Nepilnamečių nusikalstamumas 2000-2005m

1. Įvadas

2. Nepilnamečio nusižengelio atsiradimas istorijoje

3. Situacija Lietuvoje nuo 2000 iki 2005 metų

4. 2002m išsiaiškintu nusikaltimu struktūra

5. Nepilnamečių nusikalstamumo priežastys

6. Nepilnamečių nusikalstamumas – socialinė problema

7. Nepilnamečių nusikalstamumo galimi sprendimo būdai

8. Išvados

9. Naudota literatūra

Įvadas

XX – XXI amžius, tai neigiamo laikotarpio amžius, atsižvelgiant į Lietuvoje ir visame pasaulyje padarytų nusikaltimų skaičių. Žmonės pasidarė žiauresni vienas kitam, nebeatskiria ribos, kur baigiasi balta ir prasideda juoda. Kiekvieną dieną žiniasklaidoje išgirstame apie įvairaus amžiaus žmonių smurto ar agresijos protrūkius, kartais pasibaigiančius kito žmogaus sunkiu kūno sužalojimu ar net mirtimi. Skaudžiausia yra tai, kad daugelį nnusikaltimų padaro nepilnamečiai, kurie sudaro gana didelį procentą viso nusikalstamumo, o kai kurie nusikaltėliai yra dar visiškai vaikai. Nusikalstamas – įstatymo uždraustas, baudžiamas, neleistinas, padarytas kaltai( Dabartinis lietuvių kalbos žodynas). Nepilnametis, tai nesuaugęs, neturintis visų pilietiniu teisių žmogus, iki 18 metų amžiaus. Nepilnamečių nusikalstamumas yra savita ir svarbi socialinė teisinė problema, su kuria susiduria įvairios valstybės. Ši problema aktuali daugelyje pasaulio šalių. Pavyzdžiui tokiose šalyse kaip JAV ar Prancūzija nepilnamečių nusikalstamumas – palyginus su Lietuva – daug didesnis, ten paaugliai llabiau linkę į susišaudymus ne tik gatvėse, bet ir mokyklose.

Kad ir kiek kalbėta šia tema, tačiau ji vis dar nėra išsemta. Vis dar yra sričių, kurias reikia tobulinti, nes statistika rodo, kad nusikaltimų skaičius ir pobūdis didėja. Tema mane ssudomino todėl, kad pastaruoju metu, nusikalstamumo sritis, socialinio darbo profesijojeyra gana patraukli taip pat todėl, kad nusikalstamumas tampa vis didesnė socialinė problema šiandieniniame pasaulyje. Šiame darbe pasistengsiu atskleisti tai, jog nepilnamečių nusikalstamumas – tai rimta socialinė problema, išskirti pagrindines nusikalstamumo priežastis, apžvelgti kokia nepilnamečių situacija ir tendencijos Lietuvoje, kokie socialiniai veiksniai įtakoja nepilnamečių nusikalstamumą, bei kitus pagrindinius faktus, kurie yra susiję su nepilnamečių nusikalstamumu.

Nepilnamečio nusižengelio atsiradimas istorijoje

Nepilnamečio nusižengelio sąvoka paplito XX amžiaus pradžioje, kai pasaulį krėtė įvairūs karai ir nesutarimai tarp valstybių.”Kartu plito ir smurtaujančio jaunimo vaizdinys, tapęs platesne jaunimo nusižengimo teorijos samprata. Jungtinės valstijos įvesdamos specializuotą kodeksą ir atskirą nepilnamečių teismą, sukūrė nusižengelio tapatybę. Nuo 1914 iki 1918m, kai pasaulį sukrėtė pirmasis pasaulinis karas, nepilnamečio nusikaltelio sąvoka Amerikos tteisėje jau puvo galutinai susiformavusi, o gatvės chuliganizmas vis dažniau pasirodydavo laikraščiuose ir moksliniuose tyrinėjimuosePabėgeliai iš namų ir gatvės valkatos iškyla jau septintame, aštuntame, devintame XIXamžiaus dešimtmetyje; jie vis dažniau vaizduojami kaip jauni nusikaltėliai. Kaip atskiras personažas ar istorinė figūra, nepilnametis nusižengėlis galėjo atskilti nuo suaugusio nusikaltėlio chatakterio tik tada, kai teisiškai suformuotas nepilnamečių teismas ir nepilnamečių kodeksas pagrindė jo tapatybę.Jei suaugęs nusikaltėlis apibūdinamas kaip moralinius reikalavimus sulaužęs asmuo, tai pagrindinė nepilnamečio nusižengelio yda yra jo negebėjimas socializuotis integruojant paauglio įįgyjama patirtį”. (David Matza,2004)

