Monetarinės politikos ypatumai

ĮVADAS

Pagrindinis monetarinės politikos tikslas – yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienam laikotarpiui šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė, tiesiogiai monetarinę politiką formuoluoja šalies centrinis bankas.

Tie patys tikslai keliami ir vyriausybės fiskalinei politikai. Skirtumas tas, kad fiskalinė politika įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis bei formuojant biudžeto išlaidas ir pajamas, monetarinė politika – realizuojant pinigų pasiūlą.

Savo pagrindiniais bruožais monetarinės politikos turinys mums jau žinomas: jei ekonomika veikia nevisiškai panaudodama darbo išteklius ( yra nedarbas ir vadinasi recesinis ttarpsnis) didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties išaugimas. Šiuo tikslu centrinis bankas ir vyriausybė imasi vadinamosios „lengvų t.y. lengvai prieinamų pinigų“ taktikos, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos padidėjimą. Tai vadinama ekspancine monetarine politika. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skaitna ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų lygio kilimą. Tada ima grėsti ūkio „perkaitimai“ su sparčia infliacija ir pereinama prie „sunkiai prieinamų“ pinigų politikos priemonių – vadinamosios varžančiosios (restikcinės) monetarinės politikos, kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis iinvesticijų atpuola ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva likviduojamas, ekonomika ima veikti savo potencinių galimybių ribose. Išskyrus ypatingesnius atvejus, monetarinė politika beveik visada turi „ grumtis“ su dilema – kaip pinigų pasiūlos reguliavimu skatinti daug didesnį užimtumą, kartu nesukeliant spartaus kainų llygio augimo.

Monetarinė politika remiasi pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros susidarymo mechanizmu. Mechanizmas toks: pinigų pasiūlos keitimu sukeliamas palūkanų normos kitimas. Šis keičia investicijų apimtį, o jų poslinkiai transformuoja visuminės paklausos dydį,kas ir sukelia nacionalinio produkto apimties kitimą, arba blogai viską apskaičiavus – kainų kilimą.

MONETARINĖS POLITIKOS TIKSLAI

Monetarinė politika – tai valstybės rengiamų bei realizuojamų priemonių ir veiksmų visuma, siekianti reguliuoti ekonominius procesus, kontroliuojant pinigų kiekį ir palūkanų normą.

Pinigų politika,kaip ir iždo politika, turi keturis tikslus:

didelį užimtumą

stabilias kainas

tinkamą valiutos kursą

spartų ekonomikos sugimą

Didelis užimtumas:

Yra savaime suprantamas bet kurios makroekonominės politikos tikslas. Visi nori išvengti masinio nedarbo, nors pabrėžia ne tas pačias nedarbo sukeliamas blogybes: vieni – žmonių skurdą, kiti – nuostolius dėl sumažėjusios gamybos. Tačiau kai tik mėginama tai apibrėžti, nedarbas pasidaro sudėtinga pproblema. Išlyka klausimas, kokio užimtumo lygio siekti. Yra du potencialiai prieštaringi kriterijai. Vienas – tai nedarbo procentas. Šis kriterijus yra efektyviausias, norint maksimizuoti gamybą; ribinės analizės metodais subalansuojami tiesioginiai nuostoliai dėl to, kad darbuotojai netenka darbo, ir nauda, kurią duoda neužimtos darbo jėgos lankstus panaudojimas. Antrasis kriterijus – tai infliacijos nespartinantis nedarbo procentas. Kurį iš šių kriterijų turėtų rinktis FRS? Aišku, kad ir koks būtų efektyvus pirmasis kriterijus, FRS neturėtų siekti nedarbo procento, kuris būtų žemesnis už INNP, nes žemesnio uuž INNP procento negalima ilgai išlaikyti; be to, tai tik spartina infliaciją. Taigi, jei pirmasis kriterijus nesiūlo aukštesnio už INNP procento ir atrodo nepatikimas, FRS turėtų vadovautis INNP. Tačiau tokios rekomendacijos FRS nėra pakankamos.

Be to, net jeigu mes ir sužinojome priimtiną nedarbo procentą, nėra gerų statistinių būdų nustatyti, koks yra faktinis nedarbas. Per mėnesines gyventojų apskaitas renkami duomenys paie nedarbą nėra tikslūs dėl kelių priežasčių. Viena, tikroji nedarbo apimtis sumažinama dėl to, kad apskaita įtraukia tik tuos, kurie ieško darbo, ir neįtraukia tų, kurie darbo neieško, nes mano, kad turi maža šansų jį rasti. Be to, ne visą darbo dieną dirbantys žmonės, kurie norėtų dirbti visą dieną, nėra apskaitomi kaip daliniai bedarbiai. Kita vertus, jei šeimą išlaikantis darbuotojas paranda darbą, jo sutuoktinis turi irgi ieškoti darbo, todėl statistiškai du žmonės ieško darbo, nors iš tiesų šeima ieško tik vieno darbo. Be to, kai kur socialiai remiami žmonės ieško darbo, nors daugelis jų negali būti įdarbinti. Be to, tie žmonės, kurie dirba slaptai, nes vengia mokesčių, arba užsiima nelegalia veikla, gyventojų apskaitose gali figūruoti kaip bedarbiai.

Be šių statistikos problemų, bedarbių skaičius dar priklauso nuo nedarbo pašalpų dydžio ir jų mokėjimo trukmės. Jei šios pašalpos didelės ir ilgalaikės, žmonės stengiasi ieškoti gero, oo ne bet kokio darbo. Nereikia manyti, kad tai visada blogas dalykas. Pavyzdžiui, jeigu kvalifikuotas įrankių ir štampų gamintojas pradeda dirbti valytoju, nors, kelias dienas ilgiau paiškojęs, būtų galėjęs rasti savo profesijos darbą, tai yra aiškus nacionalinių pajamų praradimas. Tačiau kai kuriais atvejais bedarbio pašalpa skatina ilgiau nepradėti dirbti.

Vadinasi, mes ne tik žinome, koks priimtinas nedarbo procentas, bet ir negalime tiksliai apskaičiuoti, koks šiuo metu yra nedarbas. Tai reiškia, kad kartais sunku nuspręsti, ar nedarbas per didelis, ar per mažas. Aišku, ne visada tokios problemos iškyla, 4 dešimtmetyje, kai be darbo likdavo daugiau nei ketvirtadalis ne žemės ūkio darbuotojų, nebuvo abejojama, kad nedarbo procentas viršija pageidaujamąjį. Tačiau kai nedarbo lygis yra, tarkim, 5 ar 6 procentai, tada nebe taip aišku.

Stabilios kainos:

Antras tikslas – stabilios kainos- gali atrodyti savaime suprantamas, bet toli gražu taip nėra. Tarkime, yra ekonomika, kur kainos per pastaruosius 50 metų kilo 100 procentų per metus, ir visi įsitikinę, jog infliacija ir toliau bus 100 procentų. Kokią žalą daro tokia infliacija? Ji neperskirsto pajamų, nes darbo užmokestis ir visos sutartys, be to, mokesčių įstatymai, apskaitos sistema yra prie jos prisiderinę. Pavyzdžiui, jei darbo našumas didėja 2 procentais, darbo užmokestis kyla 102 procentais per metus ir palūkanų norma yra, ttarkim, 103, o ne 3 procentai. Tokia tiksliai pronozuojama infliacija sukelia ir trejopų nuostolių. Pirma, nepatogu nuolat keisti kainų etiketes ir perrašinėti kainas, be to, pirkėjo žinios apie vienos ar kitos prekės tikslią kainą greit pasensta. Antra, kadangi kainos negali būti keičiamos be paliovos, tai tarp pasikeitimų kurį laiką ( neilgai ) jos būna nepusiausvyros. Trečia, infliacija skatina laikyti per mažai pinigų, kadangi grynieji pinigai labiau paranda realią vertę – jos nekompensuoja didesnės nominaliosios palūkanos, kurios gaunamos už kitų formų turtą. Taigi žmonės turi vargti, nuolat vaikščioti, važinėti, kad gautų pinigų. Tai vadinama batų plėšimu.

