Lietuvos sovietizavimas 1940-1941metais

Turinys

Įvadas…………………………4.

1. Lietuvos teritorijos okupacija ir lietuvių tautos pasipriešinimas 1940-1941 metais…………………………5.

2. Valstybingumo ir ūkio griovimas pirmojo Lietuvos sovietizavimo

laikotarpiu…………………………6.

3. Lietuvos kariuomenės padėtis 1940-1941 m……………..7.

4. Pirmasis jaunimo gyvenimo sovietizavimas……………..8.

5. Kultūros ir bažnyčios sovietizavimas 1940-1941 metais………..9.

6. Trėmimai – nelengvas išgyvenimas Lietuvos žmonėms…………10.

Išvados…………………………11.

Literatūros sąrašas…………………………12.Įvadas

„Per visą savo ilgą istoriją nedaug laimingų dienų matė lietuvių tauta. Nepavydėtinas buvo nė pastarasis šimtmetis, kai vos po 22 metus trukusio nepriklausomo gyvenimo prasidėjo šiurpi sovietinė vergija, atnešdama Lietuvai patį skaudžiausią pusšimčio metų okupacijos laikotarpį. Sovietų imperija pavergė Lietuvą ir pasitelkusi šlykščiausiai žmogų nuvertinančią bei niekinančią komunistinę iideologiją penkiasdešimt metų brutaliausiai Lietuvą kankino ”. Kalėjimai, trėmimai į Sovietų Sąjungos necivilizuotas sritis, suėmimai, sušaudymai, konslageriai, išdavystės, vagystės buvo tame laikotarpyje gyvenusių žmonių kasdienybė. Žmogus, bandantis papasakoti kitų valstybių piliečiams apie tikrąją Lietuvos padėtį, buvo griežtai baudžiamas, todėl „iškelti į šviesą lietuvių tautos kančią ir parodyti ją tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo ”, buvo tik nerealizuojama svajonė.

Lietuvių tauta iškentė labai daug sunkių akimirkų. Nors visi karai, nužudymai, trėmimai iš gimtinės liko praeityje, lietuviai dažnai „mintimis grįžta atgal” įį tuos kankinimo bei smurto laikus, nes nė vienas žmogus negali pamiršti šeimos narių nužudymus, pasityčiojimus, panieką. Niekas negali pamiršti savo tautos genocido!

Galbūt šio Lietuvos istorijoje brutaliausio laikotarpio net nebūtų buvę, jei sovietinio genocido kaltininkai būtų prieš tai pagalvoję, kkad visi jų nusikaltimai po kelių dešimčių metų išaiškės. Kai kurie žmonės net nesusimąsto, kad savo niekingais ir nedorais poelgiais gali labai pakenkti doriems piliečiams, jie klauso tik vieno beširdžio „makiaveliško valdovo” nurodymų bei neturi savo nuomonės.

Aš manau, kad Lietuvos sovietizavimas 1940-1941 metais yra aktuali tema šiuolaikiniame pasaulyje, nes žmonės domisi savo tėvynės istorija, nori žinoti visą jos praeitį su visais išgyvenimais, kančiomis bei laimingomis akimirkomis. Be to, tai yra įdomu ne tik tautiečiams, bet ir kitų šalių žmonėms, kadangi visi nori žinoti kas vyko pasaulyje iki jų gimimo, kaip gyveno jų protėviai ar šalių kaiminai.

Kiekvienas žmogus yra savo šalies patriotas, kuris stengiasi pažinti kiekvieną savo valstybės kampelį, išnagrinėti savo tautos istoriją, domisi savo tautiečių išgyvenimais, kančiomis, todėl aaš pasirinkau būtent šią temą. Šis laikotarpis buvo vienas baisiausių Lietuvos piliečiams. Galima sakyti, kad nuo jo ir prasidėjo visi Lietuos vargai.

