktūrinės ūkio reformos bei priimami ir

įgyvendinami ES teisę ir jos taikymo praktiką, vadinamąjį acquis,

atitinkantys teisės aktai. Lietuvos narystės ES nauda ir kaštai nagrinėjami

ir aptariami nuo pat Lietuvos ir ES santykių pradžios. Derybų dėl narystės

pradžia ir padidėjęs Lietuvos visuomenės skeptiškumas narystės ES atžvilgiu

skatina dar kartą sugrįžti prie šios temos.

2000 m. vasario 115 d. oficialiai pradėtos derybas su Europos Sąjunga

žymi naują Lietuvos ir Europos Sąjungos santykių etapą. Rengiant pagrįstus

derybinius pasiūlymus bei derantis dėl naudingų Lietuvai narystės sąlygų,

labai svarbu įvairiapusiškai įvertinti narystės ES naudą ir kaštus

Lietuvai. Būtent derybų metu yra susitariama dėl pagrindinių stojimo

sąlygų, pagal kurias kandidatės priims, įgyvendins ir užtikrins acquis

įgyvendinimą. Derybų trukmė paprastai priklauso nuo pasiruošimo deryboms

laipsnio ir Lietuvoje, ir Europos Sąjungoje. Lietuvos, teisinės ir

demokratinės valstybės, pagrindinis tikslas yra laiduoti savo piliečiams jų

teisių apsaugą ir sudaryti sąlygas jų ekonominei bei socialinei gerovei.

Todėl derantis dėl Lietuvos narystės ES svarbu maksimizuoti narystės

teikiamą naudą ir minimizuoti su ja susijusius kaštus.

Lietuvos apsisprendimą tapti Europos Sąjungos nare, kuris buvo ne

kartą išreikštas jos politinių lyderių ir įformintas oficialiu prašymu

tapti ES nare 1995 m., daugiausia apsprendė ne eekonominiai, o geopolitiniai

ir saugumo motyvai, siekis tapti neabejotina Vakarų Europos valstybių klubo

nare. Tačiau, nors santykiai su ES pastaraisiais metais plėtojosi ypač

dinamiškai (1995 m. pasirašyta Europos sutartis, 1997 m. Lietuva įtraukta į

stojimo procesą, o 1999 m. vasario 15 d. pradėjo derybas dėl narystės),

integracijos procesas užsitęsė. Pasirodė, kas jis gerokai labiau

komplikuotas, nei anksčiau atrodė daugumai Lietuvos žmonių ir politiniam

bei ekonominiam elitui. Pasirengimas naryst.ei, kuris apima ne tik Lietuvos

teisės, ypač ekonominės, derinimą su ES teise, bet ir Lietuvos

administracinės sistemos pertvarkymą, politikos daugelyje sričių

peržiūrėjimą, reikalauja didelių administracinių ir finansinių išteklių ir

kartu primena, kad narystė ES apriboja Lietuvos valstybės autonomiją. Šis

apribojimas ir vis augantis integracijos proceso sąlygiškumas bei tikra ir

tariama Lietuvos ir ES įsipareigojimų asimetrija skatina neigiamas

visuomenės ir politinio elito nuotaikas ES atžvilgiu. Jas aštrina ir tai,

kad pradinis geopolitinis imperatyvas neatrodo toks aktualus, didesnį

rūpestį kelia ekonominės problemos, ir šiame kontekste vėl aktualizuojami

klausimai apie Lietuvos narystės ES naudą ir kaštus.

Teiginys, kad narystės ES nauda ir kaštai yra sunkiai apskaičiuojamas

dalykas yra banalus, bet teisingas. Pirmiausia dėl to, kad metodologiškai

naudą ir kaštus reikia vertinti atsižvelgiant į alternatyvas, t.y.,

palyginant Lietuvos praradimus, jai tampant ES nare, su kitomis

potencialiomis plėtros alternatyvomis. Pirmiausia, Lietuva netenka jai

nepriimtinos galimybės grįžti į NVS įtakos sferą ir, antra, galimybės

vystytis individualiai, nepriklausant jokiems regioniniams susivienijimams.

Abi šios aalternatyvos neatrodo gyvybingos nei politiškai, nei ekonomiškai.

Individualios plėtros galimybes ypač apriboja Lietuvos geopolitinė padėtis,

jos ekonomikos priklausomybė nuo prekybos, bei rinkos mažumas. Tokie

pavyzdžiai, kaip Norvegija ar Šveicarija greičiau iliustruoja ne

alternatyvias plėtros galimybes, bet yra labai savotiškos išimtys, kurias

sąlygoja unikalus vidinių bei išorinių veiksnių rinkinys, kuris nebūdingas

Lietuvai.

Antra, sunku atskirti, ką mes darome rengdamiesi ES narystei, o ką –

tiesiog kurdami stabilią demokratiją, pagrįstą žmogaus teisėmis ir teisės

viešpatavimu ir konkurencingą rinkos ekonomiką, t.y., modernią valstybę,

lygiateisę tarptautinės bendruomenės narę, galinčią pasitikti

globalizacijos iššūkį. Šie tikslai yra lygiagretūs ir vienas kitą

sustiprina. Vadinamieji Kopenhagos kriterijai, kuriuos ES nustatė kaip

derybų dėl narystės pradžios sąlygas, iš esmės atitinka transformacijos,

vykstančios Lietuvoje tikslus. Todėl Lietuvos narystės ES ar pasirengimo

jai kaštai iš esmės yra modernios valstybės kūrimo kaštai, kuriuos

tikslingiau būtų vadinti investicijomis, kurios atsiperka ne iš karto,

tačiau būtinos norint garantuoti stabilią ir saugią valstybės plėtrą, kuri

yra esminė gerovės augimo sąlyga. Kaštais griežtąja prasme arba

tiesioginiais narystės kaštais būtų galima pasekmes tų žingsnių, kurie

Lietuvai ar tam tikrai socialinei bei profesinei grupei būtų nenaudingi,

tačiau jų reikia imtis tenkinant ES teisės reikalavimus ir kitas narystės

sąlygas.

Trečia, narystės ES naudos ir išlaidų problema yra labai kompleksiška.

Šis kompleksiškumas pirmiausia susijęs su pačios ES veiklos sferos platumu.

Per daugiau, kaip 40 savo veiklos metų Europos Sąjunga tapo ne tik vieninga

rinka, kuri reguliuojama bendromis taisyklėmis, bet ir gana vieningu

veikėju tarptautinėje sistemoje, daug bendrų bruožų turinčia teisingumo

erdve. Dėl to įsijungimo į Sąjungą pasekmių ratas apima ir politinę, ir

ekonominę, ir teisinę valstybės sistemas, paliečia daugelį socialinių,

profesinių, visuomeninių grupių.