Tačiau infliacija, su kuria mes praktiškai susiduriame, nėra tiksliai prognozuojama, ir mūsų ekonomika nėra pakankamai indeksuojama. Dažniausiai yra apmokestinamos ne realiosios, o nominaliosios palūkanos. Pavyzdžiui, jeigu palūkanų norma yra 12 procentų, o infliacija 10 procentų, mokesčių mokėtojas, mokantis trečdalio palūkanų dydžio mokestį, po apmokestinimo realiai gauna 2 procentais mažiau pelno. O skolininkams leidžiama per daug atimti iš apmokestinamųjų pajamų, t.y. tiek, kiek sudaro išmokamos palūkanos. Be to, amortizaciniai atsiskaitymai, kuriuos firmos gali atimti iš apmokestinamųjų pajamų, būna per daug maži, nes remiasi greičiau pradine, o ne atstatymo kaina. Tai padidina jų mokestinius įsipareigojimus. Gal dėl to, o gal dėl kitų priežasčių infliacija mažina akcijų kainas.

Kai korporacijos

dėl infliacijos patiria skirtingą mokesčių naštą, skatinamas visuomeniškai neefektyvus investicinių lėšų paskirstymas, nes atskaičius mokesčius vis mažiau galima pasikliauti pelnu ir vis sunkiau nustatyti tikrąjį į vieną ar kitą pramonės šaką investuoto kapitalo našumą.

Kita neprognozuojamos infliacijos pasekmė yra ta, kad ji veikia pajamų ir turto paskirstymą. Aišku, ji daro nuostolius kreditoriams, o yra naudinga skolininkams. Be to, ji gali padėti ar pakenkti darbo užmokesčio gavėjams, priklausomai nuo to, ar darbo užmokestis atsilieka nuo kainų ar ne. Imant visumą, yra aišku, aad 7 ir 8 dešimtmečių infliacija buvo naudinga neturtingiems, nes pajamų paskirstymas buvo ne taip vienodas. Betto, negalima pasakyti apie visas infliacijas.

Nors infliacija gali nevienodai veikti pajamų paskirstymą tarp skirtingas pajamas turinčių grupių, ji sukelia esminius pajamų perskirstymus kiekvienoje pajamų grupėje, nes kai kurie asmenys yra neto skolininkai, o kiti – neto skolintojai. Toks perskirstymo būdas yra tikrai apgailėtinas. Tai yra ne ką teisingiau, kaip apmokestinimas kiekvieno žmogaus, kuris yra gimęs lyginę dieną. Visi, kas rūpinasi lygybe, tokį perskirstymą turėtų llaikyti didžiausiu infliacijos daromu nuostoliu.

Dar viena infliacijos daroma žala yra tai, kad atsiranda netikrumo ir nesaugumo jausmas. Gyventojai nebegali pasikliauti ateities planais, nes nežino, koia ateityje bus reali vertė jų kapitalo, kuris dabar yra įvertintas doleriais. Apskritai paėmus, žmonės yra mmokomi taupyti juodai dienai. Tačiau neprognozuojama infliacija už tokį elgesį dažniau baudžia nei jį skatina. Matyt todėl žmonės praranda pasitikėjimą vyriausybe ir tuo, kad socialinės sąlygos gali būti teisingos ar racionalios. Kol ši infliacijos pasekmė negali būti kiekybiškai įvertinta, ją galima laikyti didžiule, o gal net pačia didžiausia inflaicijos daroma žala. Dar 1979m. prezidentas Karteris rašė „prezidento ekonomikos pranešime“:

Infliacijos korozija griaužia ryšius, kurie siejo žmones. Vienas pagrindinių demokratinės vyriausybės uždavinių – sudaryti tokias sąlygas, kad piliečiai galėtų rūpintis savo likimu. Esant infliacijai žmonės su nerimu stebi, kaip dėl priežasčių, kurios nuo jų nepriklauso, išaugo praėjusios savaitės mokėjimų sumos arba kaip praėjusį mėnesį išduotas didesnis socialinės pašalpos čekis baigia nuvertėti dar nesulaukus metų galo. Visi mes turime susiplanuoti savo ateitį. ateitis vvisuomet yra gana neaiski, ir mes ne visada galime iki galo kontroliuoti savo planus. Kai pagrindinė mūsų kuriamų planų įvertinimo priemonė – dolerios perkamoji galia – smarkiai ir neprognozuojamai mažėja, mes netenkame dar vieno ateities regulaivimo sverto. Nenuostabu, kad pasitikėjimas vyriausybe ir visuomeninėmis institucijomis atitinkamai sumažėja.

Infliacija padidina vyriausybės pajamas palyginti su išlaidomis. Vina iš priežasčių ta, kad dalis mokesčių sistemos yra taikoma nominaliems dydžiams, taigi nominalus, o ne realus pelnas yra apmokestinamas. Vadinasi, jeigu kas nors nusiperka akcijų už 1000 ddolerių, kai kainų indeksas 100, ir parduoda jas už 2000 dolerių, kai kainų indeksas 200, tai yra apmokestinamas netikras 100 dolerių pelnas. Skolintojai irgi apmokestinami už netikras palūkanų įplaukas, nes inflaicija padidina ne realiąją, o nominaliąją palūkanų normą. Antra, vyriausybė yra didžiausias skolininkas ekonomikoje. Dėl infliacijos krinta reali vyriasybės skolos ir palūkanų išmokų vertė.

Trečia, esant infliacijai, vyriausybė turi pajamų ir iš teisės leisti pinigus. Kitais žodžiais tariant, vyriausybė, kaip pinigų ir bankinių rezervų tiekėjas, turi pelno, kai tik pinigų paklausa padidėja. Ji gali pagaminti dolerios banknotą už centus, o mainais už tai gauna vieno dolerio vertės prekių ir paslaugų. Panašiai elgiasi bankai, jie perduoda FRS ( ir tuo pačiu tiesiogiai iždui) 1 mln dolerių vertės vertybinių popierių, kai FRS suteikia jiems 1 mln dolerių rezervų. Net kai infliacijos nėra, vyriausybė iš to turi naudos. Bet kuo didesnė infliacija, tuo didesnė nominaliųjų pinigų paklausa ir tuo daugiau vyriausybė pasipelno iš teisės leisti pinigus. Vadinasi, infliacijai padidėjus 3 procentais per metus, vyriausybė iš teisės leisti pinigus užsidirba papildomai apie 8 mlrd dolerių.

Tinkamas valiutos kursas:

Nuo 1982m. iki 1985m. dolerio vertė labai pakilo palyginti su kitomis valiutomis. Tai suteikė Amerikos turistams daug džiaugsmo ir ( o tai dar svabiau) užseinio prekių kainų doleriais sumažėjimas ssumažino infliaciją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau tai labai pakenkė daugeliui pramonės šakų, kurios priklausė nuo eksporto arba konkuravo su importu. Dėl tos priežasties kai kurios vidurio vakarų ir rytų valstijos, kur buvo plėtojama plieną naudojanti gamyba, labai nukentėjo.

Prieš tai, antroje 8 dešimtemčio pusėje, doleris buvo kritęs, ir dėl to buvo paaštrėjusi infliacija.

