Norvegijos centrinių valdymo organų struktūra ir ypatybės

TEMA: Norvegijos centrinių valdymo organų struktūra ir ypatybės

TURINYS

1. Įvadas………………………… 3pslp.

2. Norvegijos centrinių valdymo organų struktūra…………………….4pslp.

3. Legislatyvinės Norvegijos valdžios institucijos…………………….5pslp.

4. Egzekutyvinės Norvegijos valdžios institucijos…………………….7pslp.

5. Teisminės Norvegijos valdžios institucijos……………………..9pslp.

6. Išvados…………………………10pslp.

7. Literatūra…………………………11pslp.

1. ĮVADAS

Norvegija, kaip apibrėžia jos konstitucija, yra konstitucinė monarchija, taigi akivaizdu, jog šios šalies valdymas yra demokratiškas. Norvegijos, kaip ir kitų šiuolaikinių demokratinių valstybių centrinių valdymo institucijų struktūra iš esmės yra pagrįsta prancūzų garsiojo švietėjo Monteskjė suformuluotu valdžių atskyrimo principu. Šis principas sako, jog yra 3 atskiros valdžios šakos: teisminė, įstatymų lleidžiamoji (legislatyvinė) bei įstatymų vykdomoji (egzekutyvinė).

Taigi, šio darbo tyrimo objektas ir yra Norvegijos karalystės centrinių valdymo organų struktūra ir ypatybės šiuo aspektu.

Darbo uždaviniai:

1. Pristatyti Norvegijos centrinių valdymo organų struktūrą.

2. Išnagrinėti Norvegijos legislatyvinės valdžios institucijas struktūros, funkcijų bei ypatybių požiūriu.

3. Išnagrinėti Norvegijos egzekutyvinės valdžios institucijas struktūros, funkcijų bei ypatybių požiūriu.

4. Išnagrinėti Norvegijos teisminės valdžios institucijas struktūros, funkcijų bei ypatybių požiūriu.

2. Norvegijos centrinių valdymo organų struktūra

Kaip jau minėjau, visa Norvegijos centrinių valdymo organų struktūra plačiąja prasme yra sudaryta iš trijų aatskirų valdžios šakų: legislatyvinės, egzekutyvinės bei teisiminės. Valdžią šiose šakose įgyvendina tik tos institucijos, kurioms pagal Norvegijos konstituciją yra numatyta tokia kompetencija. Iš principo Norvegijos centrinių valdymo organų struktūra galima suklasifikuoti taip:

„Legislatyvinė valdžia:

Stortingas (parlamentas);

Ombudsmenas ir Stortingui pavaldžios institucijos;

Samių parlamentas.

Egzekutyvinė valdžia:

Monarchas;

Vyriausybė ir ministerijos;

Direktoratai ir inspekcijos;

Apskričių valdytojų (gubernatorių) biurai;

Nacionalinės tarybos ir komisijos.

Teisminė valdžia:

Aukščiausias teismas;

Apeliaciniai teismai;

Distriktų teismai;

Specialūs teismai“.

3. Legislatyvinės Norvegijos valdžios institucijos

3.1 Stortingas

Stortingas kaip pagrindinė Norvegijos politinė institucija veikia nuo 1884 m., kuomet konstitucija buvo įtvirtintas parlamentarizmas. Stortingas yra renkamas pagal proporcinę rinkimų sistemą kas ketveri metai. Stortingas negali būti paleistas ir negali būti šaukiami nauji jo rinkimai iki kol pasibaigs stortingo kadencija. Kiekvienas Norvegijos pilietis, kuriam rinkimų dieną yra 18 metų gali balsuoti rinkimuose. Kiekvienas, kuris turi balsavimo teisę ir ne mažiau kaip 10 metų gyvena Norvegijoje, gali būti renkamas į stortingą, išskyrus valstybės tarnautojus ir žmones, dirbančius užsienio tarnyboje. Rinkimai į stortingą yra tiesioginai, slapti ir pagrįsti proporcinio atstovavimo principu. Norvegijos teritorija yra padalyta į 19 rrinkiminių apygardų, iš kurių kiekviena padalijama į rinkimines apylinkes, kur Norvegijos piliečiai ir ateina balsuot. 157 stortingo nariai yra išrenkami per rinkimus šiose rinkiminėse apygardose, likę 8 išrenkami pagal išlyginamojo mandato principą.

