Lietuvos užsienio politika

Užsienio politikos samprata. Jos subjektai ir objektai.

Užsienio politika- šios veiklos , kaip ir vidaus politikos atveju, išplaukia iš valstybę sudarančių žmonių bendrijos poreikių ir yra įvardijami kaip nacionaliniai interesai (sudarantys užsienio politikos branduolį).

Tikslai – 1) užtikrinti valstybės saugumą nuo bet kokių išorinių grėsmių, kurias gali kelti kitų valstybių užsienio politika; 2) susikurti kuo palankesnes išorines valstybės gyvavimo sąlygas, siekti, kad kokios nors kliūtys netrukdytų sėkmingai šalies ūkio plėtrai ir piliečių gerovės didėjimui; 3) puoselėti ir propaguoti tas ypatingas vertybes iir idėjas, kurios sudaro idėjinį tos valstybės egzistavimo pagrindą.

Užsienio pol formos – pagal tai, į ką orientuota valstybės užsienio pol , ji skirstoma į globalinę ir regioninę. Tos pačios valstybės politika gali keistis. Vienu laikotarpiu dominuoja viena forma, kitu- kita. Kartais abi šios formos persipina ir būna sunku nustatyti, kuri dominuoja.

Globalinė- supervalstybių (labiausiai išsivysčiusių, didžiųjų valstybių) užsienio politika daugeliu atvejų veikia viso pasaulio arba jo didelės dalies tarptautinių santykių raidą. Kai kuriais atvejais globalinę svarbą įgyja ir mažųjų valstybių vykdoma uužsienio politika (paskutiniojo dešimtmečio Baltijos valstybių užsienio pol).

Regioninė- mažos valstybės įtaka dažniausiai apsiriboja regionu, kuriame yra ta valstybė.

Užsienio politikos tikslų įgyvendinimo priemonės- derybos (diplomatija) – derybos- tai tradicinis ir dažniausiai naudojamas suverenių valstybių vyriausybių bendravimo būdas, kurio pagrindinis požymis yra ssiekimas sureguliuoti tarp valstybiniuose santykiuose kylančias problemas tarpusavio susitarimu. Derybų sėkmę lemia derybinė pozicija ir valstybių galia.

Karas –tai fizinės ginkluotos jėgos vartojimas tarpvalstybiniuose santykiuose. Tai kraštutinė priemonė, kurios gali griebtis valstybės, norėdamos pasiekti savo tikslus arba norėdamos apsiginti nuo galimų grėsmių. Karo pavojus išliks tol, kol valstybių vyriausybės manys, kad karas gali tenkinti jų valstybių nacionalinius interesus.

Lietuvos užsienio politika (Lietuvos Respublikos Konstitucija) . tarptautinių sutarčių ratifikavimas ir denonsavimas. Seimas ratifikuoja ir denosuoja šias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis: 1) dėl Lietuvos Res valstybės sienų pakeitimo; 2)dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis; 3) dėl atsisakymo naudot jėgą ar grasinti jėga taip pat taikos sutartis; 4) dėl Lir Res ginkluotųjų pajėgų buvimo iir jų statuso užsienio valstybių teritorijose; 5) dėl Lie Res dalyvavimo (.) tarptautinėse organizacijose; 6) daugiašalės ar ilgalaikės ekonominės sutartys.

Valstybės gynyba. Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja valstybės gynimo taryba, į kurią įeina respublikos Prezidentas, ministras pirmininkas, seimo pirmininkas, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas.

Kitaip sakant užsienio politika yra valstybės aukščiausiosios valdžios strategija, kuri lemia tos valstybės veiksmus tarptautinėje arenoje.

Valstybės dalyvavimas ar nedalyvavimas sąjungose bei grupuotėse paprastai siejamas su jos ekonominiais, gynybiniais bei kkariniais interesais.

Užsienio politikos procesą galima suskirstyti į du etapus: užsienio politikos formavimą ir jos įgyvendinimą.

To proceso pobūdį lemia nacionaliniai interesai, kurie gana apibendrintai gali būti charakterizuojami trimis sudėtinėmis dalimis; valstybės išsaugojimas; sąlygų valstybės ekonominiam vystymuisi ir piliečių gerovei kelti sudarymas; valstybės nacionalinio apsisprendimo teisės išsaugojimas.

Jos subjektai ir objektai. Visoms valstybėms būdinga, kad užsienio politikos formavimo procese pagrindinį vaidmenį vaidina valstybės aukščiausiosios valdžios institucijos bei valstybių vadovai. Užsienio politikos procese dalyvauja daug institucijų ir pareigūnų, o kai kada ir nevyriausybinės organizacijos bei autoritetingi privatūs asmenys. Visi dalyviai kartais apibendrintai vadinami instituciniais užsienio politikos proceso dalyviais, juos siejant su valstybės vidaus institucijomis. Dar daugiau užsienio politikos proceso dalyvių yra daugiašaliuose tarptautiniuose santykiuose.

Tarptautinių organizacijų veikoje paprastai dalyvauja valstybių atstovai, kurie valstybės viduje priskiriami prie institucinių užsienio politikos proceso dalyvių. Įvairiose valstybėse užsienio pol formuoja ir įgyvendina įvairios valdžios institucijos, daugelyje valstybių už. Pol. formuoja parlamentai. Diplomatinės ir konsulinės atstovybės atstovauja savo valstybei užsienyje – jų pareiga aukščiausios valdžios suformuotos užsienio politikos įgyvendinimas.

Užsienio politika neatsiejama nuo valstybės viduje vykstančių procesų, todėl demokratinėse valstybėse ją paprastai veikia politinės partijos, interesų grupės, etninės grupės.

Užsienio politikos procesas yra tam tikrų sprendimų seka. Tie sprendimai priimami atsižvelgiant tiek į valstybės viduje susiklosčiusią situaciją, tiek į užsienyje vykstančius procesus bbei ankstesnių sprendimų padarinius.

Sprendimai gali būti įvairaus lygio: pradedant sprendimais, susijusiais su pagrindiniais ilgalaikiais užsienio politikos tikslais ir baigiant procedūriniais sprendimais dėl kai kurių užsienio politikos nuostatų praktinio įgyvendinimo, pradedant strateginiais ir baigiant operatyviniais sprendimais. Jie gali būti skirtingi tiek pagal savo turinį, tiek ir pagal priėmimo aplinkybes.

Dvišalių tarptautinių santykių atveju tenka įvertinti abiejų valstybių situaciją, prognozuoti galimą tų valstybių santykių raidą, bei imtis konkrečių priemonių tiems santykiams pakreipti norma kryptimi, todėl užsienio politikos procese tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvauja abiejų valstybių institucijos, organizacijos bei pareigūnai.

Mažoji valstybė tarptautinių santykių sistemoje: politinis elgesys ir statusas.

Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai apima kompleksinę politinių ekonominių, kultūrinių bei kitų tarptautinių ryšių sritį. Jie siejasi su istoriškai lemtingais įvykiais ir kasdienio gyvenimo problemomis: karo ir taikos, tarpvalstybinių konfliktų ir bendradarbiavimo, dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, pasaulio ekonomikos koordinavimo, gamtos resursų naudojimo, tarpvalstybinių projektų įgyvendinimo, valstybių sąjungų formavimo ir jų egzistavimo,, globalinių ryšių ir transporto sistemų funkcionavimo, tarptautinių gamybinių ir finansinių korporacijų veiklos.

Tarptautiniai santykiai nuolat vystosi.

Šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose galimos įvairių lygių institucijų sąveikos: :tarp valstybės atstovaujančių valdžios institucijų (valstybių, vyriausybių), tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų, tarp vienos valstybės vyriausybių ir kitos nevyriausybinių institucijų arba tarpnacionalinių korporacijų beitarp nevyriausybinių, įskaitant privataus kapitalo, institucijų.

Tarptautiniai santykiai yra bet kuri valstybės žmonių veiklos sąveika su ttos sąveikos užsienio dalyviais.

Teisinę galią kontroliuoti visų valstybės institucijų veiklą užsienyje gali tik valstybės aukščiausios valdžios institucijos.

Pagrindiniais tarptautinių santykių dalyviais yra valstybės. Atskiros valstybės įtaka pasaulinės politikos formavimuisi priklauso nuo tos valstybės gyventojų skaičiaus, užimamo teritorijos dydžio, ekonominio išsivystymo lygio bei karinio pajėgumo, geografinės padėties, gamtinių išteklių.

Vykdant užsienio politiką galimi bendradarbiavimo ir konflikto keliai.

1990m Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės aktų atkūrimas. Taip žlugo Tarybų Sąjunga. Buvo paskelbtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sukūrimas. Tarybų Sąjungos teisių perėmėja buvo pripažinta Rusija.