Mano nuomone, žmogus išgirdęs nepilnamečio nusikaltėlio sąvoką ar sužinojęs apie padarytą nusikaltimą nelabai ir nustemba, nesureikšmina, nes tai jau nėra kažkokia naujovė ar negirdėtas įvykis, tai tampa tarsi kasdienybė, kadangi kasdien pasaulyje yra padaroma daug nusikaltimų, o juolab kad nepilnamečių nusikaltėlių amžius ne dešimtmečiais, o metais gerokai pajaunėja.

Situacija Lietuvoje nuo 2000 iki 2005 metų

Kaip M. Sniečkutė teigia: “Ypač spartus nepilnamečių nusikaltimų augimas buvo pastebėtas 1994 – 1997 m. Nors pastaraisiais metais nepilnamečių padarytų nusikaltimų rodikliai tapo stabilesni, tačiau jie vis dėlto yra ne maži. 1999 m. išnagrinėta 5070 nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant; tai sudaro 16,1% visų nusikaltimų. Kita akivaizdi Lietuvos nepilnamečių nusikalstamumo tendencija – mažėjantis nusikaltėlio amžius. Vis dažniau įstatymus pažeidžia jaunesni nei 14 metų vaikai. Be to sunkėja nepilnamečių padarytų nusikaltimų pobūdis. (http://www.sociumas.lt)

Pagal statistikos duomenis 2000 metais nustatyta 3,6 tūkst,14-17 metų nepilnamečių, kaltinimų padarius nusikalstimus, tai sudaro14% visų padarytų nusikaltimų. 2003 m. 14-17 metų amžiaus nepilnamečiai padarė 3,8 tūkst. nusikaltimų (2002 m. – 5,2 tūkst.) ir 0,3 tūkst. baudžiamųjų nusižengimų. Daugiau nei pusė nusikaltimų ir dauguma (80 proc.) baudžiamųjų nusižengimų – vagystės, chuliganizmas, turto sunaikinimas ir tyčinis sužalojimas, sukčiavimas. Gana daug nepilnamečiai padaro smurtinių nusikaltimų: 2003 m. nepilnamečiai padarė 23 tyčinius nužudymus iir pasikėsinimus, 16 išžaginimų ir pasikėsinimų, 22 sunkius sveikatos sutrikdymus, Daugiau ištirta nepilnamečių padarytų nusikaltimų, susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. 2002 metais buvo padaryta14, o jau 2003 m. nepilnamečiai padarė 60 tokių nusikaltimų. 2003 m. nustatyta 3 tūkst. (2002 m. – 3,5 tūkst.) 14-17 metų amžiaus nepilnamečių, įtariamų (kaltinamų) padarius nusikaltimus ir 0,2 tūkst. – baudžiamuosius nusižengimus. Nusikalsta 1,5 procento visų 14-17 metų amžiaus nepilnamečių. Dauguma – vaikinų. Truputį sumažėjo jaunų, 14-15 metų amžiaus, nusikaltusiųjų. 2003 metais jie sudarė tarp visų nepilnamečių 27 procentus (2002 m. – 31 proc.).