Stortingą sudaro 165 išrinkti tautos atstovai, reprezentuojantys įvairias partijas. Stortingas yra modifikuoto tipo vienų rūmų parlamentas, nes vykdo legislatyvines funkcijas pasidalijęs į 2 dalis: odelstingą, kurį sudaro ¾ stortingo narių ir lagtingą su ¼ stortingo narių. Įstatymų projektai pirmiausiai svarstomi ir tvirtinami odelstinge, o po to lagtinge. Biudžetas ir kkonstitucinės pataisos patvirtinimos plenarinėj asamblėjoj. Konstitucinėms pataisoms priimti reikia 2/3 balsų daugumos, bet kai kuriais atvejais ir paprasta balsų dauguma galima. Stortingo vadovybę sudaro 6 narių prezidiumas.

Diskusijos ir debatai stortingo rūmuose nėra labai paplitę, didžioji dalis darbo susijusio su įstatymų projektų svarstymu ir pataisomis yra daroma stortingo komitetuose. Kartu su politinių partijų grupėmis , komitetai vaidina didžiausią reikšmę stortingo veikloje. Komitetų yra 12: 1) aplinkos ir energijos, 2) Šeimos, kultūros reikalų ir administracijos komitetas, 3) Ekonomikos ir finansų , 4) Gynybos, 5) Teisingumo, 6)Edukacijos, tyrimų ir bažnyčios reikalų, 7) Vietinės valdžios, 8) Priežiūros ir konstitucinių reikalų, 9) Verslo ir pramonės, 10) Transporto ir susisiekimo, 11) Sveikatos ir socialinių reikalų, 12) Užsienio reikalų. Komitetai yra sudaromi tokiu principu: naujai išrinktas stortingas suformuoja rinkimų komitetą iš 37 narių. Šis komitetas formuojamas pagal proporciškai turimas partijų vietas stortinge. Taigi rinkimų komitetas ir nusprendžia kokia bus komitetų sudėtis, visi stortingo nariai yra paskirstomi į šiuos 12 komitetų. Suformuoti komitetai išsirenka pirmininkus, vicepirmininkus bei sekretorius. Komitetų dydis būna įvairus: nuo 11 iki 20 žmonių. Beveik visi svarbiausi klausimai ar įstatymų projektai pirmiausia siunčiami i komitetus, kad būtų išnagrinėti. Kiekvienam atsiųstam į komitetą nagrinėti klausimui yra paskiriamas spikeris, kuris atsakingas už šio klausimo pristatymą komitetui, jjis raštu suformuluoja komiteto rekomendaciją svarstytu klausimu (įstatymo projektu). Paskui ši komiteto rekomendacija siunčiama stortingui patvirtinti, kuris priima galutinį sprendimą ir priima įstatymą. Paprastai stortingas patvirtina komiteto pateiktą rekomendaciją svarstomu klausimu, nes kadangi komitetuose paprastai yra proporcinis partijų atstovavimas, tai ir stortinge tų partijų atstovai balsuoja taip kaip ir jų kolegos komitetuose.

Stortingo dauguma gali balsuoti dėl nepasitikėjimo vyriausybe ar atskirais jos ministrais. Prašyti balsavimo dėl nepasitikėjimo vyriausybe gali kiekvienas stortingo narys, taip ir vyriausybė pati gali paprašyti stortingo kad būtų balsuojama dėl pasitikėjimo ja. Tačiau pačios svarbiausios funkcijos, kurias vykdo Strotingas yra šios: 1. naujų įstatymų leidimas ir jau egzistuojančių įstatymų taisymas arba panaikinimas 2. bei šalies biudžeto tvirtinimas, t.y kasmetinių pajamų nustatymas ( mokesčiai, rinkliavos ir t.t) bei išlaidų numatymas.