Lietuvai tapus nepriklausoma, ji dar neturi diplomatų atstovaujančių šalį. Šalis plėtojasi kaip Respublika, o ne provincinė sritis. Turint tokį galingą kaimyną, kaip Rusija, Lietuvai ,kaip mažai valstybei tikrai reikia mokėti laviruoti dėl saugumo, kad nebūtų vėl praryta. Didelių ir mažų valstybių santykiai – balansavimas tarp Amerikos ir Europos. Lietuva deklaruoja, kad gali tapti Baltijos šalių hegemonu. Šiuo metu formuojasi Europinis identitetas. Valstybės galios projektasija į mažasias valstybes. Pasaulio nevaldomumas padidėjo todėl, kad padaugėjo mažų valstybių.

Mažoji valstybė – fizinė bazė (teritorija, gyventojai, išsidėstymas) ir valstybės materialinis pagrindas (kiek ji kontroliuoja teritoriją, socialinis gyvenimas), valstybinė idėja (ką veikiame, dėl ko aukojamės).

Mažos valstybės politika nėra visai savarankiška, bet yra sąlygojama vidinių ir išorinių faktorių; priklauso nuo didelių valstybių interesų ir jų vedamos politikos.

Didelės valstybės

yra stabilios ir inertiškos. Mažosios yra dinamiškos, adaptyvios ir manevringos, nes joms tenka laviruoti tarp didžiųjų, užtikrinant siekius – išlikimas, nacionalinis saugumas, tautą vienijančių savybių visuma. čia persipina ekonominiai, politiniai, prekybiniai, ekologiniai, kultūriniai, ideologiniai interesai.

Atvirumas – išlikimo sąlyga dabartinėmis aplinkybėmis šiuolaikiniame pasaulyje.

Mažos valstybės istorijoje ir politikoje koncentruoja politinę išmintį. Politika= jėga.

Mažos valstybės yra tuo pat metu ne tik politinės išminties kūrėjos, bet ir laisvės bei išminties garantai.

Didelės valstybės ir jų institucijos gravituoja link autoritarinių metodų, kurie yra patys efektingiausi – vvisuomenė organizuota pagal kariuomenės pavyzdį. Tenai demokratija, liaudis naudojasi rinkimų teisėmis, tuo tarpu kariuomenė yra drausminga ir lengvai valdoma.

Tautų mobilizavimas nepriklauso nuo valstybės dydžio.

Mažos valstybės negali būti autoritarinėmis, nes tai reiškia vidaus resursų iššvaistymą vidaus karams ir išnykimą. Vien tam jos turi išlikti demokratiškomis. Tai iš išlikimo sąlygų. Jų nacionalinio intereso realizavimas vykdomas specifiškai, atsižvelgiant, kad mažos valstybės yra kažkieno įtakoje.

Pvz.: Lietuva atliko buferinės valstybės funkciją. Tarpukaryje atliko politinio barjero funkciją (sanitarinis kordonas tarp Rusijos ir Vakarų). Placdarmo ffunkcija (didelėms valstybėms įsitvirtinti). Jūrų kelių ir sąsiaurių saugojimo funkcija (didelės valstybės neleis, kad kas užgrobtų praėjimus, todėl perduoda šias funkcijas mažosioms valstybėms u-tikrinti šiuos strateginius kelius, kad jie niekam neatitektų.) Žaliavų ir maisto tiekimo funkcijos (bazės ir sandėliai šių rresursų didelių valstybių strategijai palaikyti, žemės ūkis).

Mažosios valstybės norėdamos išlikti turi tik vieną būdą egzistuoti šalia didžiųjų – jungtis į tarptautines bendrijas, organizacijas, asociacijas.

Jei didžioji valstybė turi kritinį požiūrį į integraciją, tai mažajai yra pats naudingiausias dalykas politiniu atžvilgiu, nes užtikrina saugumą – laisva integracijos forma. Mažosios yra labiau nacionalinės, todėl mažų visuomenės sutelktumas aiškinamas kaip jos visuomenės poreikiui būti pasirengus iššūkiams ir grėsmėms.

Mažos yra etniškai labiau grynos, tiek kultūrinis, tiek lingvistinis vieningumas užtikrina idėjų cirkuliaciją. Mažos valstybės ir skurdas – kai kurių yra maža rinka, resursai. Yra ir turtingų – Liuksemburgas). Mažos tarptautinės bendrijos užtikrina efektyvumą. Europos galybė yra jos įvairovėje, didelis jos intensyvumas. Skirtingi integracijos tautiniai modeliai sukuria įvairovę.

Baigiantis tautai prasideda pasėjimas – tauta gyvena prisiminimais, konservatyviąja, nneįsileidžia naujovių. Nuo 8am pradėjo formuotis lietuvių nacija. Tautos nuo savo atsiradimo egzistuoja apie 1500 metų, vėliau suyra ir jų vietoje atsiranda kitos.

Lietuvos geopolitinis kodas ir modernios užsienio politikos formavimas. Užsienio politikos formavimo procesas iš esmės yra valstybės institucijų veiklos išraiška ir jo negalima sutapatinti su užsienio politikos įgyvendinimo procesu, kuriame paprastai alyvauja daugelis kitų valdžios įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų bei pavienių asmenų. Užsienio politikos valdymo procesas siejamas su diplomatinių ir konsulinių santykių palaikymu, veikla tarptautinėse organizacijose, dalyvavimas taikos palaikymo aakcijose ir t.t. užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo procesai dažnai gana stipriai vienas kitą veikia. Visoms valstybėms būdinga tai, kad užsienio politikos formavim proese pagrindinį vaidmenį vaidina valstybės aukščiausios valdžios institucijos bei valstybių vadovai: diplomatiniai ir konsuliniai santykiai, veikla tartautinėse organizacijose ir pan.

Lietuvos geopolitinis kodas priklauso nuoLIETUVOS GEOPOLITINIS KODASLietuvos geopolitinis kodas priklauso nuo globalios geopolitinės situacijos, nes Lietuva kaip valstybė yra: 1) palyginti nedidelė (apsupta kur kas didesnių kaimynų); 2) silpnos santykinės galios; 3) jauna valstybė, iš dalies atsiradusi dėl globalių geopolitinių susidūrimų. GLOBALUS LYGMUOLietuvos situacija priklauso nuo Vakarų jūrinių valstybių kovos su kontinentinėmis valstybėmis formos. XX a. Pr. Vakarų valstybėms balansuojant tarp dviejų didžiųjų kontinentinių valstybių. Lietuva įgijo nepriklausomybę, kuri buvo depozitinio pobūdžio. Valstybė, kaip mainų objektas, turėjo perspektyvą atsidurti Rusijos arba Vokietijos įtakoje, greičiau Rusijos, nes Rusijos kontroliuojamas heartlandas Vakarų valstybėms buvo mažiau pavojingas nei Vokietijos užvaldytas heartlandas.

XX a. antr.pus. Vakarų valstybėms ėmus blokuoti heartlandą lietuvai atsirado nepriklausomybės galimybė – atsivėrė perspektyva tapti sudėtine rimlando. konsoliduoto su Vakarų jūrinėmis valstybėmis dalimi. Tačiau heartlando blokavimo strategija nepanaikino Vakarų politikoje galios pusiausvyros žaidimo apraiškų, todėl lietuvai, esančiai heartlando papėdėje,

labai aktuali išlieka didžiųjų ir vidutinių valstybių sąveika regioninės politikos lygmeniu. REGIONINIS LYGMUO

Lietuvos buvimas heartlando papėdėje suponuoja geopolitinio centro vaidmenį. Viena vvertus, nuo XIX a. Lietuva atliko placdarmo vaidmenį Rusijos ekspansijai į Vakarus, pimiausia kovojant prieš Lenkiją ir Vokietiją. Lietuva atlikos ir Rusijos ardymo bei demokratinių idėjų skleidimo į Rytus vaidmenį. Dėl to Lietuva ir kitos Baltijos valstybės tris kartus buvo pasaulinės politikos dėmesio centre ( 1919-1920, 1939-1940, 1989-1991). XX a. pab demokratinėms permainoms pasiekus Rytų Pabaltijį atsirado stabilumo galimybė Rytų Pabaltijo subregiono mastu. Tačiau dėl Rusijos demokratijos trapumo Lietuva vis dar gali tapti Rusijos kainės ar (ir) politinės-ekonominės ekspansijos į Vakarus placdarmu.

