Politinė mintis senovės Kinijoje: moizmas ir legizmas

TURINYS

ĮVADAS………………………..3

1.Religijos įtaka Senovės Rytų civilizacijoje ir jos reikšmė……..4

1.1 Valstybės formavimasis………………..5

1.2 Senovės kinų filosofų dėstymai……………..6

2.Moizmo mokymas……………………7

3.Legistų mokymas……………………8

IŠVADOS……………………….10

ĮVADAS

Politinė mintis atsirado 1-ame tūkstantmetyje p.m.e. Jos atsiradimas visur vyko vienu metu ir vienodai. Vėliau susiformavo taip, kad daugiau pasiekė Antika.

Dar ankstyvajame mitinės sąmonės raidos etape seniausiuose kosmogoniniuose Rytų civilizacijų mituose ir legendose ryškėjo siekimas iš gausybės praeities įvykių išsirinkti tuos, kurie turėjo didžiausią reikšmę konkrečios visuomenės, socialinės grupės ar ištisos civilizacijos raidai.

Žmonijos istorijoje Kinijai tenka išskirtinė reikšmė. Ji – viena didžiųjų civilizacijų, tturinčių itin senas filosofijos, kultūros šaknis. Kinų rašytinės kultūros istorija ir linijinės istorijos koncepcijos ištakos siekia II tūkstantmetį pr.m.e. Yra labai svarbi “Istorijos knyga” – tai senovės kinų istorinių įvykių, užrašų, legendų, jų istorizuotų versijų, valstybinių įsakų, nutarimų ir pan. rinkinys , aprėpiantis milžinišką istorijos tarpsnį – nuo 2400 iki 800m.pr.m.e. Šio teksto sudarymas ir redakcija priskiriama Konfucijui. “Istorijos knygoje” ir kituose kanoniškuose veikaluose išryškėjusias idėjas perėmė, taip pat savitai išplėtojo konfucianistinių, daoistinių bei legistinių koncepcijų šalininkai.

Kinų filosofijos tradicijai jjau nuo senovės būdinga daugybės skirtingų krypčių, mokyklų įvairovė. Kinijoje gyvuoja savitos mąstymo tradicijos, kurios formavosi visiškai savitoje sociokultūrinėje erdvėje, kuriai, išskyrus indiškojo budizmo įtaką, kitų mąstymo tradicijų poveikis buvo itin menkas. Kinų mąstymo tradicija suranda visiškai kitus problemų kėlimo iir sprendimo būdus. Rytuose valstybės pagrindas buvo religija, kuri reikalinga tam, kad palaikytų valstybę ir įdiegtų žmonėms nuolankumą ir paklusnumą. Dieviškojo imperatoriaus iškėlimas ir piliečių sutelkimas leidžia stiprinti valstybę. Pirmoje darbo dalyje kaip tik ir aprašau religijos poveikį to meto filosofinių mokymų atsiradimui, valstybės formavimuisi. Toliau sulyginau pagrindinių krypčių mokymus, tai konfucionizmo, daoizmo, moizmo ir legizmo. Nors darbo tema yra apie moizmą ir legizmą, tačiau būtina paminėti tolygiai su šias mokymais egzistavusius konfucianizmą ir daoizmą, bei sulyginti juos. Antroje ir trečioje dalyse išsamiau aprašau moizmą ir legizmą.

Tik XVIIIa. Europa labiau susidomėjo Kinija ir apskritai Rytais. Misijonierių parašytos knygos darė didžiulį poveikį šioje šalyje vyravusiomis religijomis, filosofija, valstybės valdymo principais, pamatiniais konfucianizmo tekstais švietėjams ir filosofams bei naujoms ideologinėms kryptims.