Nepaisant šių sunkumų, kurie į narystės ES naudos ir išlaidų

vertinimus įneša nemažai neapibrėžtumo ir apsunkina kiekybinius

skaičiavimus, kokybiškai pateikti bendras išvadas dėl narystės pasekmių ne

tik būtina, bet ir įmanoma. Skirtingai nuo susiklosčiusių stereotipų, šis

Lietuvos valstybės žingsnis buvo planuojamas ir grindžiamas daug kruopščiau

ir plačiau, nei daugelis kitų esminių valstybės sprendimų. Žemiau pateikti

vertinimai,. savo ruožtu, grindžiami kitų į ES įsijungusių ir valstybių ir

šiuo metu kaip ir Lietuva narystei besirengiančių kitų Vidurio ir Rytų

Europos valstybių patirtimi. Pastaroji patirtis vertinga todėl, kad

pasirengimas narystei ir jo tiesioginės bei netiesioginės pasekmės

glaudžiai susijusius su narystės pasekmėmis. ES poveikis Lietuvai ir kitoms

šalims kandidatėms žymus jau dabar, tad ir toliau tekste bus vartojamas ne

tik būsimasis, bet ir būtasis laikas.

Žemiau pateikiamas kokybinis narystės ES naudos ir kaštų vertinimas

struktūruojamas pagal poveikio sritis, siejamas su pagrindiniais modernios

valstybės tikslais ir jos veiklos sritimis. Jie gana fragmentiški, tačiau

turėtų padėti susidaryti mūsų laukiančių iššūkių mastą ir pobūdį.

Nepaisant to, kad, kaip rodo apklausos, prisijungimas prie ES

aiškiausiai siejamas su gerovės lūkesčiais, nereikėtų pamiršti esminės

kultūrinės narystės ES reikšmės. Europos integracija vyko ir vyksta tarp

valstybių, kurias sieja ne tik prekybiniai, ekonominiai ar saugumo

interesai, bet ir bendros vertybės. Pripažinus faktą, kad ES tapo

geopolitine Europos, Europos kultūros forma, akivaizdu, kad narystė ES

turėtų sustiprinti kultūrinę Lietuvos priklausomybę Europai. Ši kultūrinė

priklausomybė turi didžiulę reikšmę pasitikėjimui tarp atskirų piliečių,

ūkio subjektų ir valstybių, ir, atitinkamai, yra svarbi saugumo ir net

ekonominės gerovės sąlyga.

Narystė ES ir pasirengimas jai Lietuvos vidaus reformoms suteikia

aiškų tikslą, kryptį ir papildomą impulsą. Kadangi esminiai narystės

reikalavimai ir transformacijos poreikiai sutampa, pirmieji sukonkretina

vidaus reformų žingsnius. ES raginimai bei pati narystės perspektyva,

paremiama konkrečia technine bei finansine ES pagalba, pagreitina reformų,

vykstančių Lietuvoje procesą.

Ne tiek pagrindžiant, kiek iliustruojant šį teiginį reikia pasakyti,

kad ES visuomet skatino demokratijos konsolidaciją Lietuvoje, nemažai

prisidėjo skatindama rinkos reformas ir finansinę discipliną. Tiek ES

kritiškos pastabos, pateikiamos reguliariuose Europos Komisijos

pranešimuose apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei ES, tiek jų pagrindu

formuluojami Stojimo partnerystės Lietuvai prioritetai bei su jais siejama

ES pagalba daugiausia per poveikį Lietuvos vyriausybių darbotvarkei

paskatino spartesnę Lietuvos ūkio liberalizaciją ir privatizavimą, esmines

struktūrines reformas – ES skatino bankroto procedūrų efektyvinimą,

energetikos sektoriaus, žemės ūkio reformas. Narystė ES Lietuvoje paskatins

ir vadinamąsias antrosios kartos struktūrines reformas, kurios reikalingos

didėjant valstybių tarpusavio priklausomybei.

Narystė ES bei pasirengimas jai didina Lietuvos stabilumą ir saugumą.

Įstojusi į šią organizaciją, Lietuva turės tvirtas savo politinės ir

ekonominės sistemos stabilumo,

taip pat, didžia dalimi, išorinio saugumo

garantijas. Nors Lietuva ir praras dalį nacionalinės autonomijos nustatyti

bei vykdyti vidaus ir užsienio politiką, ji įgaus galimybę dalyvauti

bendrame ES sprendimų, kurie jau dabar riboja Lietuvos autonomiją,

priėmime.

Pasirengimas narystei ES reiškia papildomas Lietuvos investicijas,

perimant ir įgyvendinant ES acquis, tačiau tai įtvirtins modernią ir

efektyvią ūkio ir kitų politikos sričių reguliavimo struktūrą bei žymiai

patobulins Lietuvos teisinę sistemą.

Vienas iš svarbiausių pasirengimo narystei ES aspektų yra jos acquis

daugelyje sričių perėmimas ir įgyvendinimas. Narystei ES keliami

reikalavimai tapo esminiais Lietuvos vidaus politikos uždaviniais,

apimančiais Lietuvos ūkio politikos sprendimus daugybėje sričių: nuo

pramonės ir prekybos iki aplinkos apsaugos ir socialinės politikos, o

teisinis ES acquis derinimas bei priėmimas Lietuvoje .virto kasdienio

politinio proceso dalimi. Tai brangiai kainuojantis procesas, tačiau jo

ilgalaikė nauda akivaizdi. Jis paskatins modernios reguliavimo sistemos

stabilumą bei rinkos dalyvių pasitikėjimą ja. Tai naudinga tiek užsienio,

tiek vietos investuotojams.

Modernios reguliavimo sistemos perėmimas bei lengvesnis patekimas į

bendrąją ES rinką yra esminiai Lietuvos ekonomikos augimo veiksniai. Galima

prognozuoti, kad, padidėjus masto ekonomijai, pagreitės pramonės

restruktūrizacijos tempai, išaugs prekybos su ES apimtis, atsiras daugiau

tyrimų ir plėtros galimybių. Prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo judėjimo

laisvių užtikrinimas paskatins efektyvesnį išteklių paskirstymą ir gamybos

iškraipymų pašalinimą. Įvedus vieningą valiutą, išnyks pervedimo ir keitimo

kaštai, taps efektyvesnė prekyba bei kitokie ekonominiai mainai.

Tiksliai, kiekybiškai nustatyti Lietuvos narystės ES ekonomines

pasekmes ssudėtinga. Galimų kiekybinių Lietuvos narystės ES ekonominių kaštų

bei naudos apskaičiavimai priklauso nuo to, kada prognozuojama Lietuvos

narystė ES, kiek per tą laikotarpį pasikeis Lietuvos ūkio rodikliai ir

struktūra, kaip keisis ES reguliavimo sąranga. Tačiau vieningos rinkos

sukūrimo ES pasekmių tyrimai rodo, kad ES valstybėse narėse nuo devintojo

dešimtmečio pabaigos padidėjo konkurencija ir jos įmonių konkurencingumas,

masto ekonomija (pagreitintas pramonės restruktūralizacijos tempas,

prekybos regionalizacija, daugiau tyrimų ir plėtros galimybių),

investicijos ir ekonominio augimo tempai. Taip pat pastebėta teigiama įtaka

smulkiam ir vidutiniam verslui, darbo vietų kūrimui. Šias pasekmes tiksliai

įvertinti galima tik ilgalaikėje perspektyvoje. Tikėtina, kad dėl „žemų“

Lietuvos starto pozicijų dėl narystės poveikio BVP metinis augimas galėtų

padidėti 2-3 procentais.

Kaip teigiama iki šiol Lietuvoje atliktose studijose, narystė ES

sukeltų stipresnį konkurencinį spaudimą Lietuvos kompanijoms ir per trumpą

laikotarpį būtų ženkliai perskirstytos pajamos ttarp ūkio šakų ir kompanijų.