Įstatymo projektus vyriausybė pateikia odelstingui, tačiau pirmiausiai įstatymų projektai yra patvirtinami karaliaus taryboje. Po karaliaus patvirtinimo įstatymo projektas tvirtinamas odelstinge, prieš tai nusiuntus tą projektą apsvarstyti atitinkamam komitetui. Komitetas apsvarstęs įstatymo projektą, teikia odelstingui rekomendaciją dėl jo. Rekomendacija apsvarstoma odelstinge ir jei ji patvirtinama, tai jau kaip odelstingo rezoliucija keliauja toliau į lagtingą. Jei lagtingas patvirtina odelstingo rezoliuciją, tai ji siunčiama į karaliaus tarybą. Kai karalius pasirašo įstatymą, jis pradeda galiot. Karaliaus reikšmė čia tik simbolinė. Tačiau, jei llagtingas nepatvirtina odelstingo rezoliucijos, tai ji su pasiūlymais bei komentarais yra grąžinama atgal odelstingui. Odelstingas, arba įstatymo projektą pakoreguoja arba palieka tokį pat ir vėl siunčia lagtingui svarstyti. Jei lagtingas vis tiek nepatvirtina, tai projektas gižta atgal ir dėl jo balsuojama plenarinio stortingo posėdžio metu (balsuoja kartu odelstingo ir lagtingo nariai).

Norvegijos konstitucijoje numatyta, jog stotingas tvirtina valstybės biudžetą. Biudžeto tvirtinimas būna pagrindinis stortingo svarstomas klausimas rudenio sesijos metu. Iki kol biudžetas galutinai patvirtinamas stortinge, jis turi praeiti išsamias procedūras , į kurias yra įtraukiamos visos valdžios institucijos. Biudžeto projekto formavimo procedūras koordinuoja stortingo finansų ir ekonomikos komitetas, kuris nevėliau kaip iki spalio 20 d. Turi pristatyti rekomendaciją dėl nacionalinio biudžeto su siūlomais biudžeto asignavimo limitais. Tuo pačiu metu komitetas patvirtina ir rezoliuciją dėl mokesčių ir rinkliavų, bei dotacijų vietinėms valdžios institucijoms. Stotingas turi patvirtinti šias rekomendacijas per savaitę. Per tą laiką vyksta debatai stortinge dėl biudžeto. Debatai baigiasi balsavimu dėl biudžeto projekto pateikto rekomendacijoje. Atskiroms programoms skiriamų lėšų kiekis yra patvirtinamas bendroje rezoliucijoje.

3.2 ombudsmenas

Norvegijos parlamento ombudsmenas tiria žmonių skundus dėl valdininkų nesąžiningumo ir biurokratizmo. Vyriausybės, apskričių ir savivaldybių valdymo institucijų tarnautojų veiklos tyrimas įeina į ombudsmeno veiklos sritį. Be to, jog ombudsmenas užsiima neteisingumo prevencija, jis taip pat turi

prisidėti prie žmogaus teisių užtikrinimo. Ombudsmeno tarnyba siekia gerinti administracijos institucijų veiklos kokybę. Ombudsmenas gali imtis savarankiškai atlikti tyrimą, negavęs iš piliečių skundų, jeigu jis mato tam esančią būtinybę. Norvegijos ombudsmeno tarnyba yra padalyta į keturis veiklos sektorius ir vieną administracijos skyrių (organą). Administracinis ombudsmeno tarnybos organas yra valdomas administracijos viršininko, kuris atsakingas už kasdienį ombudsmeno tarnybos ofiso darbą. Kiekvienas iš keturių ombudsmeno sektorių turi konkrečias, skirtingas veiklos sferas.