2003 m. 579 vaikai iki 14 metų amžiaus padarė nusikalstamas veiklas, tačiau jie baudžiamojon atsakomybėn nepatraukti, nes nėra sulaukę Lietuvos respublikos baudžiamojo kodekso nustatyto minimalaus baudžiamosios atsakomybės amžiaus. Kas septintas toks nusikaltęs vaikas neturėjo 10 metų. 2003 m. buvo ištirtos 4 058 nusikalstamos veikos, padarytos nepilnamečių ar jiems dalyvaujant, o per 2004 m. 4 mėnesius – 1 597 nusikalstamos veikos. Galime pasidžiaugti nors tuo, kad pagal registruotojo nusikalstamumo statistiką 2005m sumažėjo 5,2 proc. (http://www.nplc.lt/stat/asm/asm5.htm)

Kalbant apie nepilnamečių nusikaltėlių amžių pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį į tai , kad dauguma jų – apie 70%padarė nusikaltimus būdami 16 – 17metų amžiaus, o likę 30% – 14 – 15 matų amžiaus. Tačiau reikia nepamiršti, kad pagal mūsų įįstatymus 14 – 15 metų amžiaus asmenys baudžiami tik už sunkius nusikaltimus.( Nepilnamečių justicijos programa, 1998)

Taigi išanalizavus statistikos duomenis galiu daryti išvadą, kad nepilnamečių nusikalstamumas vis didėja, daugiausia nusikaltimų atlieka vaikinai, net 95%. Daugiausiai nerimo kelia nemažėjantis vaikų padarytų labai sunkių ir sunkių nusikaltimų skaičius. Šių metų pradžioje nepilnamečių ir jiems dalyvaujant padaryti labai sunkūs nusikaltimai: tarp nepilnamečių vis dažniau pasitaiko agresijos ir žiaurumo protrūkių, o tai mano nuomone yra tikrai neigiamas rodiklis, nes jei ir toliau didės vaikų agresyvumas, pasėkmės gali būti itin skaudžios, tačiau kolkas pagrindinis nusikalstamumas – vagystės (69%).

Duomenų šaltinis:

Nepilnamečių nusikalstamumo priežastys

Turbūt kiekvienam žmogui išgirdus per žinias apie dar vieną nepilnamečio padarytą nusikaltimą kyla klausimas “kodėl vaikai tokie žiaurūs? kas juos verčia taip elgtis“ Mano nuomone, vienareikšmio atsakymo nėra, priežasčių yra pakankamai daug. Šiuolaikinis jaunas žmogus, kaip ir suaugusieji, šiandien yra praradęs ankstesnes moralinių vertybių kategorijas, o naujų neįsigijo. Jam atrodo, kad viskas yra leidžiama, kad viskas yra jo galioje, o nusikaltama veikla tiesiog savo galybės įrodymas, tačiau vis vien, manau, yra svarbu, kad nepagautų darant bloga, neteisėtą.

Jau nuo XVIII amžiaus pabaigos mokslininkai diskutuoja ir nagrinėja nusikalstamo elgesio kilmės teorijas. Pvz. Psichopatologinė teorija nurodo, kad asmuo daro nusikaltimus, nes yra psichiškai atsilikęs (psichopatas),

nusiklastamos chromosomos teorijos atstovai teigia, kad asmenys su tam tikromis chromosomų anomalijomis išsiskiria nuo kitų asmenų ir nepritampa prie visuomenės ir todėl pasireiškia didesnis jų agresyvumas. Tokie žmonės anksčiau ar vėliau yra pasmerkti nusikalsti; konstitucinio polinkio nusikalsti teorija nusikalstamumo priežastis kildina iš žmogaus kūno konstitucijos ir psichikos ypatybių, pvz. Pirštų ilgis, kaukolės konstrukcija, veido bruožai ir kt. Nors jau XIX amžiaus pabaigoje šios teorijos buvo vertinamos kritiškai ar kai kurie mokslininkai jas neigė, tačiau biologinio nusikalstamumo priežasčių tebeieškoma iki šiol. ((http://www.democ.lt/nusikalstaprevenc.htm)

Pagrindines nusikalstamumo priežastis galėčiau išskirti :

• Pinigų troškimas

• Šeimos nedarnumas ir nestabilumas. Statistika taip pat teigia, kad linkę nusikalsti jauni žmonės labai mažai bendraudavo su tėvais, mažai būdavo namuose, mamos ir tėčiai amžinai buvo užimti darbuose. Dar kita kategorija šeimų – asocialios, kur tiek tėvai, tiek mamos girtauja, smurtauja tarpusavyje ir prieš vaikus.