Trumpuoju laikotarpiu Lietuvoje ištekliai greičiausiai bus telkiami darbui

imliose ūkio šakose (tekstilės, medienos pramonėje), kuriose Lietuvos

kompanijos, išsilyginus kainoms, turės santykinį pranašumą prieš

atitinkamas ES kompanijas. Didžiausius kainų sulyginimo ir prisitaikymo

kaštus gali patirti mašinų gamybos bei kai kurios kitos sunkiosios pramonės

šakos. Išteklių perskirstymas darys skirtingą poveikį Lietuvos vartotojams

ir gamintojams, pavyzdžiui, žemdirbiai turėtų gauti papildomų pajamų

Lietuvos vartotojų ir ES mokesčių mokėtojų sąskaita. Kaupimo pasekmės

atsiranda dėl prekybos poveikio nacionalinių išteklių lygiui ir yra

susijusios su gamybos veiksnių kaupimo tempu. Jos pasireikš per ilgesnį

laikotarpį ir labai priklausys nuo vyriausybės makroekonominės politikos,

skatinančios privačias investicijas į Lietuvos ūkį. Išdėstymo pasekmės yra

susijusios su geografiniu esamų išteklių paskirstymu. Lietuvą galima

laikyti tranzito centru, kuriame gaminama produkcija skirta tiek eksportui

į Vakarus, tiek į Rusijos rinką. Manoma, kad, kai maža šalis integruojasi į

didelę erdvę, ji patiria neproporcingai didelę naudą BVP augimo atžvilgiu,

tačiau tai kartu reiškia, kad didėja mažos šalies trumpalaikiai

prisitaikymo kaštai.

Narystė ES apskritai siejama su teigiamu poveikiu valstybės kandidatės

politikos vykdymo stabilizavimui, reformų konsolidavimui ir investuotojų

pasitikėjimo didinimui. Lietuva turės galimybę konkuruoti stabilesnėje ir

labiau prognozuojamoje tarptautinėje rinkoje, perimti efektyvesnio

ekonomikos valdymo patirtį. Kalbant apie vieningos valiutos įvedimą, kaip

ir visoje ES, išnyks pervedimo ir keitimo kaštai, taps efektyvesnė prekyba

bei kitokie ekonominiai mainai.

Finansinė nauda.Trumpalaikius Lie.tuvos prisitaikymo prie ES kaštus

turėtų kompensuoti tiesioginė ES parama, teikiama iš ES biudžeto.

Preliminarūs apskaičiavimai rodo, kad po įstojimo maksimalūs Lietuvos

įnašai į ES biudžetą galėtų sudaryti 1,27%, o gautos pajamos – apie 4% jos

BVP. Taigi, Lietuvos pajamos iš ES biudžeto būtų mažiausiai 3 kartus

didesnės už jos įnašus. Ji ilgą laiką gautų žymią finansinę paramą iš

struktūrinių fondų, taip pat dalyvaudama bendrojoje žemės ūkio politikoje.

Ruošdamasi narystei ES, 1991-1999 m. Lietuva jau gavo 275 mln. EUR

(daugiau, kaip 1 mlrd. Lt) paramos pagal ES PHARE programą. 2000 metais ;

išankstiniais duomenimis, 2000 m. ji turėtų ggauti apie 60-90 mln. EUR. Be

to, nuo 2000 m. išmokos Lietuvai iš PHARE, ISPA (struktūrinės politikos

stojimo priemonės, skirtos daugiausia transporto ir aplinkos apsaugos

projektams finansuoti) SAPARD (stojimo paramos programos žemės ūkiui ir

kaimo plėtrai) fondų sieks daugiau, kaip 100 mln. EUR (apie 400 mln. Lt).

Europos Sąjungos biudžetas 1996 m. siekė 86,5 mlrd. EUR, t.y., mažiau

nei 1.2% visų ES valstybių narių bendro vidinio produkto (BVP) sumos.

Preliminarus 2000 m. biudžetas sudarys 89,6 mlrd. EUR. Europos Sąjungoje

šalių narių įnašai į jos biudžetą neturi viršyti 1,27% ES BNP. Imant

vidurkį, kiekvienos šalies visi įnašai į Sąjungos biudžetą taip pat bus

panašūs; be to, tai bus maksimalus šalies įnašo dydis. Lietuvoje BNP

neskaičiuojamas, todėl vietoj jo paprastai naudojamas BVP rodiklis. 1998 m.

nominalus Lietuvos BVP esamomis kainomis sudarė 42,767 mlrd. Lt. Taigi,

1,27% sudaro 543 mln. Lt. Tikėtina, kad derybose dėl narystės pavyks

pasiekti, kad pirmaisiais metais Lietuva mokėtų tik dalį šio įnašo, kuris

palaipsniui galėtų augti. Tad realiai iš pradžių šis įnašas gali būti ir

keliais kartais mažesnis. 2000 m. ES valstybių narių įnašai neviršys 1,11%

ES bendrojo nacionalinio produkto (BNP) dydžio.

Iš ES biudžeto Lietuva gautų žymiai daugiau. 1999 m. kovo 24-25 d.

Berlyno Europos Viršūnių Tarybos susitikime buvo pateikta nauja ES

finansavimo tvarka 2000-2006 m. Remiantis ja, naujoms valstybėms narėms yra

numatytas atskiras nuo kitų vvalstybių narių biudžeto išmokų straipsnis 2002-

2006 m. Jos 2002 m. gautų 6,45 mlrd. EUR, 2004 m. – 11,61 mlrd. EUR, o 2006

m. – 16,78 mlrd. EUR. Remiantis dažniausiai daroma prielaida, kad Lietuva

gaus 5% visoms valstybėms kandidatėms skiriamos ES biudžeto sumos, pagal

naują finansavimo tvarką Lietuva, tapusi ES nare, mažiausiai gautų 2002 m.

– 323 mln. EUR, 2004 m. – 581 mln. EUR, 2006 m. – 839 mln. EUR. Tikslesnį

Lietuvos pajamų iš ES biudžeto kiekį, jai tapus ES nare, galima

apskaičiuoti, darant skirtingas prielaidas apie jos įstojimo metus ir jau

įstojusių naujų valstybių narių skaičių. Jei remsimės sena ES finansavimo

tvarka, galiojusia iki 2000 m., preliminarūs apskaičiavimai rodo, kad po

įstojimo Lietuvos gautos pajamos iš ES biudžeto gali sudaryti apie 4% BVP,

t.y., 400 mln. EUR. Skirtingų tyrimų duomenimis, metinės įplaukos iš

Bendrijos biudžeto į Lietuvą gali sudaryti nuo 323 mln. iki 1,5 mlrd. EUR.

Bet kuriuo atveju, lyginant galimų Lietuvos pajamų ir išlaidų proporciją,

galima prognozuoti, kad Lietuvos pajamos iš ES biudžeto bus maždaug 4-13

kartų didesnės už jos įnašus.

