Mokslo raidos istoriniai etapai

Įvadas

Mokslas yra svarbiausias visuomenės dvasinės kultūros vystymosi elementas ir aukščiausia žmonijos žinių forma. Sparčiai tobulėjant visuomenėje vykstantiems procesams, vis labiau akcentuojama investicijų į mokslinius tyrimus, kaip į prioritetinę visuomenės raidos kryptį, svarba. Tai pat pabrėžiama, jog gyvenimo kokybė gerėja per mokslinius tyrimus visuomenei rūpimais klausimais. Tai savo ruožtu reikalauja reikalauja tyrimų atlikimo kokybės, jie turi būti subalansuoti ir patikimi, atitikti etinius ir moralinius principus.

Žodis ,,mokslas“ tiesiogine prasme reiškia sukauptų žinių sistemą. Mokslas – milžiniškas, sukauptas žmonijos žinių lobis. Jis yra nnuolatinės raidos procese. Tai ilgaamžės žmonijos pažintinės veiklos raidos rezultatas. Mokslas turėjo nueiti ilgą pažinimo kelią, kuriam turėjo įtakos atskirų visuomenių formavimosi ypatumai, techninė bei kultūrinė pažanga.

Šio darbo tikslas, parodyti kaip susiformavo šiuolaikinis mokslas, kokius etapus jis turėjo praeiti. Šiam tikslui pasiekti, šiame referate, stengsiuosi pasiekti tokius uždavinius:

• Parodyti mokslo istorinę raidą, kurią suskirsčiau į tris etapus-dalis;

• Pirmoje dalyje supažindinti su senųjų amžių mokslo raida;

• Antroje su apžvelgti viduramžių ir renesanso laikotarpio mokslą;

• Trečiojoje apibūdinti XVIII-XX a. vidurio mokslo vystymąsi. (XX a. antros ppusės mokslas apima kitą siūlomų referatų temą, todėl aš savo referate apie tai neminėsiu.)

Daugiausia remsiuosiu K. Kardeliu ir R. Tidikiu, kurie gana išsamiai aprašo patį mokslą ir jo istorinę raidą.

Senųjų amžių mokslo raida

Yra manoma, kad mokslo ištakų reikėtų ieškoti nnuo pat žmogaus atsiradimo, t.y. praėjus daugiau kaip 4 milijardams metų. Sudarydami pastovias bendruomenes, kurioms buvo būdinga tam tikra materialinė kultūra, žmonės išsiskyrė iš gyvūnų pasaulio. Šios bendruomenės savo sukurtas priemones ir būdus kaip prasimaitinti ir apsiginti galėjo išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms. Tai buvo vienas iš svarbiausių mokslo ištakas įtakojusių veiksnių.

Pirmieji žmogaus egzistencijos įrankiai, lazda ir akmuo, praplėtė jo galimybių ribas. Su šių įrankių panaudojimu bei jų gamyba siejama techninės pažangos pradžia. Žmogus bandydamas ir klysdamas sužinojo, ką gali valgyti ir ko turi saugotis, pažino medžiojamus žvėris ir kai ką išmanė apie augalus. ,,Vienas didžiausių to meto žmonijos laimėjimų buvo ugnies atradimas ir jos išsaugojimas. Darbo įrankiai buvo mechanikos ir fizikos pagrindas, o ugnis – chemijos pagrindas“ . Jau ssenovės akmens amžiuje buvo padėti praktiniai receptų pagrindai, iš kurių vėliau išsirutuliojo racionalioji chemija. Be to, žinios sukauptos apie augalus ir gyvūnus, padėjo pamatus šiuolaikinei biologijai.

Tuo metu pradėjo reikštis pirmosios religijos formos. Viena tokių, tai totemizmas – viena seniausių pirmykštės religijos formų, kuriai būdingas tikėjimas į antgamtinį ryšį su totemu (gyvūnas, augalas arba negyvosios gamtos daiktas, kurį garbino pirmykštė žmonių grupė). Su mokslu susijusios įvairios ritualinės totemizmo apeigos. Jų metu buvo giedami himnai, kurie išreiškė mitus apie pasaulio atsiradimą ttotemų viazdiniais. Tai buvo pirmasis formalus mokymas apie įvairius to meto reiškinius. Mitai dažnai būdavo nesuprantami, kol jų nepaaiškindavo faktais, t.y piešiniais ant sienų. Iš mitų neretai kildavo mokslo teorijos.