““Kinų didžioji kultūra – tai religija, mokslas, valstybės valdymas, valstybės santvarka, poezija, menų technika, prekyba ir t.t. Valios baigtinumas yra Rytų bruožas. Karštas troškimas visko išsižadėti būdingas Rytų tautoms. Dvasia yra tai, kas mąsto, nori , geidžia.”1

1Georg Wilhelm Friedrich Hegel// Filosofijos istorijos paskaitos I tomas, Vilnius, 1999

1. RELIGIJOS ĮTAKA SENOVĖS RYTŲ CIVILIZACIJOJE

IR JOS REIKŠMĖ

Daugelyje didžiųjų civilizacijų gyvavo ne po vieną, o po kelias besivaržančias religines sistemas. Tokios konkurencijos pavyzdžių yra didžiosiose Rytų civilizacijose Indijoje, Kinijoje ir Japonijoje. Turtingoje kinų kultūros iistorijoje, siekdamos užimti vyraujančias pozicijas, konkuravo konfucionizmas ir daoizmas, o nuo VI a. į šią kovą įsitraukęs mahanos budizmas, kuris Kinijoje įgavo savitą kiniškojo čanbudizmo (chan) pavidalą. Daugiau kaip prieš 4700m. susikūrė turtinga Vedų religinė tradicija, kurioje vyravo sudėtingos religinių ritualų sistemos. Vėliau kaip reakcija į šią religiją atsirado budizmas, kuris išplito daugelyje Rytų kraštų ir tapo įtakinga pasauline religija. Didžiosios kinų religijos konfucianizmas ir daoizmas aukština gyvenimiškos išminties įsisavinimą, nors konfucionizmas pabrėžia racionalų pasaulietinį gyvenimo būdą, o daoizmas – intuiciją, improvizaciją ir nusišalinimą nuo aktyvaus pasaulietinio gyvenimo.

Kuomet Europoje sustiprėjo antiklerikalinės tendencijos ir buvo rasta nežinomų Rytų tautų religinių tekstų ir kitų dokumentų, daugėjo žinių apie konfucianizmą, daoizmą, partų religiją, hinduizmą, islamą, lamaizmą, formavosi tolerantiškesnė aplinka jų moksliniam pažinimui. Tuomet itin sustiprėjo dėmesys “natūralioms” Rytų tautų religijoms, kurias buvo galima išrutuliuoti iš žmogaus prigimties. Giliausių religinės minties ištakų ieškojimui visame pasaulyje didžiules galimybes atskleidė platus Rytų kalbų tyrinėjimas. Paskutiniai XIX a. dešimtmečiai ir XX a. pradžia – intensyvaus Rytų tautų religijų tyrinėjimo metas. Neatsitiktinai Rytų pasaulio pažinimas Vakaruose dažniausiai įgaudavo “apverstos” vertybių sistemos pavidalą, nes metaforiškuose, abstrakčiai traktuojamuose Rytuose europiečiai beveik visada ieškojo ir regėjo tai, ką norėjo išvysti. Į rytus buvo žvelgiama kaip į stebuklingą veidrodį, padedantį išvysti save pper kitos civilizacijos vertybių sistemą. Pirmasis susipažinti su Rytų civilizacija skatino keliautojas Marco Polo, 1295 m. diktavęs savo prisiminimus apie Kiniją rašytojui Rusticello. Knyga buvo išleista tik 1553m. Marco Polo pirmasis pateikė europiečiams žinias apie Kiniją : milžiniškus kinų miestus, išplėtotas kelių ir kanalų sistemas, didelius imperatorių rūmus, sudėtingas valstybės valdymo strutūras, mokslą, kultūrą, religiją.

Religijos įtaka civilizacijos istorijoje, jos poveikis žmonių gyvenimui, valstybės valdymui ir mąstymui yra labai didelis. Visuomenės gyvenime religija įgauna įpatingą svarbą, formuoja socialinių idealų visumą. Religija įgaudavo simbolines funkcijas, tapdavo nepaprastai svarbiu ideologiniu konkrečios bendruomenės pagrindu, sutvirtinančiu visuomenės integraciją, jungiančiu socialinių idealų visumą. Imperijų ir įvairių feodalinių visuomenių valdžios sakralinės kilmės sureikšminimas yra daug sakantis šios funkcijos pavyzdys. Dėl to valdžia siekia priversti tarnauti savo interesams oficialiąją religiją ir su ja susijusias institucijas. Ankstyvosiose imperinio tipo civilizacijose valstybės ir religijos susiliedavo į vientisą darinį, kurio ideologinis pamatas buvo imperatorių sudievinimas.