Šios išmokos Lietuvą pasieks per įvairius ES fondus. Kaip šalis,

kurioje pajamos vienam žmogui yra mažesnės nei 75% ES vidurkio, ji gaus

rimtą finansinę paramą iš struktūrinių fondų. Šią paramą Lietuva gaus iki

tol, kol priartės prie ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui; tai

gali

tęstis 20-50 metų, priklausomai nuo jos plėtros tempų. Visą tą laiką

Lietuvai teikiamos lėšos keletą kartų viršytų jos įmokų į ES biudžetą sumą.

Preliminarūs apskaičiavimai rodo, kad, pagal naują finansavimo tvarką, iš

struktūrinių fondų Lietuvos gaunama E.S biudžeto dalis 2002 m. mažiausiai

sudarytų 187,5 mln. EUR, 2004 m. – 396 mln. EUR, o 2006 m. – 604 mln. EUR

(jei vėl remsimės prielaida, kad Lietuva gaus 5% lėšų, skiriamų visoms

valstybėms narėms). Be šių išmokų Lietuva turėtų gauti pajamų, vykdydama

bendrą žemės ūkio politiką.

Didžiausi prisitaikymo kkaštai susiję su tais ES reikalavimais, kurie

keliami infrastruktūrai ir, plačiąja prasme, „gyvenimo kokybei“. Šių

reikalavimų įgyvendinimas transporto, energetikos, aplinkos apsaugos

srityse reikalaus didelių investicijų. Tačiau ES jau dabar tikina, kad

šiose srityse valstybėms kandidatėms bus suteikiami pakankamai ilgi

pereinamieji laikotarpiai ir bus teikiama rimta techninė ir finansinė

pagalba.

Šių prisitaikymo kaštų mastą galima iliustruoti aplinkos apsaugos

pavyzdžiu. Šioje srityje Lietuvoje atlikti pakankamai išsamūs tyrimai.

Aplinkos ministerijos parengta ataskaita „Lietuvos aplinkos apsaugos teisės

normų derinimo su Europos Sąjungos įstatymais kaštai“ papildo 1998 m.

patvirtintą Aplinkos apsaugos teisės normų derinimo su Europos Sąjungos

reikalavimais strategiją. Ataskaitoje pateikiama skirtingo detalumo

penkiolikos direktyvų analizė. Ji akcentuoja aplinkosaugos sritis, kuriose

derinimo su ES acquis išlaidos pasiteisina ir kuriose derinimo nauda

mažesnė nei kaštai, taip pat sritis, kuriose sektorinė politika turi

keistis, kad būtų išvengta pernelyg didelių prisijungimo prie ES kaštų.

Ataskaita taip pat analizuoja prognozuojamus su derinimo procesu susijusius

administracinius ir monitoringo kaštus.

Remiantis atlikta analize, galima pateikti keletą preliminarių išvadų.

Pirma, net ir santykinai nedidelio nagrinėtų direktyvų skaičiaus

įgyvendinimo kaštai bus dideli. Bendros investicijos, reikalingos šių

teisės normų suderinimui su ES aplinkos apsaugos acquis, 1996 m. kainomis

atitinkamai sudarys 288,7 mln. EUR 2000 m., 873,8 mln. EUR – 2005 m., 1656

mln. EUR – 2010 m., 2363,2 mln. EUR – 2015 m. ir 3104.1 mln. EUR – 2020 m.

Metiniai kaštai 1996 m. kainomis atitinkamai sudarys 139,4 mln. EUR, 360,9

mln. EUR, 615,7 mln. EUR, 791,3 mln. EUR ir 904,7 mln. EUR. Antra, trijų

pagrindinių direktyvų (88/609/EEC (Didelės deginimo įmonės), 91/271/EEC

(Miesto nuotekos) ir COM(97) 105 (pasiūlyta Sąvartynų)) trys komponentai

(atitinkamai pagal išvardintas direktyvas – orimulsijos naudojimas, nuotekų

surinkimo sistemų įvedimas visiems gyventojams ir organinių atliekų

panaudojimas) bus labai brangūs ir iš viso sudarys 111,7 mln. EUR. Šių

komponentų kaštai gali būti didesni nei aplinkosauginė nauda arba dabartinė

Lietuvos aplinkos apsaugos politika turėtų būti peržiūrėta.

Nors apie Lietuvos narystės ES naudą ir kaštus kalbama apibendrintai,

reikia turėti omeny, kad narystės ES poveikis įvairioms socialinėms ir

visuomenės grupėms gerokai skirsis. Ji bus palankiausia konkurencingiems

gamintojams, ypač konkurencingiems, didesnius ūkius turintiems žemdirbiams,

vartotojams (išskyrus žemės ūkio produktų kainas), išsilavinusiems,

jauniems žmonėms.

Apibendrinant galima teigti, kad narystės ES nauda išryškės tik

ilgainiui, artimiausiu, pasirengimo narystei metu, pasirengimo narystei

kaštai, matyt, ne tiek nusvers teikiamą naudą, kiek bus labiau pastebimi.

Tai ir kelia visuomenės paramos narystės ES tikslui problemą. Ją

sprendžiant narystę ES reikėtų laikyti ilgalaike investicija į Lietuvos

valstybės, jos piliečių ateitį, be kurios Lietuvos plėtros perspektyvos

būtų daugiau, nei abejotinos.. 2.3. ES kaip vienas iš ekonominės integracijos pavyzdžių

Ekonominė ir pinigų sąjunga (angl. economic and monetary union, pranc.

union économique et monétaire, vok. Wirtschafts- und Währungsunion) –

Europos Sąjungos ekonominės ir pinigų politikos derinimo procesas, kurio

galutinis tikslas – bendrų pinigų įvedimas.

Pirmą kartą ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) sukūrimas paminėtas

Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje, tačiau tuo metu ši

sąvoka dar neapėmė bendrų pinigų įvedimo, buvo numatytas tik ekonominės ir

pinigų politikos koordinavimas. 1969 m. gruodžio 1-2 d. EB viršūnių

susitikime Hagoje šešios tuometinės EB valstybės susitarė dėl EPS su

bendrais pinigais sukūrimo ir nustatė galutinę datą – 1980 m., taip pat

paskyrė aukšto rango grupę, turėjusią pateikti pranešimą dėl galimybių

sukurti EPS ir jos kūrimo grafiko. EPS klausimu tuometinė EB buvo

pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni manė, kad pirmasis žingsnis turėtų būti

bendradarbiavimas pinigų politikos srityje, kiti teigė, kad pirmiausia turi

būti pasiektas tam tikras ekonomikos koordinavimo lygis. Abi stovyklos buvo

parengusios alternatyvius artėjimo prie EPS planus.

1970 m. abiejų stovyklų teiginiai buvo sujungti Vernerio pranešime

(pavadintame darbo grupei vadovavusio Liuksemburgo ministro pirmininko

Pjero Vernerio (Pierre Werner) vardu), pateikusiame ir EPS sukūrimo iki

1980 m. tvarkaraštį. Šiame pranešime buvo pabrėžiamas lygiagretus judėjimas

EPS link: koordinuojant ir derinant ekonominę politiką ir kartu palaipsniui

mažinant valiutų kursų svyravimų skirtumus, integruojant kapitalų rinkas ir

įvedant bendrus pinigus bei įsteigiant Europos centrinį banką. Visas

procesas plane suskirstytas į stadijas.