Dar neturėdamas apie gamtą pakankamai žinių, žmogus jau sugebėjo gauti iš jos apčiuopiamos naudos. Žmogui svarbiausia buvo žinoti, ko laukti ir imti tai, ką gamta duoda, jis nesistengė ką nors kurti. Tai stebimųjų ir aprašomųjų mokslų sfera. Tuometinė racionalaus pažinimo sritis nebuvo plati, tačiau ji užėmė didžiausią dalį to, kuo to meto žmogus domėjosi. Taigi ,,racionalaus žmogaus mąstymas atsirado jam sąveikaujant su savo aplinka, o statikos ir dinamikos šaknys buvo atrastos gaminant įrankius“ .

Šiuo laikotarpiu per praktinę veiklą buvo sukaupta nemažai žinių, kurios sudarė būsimo mokslo atsiradimo prielaidas, tačiau dar buvo būtinos atitinkamos socilinės sąlygos, tokios kaip deramas gamybos būdas, visuomeninių santykių bei kultūrinių tradicijų lygis. Šios sąlygos susidarė VI a. pr. Kr. Graikijoje. Prieš tai visuomenė perėjo dar vieną savo vystimosi etapą – naujajį akmens amžių.

Šis laikotarpis žmonijos istorijoje svarbus tuo, jog su juo siejama civilizacijos pradžia. Vienas didžiausių pasiekimų, tai palaipsniui atsiradusi žemdirbystės technika, kuri kartu su ugnies ir energijos vartojimu buvo vienas didžiausių žmonijos atradimų, įtvirtinusių žmogaus viešpatavimą gamtoje. Žmogus nustojo gyventi parazitiškai(kenkti gyvūnams), nes galėjo laikyti gyvulių iir pasisėti grūdinių kultūrų, jis tapo mažiau priklausomas nuo gamtos.

Šiuo laikotarpiu atsiranda kiekybinis mokslas. Plėtojantis amatams ir prekybai, iškilo būtinumas matuoti. Pradžioje tai buvo įvairios pintinės, ąsočiai, pilni kokių nors medžiagų. Vėliau sukurtos svarstyklės, kurios yra labai svarbios mokslo raidai. Mokėjimas skaičiuoti buvo pritaikomas kalendorių sudarymui, prasidėjo astronomijos pažanga. Pvz., ,,buvo sukurta dangaus sukimosi idėja ir bandyta įrodyti reguliariai pasikartojančių dangaus kūnų kitimų įtaką ne tik gamtai, bet ir žmogaus organizmui“ . Tuo metu astrologija užsiiminėjo žmonės, priklausantys aukščiausiam luomui, kuris taip pat domėjosi medicina.To meto gydymas buvo labai primityvus, tačiau ligonių stebėjimai, matyt, ir buvo medicinos mokslų (anatomijos, fiziologijos) pradžia.

Taigi mokslo pradžia ir jo laimėjimai buvo susiję su miestų atsiradimu. Kita vertus, mokslo pažangą skatino žyniai, nes tik jie turėjo rašto ir skaičiavimo priemones. Jie aiškindavo daugelį reiškinių sau naudungu spiritualistiniu būdu, taip pakenkiant mokslo pažangai. Dar mokslo raidą stabdė įvairūs tuo metu vykę karai, kurie dažnai supriešindavo visuomenę.

Sekantis etapas yra pats svarbiausias mokslo raidos istorijoje. Tai vadinamas geležies amžius, kai suklestėjo tokios stambios civilizacijos, kaip Graikų ir Romėnų. Daugiausiai mokslui nusipelnė graikai, jie suformavo visas bendrąsias problemas, iš kurių išsivystė šiuolaikinis mokslas.