Ekonomikos kilimas:

Šiuo metu labai susirūpinta tuo, kad dabartinis ekonomikos kilimo procentas yra mažas. Toks menkas augimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių didžiosios dalies FRS nekontroliuoja, bet vieną labai svarbų ekonomikos augimo rodiklį – investicijas – FRS gali paveikti. Aukštesnis investicijų procentas ne tik reiškia, kad vienam darbuotojui tenka didesnė kapitalo dalis, bet rodo ir techninę pažangą, nes inovacijos dažnai įkūnijamos naujuose įrengimuose. Pavyzdžiui, naujos mašinos išradimas tol nedidina našumo, kol firmos neinvestuoja lėšų tokioms mašinoms įrengti.

Vienas iš investicijų sisinimo būdų – palaikyti gana žemą realiają palūkanų normą. Tačiau palūkanos neišvengiamai didėja, ir tam, kad infliaciaj būtų sustabdyta, be šios politikos, reikėtų vykdyti griežtą iždo politiką, t.y. išlaikyti teigiamą biudžeto balansą arba, konkrečiau tariant, – nedidelį deficitą. Tai, žinoma, priklauso nuo Kongreso ir vyriausybės, ir FRS negali to kontroliuoti.

PAVOJAI

Siekdama šių tikslų, FRS susiduria su tam tikrais pavojais, varžančiais jos veiksmus. Čia apibūdinsiu keturis iš jų.

KELIO UŽKIRTIMAS FINANSINEI PANIKAI

Finansinė panika ir ppaprastai ją lydintis ekonomikos nuosmukis sukelia didelį nedarbą. Todėl galima sakyti, kad kelio užkirtimas finansinei panikai – tai didelio užimtumo tikslo dalis. Tačiau neleisti kilti finansinei panikai yra esminis FRS rūpestis, todėl tai reikia specialiai aptarti.

Prieš II pasaulinį karą finansinė panika buvo retas, bet reikšmingas įvykis Amerikos ekonomikos istorijoje. Kartais, dažniausiai dėl intensyvių spekuliacijų biržoje,akcijų ir pagrindinių prekių kainos pakildavo, o po to staiga nukrisdavo. Tie, kurie įsigijo tokį turtą už kreditus, dabar turėjo parduoti jį, kas susimokėtų kreditoriams, kurie, sumažėjus užstatų vertei, nenorėjo prstęsti kreditų. Jei kurie nors skolininkai bankrutuodavo ir negalėdavo sumokėti skolų, tai kai kurie jų kerditoriai taip pat galėjo žlugti. Tarp tų kreditorių buvo bankai, todėl masiški bankų bankrotai arba tai, kad bankai kurį laiką nepajėgdavo atlyginti indėlių pinigais, dažnai sukeldavo finansinės panikos požymius. Ir kitų priežasčių nulemti bankų nakrotai dažnai nei vertybinių popierių kainų kritimas sukeldavo finansinę paniką.

Pagrindinė FRS įkūrimo priežastis buvo viltis, kad FRS padės išvengti finansinių panikų. Bet 4 dešimtmečio pradžioje pasirodė, kad ši viltis nepasitvirtino; 1930, 1931 ir 1933 metais bankai masiškai bankrutavo. Nuo tada FRS manė, kad jos pagrindinė funkcija yra užkirsti kelią finansinėms panikoms. Tai nėra einamasis kiekvienos dienos tikslas,kaip,pavyzdžiui didelio užimtumo ar kainų stabilumo siekimas, nes finansinės panikos situacijos

susidaro retai. Tačiau, kai taip atsitinka, svarbiausia FRS pareiga yra užkirsti tam kelią. Kai kyla realesnė ar ne taip reali finansinės panikos grėsmė, FRS keičia ribokimų politiką. Tada ji yra visiškai priešinga negu iki tol vykdyta, ir FRS rezervai per atvirosios rinkos operacijas pasidaro lengvai prieinami. Gali būti paskelbta, kad FRS skolins bankams diskonto būdu. Be to, ji gali neoficialiai priversti bankus pratęsti išduotas paskolas, kad nestiprėtų finansinė panika. Kaip tik taip FRS pasielgė po Juodojo pirmadienio (1987m. spalio 29d. )), kai akcijų kainų Dau Džonso indeksas per dieną nukrito 22 procentais. Nenuostabu, kad tą antradienį bankai norėjo pranešti savo akcijų brokeriams bei kitiems skolininkams Volstryte, kad reikalaujama grąžinti paskolas; toks bankų žingsnis būtų „ užšaldęs“ finansines rinkas ir sukėlęs finansinę paniką. Staigus FRS įsikišimas išlaikė rinkas aktyvias tok, kol jos atsigavo.

STABILIOS PALŪKANŲ NORMOS

Tradicinė FRS politika – tai gana stabilių palūkanų normų palaikymas. Iš tiesų FRS buvo įsteigta daugiausia tam, kad padėtų išvengti didelio palūkanų normų svyravimo. FRS dėl kelių ppriežasčių stangiasi užkirsti kelią didelio palūkanų normų svyravimo pavojui. Viena jų yra tai, kad finansinė rinka veikia daug efektyviau, kai palūkanų normos stabilios. Kai kurie dyleriai, pavyzdžiui, vyriausybės vertybinių popierių dyleriai, laiko savo fi¬nansinių įstaigų vertybinių popierių atsargas, kurios yra ggana didelės, lygi¬nant su jų kapitalu. Taigi, jei palūkanų normos staiga kyla, tai dėl mažė¬jančios jų vertybinių popierių paketo vertės jie gali prarasti didelę savo kapitalo dalį. O jeigu palūkanų normos staiga krinta, jie turėtų gauti dide¬lius pelnus. Tačiau vienoda didelio pelno ir didelių nuostolių galimybė ne¬reiškia, kail yra vienoda jų tikimybė. Taip yra iš dalies dėl to, kad žmonės nėra linkę rizikuoti, o iš dalies dėl to, kad, jei nuostoliai tokie dideli, jog firma bankrutuoja, tai sukelia ir antrinių nuostolių. Tada tenka išparduoti turtą dalimis, o visų tų dalių bendra vertė daug mažesnė už veikiančios fir¬mos vertę Be to staiga kylančios palūkanų normos ga¬li sukelti rimtų nemalonumų indėlius priimančioms įstaigoms, kurios turi daug ilgalaikių paskolų, išduotų žemesnėmis palūkanomis. Tai ttaip pat ap¬sunkina silpnos ekonomikos šalių skolininkių padėtį. Dėl pavojaus, kurį su¬kelia silpnos ekonomikos šalių skolos tiek pačioms šalims, tiek kreditorių bankams, ARS vargu ar gali likti abejinga staigiems palūkanų normų poky¬čiams. Todėl aukštų palūkanų normų poveikis silpnos ekonomikos šalių skolininkams tikriausiai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios FRS 1982 m. pakeitė savo griežtą ribojamąją politiką.

Be to, nestabilios palūkanų normos sukelia užsienio valiutų kursų svy¬ravimus. Jei palūkanų normos kyla Jungtinėse Valstijose, užsieniečiai nori pirkti dolerių ir už juos įsigyti JAV vvertybinių popierių, o amerikiečiams reikia mažiau užsienio šalių vertybinių popierių, ir todėl sumažėja dolerių pasiūla. Dėl didesnės dolerių paklausos ir mažesnės pasiūlos užsienio va¬liutų rinkoje pakyla dolerio kursas. Trumpai tariant, tokie nepageidautini valiutų kursų svyravimai sudaro keblumų tiek JAV, tiek kilų šalių ekono¬mikai, ir tų šalių centriniai bankai irgi būna nepatenkinti FRS.

Be to, visuomenė priešinasi dideliems svyravimams, tiksliau sakant, smarkiam palūkanų normų didėjimui. Debitoriai savo interesus gina daug garsiau nei kreditoriai, todėl, kai palūkanos kyla, Kongresas atsisuka prieš FRS.

