Nato ir Lietuva

NATO IR LIETUVA

ATLIKO:

TURINYS

KAS YRA NATO? ………….. 3

Trumpa NATO istorija ……… 4

NATO istorinė raida ………….. 4

Aljanso struktūra …………… 10

NATO tikslai ir įsipareigojimai …….. 14

NATO kaita ………………. 16

NATO šiandien …………….. 17

Lietuvos kelias į NATO ………… 18

Lietuva kelyje į NATO.Pasirengimas …. 20

KAS YRA NATO?

NATO – tai Šiaurės Amerikos ir Europos šalių politinė-karinė tarpvyriausybinė organizacija, kurią sudaro 26 nepriklausomos ir demokratinės valstybės: Belgija,Bulgarija,Čekija,Danija,Didžioji Britanija, Estija, Graikija, Islandija,Ispanija, Italija, JAV, Kanada, LLatvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Norvegija, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Slovakija ,Slovėnija, Turkija, Vengrija, Vokietija. Trumpinys NATO reiškia: North Atlantic Treaty Organisation – Šiaurės Atlanto sutarties organizacija. Lietuviškai šios organizacijos trumpinys skambėtų “ŠASO”. Bet tradiciškai rašoma “NATO” arba tiesiog Aljansas. Šalys įsipareigojusios 1949 m. Vašingtone (JAV) pasirašytos Šiaurės Atlanto sutarties tikslams. Vienas svarbiausių įsipareigojimų, diplomatinėmis, o prireikus – ir karinėmis priemonėmis išsaugoti tarptautinę taiką bei savo nepriklausomybę. NATO vadinama transatlantine organizacija, nes jungia valstybes nuo Šiaurės Amerikos iki Europos.

Tačiau NATO nnėra vien tik karinė organizacija. NATO taip pat sukūrė aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių mechanizmą, kuris visų pirma yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą, konsultacijas krizių valdymo, ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos bei kitose srityse. Karinių operacijų metu NATO veiksmai ppagrįsti visų valstybių narių susitarimu. Toks principas visiškai išsaugo valstybių suverenitetą ir politinę nepriklausomybę.

NATO, kaip gynybinio aljanso, veikimo pagrindą sudaro 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis: „Šalys susitaria, kad ginkluotas puolimas prieš vieną ar daugiau iš jų bus laikomas puolimu prieš visas; todėl šalys sutaria, kad <.> kiekviena iš jų, pasinaudodama individualios ar kolektyvinės gynybos teise, pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnį padės puolamajai šaliai <.>, įskaitant ir ginkluotos jėgos panaudojimą tam, kad būtų išsaugotas saugumas Šiaurės Atlanto regione<.>. Tokios priemonės nutraukiamos, kai Saugumo Taryba imasi būtinų priemonių tam, kad būtų atkurta ir palaikoma tarptautinė taika ir saugumas.“

Būtent 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis padaro organizaciją tokią patrauklią, ypač mažesnėms valstybėms, nesugebančioms apsiginti nuo išorės priešo vien tik savo pajėgomis. AAljanso šalių karinių pajėgų sujungimas ir įsipareigojimas ateiti į pagalbą nelaimės atveju gerokai padidina kiekvienos NATO narės saugumą ir stabilumą.

Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO – North Atlantic Treaty Organization) – tarptautinė gynybinė sąjunga, įkurta 1949 metais.

TRUMPA NATO ISTORIJA

Pasibaigus Antrajam Pasauliniam Karui, Europai iškilo Sovietų Sąjungos ekspansinės politikos grėsmė. Dar prieš Karą Sovietų Sąjunga aneksavo Baltijos šalis, dalį Suomijos, Lenkijos, Rumunijos ir Čekijos – iš viso 23 mln. žmonių. Okupuotuose kraštuose buvo įvestas totalitarinis režimas, prasidėjo žžmonių trėmimai. Karo nualinta Europa vien tik savo jėgomis nebegalėjo pasipriešinti Maskvai.

Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) taip pat pasirodė nepajėgi garantuoti šalims laisvę ir nepriklausomybę. Raudonosios armijos, vėliau – ir komunistinės ideologijos skverbimasis į Vakarus vertė demokratines Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybes vienytis. Tik susivienijusios į politinę organizaciją su karine galia, ir tik veikdamos kartu Vakarų demokratijos galėjo atgrasyti ir apsisaugoti nuo Sovietų sąjungos užpuolimo.

1949 m. balandžio 4 d. buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis, kuria remiantis buvo sukurtas Vakarų valstybių gynybinis Aljansas NATO. Sutartį pasirašė: Belgija, Danija, Islandija, Italija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija.

1952 m. prie Aljanso prisijungė Graikija ir Turkija.

1955 m. – Vokietijos Federacinė Respublika.

1982 m. – Ispanija.

1999 m.- Lenkija, Čekija, Vengrija.

2004 m. prie Aljanso prisijungė Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija.

Per daugiau kaip pusę amžiaus užsitęsusį Šaltąjį karą NATO, kaip blokas, niekuomet nekariavo. Nėra abejonių, kad Šaltojo karo metu NATO atliko savo vaidmenį – garantavo Europos saugumą, socialinį ir politinį Vakarų Europos stabilumą – ir taip prisidėjo prie Vakarų Europos gerovės išsaugojimo ir kūrimo.

NATO ISTORINĖ RAIDA

1946 m., pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europą perskyrė „geležinė uždanga“, padalijusi kontinentą į dvi Šaltojo karo krečiamas zonas. Sovietų sąjunga, okupavusi Rytų Europos tautas, puoselėjo tolesnius ekspansinius planus.

1948 12 10 Vašingtone prasidėjo JAV, Kanados ir Briuselio sutarties valstybių (Belgijos, Didžiosios Britanijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Prancūzijos) derybos dėl gynybinės Šiaurės Atlanto sutarties pasirašymo.

1949 03 15 Danija, Islandija, Italija, Norvegija ir Portugalija pakviečiamos dalyvauti derybose dėl Šiaurės Atlanto sutarties.

1949 04 04 siekdamos atgrasyti priešą ir apginti savo nepriklausomybę Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Italija, JAV, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija ir Prancūzija Vašingtone pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį, kurios pagrindu buvo įkurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija. Steigiamąja sutartimi buvo patvirtintas įsipareigojimas tarptautinius ginčus spręsti taikiomis priemonėmis, o karinio puolimo atveju – gintis bendromis pastangomis.

1950 12 19 Šiaurės Atlanto taryba patvirtino pirmąjį Vyriausiąjį Jungtinių pajėgų Europoje vadą – generolą Dvaitą Eizenhauerį (Dwight Eisenhower).

1950 12 20 Briuselio sutarties valstybės nusprendė savo karinę organizaciją integruoti į NATO.

1950 m. prasidėjus Korėjos karui Aljanso šalys nusprendė kurti integruotas karines pajėgas.

1951 04 02 Monse, netoli Paryžiaus, įsteigta Jungtinių pajėgų Europoje Vyriausioji vadavietė.

1951 10 17 Londone pasirašyti Šiaurės Atlanto sutarties protokolai dėl Graikijos ir Turkijos įstojimo.

1952 02 į NATO buvo priimtos Turkija ir Graikija

1952 02 reorganizuota NATO struktūra, Aljansas pertvarkytas į nuolat veikiančią organizaciją su būstine Paryžiuje.

1954 03 31 SSSRS paprašė būti priimta į NATO.

1954 05 07 JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija atmetė SSRS prašymą priimti ją į NATO

1954 10 23 Paryžiuje Briuselio sutarties valstybės (Belgija, Didžioji Britanija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Prancūzija) pasirašė papildomus sutarties protokolus dėl Vakarų Europos sąjungos įkūrimo. Į organizaciją priimtos Italija bei Vokietija, o pastaroji pakviesta stoti į NATO.

1955 05 05 Vokietijos Federacinė Respublika tapo NATO nare.

1955 07 18-23 Paryžiuje įvyko pirmoji NATO valstybių parlamentarų konferencija. Nuo 1966 m. lapkričio mėnesio parlamentarų susitikimai vadinami Šiaurės Atlanto asamblėja.

1955 12 15-16 Šiaurės Atlanto taryba Aljanso pajėgas nutarė apginkluoti branduoliniais ginklais.

1955 pasirašyta Varšuvos sutartis (paktas) – atsvara NATO (sutartį pasirašė SSRS, Albanija, Bulgarija, Čekoslovakija, Lenkija, Vokietijos Demokratinė Respublika, Rumunija).

1958 04 15-17 NATO šalių gynybos ministrai patvirtino gynybinės NATO strategijos koncepciją.

1961 12 13-15 Šiaurės Atlanto tarybos ministrų susitikimas Paryžiuje griežtai pasmerkė Berlyno sienos statybą ir nusprendė atnaujinti diplomatinius kontaktus su SSRS siekdamas pratęsti derybas. Nuspręsta sukurti mobiliąsias NATO pajėgas.

1963 06 25 JAV prezidentas Džonas Kenedis (John Kennedy) vizito Europoje metu patvirtino JAV garantijas ginti Europą ir lygiateisės narystės NATO Aljanse principą.

1963 07 15-25 Maskvoje vyko JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS derybos dėl branduolinių bandymų uždraudimo atmosferoje, kosmose ir

po vandeniu.

1963 07 29 Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) pareiškė, kad Prancūzija neprisijungs prie Maskvoje parengtos sutarties dėl dalinio branduolinių bandymų uždraudimo.

1963 08 05 Maskvoje pasirašyta JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS sutartis dėl dalinio branduolinių bandymų uždraudimo.