Pirmasis graikų filosofas buvo Falesas, kuris teigė, jog pradžioje visur buvo vanduo, o vėliau iš jo aatsirado žemė, oras bei gyvosios būtybės. Dialektinės filosofijos pradininkas buvo Herakleitas iškėlė mintį, kad viskas keičiasi, į tą pačią upę neįbrisi du kartus, vanduo bus jau kitas. Demokritas iškėlė atomistinę idėję, kad viskas yra sudaryta iš mažų dalelių. Pitagoro ir jo mokinių nuopelnas buvo bandymas pagrįsti prielaidą, kad Žemė yra rutulio formos ir juda kartu su kitais dangaus kūnais – Saule ir Mėnuliu. Pitagoriečiai taip pat yra matematikos ir fizikos pradininkai.

Labai svarbi šiuolaikiniam mokslui yra graikų medicina. Be abejo, reikia išskirti Hipokratą, kuris yra vadinams medicinos tėvu. Tuo metu atliekami skrodimai parodė, kad smegenys, o ne širdis yra jutimo organai. Taip pat paminėtinas Empedoklis, kuris sugalvojo dabar psichologijoje charakterio tipui nustatyti naudojamus sangviniko, choleriko, flegmatiko ir melancholikas pavadinimus. Taip pat svarbus graikų mokslininkas buvo Archimedas. Jis daug nuveikė matematikoje, fizikoje, ypač kuriant mašinas, remiantis mechanikos dėsniais.

Svarbiausiais graikų mokslininkais laikomi Sokratas ir Aritotelis. Pirmasis sukūrė logiką, kuri rėmėsi argumentacijų metodu, kai užduodant klausimus galima paaiškinti priešininko žinias. Atėnuose Sokratas turėjo didelį autoritetą, tačiau buvo ir priešininkų, kurie norėjo jo mirties. Aristotelis laikomas svarbiausiu graikų mokslininku, jis svarbus logikai, fizikai, taip pat biologijai ir humanitariniams mokslams. Vertinga jo klasifikacijos idėja, leidžianti klasifikuoti daiktus pagal jų panašumą ir skirtumus. Jis buvo

pirmasis enciklopedistas. Jis pirmasis aprašė gamtos, visuomenės ir mąstymo dėsningumus. Iki Aritotelio žinių klasifikacijos idėja savo žinių pradmenis turėjo jau Senovės Rytų šalyse. Tačiau ,,antikos mąstytojų epochoje atsirado visų vėlesnių mokslų klasifikacijos principų užuomazgos, t.y. jų skirstymas pagal objektą į tris sritis: gamta (fizika), visuomenė (etika) ir mąstymas (logika)“ .

Atsiskyręs nuo mitologijos, natūrfilosofinis pažinimas iš pradžių sujungė mokslą ir filosofiją, bet palaipsniui nuo natūrfilosofijos pradėjo atsiskirti įvairios žinių sritys. Taip pat graikai buvo ir bendrosios mokslo metodologijos pradininkai, antikinės dialektikos kkūrėjai. Jie pastebėjo, kad visi reiškiniai yra tarpusavyje susiję, dėl to gamtoje nuolat vyksta įvairūs kitimo procesai. Jų dialektikoje buvo du pagrindiniai principai: visuotinio ryšio ir kitimo. Ši dialektika rėmėsi tik praktine patirtimi ir stebėjimu, eksperimentinių tyrimų dar nebuvo.

Romos imperijai užėmus Senovės Graikiją buvo perimta nemaža sukauptų mokslių žinių, tačiau jos nebuvo plačiai panaudotos. Viena iš priežasčių galėjo būti tai, kad romėnai nuolat kariavo ir buvo labai užsiėmę žemių plėtimu. Kita, mokslas buvo turtingųjų privilegija ir jie mokslą plėtojo ne ddėl praktinių priežasčių. Be to, dar nebuvo eksperimentinio mokslo, kaip ir visuomenės mokslų.

Viduramžių ir Renesanso laikotarpio mokslas

Žlugus Romos imperijai 476 m., prasidėjo viduramžių mokslo periodas, mokslinio gyvenimo centras persikėlė į rytus: Persiją, Siriją, Indiją. Pavyzdžiui, ,,tuo metu Indijoje jau buvo ppatobulinta skaičiavimo sistema (įvesti arabiški skaitmenys) žymiai supaprastinusi skaičiavimą“ . Daug nuveikė arabai, sukūrė algebros ir trigonometrijos pagrindus. Taip pat ištobulino medicinos mokslą, buvo tiriama klimato, higienos, mitybos reikšmė žmogaus sveikatai, nemažai pasiekta gydant akių ligas. Tačiau musulmonai labiausiai pasižymėjo chemijoje, nes jiems buvo žinoma laboratorinių tyrimų technika. Apie XI a. islamo mokslas apmirė dėl ekonominio ir politinio susilpnėjimo.