1.1 Valstybės formavimasis

Dauguma Rytų filosofų valstybę kildino iš dievo valios. Pirmasis žmogus taip pat buvo dieviškosios prigimties. Dieviškoji valstybės ir valdžios kilmė atsispindi daugelyje senovės mitų. Visi karaliai – dievai, karaliai – demonai ar karaliai – žmonės, turi dieviškąją prigimtį. Valstybė yra iš dievų valios, dievas įveda valdžią tam, kad būtų tvarka, kad stipresnysis neskriaustų silpnojo.

Visai kitaip mąstė kkinų filosofai daoistai: tai valstybė, sukurta žmogaus, yra blogis, kurį reikia bandyti įveikti. Kaimo dydžio valstybėje nebūtina energinga veikla. Joje vyrautų neveiklumas. Kadangi realiai funkcionavo didelės valstybės, daosistai siūlo geriau visus pamaitinti ir sugrąžinti žmones į primityvų gyvenimą, apsiriboti pilnu pilvu ir nekurti jokių naujų idėjų. Jų požiūris – tai valstybės neigimo teorija.

Filosofas Mo Di atkreipė dėmesį į tai, jog pradžioje dėl skirtingai suvokiamo teisingumo vyravo chaotiški žmonių santykiai. “Senovėje, kai tik pasirodė žmonės, nebuvo bausmių ir kiekvienas skirtingai suprato teisingumą. Kuo daugiau gimė žmonių, tuo daugiau buvo teisingumo sampratų, todėl tarp žmonių buvo didelė nesanaika. Po Dangumi buvo tokia netvarka, kaip tarp laukinių žvėrių. Supratę, kad chaoso priežastis – valdymo ir vyresnumo nebuvimas, žmonės išrinko patį dorybingiausią ir išmintingiausią Po Dagumi žmogų ir padarė jį Dangaus sūnumi. Po Dangumi įsigalėjo tvarka.” . Tvarką garantuoja valstybinė valdžia ir jos įvesti įstatymai.2

Valstybės susidarymą lėmė būtinumas apsaugoti žmones ir jų turtą. Turtiniai ir socialiniai pokyčiai, žmonių nelygybės atsiradimas sąlygojo valstybės susiformavimą. Žmonės turėjo susikūrti ir laikytis įstatymų, kad būtų užtikrintas asmens ir jo nuosavbės saugumas.

Imperatoriaus valdžia Kinijoje virto absoliutine monarchija. Ji rėmėsi valdininkija ir kariuomene. Pagal tradiciją imperatoriaus sostas buvo paveldimas. Galutinai imperatorius išskiriamas iš kitų didikų, kai jo asmuo ir

valdžia sudievinami.

Sosto paveldėdėjimą kinų filosofai gana kritiškai vertino. Tzyncan Run: “ Matydamas, kad Po Dangumi niekas nedrįsta jam prieštarauti, toks siauraprotis valdovas ima laikyti save amžinu, kaip dangus ir žemė, duoda valią savo aistroms, ydingiems įgeidžiams. Valdovas ir vadininkai leidžiasi į atvirą ištvirkavimą, viršūnės kartu su savo artimaisiais sukelia bjaurastį.”.3

