NACIONALIZMAS, FAŠIZMAS (NACIZMAS), RASIZMAS IR MARKSIZMAS (KOMUNIZMAS):

TURINYS

ĮVADAS

1. ANTHONY D. SMITH NACIONALIZMO TYRINĖJIMAI IR IDEOLOGIJA

2. A. D. SMITH NACIONALIZMO SAMPRATA

3. FAŠIZMO (NACIZMO) IŠŠŪKIS NACIONALIZMUI

3.1. Nacionalizmo ir fašizmo išskirtiniai bruožai

3.2. Nacionalizmo ir fašizmo palyginimas

4. RASIZMO IR NACIONALIZMO RYŠYS

5. MARKSIZMAS (KOMUNIZMAS) – IDEOLOGINIS NACIONALIZMO VARŽOVAS

5.1. Ideologijų panašumai

5.2. Nacionalizmo ir marksizmo (komunizmo) skirtumai

IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADAS

Anotacija. Šiame darbe bus apžvelgiama nacionalizmo tyrinėtojo Anthony D. Smith, nacionalizmo – istorinio sociopolitinio reiškinio – samprata, pagrindiniai jo bruožai, sąsajos su kitomis XX a. ideologijomis – fašizmu (nacizmu), rasizmu, marksizmu (komunizmu), jų panašumai ir skirtumai, bus bbandoma atsakyti, kodėl nacionalizmas išlieka nepaisant minėtųjų stipriųjų ideologijų iššūkių.

Temos aktualumas. Akivaizdu, jog dabartiniu metu visame pasaulyje socialiniuose moksluose nacionalizmo tema yra itin aktuali ir nagrinėjama iš įvairiausių pozicijų ir įvairiausiais aspektais. Daugelis tyrinėtojų stengiasi šį reiškinį suprasti, jį paaiškinti, todėl kiekvieno iš jų nacionalizmo reiškinio tyrinėjimas pasižymi atskirais bruožais ir savitu unikalumu. Anthony D. Smith, nacionalizmą traktavo kaip ideologiją, todėl šiame darbe ir siekiama jį palyginti su kitomis XX a. ideologijomis.

Problema. Tyrinėjant nacionalizmo reiškinį iškyla problema dėl to, kad jjo negalima griežtai ir vienareikšmiškai apibrėžti dėl jo plačių sąvokų bei daugybės reiškinių. Vieni tyrinėtojai nacionalizmą lygina su tautinėm nuostatom, kiti su nacionalistiniais judėjimais, treti su nacionalistine ideologija. Ideologijos, tokios kaip fašizmas ,nacizmas, rasizmas, marksizmas, komunizmas turi glaudų ryšį su nnacionalizmu ir yra labai svarbios XX amžiuje, tačiau jokiu būdu negalima nacionalizmo sutapatinti su jomis, nes egzistuoja nemažai reikšminių skirtumų, todėl ir yra svarbu apžvelgti pagrindinius skirtumus ir panašumus.

Tikslas. Išnagrinėti tyrinėtojo Anthony D. Smith nacionalizmo sampratą, fašizmo (nacizmo), rasizmo ir marksizmo (komunizmo) pagrindinius bruožus, jų ir nacionalizmo panašumus ir skirtumus.

Uždaviniai. Apžvelgti Anthony D. Smith nacionalizmo sampratą, fašizmo (nacizmo), rasizmo ir marksizmo (komunizmo) pagrindinius bruožus, jų ir nacionalizmo panašumus ir skirtumus ir padaryti tam tikras išvadas bei atsakyti į klausimą, kodėl nacionalizmas išlieka XX a. nepaisant varžovių – stipriųjų ideologijų.

1. ANTHONY D. SMITH NACIONALIZMO TYRINĖJIMAI IR IDEOLOGIJA

Pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria nacionalizmo reiškiniui, stengiasi suprasti ir paaiškinti jį. Akivaizdu, jog nacionalizmas – unikalus ir paslaptingas visuomenės fenomenas, mokslinio domėjimosi oobjektas, reikalaujantis išsamesnių tyrinėjimų. Tačiau kiekvienas tyrinėtojas, aptardamas nacionalizmo sąvoką, pasirenka savą būdą ir poziciją, kuria remiantis, ji apibrėžiama, nes “vieni nacionalizmą lygina su tautinėmis (etninėmis) nuostatomis, kiti su nacionalistine ideologija ir kalba, treti su nacionalistiniais judėjimais. Be t, vieni apibrėžimai labiau akcentuoja kultūrinius, kiti politinius nacionalizmo aspektus”. [1;5]. Dėl to atskiri tyrinėtojo nacionalizmo koncepcijos turi savitų bruožų ir vertinimų.

Vienas iš nacionalizmo – unikalaus reiškinio – tyrinėtojų Anthony D. Smith (g. 1933). Šis tyrinėtojas studijavo klasikinę filologiją ir filosofiją Oxfordo uuniversitete ir gavo sociologijos daktaro laipsnį Londono Shool of Economics bei meno istorijos daktaro laipsnį Londone. Šiuo metu – jis sociologijos profesorius Londone.

Nacionalizmą tyrinėti profesorius A. D. Smith pradėjo aštuntame dešimtmetyje (1971 m. išėjo jo pirmoji knyga). Knyga “Nacionalizmas XX amžiuje“ – jo vidurinioji tyrinėjimų pakopa, kurioje nacionalizmą A. D. Smith aiškina kaip ideologinį judėjimą, siekiantį autonomijos, vieningumo ir individualumo tam tikrai socialinei grupei, apibūdina pagrindines nacionalistinių ideologijų sroves, parodo sąvokinius ir istorinius ryšius, siejančius nacionalizmą su kitomis ideologijomis, nagrinėja nacionalizmo patvarumo ir netgi atgimimo priežastis.

Kadangi tyrinėtojas manė, kad nacionalizmą galima studijuoti kaip ideologiją, todėl ir šio darbo tikslas bus – atskleisti nacionalizmo ryšius su kitomis ideologijomis – fašizmu (nacizmu), rasizmu ir marksizmu (komunizmu), jų ir nacionalizmo panašumus ir skirtumus, subtiliai ir pagrįstai atskleidžiamus A. D. Smith. Šios ideologijos tarytum iššūkiai nacionalizmui, kuris vis tiek išlieka ir iškyla kaip viena svarbiausių moderniųjų ideologijų, atlaikiusi visus išbandymus ir šiandien atgimstanti pasaulyje.

2. A. D. SMITH NACIONALIZMO SAMPRATA

A. D. Smith yra daugiau tradicinio požiūrio. Jį galime priskirti prie tradicionalistų, kurie tvirtina, kad nacijos egzistuoja nuo senų laikų, tik keičiasi nacijos egzistavimo formos, todėl A. D. Smith knygoje “Nacionalizmas XX amžiuje” išskiria modernųjį nacionalizmą, kuris siekia įsitraukti į pasaulinę tautų bendriją ir čia rasti savo vvietą, o senovės ir viduramžių nacionalizmas laikė savo tautą pasaulio centru ir pagrindu. Kaip jis pats teigia, “nacionalizmas parodomas kaip optimistinė, pasaulietiška ir praktiška ideologija, kuri savo dvasia labai tolima milenarinių judėjimų angamtiniam pesimizmui”. [2;5].