Viduramžiais mokslas Europoje išgyveno krizę, nes tuo laikotarpiu labai sustiprėjo religijos vaidmuo. Nors buvo sukurti tokie prietaisai kaip laikrodis, kompasas, taip pat parakas, popierius. Tačiau visa tai pasiekta ne feodalinėje Europoje, bet perimta iš Rytų, daugiausia iš kinų. Kinijoje mokslo ir technikos laimėjimai buvo kur kas pranašesni už Europos. Vėliau technikos pažanga Kinijoje dėl valdančiųjų klasių politikos sumenko.

Šiuo laikotarpiu atsirado specifinė viduramžių mmokslo forma – scholastika. Veikiama religijos interesų įtakos, ji pagrindinį dėmesį skyrė krikščioniškų dogmų kūrimui. Tačiau ji suvaidino nemažą vaidmenį mąstymo kultūroje, tobulino teorinių ginčų ir diskusijų meną. ,,Šiuolaikinės mokslo sampratos kūrimui įtakos turėjo alchemijos bei astrologijos plėtra. Pirmoji, bandymais tirdama gamtines medžiagas ir jų junginius, padėjo chemijos pamatus, o antroji, stimuliuodama reguliarius dangaus šviesulių stebėjimus, kūrė astronomijos bazę“ .

Dėl visų viduramžių laikotarpio sunkumų iš tuometinių kultūrų ilgainiui tik Vakarų Europa galėjo tęsti bei toliau plėtoti graikų mokslą. Kituose kraštuose ssusiklostė nepalankios sąlygos: XV a. musulmonų pasaulis ekonomiškai iširo ir buvo sunaikintas tarpusavio karų, Indija tapo karo lauku tarp musulmonų ir induistų, Kinijoje valstybinė jos sistema trukdė sujungti mokslą ir techniką, tačiau senoji kinų kultūra buvo išlaikyta.

Renesansas apima maždaug 300 metų (1400-1700), jis apibūdinamas kaip mokslinės revoliucijos laikotarpis. Palaipsniui feodalizmas užleisdamas vietą kapitalizmui, įtakoja didžiulius pokyčius visomenėje. Šiuo laikotarpio buvo pakirstas religinio mąstymo viešpatavimas, o tai leido mokslui tapti laisvu nuo religijos.

Vienas žymiausių to meto mokslininkų, tai N. Kopernikas. Jis įrodė, kad žemė sukasi apie savo ašį ir juda apie nejudančią Saulę, tai buvo vienas didžiausių atradimų, kuris padarė perversmą antikinėje mąstymo sistemoje. ,,Tuo metu aprašomoji astronomija buvo vienintelis mokslas, sukaupęs pakankamai daug stebėjimo duomenų ir pritaikęs tikslius matematinius metodus, leidusius kelti hipotezes ir jas patikrinti“ . G. Galilėjus vėliau patvirtino N. Koperniko darbus.

Taip pat šiam laikotarpiui priskirtini U. Harvėjus, kuris atrado kraujo apytakos sistemą, Kepleris ir G. Galilėjus atradę planetų sukimąsi. Taip buvo išspręstas pirmasis teorinis mokslinės revoliucijos uždavinys, buvo sugriautas klasikinis pasaulio supratimas. Didelę įtaką turėjo F. Beikonas ir R. Dekartas, kurie padėjo šiems atradimams įsisąmoninti tarp mokslininkų ir visuomenėje. Jie abu stengėsi apibūdinti mokslo metodą, tačiau pirmasis rėmėsi indukcija, o antrasis – logika.

Pradžioje, Renesanse vystantis humanizmui, ėmė rryškėti subjektyvus mokslų klasifikacijos principas. ,,Ši klasifikacija atsižvelgė į žmogaus intelekto savybes: atmintį (istorija), vaizduotę (poezija), ir išmintį (filosofija). Šį principą įtvirtino įspanų filosofas, gydytojas Uartė, o išvystė F. Beikonas“ .

