Mokslinių straipsnių analizė

Turinys

TURINYS 2

VIEŠOSIOS POLITIKOS ANALIZĖ 3

ESTETINIAI POLITIKOS ELEMENTAI 5

KASDIENYBĖS POLITIZACIJA: (NE)POLITIŠKUMO EFEKTAS LIETUVOS POLITIKOJE 6

Viešosios politikos analizė

Begalės mokslinių ir sunkiai suprantamų paprastam žmogui terminų Albek straipsnyje, kuriame autorius kaip įdomiausią politikos aspektą įvardija jos turinį ir politinės elgsenos padarinius

Autorius policymoklus kildina iš siekio padaryti viešosios politikos tyrimą savarankišku mokslu. Nors tai ir kilo iš gilios senovės, bet išryškėjo „tik XIX a. ir XX a. atsiradus poreikiui sumokslinti politologiją“.

Tačiau politikos mokslas savo pirmajame gyvavimo etape daugiausia nagrinėjo polity, o antrajame – politics, o tiesiogiai politikos turinio ttaip ir netyrė. Pažymima, kad politikos mokslo tragedija glūdi tame, kad siekiant didesnio moksliškumo buvo mažiau kreipiama dėmesio į realias aktualijas ir visuomenės problemas. Būtent viešosios politikos raida bei su ja susijusios mintys yra analizuojamos šiame straipsnyje.

Įvykių raidos peripetijas vainikavo tai, kad galiausiai turinys atsidūrė politikos mokslų dėmesio centre, kur anot autoriaus ir yra jo vieta. Politinės analizės pradžia autorius laiko „1951 m. Išleidus D. Lernerio ir H. Lasswello antologiją“.

Albek nagrinėjamam Lasswello straipsnyje „Viešoji politika kaip dėmesio centras“ iškelti trys rreikalavimai yra svarbiausi viešosios politikos analizei ir turėjo milžinišką įtaką formuojantis viešajai politikai.

Albek daro prielaidą, kad mokslinis suvokimo padalijimas į atskirus mokslus suteikia tą pranašumą, jog taip galima susitelkti į vieną dalyką, tačiau sukelia problemų, kai prireikia praktinių viešajai politikai ssvarbių žinių.

Apibendrinant galima pasakyti, kad viešosios politikos tyrimai negali sutikti su tradicine politikos sąvoka, priešingai – turi ieškoti platesnio veiksnių spektro, tiesiog turi daryti įtaką konkrečiai politikai ir politikams. Šie tyrimai anot Albek, kyla iš reikalavimo pateikti praktines žinias ir priimant politinius – administracinius sprendimus, tačiau politikos analizė turi būti akivaizdžiai normatyvinė. Viešosios politikos analizę vis dar kamuoja žinių bei analizės skirtingumas. Šioje vietoje autorius aiškiai parodo savo poziciją remdamasis Torgersono mintimis, kuriomis teigiama, kad „kaip peržengti plyšį tarp „yra“ ir „turėtų būt““. Tačiau šis klausimas visgi išlieka aktualus.

Įvardija tris pagrindines „viešosios politikos mokslų integracijos į supradiscipliną“ priežastis, kurios ir lėmė, kad realiai visa tai įvyko greičiau nei planuota.

Apskritai politika remiasi kompromisais ir iš jų išplaukiančiais suformuluotais tikslais.

Politikos analizėje pasislenkama nnuo esminių klausimų apie geros ar blogos politikos sandarą link problemų, nagrinėjančių demokratinio proceso organizavimą dalyvavimui priimtinu būdu.

Remdamasis šiuo tyrimu Albek teigia, kad nebuvimo vienodos nuomonės „dėl reikalavimų viešajai politikai jie tapo neišspręstų energinių diskusijų objektu“. Daroma išvada, kad tai „viešosios politikos analitikai plėtoja savo srities dalyką“.