LOKALINIS LYGMUO

Esminė Lietuvos stabilumo prielaida yra strateginė partnerystė su Lenkija. Stabili Lietuva kartu yra esminė geopolitė sąlyga Rytų Pabaltijui atlikti jungties“ vaidmenį tarp Vidurio ir Šiaurės Europos. Todėl Lietuva turi galimybę aktyviai dalyvauti integruojant Kaliningrado sritį į Baltijos jūros regioną bei dermkratizuojant Baltarusiją. Šia prasme Lietuva gali tapti Vakarų demokratinių institucijų ir Rytų (Kaliningradas, Baltarusija, Rusija) tarpininke. Tiek jungties“, tiek „tarpininkės“ vaidmens esminė prielaida būtų Lietuvos integracija į Vakarų Transatlantines institucijas.

LIETUVOS GEOPOLITINIO KODO STRUKTŪRA:

I.VALTYBINĖ IR GEOPOLITINĖ TAPATYBĖS. Nors Lietuva pagal visus civilizacinius kriterijus yra priskirtina Vakarų lotyniškajai civilizacijai, bet Lietuvos ilgas priklausymas Rusijai bei geopolitinė padėtis suponuoja ambivalentišką geopolitinę gravitaciją ir masių orientaciją. Bendrosios geopolitinės tendencijos didesniąją dalį Lietuvos elito orientuoja į Vakarų jūrines valstybes ir pastaruoju metu didina ttos elito dalies galimybes kontroliuoti visus valdžios svertus. Bet kursas į Vakarus tai ne tik sąlyga demokratinei ir pilietinei visuomenei, bet kartu kelia ir socialinę įtampą, nes Lietuva neatitinka Vakarietiškų kriterijų, nes skiriasi mūsų vertybės, simboliai, mitai.

II.NACIONALONIAI INTERESAI. Nacionalinius interesus bendrąja prasme suvokiant kaip valstybės galios plėtotę būtina suformuluoti tos galios plėtotės strategiją. Lietuvos santykinė galia yra nominali, todėl stichiškai linkstama stiprinti struktūrinę galią ją suvokiant pirmiausia kaip valstybės visapusišką integraciją į stipriausios Pasaulio valstybės (JAV) bei geoekonominio branduolio valstybių (EBPO) dominuojamas struktūras. Šį politinį kursą reikėtų laikyti svarbiausiu nacionaliniu interesu. Tačiau tokia politika turi turėti nacionalinę strategiją. Struktūrinės

galios erdvė – tai ne vien institucinis dalyvavimas, bet ir balansavimo galimybė. Lietuvai tarpvalstybinis balansavimas aktualus regioniniu ir ypač lokaliniu lygmeniu, nes be jo ji negalėtų atlikti Rylų ir Vakarų tarpininkės vaidmens. Jei Lietuva negalėtų atlikti tarpininkavimo funkcijos, būtų dar dvi

galimybės – arba tapti geopolitiniu placdarmu (JAV ar Rusijos), arba geopolitiniu centru. Šia prasme reikia išsianalizoti, kas būtų racionaliau: 1. Tarpininkaujant siekti regiono stabilizacijos. 2.

Pasinaudoti geostrategiškai reikšminga padėtimi ir siekti didesnio dėmesio iš Vakarų – tapti vienu iš svarbesnių JAV ir ES geopolitinių placdarmų. 3. Pasinaudojant geocentriškai reikšminga padėtimi tapti kartu su Lenkija Rytų Pabaltijo ir Vidurio Europos subregionų geopolitiniu centru

. Lietuva renkasi kursą į Vakarus. Orientacija į Vakarų institucijas išryškina kitą problemą – Lietuvos valstybės buvimas tarptautinėse organizacijose be žymios santykinės galios iš esmės negali suponuoti jos struktūrinės galios, nes santykinės galios vakuumą užpildo kitos valtybės santykinė galia. Tai galiausiai menkina bendrąją valstybės galią ir savarankiškumą. Tik pakankama valstybės santykinė galia kurioje nors srityje gali stiprinti ir Lietuvos sruktūrinę galią.

III.GRĖSMĖS. Tiesioginių grėsmių šiuo metu Lietuvai nėra. Ilgalaikės potencialios ekonominės, socialinės ir karinės grėsmės kyla iš Rusijos ir NVS šalių. NNorint išvengti grėsmių, pirmiausia reikia suvokti, kad visos grėsmės pirmiausia kyla iš vidinių valstybės pažeidimų. Lietuvos nacionalinio saugumo strategija turi siekti juos pašalinti.

4. Vidaus ir užsienio politikos sąryšio principas. Tautos ir valstybės santykis Lietuvosistorijoje.Vidaus politika lemia išorinę politiką. T. y. pirmoji reiškiasi antrosios atžvilgiu kaip tiesioginė būtinybė. Todėl išorinės politikos orientacijos ir dėsningumai turi būti pajungti vidaus politikos poreikiams, o jų susikirtimo atveju – paklusti jiems. Taigi išorinė politika yra kaip vidaus politikos tąsa.Tradiciniame tarpvalstybinių santykių kontekste tokia determinacija aatrodo normali: kiekviena valstybė siekia užtikrinti šalies saugumą ir visuomenės vystymosi stabilumą.Tačiau istorinė politinė praktika, besiremianti nuostata – „geriausia gynyba – puolimas“, pakankamai gerai pademonstravo tokio schematiško „valstybinio individualizmo“ galimybės ir sėkmės santykinumą.

Saugumo ir stabilumo palaikymas tiesiogiai ir praktiškai suponavo įįvairaus pobūdžio išorines sąveikas, sąlyčius ir kontaktus (išorinė prekyba, užkariavimai, sąjungos). Tad politinė realybė liudija apie glaudžiausią vidaus ir išorės politikos tarpusavio sąryšį ir susipynimą, tačiau be jokios vienpusiškos determinacijos ar dominavimo viena

kitai.Jų principinė vienybė nulemta jau vien to, kad tiek vidinė, tiek ir išorinė politika vykdoma vieno ir to paties subjekto – valstybės.Ir nors potencialiai (ir istoriškai) įmanomos abi šios kraštutinės orientacijos, galų gale realioje politikoje ir viena, ir kita veda į aklavietę – izoliacionizmą ar globalinės hegemonijos pretenzijas, t. y. abi orientacijos vienodai nulemia politinį šalies (valstybės) krachą.

Tačiau akivaizdu ir tai, kad valstybė vienu metu vykdo ir išorinę, ir vidinę politiką, todėl jų tarpusavio atitikimo problema ir jos racionalus sprendimas rodo normalaus valstybės funkconavimo poreikį.Pirmiausia pabrėžtina, kad sskirtumai valstybės elgesio išorinėje ir vidinėjepolitikoje ir jų ypatybės nulemtos aplinkos ir sąlygų skirtumų. Pvz., valstybė turi politinės valdžios monopolį tik savo nacionalinėse ribose. Tačiau už jų valstybė santykiauja su kitomis, tiek pat nepriklausomomis šalimis kaip ir ji pati, todėl jų bendravimas grindžiamas ne paklusimo ar pajungimo, o bendradarbiavimo ar konfrontacijos būdais.Vidaus politikoje ryškesnė socialinė – ekonominė valstybės veikla, o istorinėje pastaroji daugiau supinta su kariniais, teisiniais, technologiniais aspektais. Jei vidaus sferoje politinis šalies rėžimas (koks jis bebūtų) gan adekvatus ssavo esmei, tai išorinės politikos kontekste jis visada deklaruoja savo legitiminę ir demokratinę pusę.

Konceptualiu lygiu šiuos skirtingus valstybės politinės veiklos aspektus tikslinga susieti į sistemą, kurioje funkcionuoja vidaus politinės veiklos ir išorinės politinės veiklos posistemės, su kurių pagalba valstybė praktiškai realizuoja visą savo interesų ir tikslų spektrą. Taip atkrinta kurios nors iš jų vienpusiško dominavimo problema, nors jų semantinė išraiška („vidaus“ ir „iužsienio“ politikos terminai) politiniame leksikone išlieka tradiciškai.Kaip išlieka ir vis aktualesnė darosi vidinių – išorinių faktorių įtaka tiek vidaus, tiek išorės politikos tapsmui. Internacionalizacijos/integracijos, tarpusavio priklausomybės, globalinės problemos, žmogaus teisių tarptautinės apsaugos ir kitų universalių nūdienos procesų spaudimas išryškina skiriamųjų ribų valstybės politinėje veikloje sąlygiškumą ir tiesiogiai įtakoja tiek vidaus ir išorės politikos susipynimą, tiek ir konstruktyvų kiekvienos jų savarankišką plėtojimąsi tarpusavio papildomumo pagrindu.

Užsienio politikos impulsų įtaka vidaus politikai tampa ypač didelė, kai susiklosto sunki krizinė situacija; auga didelio masto karinių konfliktų grėsmė; karo sąlygomis; pralaimėjimo atveju ir pan.Sąvoka „valstybė“ – daugiareikšmė.