Svarbus veiksnys, kuris įtakojo mokslą buvo eksperimento atsiradimas ir jo propagaviamas. Eksperimentas tampa pagrindiniu tyrimo metodu, kuris žymiai praplėtė objektyvios realybės pažinimo ribas bei sujungė teorinį pažinimą su praktiniais gamtos tyrimais. Kartu mokslas tampa viena didžiausių kultūros vertybių, į kurias orientavosi dauguma tuometinių filosofinių krypčių. To meto mechanikos laimėjimai nulėmė tai, kad mechanistinės gamtotyros idealai tampa pažinimo teorijos ir mokymo apie metodus pagrindu. ,,Eksperimentinis mokslas ir mechanikos pažanga padėjo mokslo ir gamybos ryšio pagrindus“ . Taigi, renesanso epochoje, mokslas padėjo Europai technikos pažanga pralenkti Rytų šalis.

Renesanse buvo suformuota metafizinė idealogija. Tai sąlygojo audringa gamtos mokslų raida. Tuo metu dominavo eksperimentinė gamtotyra, toks tyrimo būdas leido traktuoti gamtą kaip pastovių, baigtinių daiktų sankaupą. Pradėta naudoti izoliacija, vietoj iki tol buvusio pažinimo proceso visuotinio ryšio. Izoliacijos principas reiškia, kad pažinimo idealą mokslas gali pasiekti, tirdamas reiškinius izoliuotai, atskirai. Be to, iki tol dominavęs kitimo principas buvo pakeistas pastovumo principu. Mokslo uždaviniu tapo pastovaus tiriamųjų reiškinių egzistavimo pagrindų radimas. Taigi mokslo idealas – absoliutus žinojimas.

Palyginus graikų ir naujųjų amžių bendruosius mokslo metodologijos principus, ddialektikų teigiamas bruožas buvo tai, kad jų metodologija teikė visuminį tiriamojo reiškinio vaizdinį, leido apžvelgti problemą visame jos kontekste. Neigiamas jų bruožas, kad neteikia konkretaus žinojimo. Metafizikai buvo pažangūs tuo, kad jų pasirinkti principai leidžia surinkti daug faktų, konkrečių žinių, o trūkumas, kad jie neįvertina bendro konteksto, kuriame egzistuoja tiriamasis reiškinys.

Mokslo vystimąsis nuo XVIII iki XX amžiaus vidurio

Po ryškaus atgimimo ir įsitvirtinimo kultūroje, mokslas XVIII a. išgyveno krizę. Tam turėjo įtakos I. Niutono darbai, kurie gerokai aplenkė jo bendraamžius ir patį laiką. Todėl šio amžiaus pirmoje pusėje atrodė, kad naujų idėjų kaip ir nėra. Svarbesniais už mokslą tapo visuomeniniai ir ekonominiai veiksniai. Prasidėjus pramonės revoliucijai buvo diegiamos bei tobulinamos techninės priemonės, o mokslas liko antroje vietoje. Tačiau šiuo laikotarpiu šiek tiek suaktyvėjo mokslas kitose Europos šalyse (Prūsija, Švedija, Rusija).

XVIII a. antroje – XIX a. pirmoje pusėje pramoninė revoliucija tapo mokslo raidos stimulu. Tuo metu pagrįstos dvi naujos, labai svarbios mokslo teorijos – energijos tvermės ir evoliucijos. Kiek vėliau, XIX a. antroje pusėje, buvo sukurta D. Maksvelo šviesos teorija ir D. Mendelejevo periodinė cheminių elementų sistema. Tuo metu atsiranda socialinės, ekonominės, filosofinės ir bendramokslinės prielaidos parengti mokslinę visuomenės raidos teoriją. Todėl buvo atsisakyta filosofinių metodologinių mechanistinės pasulėžiūros teiginių. Tai privertė padaryti

gamtos mokslai, kurių raida vis dėlto parodė, kad pasaulyje viskas tarpusavyje susiję. Šį pakeitimą padarė G .Hėgelis, gražinęs graikų metodologijos principus.