1965 09 09 Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) pareiškė, kad Prancūzija ketina iki 1969 m. pasitraukti iš NATO karinių struktūrų.

1966 03 10 Prancūzija oficialiai pareiškė apie pasitraukimą iš integruotų NATO karinių struktūrų.

1966 10 26 Šiaurės AAtlanto taryba nusprendė perkelti NATO vadavietę į Belgiją.

1967 12 13-14 Šiaurės Atlanto Ministrų taryba patvirtino Pjero Harmelio (Pierre Harmel, Belgija) pranešimą dėl tolesnių Aljanso tikslų. Gynybos planavimo komitetas patvirtino naują NATO „lankstaus atsako“ (flexible response) strateginę koncepciją.

1970 12 02-04 vyko Jungtinis Šiaurės Atlanto Ministrų tarybos ir Gynybos planavimo komiteto susitikimas Briuselyje. Pritarta JAV pasiūlymui nemažinti JAV pajėgų Europoje, jeigu nebus pasiekta atitinkamo susitarimo tarp Rytų ir Vakarų. NATO Europos šalys patvirtino Europos gynybos stiprinimo programą.

1973 01 31 – 06 229 daugiašalės parengiamosios NATO ir Varšuvos pakto valstybių derybos Vienoje dėl abipusio ginkluotės sumažinimo.

1973 10 30 Vienoje prasidėjo NATO ir Varšuvos pakto valstybių derybos dėl abipusio ginkluotės sumažinimo Europoje.

1974 08 14 Graikija atšaukė savo dalinius iš integruotos NATO kkarinės struktūros (vėl integruoti 1980 m. spalio 20 d.)

1976 01 21-22 NATO branduolinio planavimo grupės susitikime Hamburge gynybos ministrai apsvarstė SSRS strateginių branduolinių pajėgų stiprinimo grėsmę ir abipusio jėgų balanso stabilizavimo priemones.

1978 04 18-19 Branduolinio planavimo grupės susitikime Frederikshaune (Danija) NATO gynybos ministrai išreiškė susirūpinimą dėl SSRS ilgojo nuotolio branduolinių raketų potencialo stiprinimo.

1978 12 05-06 patvirtinta ankstyvojo oro taikinių aptikimo ir kontrolės sistemos kūrimo programa.

1979 12 12 Briuselyje įvyko specialus NATO valstybių užsienio reikalų ir gynybos ministrų susitikimas, kuriame priimtas „dvigubos eigos“ (double track) sprendimas dėl branduolinių pajėgų modernizavimo ir JAV sausumos raketų sistemų Cruiz ir Pershing-2 dislokavimo Europoje.

1979 12 29 Speciali Šiaurės Atlanto tarybos sesija, skirta SSRS invazijai į Afganistaną aptarti.

1979 12 priimtas Double track ((Dvigubos eigos) sprendimas dėl branduolinių pajėgų modernizavimo ir JAV sausumos raketų sistemų dislokavimo Europoje.

1981 11 18 JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan) paskelbė apie naują ginkluotės kontrolės iniciatyvą ir derybas dėl vidutinio nuotolio branduolinių raketų bei strateginės puolamosios ginkluotės sumažinimo.

1981 12 10-11 Šiaurės Atlanto tarybos ministrų susitikime pasirašyti protokolai dėl Ispanijos įstojimo į NATO.

1982 01 11 Speciali Šiaurės Atlanto tarybos ministrų sesija priėmė deklaraciją dėl įvykių Lenkijoje.

1982 05 30 Ispanija tapo NATO nare.

1983 03 23 JAV pprezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan) paskelbė išsamią tyrimų programą, skirtą pašalinti SSRS strateginių branduolinių raketų keliamą grėsmę (Strateginė gynybos iniciatyva).

1983 10 23 Didžiojoje Britanijoje pradėtos dislokuoti NATO vidutinio nuotolio branduolinės raketos.

1986 03 12 visuotiniame referendume Ispanija pritarė tolesnei šalies narystei NATO, nedalyvaujant integruotoje karinėje Aljanso struktūroje.

1987 01 26 Ispanija atnaujino derybas su NATO dėl jos ginkluotųjų pajėgų vaidmens Aljanso struktūroje.

1987 02 17 Vienoje prasidėjo NATO ir Varšuvos pakto pasitarimas dėl įprastinės ginkluotės Europoje nuo Atlanto iki Uralo derybų mandato.

1987 11 02 Vienoje NATO ir Varšuvos pakto valstybių delegacijos sutarė 1988 m. pradėti derybas dėl įprastinės ginkluotės apribojimo Europoje.

1987 12 08-10 SSRS ir JAV aukščiausio lygio susitikimas Vašingtone. Pasirašyta sutartis dėl žemėje dislokuotų vidutinio nuotolio branduolinių raketų visiško likvidavimo; sutartis dėl branduolinių bandymų stebėjimo priemonių; baigiamasis susitikimo pareiškimas – dėl smarkaus strateginės branduolinės ginkluotės sumažinimo.

1987 12 11 Šiaurės Atlanto tarybos ministrų susitikime Briuselyje aptarti SSRS – JAV aukščiausio lygio susitikimo Vašingtone rezultatai. Pasirašytos dvišalės sutartys tarp JAV ir Belgijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos, Nyderlandų ir Vokietijos Federacinės Respublikos dėl šių šalių teritorijose dislokuotų JAV raketų bazių inspektavimo.

1988 03 02-03 Šiaurės Atlanto tarybos valstybių vadovų susitikimas. Patvirtintas NATO politikos tęstinumas. Priimtas pareiškimas dėl įprastinės NATO ir VVaršuvos pakto ginkluotės skaičiaus Europoje sulyginimo.

1989 03 06 Vienoje prasidėjo 23 valstybių (16 NATO + 7 Varšuvos pakto) derybos dėl įprastinės ginkluotės sumažinimo Europoje bei visų 35 ESBK valstybių derybos dėl tarpusavio pasitikėjimo priemonių stiprinimo.

1989 05 29-30 NATO valstybių vadovų susitikimas Briuselyje. JAV prezidentas Džordžas Bušas (George Bush) paskelbė naujas įprastinės ginkluotės sumažinimo Europoje iniciatyvas. NATO patvirtino naują ginklų kontrolės ir nusiginklavimo koncepciją.

1989 sugriauta Berlyno siena, susivienijo Vokietija, pradėjo byrėti Varšuvos sutarties blokas.

1990 07 06 NATO valstybių vadovų susitikime Londone priimta deklaracija dėl Aljanso transformavimo; šioje deklaracijoje Vidurio ir Rytų Europos valstybėms pateikti bendradarbiavimo pasiūlymai, tarp jų – užmegzti diplomatinius santykius su NATO.

1990 11 19 ESBK susitikime Paryžiuje NATO ir Varšuvos pakto valstybės pasirašė sutartį dėl įprastinės ginkluotės apribojimo Europoje.

1990 11 Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijoje buvo pasirašyta Naujosios Europos Paryžiaus chartija. Su Chartijos pasirašymu siejama Šaltojo karo pabaiga.

1991 06 06-07 NATO užsienio reikalų ministrų susitikime Kopenhagoje (Danijoje) priimtas pareiškimas dėl partnerystės su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis ir NATO saugumo funkcijų naujojoje Europoje.

1991 11 07-08 NATO valstybių vadovų susitikime Romoje paskelbta nauja NATO strateginė koncepcija, priimta deklaracija dėl taikos ir bendradarbiavimo.

1991 12 20 įvyko steigiamasis Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos (NACC; North Atlantic CCooperation Council) susitikimas, kuriame dalyvavo 16 NATO, 6 buvusio Varšuvos pakto bei 3 Baltijos valstybės.

1991 subyrėjo Sovietų sąjunga.

1992 02 26 Šiaurės Atlanto taryba priėmė pareiškimą dėl buvusios Jugoslavijos; jame paragino visas konflikte dalyvaujančias puses laikytis paliaubų.

1992 03 13-16 Baltijos šalyse pirmą kartą lankėsi NATO generalinis sekretorius – Manfredas Viorneris (Manfred Wörner).

1992 09 02 Šiaurės Atlanto taryba sutarė dėl NATO priemonių, kurios padėtų JT, ESBK ir Europos Bendrijai stabilizuoti taiką buvusioje Jugoslavijoje, panaudojimo.

1993 08 25 Rusijos ir Lenkijos prezidentai Varšuvoje pasirašė bendrą pareiškimą, kuriame Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas išreiškė palankumą Lenkijos siekiui tapti NATO nare.

1993 10 01 Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas išsiuntė laišką Vakarų valstybių vadovams, įspėdamas, kad NATO nesiveržtų į buvusias komunistines Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Vietoje NATO plėtros B.Jelcinas pasiūlė Vakarų šalims kartu su Rusija garantuoti Rytų Europos saugumą.

1993 12 02 Šiaurės Atlanto tarybos ministrų susitikime Briuselyje aptarta nauja NATO bendradarbiavimo su kitomis šalimis koncepcija – Taikos partnerystės programa.

1993 LR Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje rekomendavo Vyriausybei įteikti prašymą, išreiškiantį Lietuvos siekį tapti NATO nare.

1994 01 04 Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Viorneriui (Manfred Wörner) su oficialiu prašymu priimti Lietuvą į NATO. Laiške

išdėstyta pozicija, pagrįsta visų parlamentinių partijų atstovų pasirašytu susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti NATO nare.

1994 01 10-11 NATO valstybių vadovų susitikime Briuselyje patvirtinta Taikos partnerystės programa ir pasiūlyta joje dalyvauti visoms Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos bei ESBK valstybėms. Susitikime pritarta mišrių jungtinių tikslinių pajėgų sukūrimui bei kitoms Europos saugumo ir gynybos identiteto formavimo priemonėms. Taip pat iš principo pritarta NATO plėtrai į Rytus. Paskelbta Aljanso dialogo su Viduržemio jūros regiono valstybėmis koncepcija.