Nepaisant šios sąvokos daugiareikšmiškumo, dominuoja du požiūriai. Vieni valstybę sieja su visuomene, joje regi tam tikrą kolektyvinio gyvenimo būdą, teisiškai apibrėžtą tautos politinį statusą, kiti linkę valstybę tapatinti su svarbiausiu jos elementu – valdžia. Šių požiūrių nereikėtų priešpastatyti, jie greičiau turėtų papildyti vienas kitą. Siekiant atskleisti vvalstybės esmę, neretai tenkinamasi pačiu paprasčiausiu jos apibrėžimu nurodant ją sudarančius elementus: tautą, teritoriją ir valdžią.

Vidaus ir užsienio politikos santykis žinomas nuo valstybių atsiradimo. Atvira nuostata valstybinės pusiausvyros reguliavime. Atvirumas nėra vieno karto nustatytas principas. Haideno Vaito „Meta istorija“ –apipina reikšmingą idėją, pereina per šiuolaikinę vadovavimo modernybę, išveda ir praeitį ir ateitį, patirtis prardusi savo vertę, sprendžiama apie viską ir už viską.

Politkoje pats individas negali išsilaikyti, iš kur tie resursai. Realios vyriausybės gali būti fikcija. Kas yra lobizmas? Mums rūpimą dalyką per esamą teoremą. Lietuvoje yra 4-6 lobistai.

Bamdant apibrėžti Lietuvos politiką – vidaus interesas sąlygoja ir nulemia išorinę valstybės laikyseną.

Lietuva naudojasin tuo, ką Lenkija pramuša. Lenkija did valstybė, bet atsilikusi nuo Europinių. Mes esam nemaži konformistai ir išsaugojom lietuvybę. Šiandien dar neišbaigtas nacionalinis identitetas ir formuojasi Europinis identitetas.

5.Lietuvos užsienio politikos formavimo mechanizmai ir struktūros. Į klausimą, kas nustato užsieniom politiką, dauguma tarptautinių santykių specialistų ir politikos ekspertų atsako taip: ją nustato vykdomoji valdžia. Įstatymus leidžiamoji valdžia, parlamentas, neturi bent kiek didesnės įtakos jokios šalies užsienio politikai. Vyriausybės iš esmės monopolizavo sorendimų priėmimą užsienio politikos srityje pasinaudodamos natūraliais diplomatikos, karo ir taikos dalykauose, t.y. vienybe, slaptumu, strategine žvalgyba ir galimybe greitai veikti nepaprastose situacijose, nesiveliant į viešus debatus. Strateginės žvalgybos Lietuvoje nnėra ir bent šio privalumo prieš parlamentą Vyriausybė neturi. Lietuvoje išlaikyti slaptumą sunku, praktiškai visi valdžios žingsniai ir netgi ketinimai greit tampa žinomi visuomenei. Sparti politinių procesų dinamika Lietuvoje po 1990 m kovo 11d., lėmusi įstatyminio užsienio politikos pagrindo pokyčius ir skirtingų valstybės institutų įgaliojimų šioje srityje perskirstymų. Tą datą priimto Lietuvos Respublikos Laikinojo pagrindinio įstatymo, galiojusio iki 1992 lapkriėio, struktūra buvo bovo labai panaši į LTSR Konstitucijos strukatūrą. Nebuvo pašalinta daugelis principinių šios Konstitucijos trūkumų. Užsienio politikos formavimo ir vykdymo požiūriu Laikinasis pagrindinis įstatymas turėjo tris svarbiausius trūkumus:

1) nebuvo griežtai atskirta Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės kompetencija; 2) nebuvo tiksliai apibrėžta Aukščiausio Tarybos Pirmininko kompetencija; 3) buvo palikta Aukščiausios Tarybos Prezidiumo intitucija, kurios įgaliojimai taip pat nebuvo visiškai aiškūs. (Aukščiausioji Taryba koncentravo savo rankose beveik visą politinę valdžią, todėl jos veikimo būdas iš esmės skyrėsi nuo Vakarų parlamentų veikimo būdo. Aukščiausios Tarybos Pirmininkas vaidino dvigubą vaidmenį. Pirma, vadaovaudamas Aukėčiausios tarybos posėdžiams ir rengimui klausimų, kuriuos turi svarstyti Aukščiausioji Taryba, jis vykdė funkcijas, kurias demokratinėse Vakarų valstybėse atlieka parlamento spikeris. Antra, būdamas pagal Laikinąjį pagrindinį įstatymą aukščiausias Lietuvos Respublikos psreigūnas ir atstovaudamas Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose, taip pat teikdamas Aukščiausiai Tarybai kandidatus į Lietuvos Ministro Pirminiko, Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko

bei kitus svarbiausius postus valstybėje, jis faktiškai atliko valstybės vadovo funkcijas. Tačiau Laikinasis pagrindinis įstatymas neįvardijio jo kaip valstybės vadovo, nes kitas valstybės vadovo funkcijas pagal šį įstatymą vykdė Aukščiausio Tarybos Prezidiumas- tarybinių laikų reliktas.) vadovaujama Pirmininko Aukščiausioji Taryba tapo svarbiausia institucija, formuojančia Lietuvos užsienio politiką. Užsienio politika 1990-1991 Lietuvoje buvo reikšmingiausias dalykas, nes Lietuvos valstybės prioritetas buvo neprilausomybės įtvirtinimas, o tam reikėjo vesti derybas dėl tarptautinio pripažinimo, sireguliuoti santykius su Maskva ir pasiekti, kad iš Lietuvos būtų išvesta Sovietų SSąjungos kariuomenė.

Lietuva turėjo užsienio reikalų ministeriją, bet tai labai maža instituciuja. Lietuvos SSr neturėjo jokių atstovų ar atstovybių užsienyje, jau nakalbant apie ambasadas. Po II pasaulinio karo Lietuva turėjo tik keletą Maskvoje parengtų diplomatų, kuriais vėlaiu pasinaudojo, bet po Lietuvos pripažinimo ministerijos darbuotojai buvo nauji žmonės, neturintys jokio profesinio paisrengimo darbuotis užsienio politikos srityje. 1990-1991 Aukščiausios Tarybos Pirminikas aiškiai dominavo užsienio politikos baruose. Aukščiasios Tarybos užsienio reikalų komisijos vaidmuo priimant scarbiausius sprendimus buvo labai ribotas. 1990 pradžioje Lietuvoje iš eesmės nebuvo politinių partijų, buvo tik jų užuomazgos. Ryškėjant deputatų grupių politinių pažiūrų ir požiūrio į Aukščiauios Tarybos Pirmininką skirtumams, frakcijų atsiradimas ir gausėjimas buvo neišvengiamas. Jis siejamas su Vytauto Lansbergio ir Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus vykdomai politikai stiprėjus. Po 11991 Lietuvos tarptautinio pripažinimo politinės vienybės demonstravimas Aukščiausioje Taryboje neteko tokio reikšmingumo Lietuvos

tarptautinė politikos požiūriu. Naujos daugumos nariai Pasisakė prieš AT pirmininką (Lansbergį), kaltindami jį Lietuvos politnių jėgų supriešininmu ir soc įtampos didinimu, dėl prastos ir blogėjančios ekonominės būklės bei konfliktais su aukštais pareigūnais ir net savo kabineto nariais.

Normaliuose parlamentuose dauguma remia Vyriausybę, o mažuma jai oponuoja, tačiau Lietuvoje susiklostė priešingai: dauguma oponavo Vyriausybei ir ją (ypač premjerą) remiančiam Aukščiausios Tarybos Pirminikui. Silpnėjant jo politinei galiai ir įtakai, mažėjo ir jo vaidmuo formuojant užsienio politiką. Tuo tarpu Aukščiausios Tarybos Užsienio reiaklų komisijos vaidmuo ėmė didėti. 1992 buvo didžiausi Užsienio Reikalų komisijos ir eilinių Aukščiausios Tarybos narių įtakos Lietuvos užsienio politikai lakotarpis visoje penkerių metų nepriklausomybės istorijoje. Lietuvos užsienio pol uuždavinys buvo neišspręstas – Rusijos kariuomenė vis dar buvo neišvesta. Prezidento posto įvedimas, naujos konstitucijos priėmimas ir parlamento rinkimai tapo svrbiausiomis aktualijomis. Sprendiami padaryti siekiant išspręsti vidaus politikos problemas, turėjo įtakos ūsimam užsienio pol proceso ir priimamų užsienio pol sprendimų pobūdžiui.