• Smurto propagavimas. Smurtas rodomas kaip problemų sprendimo būdas. Tai nors ir netiesiogiai, tačiau formuoja paauglių supratimą, kaip greitai įgyti kitų bendraamžių pagarbą, valdyti juos, kaip kai kuriais atvejais praturtėti. Smurtas ddominuoja ir šiuolaikinėje multiplikacijos produkcijoje, kurią žiūri ir maži vaikai. Tai tikrai negali nepaveikti jauno žmogaus psichiką.

• Nusivylimas ir pasipiktinimas visuomene

• Neigiamos nuostatos, kad baigus mokyklą, jiems neatsivers ypatingos galimybės.

• Kerštas

• Alkoholio ir narkotikų vartojimas. Prokurorė A.Vansevičienė akcentavo“ Ne paslaptis, jog alkoholio vartojimas vis ddažniau tampa agresijos, nesusivaldymo bei įtūžio priežastimi ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp nepilnamečių, o kartais net vaikų aplinkoje. Baudžiamieji įstatymai nusikaltimo padarymą esant neblaiviam vertina kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau daugelis nepilnamečių tai įvardija pagrindine nusikaltimo padarymo priežastimi – esą jie nesuvokė, ką darė, nes buvo apsvaigę”.

• Neužimtumas. Kaip pažymi VRM Analitinio skyriaus komisarė L. Jūrienė, būtent minėtas faktorius padidina galimybę nusikalsti net 20 kartų. Jei užimtų asmenų – moksleivių ir studentų padarytų nusikaltimų skaičius 1990-97 metais išaugo 1,4 karto, tai niekur nesimokančių ir nedirbančių asmenų įvykdytų nusikaltimų skaičius yra žymiai didesnis.

Nepilnamečių nusikalstamumas – socialinė problema

Nepilnamečių nusikalstamumas Lietuvoje išlieka didele socialine problema. Per atkurtos nepriklausomybės metus užregistruotas nusikaltimų skaičius Lietuvoje išaugo daugiau nei du kartus. Paskutiniaisiais metais buvo stebimas nnusikaltimų skaičiaus mažėjimas, tačiau išaugo tyčinių sunkių ir apysunkių kūno sužalojimų, plėšimų bei sukčiavimo atvejų skaičius. Jaunimo padaryti nusikaltimai tampa vis žiauresni, daugėja žmogžudysčių.

Nusikaltimų formos nuolat kinta ir tobulėja, atsiranda naujų, sudėtingesnių nusikaltimų rūšių, daugiausia susijusių su informacinių technologijų pažanga. Todėl nusikaltimų tyrimui dažnai prireikia įvairių sričių specialiųjų žinių. Tai skatina vis didesnį dėmesį skirti aukštos kvalifikacijos pareigūnų rengimui.

Kol kas dar uždavinys pažaboti nusikalstamumą ir užtikrinti visuomenės saugumą daugiausia priskiriamas policijai bei kitoms teisėsaugos institucijoms ir per mmažai dėmesio skiriama prevencinėms pastangoms, nusikaltimų priežasčių bei sąlygų šalinimui, ekonominėms, socialinėms, švietimo ir kitoms priemonėms. Todėl paprastai pavėluotai sureaguojama į jau opias problemas ir belieka kovoti su padariniais, nors dažniausiai būta galimybių užkirsti problemoms kelią dar jų ištakose. Tokia situacija bei didelis nepilnamečių nusikalstamumo lygis šalyje reikalauja suformuoti ir įgyvendinti iš esmės naują viešojo saugumo užtikrinimo strategiją. Šiandien nebeužtenka tik fiksuoti pažeidimus ar jau padarytą žalą. Būtina laiku pastebėti galimas grėsmes ir užkirsti joms kelią, dar nespėjus padaryti žalos valstybės, visuomenės ar asmens teisėtiems interesams. Todėl pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojama prevencijos svarba, aktyvesnis savivaldos dalyvavimas viešojo saugumo užtikrinimo srityje bei pilietinė savisauga.