1994 01 NATO įkūrė karinio bendradarbiavimo ir ttaikos palaikymo programą „Partnerystė taikos labui“, kurioje galėjo dalyvauti ne tik Aljanso valstybės narės. Tarp programoje dalyvaujančių 27 valstybių: Rusija, neutralios valstybės – Austrija, Suomija, Švedija ir Šveicarija bei kitos. Ši programa buvo išplėsta ir patobulinta NATO viršūnių susitikimuose 1997 m. Madride ir 1999 m. Vašingtone.

1994 01 27 Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas oficialaus vizito į NATO būstinę metu pasirašė pagrindinį PTL dokumentą. Lietuva viena iš pirmųjų prisijungė prie PTL.

1994 03 11 Lietuva pasirašė karinio bendradarbiavimo sutartį su NNATO nare Danija. Tai pirmoji tokio pobūdžio sutartis su NATO valstybe.

1994 04 18 JT generalinis sekretorius oficialiai paprašė NATO, kad jos oro pajėgos padėtų užtikrinti JT taikos pajėgų Bosnijoje ir Hercegovinoje saugumą.

1994 04 22 Šiaurės Atlanto taryba nnurodė NATO oro pajėgoms pradėti oro smūgių kampaniją prieš Bosnijos serbų sunkiąją ginkluotę, kol ji bus visiškai atitraukta nuo JT paskelbtų saugumo zonų.

1994 11 18 Lietuvos Vyriausybė patvirtino pirmąją Lietuvos Respublikos ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) individualią programą „Partnerystė taikos labui“. NATO šiai programai pritarė lapkričio 23 d.

1995 05 02 bendrame NATO Vyriausio politinio-karinio komiteto susitikimo su Lietuvos atstovais metu buvo susitarta dėl pirmojo Lietuvos Planavimo ir peržiūros proceso įvertinimo.

1995 12 15 NATO šalių ambasadoriai galutinai patvirtino taikos palaikymo operacijos Bosnijoje planą, pagal kurį JT taikdariai buvusioje Jugoslavijoje perduoda įgaliojimus tarptautinėms NATO vadovaujamoms Taikos įgyvendinimo pajėgoms.

1995 12 16 NATO taikos daliniai įžengė į Bosniją ir Hercegoviną.

1995 12 16 NATO taikos daliniai įžengė į Bosniją ir HHercogoviną ir prisidėjo nutraukdami karo veiksmus.

1996 LR Seimas priėmė rezoliuciją dėl NATO plėtros.

1996 02 19 Lietuvos taikos palaikymo būrio (LITPLA) kariai, tarnaujantys Danijos batalione, išvyko į NATO vadovaujamą taikos misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje.

1996 04 NATO Generalinis sekretorius Chavjeras Solana atvyko oficialaus vizito į Lietuvą.

1996 12 11 NATO valstybių užsienio reikalų ministrai susitikime Briuselyje apibrėžė Aljanso plėtros planus ir pasiūlė pradėti derybas su Rusija dėl glaudesnio bendradarbiavimo saugumo srityje. JAV valstybės sekretorius Vorenas Kristoferis (Warren Christopher) užtikrino, kkad NATO branduoliniai ginklai nebus dislokuoti naujųjų Aljanso narių ir buvusio Varšuvos pakto teritorijose.

1997 01 08 įsigaliojo Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, įvardijęs integraciją į Europos ir transatlantines struktūras kaip prioritetinį Lietuvos politikos tikslą ir kaip nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonę.

1997 05 27 Paryžiuje Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ir 16 NATO valstybių vadovai pasirašė chartiją – Pagrindinį aktą dėl Rusijos Federacijos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos santykių, bendradarbiavimo ir saugumo.

1997 05 29 Sintroje (Portugalijoje) vyko Šiaurės Atlanto tarybos užsienio reikalų ministrų ir Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos susitikimai. Aptarta NATO plėtra ir valstybės – kandidatės į NATO. Vietoje Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos įsteigta Euro-Atlanto partnerystės taryba (EAPT).

1997 05 NATO viršūnių susitikime (Madride) Čekija, Lenkija ir Vengrija buvo pakviestos pradėti derybas dėl narystės Aljanse, o Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija ir Slovėnija buvo paminėtos kaip potencialios kandidatės į NATO nares.

1997 07 08 įvyko NATO valstybių vadovų susitikimas Madride. Čekija, Lenkija ir Vengrija pakviestos pradėti derybas dėl narystės NATO. Kvietime pabrėžta, kad NATO durys lieka atviros kitoms kandidatėms. Taip pat priimtos deklaracijos dėl Euro-Atlanto saugumo ir bendradarbiavimo bei Bosnijos ir Hercegovinos.

1997 07 09 Euro-Atlanto partnerystės tarybos valstybių vadovų susitikimas. Pasirašyta NATO ir Ukrainos partnerystės sutartis.

1997 08 01 LR Vyriausybės nutarimu įsteigta LLietuvos misija prie NATO. Spalio 9 d. Lietuvos ambasadoriumi NATO paskirtas buvęs krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius. Pirmasis karinis atstovas prie NATO tapo kmdr. Eugenijus Nazelskis.

1997 11 16 visuotinis referendumas Vengrijoje dėl šalies narystės NATO. Narystę NATO palaikė 85 proc. rinkėjų. Iš viso referendume dalyvavo 49 proc. rinkėjų.

1997 12 16 NATO užsienio reikalų ministrų susitikime Briuselyje pasirašyti trys papildomi 1949 m. Šiaurės Atlanto sutarties protokolai dėl Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos priėmimo į NATO.

1998 04 30 JAV Senatas ratifikavo NATO plėtros dokumentus (80 balsų prieš 19).

1999 01 14 LR Seimas priėmė Krašto apsaugos sistemos finansavimo strategijos įstatymą, kuriame numatyta palaipsniui didinti karines išlaidas, kurios turėtų sudaryti 2 proc. bendrojo vidaus produkto.

1999 02 06 Rambujė (netoli Paryžiaus) prasidėjo taikos derybos dėl taikaus Kosovo konflikto sureguliavimo ir provincijos autonomijos.

1999 03 12 Čekija, Lenkija ir Vengrija tapo NATO narėmis.

1999 03 18 Serbija atsisakė pasirašyti sutartį dėl NATO taikos pajėgų įvedimo ir Kosovo provincijos autonomijos.

1999 03 24 NATO paskelbė oro smūgių kampaniją prieš buvusią Jugoslaviją. Rusija sustabdė bendradarbiavimą su NATO.

1999 04 23-24 Jubiliejinis NATO valstybių vadovų susitikimas Vašingtone ir NATO įkūrimo 50-mečio minėjimas. Priimta nauja NATO strateginė koncepcija XXI amžiui; pagal ją NATO imsis krizių sureguliavimo vaidmens Euro-Atlanto eerdvėje. Pritarta Europos Sąjungos saugumo ir gynybos identiteto formavimui. Patvirtinta NATO „atvirų durų “ koncepcija ir įvardytos devynios valstybės kandidatės. Nuspręsta stiprinti oro smūgius prieš buvusią Jugoslaviją, kol Serbija visiškai išves savo kariuomenę iš Kosovo.

1999 04 23-25 NATO šalių vadovų susitikime Vašingtone buvo pripažintos Lietuvos pastangos ir pažanga siekiant narystės Aljanse. Susitikime patvirtintas Narystės veiksmų planas, padedantis šaliai, siekiančiai narystės NATO, pasirengti tapti pilnateise nare.

1999 04 25 Euro-Atlanto partnerystės tarybos valstybių vadovų susitikimas Vašingtone. Patvirtintas pranešimas dėl sustiprintos partnerystės XXI amžiuje.

1999 Aljanso pajėgos aktyviai prisidėjo prie konflikto Balkanuose sureguliavimo.

1999 09 Lietuva pristatė NATO pirmąjį metinį pasirengimo narystei planą.

2000 03 NATO pateikė pirmąją Lietuvos pažangos ataskaitą.

2000 05 19 Vilniuje devynių valstybių, siekiančių narystės NATO, užsienio reikalų ministrai pasirašė „Vilniaus pareiškimą“ dėl politinio ir praktinio bendradarbiavimo tarp šių šalių. Pareiškimą pasirašiusios valstybės pradėtos vadinti V9 grupe, o jų bendradarbiavimas – „Vilniaus procesu“.

2000 10 31 LR Vyriausybė patvirtino naują Lietuvos pasirengimo narystei NATO programą 2001-2001 metams.

2001 01 25 LR Prezidento dekretu nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore misijoje prie Šiaurės Atlanto organizacijos ir Vakarų Europos Sąjungos (VES) paskirta Gintė Bernadeta Damušis.

2001 05 10-11 įvyko devynių valstybių – kandidačių į NATO nares premjerų susitikimas Bratislavoje. Susitikimo metu priimta

bendra deklaracija dėl NATO plėtros; prie „Vilniaus proceso“ prisijungė dešimtoji valstybė – Kroatija (V9 grupė peraugo į V10).

2001 05 23 vienuolika Lietuvos parlamentinių partijų pasirašė susitarimą dėl Lietuvos gynybos politikos 2001 – 2004 metams.

2001 05 27-31 Lietuvoje vyko NATO Parlamentinės asamblėjos sesija, kurioje pranešimą skaitė NATO generalinis sekretorius lordas Džordžas Robertsonas (George Robertson).

2001 07 06 Lietuvos kariniu atstovu prie NATO paskirtas plk. Alvydas Kunigėlis.