FRS yra turėjusi ir neigiamos patirties, susijusios su smarkiai svyruo¬jančiomis palūkanų normomis. Nuo 1979 nt. iki 1982 m. rudens FRS labai mažai padarė, kad būtų slabilizuotos palūkanų normos, nes ji tuomet dau¬giau stengėsi stabilizuoti pinigų kiekio didėjimą. FRS veiksmų pasekmė buvo ne tik nestabilios pa¬lūkanų normos, bet ir netolygus pinigų kiekio didėjimas.

Čia išvardyti pavojai, FRS manymu, yra pakankamos priežastys, dėl ku¬rių reikėtų išlaikyti palūkanų normas gana stabilias; tačiau tai nebūtinai reiškia, kad palūkanų normų stabilizavimas yra teisinga politika. Palūkanų normos gali būti tokio dydžio, kuris atitinka pinigų pasiūlą ir paklausą. Todėl, kai FRS nori palaikyti stabilias palūkanų normas, ji turi, pakitus pinigų paklausai, keisti pinigų pasiūla. Bet kadangi pinigų paklausa greičiau didėja ekonomikos kilimo, o ne nuosmukio laikotarpiu, palūkanų normų stabiliza¬vimo politika rreiškia, kad FRS gali leisti pinigų pasiūlai greičiau didėti ekonomikos kilimo laikotarpiu, o tai gali padidinti ekonomikos svyravimus. To ne visada reikia. Esmė yra ta, kad FRS galėtų sustabdyti staigius pa¬lūkanų normų svyravimus ir sudarytų galimybę kilimo laikotarpiu palūka¬nų normoms didėti lėčiau ir tolygiau. Tačiau daugelis ekonomistų abejoja, ar PRS yra pajėgi tai padaryti.

RIBOJAMOSIOS POLITIKOS NAŠTOS PADALIJIMAS

Šiuo metu labiausiai ken¬čia gaminančios eksportui ir su importu konkuruojančios pramonės šakos. Labiausiai dėl ribojamosios politikos jau yra nukentėjusi ir šiuo metu dar sunkiai verčiasi vielinė statybos pramonė. Žmonėms gali atrodyti, kad ne¬teisinga yra užkrauti ribojamosios politikos naštą kelioms pramonės ša¬koms. Be to, tai neefektyvu. Ribojamoji politika siekia sumažinti išleklių paklausą tuo laikotarpiu, kai ta paklausa yra per didelė, ir skatina infliaciją. Jeigu dėl ribojimų polilikos atpalaiduoti ištekliai yra sutelkiami kelio¬se pramonės šakose ar keliose srityse, tai ne ką tepadės mažinti infliaciją tose ūkio srityse, kur padėtis sunkiausia. Pavyzdžiui, darbininkai, netekę darbo Detroite dėl to, kad ribojamoji politika padidino dolerio kainą ir už¬sienio automobiliai atpigo, nedaro poveikio Bostono darbo jėgai — nesu¬mažina per didelės darbo jėgos paklausos tame mieste. Taip yra ir su statybininkais, kadangi statybos yra gerai apmokama šaka, netekę darbo sta¬tybininkai nėra linkę konkuruoti dėl kito, mažiau apmokamo, darbo.

UŽSIENIO INVESTITORIŲ PASITIKĖJIMO IŠLAIKYMAS

Dar vvienas dalykas varžo FRS politiką ji turi paisyti pastaraisiais me¬tais padidėjusių užsienio investicijų Jungtinėse Amerikos Valslijose. 1985-1987 m. kapitalo įplaukos sudarė vieną ketvirtadalį bendrųjų vidaus santaupų. Todėl FRS turi rūpintis tuo, kaip užsienio investitoriai reaguos į jos politikos pokyčius bei kitus įvykius.

Ši problema kartais pernelyg išpučiama: tarkim, sakoma, kad užsienio investitoriai bijos, jog jų turto Jungtinėse Amerikos Valstijose vertė suma¬žėsianti, ir jie tada atsiima savo kapitalą. Tai netiesa. Visi investitoriai negali atsiimti savo kapitalo iš JAV. Žinoma, kai kurie investitoriai gali parduoti už dolerius savo turtą, investuotą JAV, ir tada parduoli dolerius valiutų rinkoje. Bei kai jie išsikeis dolerius į savo valiutą, kas nors kitas šiuos dolerius įsigis. Kadangi pirmiausia užsieniečiai įsigyja užsienio va¬liutų, tai šis užsienio valiutos pirkėjas greičiausiai būtų irgi užsienietis, to¬dėl neto JAV dolerių atsargos užsienyje nepakistų.

Tačiau, nors investitoriai negali visi kartu parduoti savo dolerių, yra ir kita bėda. Sakykim, užsienio investitoriai staiga įtaria, kad valiutų rinko¬je dolerio kaina kris. Tada jie parduoda JAV įgytas akcijas ir obligacijas ir po to mėgina nusipirkti savo valiutos. Atsitinka du dalykai: krinta akcijų ir obligacijų, taip pat dolerio kainos, nes padidėja dolerių pasiūla valiutų rinkoje. Dėl pirmos priežasties sumažėja pelnai ir padidėja finansinių in¬vesticijų išlaidos, o tai gali pastūmėti ekonomiką

į nuosmukį. Kita vertus, dolerio nuvertėjimas didina importo kainas taigi ir infliacijos lygį. Kad iš¬vengtų šių pavojų, FRS gali imtis veiksmų (kitais atvejais tokių nebūtų ėmusis), kuriais vėl pritrauks užsienio investitorius. Pavyzdžiui, ji gali im¬tis dar labiau ribojančios politikos, kad vėl įtikintų užsienio investitorius, jog bus užkirstas kelias didėjančiai infliacijai, kuri galėtų sukelti dolerio kainos kritimą valiutų rinkoje.

Taigi FRS veikimo laisvę varžo būtinybė užkirsti kelią keliems pavo¬jams — finansinei panikai, per dideliam palūkanų normų svyravimui, per didelių ribojimų politikai, galinčiai uužgulti pernelyg didele našta kai kurias pramonės šakas, užsienio investitorių nepasitikėjimui. Pirmieji du pavojai yra svarbesni, nors ir kiti tam tikrais momentais gali pasidaryti svarbūs. Tačiau šie pavojai nėra vieninteliai sunkumai, su kuriais FRS susiduria, siekdama savo tikslų. Kita svarbi problema yra tai, kad tikslai ne visada atitinka vienas kitą ir todėl konfliktuoja vienas su kitu.

KONFLIKTAI TARP TIKSLŲ

FRS turi įvairių tikslų. Ar jie dera vienas su kitu, t. y., ar siekdama vie¬no iš jų FRS kartu siekia ir kitų tikslų, aar jie konfliktuoja, ir todėl FRS turi rinktis kurį nors iš jų?

Kadangi ilgesnį laikotarpį atspindinti Filipso kreivė yra vertikali, per tą ilgesnį laiką esminių neatitikimų tarp nedarbo ir infliacijos negalima paste¬bėti. Tačiau trumpo laikotarpio Filipso kreivė rodo tokią galimybę, nebent vvisuomenė gerai žino, ko siekia FRS, o kainos ir darbo užmokestis yra la¬bai lankstūs.

Noras susikoncentruoti į trumpą laikotarpį ir, užuot siekus kainų stabi¬lumo ar mažesnės infliacijos (o tai dažnesnis atvejis), siekti sumažinti ne¬darbą greičiausiai reiškiasi taip. FRS operacijų atvirojoje rinkoje komite tas daro sprendinius neapibrėžtomis sąlygomis. Jis turi nuspręsti, ar tuo me¬tu, kai jo politika taps efektyvi, visuminė paklausa bus per didelė ar per maža. Jeigu labai stengiamasi sumažinti nedarbą, tai dažniausiai suklystama — daroma netiksli prielaida, kad visuminė paklausa ateityje bus nepa¬kankama. Padarius tokią prielaidą, imamasi plėtros politikos. Po to kurį lai¬ką paklausa iš tiesų bus nepakankama, ir tokia politika bus teisinga. Tačiau dažnai visuminė paklausa ne tiek sumažėja, kaip buvo prognozuota, ir dėl plėtros politikos atsiradusi papildoma paklausa ppasidaro infliacinė.