Manau, kad straipsnis aktualus dabartinei visuomenei, kurioje viešoji politka jau gerokai įsigalėjus. Susiformavimo eiga ne tik nuosekliai išdėstyta, tačiau ir paremta įvairiomis mintimis, filosofiniais pasisakymais. Padaryta prielaida, kad yra gerai suskirstytas mokslas, man priimtina, nnes tada bet koks žmogus turi galimybę gauti maksimalias žinias būtent vienoje, jam priimtiniausioje srityje, tačiau kaip ir Albek pastebi, tai tikrai nesuteikia pranašumo elementariose situacijose, kai reikia daugiau praktinių įgudžių bei bendro išprusimo.Aš manau, kad viešieji politikos tyrimai yra neatsiejami nuo dabartinių politikos mokslų, tačiau jie turi neatsiriboti nuo vertybių bei žinių.

Estetiniai politikos elementai

Vykstant nuolatinei kovai tarp praktinio, teorinio, meninio požiūrio į politiką, šiuo straipsniu autorius siekia parodyti estetinio elemento vaidmenį politikoje ir nubrėžti politinių fenomenų estetizavimo ribas.

Pirmoje šio straipsnio dalyje nagrinėjama apšvietos natūralizmo ir romantiško ekspresionizmo kova.. Autorius stengiasi neaukštinti vienos ar kitos pozicijos, tiesiog atlieka „švietėjišką“ veiklą ir nupasakoja tiek apie vieną tiek apie kitą pusę.

Nagrinėjant meno santykius su politika yra daroma prielaida, „kad menas daro tam tikrą poveikį politikai“ remiantis buvusio sovietmečio patirtimi bei V. Kavolio nuomone.

Nepamirštamas ir Nietzshe, kuris pirmasis nuosekliai atskyręs meno, teorijos ir kasdienės praktiką, nors, kaip pastebima autoriaus, tai virto liberalizmo kritika.

Romantikų tapsmą galinga įtakinga politine jėga A. Jokubaitis motyvuoja to meto visuomene, bei jos poreikiu, kad kas nors „imtūsi politinės misijos -valdyti žmonių protus, priešintis valdžiai“. Šių dienų aktualią dilemą – dabartinių politikų – praktikų kone svarbiausią veiklos sritį – įvaizdžio formavimą, straipsnio autorius ivardija kaip postmodernistų įtaką visai politikai.

Dabartinio ppolitikos estetinimo įtaka nurodoma kaip požiūrio į mokslą pasikeitimas ir epistemalogijos pasitraukimas iš filosofinių diskusijų, o besiginčijančius dėl politikos prigimties apibūdina kaip „vadinamosios „estetinės politikos“ šalininkus“.

Z. Baumano socialinės erdvės padalijimą („kognityvinę, moralinę ir estetinę“) A. Jokubaitis komentuoja teigdamas, jog postmodernios visuomenės piliečiai vengia bet kokio moralinio įsipareigojimo.Postmodernistų veiklos kritikoje argumentuojama, kad postmodernistai, kurie neatskiria praktikos, mokslo ir meno kaip „ skirtingų žmogaus patyrimo modusų“, taip pat iškelia tik romantiškam mąstymui budingas idėjas.

Paneigiant, kad tarp „politinio ir estetinio sprendinio nėra jokio pranašumo“ teigiama, kad politikai vadovavosi savo veikloje ne griežtais moksliniais patarimais, o rėmėsi labiau į menininkus panašesnėmis priemonėmis, kaip „sveiku protu“, įžvalga, intuicija, praktine išmintimi. Iš šio teiginio daroma išvada, kad „tikrai didis politikas panašesnis į meninką“. Vardijama ir daugiau bendrų tarp politikų ir meninkų bruožų bei veiksmų, o taisyklės ir normos apvienija tiek pačius meninkus („sutaria dėl grožio“), tiek ir politikus („dėl socialinių normų“).

Arendt teiginiais apie meno ir politikos panašumą ir komentarais papildoma., kad vis dėl to švietėjai klydo manydami, jog politiką galima pajungti mokslui, o romantikų pastangos supoetinti politiką taip pat klaidingos.

Šiuo straipsniu A. Jokubaitis daro prielaidą, kad politikos nėra apskritai, o mes susiduriame tik su trimis skirtingomis šio dalyko supratimo ir aiškinimo perspektyvomis, kuri geriausia neįmanoma ppasakyti, nes sykį tinka viena, sykį – kita.