Nacionalizmą tyrinėtojas aiškina kaip ideologinį judėjimą, moderniausią bei svarbiausią ir pastoviausią XX a. ideologiją, kuri laviruoja tarp didžiųjų pasaulio ideologijų – rasizmo, fašizmo ir marksizmo. Nacionalizmas gali prisidreinti prie jų, tačiau negali būti su jomis tapatinamas, kadangi “remiasi pirmykščiais masių sentimentais ir labiau pabrėžia praktinio pertvarkymo dalykus negu utopines ar chiliastines vizijas” [2;3]. Tai paaiškina nacionalizmo patvarumo ir atgimimo faktą.

Taigi, nacionalizmas – pastoviausia ir patvariausia nenugalima vizija, kuri egzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje, kuri laikosi vidurio tarp kitų ideologijų, taip pat, anot tyrinėtojo, nacionalizmas XX a. iškyla gerai sutvarkytose, industrializuotose, demokratinėse, moderniose ir išsilavinusiose valstybėse, kur svarbi valstybės jėga, tautinis idealas.

Nacionalizmas, dėl savo ypatingų bruožų (kuriuos akcentuosime nagrinėdami ideologijų panašumus ir skirtumus), sugebėjo atsilaikyti prieš kitas ideologijas ir vėl atgimti naujais pavidalais ir su kitokiais akcentais.

A. D. Smith teigimu, mūsų visų gyvenimą daugiausia reguliuoja nacionalinė valstybė, kurioje kiekvienas pilietis susiformuoja tautinį idealą, kuris susideda iš bendros istorijos ir kultūros, ir tam tikros rūšies solidarumo bei politinės programos. Solidarumas grindžiamas teritorija, be kurios neįmanoma kurti brolybės ir pačio solidarumo. BBe “tėvynės”, kuri priklauso jiems istorijos teise, neįmanoma realizuoti ir ypatingo tapatumo ir kultūros ateityje. Toji teritorija turi būti laisva, todėl politika, kova už tėvynės nepriklausomybę, svarbus tautinio idealo pagrindas. Taigi, tautinis idealas neišvengiamai veda prie nacionalizmo – tam tikros programos tautiniam idealui pasiekti ir išlaikyti. A. D. Smith nacionalizmą sudaro keturi elementai:

1) tam tikra vizija;

2) kultūra;

3) solidarumas;

4) politika.

Pastarieji atitinka ideologinius, kultūrinius, socialinius ir politinius poreikius bei siekus. Todėl nacionalizmas ir patyrė tokią didelę sėkmę per pastaruosius du šimtmečius ir turėjo nemažai rimtų kitų ideologijų iššūkių, tačiau sugebėjo atlaikyti visus išbandymus ir atgimti visame pasaulyje.

3. FAŠIZMO (NACIZMO) IŠŠŪKIS NACIONALIZMUI

3.1. Nacionalizmo ir fašizmo išskirtiniai bruožai

Yra nemažai požiūrių, tačiau nė vienas iš jų neatskleidžia visų sudėtingų nacionalizmo ir fašizmo santykių vaizdų. Šioje dalyje pateiksime kai kuriuos A. D. Smith išryškintus santykius, panašumus ir skirtumus tarp šių judėjimų. Pirmiausia pažvelgsime į fašizmo ir nacionalizmo pagrindinius bruožus atskirai, vėliau bandysime analizuoti jų panašumus ir skirtumus. Nesistengsime smulkiai tai parašyti, kadangi ir pats profesorius to nesiekė, pateiksime tik pačius svarbiausius aspektus.

Tiek nacionalistai, tiek fašistai, skyrėsi savo tikslais, reikšme, teikiama doktrinos ir praktikos elementams ir vertybėms. Tad reiktų išskirti bendriausius nacionalizmo ir fašizmo požymius.

Taigi, prieš nagrinėjant šių ideologijų panašumus ir skirtumus, pirmiausia panagrinėsime nacionalizmo tikslus.

I. Pilietinė autonomija – tai žinoma

idėja, kad bendruomenę sudaro lygūs piliečiai, turintys teisę ir laisvę ir savivaldą bei pareigą – rūpintis savo piliečių gerove, ir ginti savo tėvynę. Juk kiekvienas žmogus siekia gėrio, vadinasi jo siekia ir visa tauta. Todėl, pasak A. D. Smith, “individas turėtų aukoti savo asmeninius interesus ir gerovę visumos labui taip, kad šie vidiniai dėsniai, vidinė energija ir jėga galėtų realizuotis veiksmo pasaulyje” [2;70]. Pilietinė autonomija, patriotizmas, suverenumas – nacionalizmo bruožai, besiremiantys idėja, kad žmonės būna laimingesni, kai jie gali patys ssave valdyti.

II. Kitas siekis – tai teritorinis vientisumas ir nedalumas. Tai reikalavimas, kad visi etninės grupės nariai būtų sutelkti toje pačioje teritoriškai vientisoje žemėje. Nacionalumo jausmas pasireiškia gimtojo krašto meile, pasididžiavimu savo kultūra, socialiniais ir ekonominiais pasiekimais, nerimu dėl tėvynės saugumo ir pan., todėl šis bruožas reikalingas ir tam, kad tauta galėtų deramai ir visiškai išreikšt save ir savo vidinę būtį.

III. Nacionalizmas siekia ir trečiojo tikslo – atrasti ir įdiegti piliečiams jų istorinio tapatumo jausmą. Žmonės net nesuvokia, kaip nacionalumo jjausmas juose atsiranda, išsivysto ir tampa stipria jėga. Tačiau šis tikslas yra labiau vidinis ir kultūrinis, lyg proto impulsas, nusistatymas, besiremiantis bendruomenės praeitimi, papročiais, religija, kalba ir tautosaka, todėl nacionalizmas ir yra tas veiksnys, kuris sieja žmogų prie šių istorinių iir kultūrinių šaltinių, kurie suvienija žmones labiau nei šeimos ryšiai.

Tad tokie yra nacionalistų siekiai visame pasaulyje. Jie yra pagrindiniai, nors taip pat gali būti ir kiti – valios kultas, herojinė kova dėl bendruomenės ir kt. Apibendrinę šiuos tikslus, galime suformuluoti tokį nacionalizmo apibrėžimą. Nacionalizmas – yra ideologinis judėjimas už tam tikros socialinės grupės, kurią kai kurie jos nariai suvokia kaip realią ar potencialią tautą, autonomijos, vienybės ir tapatumo įgijimą ir išlaikymą.