2L.Šabajevaitė//Politinė mintis Senajame pasaulyje, Vilnius, 2001 3Ten pat

1.2 Senovės kinų filosofų dėstymai

Senovės kinų filosofai dievu rėmėsi tik pateisindami valdžios perėjimą iš vienos dinastijos į kitos rankas. Dangus, kaip teigiama, tik suteikia vienai aar kitai giminei teisę valdyti. Kam atiteks valdžia ir ar pasiseks ją išlakyti, priklauso nuo pačių žmonių. Anot filosofo Tzyncan Tuno, nuovokus karalius gali pasinaudoti dangumi, bet niekada juo visiškai nepasikliauja. Taigi dangaus kelias tik šalutinis, geras valdovas tas, kuris tiki savo galimybėmis, kuris supranta, kad maldos ir būrimai – tik papuošalas.4 Filosofai imperatoriaus dieviškumui daug dėmesio neskyrė. Juos labiau domino, kokie asmenys turėtų valdyti valstybę. Beveik visi jie pabrėžia, kad valdžia turi priklasyti patiems išmintingiausiems. Šan Jan teigė, kad ppirmąsias taisykles sukūrė išminčiai. Tą patį sakė Mo Di: “.jeigu kilnūs ir išmintingi valdo kvailus ir žemus, viešpatauja tvarka. Jeigu kvaili ir žemi valdo kilnius ir išmintingus, kyla sumaištis”.5

Kinijoje socialines visuomenės raidos teorijas šimtmečiais nuosekliai plėtojo konfucianistai, kurių keliamų problemų įįvairiapusiškumas ir gvildenimo gelmė neturėjo analogų kitose senovės civilizacijose. Konfucijus nuodugniai tyrinėjo kultūrą, etiką, žmogaus ir visuomenės santykius. Šias nuostatas perėmė ir jo sekėjai konfucianistai. Jie saugojo, komentavo praeities tekstus ir kūrė naujus, užsiėmė socialine ir politine veikla, dalyvavo politiniame valdyme. Konfucijus ir jo siekėjai, greta išminties, nurodė ir kitas būtinas savybes, kad kiekvienas žinotų savo vietą visuomenėje ir gerbtų aukštesniuosius. Pagarba reiškiama griežtai laikantis ritualo, atskiriančio valdovus nuo pavaldinių, aukštuosius nuo žemesniųjų. Kiekvienas turi elgtis pagal pareigas ir laikytis atitinkamų taisyklių. Konfucijus pabrėžė, kad valdovui svarbu būti teisingam. Valdovas neturi visų reikalų perleisti valdininkams, nes tai gresia pačios valstybės žlugimu. Konfucianizmo filosofijos propaguotojas Men-tzi teigė, kad valdovas be liaudies valstybėje neturėtų ko veikti. Todėl privlo su ja skaitytis.

Paveldima valdžia uužtikrina ramybę šalyje, sudaro sąlygas užsiimti savais reiklais, turtėti, bet per didelis pasitikėjimas valdžia, valdovo garbinimas, jo galių prilyginimas dvasių ir dievų galioms gadina valdžią. Todėl filosofai pateisino sosto perversmus.

Daoistai, pasisakę prieš energingą žmogaus ir valstybės veiklą, pagal valdžios santykį su liaudimi skiria gerų ir prastų valdovų tipus. Propoguodami neveiklumą, jie pasisakė prieš liaudies švietimą. Kuo ji tamsesnė, tuo geriau. Sunku valdyti liaudį, kai ji daug žino. Daoistų manymu, veikli valdžia irgi nereikalinga. Ji lupa iš žmonių didelius mokesčius ir ssusiduria su neramumais, kurie trukdo valdyti. Jie rekomenduoja valdyt taip, kad liaudis visada būtų soti ir apie nieką negalvotų.

Valdininkų postai taip pat Kinioje buvo paveldimi. Visas darbo paslaptis tėvai perduodavo sūnums,

4L.Šabajevaitė// Politinė mintis senajame pasaulyje, Vilnius, 2001 5Ten pat

tačiau pareigos buvo atliekamos mechaniškai, nebuvo stimulo dirbti geriau, kad kiltum karjeros laiptais. Taip susiformavo uždara vadininkų kasta. Prieš tokią sistemą griežtai pasisakė legistų mokyklos atstovai. Ir kiti samprotavo panašiai, kad pareigos turi būti užimamos ne pagal kilmę, o pagal sugebėjimus. Kiekvienas turi atlikti savo pareigas vadovaudamasis teisingumu. Realybėje Rytų monarchijose imperatorius buvo valdovas, bet jis negalėjo aprėpti visų reikalų, tad į pagalbą pasitelkdavo valdininkus. Artimiausi padėjėjai – ministrai ir sričių valdytojai turėjo didelę įtaką valstybėje. Ne visi valdovai buvo sumanūs politikai ir karvedžiai, kartais sostą paveldėdavo nepilnamečias, tad realiai valdydavo regentai. Visai valstybės administracijai vadovavo imperatorius. Nuomonė apie jo vadovavimo stilių skyrėsi.