Manau, kad šis straipsnis yra aktualus tuo, kad nagrinėjamas politikos santykis su teorija bei menu. Kas įtakojo dabartinės politikos (nei romantines, nei teorines) susiformavimą. Manau, kad politiką tikrai turi paveikti ir menas ir teorija. Tad mano nuomone, klysta ir švietėjai, ir romantikai teigdami, kad tik jie yra teisūs. Geram politikos praktikui privalu mokėti meniškai išsisukinėti iš situacijų bei „vaidinti“ prieš rinkėjus. Be teorinių žinių, kaip matosi iš kai kurių dabartinių politikų ne tik pasisakymų ( kaip pasisakė vienas politikas: „lietuvos kaimynė europos sąjunga.“), bet ir veiksmų, kai nenutuokiama, kas daroma visiškai ignoruojant teorines žinias bei jų reikalingumą sprendžiant įvairias problemas. Ypatingai dabartiniai politikai reikalingas vadinamasis estetinimo procesas.

Kasdienybės politizacija: (ne)politiškumo efektas Lietuvos politikoje

Straipsnyje nagrinėjama, kaip klostosi nauja politiškumo dimensija – (ne) politiškumo efektas politikoje, kuris pasiekiamas politikai prasiveržus į kasdienybę.

Aptariama pastaba, kad į visuomenę sugrįžus individui, pasirodo jis išėjo iš politikos. Tai gi straipsnyje svarstoma, kodėl reikia ir kaip galima sugražinti individą į politiką.

Nors straipsnis ir parašytas 2003 metasi, tačiau autoriaus pastebėta mintis labai tinka šių dienų politikai. „Daugybė nuogąstavimų dėl individų pasitraukimo iš politikos galėtų tapti istorija, jeigu politinėje dienotvarkėje atsirastų kasdienės žmonių problemos“. Kasdienybė rodo, kad politinis spektaklis ir politiko vieta yra

daug svarbesnė nei eilinio piliečio problema. Puikiai pastebima, kad „politika dabar daroma ne tik partiniuose ir vyriausybės posėdžiuose, bet ir koncertų aikštelėse bei telestudijuose“. Viso straipsnio metu Laurėnas palaiko poziciją, kad „politinis spektaklis – apeliacija ne į proto, bet į jausmus“, o tai anot Degučio paskata politikams daryti poloitini spektaklį, nes šį šou pripažįsta „Lietuvos rinkėjas“ labiau, nei racionalius argumentus. Laurėnas teigia daugumai aktyvių piliečių pastebėtą įvykį, tai, kad patys politikai rinkimų kompanijos metu „kandidatai ne tik nacionalinių problemų, bet iir nesugeba pasakti kokiai politiniai partijai atstovauja.“ O remdamasis naujausiais tyrimais daro išvada, kad „nepasitikima ne politinėmis institucijomis, bet poltikais“, kurie visad nepateisina rinkėjų lūkesčių.

Pastebėti nesunku vieną iš priežasčių, įtakojančią būtent tokią būseną dabartinėje politikoje, tai tradicija atsieti kasdienybę nuo politikos. Tokiu būdu Laurėnas įvardija šiek tiek prieštaringą analitinę konstrukciją – (ne) politiškumo efektas politikoje. Jį modeliuoja straipsnio autorius remdamasis R. Ingleharto pamatinės visuomenės, M.Castellso informatyvios visuomenės ir A. Giddenso gyvenimo politikos konceptais, o sukuriamas dalyvaujant politikoje „ne tradicinėmis, bbet kasdienėmis formomis“. Šiame straipsnyje analizuojamos politinio spektaklio galimybės išlaikyti politikos „tvarumą“.