Naujoji Lietuvos Respublikos konstitucija skyrėsi nuo Laikinojo pagrindinio įstatymo. Pirma, Konstitucija nuosekliai įtvirtino trijų valdžių atskyrimo principą. Pirmą kartą Lietuvoje Įvesta Konstitucinio Teismo institucija. Antra, Konstitucija įvedė Prezidento instituciją, pagal Konstituciją Prezidento įgaliojimai gana dideli, bet mažesni už tuos, kuriuos ppasiūlė Sąjūdis. Konstitucija pavertė Lietuvą pusiau prezidentine respublika. Konstitucijos priėmimas turėjo didelę įtaką užsienio pol sprendimo būdams. Svarbiausia figūra užsienio politikoje tapo Prezidentas. Kalbant apie Prezidento įgaliojimus užsienio pol srityje, reikia paminėti, kad pagal Konstituciją 140 str jis yra Vyriausiasis Valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas ir vadovauja Valstybės gynybos tarybai. Prezidentas yra centrinė užsienio pol proceso figūra, kuriai subordinuoti visi to proceso dalyviai.. seimas turi galimybę veikti užsienio pol, bet jo galios menkos: svarbiausia funkcija šioje srityje yra įtvirtinti valstybės biudžetą ir prižiūrėti, kaip jis vykdomas.

Trečiasis veikėjas užsienio pol srityje – Vyriausybė, įskaitant ministrą pirminiką ir užsienio reikalų ministrą, yra visiškai subordinuotas Prezidentui ir vykdo, o ne formuoja užsienio politiką.

Konstitucija nereikalauja, kad Prezidentas, skirdamas diplomatinius Lietuvos atstovus kitose valstybėse, konsultuotųsi su Seimo Užsienio reikalų komitetu, tačiau jis tai ėmė daryti savo iniciatyva prašydamas pareikšti nuomonę apie kandidatus į ambasadorių postus.

Gana svarbų vaidmenį 1990-1993 Lietuvos užsienio pol vaidino spec derybų su Rusija delegacija (dauguma

narių buvo Aukščiausios tarybos deputatai). Artėjant Rusijos kariuomenė išvedimo datai 1993 rugpjūtį Lietuvos ir Rusijos santykiai komplikavosi – tai lietė tranzitą į Kaliningradą. Po kariuomenės išvedimo Lietuvos užsienio pol tapo konfidencialesnė (Seimo nariai iš LDDP frakcijos prieš tai). Apskritai Seimo ir jo Užsienio reikalų komiteto vaidmuo formuojant užsienio ppol ėmė mažėti Konstituciniu požiūriu Prezidentas turi visišką teisę priimti svarbiausius užsienio pol sprendimus pats. Ir jau jo paties reikalas, kuo jam labiau remtis – savo patarėju užsieniopol klausimais ar užsienio reikalų ministru. Priimdamas sprendimus jis gali vadovautis savo požiūriu į tautos ir valstybės interesus ir geriausią būdą tiems interesams ginti.

Užsienio pol negali būti visiškai vieša ir atvira, jau vien todėl, kad jų sutarčių tekstai iki jų pasirašymo negali būti skelbiami. Daugelį keblių tarptautinės pol problemų pasaulyje pavyko išsprėsti „Tyliosios dipolmatijos“ keliu. Svarbiausi nacionalinės užsienio pol prioritetai turi būti gerai aptarti. Juos nustatnt Prezidentas ir jo komanda turi vesti dialogą su įvairiomis visuomenės grupėmis, politikais. Be tokio dialogo Lietuvos užsienio pol negalės būti nacionalinė pol tikrąja šio žodio prasme.

6.Lietuvos nacionalinių interesų turinys kaip užsienio pol programinis ir strateginis pagrindas.

Vidaus iteresai, unifikacija, nacionalinio ijtereso patenkininmas aprėpia piliečius ir tenkina vidaus reikmes. Jei būtų priešingai, valstybė būtų pasmerkta.

Senovinių valdtybių išlikimas siejamas su išorės ekspansija, resursų iššvaistymu ir degradacija.

Vidaus interesų tenkinimai kol egzistuoja valstybė- neišnyksta. Nacionalinė valstybė- savo tautiškumo atskyrimas nuo pol valstybės. Iki tautiškumo labai svarbi buvo religija.

Kalba tautos nevienija. Egzistuoja tautos be kalbos (Airija). Bet tai netrukdo jų identitetui (Šveicarija turi 4 kalbas). Nacionalinių valstybių lygyje tik vėliau susisiejama su ttautine tradicija. Svarbu, kad tikėjimas būtų toks pats. Tautinių valstybių atsiradimo ribos- jos sutampa su tam tikra kalba kalbančių teritorija – tai išbaigtumas.

Vieninga kalba, centralizuota mokesčių sistema ir t.t.- centralizuota valstybė, kur fukcijos atskiriamos. Vidaus interesų tenkinimas liaudies renkamų atstovų ir vykdomoji valdžia. Užsienio pol tapo savarankiška, be ryšio su vidaus interesu. Tai leidžia savarankiškai vykdyti užsienio pol be vidaus interesų tenkinimo. Užsienio pol priklauso Prezidentui.

(Merkantilizmas- ekonominė nuostata, kuri mano, kad valstybės reovė

priklauso nuo to, kiek jūsų mainai yra prijungti vidaus resursų didinimui.). šveicarija kaupia auksą. Amerikos vidinis interesas yra atviras ir turi globalinį pobūdį. Amerikos nuostat yra investuoti į ateitį, o nusistovėjimas. Jos atvirumas sudaro įspūdį, kad tas atvirumas užima visą pasaulį. Amerika randa, kad jų nacionalinis interesas yra ir kitose valstybėse. Užsienio valstybių interesai tuo labiau iškyla ir ima įtakoti vidinį interesą, kai ji tampa atvira.. vidaus interesai diktuoja išorės interesų veikimą. Izoliuotos valstybės nuskursta (Libija, Irakas).

Išorinis interesas – atradimas to, kad mes patiriam daugiau gėrybių dėka atsidavimo atviram pasauliui.Lietuvos nacionaliniai interesai suaugę su užsienio pol. Išorės interesas – vidinės vidaus pol reguliavimas. Reaguojant į išorės iššūkius, iškyla problemų, kurių atžvilgiu reikia politiškai apsispręsti. Būtina atskirti valstybinį interesą nuo nacionalinio. Pol valstybės, kuriuos sieja tautiškumą

ir valstybingumą, išryškėja konkrečioje užsienio politikoje. Ką galima aukoti ir ko neatsisakyti jokiu būdu – reikia suba Nusakant nacionalinius interesus, ryškiau išsiskiria du požiūriai: pirmas, nacionaliniai interesai yra pastovūs ir gali būti objektyviai apibrėžti, antras – jie keičiasi, kintant vertybėms ir prioritetams, ir yra tik subjektyviai suvokiami. Suprantama, abu šie požiūriai kraštutiniai, vienpusiški ir dažniausiai persipina bendroje šios sąvokos sampratoje. Problemos suvokimą apsunkina ir tai, kad politikai retai kada tiksliai išsako visus valstybės, tautos interesus.

Nacionaliniai interesai dažnai tapatinami su užsienio ppolitika, nacionaliniu saugumu arba nacionalinio saugumo interesais. Tačiau nacionaliniu interesų sąvoka yra platesnė, o nacionalinio saugumo interesai yra tik jos dalis. Beje- toks požiūris ganėtinai Nė viena valstybė negali pasirinkti savo nacionalinius interesus, nepaisydama kitų valstybių interesų.

Lietuva yra tokiame geopolitinių jėgų traukos lauke, kur susikryžiuoja įvairių valstybių interesai.Jie kartais išsakomi visiškai aiškiai ir nedviprasmiškai, tačiau dažniau diplomatiškai nutylimi, todėl tik

numanomi. Priklausomai nuo istoriniu sąlygų ir pasirinktos nacionalinių interesų įgyvendinimo taktikos,mūsų pačių interesai būdavo išreiškiami tik potekstėse, viešai nedeklaruojami. Mūsų tautos ssvarbiausias nacionalinis interesas yra išsaugoti ir amžiams įtvirtinti Lietuvos valstybę šiame regione. TaigiLietuvos nacionalinių interesų turinys plačiąja prasme — gyventi ir išlikti, kuo plačiau atskleisti tautos kūrybines galias. Neturime pamiršti, kad kitos valstybės gali mus aplenkti ar pajungti sau ekonomikos, mmokslo, kultūros, gyvensenos srityse.

.

Vertinant globaliai, Lietuvos nacionaliniams interesams įgyvendinti būtina nepriklausomybė, demokratija ir piliečių santarvė. Savo nacionalinius interesus galime apginti tik dalyvaudami Europos po¬litinėse, ekonominėse bei gynybinėse struktūrose. Tačiau, kad galėtume integruotis į Vakarus, išlaikydami kaimyniškus santykius su Rytais, būtina mūsų valstybėje sukurti demokratinę tvarką, ugdyti pilietinę visuomenę.