Lietuvos teritorijos okupacija ir lietuvių tautos pasipriešinimas 1940-1941 metais

„Kiekviena tauta savo istorijoje yra pergyvenusi daugiau ar mažiau sunkių dienų. Lietuvių tauta, stovėdama ant Rytų ir Vakarų tako, tokių dienų pergyveno labai daug. Lietuvoje amžiais susidurdavo didžiųjų pasaulio valstybių interesai, skverbėsi, kryžiavosi ir kovojo svetimos kultūros, politinės įtakos ”. Visą laiką Lietuva stengėsi išsilaikyti, išgyventi.

1939-1940 m. buvo itin ssunkūs Lietuvai. Galima sakyti, kad visas šis laikotarpis buvo žmonėms labai baisus. Pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo sutartį visos Baltijos valstybės buvo padalintos tarp SSRS bei Vokietijos; Lietuva atiteko SSRS, kuri 1939 m. spalio 10 d. privertė Lietuvos Respublikos vyriausybę pasirašyti Lietuvos ir SSRS tarpusavio pagalbos sutartį. Žmonės net negalėjo svarstyti ar tai naudinga valstybei, ar ne; jie tiesiog buvo bejėgiais priešintis Sovietų Sąjungos ultimatumui.

Dauguma tikėjo, kad Lietuvos valstybės suverenitetą bus įmanoma išsaugoti. Be to Naujosios vyriausybės nariais siekė tapti lietuviai – inteligentai, todėl šis jų žingsnis irgi suklaidino visuomenės dalį. Ne tik paprasti piliečiai, bet ir patyrusieji politikai buvo suklaidinti. Beveik niekas negalėjo nuspėti Lietuvos ateities.

Bet palaipsniui tauta atsipeikėjo ir suvokė kas atsitiko, todėl jau rudenį pamažu pradėjo priešintis okupantams. Ypač žmones veikė 1940 m. pab. Pradėtos transliuoti lietuviškos laidos per Vatikano radiją. „ Pasipriešinimas reiškėsi įvairiai. Tai ir antisovietinių lapelių platinimas, ir kapų puošimas per uždraustas Vėli.nes, slaptas Kalėdų šventimas ir t.t. – visa tai vadinama pasyviu pasipriešinimu ”.

Niekas nepritarė tam, kad Lietuva būtų prijungta prie Sovietų Sąjungos; buvo net uždrausta kalbėti šia tema, o tas, kuris norės jungtis prie SSRS, bus laikomas Lietuvos priešu. Tokie pasakymai ramino žmones, bet kiek vėliau vis ddėlto išaiškėjo, kad tai buvo tiesiog aneksinių ir okupacinių tikslų pridengimas. „ Gyvenimas parodė, kad iš Maskvos sklindantys pažadai ir užtikrinimai buvo paprasčiausias stalininės politikos taktinis manevras, būdingas SSRS politikai visais laikais siekiant pavergti kitas tautas ”.

Kitos valstybės, tokios kaip Vatikanas, JAV, Didžioji Britanija teigė, kad Lietuva nėra užgrobta SSRS, bet tai yra tarsi jos nepriklausomybės reiškimosi atideliojimas. Tiesiog visos valstybės nenorėjo tikėti, kad Sovietų Sąjunga okupavo mūsų valstybę.

Tuo metu Lietuvoje vyko aktyvus pasipriešinimas. Palaipsniui buvo įkurtos pasipriešinimo organizacija ( Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, kuri „bendravo” su Lietuvių aktyvistų fronto štabu, o vėliau jos susijungė ) ir pagrindinės rezistencijos grupės. Šalyje buvo tikras chaosas, todėl net sunku suprasti kaip Lietuva sugebėjo „išsikapstyti” iš tokios padėties.

Valstybingumo ir ūkio griovimas pirmojo Lietuvos sovietizavimolaikotarpiu

Kai Lietuvos valstybės teritorija pateko į SSRS rankas, prasidėjo didžiausios lietuvių kančios. Lietuvoje buvo sugriautas valstybingumas ir ūkis.