3.3 Samių parlamentas

Samiai yra etninė Norvegijos mažuma, turinti kultūrinę autonomiją. Jie tturi netgi ir savo atstovaujamą instituciją – Samių parlamentą, kuris išrenkamas demokratiniais rinkimais ir kuris pagrinde sprendžia su samių kultūra susijusius klausimus. Balsavimo teisę turi asmuo, kuris atitinka tokias sąlygas:

1. jis/ji kultūriškai ar etniškai save laiko samiu,

2. kalba samių kalba:

3. jo/jos tėvai ar seneliai kalba ar kalbėjo.

4. Egzekutyvinės Norvegijos valdžios institucijos

4.1 Monarchas

Norvegijos karalius yra simbolinė egzekutyvinės valdžios galva. Karalius nėra nei renkamas, nei skiriamas, jis savo postą paveldi. Norvegiją šiuo metu valdo karalius Haroldas V iš bernadotų dinastijos. Jis formaliai tvirtina ministrą ppirminką, atlieka reprezentacines funkcijas įvairiom ceremoninėm progom bei pirmininkauja formaliame savaitiniame vyriausybės susirinkime. Monarchas negali paleisti vyriausybės. Karalius pasirašo visus stortingo priimtus įstatymus, tačiau visi karaliaus pasirašyti dekretai turi būti kontrasignuojami ministro pirmininko, taigi iš esmės tai tik simbolinis veiksmas.

4.2 Vyriausybė

Pagal 11814 m. Norvegijos konstituciją karaliaus taryba – šalies taryba yra egzekutyvinė Norvegijos valdžia. Šalies taryba paprastai yra vadinama vyriausybe. Kai vyriausybė leidžia rezoliucijas posėdžio metu, ji veikia kaip šalies taryba, vadovaujama karaliaus. Šalies taryba paprastai renkasi penktadieniais Oslo karališkuosiuose rūmuose. Tuo tarpu pagrindiniai politiniai reikalai yra svarstomi vyriausybės posėdžių metu. Jos pagrindinė funkcija yra ruošti ir siūlyti stortingui įstatymų ir biudžeto projektus ir per ministerijas įgyvendinti politinius sprendimus. Realiai vyriausybė yra paskiriama stortingo ir jai vadovauja ministras pirmininkas. Tačiau formaliai monarchas kviečia daugiausiai laimėjusias partijas suformuoti vyriausybę. Ministras pirmininkas yra svarbiausias vyriausybės narys, atsakingas už vadovavimą ir koordinavimą vyriausybės darbo. Šiuo metu Norvegijos ministro pirmininko pareigas eina Kjell Magne Bondevik.

Ministro pirmininko ofisas yra centrinis vyriausybės ir šalies tarybos ofisas. JJis atsakingas už paruošimą bei organizavimą susitikimų tarp šalies tarybos ir karaliaus. Ofisas palaiko formalius ryšius tarp vyriausybės ir stortingo, koordinuoja ministrų dalyvavimą stortingo debatuose bei klausimų valandose. Ofisas padeda ministrui pirmininkui valdant ir koordinuojant vyriausybės darbą, taip pat ruošiant, organizuojant bei pravedant vyriausybės posėdžius.