Kaip sako nacionalizmo tyrinėtojas E. Gellner, “tautas pagimdo nacionalizmas, o ne koks nors kitas aplinkinis būdas” [3;95], todėl ir nacionalizmas, kaip ideologija, jo tikslai turi ryšių su kitomis ideologijomis, turėjusiomis nemažos įtakos daugumai tautų.

Dar neaiškesnė ir slidesnė negu nacionalizmo yra fašizmo sąvoka, kuri turi taip pat tam tikrų bruožų.

Fašizmas pirmiausia iišreiškia valstybės galią, tačiau valstybė, nors ir įkūnija aukštesnį principą, tėra tik įrankis ir tarpininkė, įgyvendinant darvinistines idėjas. Fašizmas šlovino karo instinktus, jėgos „vitališką“ žmogų, pavergiantį silpnuosius ir atrandantis savo paskirtį lemiančioje kovoje už savo grupę. Tai galima sulyginti su F.Nietzsche’s filosofijos idėja “gyvenimas yra amžinas judėjimas, turintis tendenciją plėstis ir visų gyvenimo formų esmė yra valia valdyti. Pats gyvenimas yra valia valdyti – tai monistinis pasaulio supratimas”. [4].

Todėl fašistai taip garbino jaunumą ir jėgą, o niekino moralę, kuri tapatinasi ssu senąja karta. Jie atmeta tiek kultūrinę, tiek politinę Europos tradiciją, demokratiją ir liberalizmą, bei marksizmą, taip pat proto toleranciją ir net žmogiškesnes emocijas. Fašistas ištikimas draugams, bet negailestingas svetimiesiems. Tai pasireiškia smurto kultu, rasistinėmis idėjomis, kurios, žinoma, ne visada pasireiškia. Taigi, fašistų pagrindiniai akcentai – valstybės, jėgos ir vitalinių instinktų šlovinimas, tarnavimas Vadui, kova dėl stipresniųjų viešpatavimo ir triumfo pačiais agresyviausiais ir gyvuliškais būdais.

3.3. Nacionalizmo ir fašizmo palyginimas

Fašizmą su nacionalizmu galima lyginti įvairiais matmenimis ir požiūriais. A.D.Smith daugiau dėmesio skyrė sąvokoms ir emocijoms, jų požiūriams į rasizmą, antisemitizmą, socialinę sudėtį, istorinius ryšius.

Žvelgiant į sąvokas, jos yra panašios tuo, kad abi rūpinasi tauta, tačiau jų požiūriai į tautą skiriasi. Nacionalistams – tauta – etninė bendruomenė su atskira istorija ir kalba, nariai yra laisvi piliečiai, turintys bendras teises ir pareigas apibrėžtoje teritorijoje. Jie puoselėja šią bendruomenę, jos autonomiją ir solidarumą. Kaip jau minėjome, fašistams tauta – valios ir jėgos šaltinis ir ginklas, pilietybės jie nepripažįsta, todėl įgyja rasės formą. Istorijos fašistai taip pat nevertina, ji tik pavyzdys kaip jėga nugali silpnesnį, todėl ir tauta fašisto požiūriu tampa smurto kulto subjektu, kuri skiriasi nuo nacionalistų tautos tuo, kad kovoja dėl biologiškai determinuoto išlikimo ir viešpatavimo.

Emociškai šios dvi ideologijos daug kuo panašios, bet yra eesminių skirtumų. Abi pripažįsta jaunumą, stiprumą, tarnavimą bendruomenei yra aktyvios ir dinamiškos, daug dėmesio skiria žemei, kovai.

Vis dėlto jų požiūris į tuos dalykus yra skirtingas. Nacionalizmui aktyvizmas – įrankis solidarumui ir etninei autonomijai kurti, o fašizmas savaime pagrįstas aktyviu judėjimu. Jaunumas ir fizinė jėga nacionalizmui siejasi su istorija, piliečių kaip visumos tapatumu, o fašizmas nepripažįsta jokių saitų ir jaunatvišką jėgą ir smurtą iškelia virš silpnų masių.

Skiriasi ir dėmesys smurtui ir karui. Nacionalistams kova tik dėl bendruomenės interesų, jiems smurtas nėra geras dalykas, jis naudojamas tik prieš prispaudėją kovoje už laisvę, ir nėra toks žiaurus kaip fašistų. Pastarieji garbina gyvulišką instinktą ir agresyvų savęs garbinimą.

Nagrinėjant fašizmo ir nacionalizmo panašumus ir skirtumus, reikėtų paminėti rasizmą ir antisemitizmą, kurie nėra būtini nė vienam iš šių judėjimų, tačiau fašizmas turi kur kas didesnį potraukį į rasistines ir antisemitizmo idėjas. Nacionalizmas taip pat pasižymi „etniniu gryninimu“, tačiau jis greičiau kultūrinis, nei biologinis ar fizinis. „Fašizmas turi kur kas mažiau ideologinių ir emocinių apsaugos priemonių negu nacionalizmas nuo rasistinio ir antisemitinio užkrato“ [2;85].

Matyt vienas dalykas itin ryškiai pabrėžiantis šių ideologijų panašumą yra tas, kad tiek fašistams, tiek nacionalistams ekonominiai klausimai yra šalutiniai. Jie domisi kultūriniais, politiniais, dvasiniais dalykais.

Socialinė sudėtis. Šiame lygmenyje itin sunku apčiuopti skirtumus. Abiejų jjudėjimų vadovybė kilusi iš inteligentijos. Nacionalistų vadų ateina daugiau iš aukštesnių viduriniųjų inteligentijos sluoksnių, tuo tarpu fašistų vadai būna mažiau išsilavinę ir ateina iš žemesniųjų vidurinių klasių, tačiau tai nėra dogma. Nacionalizmas daugiausia patraukia aukštesnės viduriniosios ir viduriniosios klasės grupes, labiau įsitvirtinusius, pasiturinčius, išsilavinusius, o fašistiniai judėjimai – patraukia žmones iš žemesniųjų viduriniųjų ir darbininkijos klasių, patiriančių nuosmukį ir grėsmę, kurie skatina nepasitenkinimą ir agresyvumą, o tai fašistai panaudoja savo tikslams, taip pat jie daugiau dėmesio skiria jaunimui ir Vado kultui. Nacionalizmas irgi turi savų garbinamų vadų, tačiau šie retai mėgaujasi neginčijama viršenybe, jų pareiškimai retai laikomi privalomi judėjimui ir tautai. Fašizmas kitoks – jam reikia smurto kulto, naujojo, jėga ir instinktais pranašesnio žmogaus. Fašizmo gaivalai – karinės jėgos aukštinimas ir „nihilistinė vitalistinė“ pasaulėžiūra“.