„Paskelbus Lietuvą Sovietų Sąjungos respublika visos ūkio šakos buvo pertvarkomos pagal sovietinį modelį, neatsižvelgiant į vietos sąlygas, istorines tautos tradicijas ir pan. ”. taip pat „ Lietuvos valdymo struktūra buvo suvienodinta su SSRS valdymo struktūra ”, kam lietuvių tautos žmonės negalėjo pasipriešinti. Jie buvo bejėgiais stoti prieš Sovietų Sąjungą, kadangi jėgos nebuvo lygios. Todėl lietuviai bei kitos tautybės, gyvenančios Lietuvoje, bbuvo priverstos susitaikyti su Sovietų Sąjungos reikalavimais ir įsakymais.

Lietuvių tautos žmonės buvo priversti iškęsti tokį pažeminimą kaip Lietuvos Respublikos vėliavos, himno bei jų, t.y. nesovietinių, švenčių panaikinimą. Taip pat Lietuvoje palaipsniui viskas buvo nacionalizuota. Manau, kad kiekvienai tautai tai yra didžiulis smūgis.

Atėjus Sovietų Sąjungos valdžiai į Lietuvą, Liaudies Seimas buvo pervadintas į Aukščiausiąją Tarybą, panaikintas prezidento postas. Aukščiausia valdžia Lietuvoje buvo AT prezidiumas, kuriuo pirmininku buvo išrinktas J.Paleckis.

Sovietų Sąjunga vykdė „ nežmoniškai” žiaurią politiką mūsų šalyje. SSRS panaikino Lietuvos Vyriausybėje užsienio reikalų, krašto apsaugos ir susisiekimo ministerijas, stengėsi perimti visą Lietuvių tautos turtą, net buvo įsakymas perduoti Lietuvos auksą SSRS valstybiniam bankui, kuris buvo laikomas kitose šalyse. Šis Maskvos noras nebuvo pilnai įgyvendintas, kadangi SSRS perėmė tik Švedijoje ir Šveicarijoje esantį auksą. „ 1940 m. rudenį litą pakeitė rublis; jo perkamoji galia buvo 2,5 – 3 kartus mažesnė negu lito, bet litas buvo prilygintas 90 kapeikų ”. Dėl tokių pakeitimų šalyje beveik trigubai išaugo kainos.

1940 m. pab. – 1941 m. pr. Buvo

panaikintas Vyriausiasis Tribunolas ir Apeliaciniai rūmai bei sudarytas LSSR Aukščiausiasis Teismas. Palaipsniui Sovietų Sąjunga vis įsitvirtindavo Lietuvos valstybėje ir nuo rudens RA tapo „nuolatine Lietuvos gyventoja”. Taip pat jau nuo rugpjūčio 3 d. visų Baltijos

respublikų piliečiai įgijo SSRS pilietybę, aiešku ne savo noru. Be to vyko didžiulės represijos. Buvo įvestos keistos taisyklės, pagal kurias žmonės gyvenantys Lietuvoje turėjo atsakyti už savo nusikaltimus, kuriuos padarė iki okupacijos.

SSRS valdžia, norėdama visiškai sužlugdyti Lietuvą, įvedė didžiulius mokesčius, suvaržė bet kokį prekių įsigijiimą, todėl žmonės, bent jau dauguma, uždarė savo firmas. Jie suprato, kad įmonių išlaikymas yra nuostuolingas.

„ Taigi greičiau nei per metus nuo okupacijos pradžios visose Lietuvos ūkio šakose, išskyrus žemės ūkį, buvo prieita pprie griežtai centralizuoto biurokratinio SSRS ūkio modelio ”.