Valstybė turi būtį saugi ir ekonominiu požiūriu. Ekonominis saugumas — tai nacionalinių interesų sudedamoji dalis, turinti atitikti ir vidaus, ir tarptautinę šalies padėti. Kai siekiame ekonominio bei socialinio stabilumo, tuo pačiu siekiame tenkinti ir nacionalinius interesus.

Šiandien mūsų nacionalinius interesus reiškia ir gina Lietuvos Respublika, jos politinė sistema, visos valdžios institucijos ir besiformuojanti piliečių visuomenė. Ypač svarbus vaidmuo tenka Seimui. Visa įstatymų leidyba turi sudaryti sąlygas nacionaliniams interesams įgyvendinti. Toks turėtu būti svarbiausias įstatymu lleidžiamosios valdžios rūpestis. Todėl demokratinių valdžios institucijų, tarp jų ir demokratinio parlamento egzistavimas yra svarbus nacionaliniu interesu garantas.

. NACIONALINIO SAUGUMO SAMPRATANacionalinis saugumasyra viena pačių būtiniausių sąlygų valstybei, kaip tautos suvereniteto reiškėjai, egzistuoti ir vystytis, užtikrinti tautos išlikimą bei plėtotę, siekti gyventojų gerovės bei spręsti kitus esminius uždavinius.

Senovėje kalbėta ne apie nacionalinį, bet apie valstybės saugumą (valstybės saugumas – tai teritorinio vientisumo, valstybės sienų, valstybinių institutų suvereniteto, konstitucinės santvarkos ir šalies valdymo sistemos, gamtos išteklių apsauga). Saugumo problema gyvavo nuo pat vvalstybių susikūrimo. Senovės valstybių saugumo sąvokoje buvo mąstoma valstybės teritorinis vientisumas, sienų neliečiamumas, nesikišimas į vidaus reikalus, konfliktų sprendimas derybomis, tarpvalstybinių sutarčių sudarymas ir sąžiningas jų vykdymas. Vidiniais valstybės saugumo determinantais laikyta stipri vykdomoji valdžia ir jos priemonės, skirtos apsaugoti gyventojus nuo fizinio ir moralinio blogio – smurto, vagysčių, plėšikavimo, žmogžudysčių ir kitų nusikalstamumo apraiškų. Tačiau buvo akivaizdu, kad į išorinį valstybės nacionalinį saugumą žiūrėta kaip į „karinę problemą“. Svarbiausiu nacionalinio saugumo politikos tikslu buvo laikomas valstybės gynimas nuo atvirų karinių grėsmių. Tuo būdu visiškai nepatekdavo į dėmesio ratą kitos grėsmės, nė kiek ne mažesnės tiek valstybės, tiek jos piliečių saugumui. J. Morkūnienė ir Z. Morkūnas savo

straipsnyje „Lietuvos nacionalinio saugumo prioritetai ir subjektas“ reigia, kad nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė – tautos galimybė išlikti ir vystytis. Nacionalinis saugumas šiame apibrėžime turi dvi puses. Viena, tai reiškia, jog norima apsisaugoti nuo vidinių ir išorinių grėsmių nacijos gerovei ir egzistencijai. Antra, tai reiškia, jog ieškoma galimybių ir būdų pasiekti tokius tikslus, kurie leistų tautai vystytis ir tobulėti. Nacionalinis saugumas turi būti susietas su tam tikromis tautos nekarinėmis nuostatomis, procesais, užtikrinančiais jos sugebėjimą gyvuoti ir vystytis kaip politinei, ekonominei ir kultūrinei esybei.

A. Mitrikas pateikia tokį nacionalinio saugumo apibrėžimą. Nacionalinis saugumas – ttai piliečio (asmens), visuomenės ir valstybės interesų realizavimo palankių sąlygų palaikymas, minimizuojant jį destabilizuojančias grėsmes bei pavojus. Tai būklė, kuriai esant apsaugomi gyvybiškai svarbūs piliečio, piliečių bendrijų, visuomenės ir valstybės interesai nuo išorės ir vidaus grėsmių. Nacionalinio saugumo interesų sfera apima savarbiausius nacionalinio saugumo objektus, kuriems priklauso materialiniai, dvasiniai ir informaciniai objektai bei reiškiniai, susiję su piliečio, visuomenės irvalstybės interesais.

Taigi kaip matome iš pateiktų apibrėžimų, nacionalinis saugumas susijęs ne tik su valstybės apsaugojimo nuo konkrečių karo grėsmių. Apskritai, saugi valstybės būsena yra ta, kuriai esant negresia vidaus suirutė, karinis užpuolimas, kitų valstybių bei jų blokų politinė priespauda ar ekonominė prievarta. Saugiai besijaučianti ir pajėgianti tą saugumą užtikrinti valstybė gali laisvai vystytis ir siekti visekeriopos pažangos – politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės. Tą pažangą lemia valstybės sudaromos kuo palankesnės sąlygos demokratijos plėtotei, aktyviai ir konstruktyviai kiekvieno žmogaus veiklai, asmeninei gerovei, laisvai raiškai.

Ypatingai svarbus saugumas mažoms tautoms ir valstybėms, kurioms kyla daugiau grėsmių bei pavojų. Tarp tokių valstybių buvo ir Lietuva, po nepriklausomybės paskelbimo.

Lietuvos užsienio pol 1930-40m Lozoraičio programa. Stasys Lozoraitis pasiekė viską, apie gali svajoti diplomatas profesinėje karjeroje: jam buvo suteiktas aukščiausias Nepriklausomoje Lietuvoje diplomatinis Nepaprastojo ir įgaliotojo ministro rangas. 1934-38 sunkiausią per visą tarpukarį jis vadovavo užsienio reikalų ministerijai; įėjo į ddiplomatijos istoriją kaip pirmasis Lietuvos diplomatas realistas, pasiūlęs naują Lietuvos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos koncepciją. Lozoraitis tapo nuosekliu nacių Vokietijos nuolatinio kišimosi į Klaipėdos krašto reikalus kritiku. Naciai to neatleido – padarė viską, kad pašalintų jį iš ministro posto 1938. 1929 Lozoraitis paskiriamas Lietuvos pasiuntinybės Vatikane patarėju,

vėliau laikinai einančiu reikalų patikėtinio pareigas. Pirmas Lozoraičio vadovavimo Lietuvoje užsienio politikai pusmetis: jis vedė konfedencialius pokalbius su iš Lenkijos atvykusiais maršalo Juzefo Pilsudskio ir užsienio reikalų ministro Juzefo Becko emisarais; Lietuva baigė sunkias derybas su Lenkija bei Estija ir 1934 rugsėjo 12 Ženevoje pasirašė Santarvės ir bendradarbiavimo sutartis: Lietuvos diplomatai aktyviai dalyvavo konsultaciose dėl Rytų pakto; Lozoraitis atvyko į Maskvą, kur su Sovirtų Sąjungos užsienio reikalų komisaru Maksimu Litvinovu pasikeitė nuo monėmis dėl kolektyvinio saugumo sistemos organizavimo Rytų ir Vidurio Europoje; jis vadovavo delegacijai Tautų Sąjungos sesijoje; atstovavo Lietuvai pirmoje Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrų konferencijoje Taline; su oficialiu vizitu lankėsi Helsinkyje.

Jis stengėsi išvesti Lietuvą iš politinės izoliacijos ir sustiprinti jos tarptautinę padėtį. Nacių Vokietija kėlė pavojų ne tik Lietuvos suverenitetui Klaipėdoje, bet ir nepriklausomybei. Lozoraičio „Naujasis karas“ radikaliai skyrėsi nuo ankstesnių Lietuvos užsienio pol programų. „Nepriklausomybė svarbiau už Vilnių“. Kritikai kaltino jį dėl naujos politikos su Lenkija, manydami, kad tokia

politika gali turėti fatališkų pasekmių byloje dėl Vilniaus. Jį rėmė kariuomenės vadovybė. Vikiečių spaudimas Lietuvai pasiekė aukščiausia tašką, kai 1935 viešoje kalboje Hitleris pareiškė, jog vienintelė valstybė Europoje, su kuria Trečiasis reichas atsisakytų pasirašyti nepuolimo sutartį – Lietuva.

Tautų Sąjungos sesijoje Ženevoje Lozoraitis užtikrino Becką, kad Lietuva pasiruošusi ginti savo nepriklausomybę visomis priemonėmis, tačiau jos vienos jėgų neužtenka. Beckas primygtinai siūlė atkurti diplomatinius santykius, nes paramą Lietuvai siejo būtent su šių santykių atkūrimu.