Istorinės aplinkybės dar labiau išryškina skirtumus. Istoriniu požiūriu, galima teigti, kad fašizmas visų pirma europietiškas 1918 – 1945 metų reiškinys, nacionalizmas jau žinomas gerokai seniau ir jis gali iškilti kur kas įvairesnėmis ekonominėmis ir kultūrinėmis sąlygomis, jam nereikia tokių ypatingų sąlygų kaip fašizmui. Nacionalizmas turi būti laikomas viena iš globalinių visos modernios epochos ideologinių jėgų, tuo tarpu fašizmas tebuvo XX a. produktas. Jų panašumus nulemia tai, kad fašizmas buvo glaudžiai susijęs su nacionalizmu ir juo rėmėsi, tačiau

abejotina ar be Didžiojo karo, fašizmas būtų galėjęs tapti tokia stipria ideologija. Jis pasirėmė bendruomenės pagedimu ir nuosmukiu, bandymu pakeisti senas nacionalistines problemas. Ir nacionalizmas buvo transformuotas į masių jėgos ir smurto doktriną. Tačiau nacionalizmas nebuvo išstumtas, jis tik nebuvo tarpukario laikotarpiu lyderiu Europoje. Tačiau visgi dėl daugelio fašizmo ir nacionalizmo panašumo, tam tikrų nacionalistinių bruožų, kuriuos perėmė fašizmas ir panaudojo saviems tikslams, jis nesugebėjo išsilaikyti, ir tai matyt esminis jų skirtumas yra toks, kad nacionalizmas yra daug patvaresnis, remiasi „„pirmykščiais masių sentimentais ir labiau pabrėžia praktinio pertvarkymo dalykus negu utopines ar chiliastines vizijas“ [2;3], o fašizmas viso labo iškreipta nacionalizmo kopija, su sava pasaulėžiūra, prisitaikiusi prie pasaulio emocijų.

Nežiūrint išvardintųjų panašumų, pastebime, kad daugiau dominuoja skirtumai. Ir fašizmo agresyvioji pakraipa – nacizmas tik dar ryškiau tai pabrėžia. Nacizmas, kaip ir fašizmas, pasižymi totalitariniu charakteriu, siekimu išsaugoti savo aukštesnę rasę, jos grynumą ir viršenybę (dėl to nacizmą itin reikšminga bus paliesti, nagrinėjant rasizmo ideologiją). Toks agresyvumas ir savos tautos iššaukinimas gyvuliškomis ppriemonėmis jokiu būdu nepriimtinas nacionalizmui. Nacių doktrina apverčia įprastą nacionalistinę viziją, interpretuoja ją savomis klišėmis. Pagal nacius, pasaulis padalytas ne į lygiateises, bet į rasines kastas, kurios viršuje Fiureris, įkūnijantis aukštesniosios rasės valią. Po jo eina klusnūs, rasiškai gryni, rinktiniai vvokiečių rasės atstovai, pranašesni už kitus visais atžvilgiais. Po šio elito eina apvalyta vokiečių masė, po to nordiškoji rasinė kasta ir pagaliau žydai ir čigonai, kurie turi būti išnaikinti. Taigi matome, kad tokie kastinai ir nacionalistiniai principai visi priešingi, kadangi nacionalistas mano, kad kiekviena tauta turi savus išskirtinius bruožus ir lygiateisiškumą, o nacizmas, priešingai, mato tik hierarchiškas besigrumiančias rases. Nacionalistams istorija, pilietiškumas ir tėvynė kertinės vertybės, nacistams jas užgožia paveldėtas fizinis tipas, sulydytas su valstybine galia amžiname kare. Pasak nacionalizmo, žmonės priklauso tautoms savo pasirinkimu ir jausmu, tradicijomis ir bendros kultūros dėka, o nacistams jie tėra rasinės kastos organai, jiems svarbūs biologiniai bruožai. Pagaliau nacionalistams smurtas ir karas tėra priemonė, siekiant autonomijos, vienybės ir tapatumo tikslų, o nacizmas „karą su rreakcinėmis (t.y. pasipriešinusiomis) jėgomis laiko neišvengiamą.(.)naciai karu siekia arijams užtikrinti „gyvybinę erdvę“ (Lebensraum)“ [5;32].

Tokiu būdu nacizmas inkorporavo ir po to apvertė nacionalistinius autonomijos ir tapatumo principus savo ypatingoje biologiškai viršesnės kastos ir amžino naikinimo karo vizijoje, iškreipdamas savo paties tikslams vokiečių nacionalistinę tradiciją.

4. RASIZMO IR NACIONALIZMO RYŠYS

Kitas, rimtesnis nacionalizmo varžovas – rasės ir odos spalvos ideologija. XX amžiaus problema – tai rasės ir spalvos problema, žmonės ir šiandieną pasirengę dėl jų kautis ir mirti. Rasizmas laikoma dažniausiai pačiu kenksmingiausiu ir aatgrasiausiu dalyku, nors rasiniai dalykai buvo pastebėti ir pradėti svarstyti jau antikos laikais, tačiau rasių skirstymas į aukštesnes ir žemesnes susiformavo XVI amžiuje, kuomet europinės tauta puolė kolonizuoti pasaulį, kurie turėjo kaip nors pateisinti išnaudojimą, pavergimą ir žudymą. Tik XIX amžiuje atsiradęs darvinizmas paruošė dirvą grobuoniškus tikslus pagrįsti teoriškai. Įvairių rasių žmonių išvaizda buvo susieta su protinėmis ir moralinėmis savybėmis, kad būtų pagrįstas rasių biologinis, psichologinis ir dvasinis skirtingumas.

Apskritai rasizmo sąvoka yra naudojama gan plačiai. „Rasizmas remiasi doktrina, kad viena rasė yra pranašesnė, geresnė, aukštesnės kokybės negu kitos. Tai dominuojančios rasės etnocentristinė ideologija, teigianti, skirtumų svarbą kultūrai, visuomenei, istorijai raidai. Rasizmo sąvoka naudojama norint apibūdinti diskriminavimo, apartheido ir genocido politiką“ [1;16].

Mūsų nagrinėjamai temai aktualu yra tai, kad rasizmas dažnai painiojamas su nacionalizmu, o tai skatina daugelį žmonių smerkti visas nacionalizmo apraiškas ir laikyti nacionalizmą pirmuoju žingsniu kelyje į genocidą. Žinoma, nacionalizmas tam tikromis sąlygomis gali virsti rasizmu, ar atvirkščiai, tačiau lyginant šių dviejų ideologijų bruožus, pastebėsime, kad rasistinė doktrina turi labai mažai bendro su rasistinėmis idėjomis (ypač, jei pažvelgsime į nacizmo ideologiją) nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jos tapačios.