Lietuvos kariuomenės padėtis 1940 – 1941 metais

Lietuvos gyventojų padėtis pirmojo sovietizavimo laikotarpiu buvo labai bloga. Visi žmonės buvo įbauginti Sovietų Sąjungos valdžios. „ Lietuvos kariuomenė išgyveno triguba tragediją:

1. Jai neteko ginti Tėvynės. Vyriausybės įsakymu negalėjo priešintis sovietinei pertvarkai krašte.

2. Kariuomenės sovietizacija ”. Tai iš tiesų atrodė begalo neteisinga. Netgi pati kariuomenė, t.y. lietuvių tautos karininkai, negalėjo pasipriešinti tokiam netisėtam valdymui. Visa šalis atrodė apgailėtinai.

Kai tik prasidėjo Lietuvos okupacija, prasidėjo ir „ Lietuvos kariuomenės llikvidavimas. Nors formaliai kariuomenę tebetvarkė krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas, tačiau faktiškai jai pradėjo vadovauti SSRS pasiuntinybės darbuotojai ”.

Nuo birželio 25 d. palaipsniui V. Dekanozovas pradėjo atleidinėti „ reakcingus ” karininkus: E. Adamkavičių, V. Mieželį, V. Nagevičių, K. PPopeliučką, M. Rėklaitį, K.Tallat – Kelpšą, E. Vimerį. Jie buvo reikšminga Lietuvos kariuomenės dalis. Liepos 3 d. buvo pakeistas pavadinimas ir Lietuvos kariuomenė tapo Lietuvos liaudies kariuomene. Palaipsniui buvo „ metami ” karininkai, ypač aukštieji ir vy.resnieji. Taip pat Sovietų Sąjungos valdžia reikalavo, kad Lietuvos piliečiai leistų įkurti rusų karines bazes Lietuvos teritorijoje, kadangi taip sovietai apsaugotų mus nuo bet kokių „ svetimų “ jėgų įsiveržimo. Bet po Sovietų karinių bazių įtvirtinimo, Lietuva visiškai prarado, nors ir tariamą, bet vis dėlto „ neutralumą “. Lietuviai neturėjo kitos išeities kaip tik sudaryti „ savitarpinės pagalbos “ sutartį su Sovietais bei „ savavališkai įsilieti “ į jų politiką.

1940 m. vasarą S. Timošenko įsakė įsteigti Pabaltijo karinę apygardą, į kurią vėliau buvo įįtraukta ir „ mūsų “ Lietuvos liaudies kariuomenė. „ Visą rudenį ir žiemą vyko Lietuvos kariuomenės sovietizacija bei rusinimas. Visi jos daliniai buvo perkelti į Rytų Lietuvą, kuo tuoliau nuo Vokietijos sienos ”.

1941 m. vasarą suėmė labai daug karininkų ( 276 ) bei kitų tarnautojų ( iš viso 329 žmonių ).

„ Buvo panaikinta tautinė atributika, nuo uniformų nuimti antpečiai. Iš kariuomenės buvo atleisti karo kapelionai, įvesta komunistinių politinių vadovų institucija. Kariuomenėje buvo įdiegta sekimo sistema, varoma propaganda dėl Lietuvos pprijungimo prie SSRS, kariai buvo verčiami dalyvauti politiniuose mitinguose. Liepos 30 d. Lietuvos liaudies kariuomenė buvo įjungta į Raudonąją Armiją ir sudarė Dvidešimt devintąjį teritorinį šaulių korpusą ”. Karininkų niekas neklausė, niekam nebuvo įdomi jų nuomonė. Ir iš vis, lietuvių tauta tais laikais išgyveno tikrą krizę, kadangi jie buvo tarsi „ nereikšmingi daiktai “. Bent jau taip atrodo, kai skaitai tų metų Lietuvos istoriją. Lietuva buvo tik Sovietų „ agresyvinės politikos įrankiu ”.