Antrasis užimtumo ir kainų stabilumo tikslų konfliktavimo atvejis — FRS reakcija į pasiūlos šokus. Tarkime, kad dėl pasiūlos šoko padidėjus kainoms, FRS išleidžia papildomų pinigų, kad būtų išlaikytas balansas. Tai apsaugo nuo, didelio nedarbo, kurio kitaip nebūtų išvengta. Tačiau kainos padidėja. Trečiasis užimtumo ir kainų stabilumo tikslų konfliktas susidaro dėl valiutos kursų. Sumažinusi dolerio kursą, FRS skatina eksportuojančias ir konkuruojančias su importu pramonės šakas. Tačiau tokia politika yra in¬fliacinė.

Kitas tikslas — tinkamas valiutos kursas — trumpą laikotarpį konflik¬tuoja su ddideliu užimtumu ir stabiliomis kainomis taip: žemesnis valiutos kursas padidintų užimtumą, o aukštesnis sumažintų infliaciją. Taigi, jei FRS nori sumažinti nedarbą, ji turi numušti valiutos kursą iki žemesnio kaip normalaus lygio, o jei nori sumažinti infliaciją, turi padaryti valiutos kursą aukštesnį negu normalus. Bet, tarkime, FRS tiktai nori, kad valiutos kursas nedidintų nei nedarbo, nei infliacijos. Tada, laikantis tinkamo valiu¬tos kurso, t. y. tokio, kuris teisingai atspindi dolerio ir kitų užsienio valiutų perkamosios galios santykį, nėra konflikto su kitais dviem tikslais.

Didelio užimtumo ir ekonomikos kilimo tikslai nekonfliktuoja. Didelis užimtumas skatina ekonomikos kilimą. Kai firmos veikia tokiu pajėgumu, koks būtų tinkamas didelio užimtumo sąlygomis, jos labiau suinteresuotos investuoti į plečiamą gamybą, negu tada, kai jų pajėgumai per dideli.

Daug sudėtingesnis ryšys yra tarp ekonomikos kilimo ir kainų stabilu¬mo tikslų. Jie konfliktuoja trumpą laikotarpį. Tada pernelyg nukreiptos į plėtrą ir todėl keliančios infliaciją politikos veiksmais galima pasiekti, kad ekonomika sparčiau augtų. Tai pasiekiama taip:

1) pasistengiama, kad dau¬geliui firmų trūktų pajėgumų ir todėl jos imtų investuoti,

2) laikinai suma¬žinamas nedarbas

3) didinamas darbuotojų skaičius.

Tačiau inflia¬cija mažina ir efektyvumą ir per ilgesnį laiką turbūt mažina investavimus. Todėl per ilgesnį laiką spartus ekonomikos augimas ir žemas infliacijos ly¬gis papildo vienas kitą, o ne konfliktuoja.

KĄ FRS TURĖTŲ DARYTI?

Per ilgesnį llaikotarpį FRS tikslai nekonfliktuoja, ir todėl ji gali siekti jų vi¬sų tuo pat metu. Tačiau per trumpą laikotarpį yra susikirtimų. Plėtros politika, kuri laikinai sumažina nedarbą, padidina infliaciją. Infliacija trum¬pą laiką spartina ekonomikos kilimą, bet per ilgesnį laiką jis sulėtėja. Lengva pasakyti, kad FRS turėtu būti toliaregė ir mėginti gerinti ekonomi¬nes sąlygas ilgą laikotarpį. Taip, tai lengva pasakyti abstrakčiai, bet ar jūs taip elgtumėtės, jeigu pirmininkautumėte Valdytojų taryboje? Tarkime, kad turėjome ekonomikos nuosmukį su 8 procentų nedarbu. Ar nenorėtumėte pasakyti: „Šios dienos problemas spręskime šiandien?“ Gal jūs sau galėtu¬mėte pasakyti: „Taip, aš žinau, kad plėtros politika tik laikinai sumažins nedarbą ir greičiausiai vėliau padidins infliaciją; bet mes nežinome, kas at¬sitiks ateityje, tai kodėl nepadarius šiuo metu to, kas galima, kad sumažėtu nedarbo sukeltas skurdas?“ Net jeigu jūs taip ir nepagalvotumėte, o sukon¬centruotumėte dėmesį į ilgą laikotarpį, nei prezidentas, nei Kongresas „ne¬galėtų pažiūrėti taip toli į ateitį, ir todėl būtumėte priverstas daugiausia dė¬mesio kreipti į trumpą laikotarpį. Tai nereiškia, kad politikai yra kvaili ar savanaudžiai, tai tik reiškia, kad jie paiso visuomenės norų.

Kai kurie ekonomistai tiki, kad norėdamas sustabdyti tokią trumparegę politiką, Kongresas turėtų FRS kelti tik vieną tikslą — rūpintis tvirtomis kainomis, arba, realiai žiūrint, infliacija. Tačiau kiti ekonomistai prieštarau¬ja iir sako, kad tai neleistų FRS naudoti pasiūlos šoko nedarbo reguliavi¬mui, neduotų galimybės tinkamai reaguoti į didelius nuosmukius, per ku¬riuos pateisinami tam tikri praradimai, siekiant ilgalaikės naudos. Be to, kaip bendrą principą, jie kelia mintį, jog negalima FRS surišti rankų. Jie teigia, kad FRS turi būti patikėta pačiai spręsti, taikantis prie kintančių są¬lygų.

KĄ FRS DARO?

Ką FRS iš tikrųjų daro? Kaip ji vertina kiekvieną iš savo tikslų? Deja, tai sunku nustatyti. FRS neskelbia pranešimų, atskleidžiančių, kokios yra jos įvairių tikslų alternatyvos, nesako mums, kurį iš tikslų ji laiko svarbiausiu. Net atvirkščiai, ji nėra linkusi parodyti trumpalaikių konfliktų tarp siekia¬mų tikslų ir kartais teigia, kad reikia pasiekti vieną kurį tikslą, kad gali¬ma būtų siekti kitų tikslų. Toks nenoras atskleisti savo pasirinkimo neste¬bina. Jei FRS pasakytų, kad atsisako vieno tikslo dėl kitų, tai šio tikslo ša¬lininkai reaguotų priešiškai ir galėtų sudaryti sąjungą, kuri sumažintų FRS savarankiškumą. Tačiau konflikto tarp tikslų nenorima matyti tikriausiai ne dėl to, kad tai politiškai netikslinga. Tas, kuris balsuoja už ribojamąją politiką, turbūt jaučiasi nelabai jaukiai, nes žino, kad tai sukels nemažą ne¬darbą, o tuo pačiu ir padidins skurdą ypač nejauku, jei dar neaišku, ar šios ribojimų politikos tikrai reikia. Daug paprasčiau manyti, kad ribojamoji po¬litika reikalinga, infliacijai apriboti

ir išvengti dar didesnio nedarbo, kurį sukeltų infliacija.