Pilietinė savisauga – labai svarbus nusikaltimų prevencijos ir kontrolės mechanizmo elementas. Nusikaltimų prevencija ir kontrolė gali būti efektyvi tik tada, kai joje dalyvauja visi visuomenės nariai. Todėl svarbu padėti kiekvienam asmeniui suvokti savo vertę ir teisę apsaugoti save ir kitus, suformuoti asmeninį įsitikinimą, kad kiekvieno asmens veikla gali duoti teigiamų rezultatų visos nusikaltimų kontrolės ir nusikaltimų prevencijos kontekste, ir skatinti bei remti gyventojų ir verslininkų iniciatyvas apsaugoti savo turtą, būstą ir užtikrinti asmens saugumą. (Babachinaitė G, 2000)

Nepilnamečių nusikalstamumo galimi sprendimo būdai

Kaip jau minėjau, nusikalstamumo problemą reikia spręsti visais įmanomais būdais, jeigu norime, kad nusikaltę nepilnamečiai ateityje nnebenusikalstų, taikyti įvairaus poveikio būdus:

• Keisti asocialias nuostatas;

• Keisti asocialius jausmus;

• Silpninti ryšius su asocialiais bendraamžiais;

• Stiprinti ryšius su šeima ir bendruomene;

• Stebėti vaiko priežiūrą šeimoje, stiprinti darbą su tėvais;

• Mokytis atpažinti nekriminalinius elgesio modelius ir siekti, kad jaunuolis priimtų ir susitapatintų jais;

• Lavinti ir stiprinti savikontrolės, savitvardos, problemų sprendimo įgūdžius;

• Keisti melavimo, vogimo ir agresijos įgūdžius prosocialaus elgesio alternatyvomis;

• Siekti mažinti priklausomybę nuo cheminių preparatų;

• Stiprinti ir skatinti asmeninius, tarpasmeninius ir kitus ryšius, susijusius su socialiai priimtina veikla (mokymusi, profesine ir pan.), kad ji būtų patrauklesnė nei kriminalinė veikla;

• Sudaryti asmenims, pasižymintiems chroniškais (psichiatriniais) psichiniais sutrikimais, palankią, tausojančią, nekeliančią įtampos gyvenamąją aplinką.

• Emocinis, moralinis pastiprinimas keliant pozityvaus elgesio motyvaciją.

(HTTP://WWW.SMM.LT)

• Sudaryti galimybę įsidarbinti

• Skatinti dalyvauti visuomeniniuose renginiuose, organizacijose.

• Vykdyti realibitaciją. Nusikaltusio vaiko ar jaunuolio reabilitacija (grąžinimas į normalų gyvenimą) gali būti vykdoma specialiuose globos namuose.

• Stengtis uždrausti, kad juo mažiau būtų smurto demonstravimo.

• Moralaus samprotavimo lavinimas, keičiant vertybių sistemą

Išvados

Nepilnamečiai neturi galimybių arba nenori išreikšti save kokioje nors srityje, o kartą teistiems tai ypač sunku padaryti, nes susiaurėja ir taip menkos galimybės susirasti darbą arba įsitraukti į kažkokią veiklą, jei apie jo teistumą Vaiko ar jaunuolio/ės, padariusio nusikalstamas veikas, socializacijos procesas turėtų vykti jam/jai artimoje aplinkoje, suteikiant įvairiapusę pagalbą, koreguojant elgesį, sustiprinant pozityvią asmenybės integraciją į aktyvų, prasmingą ir pilnavertį gyvenimą. Užkertant kelią nusikalstamumui, tturėtų būti investuojama į jaunus žmones, suteikiant jiems visapusišką pagalbą, o ne juos įkalinant.

Naudota literatūra

1. Babachinaitė G., Čepas A., Dapšys A. ir kt. Nepilnamečių asmenybė ir nusikalstamumas. Vilnius, 1984.

2. Nepilnamečių justicijos programa // Teisės institutas, 1998, Vilnius

3. Sniečkutė, Marija. Nepilnamečių nusikalstamumas ir šeima, 2000 – http://www.sociumas.lt/

4. Matza David, Nusižengiamumo srovėje, 2004, Vilnius

5. Nepilnamečiai, padarę sunkius nusikaltimus: psichologiniai ir socialiniai ypatumai, 2000, Lietuvos žmogaus teisių centras

6. (HTTP://WWW.SMM.LT)

7. http://www.democ.lt/nusikalstaprevenc.htm

8. http://www.nplc.lt/stat/asm/asm5.htm