Pirmasis jaunimo gyvenimo sovietizavimas

„ Sovietiniam režimui įsitvirtinus politiškai, prasidėjo prievartinis socialinio gyvenimo naikinimas : buvo uždraudžiamos politinės partijos, organizacijos, draugijos, spauda, paliekami tik okupantams palankūs talkininkai. Lietuvos valstybingumo griovimas buvo dangstomas politinėmis ir socialinėmis – ekonominėmis reformomis “. Viskas šalyje keitėsi ne į gerą, bet SSRS šį Lietuvos pasikeitimą vadino „ pažanga “. Sovietų Sąjungos valdžia labai stengėsi pakeisti viską : nuo politinio iki dvasiniio gyvenimo; ji norėjo panaikinti bet kokias lietuvių tautos organizacijas, partijas, t.y. visiškai sugniuždyti Lietuvą ir jos gyventojus.

„ Prasidėjęs sovietizavimo procesas palietė ir jaunimą. Aukštosiose mokyklose ir gimnazijose pasikeitė mokymo turinys, buvo sparčiai diegiama komunistinė ideologija, miesto ir kaimo jaunimas buvo verčiamas prisidėti prie Lietuvos valstybingumo griovimo, okupacijos ir aneksijos įtvirtinimo “.Taip pat prie viso to prisidėjo ir komjaunimas, t.y. jų sąjunga, kkuri buvo legalizuota 1940 m. Birželio 28 d. Ji buvo itin reikšminga SSRS valdžios dalis, kadangi ji propagavo Lietuvos prisijungima prie Sovietų Sąjungos.

Lietuvoje buvo įprastos represijos, kurių struktūroms reikėjo komunistų bei komjaunimo. Palaipsniui plėtėsi komjaunimo tinklas, „ buvo buvo sukurti skyriai, atitinkantys pagrindines komjaunimo veiklos kryptis: agitacijos ir propagandos, kadrų, valstiečių jaunimo, karinis – fizkultūrinis, mokyklų “.

Visame politiniame jaunimo gyvenime buvo įtvirtintos bolševikinės nuostatos. Komjaunimo organizacijos buvo priverstos girti SSRS valdžią, jos įstatymuis ir veiklą, kitaip tariant, liaupsinti stalininę tvarką bei jos dogmas. Besimokantys net privalėjo studijuoti SSRS konstituciją, ko norėjo ne visi. Be to žmonės nujautė kas jų laukia „ po Stalino saule “.

Jaunimą veikė ir spauda. Komjaunimo partijos nariai stengėsi kuo daugiau jaunuolių įtraukti į savo veiklą, t.y. jie norėjo priversti žmones galvoti taip pat kaip ir jie – komjaunimas, ko jiems nepasisekė įgyvendinti.

Kultūros ir bažnyčios sovietizavimas 1940 – 1941 metais

Jau nuo pat pirmųjų okupacijos dienų komunistai bei komjaunimas kišosi į kultūros veiklą. Jie tvarkė bibliotekas savo noru, t.y. keitė vedėjus „ savo žmonėmis “, kuo buvo nepatenkinti LSSR š.vietimo darbuotojai. „ Sovietiškai ugdant naują žmogų, daug dėmesio buvo skiriama kulturai, ypač mokyklai “. Visi moksleiviai bei studentai buvo akilai sekami komjaunimo. NNet moksleivių komitetai buvo pakeisti komjaunimo organizacijomis. Bet šiuo poelgiu jie beveik nieko nepasiekė, kadangi jaunuoliai nepasidavė provokacijoms ir spaudimui.

Taip pat mokyklose buvo jaučiama V.Lenino ir J.Stalino dvasios, kadangi jų portretai puikavosi mokslo įstaigose, buvo panaikintos tikybos pamokos – jos uždraudė, nes propagavo ne Sovietų tikėjimą.