1971 m. Taryba patvirtino kiek modifikuotą Vernerio planą, numačiusį

per pirmąją stadiją (iki 1974 m.) koordinuotos intervencijos priemonėmis

apriboti valiutų kursų svyravimus. Buvo nustatyta maksimali leistina

valiutų svyravimo riba – 2,25 proc. į bet kurią pusę lyginant su JAV

doleriu, o kelios valstybės sutiko nustatyti dar mažesnius skirtumus.

Įgyvendinant šiuos planus 1973 m. buvo įsteigtas Europos monetarinio

bendradarbiavimo fondas. Tačiau dėl aštuntojo dešimtmečio pradžios

ekonominių ir finansinių pasaulio krizių daugelis EB valstybių (išskyrus

Vokietijos Federacinę Respubliką ir Beneliukso šalis) nesugebėjo laikytis

nustatytų valiutų svyravimų. Taip idėjos sukurti EPS įgyvendinimas buvo

atidėtas neapibrėžtam laikui.

1978 m. liepos 6-7 d. Florencijoje Europos viršūnių taryba patvirtino

Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymą sukurti vadinamąją Europos piniginę

sistemą ir jos pagrindinį elementą – Europos valiutų Ekonominė ir pinigų

sąjunga krepšelį, žinomą sąlyginio piniginio vieneto ekiu vardu. Europos

piniginė sistema įsigaliojo nuo 1979 m. kovo 13 d. Ji turėjo užtikrinti EB

valstybių pinigų tarpusavio santykių stabilumą, bet, žinoma, jokiu būdu

nebuvo pinigų sąjunga tikrąja to žodžio prasme. Tuo tarpu prie ekonominės

ir pinigų sąjungos sukūrimo iidėjos buvo grįžta 1989 m. birželio mėn., kai

Madride Europos viršūnių taryba pritarė tuometinio Komisijos pirmininko

Žako Deloro (Jacques Delors) pranešimui, kuriame buvo numatyti trys EPS

sukūrimo etapai. Pirmasis etapas turėjo prasidėti 1990 m. liepos 1 d., o

dėl kitų etapų Europos viršūnių taryba nusprendė sušaukti specialią

tarpvyriausybinę konferenciją.

Tarpvyriausybinė konferencija parengė Europos Sąjungos sutartį. Pagal

šią sutartį antrasis EPS įgyvendinimo etapas turėjo prasidėti 1994 m.

sausio 1 d. Perėjimui prie galutinio, trečiojo, etapo – bendrų pinigų

įvedimo – buvo numatytos dvi galimos datos: nuo 1997 m. sausio 1 d. arba ne

vėliau kaip nuo 1999 m. sausio 1 d. Taip pat numatytos atitinkamos EPS

kūrimo ir funkcionavimo institucijos (Europos centrinių bankų sistema,

Europos pinigų institutas, Europos .centrinis bankas), sprendimų priėmimo

mechanizmai ir reikalavimai būsimoms EPS narėms – konvergencijos

kriterijai. Buvo numatyta, kad 1996 m. ES valstybių finansų ministrai,

remdamiesi Komisijos ir Europos pinigų instituto ataskaitomis, nuspręs,

kurios valstybės atitinka bendros valiutos įvedimo reikalavimus. Jeigu

konvergencijos kriterijus atitiktų bent septynios valstybės, tuomet Taryba

(Komisijos siūlymu ir Europos Parlamento pritarimu) absoliučia balsų

dauguma galėtų nuspręsti leisti visoms valstybėms pradėti trečiąjį etapą.

Jeigu Taryba nepriimtų tokio sprendimo, tuomet į trečiąjį etapą išsyk

žengtų tik kriterijus atitinkančios valstybės.

Vyko sudėtingi debatai, būta ir interesų susikirtimų, kol 1995 m.

gruodžio mėn. Madride Europos viršūnių taryba būsimuosius pinigus pavadino

eurais ir patvirtino jų įvedimo planą, pasirinkdama vėlesnę trečiojo

etapo

paskelbimo datą – 1999 m. sausio 1 d. Įsigaliojus Europos Sąjungos

sutarčiai kiekvienoje Europos viršūnių taryboje buvo pabrėžiama, kad

vyriausybių pastangos pasiekti konvergencijos kriterijų atitikimą nebuvo

bevaisės. Tačiau bendrų pinigų įvedimas tebekėlė abejonių ir buvo

vertinamas kaip vienas sudėtingiausių bei ambicingiausių ES uždavinių,

todėl būta raginimų atidėti EPS įgyvendinimą. Valstybės, kurių

konvergencijos rodikliai buvo geresni, nuogąstavo, kad dėl prasčiau

pasirengusių valstybių naujasis euras gali būti silpnas. Pavyzdžiui,

finansiškai stabilesnės valstybės reikalavo, kad EPS baigiamasis etapas

būtų pradėtas numatytu laiku, tačiau nešvelninant prisijungimo kriterijų.

Kai kurios valstybės manė, kad stiprus eeuras, nors ir vėliau įvestas, būtų

geriau negu laiku įvestas silpnas.

Vis dėlto 1996 m. gruodžio mėn. Dubline Europos viršūnių taryba priėmė

Ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo paktą, kuriame valstybės sutarė

griežtai laikytis EPS kūrimo terminų ir reikalavimų. Priėmus šį paktą EPS

įgyvendinimo perspektyva tapo daug aiškesnė. EPS stabilumo paktą Europos

viršūnių taryba patvirtino Amsterdame (1997 m. birželis) ir Liuksemburge

(1997 m. gruodis). 1998 m. 88 gegužės 2-3 d. Briuselyje surengtame

specialiame Europos viršūnių tarybos susitikime buvo patvirtintas

laikinasis Europos centrinio banko pirmininkas ir šešių narių banko

valdyba, taip ppat patvirtintas valstybių, atitinkančių stabilumo kriterijus

ir tinkamų bei norinčių žengti į trečiąjį EPS etapą, sąrašas: Airija,

Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai,

Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija. Savo noru dalyvauti trečiajame

EPS etape kol kas atsisakė Danija, Didžioji Britanija ir Švedija, o

Graikija atitiko ne vvisus konvergencijos kriterijus. Tačiau šios valstybės

galės vėliau prisijungti prie EPS ir įsivesti eurą.

Po šių nutarimų galutinai buvo atvertas kelias paskelbti EPS ir įvesti

bendrą valiutą. Vėlesni Europos viršūnių tarybos susitikimai (1998 m.

birželio mėn. Kardife ir 1998 m. gruodžio mėn. Vienoje) patvirtino

ankstesnius sprendimus, kad bendra ES valiuta – euras – bus įvesta nuo 1999

m. sausio 1 d. Tačiau iš pradžių euras bus įvedamas tik negrynųjų

(sąskaitinių) pinigų pavidalu. Pagal ligšiolinius susitarimus grynųjų

pinigų (banknotų ir monetų) išleidimas į apyvartą turėtų prasidėti nuo 2002

m. sausio 1 d. ir baigtis iki 2002 m. liepos 1 d. Nuo to momento

nacionaliniai piniginiai ženklai nustos galioję.