2001 09 11 Jungtinėse Amerikos Valstijose (Niujorke ir Vašingtone) įvykdyti teroristiniai aktai, po kkurių NATO pirmą kartą veikė pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnį. Šis įvykis iš esmės pakeitė pasaulio saugumo sampratą. JAV pradeda antiteroristinę operaciją „Tvirta taika“.

2001 09 18 Lietuva pristatė peržiūrėtas karinių pajėgų struktūras susitikime su NATO vyriausiuoju politiniu-kariniu komitetu. Lietuvos gynybos struktūrų peržiūra įvertinta labai gerai.

2001 10 04 pirmą kartą buvo pritaikytas 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis: Aljansas nutarė veikti prieš islamo fundamentalistų teroristines grupuotes. Įvykdyti teroristiniai akta prieš taikius JAV gyventojus buvo įvertinti kaip iššūkis pasaulio demokratinei ssąrangai bei visoms NATO valstybėms.

2001 11 21 Rusija ir NATO prakalbo apie naujos bendradarbiavimo formos – naujos NATO-Rusijos tarybos poreikį.

2001 atnaujinamas konstruktyvus bendradarbiavimas tarp Rusijos ir NATO.

2002 02 22 Lietuvoje lankėsi NATO generalinis sekretorius lordas Džordžas Robertsonas (George RRobertson), labai gerai įvertinęs pasiektą pažangą rengiantis narystei Aljanse.

2002 03 18 Briuselyje Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos delegacija dalyvavo NATO Politinio karinio valdymo komiteto posėdyje, kuriame buvo svarstomos ekspertų parengtos išvados dėl Lietuvos pasirengimo narystei NATO gynybos srityje. Tai buvo paskutinis Lietuvos karinių pajėgų pasirengimo narystei NATO įvertinimas prieš Aljanso valstybių vadovų susitikimą Prahoje.

2002 05 14-15 Reikjavike vyko NATO ir EAPT Užsienio reikalų ministrų susitikimas, kurio metu dar kartą buvo patvirtintas artėjančios NATO plėtros faktas.

2002 05 28 Romoje vyko susitikimas, po kurio formaliai pradėjo veikti NATO- Rusijos taryba.

2002 05 patvirtinta Lietuvos nacionalinio saugumo strategija, kurioje teigiama, kad Lietuvos narystė NATO yra vienas iš svarbiausių saugumo politikos tikslų.

2002 06 JAV pasiūlė Lietuvai dalyvauti antiteroristinėje operacijoje „Tvirta taika”; į AAfganistaną išvyko 4 Lietuvos karo medikai ir apie 40 spec. pajėgų karių.

2002 07 6-7 Briuselyje vyko NATO ir EAPT Gynybos ministrų susitikimas, kuriame dalyvavę ministrai, tarp jų ir L.Linkevičius, kalbėjo apie EAPT ateitį naujos NATO plėtros perspektyvoje.

2002 09 24-25 Varšuvoje vyko NATO gynybos ministrų susitikimas dėl tolesnės NATO transformacijos.

2002 11 21 NATO viršūnių susitikime Prahoje Lietuva kartu su Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija pakviestos pradėti derybas dėl narystės Aljanse.

2002 11 21 Prahoje vykusio NATO VViršūnių susitikimo metu Lietuva buvo pakviesta prisijungti prie Aljanso.

2004 m. kovo 1 dieną NATO Generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis pranešė Lietuvai ir dar šešioms pakviestosioms į Aljansą šalims, kad prisijungimo prie Aljanso protokolams pritarė visos devyniolika dabartinių NATO šalių narių, ir pakvietė Lietuvą pradėti Šiaurės Atlanto sutarties ratifikaciją.

2004 m. kovo 11 dieną Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo įstatymą ir prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą pasirašė Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas.

2004 m. kovo 12 dieną LR Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą.

2004 m. kovo 29 dieną Lietuva tapo NATO nare. Vašingtone Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei.

ALJANSO STRUKTŪRA

KAIP VEIKIA NATO?

NATO yra ne viršvalstybinė, bet tarpvalstybinė organizacija. Tai nepriklausomų suverenių valstybių aljansas, susivienijęs, kad siektų bendro saugumo ir gintų bendras vertybes. Jos sprendimai priimami bendru sutarimu – konsensusu. Kad konsultacijos vyktų sklandžiau, kiekvienai valstybei narei atstovauja nuolatinė delegacija prie NATO politinės būstinės. Delegaciją sudaro Nuolatinis atstovas, vadovaujantis delegacijai, ir karinis atstovas. Jiems talkina civiliniai ir kariniais patarėjai, atstovaujantys savo šalims įvairiuose NATO komitetuose. NATO viduje buvo įsteigtos atskiros civilinės ir karinės struktūros, sprendžiančios politinius ir karinius Aljanso darbo aaspektus. Abi struktūros palaiko NATO aukščiausią sprendimų priėmimo organą – Šiaurės Atlanto tarybą.

KONSENSUSAS IR BENDRAS

Aljansas yra pagrįstas bendru įsipareigojimu praktiniam abipusiam bendradarbiavimui gynybos ir saugumo klausimais. NATO neturi jokių balsavimo procedūrų, sprendimai priimami konsensuso arba bendro pritarimo pagrindu. Tai reiškia, kad esminė sprendimų priėmimo proceso dalis – tai politinės konsultacijos. Visus NATO organus sudaro valstybių narių atstovai, kurių vaidmuo – perteikti sąjungininkėms savo šalies požiūrį ir pranešti savo vyriausybėms kitų sąjungininkių pozicijas.

Nors politinės konsultacijos NATO viduje yra esminė krizių valdymo dalis, dažnai siejama su įtampos ir sunkumų laikotarpiais, tai yra kasdienė veikla, leidžianti valstybėms narėms ištirti, kaip galima pasiekti sutarimo ir suformuluoti ilgalaikes strategijas. Konsultacijos vyksta įvairiomis formomis. Tai gali būti paprasčiausias dalijimasis arba keitimasis informacija ir nuomonėmis, pranešimas apie esamus ar galimus vyriausybių veiksmus ar sprendimus, kurie turi įtakos kitų sąjungininkių interesams, išankstinis įspėjimas apie vyriausybės veiksmus ar sprendimus ir galimybė kitiems juos komentuoti arba patvirtinti, diskusijos, siekiant bendro sutarimo dėl priimtinos politikos ar atliktinų veiksmų, konsultacijos, skirtos padėti valstybėms narėms susitarti dėl kolektyvinių sprendimų ar bendrų veiksmų.

Konsultacijų procesas yra nepertraukiamas. Kadangi valstybių narių atstovai dirba toje pačioje būstinėje Briuselyje, konsultacijos tarp sąjungininkių gali įvykti neilgai trukus po bet kurios jų prašymo arba NNATO generalinio sekretoriaus iniciatyva. Konsultacijų mechanizmas užtikrina nuolatinį dialogą ir daugybę galimybių aptarti ir paaiškinti tai, kas kelia nerimą.

Kartais valstybės narės visiškai sutaria ir sprendimo priėmimas nekelia jokių rūpesčių. Kartais vyrauja daugumos požiūris, bet viena ar kelios šalys turi kitokią nuomonę. Tokiu atveju stengiamasi sumažinti skirtumą ir, jei reikia, siekiama kompromiso. Žinoma, skirtumai gali būti ir neišspręsti. Tokiu atveju kiekviena valstybė narė gali laikytis savo pasirinkto kurso. Nė viena valstybė narė negali būti verčiama imtis veiksmų ar priimti sprendimą prieš savo valią. Tačiau apskritai kompromiso dvasia ir bendri interesai bei tikslai užtikrina, kad, nepaisant nuomonių skirtumo, galima rasti pakankamą bendrą pagrindą susitarti. Priimti Aljanso sprendimai atspindi bendrą visų dalyvaujančių šalių apsisprendimą.

NATO CIVILINĖ STRUKTŪRA

Svarbiausias sprendimų priėmimo organas – tai Šiaurės Atlanto taryba (angl. North Atlantic Council – NAC). Būdama atsakinga už visus NATO sprendimus, ji yra vienintelis Šiaurės Atlanto sutartimi įsteigtas organas. Svarbiausia, taryba yra politinis forumas, sutelkiantis visų valstybių narių atstovus diskutuoti politiniais ir veiklos klausimais. Ji gali rengti įvairių lygių susitikimus: paprastai kartą per savaitę susitinka kiekvienos šalies ambasadoriai, bent du kartus per metus – užsienio reikalų ar gynybos ministrai, o retsykiais – valstybių arba vyriausybių vadovai. Kad ir kokiu lygiu vyktų susitikimai, priimti

sprendimai yra vienodai autoritetingi ir atspindi kiekvienos vyriausybės požiūrį. Paprastai Šiaurės Atlanto taryba renkasi, kad aptartų visiems rūpimus klausimus arba klausimus, kuriems reikia kolektyvinio sprendimo, tačiau nėra jokių apribojimų temoms, kuriomis Taryba gali diskutuoti.

Gynybos planavimo komitetas (angl. Defence Planning Committee – DPC) sprendžia beveik visus gynybos reikalus ir tai, kas susiję su kolektyvinės gynybos planavimu. Jis teikia rekomendacijas NATO karinėms institucijoms ir turi tokią pačią galią spręsti jos kompetencijai priskiriamus klausimus kaip ir Taryba. Gynybos planavimo komitetas, kaip iir Šiaurės Atlanto taryba, paprastai renkasi ambasadorių lygiu, o mažiausia du kartus per metus – gynybos ministrų lygiu. Gynybos ministrai taip pat reguliariai susitinka Branduolinio planavimo grupėje, kuri nuolat peržiūri Aljanso branduolinę politiką ir diskutuoja labai įvairiais konkrečiais strateginiais klausimais, susijusiais su branduoline ginkluote. Prancūzija, kuri nėra NATO integruotos karinės struktūros dalis, nedalyvauja nei Gynybos planavimo komitete, nei Branduolinio planavimo grupėje.