Kaip jau išsiaiškinome, nacionalizmas A.D.Smith, yra ideologinis judėjimas, siekiantis autonomijos, vieningumo ir individualumo tam tikrai socialinei grupei, kuri turi ssavo išskirtinę istoriją ir kultūrą, konkrečią teritoriją, vienodą solidarumo jausmą, lygias teises ir pareigas, o toji socialinė grupė suvokiama kaip potenciali tauta. Nacionalisto tikslas tautinis tapatumas, tautiškumas, jo požiūriu žmonija natūraliai suskirstyta į kultūrines bendruomenes, tautas, bet žmonės vis tiek siekia išsaugoti savo tautą, saugoti nepriklausomybę, gimtąją žemę, susitapatinti su savo istorine bendruomene. Tuo jis ir skiriasi nuo rasizmo, kadangi tokie idealai rasistiniame mąstyme atlieka tik šalutinį vaidmenį. A.D.Smith apibrėžia rasimo doktriną kaip „dalijanti pasaulį į rasines kastas, susikibusias nuolatinėje kovoje dėl viešpatavimo, kurioje tariamai fiziškai stipresnėms – rasiniam elitui – skirta valdyti silpnesnes“, o rasinę kastą, kaip „socialinę grupę, kuri laikoma, turinti unikalių paveldimų fizinių bruožų, tariamai nulemiančių visas dvasines tos grupės savybes“ [2; 118]. Terminu rasė siekiam aprašyti etninius ir tautinius skirtumus apibrėžiant etnines grupes kaip biologinius vienetus ir aiškinant jų santykius pasaulyje kaip paveldimų fizinių savybių padarinius.

Rasizmas daugeliu atvejų pasirėmė Darvino teorija, kurie skelbiama, kad pagal gamtos patvarkymą turi teisę išgyventi tik stipriausias (nacistai pasisavino šį mokymą apie rases todėl jų nacionalizmas tapo toks kraštutinis, rasistinis). Individo dvasinės ir kultūrinės savybės tėra jo biologinės grupės vediniai. Atskiri individai atspindi grupės savybes, todėl tie, kurie yra „negryni“, turi būti šalinami. Tokios atrankos tikslas – suformuoti viešpataujančią, stipriausią, ttobuliausią rasę gamtos mechanizmais – kova, karu, tikrinant grupės natūralųjį prisitaikymą, nes juk, pagal Darviną natūralioje atrankoje išlieka stipriausi ir tai nulemta pačios gamtos. Šiuo požiūriu rasizmas artimas kitoms ideologijoms, mėginančioms kištis į gamtos procesus papildant arba skubinant evoliuciją dirbtinomis priemonėmis. Tačiau akivaizdu, kad rasistinė doktrina visai skiriasi nuo nacionalizmo. Aišku, jos abi Atsirado Vakarų ir Centrinėje Europoje per pusę šimto metų viena po kitos, nacionalizmas XVII amžiaus pabaigoje, rasizmas XIX amžiuje, ir iki XIX amžiaus pabaigos buvo tapatinami, kol rasiniai darvinistai neatskyrė rasės (rasizmo) ir tautos (nacionalizmo) sąvokų. Ideologijos panašios tuo, kad abi, nors ir skirtingais būdais, rėmėsi – tautine bendruomene, etnine grupe ir jos etnocentrizmu. Tačiau etnocentrizmo aiškinimas šiose ideologijose skiriasi. Nors jos remiasi socialinės grupės kilme ir istorija, jos bendra kultūra ir socialiniu solidarumu, išskiriančiu jas iš kitų grupių, mąstymu, kad jų bendruomenė – pasaulio centras ir vienintelis tiesos ir teisingumo kriterijus (etnocentrizmas), tačiau esminis skirtumas toks, kad nacionalizmo etnocentrizmas iš esmės kultūrinis, net religinis; naujasis nacionalizmas net išsižada senųjų centriškumo ir pranašumo idėjų. O štai rasizmas ne tik pabrėžia centriškumo, grupės teisėtumo ir pranašumo idėjas, bet ir atsisako kultūrinio etnocentrizmo ir iškelia fizinius, biologinius, kraujo prietarus. Taip rasizmas paverčia senąjį etnocentrizmą kažkuo nekintamu, viską lemiančiu, etniškumas

tampa rasinių elitų kova virš viršenybės, su žemesniųjų rasių tarša.

Apžvelgę ideologijų bruožus, galime daryti išvadą, kad kartais etinis nacionalizmas gali paruošti dirvą rasizmui dėl etnocentrizmo šaknų. Nacionalistinis judėjimas gali pasinaudoti rasiniais dalykais, siekdamas padidinti savo patrauklumą ir paversti nacionalistinius tikslus rasinio elito įrankiais. Tai akivaizdžiai išryškėja nacizme. Nacizmas mato pasaulį padalytą į besigrumiančias rasines grupes, surikiuotas kraujo ir jėgos hierarchijoje, kastų vienetai nepaliaujamai kovoja su žemesnėmis, teršiančiomis rasėmis dėl viešpatavimo, naikinant rasinio blogio bacilas. Rasistinius skirtingumus jis taip suabsoliutina, kad vvisi kiti socialiniai ryšiai (tame tarpe ir tautiškumas) praranda reikšmę. Naciams nacionalizmo kertines vertybes užgožia paveldėtas fizinis tipas, sulydytas su valstybine galia amžiname kare, žmonės yra rasinės kastos organai, kraujo ir fizinio tipo egzemplioriai. Nacionalistinis autonomijos siekis virsta piliečių pavergimu, teritorinio vientisumo tikslas virsta imperialistiniu „ekspancijos ir lebensraum žygiu“ [2;104], naikinančiu savo kelyje neetninius elementus, o tautinio tapatumo paieška užleidžia vietą rasinio elito selekcijai ir veisimui, pasaulinės tautų nuodytojos – žydijos – naikinimui. Taip nacionalizmas tampa tik naudingu įrankiu, inkorporuojant iir apverčiant nacionalistinės autonomijos ir tapatumo principus savo ypatingoje biologiškai viršesnės kastos ir amžino naikinimo karo vizijoje. Nacionalistinės tradicijos paminamos.

Taigi, nors nacionalumas yra stiprus jausmas, tačiau be kultūrinio lygmens gali virsti agresyviu prievartą propaguojančiu šovinizmą.

Nors rasė ir rasizmas nepaprastai dažnai ppakerta naciją ir nacionalizmą, būna aplinkybių, kai rasinės sąmonės ir tautinių idealų mišinys yra vienintelė priemonė išjudint nacionalizmą. Tam tikra prasme odos spalvos vaidmuo gali taip pat gaivinti tautinį tapatumą. Spalvos skirtumai gali padėti išskirti grupes, paruošti pažangiam nacionalizmui, suvienyti, atgaivinti tapatumą Pavyzdžiui panafrikietiškas spalvos nacionalizmui spalva atstojo istoriją, kalbą, suteikė ir pavidalą, ir gyvybę ir išsilaisvinimą.