Euro įvedimas 1999 m. sausio 1 d. turėjo didelės reikšmės ne tik euro

zonos, bet ir visoms pasaulio valstybėms. Pakeitęs daugumos Europos

Sąjungos (ES) valstybių narių nacionalinius pinigus, euras tapo antra

svarbiausia tarptautine valiuta pasaulyje. Jo – kaip tarptautinės valiutos

– naudojimas labai priklausys nuo tarptautinių finansų rinkų požiūrio. Ne

eur.o zonoje euras gali būti naudojamas valstybiniais (oficialiais) ir

privačiais (neoficialiais) tikslais. Oficialiais tikslais euras naudojamas

kaip bazinė, oficialiųjų tarptautinių atsargų ir intervencinė valiuta, o

neoficialiais – investicijoms ir finansinėms operacijoms (tarptautinių

skolos vertybinių popierių ir akcijų rinkose, bankų sektoriuje), mokėjimams

bei prekių ir paslaugų kainų nustatymui tarptautiniu mastu. 2.4. Ekonomikos konkurencingumas

Konkurencijos politikos objektas dažniausiai apibrėžiamas išskiriant

du pagrindinius tikslus, kuriuos turi garantuoti rinkos ekonomikos ūkinė

teisė. Pirma, tai yra priemonės, kurios užkerta kelia nesąžiningai

konkurencijai (nesąžiningos konkurencijos teisė), antra, konkurencijos

apsaugojimas nuo konkurenciją ribojančių veiksmų (konkurencijos teisė).

Nesąžiningos konkurencijos teisė paaiškina, kaip negalima konkuruoti

rinkoje, kurioje varžosi keletas nepriklausomu ūkio subjektų, o

konkurencijos teisė paaiškina, kaip negalima apriboti konkurencijos

rinkoje. Pagal sporto varžybų analogiją būtų galima teigti, kad vieno iš

boksininkų smūgis žemiau juostos savo varzovui yra nesąžininga

konkurencija, o abiejų varžovų išankstinis susitarimas, kuris iš jų bus

laimėtojas, – konkurencijos ribojimas. Nesąžiningos konkurencijos teisė ir

konkurencijos teisė yra lyg dvi ribos, apibrėžiančios erdvę, kurioje turi

vykti laisvoji konkurencija, sudaranti rinkos ekonomikos pagrindą ir

sukurianti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimalų

ekonominių išteklių pasiskirstymą bei efektyvų jų naudojimą ir veikiančią

ekonominio augimo ir vartotojų gerovės didinimo kryptimi.

Istoriškai anksčiau susiformavo ir jau turi šimtametę tradiciją

nesąžiningos konkurencijos teisė. Formuojantis ir plėtojantis ūkiui, kuris

grindžiamas laisvąja konkurencija, visuomenės suvokiamu poreikiu tampa

nesąžinirigos konkurencinės kovos būdų ir priemonių uždraudimas, nes jas

naudojant nepagrįstai yra suvaržoma ir apsunkinama kitų ūkio subjektų

veiklos laisvė arba sukeliama painiava ar klaidinami vartotojai. Suvokimas,

kad būtina apsaugoti pačią konkurenciją garantuojant kiekvieno rinkos

dalyvio ūkinės veiklos laisvę, Europoje susiformavo ir teisės norma tapo

tik po Antrojo pasaulinio karo. Tam įtakos turėjo JAV ūkinės teisės

tradicija. Nors ir „jaunesnė“, būtent konkurendjos teisė Europos ekonominės

bendrijos (EEB), o vėliau ir Europos Sąjungos (ES) sutartyse buvo labiau

išplėtota negu nnesąžiningos konkurencijos teisė.

EEB sutarties 85 ir 86 straipsniuose apibrėžiamos konkurencijos

taisyklės leidžia tvirtinti, kad konkurencija yra svarbiausias bendrosios

rinkos funkcionavimo principas.

Ūkio subjektų susitarimai (EEB sutarties 85 straipsnis). EEB sutarties

85 slraipsnio pirmoji dalis draudžia įmonių ar įmonių junginių (sąjungų,

asociacijų ir pan.) susitarimus, suderintus veiksmus ar sprendimus, kurių

tikslas ar pasekmė yra konkurencijos sumažinimas, apribojimas ar

iškraipymas ir kurie gali paveikti prekybą tarp šalių narių. 85 straipsnio

pirmojoje dalyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų susitarimų, suderintų

veiksmų ir sprendimų sąrašas. 85 straipsnio antroji dalis nustato, kad

šiame straipsnyje draudžiami susitarimai, suderinti veiksmai ar sprendimai

yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento.

Šio straipsnio draudimas apima ne tik bet kokia forma sudarytus

susitarimus, bet ir suderintus veiksmus. Kaip šio straipsnio pažeidimai ETT

sprendimuose yra vertinami sutampantys įmonių veiksmai, kuriais ribojama

konkurencija, nors jie ir nėra įrodytų draudžiamų susitarimų rezultatas,

tačiau būtent įmonių veiksmų, ribojančių konkurenciją, sutapimas įrodo

prieš konkurenciją nukreiptą įmonių bendradarbiavimą, t.y. jų suderintus

veiksmus.

Svarbus minėto straipsnio ypatumas yra tas, kad konkurenciją

ribojančiuų susitarimų ar suderintų veiksmų draudimas yra labai ptatus ir

apima tiek horizontaliuosius (kartelinius konkurentų susitarimus), tiek

vertikaliuosius susitarimus (pirkimo-pardavimo arba tiekimo sutartis).

Remiantis šio straipsnio trečiąja dalimi, EEB sutartimi įgaliotos

institucijos gali nuspręsti, kad 85 straipsnio draudimas netaikomas kai

kuriems susitarimams, sprendimams ar sude.rintiems veiksmams.

Detaliau tai paaiškinama jau minėtame ET regIamente Nr. 17, kuris

numato galimybę taikyti bendrąsias iir individualias išimtis. Individualios

išimtys kiekvienu konkrečiu atveju taikomos EK sprendimu, kai pateikiamas

suinteresuotų ūkio subjektų prašymas. Bendrosios išimtys taikomos tam

tikroms sutarčių rūšims (išimtinėms pirkimo-pardavimo, distribucinėms,

licenziju ir technologijų perdavimo, spedalizacijos, tyrimo ir tobulinimo

sutartims ir pan.), taip pat sutartims, kurios sudaromos tam tikrose ūkinės

veiklos srityse (draudimas, prekyba automobiliais ir pan.) ir yra

įteisintos atitinkamais ET ir Europos Komisijos (EK) reglamentais.

Valstybių narių nacionalinės institucijos ir teismai privalo šiuos

reglamentus taikyti, kai konkretūs susitarimai prieštarauja nacionalinėms

konkurencijos teisės normoms.

Draudžiamų susitarimų, suderintų veiksmų ir sprendimų kontrotei

vykdyti EK turi atitinkamus įgalinimus: informacijos gavimo ir tyrimu

vykdymo, privalomųjų įpareigojimu ir piniginių baudų skyrimo įmonėms teisę.

Piktnaudziavimo dominuojancla padėtimi draiidimas (EEB sutarties 86

straipsnis). EEB sutarties 86 straipsnis draudžia vienai ar daugiau įmonių

piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje ar tam tikroje jos

dalyje, jeigu tai gali tūrėti įtakos prekybai tarp valstybių narių.

Straipsnyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų veiksmų sąrasas. Pačiame

straipsnyje dommuojančios padėties sąvoka nėra plačiau paaiškinta. Jo

taikymo praktika formavosi EK ir ypač ETT sprendimų pagrindu. Teismas

dommuojančią padėtį apibrėžė kaip „ekonominę jėga, kurią įmonė turi ir kuri

leidžia jai atitinkamoje rinkoje apriboti efektyvią konkurenciją, ir dėl to

ji gali veikti taip, kaip jai tinkamiausia, nepriklausomai nuo konkurentų,

partnerių ir galiausiai nuo vartotojų“6. Svarbi yra atitinkamos rinkos

sąvoka, kuri praktikoje apibrėžiama kaip tam tikros prekės rinka tam

tikroje geografinėje teritorijoje, kuri gali apimti visų

bendrąją rinką

arba tam tikrą jos dalį. Tam tikros prekės rinkai priskiriami visi

produktai ar paslaugos, vartotojų požiūriu pakeičiantys vienas kitą,

atsižvelgiant į jų savybes, kainą ir panaudojimą. Nustatant įmonės

dominuojančią padėtį svarbiausiu veiksniu tapo įmonės kontroliuojama

atitinkamos rinkos dalis. ETT yra suformulavęs tokį teiginį: „Dominuojanti

padėtis gali būti nastatyta remiantis keletu veiksnių, kurie atskirai

paimti nebus lemiami, tačiau esant kitiems veiksniams būtent didetė rinkos

dalis yra labai svarbus rodiklis“. Anaiizuojant EEB sutarties 86 straipsnio

taikymo praktiką pateikiami šie apibendrinimai: „[.] rinkos dalis,

mažesnė kaip 30 procentų, teisingai apibrėžtoje atitinkamoje rinkoje

negalėtiį būti dominuojančios padėties įrodymu esant ir kitiems veiksniams

ar net išimtinėms aplinkybėms. 30-40 procentu rinkos dalis taip pat nėra

absoliutus dominuojančios padėties įrodymas. Šiuo atveju reikia papildomų

įrodymų, kad yra didelių rinkos

dalių skirtumų, palyginti su kitomis įmonėmis, reikšmingų trukdymų patekti

į rinką bei kitų aplinkybių, patvirtinančių dominuojančios padėties buvimą.

Atrodo, kad rinkos dalis, didesnė kaip 40 procentų, turėtu būti pakankama

ir svarbi dominuojančiai padėčiai nustatyti atsižvelgjant į: a) rinkos

dalies kitimą laike; b) artimiausių konkurentų rinkos dalis; c) veiksnius,

kurie galėtų padaryti priešingą įtaką įmonės dominuojančiai ppadėčiai“.

Vertmant draudimo pikmaudžiauti dominuojančia padėtimi praktiką visų

pirma atkreiptinas dėmesys į ETT išvadą, apibendrinančią kai kurias bylas.

„Piktnaudžiavimo koncepcija – tai objektyvi koncepcija, susijusi su

dominuojančios įmonės elgesiu, kuriuo siekiama veikti rinkos struktūras

silpninant konkurenciją, naudojant būdus, kurie dažniausiai nėra naudojam.i

normaliomis rinkos sąlygomis, ddėl kurių yra apribojama konkurencija bei jos

tolesnis vystymasis ir augimas“. Skiriamos dvi pagrindinės draudžiamų

veiksmų rūšys: pirmajai priklauso veiksmai, dėl kurių konkurencija yra

mažinama ar jai trukdoma eliminuojant veikiančius ar potencialius

konkurentus, antrajai – nesąžiningi ar nepagrįsti veiksmai savo partnerių

atžvilgiu, kurie priklauso nuo dominuojančios įmonės prekių tiekimo ar

jsigijimo.

Lietuvos konkurencijos teisė iš esmės remiasi tais pačias principais

kaip ir EEB sutartimi numatytos konkurencijos taisyklės. Tačiau yra ir tam

tikrų skirtumų, kuriuos identifikuoti svarbu sprendžiant konkurencijos

teisės derinimo uždavinius. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4

straipsnis draudžia ribojančius ar trukdančius konkurendjai susitarimus ar

suderintus veiksmus tarp konkumojančių ūkio subjektų, t.y. draudimas iš

esmės apima tik kartelinio pobūdžio susitarimus ir šiuo atžvilgiu yra

siauresnis negu EEB sutarties 85 straipsnyje numatytas konkurenciją

ribojančių susitarimų, suderintu veiksmų ir sprendimų draudimas.

Sprendžiant derinimo uždavinį konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas

Lietuvos kkonkurencijos teisėje turėtų būti išplėstas apimant ir vertikalaus

pobūdžio susitarimus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, kartu

atitinkamai numatant galimybę taikyti bendrąsias ir mdividualias išimtis.

Materialinės teisės normos, draudžiančios piktnaudžiavimą dominuojančia

padėtimi, Konkurencijos įstatyme iš esmės sutampa su EEB sutarties 86

straipsmo nuostatomis, tačiau siekiant didesnio suderinamumo jos turėtų

būti patikslintos visų pirma numatant kolektyvinio dominavimo galimybę ir

atsisakant galimybės daryti draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi

išimtis. Nors Konkurencijos įstatymas ir atitinkamas Konkurencijos tarybos

poįstatyminis aktas numato ūkio subjektų koncentracijos kontrolę, ši

konkurencijos teisės dalis turėtų būti iš esmės pertvarkoma siekiantją

suderinti ssu įgyvendinant EEB sutartį susiformavusia įmonių koncentracijos

kontrole. Visų pirma įstatymų lygiu turėtų būti patikslinta ūkio subjektų

koncentracijos samprata, kuri turėtų apimti susiliejimus ir kontroles

įgijimą, jskaitant ir fizinių asmenų įgyjamą kontrolę, nustatytas pranešimų

dėl numatomos vykdyti koncentracijos pateikimo kriterijus bei numatyta

draudžiamos koncentracijos samprata. Ypatingas dėmesys derinant Lietuvos

konkurencijos teisę turėtų būti skiriamas įgyvendinimo praktikai. Šiuo

požiūriu labai svarbūs yra institucijos, atsakingos už konkurendjos

politiką, teisinės sandaros klausimai, kurie turėtų būti tobulinami dviem

pagrindinėmis kryptimis. Visų pirma turi būti labiau garantuotas

konkurencijos institucijos sprendimu priėmimo nepriklausomumas nuo bet

kokios pašalinės įtakos, taip pat konkurencijos institucijai turi buti

suteikti atitinkami įgalinimai, būtini efektyviai konkurencijos teisės

kontrolei vykdyti. Konkurendjos įstatymo 8 straipsnis konkurencijos

institucijai suteikia teisę gauti informaciją, tačiau ši teisė nėra

pakankama konkurenciją ribojantiems veiksmams tirti ir būtiniems įstatymo

pažeidimo įrodymams surinkti. Nepakankami įstatyminiai konkurencijos

institucijos įgalinimai turėtų būti laikomi pagrindine silpnos įstatymo

kontrolės priežastimi, visų pirma turint galvoje kartelinių susitarimų

kontrolę. Aktuali Lietuvos konkurencijos teisės įgyvendinimo probtema yra

procesinių normų, kurios garantuotų asmenų teises į gynybą ir ūkio subjektų

komercinės paslapties apsaugą, kūrimas.