Smetona savo kalboje viešai parėmė Lozoraičio „Naująjį kursą“, neatsisakydamas VVilniaus, vis dėl to pasisakė už santykius su Lenkija. Britai įsitikinę, kad Lozoraičio kursas atveria galimybę kompromisiniam sprendimui: lietuviams pavyks išsaugoti garbę ir svajonę apie Vilnių, o lenkams santykių su Lietuva normalizavimas turėjo atverti platesnius užsienio pol horizontus. Beckas nusprendė eiti į kontrpuolimą ir ir susigrąžinti iniciatyvą diplomatinėje kovoje su Lietuva: Vilniaus krašte uždarinėjamos mokyklos, organizacijos ir pan. Tariamasi dėl antro Lozoraičio ir Becko susitikimo. Lozoraitis Tautų Sąjungai užsiminė apie Tautų Sąjungos bejėgiškumą. To pakako, kad Beckas atsisakytų susitikti su jjuo Ženevoje. 1937 Lozoraitis savo aklboje Lenkijos veiklą įvertino kaip apgailėtiną ir nekonstruktyvią; netiesiogiai pripžino, kad pasirinkta

politinė linija patyrė pralaimėjimą. Nuogąatavo, kad Vokietija pasinaudojus situacija atsiims Klaipėdos kraštą. Nesulaukus paramos iš kitų valstybių vyriausybė buvo priversta priimti ultimatumą, kuris ssukėlė Lietuvoje vyriausybės krizę. Prisiimdamas atsakomybę is įteikė Smetonai atsistatydinimo prašymą, kurio Smetona nepriėmė. Lozoraitis buvo paskirtas įgaliotuoju ministru Italijoje. Dar prieš jam išvykstant Lietuva prarado Klaipėdos kraštą. 1939 buvo paskirtas komisijos pirmininku Klaipėdos reikalams likviduoti.

Kieviena nacija turi teisę apsispręsti dėl savo suverenamumo ar jos prisijungimo – tai paskelbė Didžiosios valstybės. Dėka to susitvėrė ištisa eilė valstybių Europos centre. De facto buvo patvirtinta De juore Lietuvai. Versalio konferencijoje mūsų diplomatai gavo bent mažiausią pripažinimą. Tam vadovavo Voldemasras. Jis orientavosi į Ameriką; sutvėrė viešąjį administravimą. Tuo metu Vilsonas kėlė globalistinius projektus Europos sukūrime; Anglija ir Prancūzija nesutarė – anglai norėjo išsaugoti „status Quo“, tai kai prancūzai norėjo pertvarkyti pasaulį. Lietuva prisigretino prie Anglijos ir toji sutiko, kad Lietuva turi būti savarankiška jjei nebendraus su Vokietija. Vokietija pirmoji pripažino Lietuvą, tai leido Lietuvai sudaryti legitiminį pagrindą, pasinaudojus Prancūzijos ir Anglijos nesutarimu. Amerika taip pat palaikė ir prancūzams beliko prisijungti. 1922 susikūrė Lietuvos kariuomenė.

Atsiradus Kapsukui ir komunistams, pastarieji traukė valstieėius. Kapsukas teigė, kad galima iš karto įvesti komunas. Lietuvos valstybė paskelbė – kas įstos į savanorius, gaus žemės. Atsirado kariuomenė, kuri kovojo aršiai. Savanorių žygdarbiai – žemės troškimas. Nacionalizmo ir tautos valstietis nesuprato. Lietuvos valstybė buvo paversta nacionaline, rėmėsi plačiaja valstietija, o ne mmiestais, kur didžioji dalis buvo lenkai ir žydai.

Voldemarui būnant užsienio ministru iki 1922 Lietuva mažoji valastybė turėjo neišvengiamai ginti savo nacioalinį interesą, turėdama priešu Lenkiją, priversta remtis Vokietija ir Rusija; siekis atgauti savo sostinę.

Vokietija ir Rusija labai greit atsigavo po I-mo pasaulinio karo. Komunistai išnaikino daug žmonių savo viduje, vokiečiai naikino žydus.

Sutartis tarp Rusijos ir Vokietijos kurioje Lietuvos politikoje galėjo legitimuoti savo valstybines struktūras, žemės reformas, vykdyti modernizacijos procesus.

8.Moderni Lietuvos nacionalinio saugumo interpretacija. Jo užtikrinimo prioritetines kryptys ir būdai.

Nacionalinis ir tarptautinis saugumas atskira politikos disciplina tapo tik po Antrojo pasaulinio karo. tuomet, kai pavienės šalies saugumas pasidarė neatskiriamas nuo jos kaimynų, o drauge ir nuo viso regiono ar pasaulio šalių saugumo. Į nacionalinį saugumą

ilgai žiūrėta kaip į visų pirma „karinę problemą“.Saugumas apibrėžiamas vien kariniais terminais, išimtinai kreipiant dėmėsį i karinės jėgos pusiausvyrą, o svarbiausiu nacionalinio saugumo politikos tikslu laikomas valstybės gynimas nuo atvirų kariniu grėsmių(lki pat 9-ojo deš.pabaigos). Taip dėmesio nesulaukdavo kitos grėsmės, nė kiek ne mažesnės liek valstybės, tiek jos piliečių saugumui. Tačiau kintanti tarptautinė aplinka natūraliai suponavo platesnę saugumo sampratą. Buvęs madingas teiginys „saugumas – tai sąlygų apsiginti sukūrimas“ pamažu prarado savo reikšmę. Nqacionalinio saugumo sąvokos turinys gerokai išsiplėtė apimdamas politinius, ekonominius socialinius, ekologinius ir kt. vveiksnius Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra tautos galimybė išlikti ir vystytis. Nacionalinis saugumas šiame apibrėžime turi dvi puses. Viena, tai reiškia, jog norima apsisaugoti nuo vidinių ir išorinių grėsmių nacijos gerovei ir egzistencijai. Antra, tai reiškia, jog turi būti ieškoma galimybių ir būdų pasiekti tokius tikslus, kurie leistų tautai vystytis ir tobulėti. Svarbu įžvelgti skirtumą tarp tradicinės gynybos bei saugumo strategijos – ginklo (militarinės) strategijos – ir naujosios, netradicinės strategijos, besiremiančios pirmiausia politinėmis, diplomatinėmis, kultūrinėmis priemonėmis. Netradicinė saugumo samprata iškelia ne militarinius ir finansinius, bet pirmiausia tautos sąmoningumo bei intelekto išteklius. Pasikeitimai Europos centre suformavo kokybiškai naujas saugumo tendencijas, kartais vadinamas megatendencijomis. Viena jų ir yra ta. kad ne karinė jėga grynuoju pavidalu, o ekonominė ir technologinė šalies galia nulemia jos realią jėgą ir įtaką pasaulyje. Kadangi karinė galia nėra svarbiausia, nė kariniai veiksmai, nukreipti saugumo link. nėra svarbiausi. Saugumo tikslas yra ne pergalė, o taikos palaikymas ir įtvirtinimas.

Lietuvos nacionalinis saugumas 1990-aisiais.Reikėjo konceptualiai apmąstyti nacionalinio saugumo užtikrinimo organizavimą ir ***********************baze( valstybes nacionalinio saugumo -koncepciją – išplėstą sąvokų apie gyvybiškai svarbias šalies interesų gynimo nuo išorinės ir vidinės grėsmės sąlygas, priemones ir būdus sistema). Lietuvos politinę padėtį 1990 m.atkūrus nepriklausomybę apibūdina du pagrindiniai bruožai: 1) istorine specifika – ėėjimas iš totalitarinės santvarkos į demokratinę ir 2) sudėtinga geopolitinė situacija. 1) Lietuvai reikėjo pasiekti toki kultūrinį ir ekonomini lygį- kurį jau buvo pasiekusios kultūringos Europos

valstybės Lietuvos išsilaisvinimas iš unitarinės, totalitarinės valstybės varžtų

ir kelias į civilizuotą pasaulį buvo galimas tik sukūrus demokratinę teisinę valstybę, pasirinkus naujus Jungtinių Tautų keliamus strateginius veiklos tikslus ir jų įgyvendinimo sąlygas, priemones bei būdus. Vidinį valstybės saugumą lemia asmenybės, visuomenės ir valstybės interesų tenkinimo ir derinimo sąlygos: politinė (teisinė valstybė, realizuota galimybė kiekvienam dalyvauti poliu’koje).socialinė (gera gyvenimo kokybė kiekvienam) ir ekonominė demokratija. Todėl perorientuojant Lietuvos valstybinį gyvenimą demokratinių vertybių linkme, reikėjo ne tik pertvarkyti šalies ūkį rinkos ekonomikos pagrindais, steigti naujas valstybės institucijas, kurti naujus įstatymus, užtikrinti jų vykdymą, bet ir modernizuoti pačią tautos teisinę sąmonę kaip naujos valstybinės, teisinės realybės kūrėją. 2) Specifinė geopolitinė aplinka. Ddidžiausios išorės grėsmės Lietuvos saugumui kilo iš Rusijos ir Baltarusijos. Lietuva turi labai ilgas sienas su šiomis militarizuotomis, politiškai, ekonomiškai, ekologine ir socialine prasme nestabiliomis ir sunkiai nuspėjamo elgesio valstybėmis, viena kurių (Rusija) turi branduolinę ginkluotę bei specifinį interesą laiduoti tranzitą per Lietuvos teritoriją į Karaliaučiaus kraštą (arba Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį). Baltarusija, kaip ir Rusijai priklausanti Kaliningrado sritis, yra Europos vieta. kurioje sukoncentruota didžiausia Europoje įprastinė ginkluotė.