Laurėno nuomone, „ketvirtosios valdžios“ įtaka politikai yra didžiulė, kurią apibudina kaip infokratiją, kas reiškia mediapolitikos atsiradima visuomenėje. Žiniasklaida gali ne tik „nesenas istorines patirtis nustumti į praeitį ir ppadėti mums užmiršti visai neseną istoriją“, bet ir visai senas istorijas iškapstyti. Nuolatiniai politiniia spektakliai – skandalai parodo tikrają žiniasklaidos įtaką politikai. Anot Laurėno „informacnis patrauklumas šiandieninei visuomenei tampa vertingesnis už infomacinį objektyvumą.“.

Iš politikų naudojimosi žiniasklaidos potencialu sudominti žmones politika, straipsnio autorius bando surasti atsakymus į gana retoriškus klausimus: „politika tampa atviresnė ir demokratiškesnė?“, „Ar tai nereiškia, kad kuriama nauja politikos funkcialumo utopija?“.

Į pastarajį klausimą straipsnyje suformuojamas gana aiškus atsakymas. Anot Laurėno politinis spektaklis ne tik efektyvi priemonė priartinanti politikus ir politiką prie kasdienybės, perduoti politnę informaciją, bet kartu tai kuria ir naują masinės politinės demokratijos utopiją.

Keliama prielaida, kad informacinėmis priemonėmis ,pasitelkus politinį spektaklį, piliečiai yra nukreipiami nuo realių dalykų į tai „kas skelbiama ir rodoma“, kuri tinkama Lietuvos kasdienybei.

Laurėnas ssavo tyrimu daro prielaidą, kad kasdienybės politizacijos įtaka politikos funkcialumo didėjimui – tai tik banymas nutolinti, paskunės universalios politinės idėjos išnykimą.

Šiame straipsnyje su daugeliu iškeltų problemų, prielaidų bei jų analize sutinku, nes pastarieji politiniai įvykiai Lietuvoje, akivaizdžiai parodo, kad jau ir Lietuvoje sugebama režisuoti politinius spektaklius, kurie žiniasklaidoje yra daug daugiau liaupsinami nei paprastų žmonių problemos, į kurias kuo toliau, tuo mažiau žiūrima. Nuolatinių spektaklių „režisavimas“ tampa jau kone kasdiene politikų rietenos dalimi. Galop piliečiai būtent veikiami per didelio kiekio ppolitinio šou pasitraukia iš politikos. Vis dažniau nesinori domėtis žiniasklaidos pateikaima informacidja, nes ji iš dienos į diena tampa vis politiškesnė (straipsnyje teigiama, kad informatyves laidas žiūri 20 – 30 % Lietuvos gyventojų).

Pastarieji seimo rinkimai patvirtino Degučio teiginį apie „Lietuvos rinkėją“, kai laimėjo populistinė paritija surengusi tiesiog geresnį politinį šou.

Apibendrinimas

Visi trys straipsniai nagrinėja viešąją politiką.

„Viešosios politikos analizė“ ir „Estetiniai politikos elementai“ yra labiau teoretiniai straipsniai, kurie analizuoja politikos mokslus. Pastebima, kad juose yra daugiau siejama pačių politikos mokslų kilmė bei ryšiai su viešumu ar menu, bei svarbiausia, su teorija, kuri dažnai neatitinka realybės. Moksliškais terminais analizuojama sunkiai suvokiami dalykai.

Politika ir realybė daugiau akcentuoja mano pasirinktame straipsnyje „Kasdienybės politizacija: (Ne) politiškumo efektas lietuvos politikoje“. Jis vienintelis aptaria realią, o ne mokslinę politiką ir jos santykius su Lietuvos žmonėmis, analizuoja realias, daug mažiau moksliškas terminologijas. Beje, viešosios politikos, kaip ir šiame straipsnyje, šiek tiek panašias keliamas problemas galima aptikti ir „Viešosios politikos analizėje“.

Analizuojant Laurėno ir Jokubaičio straipsnius pastebėjau, kad jų skiriami patarimai „politikams“ šiek tiek panašus. Tiek vienas teik kitas mokslininkas pabrėžia estetiškos ir kultūringos politikos pranašumus bei reikalinguma šiuolaikinei visuomenei.

Galop perskaičius visus tris straipsnius galima padaryti išvada, kad idealios politikos formos nėra ir kažin ar bus kada.