FRS nenoras skelbti savo tikslų padeda jai išlaikyti gerą reputaciją. Ap¬kaltinta, kad nesistengia siekti kurio nors tikslo, FRS gali nurodyti kitą tikslą, kurio siekiama gal dėl kitų priežasčių, mažai susijusių su pinigų po¬litika. Nustatyti, kokias FRS turi tikslų alternatyvas, nelengva ne vien dėl to, kad FRS nenori jų atskleisti, bet ir dėl to, kad tos alternatyvos tikriau¬siai kartkarčiais kinta. Tikslai, kuriuos Valdytojų tarybos pirmininkas lai¬ko labai svarbiais, daug lemiančiais, gali pasikeisti išrinkus naują ppirminin¬ką. Be to, FRS stengiasi atsižvelgti į prezidento keliamus tikslus ir apskri¬tai jai turi įtakos politinių pažiūrų pokyčiai. Pavyzdžiui, 8 dešimtmečio pabaigoje atsiradęs dviženklis infliacijos procentas galiausiai nulėmė tvir¬tą visuomenine nuostatą, kad infliacija turi būti pažabota. Tai leido FRS užimti dar griežtesnę poziciją. Viską apibendrinus, atrodo, kad 6 dešimtme¬tyje FRS buvo palyginti labiau susirūpinusi stabiliomis kainomis, o 8 de¬šimtmečio pradžioje ir viduryje ėmė labiau domėtis užimtumo klausimais. 9 dešimtmetyje vėl buvo grįžta prie infliacijos kontrolės.

Pinigų ir iždo politikos koordinavimas

Pinigų ir iiždo politikos tikslai susikerta, nes vieni ir kiti yra makroekono¬mikos stabilizavimo priemonės. Todėl kyla klausimas, ar sprendžiant sta¬bilizavimo uždavinį galima varyti ir iždo politiką, ir pinigų politiką. O gal iždo politika prieštarauja pinigų politikai?

Žinoma, iždo politika galėtų paremti pinigų politiką ttaip: perimti dalį abiem bendro stabilizavimo uždavinio; tada pinigų politika galėtų būti ne tokia intensyvi. Padidinus mokesčius arba sumažinus išlaidas, kai visumi¬nė paklausa per didelė, pinigų politika, stabdanti nepageidaujamą infliaciją gali būti ne tokia griežta.

Ar galima priversti pinigų ir iždo politikas pasidalyti tą naštą taip, kad būtų išnaudoti tam tikri vienos ir kitos privalumai? Vienas būdas yra pa¬sinaudoti tuo, kad jas galima taikyti skirtingu laiku. Kol Kongrese nepri¬imtas nutarimas, mokesčių ir vyriausybės išlaidų pakeitimai užims daug lai¬ko. Kita vertus, FRS gali sparčiai keisti pinigų politiką. Tačiau svarbu ne tik tai, kiek užtruks politikos pakeitimas, bet ir per kiek laiko pakeistoji politika pradės veikti pajamas. Kai atsižvelgiama į šį poveikio vėlavimą, pasidaro nebe taip aišku, ar pinigų politika tikrai greičiau veikia nnegu iž¬do politika.

Dar viena galimybė — tai iždo politikos veiksmais sumažinti nuosto¬lius, susidariusius vienoje ar kitoje ūkio šakoje dėl ribojamosios politikos. Taigi laikotarpiais, kai staigiai kyla palūkanų normos, viena iš iždo poli¬tikos priemonių — paskolų suteikimas per valstybines kredito agentūras būdavo naudojama tam, kad nebankinėms kredito institucijoms būtų pateik¬ta papildomų lėšų.

Tačiau, apskritai paėmus, iždo ir pinigų politiką, jungimo idėja stringa dėl to, kad vyriausybė iždo ir išlaidų politikų nenaudoja kaip anticiklinio reguliavimo priemonių. Vyriausybės išlaidos dažniau didėja tada, kai jau¬čiamas ppapildomas valstybės teikiamų paslaugų poreikis. Mokesčiai didina¬mi pirmiausia dėl vyriausybės išlaidų didėjimo, o mažinami dėl to, kad vi¬suomenė yra nualinta didelių mokesčių. Anticiklinio reguliavimo motyvai iždo politikoje palyginti nėra svarbūs.

Valstybės biudžeto ribotumas

Iždo ir pinigų politikos yra labai susijusios. Valstybė, kaip ir bet koks eko¬nominis subjektas, turi ribotą biudžetą. Iždas turi finansuoti jos išlaidas ar¬ba iš savo pajamų, arba skolindamasis iš ko nors. Tačiau valstybės, kitaip negu kitų ekonomikos subjektų, padėtis yra iš tikrųjų išimtinė. Ji gali sko¬lintis iš savęs pačios, t. y. iš FRS. Kai Iždas parduoda visuomenei verty¬binius popierius, FRS gali tuo pačiu metu pirkti iš visuomenės vertybinius popierius, kad visuomenėje esančių valstybės vertybinių popierių atsargos nepadidėtų. Faktiškai FRS „skolina“ Iždui. Bet tokia išimtinė padėtis turi ir neigiamybę. Kai FRS perka valstybės vertybinius popierius, ji papildo bankų rezervus ir dėl to padidėja pinigų kiekis. Šis procesas vadinamas skolos vertimu pinigais ir, žinoma, jis yra infliacinis.

Ar FRS paverčia pinigais federalinės skolos padidėjimą? Vienas iš jos vartotų (gal ir tebevartojamų) būdų – – mėginimas stabilizuoti palūkanų nor¬mas. Kai Iždas parduoda daugiau vertybinių popierių, palūkanų normos ky¬la, o jeigu FRS nori stabilizuoti palūkanų normas, ji valstybės vertybinius popierius perka atvirojoje rinkoje. Tai padidina pinigų pasiūlą. Beveik aiš¬ku, kad be šio netiesioginio būdo &— palūkanų normos stabilizavimo – – ta¬da, kai iždo deficitas buvo padidėjęs, FRS didesniais pirkimais atvirojoje rinkoje pavertė pinigais dalį parduotų iždo vertybinių popierių.

Ar FRS paverčia pinigais deficitus, ar ne, bet yra aišku, kad bent jau tais laikotarpiais, kai infliacija sukelia sunkumų, didelis deficitas kompli¬kuoja FRS užduotį. Taigi nenuostabu, kad FRS pirmininkams patinka mo¬kyti tiek Kongresą, tiek administraciją, kad reikia atsargesnės iždo politi¬kos. Tokie pamokymai turi privalumų, nes daro įspūdį, kad FRS stabdo in¬fliaciją, net jeigu ji tuo metu ir leidžia pinigų kiekiui pernelyg sparčiai didėti.

MONETARINĖS POLITIKOS PRIEMONĖS

MONETARINĖ POLITIKA ĮGYVENDINAMA: 3 pagrindinėmis priemonėmis:

Atviros rinkos operacijomis

Komercinių bankų diskontavimu

Rezervo normos reglamentavimu

Atviros rinkos operacijos (open market operations) – tai CB vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkose.

Terminas „atviros rinkos operacijos“ reiškia, jog valstybines obligacijas CB parduoda ir perka atviroje rinkoje, t.y. komerciniai bankai, firmos, namų ūkiai gali jas pirkti. Išanalizuosiu, kaip šie valstybinių popierių (VVP) pirkimai ir pardavimai veikia KB perteklinius rezervus.

Vertybinių popierių pirkimas. Tarkime. CB priėmė sprendimą pirkti valstybines obligacijas atviroje rinkoje. Jas galima pirkti iš komercinių bankų arba žmonių, bet kuriuo atveju rezultatas tas pats – komercinių bankų rezervai didėja. Pasekime, kaip CB superka valstybines obligacijas iš komercinių bankų:

komerciniai bankai parduoda dalį savo vertybinių popierių CB;

CB apmoka šiuos vertybinius popierius, ir jjų suma padidina komercinių bankų rezervus.