Šiaurės Atlanto tarybai ir Gynybos planavimo komitetui atsakingi pavaldūs komitetai, kuriuose diskutuojama specifiniais politikos aspektais ir yra rengiamos rekomendacijos ggalutiniams sprendimams. Tuose komitetuose atstovaujama kiekvienai valstybei narei. Vienas iš pavyzdžių – Politinis komitetas, reguliariai susitinkantis įvairiais vyresnumo lygiais patarti Tarybai aktualiais politiniais klausimais. Dar vienas komitetas – Gynybos peržiūros komitetas – užsiima konsultacijomis, įgalinančiomis priimti sprendimus dėl karinių pajėgų, kkurias valstybės narės skirs NATO integruotai karinei struktūrai per artimiausią planuojamą laikotarpį. NATO infrastruktūros komitetas tiria pasiūlymus dėl bendro įrangos, kuria galėtų naudotis NATO pajėgos, finansavimo. Ekonomikos komitetas visą dėmesį skiria ekonominei plėtrai, turinčiai tiesioginės įtakos saugumo politikai. Biudžeto komitetas teikia pasiūlymus Tarybai dėl civilinio ir karinio biudžetų, prie kurių prisideda kiekviena valstybė, valdymo.

Konsultuojamasi dėl visų Aljanso veiklos rūšių. Politiniams, ekonominiams ir techniniams įrangos NATO pajėgoms kūrimo ir įsigijimo aspektams apsvarstyti reguliariai rengiama Nacionalinio ginkluotės įsigijimo direktorių konferencija. NATO viešosios diplomatijos komitetas didelį dėmesį skiria informacinei veiklai, kuria siekiama pagilinti žinias ir supratimą apie NATO ir jos politiką tiek NATO šalyse, tiek partnerėse. Su Aljanso moksline veikla ir aplinkos apsaugos programomis susijusius klausimus aptaria Mokslo komitetas ir Šiuolaikinės vvisuomenės problemų komitetas. Kiti komitetai ir grupės, pavyzdžiui, Partnerystės taikos labui Politinis karinis koordinacinis komitetas (angl. Political-Military Steering Committee – PMSC) padeda plėtoti ir stebėti bendradarbiavimą su šalimis partnerėmis.

Aljanso veikla, kurioje dalyvauja šalys partnerės, pavyzdžiui, taikos palaikymo operacijos arba Partnerystės taikos labui programa, aptariama su suinteresuotomis vyriausybėmis. Konsultacijos vyksta atitinkamuose forumuose, pavyzdžiui, Euroatlantinės partnerystės taryboje, NATO-Rusijos taryboje bei NATO-Ukrainos komisijoje. Panašiai Viduržemio jūros bendradarbiavimo grupėje su dalyvaujančiomis šalimis aptariama ir Viduržemio jūros dialogo veikla. NATO teikia didelę reikšmę nnuolatiniam šių organų darbui. Jie yra naudingas forumas (ypač krizių metu), kuriame aptariami skirtumai ir keičiamasi nuomonėmis.

NATO KARINĖ STRUKTŪRA

NATO karine struktūra rūpinasi Karinis komitetas – aukščiausia karinė institucija Aljanse, nors ir išliekanti Šiaurės Atlanto tarybos politinėje valdžioje. Komitetas teikia Aljansui karinius patarimus. Aukščiausiu lygiu jis sukviečia kariuomenių vadus, bet kasdienėje veikloje valstybėms narėms atstovauja jų kariniai atstovai.

Karinis komitetas taip pat teikia rekomendacijas NATO strateginiams vadams. Yra du tokie vadai – Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas (angl. Supreme Allied Commander Europe – SACEUR), kurio vadavietė – Aukščiausioji sąjungininkų pajėgų Europoje vadavietė (angl. Supreme Headquarters Allied Powers Europe – SHAPE) – yra Monse, Belgijoje, ir Sąjungininkų vyriausiasis vadas transformacijai (angl. Supreme Allied Commander Transformation – SACT), įsikūręs Norfolke, Virdžinijoje, JAV.

SACEUR vadovauja Aljanso vadavietei operacijoms, kuri sutelkia sąjungininkių karines pajėgas, kurias narės suteikia NATO operacijoms. Taigi jis atsakingas už visas NATO operacijas, nepriklausomai nuo jų buvimo vietos, ir užima dvejas pareigas, nes vadovauja ir JAV pajėgoms, dislokuotoms Europoje.

SACT atlieka funkcinį vaidmenį. Vadovaudamas Aljanso vadavietei transformacijai, jis yra atsakingas už Aljanso pajėgų ir pajėgumų nuolatinių pokyčių skatinimą ir priežiūrą. Jis taip pat yra JAV jungtinių pajėgų vadas.

Seniau atsakomybė buvo geografiškai padalyta tarp SACEUR, vadovaujančio NATO ooperacijoms Europoje, ir Sąjungininkių pajėgų Atlante vyriausiojo vado (angl. Supreme Allied Commander Atlantic – SACLANT), atsakingo už operacijas Atlanto vandenyne. Karinės vadovybės struktūros modernizavimas buvo pasiūlytas ir patvirtintas Prahos viršūnių susitikime 2002 m. lapkritį. Jame atsispindėjo NATO įsipareigojimas plėtoti ir išlaikyti parengtas pajėgas, kurių reikia krizėms valdyti, taikai palaikyti ir humanitarinėms užduotims vykdyti, tiek tradicinės atsakomybės teritorijose, tiek už jos ribų.

NATO PARLAMENTINĖ ASAMBLĖJA

Aljansas yra tarpvyriausybinė organizacija, kiekviena valstybė narė yra atsakinga savo parlamentui. Todėl svarbu, kad demokratiškai išrinkti parlamentų atstovai palaikytų Aljanso tikslus. NATO parlamentinė asamblėja yra tarpparlamentinis NATO valstybių narių forumas, sutelkiantis Europos ir Šiaurės Amerikos įstatymų leidėjus aptarti juos visus dominančių ir susirūpinimą keliančių klausimų.

Asamblėja yra visiškai nepriklausoma nuo NATO. Kita vertus, ji sieja nacionalinius parlamentus ir Aljansą, skatina vyriausybes kuriant nacionalinius teisės aktus atsižvelgti į Aljanso interesus. Ji taip pat nuolat primena, kad NATO viduje priimti tarpvyriausybiniai sprendimai galiausiai priklauso nuo pritarimo jiems nacionaliniuose demokratiniuose procesuose. NATO parlamentinė asamblėja taip pat palaiko ryšius su šalių partnerių, kurios siunčia savo atstovus dalyvauti jos diskusijose ir svarstymuose, parlamentais.

GENERALINIS SEKRETORIUS

Generalinis sekretorius yra aukštas tarptautinio masto valstybės veikėjas, kurį valstybės narės paskiria Šiaurės Atlanto Tarybos, Gynybos planavimo komiteto ir Branduolinio planavimo grupės pirmininku, oficialiu kitų NNATO vyriausiųjų komitetų pirmininku bei NATO Generaliniu sekretoriumi ir jos vyriausiuoju atsakingu pareigūnu.

Jis taip pat yra Euroatlantinės partnerystės tarybos ir Viduržemio jūros bendradarbiavimo grupės pirmininkas bei kartu su garbės pirmininko vaidmenį atliekančiu NATO šalies atstovu ir Rusijos atstovu pirmininkauja NATO-Rusijos Tarybai. Kartu su Ukrainos atstovu jis pirmininkauja NATO ir Ukrainos komisijai.

Generalinio sekretoriaus pareiga yra plėtoti konsultacijų ir sprendimų priėmimų procesą visame Aljanse bei jam vadovauti. Jis gali siūlyti svarstytinus klausimus bei sprendimus ir turi teisę tarpininkauti iškilus ginčui tarp valstybių narių. Jo pareiga vadovauti Tarptautiniam biurui ir reikšti oficialią Aljanso nuomonę išorės santykių klausimais bei bendradarbiaujant ir palaikant ryšius su šalių narių vyriausybėmis bei žiniasklaida.

Generalinis sekretorius vadovauja visam Tarptautiniam biurui, jam taip pat tiesiogiai pavaldūs Generalinio sekretoriaus kanceliarija ir Generalinio sekretoriaus biuras. Tarptautiniame biure dirba šalių narių atstovai. Šis biuras padeda Tarybai bei komitetams, taip pat – Euroatlantinės Partnerystės Tarybai, NATO – Rusijos Tarybai, NATO ir Ukrainos komisijai bei Viduržemio jūros bendradarbiavimo grupei pavaldžioms darbo grupėms. Jis veikia kaip sekretoriatas bei patariamasis politinis ir operacinis biuras ir nuolat užsiima įvairiais Aljanso ir šalių partnerių reikalais.

NUOLATINIAI ATSTOVAI IR DELEGACIJOS

Kiekvienai šaliai narei Šiaurės Atlanto Taryboje atstovauja ambasadorius arba nuolatinis atstovas, kuriam talkina iš patarėjų ir pareigūnų

sudaryta nacionalinė delegacija, atstovaujanti tai šaliai įvairiuose NATO komitetuose. Šios delegacijos daugeliu aspektų panašios į mažas ambasadas. Būdamos tame pačiame pastate, jos gali lengvai ir išvengdamos nereikalingos gaišaties, palaikyti oficialius ir neoficialius santykius tiek vienos su kitomis, tiek su NATO tarptautiniais biurais ar šalių partnerių atstovais.