Šiais metais vyko tikrasis rusinimas. Literatūra buvo leidžiama rusų kalba, vyko SSRS istorijos pamokos. „ Neretai buvo naikinamos net Č.Dikenso, F. Šilerio, L. Tolstojaus, Žemaitės, V. Krėvės ir kitų knygos “, jau nekalbant apie visą lietuvių literatūrą. Net nebeleido LR laikraščius ir žurnalus, o visus kitus spaudinius cenzūravo Vyriausioji literatūros valdyba, todėl šalyje beveik nebuvo įmanoma rasti knygų lietuvių kalba. Kaip jau minėjau, mokyklose buvo įsteigtos komjaunimo organizacijos, kurios stebėjo jaunimą.

Muziejuose sunaikino labai daug religinio meno kūrinių. Daug įvairių svarbių daiktų buvo pagrobta RA. Bažnyčia privalėjo būti atskirta nuo Sovietų Sąjungos bei mokyklos. Be to buvo atleisti visi tikybos mokytojai. Lietuva jau nebebuvo ta pati, neliko nė menkiausio prisiminimo apie praeitį.

Trėmimai – nelengvas išgyvenimas Lietuvos gyventojams

„ Trėmimai – masinis prievartinis Lietuvos gyventojų perkėlimas iš nuolatinių jų gyvenamųjų vietų į tolimus atšiauriausio klimato Sovietų Sąjungos regionus yra vienas iš skaudžiausių Lietuvos istorijos reiškinių, palikęs ilgalaikių padarinių “.

Šiuos trėmimus lietuvių

tauta kentė visą šimtmetį. Rusijos valdžia stengėsi palaužti lietuvius įvairiais būdais, ištremti juos iš gimtinės, kad įsitvirtintų pati ir atkeltų čia rusus – kolonistus.

Tų trėmimų tikslas buvo sunaikinti lietuvių ginkluotas pajėgas, išardyti jų bendruomenės pamatus bei sugriauti materialinių vertybių sistemą. Be to Sovietų Sąjungos valdžia sudavė didžiulį smūgį inteligentams: „ mokytojams, valstybės pareigūnams ir tarnautojams, gydytojams, pasiturintiems asmenims, ištremdama juos į negyvenamas sritis, į visiškai necivilizuotas vietas.

„ Iki šiol Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyresniosios kkartos žmonės su siaubu prisimena sovietinės okupacijos trėmimo laikus. Tada niekas nežinojo, kokia rytdiena jo laukia ”. Žmonės visada buvo pasiruošę netikėtam baisiam karui , todėl turėjo maisto, drabužių, visus būtiniausius dalykus išgyventi. Tauta buvo abia įbauginta teroru iš Sovietų Sąjungos pusės, todėl ne visi drįso priešintis. Tai buvo baisiausias bei brutaliausias laikotarpis lietuvių tautos istorijoje, apie kurį kalbama ir mūsų laikais.

Šiais laikais mes dažnai skaitome apie tas siaubingas kančias, kurias turėjo iškęsti kiekvienas lietuvis. Visos tų dienų represijos ppalietė ir mus. Kaip sakoma „ Trėmimas yra pats didžiausias pasityčiojimas iš žmogaus teisių, o to nusikaltimo pagražinimas yra dar bjauresnis pasityčiojimas “.