CB

Aktyvas Pasyvas

+ Vertybiniai popieriai (a) + KB rezervai (b)

(a) Vertybiniai popieriai

Komerciniai bankai

(b)

rezervai

Aktyvas Pasyvas

– Vertybiniai popieriai (a) + KB rezervai (b)

1 pav. KB turimų vertybinių popierių pardavimas CB

Komercinių bankų balansas keičiasi kaip parodyta 1 paveiksle. Rodyklė į viršų rodo, kad vertybinius popierius komerciniai bankai atidavė CB, todėl jų aktyvuose jie minusuojami, o pliusuojami CB aktyvuose. Rodyklė žemyn rodo, kad CB perdavė rezervus KB, todėl yra pliusas prie KB aktyvų. Pliusas CB pasyvuose rodo, kad KB rezervai padidėja. Šio sandėrio svarbiausias momentas tas, kad, superkant iš KB vertybinius popierius, jų rezervai ir kartu kreditavimo galimybės didėja. Jeigu CB superka vertybinis popierius iš žmonių, įtaka KB rezervams yra ta pati. Tarkime, kac „Senukai “ turi kelis VVP ir nori juos parduoti atviroje rinkoje. Tuomet: firma perduoda vertybinius popierius CB ir gauna čekį išrašytą CB;

šį čekį firma padeda į savo sąskaitą Vilniaus KB;

Vilniaus KB pateikia šį čekį CB apmokėti. CB padidina Vilniaus

KB rezervus (2 pav.)

CB

Aktyvas Pasyvas

+ Vertybiniai popieriai + KB rezervai (b)

(a) Vertybiniai popieriai (a) Čekis

+Rezervai

Firma „Senukai’:

Aktyvas Pasyvas

+ Neterminuoti indėliai

– Vertybiniai popieriai

(b) + Indėliai (b) Čekis

Vilniaus bankas

Aktyvas

Pasyvas

‘ + Rezervai(c) + Neterminuoti indėliai (b)

2 pav. Firmos turimų vertybinių popierių pardavimas CB

Šiame sandėryje galima pastebėti du svarbius momentus. Visų pirma, kai CB superka valstybinius vertybinius popierius iš KB, rezervai didėja

ir kreditavimo galimybės didėja (pliusas prie rezervų). Antra, pinigų pasiūla kyla superkant vertybines obligacijas, nepriklausomai nuo to, ar padidėja KB rezervai. Pinigų padaugėjimas padidino sąskaitas (pliusas Vilniaus banko indėliuose). Kadangi neterminuotus indėlius „Senukai“ priima kaip aktyvus balanse jie padidėjo.

Atviros rinkos operacijų privalumai:

1. FRS gali pirkti arba parduoti vyriausybės vertybinius popierius tokiais kiekiais, kokiais nori. Tiek FRS, tiek visuomenė turi labai daug trumpų terminų vyriausybės vertybinių popierių. Taigi praktiškai nėra ribų atvirosios rinkos operacijų apimčiai. Ši priemonė visada yra pakankamai veiksminga.

2. Atvirosios rinkos operacijas FRS atlieka savo iniciatyva, o bnakų skolinimą FRS gali tik skatinti arba slopinti, bet negali reguliuoti apimčių.

3. Atvirosios rinkos operacijos, jeigu reikia, gali būti atliekamos pamažu, mažais žingsneliais. Todėl FRS gali tiksliai reguliuoti rezervus.

4. Atvirosios rinkos operacijoms FRS reguliuoja rezervus nuolat, kai tik keičiasi federalinių fondų palūkanų norma ir kai FRS gauna naujos informacijos apie rinkos veiksnių poveikį rezervams.

5. Atvirosios rinkos vienokias operacijas lengva pakeisti kitokiomis, priešingo pobūdžio operacijomis.

2. Diskonto politika reiškia CB nustatomą diskonto, t.y. palūkanų nnirmą už išduodamas KB paskolas ir tų paskolų terminus. Tai seniausiai taikoma CB politika pinigų pasiūlai reguliuoti.

Diskonto norma – CB speciali palūkanų norma paskoloms, kurios išduodamos finansiniams tarpininkams.

Kai KB ima paskolą iš CB, jo rezervai CB padidėja. Paskolos KB CB bbalanso ataskaitoje yra aktyvai. Komerciniai bankai, pasiskolinę iš CB, įformina pasyvuose kaip paskolą iš CB. Taigi, imant paskolą, KB rezervai padidėja CB ir , kadangi paskola iš CB nereikalauja privalomųjų rezervų, visi naiju rezervai, gauti iš CB, yra pertekliniai. Šis sandėris yra analogiškas, kai privatūs asmenys ima paskolas KB.

Pažymėtina, kad KB, imantis paskolą CB, didna rezervą ir plečia finansinių institucijų ir žmonių galimybes. Diskonto norma nuolat kinta. KB požiūriu diskonto norma – tai mokestis už rezervų įsigijimą. Taigi diskonto normos kritimas skatina KB skolintis daugiau rezervų iš CB. Šie kreditai didina pinigų pasiūlą. Ir atvirkščiai, diskonto normos augimas mažina KB norą imti kreditus iš CB, – todėl diskonto normos didinimas mažina pinigų pasiūl rinkoje.

Diskonto langas – tai visos priemonės, kuriomis ccentrinis bankas suteikia KB paskolasm, didindamas jų likvidumą.

Diskonto norma, arba skolinamųjų lėšų kaina, labiausiai paplitusi diskonto politikos priemonė. Diskonto langas naudojamas, teikiant trumpojo laikotarpio paskolas, sezonines ar ilgojo laikotarpio paskolas. Ekonomistai ir politikai dažniausiai aptaria 3 pagrindines diskonto politikos kryptis:

Diskonto lango priežiūra. JAV diskonto norma krenta žemiau trumpojo laikotarpio rinkos palūkanų normos. Jeigu susidaro didesnis skirtumas, bankai gauna pelną ir didina paskolas. Dėl šios priežasties FRS kontroliuoja diskonto pertekliaus gavimą įvairiomis priemonėmis. Daugelio ekonomistų nuomone, diskonto norma turi būti didesnė uuž trumpojo laikotarpio palūkanų normą. Jeigu rinkos palūkanų norma krenta, FRS mažina diskonto normą.

Finansinių krizių išvengimo būdas. CB veikia kaip pasyvus skolintojas bankų sistemoje finansinės panikos atveju.

Finansinė panika – laikotarpis, kuriam būdingi smarkūs ir intensyvūs svyravimai finansų rinkose, bankų tuštėjimas ir daugelio firmų bankrotai.

Skolintojas blogiausiu atveju – kraštutinis ir paskutinis kreditavimo šaltinis, į kurį gali kreiptis bankai finansinės panikos metu.

Naujos informacijos paskelbimo svarba politikai. Pagal diskonto normos pokyčius CB turi naujausią informaciją ir gali veikti pinigų politiką ateityje.

Ekonomistai teigia, kad diskonto norma yra pinigų kontrolės įrankis. Privalomųjų rezervų normos ir diskonto normos svyravimai gali sąlygoti didelės perkamosios galios pinigų ir pinigų pasiūlos padidėjimus ar sumažėjimus, dar daugiau – dėl informacijos poveikio tai gali veikti pinigų kiekį tik dabar, tiek ir ateityje. Tačiau FRS nekontroliuoja diskonto politikos apskritai, kai ji kontroliuoja atviros rinkos operacijas, ir diskonto politikos pakeitimas yra daug sunkesnis nei atviros rinkos operacijos, todėl diskonto politika nėra pagrindinė priemonė, daranti įtaką pinigų pasiūlai.

3.Reikalavimai rezervams – tai nustatymas tam tikro rezervų dydžio, kurį KB privalo turėti grynaisiais ar CB.

Rezervų norma – KB indėlių sumos dalis procentais, laikoma atsargoje.

Privalomųjų rezervų norma – minimalus grynų pinigų kiekis, kurį centrinis bankas nustato procentais nuo visų KB indėlių sumos, ir bankams būtinas kaip rezervas.