Visi kinų filosofai, išauklėti pagarbos dvasia, pabrėžia, kad pagrindinė vertybė užimant postą turėtų būti išmintis, pasiruošimas darbui, o ne kilmė.

2. MOIZMO MOKYMAS

Moizmui pamatus padėjo Mo Di, jis labiausiai vertino žmonių gyvybinius interesus, kurie ir nulemia moralines normas.

Moistai kritikavo daosizmo neveiklumą, kofucianistų žmonių skirstymą į kilnius ir žemus, pritarė daosistų prigimtinės žmonių lygybės koncepcijai. Moistai pripažįsta tris žinojimo šaltinius: žinios ggautos iš kitų žmonių; žinios, gautos dėl gebėjimo mąstyti; žinios, gautos asmeninio stebėjimo būdu. Maoistai akcentavo praktinę žinių vertę, kaip jos lemia žmogaus elgesį. Todėl, jų nuomone, žmonėms būtinas išsilavinimas. Žmonės nėra vienodų sugebėjimų, tačiau amoralu jiems tai nuolatos priminti. Visi žmonės prialo sąžiningai atlikti savo darbą. Šalį valdyti privalo išmintingiausieji, nesvarbu, kokio luomo žmogus. Jam turi būti sudarytos visos sąlygos gabumams ugdyti. Valdovai turi rūpintis pavaldinių lavinimu, nes tamsūs žmonės negali įvertinti gerųjų darbų.6

Mo Di nuomone, žmogaus gyenimą nulemia “visuotinė meilė”. Šis principas reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, bet koks jo pažeidimas veda žmoniją į chaosą.

Kitas svarbus dalyaks, kad viskas pagal nuopelnus. Jei žmogus negauna to, ko nusipelno, jis liaujasi tikėti teisingumu. Atskiri žmonės matydami tik savo siekius ignoruoja kitų, pervertina savo asmenį. Juos nugalėti pajėgia vien “žmonių meilė”.

Moistai daug samprotavo apie intelektą, dorovės ugdymo būdus. Moistai nesutinka su

6B.Genzelis// Senovės filosofija, Vilnius, 1995

konfucianistais, kad viską lemia likimas, jie mano, kad žmogus pats jį koreguoja.

Vėlesnieji Mo Di sekėjai dar išsamiau aptaria etines kategorijas. Kartais maoistų definicijos artimos konfucianistų, pagrinde skiriasi tuo, kad konfucianistai akcentavo vidinę dorovės prigimtį, o moistai kreipė dėmesį į išorinių veiksnių poveikį dorovinių normų įsitvirtinimui, atmesdami konfucianistų aristokratiškumą.

Moistai ypač daug samprotavo apie žmonių poreikius, jų troškimus. Pasak jjų, kiekvienas žmogus pasiilgęs laimės, dažnai supranta kaip asmeninę gerovę. To troškimo moistai nesmerkia, tik mano, kad jo negalima pasiekti skriaudžiant kitą. Meilė kitiems nereiškia savęs išsižadėjimo. Mylėdamas kitus skatinsi sau tuo pačiu atsimokėti. Žmonės negali išsiversti be kitų paramos. Tai nuolat primena moistai: “ Visuotinė meilė – tai didžiausia nauda visiems. Aukščiausieji žmonių interesai slypi ne vienpusiškoje, o visuotinėje meilėje. Tačiau visuotinė meilė, įsipynusi visų žmonių tarpusavio santykiuose, atsiremia į atskiro žmogaus interesus, o žmonių interesai nėra tapatūs, vadinasi meilė kiekvienam žmogui reiškia teikimą jam paramos visomis turimomis priemonėmis; tda ir meilė šiuo aspektu yra skirtinga, tačiau iš esmės ji yra ta pati, panaši, kadangi ji yra meilė žmonėms.” – “Gusun luntzu” traktatas.7

Moistų įsitikinimu, “visuotinės meilės” principas galioja visose epochose. Dėl to, kad principas yra pažeidžiamas, jis neišnyksta. Moistų “visuotinės meilės” koncepcija primena naujaisiais lakais Europoje susiformavusią “protingojo egoizmo” teoriją, nors moizmas išnyko prieš mūsų erą.