Norvegijoj yra net 17 ministerijų: 1) Žemes ūkio ir maisto, 2) Vaikų ir šeimos reikalų, 3) Kultūros ir bažnyčios reikalų, 4) Gynybos, 5) Edukacijos ir mokslinių tyrimų, 6) Finansų , 7) Žvejybos ir pakrančių reikalų, 88) Užsienio reikalų, 9) Sveikatos ir rūpybos reikalų, 10) teisingumo ir teisėtvarkos, 11) Modernizacijos, 12) Vietinės valdžios ir regionų vystymo, 13) Naftos ir energijos, 14) Darbo ir socialinių reikalų, 15) Prekybos ir pramonės, 16) Transporto ir susisiekimo, 17) Aplinkos. Kiekvienai iš šių ministerijų vadovauja atskiras ministras. Ministerijų struktūra yra hierarchiška – Generalinis sekretorius yra aukščiausias pareigūnas vyriausybės administracijoje, departamento lygyje – generalinis direktorius, departamento arba sekcijiniame lygyje – generalinio direktoriaus pavaduotojas (underdirektør), skyriaus lygmenyje – skyriaus pirmininkas (byråsjef).

4.3 Direktoratai ir inspekcijos

Tokio tipo institucijų Norvegijoje yra apie 50, todėl detaliai nenagrinėsiu jų atskirai. Direktoratai yra smulkesni struktūriniai vyriausybės departamentų dariniai, kuruojantys konkrečią veiklos sritį (pvz. Sveikatos ir socialinių reikalų direktoratas kuruoja su sveikata ir socialiniais reikalais susijusius klausimus ir pan,).

4.4 Apskričių valdytojų (gubernatorių) biurai;

Apskričių valdytojai yra karaliaus ir vyriausybės atstovai apskrityse ir dirba įgyvendinant stortingo bei centrinės vyriausybės sprendimus.

Savivaldybės Norvegijoje yra atsakingos už pagrindinių paslaugų teikimą visuomenei. Apskrities valdytojas prižiūri vietinių institucijų veiklą, pataria ir pamoko, nors ir gerbdamas vietinės valdžios institucijos politinius sprendimus. Taip veikdamas apskrities valdytojas veikia kaip pilietinių teisių gynėjas. Apskrities valdytojas gali peržiūrėti vietinius sprendimus atsižvelgdamas į individo teises socialinio ir sveikatos aprūpinimo, išsilavinimo, būsto srityse ir pakeisti sprendimą [piliečio naudai. Kitos svarbios veiklos sferos yra ggamtos apsauga, žemės ūkis, ekstremalių situacijų planavimas, vietinės valdžios finansai ir šeimos reikalai.

5. Teisminės Norvegijos valdžios institucijos

5.1 Aukščiausias teismas

88 Norvegijos konstitucijos straipsnis numato, jog aukščiausias teismas (Høyesterett) yra paskutinė teismo instancija. Tai reiškia, jog aukščiais teismas yra pati viršiausia teisminės valdžios institucija Norvegijoje. Aukščiausiasis teismas veikia atskirai ir nepriklausomai nuo kitų valdžios šakų. Norvegijos aukščiausias teismas pradėjo veikti nuo 1815m.

Individualios bylos Aukščiausiame teisme yra nagrinėjamos 5 teisėjų. Siekiant palengvinti darbo krūvį, aukščiausiasis teismas dirba pasidalijęs į dvi paralelines, lygias dalis.

Aukščiausiojo teismo teisėjai posėdžiauja taip pat ir aukščiausiojo teismo apeliacijų atrinkimo komitete, tačiau šis komitetas yra klasifikuojamas kaip atskiras teismas. Teisėjai posėdžiauja abejuose aukščiausio teismo dalyse ir apeliacijų atrinkimo komitete pagal rotacijos sistemą. Aukščiausias teismas nagrinėja civilines ir baudžiamąsias bylas bei turi jurisdikciją visose teisės srityse.

Kiekvienas ieškinys prieš patekdamas į aukščiausiąjį teismą iš pradžių turi būti apsvarstytas apeliacijų atrinkimo komiteto. šis komitetas atlieka bylų atrinkimo aukščiausiam teismui nagrinėti funkciją.

Aukščiausiojo Norvegijos teismo kaip viršiausio teismo šalyje funkcija taip pat yra garantuoti teisinio proceso vieningumą bei aiškinti ir vystyti šalies teisės doktriną. Procedūros aukščiausiame teisme dažniausiai vyksta žodžiu ir paprastai vedamos atvirame teismo posėdyje.