5. MARKSIZMAS (KOMUNIZMAS) – IDEOLOGINIS NACIONALIZMO VARŽOVAS

5.1. Ideologijų panašumai

Pastaraisiais dešimtmečiais marksizmas (komunizmas), kaip ir fašizmas ar rasizmas (gal net ir labiau), buvo itin susipynęs su nacionalizmu. Nors komunizmo ir nacionalizmo konvergenciją galima labai plačiai nagrinėti, tačiau mūsų tikslas apžvelgti tik pačius svarbiausius dalykus, idėjas, bruožus.

Pirmiausia, abi ideologijos istoriją skirsto į tris epochas, sutaria dėl savo požiūrio į istoriją ir laiką, vadovaujasi „linijine“ istorijos ssamprata, išpažįsta galutinės teisingumo ir laisvės epochos mitą. Jos sutaria dėl to, kad priešą laiko prispaudėju, o dabartinę struktūrą – susvetimėjusiomis. Nacionalizmui tironas imperializmas, svetimas kolonizatorius, svetimšalis, o marksistui kapitalizmas – išnaudotojiškas ydas. Ideologijų šalininkai kovoja su kovoja ne tik su šiais išoriniais, bet ir vidiniais priešais – pagedimu. Nacionalistams tai smukimas ir irimas, tapatumo praradimas su sava tauta, savasties užmarštis, autentiškumo praradimas, dėl kurių gali būti kaltas ne tik realus išorinis priešas, bet ir klasinis, regioninis, etninis nevienarūšiškumas ir ppanašiai, o marksistai vidinės priespauda kildina iš darbo pasidalijimo. Taigi, jie abu sutaria, kad nuosmukis slypi viduje ir išorinėje priespaudoje, susvetimėjime. Marksistai piktinasi, kad žmogaus dvasinė prigimtis dėl kapitalizmo, darbo pasidalijimo buvo deformuota ir dehumanizuota. Panašiai ir nacionalistai liūdi dėl smunkančios tautos bendrumo ir vidinės harmonijos praradimo, kurį lėmė ryšių su bendruomenės praeitimi nutrūkimas.

Tiek marksistai, tiek nacionalistai tiki istorija, laikydami žmogaus išsilavinimą istorijos būtinybe. Nacionalistai numato neišvengiamą tautinės sąmonės augimą bendruomenėje, kuris atkurs tautą, tačiau tai reikalaus žmonių susitelkimo ir aktyvaus dalyvavimo judėjime – taip apsivalys ir vidus, nes bus pašalinta svetima kultūrinė įtaka, idant būtų atrastas tikras bendruomenės tapatumas. Švietimas ir propaganda atkurs solidarumą, aišku jis buvo pasiruošęs prireikus kovoti smurtu, kovojant už nepriklausomybę. Panašiai ir marksizmas kovoja su kapitalizmu, tiki proletariato revoliucijos veiksmingumu, pats žmogus gali įveikti savo ribotumą veiksmu ir revoliucija, įveikti savo susvetimėjimą, darbo pasidalijimą, kuris yra visų socialinių negerovių priežastis. Marksizmo vaizdavimas kaip tikrojo rūšinio gyvenimo atkūrimas, savo norų tenkinimas ir veiksmų laisvė prilygsta nacionalizmo tautiškumui, kuris leidžia žmogui atrasti visišką laisvę ir harmoniją, siekti visų gervės, o ne vien savanaudiškų tikslų, taip pat realizuoti savo tikrąją laisvę, solidarumą, dirbdamas tautai. Nors kontekstais ir akcentais marksistai ir nacionalistai skiriasi, tačiau matome, jog jiems vienodai rūpi žžmogaus susvetimėjimas, jungimasis, grįžimas autentišką būtį. Pažiūros yra istorinės, evoliucionistinės, tikėdamos gražia ateitimi, o ne žvelgdamos į praeitį, kuri nacionalistams tik pavyzdys, kad galima būtų sukurti geresnę ateitį. Marksistai taip pat neignoruoja praeities, jie mano, kad ji turi būti perkelta į aukštesnį lygmenį, bet tikrai ne paneigta.

Marksizmo sėkmė proporcinga su ja besivaržančių ideologijų nesėkmei, sugebėjimui perimti nacionalizmo temas ir tikslus, inteligentijos sutapatinimui su politiniu ir ekonominiu bendruomenės pažeminimu pramonės pasaulyje, kurie jaučiasi apvilti ir izoliuoti, todėl tiek marksizmas, tiek nacionalizmas visų pirma inteligentijos ideologijos. Marksistinis nacionalizmas patrauklus inteligentijai dėl savo pažadų paruošti nišas valdymo ir administravimo aparate, žada sutelkta draugų socialinę organizaciją, kaip tik tada, kai giminystės ryšiai susilpnėja dėl mobilumo ir pasaulietinio švietimo. Jis parūpina veikimo erdvę, savęs realizavimo nišą, kurioje susigrąžinama vidinė harmonija ir tapatumas.

Nacionalizmas taip pat yra visuomenės atgimimo ir individualaus savęs realizavimo ideologija.

Abi ideologijos remiasi masių mobilizavimu ir numato suvakarojusių elitų ir tradicinių masių partnerystę, nors komunizmas įgyvendino tai labai radikaliu būdu. Abi agituoja už tautų brolystę.

5.2. Nacionalizmo ir marksizmo (komunizmo) skirtumai

Nepaisant nacionalizmo ir marksizmo priklausomybės, jie turi esminių skirtumų, kurios mes trumpai aptarsim, išryškindami esminius aspektus.

Marksizmui – svarbiausias tikslas yra klasinių klasių panaikinimas. Panaikinus klasinį išnaudojimą, taip pat bus panaikintas tarptautinis išnaudojimas. Panaikinus klases iir jų konfliktus, išnyks visi konfliktai ir pykčiai. Tautiniai nacionalizmo konfliktai viso labo suteikia sceną klasių veiklai.

Pagrindinė problema, kuri leidžia išskirti nacionalizmo ir marksizmo skirtumus yra – socialinių interesų apibrėžimas. Marksizmas tuos interesus apibrėžia ekonominiais terminais, tačiau nacionalistui interesus turi papildyti luomo, giminystės, politinės galios požymiai. Marksizmas pasižymi kultūrinio ir dvasinio matmens nepaisymu ir menkinimu, taip pat kiekvieną reiškinį, tautiškumą kildina iš ekonominių jo šaknų ir materialių žmogaus sąlygų.