Birželio 14 – 15 d. Iki 21 d. 1941 metais vyko pats didžiausias lietuvių tautos trėmimas, per kkurį buvo pagrobta ir išvežta iš šalies 18 000 žmonių į necivilizuotas Sovietų Sąjungos sritis. Lietuvius išvarė iš namų, areštavo. Visi jie buvo laikomi nusikaltėliais, nors niekuo nenusikalto. Visus žmones: vyrus, moteris, vaikus, sveikus ir ligonius „ suvarė “ į gyvuliams ir prekėms vežti skirtus vagonus, uždarė duris. „Prie susispaudusių žmonių vagonų grindyse buvo išpjautos atviros skylės gamtos reikalams. Žmogaus orumas trėmimų vykdytojams buvo nesuvokiama vertybė. Kelių tūkstančių kilometrų trėmtinių kelionėiki specialiųjų vietovių – tai kankinimo ir pažeminimo kelionė ”. Nenuostabu, kad aplinkiniai naktimis girdėjo siaubingus, širdį drąskančius dėjavimus, šauksmus, sklindančius iš tų vagonų. Visi jautėsi bejėgiais, bet niekuo negalėjo tremtiniams padėti, kad ir kaip. norėtų. Aplinkiniai negalėjo „ kaliniams “ suteikti nei oro, nei vandens, ko žmonėms labai trūko. TTautiečiai matė kaip miršta jų vaikai, seneliai, tėvai. Tai buvo didžiausio smurto panaudojimas prieš vargšus, niekuo nenusidėjusius žmones. Po tokio masinio trėmimo, kuris vyko net visą savaitę, žmonės bijojo išeiti į gatvę. Okupuotos Lietuvos piliečiai nenorėjo būti atpažinti, nes bijojo, todėl kai kurie bėgo pasislėpti į kaimus, miškus. „ Miestai atrodė kaip išardytas skruzdelynas “.

Nors N.K.B.G. pareigūnai naudojo jėgą prieš tremtinius, žiauriai juos kankino, vertė išvažiuoti iš savo namų, visa šio laikotarpio istorija buvo pateikta visai kitaip, ji buvo aakivaizdžiai iškreipta. Pats komisaras Molotovas paskelbė pasauliui, kad „ daugelis lietuvių padavė prašymus išvežti juos į Sovietų Sąjungos sritis “, kas buvo akivaizdus melas. Kitų šalių žmonėms buvo meluojama, nuo jų buvo slepiamas tikrasis Lietuvos gyvenimas, tiksliau tariant jų egzistavimas, nes toks gyvenimas prilygsta egzistavimui.Išvados

1940 – 1941 metais išties buvo siaubingi Lietuvai. Šis pirmasis sovietizavimo laikotarpis labai paveikė Lietuvos gyvenimą, jos vystymąsį. Bet galbūt nereikėtų gailėtis viso to, kas įvyko, kadangi mes tiksliai nežinome ar dabar taip gyventume, jei ne tie baisūs laikai Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Keistai skamba kai kurių žmonių mintys, kad SSRS sudėtyje, tiksliau tariant jos okupuoti, mes gyvenome gėriau nei šiuolaikiniais laikais, kai pagaliau esame laisvi nuo bet kokio teroro.Bet..kiek žmonių, tiek ir nuomonių.

Ši sovietizacija buvo reikšminga mūsų Lietuvai. Per ją mes praradome daug. Be to lietuvių žmonės išgyveno tikrąjį savo tautos genocidą, ką nelengva pamiršti nė vienam. Bet vis dėlto nereikia kaltinti visą rusų tautą dėl šio nusikaltimo. Jie nėra atsakingi už tolimų protėvių darbus.Literatūros sąrašas

1. Bagušauskas, Juozapas Romualdas, Lietuvos JAUNIMO pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas, Vilnius, 1999.

2. Ignatavičius, Izidorius, Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940 – 1998 metais, Vilnius: Vaga, 1999.

3. Rėmeris, Mykolas, Lietuvos sovietizacija 1940 – 1941 m., Vilnius: Lituanus, 1989.

4. Tyla, Antanas, Lietuvos gyventojų ttrėmimai 1940 – 1941, 1944 – 1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose, Vilnius : Lietuvos istorijos institutas, 1995.

5. Tininis, Vytautas, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, Vilnius: Enciklopedija, 1994.

6. Varnienė, Janina, Istorija: civilizacijos, Lietuva, pasaulis, Vilnius: Arlila, 2000.

7. Lietuvos naikinimas ir gintis, Vilnius: Seimo leidykla „ Valstybės žinios” , 1998.

8. Lietuvos sovietizacija 1940 – 1941 metais, Lietuvos Teisininkų Tremtinių Draugija, Augsburgas, 1949.