Tad Baltarusijos ir Kaliningrado srities demilitarizavimas taip pat tapo Lietuvos saugumo interesu .Atkūrusi nepriklausomybę. Lietuva vėl įgavo buferinės valstybės vaidmenį, tapo Vakarų ir Rvtų_valstybjnių įvairiapusiškų interesų sąlyčio zona su visais iš to kylančiais pavojais ir pirvalumais. Lietuva ir kitos Baltarusijos valstybės nuo seno yra konflikto tarp Rytų ir Vakarų zona, patyrusi stiprią svetimų kultūrų ir interesų Įtaką. Kita vertus’,’valstybės tarpininkės padėtis teikė palankių galimybių sukurti

racionaliausią ir patogiausią tranzito kelią ir tuo remiantis tapti Rytų – Vakarų interesu centru. Geopolitiniu požiūriu ssvarbiausias saugumo tikslas buvo – sukurti Lietuvą supančių valstybių ir pačios Lietuvos interesų derinimobeitenkinimo mechanizmą, siekti maksimaliai įmanomos nepriklausomybės tiek nuo Rytų, tiek nuo Vakaru. 1990

metais atkūrusi nepriklausomybę LR turėjo šias alternatyvas savo kariniam saugumui užtikrinti:neutraliteto

politika; jungiamasi į keliu mažu valstybių (trijų Baltijos šalių) aliansa:dvišali aljansą su viena didžiųjų valstybių naryste daugiašaliame kolektyviniame aljanse. Pagrindiniu argumentu prieš neutralitetą tapo aiškiai per didelės tokios politikos

išlaidos, kurios tektų Lietuvai. Neutraliteto pagrindas yra didelis valstybės politinis aktyvumas ir patikima gynyba, lleidžianti valstybei, kilus grėsmei, būti pasiruošusiai savo pačios jėgomis duoti atkirtį potencialiam qagresoriui.Valstybė turėtų turėti moderniausią (vadinasi, brangiausią) ginkluotę. Neutraliteto politika yra perspektyvi tik visapusiškai išsivysčiusiai stipriai ir turtingai valstybei.Be to, Lietuvos neutralitetas būtų buvęs sunkiai įmanomas ir dėl didelės jjos strateginės reikšmės Rusijai kuri galėtų pamėginti susigrąžinti Lietuvą į savo įtakos sferą net ir patirdama gana didelių nuostolių.

Kit Dvišalis aljansas su viena didžiųjų valstybių Lietuvai buvo visiškai neįmanomas ir nepriimtinas. JAV tiesiog būtų nesutikusi su tokiu aljansu teigdama prioritetą kolektyviniam gynybos aljansui – NATO. O sąjunga su Rusija iš principo negalima Jau vien todėl, kad Lietuva suvokia save kaip europinės, o ne eurazijinės civilizacijos valstybę. Negana to, jungtis į aljansą su Rusija Lietuvai draudžia pamatinės konstitucinės normos – Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo i postsovietines Rytų sąjungas“ Taigi vienintelis tinkamas Lietuvos karinio saugumo užtikrinimo būdas-šalies narystė daugiašaliame kolektyvine gynyba grindžiamame aljanse. NATO kaip aljansas, saugantis bendras Europos ir transatlantinės valstybių bendrijos, kurios dalimi save suvokia Lietuva. vertybes ir ssuteikiantis patikimas saugumo garantijas tapo esminiu Lietuvos nacionalinio saugumo bei užsienio politikos prioritetu.

1996_m: gruodžio 19d^buvo priimtas Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų Įstatymas, nustatantis Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus (6 straipsniai- priedėlis (sudaro preambulė, 3 dalys, suskirstytos į 25skyrius. o pastarieji dar skirstomi į skirsnius). Priedėlyje apibūdinamas nacionalinio saugumo_politikos tikslas ir bendrosios nuostatos, rizikos veiksniai ir pavojai Ljetuvos_saugumui, saugumo užtikrinimo priemonės, nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos. Pagrindinis dėmesys diskusijose skirtas saugumo nuo išorės priešu problemoms, paliestos ir šalies viduje egzistuojančios grėsmės saugumui. TTačiau diskusijose dėmesys vidaus grėsmių problemoms neatitiko jos svarbos, užtikrinant Lietuvos, kaip mažos valstybės, nacionalinį saugumą. Dažnai apsiribojama vidaus grėsmių egzistavimo pripažinimu, jų išvardijimu. Pačios vidinės grėsmės (pvz.. kriminogeninės sąlygos, korupcija) interpretuojamos veikiau kaip vidaus sąlygos, kurioms esant valstybė ir visuomenė yra labiau pažeidžiamos. Visuomenės silpnumą

gali lemti įvairios priežastys, bet visų skiriamasis bruožas yra stiprios grėsmės valdžiai šalies viduje – netik ta prasme, kad tam tikros grupės siekia jėga nuversti teisėtą valdžią, bet irta prasme, kad valdžia nepajėgia užtikrinti efektyvaus grįžtamojo ryšio tarp savęs ir gyventojų. Nors Lietuvai negalima priskirti daugelio silpnų visuomenių požymių (aukštas politinio smurto lygis, aukštas masinės informacijos priemonių valstybinės valdžios kontrolės laipsnis ir kt.). bet ji nėra ir stipri visuomenė.

Nacionalinio saugumo vidaus aspektai ir geopolitinė bei karinė problematika_dažinaį_yra autonomiški, o jeigu jų tarpusavio sąveika ir akcentuojama, tai beveik visada vienpusiškai, išorės veiksniams suteikiant dominuojantį pobūdi. ^Nagrinėjant nacio nacionalinio saugumo problematiką svarbu suvokti, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali kilti tiek iš išorės, tiek valstybės viduje..Norinčiai įeiti į Europos „‘bendruosius namus“ Lietuvai svarbiausiais uždaviniais tapo realios nepriklausomybės atkūrimas ir valstybingumo instancijų bei nacionalinės ekonomikos kūrimas, ūkio struktūrų keitimas ir ekonominė integracija Europoje, mokslo ir išsimokslinimo skatinimas, aiškių perspektyvų numatymas. Tokiomis sąlygomis kokios susiklostė Lietuvai atgavus nepriklausomybę ypač ssvarbu buvo minimizuoti vidaus saugumo grėsmes.

EUROPOS SĄJUNGOS BENDRA UŽSIENIO IR SAUGUMO POLITIKA

BUSP buvo sukurta Mastrichto Sutartimi, kuri įsigaliojo 1993. apibrėžiami pagrindiniai BUSP uždaviniai: užtikrinti ES pamatinius interesus ir nepriklausomybę; stiprinti ES saugumą; saugoti taiką pasaulyje ir didinti tarptautinį saugumą; skatinti tarptautinį bendradarbiavimą; stiprinti demokratiją, įstatymo galią ir pagarbą žmogaus teisėms.

BUSP struktūra: du kartus susirinę į Europos Viršūnių tarybą valstybių ir vyriausybių vadovai, lydimi užsienio reikalų ministrų, bei Europos Komisijos Pirmininkas ir Išorinių santykių komisaras svarsto ir nustato bendras gaires ir pagrindinius principus BUSP srityje. Europos Viršūnių taryba vienbalsiai priima bendras strategijas, kuriose atsispindi bendri šalių interesai.

Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių taryba (Taryba) turi užtikrinti, kad bendroje užsienio ir saugumo politikoje ES veiksmai būtų vieningi nuoseklūs ir efektyvūs

Politikos saugumo komitetas atsakingas už tarptautinės situacijos stebėjimą; krizės atveju jis atlieka pagrindinį vaidmenį apibrėžiant ES atsaką.

Europos Komisija išorinių reikalų generalinis direktoratas taip pat atsakingas už darbinių santykių palaikymą ir stiprinimą su tarptautinėmis organizacijomis (ESBO< NATO