ŠIAURES ATLANTO TARYBA

Tai aukščiausias Aljanso sprendimų organas, įkurtas 1949 m. rugsėjo 17 d. vadovaujantis Vašingtono sutarties 9 straipsniu. Ji yra vienintelė Šiaurės Atlanto sutartimi įsteigta institucija, kuriai suteikta teisė „įsteigti tokias pagalbines institucijas, kkurių gali reikėti“ Sutarčiai įgyvendinti. Taryba, kaip institucija, atsakinga už Sutarties tikslų įgyvendinimą, steigia žinybas bei organizacijas, kurios jai padeda dirbti specializuotose srityse.

Nuo 1967 metų Šiaurės Atlanto Taryba įsikūrusi ir nuolat veikia NATO vadavietėje Briuselyje (Belgija). Taryboje kiekvienai Aljanso valstybei atstovauja Ambasadoriai arba Nuolatiniai atstovai. Du kartus per metus vyksta užsienio reikalų ir gynybos ministrų susitikimai, o prireikus priimti itin svarbius sprendimus, vyksta aukščiausio lygio valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimai, kurie formaliai vyksta kaip Tarybos susitikimai.

NATO TIKSLAI IR ĮĮSIPAREIGOJIMAI

Svarbiausi NATO tikslai:

– saugoti narių nepriklausomybę

– vieningai užtikrinti Euro-Atlantinės erdvės saugumą ir taiką

– puoselėti pagrindines demokratijos vertybes, pagarbą teisės viršenybei ir žmogaus teisėms

Po Šaltojo karo atsiradusios naujos grėsmės (1), su kuriomis NATO pasirengusi kovoti:

– regioniniai ir etniniai konfliktai ir krizės

– ttarptautinis terorizmas

– masinio naikinimo ginklų plitimas

– organizuotas nusikalstamumas

Aljanso narių tarpusavio įsipareigojimai:

– veikti pagal kolektyvinės gynybos principą “visi už vieną”;

– išlaikyti ir plėtoti savo valstybės bei bendrą gynybinį Aljanso pajėgumą;

– užtikrinti viena kitos laisvę, saugumą ir nepriklausomybę, ginti demokratiją bei žmogaus laisvės principus;

– bendromis jėgomis palaikyti taiką ir stabilumą neramiuose regionuose, kurie nėra Aljanso valstybių teritorijose;

– stiprinti partnerystę taikos labui su NATO nepriklausančiomis šalimis.

NATO, kaip gynybinio Aljanso, veikimo pagrindą sudaro 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis:

Šalys susitaria, kad ginkluotas puolimas prieš vieną ar daugiau iš jų bus laikomas puolimu prieš visas; todėl šalys sutaria, kad kiekviena iš jų, pasinaudodama individualios ar kolektyvinės gynybos teise, pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnį padės puolamajai šaliai, įskaitant ir ginkluotos jėgos panaudojimą tam, kad būtų iišsaugotas saugumas Šiaurės Atlanto regione. Tokios priemonės nutraukiamos, kai Saugumo Taryba imasi būtinų priemonių, kad būtų atkurta ir palaikoma tarptautinė taika ir saugumas.

(1) Nauja aplinka – naujos grėsmės.

Berlyno sienos griuvimas simbolizavo autoritarinių komunistinių režimų žlugimą visoje Vidurio ir Rytų Europoje.

Tačiau atsiranda kitokio pobūdžio, ne mažiau pavojingos grėsmės, kylančios ne veikiant vienoms valstybėms prieš kitas, bet dažniausiai atsirandančios nepriklausomai nuo valstybių politikos. Šios naujos grėsmės apima: vidinį šalių nestabilumą, ekologines ir ekonomines grėsmes, branduolinio, cheminio ir bakteriologinio ginklo bei nnarkotinių medžiagų platinimą, nelegalią migraciją, tarptautinį terorizmą, etninius konfliktus, nusikaltimus žmonijai ir t.t. Kovodamos su šiomis naujomis grėsmėmis valstybės siekia užtikrinti tiek savo nacionalinį, tiek tarptautinį saugumą.

Aljansas, Šaltojo karo metu buvęs atgrasymo prieš Sovietinio bloko puolimą priemone, šiandieną pamažu tampa regioninio stabilumo garantu.

Taigi, NATO buvo viena iš organizacijų, kuri ėmėsi atsakomybės, kovojant su šiomis naujomis grėsmėmis; NATO buvo vienintelė organizacija, galinti efektyviai ir adekvačiai reaguoti į naująsias grėsmes. Tačiau pirmiausia reikėjo, kad pasikeistų pati NATO.

NATO SIEKIS UŽTIKRINTI SAUGUMĄ PER PLĖTRĄ

NATO siekis užtikrinti saugumą per plėtrą:

1999 m. Lenkija, Čekija ir Vengrija tapo pilnateisėmis NATO narėmis.

1999 m. Vašingtone NATO patvirtino pasiryžimą tęsti atvirų durų politiką. Buvo priimtas Narystės veiksmų planas, kuris padeda šalims kandidatėms – Albanijai, Bulgarijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Rumunijai bei buvusioms Jugoslavijos Respublikoje Makedonijai, Slovėnijai, Slovakijai ir Kroatijai – siekti narystės NATO.

2002 m. lapkričio 21 d. Prahos viršūnių susitikime Aljanso valstybių vadovai pakvietė Bulgariją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės.

2003 m. kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai.

2003 m. kovo mėn. – 2004 m. vasario mėn. NATO šalys ratifikavo pakviestųjų šalių prisijungimo prie Aljanso protokolus.

2004 m. kovo 29 dieną Vašingtone pakviestųjų įį Aljansą šalių premjerai perdavė prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei. Nuo šio momento Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija tapo NATO narėmis.

PARTNERYSTĖ TAIKOS LABUI

Vienas žymiausių tarptautinių laimėjimų saugumo srityje per paskutinį dešimtmetį – tai Partnerystės taikos labui programa. Nuo pat jos pradžios 1994 m. kvietimą prisijungti prie partnerystės priėmė 30 šalių: Albanija, Armėnija, Austrija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Suomija, Gruzija, Vengrija, Airija, Kazachstanas, Kirgizija, Latvija, Lietuva, Moldova, Lenkija, Rumunija, Rusija, Slovakija, Slovėnija, Švedija, Šveicarija, Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Tadžikistanas, Turkmėnistanas, Ukraina ir Uzbekistanas. Vėliau dešimt iš šių šalių tapo sąjungininkėmis: 1999 m. Čekija, Vengrija ir Lenkija, o 2004 m. Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija.

Pageidavimą prisijungti prie Partnerystės taikos labui ir Euroatlantinės partnerystės tarybos taip pat jau pareiškė Bosnija ir Hercegovina bei Serbija ir Juodkalnija. NATO laukia, kada galės pasveikinti šias dvi šalis, prisijungusias prie Partnerystės. Tačiau jos turi išpildyti Aljanso nustatytas sąlygas, įskaitant visišką bendradarbiavimą su Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu dėl buvusios Jugoslavijos ir asmenų, kaltinamų karo nusikaltimais, sulaikymą ir perdavimą Tribunolui.

Remiantis praktiniu bendradarbiavimu ir įsipareigojimais demokratijos principams, kuriais paremtas pats Aljansas, Partnerystės taikos labui paskirtis – didinti stabilumą, mažinti grėsmes taikai ir kurti stiprius saugumo ryšius ttarp atskirų šalių partnerių ir NATO, taip pat su kitomis šalimis partnerėmis. Šios programos esmė – tai partnerystė atskirai tarp kiekvienos šalies partnerės ir NATO, pritaikyta konkretiems poreikiams ir kartu įgyvendinama kiekvienos dalyvaujančios vyriausybės pasirinktu lygiu ir spartumu.

Individualią partnerystės programą kartu kuria ir dėl jos tariasi NATO ir kiekviena šalis partnerė. Iš Partnerystės darbų programos sudaromos dvejų metų programos, atitinkančios kiekvienos šalies specifinius interesus ir poreikius. Praktinis bendradarbiavimas yra labiausia sutelktas į gynybines sritis, tačiau apima beveik visas NATO veiklos sritis. Darbo programoje siūloma veikla daugiau nei dvidešimtyje sričių – nuo gynybos politikos ir planavimo, civilių ir kariškių santykių, švietimo ir mokymo iki oro gynybos, ryšių ir informacijos sistemų, krizių valdymo ir civilinių ekstremalių situacijų planavimo.

Metams bėgant, dėmesys Partnerystei taikos labui išaugo, ir sustiprėjo šalių partnerių dalyvavimas planuojant ir priimant sprendimus. Buvo parengta Operacinių pajėgumų koncepcija, kuria siekiama plėtoti glaudesnį ir labiau sutelktą karinį bendradarbiavimą, nukreiptą į daugianacionalinių pajėgų karinio efektyvumo didinimą. Be to, buvo sukurta politinė karinė bazė, stiprinanti konsultacijas su šalimis partnerėmis krizių atveju, kai gali prireikti dislokuoti taikos palaikymo kariuomenę. Tai leidžia dar anksčiau įtraukti šalis partneres į diskusijas, kai aptariamas operacinis planas,

ir į pajėgų formavimo procesą.