Privalomuosius rrezervus sudaro KB indėliai CB bei gryni pinigai jo seifuose. KB atsargoje gali laikyti ir daugiau pinigų, bet ne mažiau kaip reikalaujamasis rezervas. Jeigu faktiškas KB rezervas krenta žemiau reikalaujamojo, tuomet jis privalo skolintis iš CB privalomajam lygiui atstatyti.

Norėdamas padidinti rezervus KB bankas gali parduoti dalį savo vertybinių popierių, tuomet pinigų pasiūla sumažės. Kita vertus, privalomųjų rezervų normos sumažėjimas didina perteklinius rezervus ir didina KB kreditavimo galimybes bei naujų pinigų kūrimą. Privalomųjų rezervų normos kitimas veikia bankų sistemos sugebėjimą kurti banko pinigus dvejopai:

keičia perteklinius rezervus;

keičia pinigų multiplikatoriaus dydį;

CB privalomųjų rezervų normą keičia daug lėčiau nei diskonto normą ar vykdo operacijas atviroje rinkoje. Reikalaujamųjų rezervų norma turi tendenciją mažėti. 1991m. rezervų reikalavimai JAV sudarė 12 proc. – čekiniams indėliams, 3 proc. – ne mažiau kaip 1,5 m. terminuotiems indėliams, ir 0 proc. – ilgalaikiams indėliams. Pertekliniai rezervai taip pat mažėja. 4-ame dešimtmetyje jie sudarė 50proc. rezervų, 1989m. – 1,6 proc. visų rezervų sumos. 4-ame dešimtmetyje buvo laikomi dideli rezervai dėl galinčios kilti panikos. Įvedus indėlių draudimą, rizika sumažėjo, rezervus galima sumažinti.

Kadangi monetarinė politika veikia pramoninius ciklus, tai yra pagrindinis infliacijos veiksnys, įtakojantis rinkos palūkanų normą ir valiutų keitimų normą. CB darbuotojai, formuluodami naujas direktyvas ir potvarkius, turi atsižvelgti, kokią įtaką jie tturės bendrai ekonomikai, kuria priemonę geriau pasirinkti.

Tarkime, ekonomikoje atsiradi nedarbas, ėmė kilti kainos. CB nutarė padidinti pinigų pasiūlą, skatindamas išteklių naudojimą, norint padidinti pinigų pasiūlą, reikia didinti perteklinius rezervus. Tai galima pasiekti šiais būdais:

CB turi supirkti vertybinius popierius atviroje rinkoje. Šis supirkimas padidins KB rezervus.

Turi būti sumažinta privalomųjų rezervų norma, o tada automatiškai rezervai pervedami į perteklinius, ir padidėja pinigų multiplikatorius.

Sumažinti diskonto normą ir skatinti KB imti kreditus iš CB.

Dėl suprantamų priežasčiių šie sprendimai vadinami skatinančiąją monetarine politika. Jos laikantis, kerditas lengvai gaunams ir pigus, todėl padidėja išlaidos ir užimtumas.

Tarkime, nereikalingos išlaidos didina ekonomikoje infliaciją. CB gali pabandyti sumažinti bendrąsias išlaidas, ir tai gali išspręsti mažindamas bankų rezervus:

CB turi parduoti vertybinius popierius atviroje rinkoje, tai sumažins KB rezervus.

Privalomųjų rezervų normos padidinimas sumažins perteklinius rezervus ir pinigų multiplikatorių.

diskonto normos padidinimas mažina KB norus didinti savo rezerus, skolinantis pinigus iš CB.

Šie sprendimai atitinkamai vadinami stabdančiąją monetarine politika. Jos tikslas – sumažinti pinigų pasiūlą, kad sumažėtų išlaidos ir infiacija.

KEINSO TEORIJOS INTERPRETACIJA

Skatinančioji monetarinė politika Stabdančioji monetarinė politika

Problema: nedarbas, gamybos kritimas

Priemonės: CB perka obligacijas atviroje rinkoje, mažina privalomųjų rezervų normą bei diskonto normą.

Poveikis: pinigų pasiūla didėja, palūkanų norma mažėja, investicijos didėja, realusis BVP(BNP) auga

Problema: infliacija

Priemonės: CB parduoda obligacijas, didina privalomųjų rezervų normą ir diskonto normą

Poveikis: pinigų

pasiūla mažėja, palūkanų norma didėja, investicijos mažėja, infliacija mažėja.

IŠVADOS

Monetarinės politikos efetyvumas – sudėtingas klausimas. Daugelis ekonomistų pastebi tokius monetarinės politikos privalumus:

Greita ir lanksti. Palyginti su fiskaline politika, ji gali keistis greiciau. CB gali kasdien numatyti vertybiniu popierių pirkimą ar pardavimą atviroje rinkoje.

Izoliuota nuo politikos. Jai neturi įtakos politiniai sprendimai, lengviau priima ilgojo laikotarpio priemones, nesivaikant trumpalaikių poveikių. Ji konservatyvesnė nei fiskalinė.

Monetarizmas. Pabrėžiant ypač svarbų pinigų vaidmenį, ekonomikoje susiformavo ekonomikos teorija – monetarizmas. Ekonomistai pabrėžia, kad pinigų pasiūlos pasikeitimai – esminis vveiksnysm nustatant ekonomikos aktyvumo lygį.

Deja, monetarinei politikai būdingi ir saviti ribotumai:

Ciklinis asimetriškumas. Veiksminga stabdančioji monetarinė politika tikrai gali greitai sumažinti KB rezervus, bankai sumažins kreditus, pinigų pasiūla sumažės. Tačiau skatinančioji monetarinė politika gali užstrigti: sudarius sąlygas pigiems kreditams, tačiau nėra garantijų, kad banaki iš tikro duos paskolų, ir pinigų kiekis padidės. Be to, pinigai, kuri ateina į ekonomiką dėl to, kad CB superka obligacijas, gali būti panaudojami paskoloms padengti. Taigi tokie procesai galimi, tačiau ciklinis asimetriškumas labiausiai tikėtinas depresijos metu. NNormaliu laikotarpiu perteklinių rezervų didėjimas lemia kreditų augimą ir pinigų pasiūlos didėjimą.

Pinigų apyvartos greičio pasiketimai. Pinigų pasiūlos kiekis, padaugintas iš apyvartos greičio, sudaro bendrą pinigų kiekį, jeigu pinigų pasiūla 150mlrd. Lt, tai bendras pinigų kiekis bus 600, kai jų apyvartos ggreitis – 4, ir 450 mlrd.lt, jei apyvartos greitis – 3 apyvartos per metus. Dž. Keinso šalininkai teigia, kad pinigų apyvartos greitis kinta atvirkščiai pinigų pasiūlos kitimui, kartu stabdydamas ar net panaikindamas pinigų pasiūlos pokyčius. Infliacijos metu, kai pinigų pasiūla mažinama, pinigų apyvartos greitis turi tendenciją didėti. Ir priešingai, kada imamasi politinių priemonių, didinančių pinigų pasiūlą nuosmukio laikotarpiu, pinigų apyvartos greitis gali sumažėti.

Investicijų tipas. Kai kurie ekonomistai abejoja, ar monetarinė politika gali taip stipriai veikti investicijas. Elastingos pinigų paklausos kreivės ir neelastingos investicijų paklausos kreivės derinimas reiškia, kad tam tikras pinigų pasiūlos pasikeitimas nesukels didelio investicijų pokyčio ir didelio pusiausvyros BVP pasikeitimo.

LITERATŪRA

1.V. Petraškevičius Pinigai, bankai ir monetarinė politika Vilnius 1995, paskaitos tekstas

2.T.Mayer ir kt. Pinigai, bankai ie ekonomika Vilnius 1995m.

3.Makroekonomika KTU 2001m.

4.http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Sav_Tur.asp?ID=8096

5.http://www.lsp.w3.lt/DOC/LSP_programa.doc

6.http://www.sg.lt/lit/IntroToLithuania.html