Nacionalizmas atmeta tai, kad aiškinant apibrėžiant tautiškumą, reikia apsiriboti ekonominėmis priežastimis. Jų nuomone, materialios jėgos nei lemia, nei sąlygoja žmogaus visuomeninio gyvenimo, jos gali būti kontroliuojamos žmogaus valios ir tikslų. Nacionalistas atsiskiria nuo marksizmo rinkdamasis savo aiškinamąsias kategorijas, kurdamas savo kultūrinę kolektyvinės valios ir žmonių tikslų formavimosi teoriją. Tautos, pasak nacionalizmo, kuriamos valios aktu. Herojus savo įžvalgos ir valios stiprybės dėka, savo mokymu gali suskurti tikrąją tautinę savimonę. Jam reikia ne tik atsidavusių sekėjų, bet ir pasirinktos bendrijos simpatijos, kuri kyla iš religijos, kalbos, papročių, bendrų kilmės mitų, bendros istorijos – iš bendro etniškumo ir bendros kultūros. Kuo stipresnė priklausomybė tam tikrai etninei grupei su unikalia kultūra, tuo tvirtesnė ir patvaresnė iškyla kolektyvinė valia, kurią formuoja tautinis charakteris, susidedantis iš bendros kartų kilmės, bendros atminties ir bendrų institucijų pojūčių. Politinis veiksmas gali

turėti įtakos ekonominėms sąlygoms, bet jį patį lemia etniniai ir kultūriniai saitai.

Iš šio esminio skirtumo ir kyla visi nacionalizmo ir marksizmo prieštaravimai. Nacionalistas tautinius interesus apibrėžia kaip tautos orumą ar prestižą negu jos padėtį darbo ir gamybos pasidalijimo sistemoje. Orumo stoka aiškinama politinėmis ir kultūrinėmis priežastimis, o ne socialinėmis ar ekonominėmis. Tauta jis priskiria ne interesų sąvokai, prestižui ir galiai. Priešas taip pat apibrėžiamas visai kitaip. Marksistams priešai visi tie, kurių materialiniai interesai būtinai priešingi proletariato interesams, tai yra išnaudotojai kkapitalistai. Nacionalistams priešas tas, kuris ardo ir niokoja tautos garbę ir laisvę, tai yra svetimšaliai, trikdantys tautos vientisumą ir autentiškumą.

Ypatingas nacionalizmo rūpinimasis kultūra ir etniniu grynumu nulemia ir kitus jo skirtumus nuo marksizmo. Nors abu vadovaujasi linijine istorijos samprata, abu orientuojasi į ateitį, tačiau ideologiškai skiriasi jų požiūriai į laiką ir praeitį. Marksizmas pripažįsta praeitį tik tam, kad jį įveiktų, o nacionalizmas iš bendruomenės praeities semiasi įkvėpimo, mėgindamas sulydyti praeitį, dabartį ir ateitį. Praeitis nacionalistui yra šiandieninio kūrėjo vadovas, tautinio ttapatumo grandis. Dėl šios priežasties nacionalistai linkę daugiau dėmesio skirti tradicijoms ir siekti labiau susieti savo tautinę revoliuciją su praeitimi.

Nacionalizmas nuo marksizmo skiriasi ir savo lankstumu ir laisvumu. Jis neišpažįsta idėjos apie atsidavusį elitą, neieško įkvėpimo ar mėgdžiojimo objekto kokose nnors doktrinose. Jis veikiau siekia inkorporuoti, o ne sugriauti egzistuojančias institucijas, neneigia šeimyninių ryšių, o, atvirkščiai, mano, kad šeimyninė ištikimybė turi tarnauti tautos gerovei. Nacionalizmas nėra teoriškai įsipareigojęs plėtoti sunkiąją pramonę ar diegti kokį nors gamybos būdą. Ekonominį sektorių nacionalistai traktuoja instrumentiškai, kaip priemonę įgyti nacionalinį orumą ir tapatumą, o ne kaip neatskiriamą istorijos raidos elementą, todėl nacionalizmas yra daug pranašesnis už marksizmą. Žinoma, abi doktrinos turi daug doktrininio ir sociologinio tapatumo, tačiau vis tik esama daug skirtumų. Marksizmas – liaudies mobilizavimo įrankis, kuris skaldo bendruomenę, kita vertus jis gali ir išvaduoti žmogų, padėdamas jam įsisąmoninti savo politines teises tautoje, taip pat atskirti jį nuo kitų bendruomenės grupių ir primetant visiems naują totalitarinę priespaudos formą. O juk totalitarinė valstybė „stengiasi rradikaliai reformuoti žmogų, išvesti naują žmoniją, kuri klestėtų ant naujai sukurto socialinio – ekonominio pagrindo“ [5;35]. Vidutinieji sluoksniai būna pavergiami ir naikinami, griežton kontrolėn perimamos viso organizacijos ir veiklos sritys.

Itin totalitarinė diktatūra pasižymi komunizmas, kuria dangsto savo komunistinius tikslus. Viešpataujant komunizmui, kultūrinė tauta praranda savo laisvę ir yra paverčiama grynai ekonomine kategorija be dvasinio tapatumo ar paveldo. Perdėtai jautriai rūpinamais piliečių lojalumu, su šaknimis raunama opozicija – „Geriau tegul žūva dešimt nekaltų, nei lieka vienas priešas“ [4;25]. Komunistai gyvena kovojimu vardan gėrio karalystės, o atpirkimas iš blogio įmanomas tik politine kova. Revoliucijų krauju patreštoje dirvoje išauga nauja visuomenė. Pažadėtosios karalystės laukimas tampa visokį aktyvumą motyvuojančia jėga. Pagrindinis pasaulėžiūros elementas – kariavimas, kuris apima visas žmogaus veiklos sferas, nes tik taip bus sunaikinta klasinė visuomenė ir sukurta taika ir harmonija. Įvertindami komunistinę ideologiją, galime pasakyti, kad priešingai nuo nacionalizmo, ji ištobulino naikinimo ir pajungimo metodus, todėl nacionalizmas išlieka patrauklesnis ir lankstesnis, ir aktualesnis įvairioms gyventojų grupėms. Jo interpretavimas gali keistis , o įvairūs aspektai gali suvienyti įvairiausiais požiūrius ir interesus bendram reikalui.

Tad nacionalizmas turi didžiulį pranašumą prieš fašizmą, nacizmą ar marksizmą ir komunizmą, kurie nėra dinamiški ir prieinami, aiškūs ir paprasti. Šių ideologijų formuluotės atrodo kaip negyvos abstrakcijos, susietos su sunkiai suprantamais išvedžiojimais, nesužadinantys individų emocinio pakilimo. O nacionalizmo romantizmas yra neprilygstamas, jo kuriami vaizdiniai – žemės meilė, kalbos grynumas, patriotiška brolybė, apsisprendimo teisė ir visa kita leidžia teigti, kad nacionalizmas šiandien turi daugiau gyvybinės ir išliekamosios galios negu jo rimčiausi varžovai, ir tebėra varančioji jėga pasaulyje.

IŠVADOS

Išnagrinėję nacionalizmo sampratą, fašizmo (nacizmo), rasizmo ir marksizmo (komunizmo) pagrindinius bruožus, jų ir nacionalizmo panašumus ir skirtumus, galime padaryti tam tikras išvadas:

 A.D. Smith nacionalizmas – ideologinis judėjimas už tam tikros socialinės grupės, kkurią kai kurie jos nariai suvokia kaip realią ir potencialią tautą, kuri siekia autonomijos, vieningumo, tapatumo ir individualumo ir jų išlaikymo.