NATO KAITA

Aljansas prisitaikė prie strateginės situacijos po šaltojo karo: jis įvedė platesnį saugumo apibrėžimą ir patvirtino plačią partnerystės ir bendradarbiavimo visoje euroatlantinėje erdvėje strategiją – šiuo metu tai laikoma vienu iš pagrindinių NATO saugumo uždavinių. Procesas buvo pradėtas 1990 m., kai sąjungininkių vadovai pasiūlė Vidurio ir Rytų Europos valstybėms bei buvusios Sovietų Sąjungos respublikoms bendradarbiauti.

Tai paruošė dirvą 1991 m. gruodį sukurti Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybą (angl. North Atlantic Cooperation Council – NACC), kaip forumą kkonsultacijoms, kurios turėtų suformuoti abipusį pasitikėjimą. Po kelerių metų partnerystės procesas labai įsibėgėjo ir 1994 m. buvo pristatyta Partnerystė taikos labui (angl. Partnership for peace – PfP) – pagrindinė praktinio abipusio bendradarbiavimo tarp NATO ir atskirų partnerių programa.

Šiandien NATO ir šalys partnerės reguliariai konsultuojasi saugumo ir su gynyba susijusiais klausimais Euroatlantinės partnerystės taryboje (angl. Euro-Atlantic Partnership Council – EAPC), kuri 1997 m. pakeitė Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybą. NATO ir šalių partnerių pajėgos dažnai veikia bendrai ir dalyvauja bendrose pratybose, oo jų kariai yra kartu dislokuojami NATO vadovaujamose taikos palaikymo operacijose Balkanuose. 2002 m. lapkritį vykusiame Prahos viršūnių susitikime buvo imtasi priemonių stiprinti NATO ir partnerių bendradarbiavimą ir daugiau dėmesio skirti partnerystei, atsižvelgiant į XXI a. saugumo iššūkius.

Naujojo NATO atsakas įį iššūkius: saugumo euroatlantinėje erdvėje stiprinimas per partnerystę bei per Aljanso plėtimąsi .

NATO ŠIANDIEN

Nuo pat NATO įkūrimo pagrindinis sąjungininkių vaidmuo buvo užtikrinti valstybių narių saugumą ir teritorinį vientisumą. Užduotis garantuoti saugumą per atgrasymą ir kolektyvinę gynybą ir toliau yra svarbiausia atsakomybė, bet, pasibaigus šaltajam karui, NATO pajėgų vaidmuo ir organizacija iš esmės pakito, kad prisitaikytų prie naujos saugumo aplinkos ir skatintų šalių partnerių karinį bendradarbiavimą.

Šaltojo karo metu NATO gynybinis planavimas buvo labiausia susijęs su pajėgumų apsiginti nuo galimos Sovietų Sąjungos agresijos ir Varšuvos pakto palaikymu. Griuvus Berlyno sienai, buvo manančių, kad NATO nebereikalinga. Tačiau euroatlantinis saugumas, nors ir ne toks konfrontacinis, tapo sudėtingesnis, atsirado daug naujų iššūkių už Europos ribų, įskaitant žlugusias valstybes, masinio naikinimo ginklų platinimą, tterorizmą. Nauja saugumo darbotvarkė tapo aiški praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, Balkanuose prasidėjus etniniams konfliktams, kai NATO pajėgų galiausiai buvo paprašyta padėti atkurti taiką ir imtis krizės valdymo vaidmens.

2001 m. rugsėjo mėn. teroristų išpuoliai ir vėlesni veiksmai Afganistane, siekiant sunaikinti už išpuolius atsakingą teroristų grupuotę Al Qaida, sukėlė dar didesnį nerimą dėl terorizmo, žlugusių valstybių ir masinio naikinimo ginklų platinimo keliamos grėsmės. NATO pajėgos dabar padeda gintis nuo terorizmo, joms tenka vis svarbesnis vaidmuo tarptautinėse taikos palaikymo misijose, kuriomis pirmą kkartą NATO istorijoje organizacija peržengė euroatlantinės erdvės ribas. Taigi, nors grėsmės, su kuriomis Aljansas susiduria šiandien, yra ne tokios apokalipsinės kaip šaltojo karo metu, vis dėlto jos yra labai realios ir dažnai neprognozuojamos.

LIETUVOS KELIAS Į NATO

Kiekviena valstybė įvairiais būdais siekia užtikrinti savo saugumą ir gerovę. Lietuva vienu iš pagrindinių savo saugumo, nepriklausomybės ir gerovės garantų pasirinko narystę NATO. Tai kartu buvo pigiausia alternatyva.

Lietuvos integracija į NATO ilgalaikis procesas.

Šis strateginis tikslas atitiko didžios dalies piliečių lūkesčius, gyventojų parama narystei NATO visuomet buvo didelė (šiuo metu ji viršija 70 proc.). Integracijos darbe dalyvavo įvairios valstybės institucijos, ne vien Krašto apsaugos ar Užsienio reikalų ministerijos.

Lietuva turėjo tapti lygiaverte kitoms NATO valstybėms, pajėgia įvairiose srityse bendradarbiauti. Tapusi Aljanso nare ji privalo dalytis su kitomis NATO narėmis atsakomybe, rizika bei kaštais, kuriant saugumą Euro-Atlantinėje erdvėje.

1. Procesas

NATO yra atvira valstybėms, norinčioms tapti naujomis Aljanso narėmis. NATO nare gali tapti demokratiška, taikią užsienio politiką vykdanti valstybė, aktyviai ir geranoriškai bendradarbiaujanti su kaimyninėmis šalimis. Kita vertus, natūralu, kad jau pusšimtį metų gyvuojanti organizacija turi objektyvius kriterijus, kuriuos turėtų atitikti narystės siekiančios valstybės.

1999 m. NATO viršūnių susitikime Vašingtone buvo patvirtintas Narystės veiksmų planas (MAP, Membership Action Plan). Šiame dokumente Aljansas pirmą kartą, remdamasis bendrosiomis nnuostatomis, aiškiai apibrėžė kriterijus ir rekomendacijas, kurias NATO siūlo siekiančioms narystės valstybėms, bei įsipareigojo įvertinti šių valstybių integracijos į Aljansą planus. Be to, Narystės veiksmų planas padalino šalis į kandidates – valstybes, siekiančias įstoti į NATO, ir partneres – su Aljansu bendradarbiaujančias šalis.

MAP dalyvaujančios valstybės kasmet turi pateikti integracijos į NATO planus (Metinė integracijos programa). Šiuos planus NATO specialistai nagrinėja, vertina bei teikia savo pastabas ir pasiūlymus. Po metų tikrinama, kaip šalis kandidatė vykdo prisiimtus MAP įsipareigojimus; vertinimas pateikiamas Aljansui. Remiantis šiais vertinimais NATO viršūnių susitikime sprendžiama, kurios šalys-kandidatės vertos tapti naujomis Aljanso narėmis.

Lietuvoje už integracijos planų (MAP) rengimą, pateikimą bei įgyvendinimo koordinavimą atsakinga tarpžinybinė Lietuvos integracijos į NATO koordinavimo komisija. Už kai kurių programos dalių vykdymą yra atsakingos ir įvairios valstybinės institucijos, nes metinė integracijos į Aljansą programa susijusi su visomis pagrindinėmis valstybės veiklos sritimis. Ją sudaro penkios pagrindinės dalys.

2. Politinė ir ekonominė sritys

Kandidatė turi įrodyti, kad yra taikiai nusiteikusi kaimynų atžvilgiu, linkusi spręsti kylančius konfliktus diplomatinėmis, o ne destabilizuojančiomis padėtį regione priemonėmis ir bus pajėgi aktyviai dalyvauti NATO veikloje (prisidės prie NATO vadovaujamų krizių valdymo misijų).

Šią sritį sudaro keli pagrindiniai punktai:

Valstybė, kuri siekia tapti NATO nare, turi įrodyti, kad nori draugiškai sugyventi su kaimyninėmis valstybėmis iir spręsti kylančius vidinius ir tarptautinius konfliktus išimtinai diplomatinėmis priemonėmis.

Valstybės kandidatės įstatymai privalo užtikrinti, kad aukščiausią valdžią šalies kariuomenėje turės civilinės valdžios atstovai, t.y. kariuomenė turi paklusti ir tarnauti demokratiškai išrinktai valstybės valdžiai.

Vyriausias Lietuvos kariuomenės vadas yra Prezidentas, o karininkams draudžiama užimti krašto apsaugos ministro ir viceministro postus; tokiu būdu užtikrinama, kad karinę valdžią kontroliuoja civilinė valdžia.

Norint tapti NATO nare labai svarbu dalyvauti taiką remiančiose organizacijose, tarptautinėse NATO vadovaujamose misijose. Lietuva kasmet aktyviai dalyvauja pagal NATO Partnerystės taikos labui (PfP) programą rengiamuose kariniuose mokymuose, seminaruose, nuo 1997 m. – Euroatlantinės partnerystės taryboje, siunčia savo karius į NATO vadovaujamas taikos įgyvendinimo misijas Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Vertinant šalies pasirengimą narystei, atsižvelgiama ir į vidinius ekonominius šalies laimėjimus kuriant laisvą rinką, rūpinantis socialiniu teisingumu ir aplinkos apsauga.

3. Gynybos ir kariniai klausimai

Jie nagrinėja tas karinio bendradarbiavimo sritis, kurios vystomos pagal IPP, PARP ir kitas partnerystės programas. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas šalies kariniam pajėgumui, pasirengimui dalyvauti Partnerystės taikos labui programoje; taip pat atsižvelgiama į nacionalinės kariuomenės plėtros planus. Abu šie punktai pristatomi narystės veiksmų plane.