Taip pat XIX a. prasidėjo naujas mokslų skirstymas. ,, Pagal O. Komtą (A.Comte) patobulinta Sen Simono klasifikacija rėmėsi enciklopedine eile arba mokslų hierarchija: matematika, astronomija, fizika, fiziologija, sociologija. Spenseris (Spencer) visu mokslus suskirstė į abstrakčius (logika, matematika), konkrečius (astronomija, geologija, biologija, psichologija ir sociologija) ir tarpinius (mechanika, fizika, chemija)“ .

Kuo toliau, tuo labiau mokslas tampa vis daugiau priklausomas, nes ggrynajam mokslui plėtoti reikėjo nemažai lėšų. Be abejo, lėšas skirdavo vyriausybės, universitetai, tačiau reikėjo vykdyti jų nurodymus. Todėl visiškai laisvų ir nepriklausomų mokslininkų XIX a. pabaigoje buvo likę gana nedaug.

XX a. pasiekta daug mokslo laimėjimų, keitėsi ir bendrieji mokslinio pažinimo principai. Taip pat kur kas ženkliau daugėjo žmonių, dirbančių mokslinį darbą. Be to, žymiai daugiau buvo skiriama lėšų moksliniams tyrinėjimams, tačiau žymiai mažiau nei buvo skirta karinei pramonei vystyti. Mokslas tapo dar labiau priklausomas nuo valstybės, jos poreikių, politikos. Nors mmokslinių laboratorijų steigimas ir jų priežiūra kainuoja daug, tačiau mokslo laimėjimai buvo daug greičiau įdiegiami į praktiką nei anksčiau.

Svarbu pažymėti, kad ,,šiame šimtmetyje mokslas pradėjo atsipirkti ir neginčijamai tapo gamybine jėga“ . Į mokslą jau buvo galima investuoti kapitalą aarba kurti šiuolaikiškas laboratorijas, arba teikti subsidijas universitetams bei kitoms aukštosioms mokykloms. Mokslas tapo glaudžiai susijęs su kasdienybe, nes technikos pažanga visada yra pagrįsta mokslu. Todėl dėmesys mokslui neturėtų mažėti, o kaip tik didėti.

Išvados

1. Dar gerokai iki tol kol galėjo egzistuoti koks nors mokslas, akmens amžiaus žmogus jau turėjo vidinę, gyvybiškai svarbią matematinę logiką, kurią įgavo kontaktuodamas su įvairiais konkrečiais ir abstrakčiais objektais. Tai buvo labai svarbu, nes žmogus tuo metu padėjo pirmuosius žingsnius mokslo užuomazgų link.

2. Ankstyvoje civilizacijoje vyko techninė bei mokslinė pažanga, tačiau smulkiau apibendrinti mokslinius tyrimus negalima dėl rašytinių šaltinių stokos. Manoma, kad mokslo ištakų reikia ieškoti senovės akmens amžiuje, iš kurio daug perėmė graikų filosofai.

3. Helenistinis graikų mokslo laikotarpis pasižymėjo tuo, kad buvo sukurtos pirmosios geometrijos (Euklidas), mechanikos ((Archimedas) bei astronomijos (Ptolemėjas) teorinės sitemos. Pažymėtina, kad graikų mokslo laimėjimai turėjo didelę įtaką tolesnei mokslo raidai, daug ką iš to meto laimėjimų mes panaudojame šiandieniniame moksle ir technikoje.

4. Viduramžiais Rytų šalyse buvo tęsiamos ir turtinamos graikų mokslo tradicijos, o Europoje šios tradicijos dėl krikščionių religijos įtakos buvo reformuojamos.

5. N. Koperniko atradimas išsklaidė seną vaizdinį apie kažkokias uždaras sferas, kurias sukurtė ir palaikomo Dievas. Atgimimo laikotarpis – tai savotiška mokslo griovimo fazė, tačiau savo ruožtu jis praskynė kelią tolesnei mokslo ppažangai.

6. Mokslas, kaip institucija, susiformavo XVIII amžiaus antroje pusėje kartu su kapitalizmo gimimu.

Literatūros sąrašas

1. Kardelis K. 2002. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas

2. Tidikis R. 2003. Socialinių mokslų tyrimo metodologija, Vilnius.