 A.D. Smith nacionalizmą sudaro tam tikra vizija, kultūra, politika, solidarumas – tautinis idealas – visa tai atitinka ideologinius, kultūrinius, socialinius ir politinius poreikius bei siekus.

 Modernusis nacionalizmas laviruoja tarp didžiųjų pasaulio ideologijų (fašizmo (nacizmo), rasizmo ir marksizmo (komunizmo) ir išlieka pastoviausia ir svarbiausia ideologija šiuolaikiniame pasaulyje.

 Fašizmo ir nacionalizmo ideologijos turi panašumų:

o abi rūpinasi tauta, tik požiūriai į ją skiriasi;

o jos emociškai panašios, nes, nors ir skirtingai, bet pripažįsta jaunumą, stiprumą, tarnavimą bendruomenei, yra aktyvios ir dinamiškos, daug dėmesio skiria žemei, kovai;

o ekonominiai klausimai joms šalutiniai;

o vadovybė kilusi iš inteligentijos;

o nacionalizmo panašumus su fašizmu nulemia tai, kad jis buvo glaudžiai susijęs su nacionalizmu, nes juo rėmėsi ir, matyt, jei ne istorinės aplinkybės, fašizmas nebūtų tapęs tokia stipria ideologija.

 Daugiau dominuoja fašizmo ir nacionalizmo skirtumai:

FAŠIZMAS NACIONALIZMAS

Tauta Valios ir jėgos šaltinis, ginklas, viršesnė rasė Etninė bendruomenė, svarbi pilietybė

Tautos padėtis Hierarchiškai besigrumiančios rasės Kiekviena tauta turi išskirtinius bruožus ir lygiateisiškumą

Istorija Nevertinama, ji tik pavyzdys, kaip jėga nugali silpnesnį Svarbi, nes remiamasi praeitimi, papročiais, religija, kalba, tautosaka

Kertinės vertybės Valstybė, jėga ir vitaliniai instinktai, tarnavimas Vadui, kova dėl stipresniųjų viešpatavimo Pilietiškumas, tėvynė, istorija, tradicija, bendra kultūra, tarnavimas žmogui, kova dėl tautinės valstybės

Aktyvumas Pats judėjimas savaime pagrįstas aktyviu judėjimu Įrankis solidarumui ir etninei autonomijai kurti

Jaunumas iir jėga Jaunatviška jėga iškeliama virš silpnesniųjų masių Saitas su istorija, piliečių tapatumu

Etninis grynumas Biologinis, fizinis Kultūrinis, religinis

Smurtas ir karas Biologinių bruožų gynimas, silpnesniųjų rasių naikinimas, savos rasės iškėlimas ir garbinimas, karas neišvengiamas, kova dėl būvio prieš rasines “bacilas” Kova prieš priespaudėją, už laisvę, bendruomenės interesus, priemonė siekiant autonomijos ir vienybės ir tapatumui siekti

 Nacizmas – agresyvioji fašizmo pakraipa – pasižymi itin gyvuliškų instinktų ir savos rasės agresyviu garbinimu, todėl dar labiau pabrėžia fašizmo ir nacionalizmo skirtumus.

 Rasizmas nuo nacionalizmo skiriasi, nors dažnai yra tapatinami. Esminiai bruožai apibūdinantys skirtumus yra:

o Rasizmas – pabrėžia centriškumą, grupės teisėtumo ir teisėtumo, pranašumo, grynumo (rasinio elito, su unikaliais paveldimais bruožais), fizinių, biologinių, kraujo prietarų egzistavimą, atmeta kultūrą.

o Nacionalizmas – jo etnocentrizmas kultūrinis, religinis, išpažįstamo grupės (tautos) autonomijos, vieningumo, individualumo ir susitapatinimo idėjos, individo dvasinės ir kultūrinės vertybės, o rasizmas jas laiko tik biologiniais vediniais.

o Nacionalizmas be kultūrinio lygmens gali virsti šovinizmu.

 Marksizmas ir nacionalizmas itin susipynę, ir turi tam tikrų panašumų:

o istoriją skirsto į 3 epochas, vadovaujasi “linijine” istorijos samprata;

o išpažįsta teisingumo ir laisvės epochos mitą, žada geresnę ateitį;

o kovoja ne tik su išoriniu, bet ir su vidiniu priešu – pagedimu, nuosmukiu, susvetimėjimu;

o tiki istorija, žmogaus išslavinimo būtinybe;

o jų pažiūros yra istorinės , evoliucionistinės;

o tai inteligentijos, visuomenės atgimimo ir savęs realizavimo ideologijos;

o abu agituoja už tautų brolystę ir remiasi masių mobilizavimu.

 Marksizmo ir

nacionalizmo skirtumus galima apibendrinti taip:

MARKSIZMAS NACIONALIZMAS

Socialinių interesų apibrėžimas Apibrėžiami ekonominiais terminais, ekonominėmis šaknimis, materialiomis žmogaus sąlygomis Interesus papildo luomo, giminystės, politinės galios požymiais, kultūros ir dvasiniais matmenimis

Nuosmukio aiškinimas Priežastys – socialinės, ekonominės Politinės, kultūrinės

Priešo apibrėžimas Išnaudotojas, materialistas, kapitalistas Tautos garbės ir laisvės niokotojas, svetimšalis, trikdantis tautos vientisumą ir autentiškumą

Praeitis Pripažįsta tik tam, kad galėtų ją įveikti Semiasi iš jos įkvėpimo, sulydo praeitį, dabartį ir ateitį, praeitis formuoja ateitį

Kuo pasižymi Totalitarine priespauda Lankstumu, laisvumu, demokratiškumu

 Komunizmas – radikali marksizmo pakraipa, kuri, priešingai nuo nacionalizmo, ištobulino naikinimo ir pajungimo metodus, kūrė geresnę ateitį žiauriomis ppriemonėmis.

 Taigi, galime tarti, kad nacionalizmas yra patraukliausia, lanksčiausia, dinamiškiausia jėga, XX amžiuje atlaikiusi fašizmo, rasizmo ir komunizmo mestą iššūkį, ir šiandien, dėl savo nepaprasto turinio, dėl gyvybinės išliekamosios vertės, nacionalizmas yra daug patrauklesnis negu jo varžovai. Taip yra todėl, kad kitų ideologijų sąskaita jis įgyja šio patrauklumo bei atgimsta nauja jėga.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Kasatkina N. Etniniai procesai šiuolaikinėje visuomenėje. Kaunas: Vytauto Didžiojo Universitetas, 1999.

2. Smith. A.D. Nacionalizmas XX amžiuje. Vilnius: Pradai, 1994.

3. Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.Vilnius: Pradai, 1996.

4. Nietzsche F. AApie moralės geneologiją. -Vilnius: Pradai, 1996.

5. Sabaliauskas V. Komunizmo šmėklos sugrįžta. Prienai: Prienų spaustuvė.