Narystės veiksmų planą sudaro ir tos pasirengimo narystei Aljanse

programos, kurios buvo vystomos iki 1999 m. MAP deklaracijos. Nuo 1995 m. Lietuva įsijungė į PARP (Partnerystės ir priežiūros procesas) programą, kurios pagrindinis tikslas – per plėtros etapus siekti, kad nacionalinė šalies kariuomenė galėtų veikti su NATO karinėmis pajėgomis.

Vadinasi, valstybė, siekianti tapti NATO nare, privalo suderinti savo ginkluotąsias pajėgas su NATO pajėgomis pagal NATO procedūrų ir doktrinų, logistikos, oro erdvės gynybos, vadovavimo, kontrolės ir ryšių (C3) standartus. Šis standartų suderinamumas būtinas, kad įvairių NATO narių, šalių aspirančių ir partnerių kariuomenės ggalėtų efektyviai bendradarbiauti NATO vadovaujamose misijose.

Nuo 1994 m. Lietuva dalyvauja IPP (Individuali partnerystės programa). Pagal šią programą Lietuva padeda organizuoti ir pati dalyvauja tarptautinėse pratybose, seminaruose ir kituose renginiuose, kurie būtini siekiant glaudesnio bendradarbiavimo su NATO narėmis bei partnerėmis, taip pat ugdant nacionalinę kariuomenę.

4. Ištekliai

Visą NATO veiklą finansuoja jos narės, todėl dar prieš tapdama NATO nare valstybė turi nuspręsti ir suderinti, kiek savo išteklių ji skirs nacionalinei kariuomenei, gynybos struktūroms išlaikyti bei tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti. NATO narė, negalinti ppati išlaikyti savo kariuomenės ir dalyvauti NATO veikloje, taptų našta kitoms narėms. Todėl valstybė turi skirti dalį biudžeto lėšų, kad išlaikytų ir tobulintų savo kariuomenę bei finansuotų jos bendradarbiavimą su NATO. Valstybės biudžeto dalis, skiriama gynybai, priklauso nuo to, kiek ssaugi jaučiasi valstybė ir kiek lėšų ji gali skirti kariuomenei.

5. Saugumas

Visos valstybės saugo specifinę, gyvybiškai joms svarbią informaciją, susijusią su kariuomene, jos veikla ir kitomis valstybės sritimis. NATO narės bendradarbiauja tarpusavyje, todėl jos turi susitarti, kaip ir kokia slapta informacija gali keistis ir, be abejo, kaip turi šią informaciją saugoti. Norėdama keistis su NATO slapta informacija ir taip dar artimiau bendradarbiauti su Aljansu, Lietuva turi sukurti ir su NATO suderinti įstatymus, kurie apibrėžtų, kuri informacija laikytina slapta, kas gali ja naudotis, kaip galima ja keistis su kitomis šalimis bei kokios bausmės taikytinos už neteisėtą šios informacijos skleidimą. Lietuvoje aktyviai kuriami informaciją saugantys įstatymai, informacijos apsaugos standartai, atitinkantys NATO keliamus reikalavimus.

6.Teisė

Siekdama bendradarbiauti su NATO, Lietuva turi suderinti ne ttik kariuomenės tvarką, keitimosi slapta informacija taisykles, bet ir įstatymus. Įstatymai yra kiekvienos demokratinės valstybės pagrindas. Jie saugo piliečius nuo valdžios savivalės.

Lietuva savo įstatymus turi suderinti su NATO reikalavimais, nes tapdama Aljanso nare ji turės pasirašyti sutartis dėl karinio, teisinio, politinio ir kitokio bendradarbiavimo. Reikės prisijungti prie 1949 m. pasirašytos Šiaurės Atlanto sutarties, techninių susitarimų. Lietuvai neturėtų kilti kliūčių pasirašant sutartis su NATO, nes ji jau kelerius metus intensyviai bando suderinti savo ir NATO valstybių įstatymus ir terminiją.

Nuo 11994 m., kai prasidėjo intensyvus NATO ir Lietuvos bendradarbiavimas, mūsų šalis padarė didelę pažangą plėtodama savo gynybos sistemą, ugdydama naują karių bei karininkų kartą, derindama mūsų įstatymus su NATO šalių įstatymais. Visos šios priemonės skirtos tam, kad Lietuva būtų pasirengusi tapti Aljanso nare.

Lietuva kelyje į NATO. PASIRENGIMAS

1991 m. gruodžio mėnesį Lietuva prisijungė prie Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos.

1994 m. sausio mėnesį LR Prezidentas A.Brazauskas nusiuntė NATO Generaliniam sekretoriui M.Verneriui laišką, išreiškiantį Lietuvos pageidavimą tapti NATO nare. Laiške išdėstyta pozicija, pagrįsta visų parlamentinių partijų atstovų pasirašytu susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti NATO nare.

1994 m. sausio mėnesį Lietuva prisijungė prie Partnerystės taikos labui (PfP) iniciatyvos.

1996 m. gruodžio mėnesį priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriame integracija į Europos ir transatlantines struktūras pavadinta prioritetiniu Lietuvos užsienio politikos tikslu

ir nacionalinio saugumo užtikrinimo priemone.

1997 m. liepos mėnesį Madride NATO šalių vadovų susitikime pažymėta, kad Baltijos šalys padarė pažangą, siekdamos saugumo ir stabilumo užtikrinimo Baltijos regione.

1997 m. rugpjūčio mėnesį Vyriausybės nutarimu įsteigta Lietuvos misija prie NATO.

1999 m. balandžio mėnesį NATO šalių vadovų susitikime Vašingtone buvo pripažintos Lietuvos pastangos ir pažanga, siekiant narystės šioje organizacijoje. Susitikime patvirtintas Narystės veiksmų planas, padedantis Lietuvai pasirengti stojimui į NATO.

2000 m. gegužės mėnesį Vilniuje įįvyko devynių kandidačių į NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas. Priimta bendra deklaracija dėl NATO plėtros bei įvardyti Vilniaus grupės bendradarbiavimo principai.

2000 m. lapkričio mėnesį Prezidento dekretu Lietuvos integracijos į NATO vyriausiuoju koordinatoriumi paskirtas ambasadorius Giedrius Čekuolis.

2001 sausio mėnesį Prezidento dekretu LR Nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) ir Vakarų Europos Sąjungos (VES) paskirta Gintė Damušis.

2001 m. gegužės 27-31 d. Vilniuje vyko NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija.

2002 m. lapkričio 21 d. Prahoje septynios NATO kandidatės – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – pakviestos pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės.

2003 m. kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai.

2004 m. kovo 1 dieną NATO Generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis pranešė Lietuvai ir dar šešioms pakviestosioms į Aljansą šalims, kad prisijungimo prie Aljanso protokolams pritarė visos devyniolika dabartinių NATO šalių narių, ir pakvietė Lietuvą pradėti Šiaurės Atlanto sutarties ratifikaciją.

2004 m. kovo 11 dieną Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo įstatymą ir prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą pasirašė Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas.

2004 m. kovo 12 dieną LR Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą.

2004 m. kovo 29 ddieną Lietuva tapo NATO nare. Vašingtone Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei.

2004 m. balandžio 2 dieną Briuselyje įvyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija naujų NATO narių priėmimo proga.Taip pat pirmą kartą įvyko NATO-Rusijos Tarybos susitikimas 27 šalių formatu.

2004 birželio 28-29 NATO viršūnių susitikimas Stambule, kuriame Lietuva pirmą kartą dalyvavo kaip pilnateisė NATO narė, sprendžiant Aljanso veiksmų Afganistane, pagalbos apmokant Irako pajėgas ir kitus svarbius klausimus.

Lietuvos Respublikos Nuolatinė atstovybė prie NATO

LITERATŪRA

1. NATO naujasis aljansas. – Brussels : NATO. Public Diplomacy Division, 2004

2 . Skaitiniai apie nacionalinį ir tarptautinį saugumą (II dalis). – Vilnius: Atlanto sutarties Lietuvos bendrija, 2001

3. Skaitiniai apie nacionalinį ir tarptautinį saugumą (I dalis). – Vilnius: Atlanto sutarties Lietuvos bendrija, 2000

4. NATO žinios: nepriklausomo politikos savaitraščio „Atgimimas“ priedas / [redaktorius Sigitas Babilius]. Vilnius, 2001

5. NATO samprata.- Brussels: Office of Information and Press, 2001

6. Lietuva ir NATO: kas? kaip? kodėl?: klausimai ir atsakymai. – Vilnius, 2000

Tai – informacinis leidinys, kuriame rasite bendrą informaciją apie NATO ir Lietuvos integraciją.

7. Lietuvos saugumo kelias – narystė NATO. – Vilnius, 2000.

8. NATO 1949 – 1999. Jubiliejinis leidinys. –

Briuselis: NATO Informacijos ir spaudos skyrius, 1999.

9. NATO vakar, šiandien, rytoj. Kolektyvinė monografija / Sud. Raimundas Lopata, Gediminas Vitkus. – Vilnius: Eugrimas, 1999.

Šią knygą patartina perskaityti visiems, kas domisi NATO ir nori sužinoti kuo daugiau apie sąjungos veiklą, jos susikūrimo tikslus, Lietuvos integraciją. Tai bene rimčiausia iki šiol išleista studija apie NATO lietuvių kalba.

10. NATO iš pirmo žvilgsnio: NATO 9-ojo dešimtmečio pabaigos ir pastangų apžvalga. – Vilnius, 1998.

11. NATO. Partnerystė Vardan Taikos. – Brussels, 1994.

12. http://www.nato.int/

13. http://www.nc3a.nato.int/

14. http://www3.lrs.lt/nato/vilnius2001/

15. http://www.urm.lt/

16. hhttp://www.kam.lt/

17. http://www.nato.int/docu/review/previous/previous_li.htm