Dėl EEB sutarties ir Lietuvos konkurencijos teisės materialių normų

suderinimo, atrodo, neturėtų kilti didelių sunkumų, kadangi Lietuvos

konkurencijos teisė nuo pat pradžių formavosi veikiama Europos tradicijos.

Daugiau problemų gal.i kilti praktiškai įgyvendinant konkurencijos teisės

normas. Čia pagrindinė problema yra nepakankamas visuomenės pažinimas ir iš

to kylantis nepasirengimas ūkinėje veiktoje vadovautis konkurencijos teisės

principais. VVisuomenės informavimo ir supažindinimo su konkurencijos teisės

principais uždaviniui spręsti turėtų būti skiriamas daug didesnis dėmesys,

kuris pareikalaus laiko ir ypatingu pastangų ateityje, siekiant, kad

konkurencijos principais būtų grindžiama valstybės ekonominė politika ir

kasdienio ūkinio gyvenimo praktika.

3. LIETUVOS INTEGRACIJOS Į ES RAIDA 3.1. Integracijos į ES priežastys ir tikslai

Iš tiesų, kodėl Lietuva nori įstoti į ES? Tuo labiau, kad štai jau

beveik dešimtmetį stojimas į ES yra laikomas vienu iš pagrindinių Lietuvos

užsienio politikos tikslų (kiti du – narystė NATO ir geri kaimyniniai

santykiai). Atsakant į šį klausimą galime išskirti svarbiausius aspektus:

Garantuoti ilgalaikę taiką tarp buvusių priešiškų šalių Europoje taip,

kad karas tarp dviejų didžiųjų Europos kraštų – Prancūzijos ir Vokietijos –

būtų ne tik „neįsivaizduojamas, bet ir materialiai neįmanomas“;

Narystė ES padidina šalies saugumą sumažindama išorinę grėsmę. ES

valstybės tarpusavyje koordinuoja užsienio politiką. Dauguma jų priklauso

Vakarų Europos Sąjungai (VES) – gynybos ir saugumo organizacijai, kuri

pastaruoju metu yra integruojama į ES bendrosios užsienio ir saugumo

politikos struktūrą. Beje, kai kas teigia, kad Lietuvos saugumui užtikrinti

pakaktų būti tik NATO nare. Tačiau taip manantieji šalies saugumą suvokia

labai siaurai, t.y. tik kaip karinės grėsmės sumažinimą, ir neatsižvelgia į

kitus narystės ES pranašumus. Narystė ES ne tik sumažina išorinės agresijos

tikimybę, bet ir sustiprina tvarką bei padidina saugumą pačioje šalyje: jos

narės bendrai sprendžia nusikalstamumo, sienų kontrolės, terorizmo,

aplinkos taršos ir kitas piliečių saugumui svarbias problemas. Europoje

užtikrinant saugumą ateityje vis didesnį vaidmenį gali vaidinti ES. Dėl

nuolatinio keitimosi informacija ir bendro sprendimų priėmimo taip pat

labai sumažėja nesusipratimų ir konfliktų tarp ES narių tikimybė. Manoma,

jog būtent tai, kad šeštajame dešimtmetyje buvo sukurtos Europos Bendrijos,

prisidėjo prie taikaus Vakarų Europos šalių, ypač istoriškai dažnai

konfliktavusių didžiųjų valstybių, sambūvio.

Narystė ES Lietuvoje išorinio saugumo problemą netiesiogiai padarytų

ne tokią opią, padidintų ne mažiau svarbų vidaus saugumą (“tvarką”).

2. Ekonominė priežastis, susijusi su laisvu priėjimu prie didesnės

rinkos ir nuo to priklausančia masto ekonomija, efektyvesniu išteklių

paskirstymu, gamybos netikslumų pašalinimu, netrukdomu gamybos išteklių

paskirstymu efektyviausio panaudojimo vietose ir BVP augimu. Bendra

ekonominė Lietuvos integracijos į ES nauda yra sunkiai paneigiama, – galimi

tik skirtingi prognozuojami dyd˛iai.

ES pagrindas – bendroji rinka, kurioje laisvai juda prekės, asmenys,

paslaugos ir kapitalas. Kitaip sakant, visoje ES teritorijoje siekiama

sudaryti tokias pat sąlygas laisvai judėti kaip ir vienoje valstybėje.

Lietuvai prisijungus prie ES jos verslininkai galės laisvai prekiauti

visoje ES teritorijoje, piliečiai galės laisvai judėti, mokytis ir

įsidarbinti bet kurioje ES valstybėje. Tiesa, kai kurių laisvių

įgyvendinimui gali būti taikomi pereinamieji laikotarpiai, o jų trukmė

priklausys tiek nuo Lietuvos pasirengimo narystei ES ir derybinių gebėjimų,

tiek nuo situacijos Sąjungoje. Pašalinus ekonominės veiklos kliūtis bus

geriau naudojami gamybos ištekliai – darbo jėgos, kapitalo bei gamtos.

Manoma,

kad būdama ES nare šalis tampa patrauklesnė investuotojams. Dėl šių

priežasčių ekonominė veikla darosi efektyvesnė, mažėja kainos ir kyla

šalies gerovė. Tiksliai įvertinti ekonominį ES poveikį labai sunku, nes

nelengva atskirti, kas yra Lietuvoje vykdomų reformų, o kas – integracijos

į ES padariniai. Dar sunkiau skaičiais įvertinti ir palyginti ekonominės

narystės ES išlaidas ir naudą individams, atskiroms visuomenės grupėms ar

visam šalies ūkiui. Tiesa, ankstesnės plėtros atvejais buvo bandyta

įvertinti narystės ES poveikį. Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad dėl

dalyvavimo bendrojoje rinkoje metinis Portugalijos ūkio augimas 1995-2010

m. padidės 0,7 proc. Tačiau tokie apibendrinimai beveik neatspindi

integracijos poveikio konkretiems žmonėms.Lietuvoje prognozuojamas

potencialus gerovės .kilimas ES, susijęs su vieningos rinkos programos

įgyvendinimu (Lentelė Nr. 1):

Lentelė Nr.1

Etapai Mlrd.ECU % BVP

1 etapas Nauda, susijusi su prekybos apribojimų

pašalinimu 8-9 0.2-0.3

2 etapas Nauda, susijusi su gamybos apribojimų

pašalinimu. 57-71 2.0-2.4

Bendra apribojimų pašalinimo nauda 65-80 2.2-2.7

3 etapas Nauda, susijusi su geresniu masto

ekonomijos išnaudojimu 61 2.1

4 etapas Nauda, susijusi su susmarkėjusia

konkurencija, didinančia verslo efektyvumą. 46 1.6

Nauda, susijusi su rinkos integravimu (3 ir 4 etapai) 62-107 2.1-3.7

Bendra 12 ES narių 11988m. kainomis 174-258 4.3-6.4

ES remia mažiau išsivysčiusius valstybių narių regionus. Tikėtina, kad

tapusi ES nare Lietuva sulauktų finansinės jos paramos. Nors mūsų valstybė

turėtų mokėti įnašus į bendrą biudžetą, iš ES biudžeto gaunamos išmokos dar

ilgai viršytų Lietuvos įmokas. Lietuva jau dabar ggauna arba netrukus gaus