5.2 Apeliaciniai teismai, distriktų ir miestų teismai

Žemiau aukščiausiojo teismo, Norvegijos teismų struktūroj, yra 5 regioniniai apeliaciniai tteismai (Lagmannsrett). Kiekvienas iš jų sudarytas iš 3 teisėjų, šie teismai taip pat nagrinėja tiek civilines tiek baudžiamąsias bylas.

Žemiau regioninių teismų yra miestų ir distriktų teismai, vadovaujamų profesionalių magistratų. Kiekvienas miestas turi vietines tarpines tarybas (forliksraad), išrenkamas savivaldybių tarybų. Šios tarybos sprendžia platų spektrą civilinių bylų. Jei nepavyksta išspręsti bylos tarpinėje taryboje, tai ji keliauja į aukštesnės instancijos teismą. Visi teisėjai išskyrus tarpinės tarybos yra patvirtinami Norvegijos karaliaus.

6. IŠVADOS

Norvegijos karalystės centrinių valdymo organų struktūra plačiąja prasme , kaip ir kitų demokratinių valstybių, yra pagrįsta Monteskje valdžių atskyrimo principu: egzistuoja 3 atskiros valdžios šakos – įstatymų leidžiamoji (legislatyvinė), įstatymų vykdomoji (egzekutyvinė) bei tesiminė.

Pagrindinė įstatymų leidžiamąją valdžią įgyvendinanti institucija Norvegijoje yra stotingas, kuris vykdo šias pagrindines funkcijas: 1) įstatymų leidyba ir taisymas, 2) biudžeto tvirtinimas ir 3) vyriausybės kontrolė. Nors stotingas ir yra laikomas vienerių rūmų parlamentu, jis yra unikalus tuo, jog jis vykdydamas legislatyvines funkcijas pasidalija į dvi dalis: odelstingą, kurį sudaro ¾ stortingo narių ir lagtingą, sudarytą iš ¼ narių. Priimant sprendimus stortinge labai didelę reikšmę vaidina komitetai, odelstingas paprastai balsuoja taip kaip rekomenduoja komitetai.

Pagrindinė įstatymų vykdomąją funkciją įgyvendinanti institucija Norvegijoje formaliai yra šalies monarchas, kuris paskiria ministrą pirmininką, vadovaują šalies tarybos posėdžiams bei pasirašo stortingo priimtus įstatymus.

Tačiau realiai egzekutyvinę valdžią Norvegijoje, kaip ir kitose vakarų valstybėse įgyvendina vyriausybė, kurios pagrindinis uždavinys yra įgyvendinti priimtus politinius sprendimus (įstatymus), vyriausybė taip pat dalyvauja rengiant įstatymų bei biudžeto projektus. Vyriausybės ministerijų struktūra yra organizuota hierarchiniu principu.

Pagrindinė teisminę valdžią įgyvendinanti Norvegijos institucija yra aukščiausiasis teismas, kuris yra aukščiausia teisminė instancija šalyje. Aukščiausiasis teismas nagrinėja tiek civilines tiek baudžiamąsias bylas, taip pat užsiima šalies teisinės doktrinos formavimu (teisės aiškinimas).

,7. LITERATŪRA

1. Petersson O. The government and politics of the Nordic countries. Stockholm, 11994.

2. 1814m. Norvegijos konstitucija.

3. http://english.norge.no

4. http://www.stortinget.no/english/index.html

5. http://www.hoyesterett.no/1394.asp

6. http://www.odin.dep.no/odin/global/language-en/index-b-n-a.html

7. http://www.norvegija.lt

8. http://www.sivilombudsmannen.no/eng/statisk/som.html

9. Microsoft Encarta Encyclopaedia , http://encarta.msn.com

10. Wikipedia, http://en.wikipedia.org/wiki/Main_Page