Mo Di : “. išminties gerbimas yra šalies valdymo pagrindas. Todėl senieji išmintingieji vanai aukštai vertino išminties gerbimą, skyrė į pareigas gabius, nekūrė grupuočių iš giminaičių, nebuvo palankūs kilniems ir turtingiems.Iškeldavo išmintingą žmogų, padarydavo jį turtingu ir kilmingu, paskirdavo departamento viršininku”. Jis palaikydavo tarnatojus, akcentavo, kad valdovas, pasirinkęs netikusius valdininkus, gali pražudyti valstybę :

“dar nebuvo atvejo, kad valdovas išsaugotų savo karalystę, jei jis nesirūpino patraukti išminčius ir užmiršo tarnybinius žmones.”.8

Moistai dažnai apeliuoja į žmoaus protą ir pažinimo teoriją.

3. LEGISTŲ MOKYMAS

Konfucianistams, daoistams, moistams moralinės vertybės yra auščiausios, o legistai pirmenybę teikia politikai. Jų teiginiai grindžiami tarpusavyje nesutariančiomis filosofinėmis konepcijomis.

Pagrindinius legizmo principus suformuavo Sun Dzė (VI – V a.pr.m.e.), U Dzė ( V – IV a. pr. m. e.), Chan Fėjus ( III a. pr. m. e.). Visi jie buvo žymūs politikai, karvedžiai. Legistai tvirtino, kad bbūtina

7B.Genzelis// Senovės filosofija, Vilnius, 1995 8Ten pat

išugdyti fiziškai tvirtus žmones. Tai įmanoma kiekvienam: žmogus turi atsisakyti visko, kas lengvai pasiekiama. Sunkus fizinis darbas taurina žmogų.

Legistams rūpėjo sukurti tirtos, cetralizuotos valstybės teoriją. Jie tyrinėjo žmonių tarpusavio santykius. Teigė, kad žmogus iš prigimties yra egoistas. Žmonės tarpusavyje gali sugyventi tik esant valstybei, todėl reikia ją visapusiškai stiprinti. Valstybės valdymą taip sutvarkyti, kad ji minimaliai patenkintų žmonių egoistinius jausmus. Valstybė darniai funkcionuoja tik tada, kai jai vadovauja išmintingieji, nes protingajam abicijos neleidžia kklausyti kvailesnio ir jis ieško būdų, kaip išvengti kontrolės. Visos pareigos valstybėje turi būti suskirstytos ne pagal kilmę, o pagal žmogaus sugebėjimus. Kiekvienas turi žinoti savo darbą. Legistų atstovas Han Fejas rašė: “ jis skiria į pareigas kiekvieną pagal sugebėjimus iir jie tarnauja savarankiškai; jis duoda savo nuožiūra kiekvienam užduotis ir jie patys imasi vykdyti užduotį; jis teisingai paskirsto juos ir leidžia savarankiškai vykdyti paeigas. Vargas valdovui, jei jis daro tą patį, ką ir valdininkai. Kada valdovas pasitiki valdininkais, et jų reikalai nesusilieja, liaudis kaip vienas žmogus eina paskui jį.”. Senąją valdininkų kastą Han fejas vadina savavaliautojais ir uzurpaoriais, pavojingais valdovui ir pavaldiniams. Todėl juos reikia keisti aujais., ištikimai dirbančias žmonėmis. Gabus apie įstatymus nusimanantis žmogus bus nepalenkemas. Beveik visos kinų filosofų mokyklos kalbėjo apie įstatymų reikalingumą. Legistas Šan Janas rašė, jog įstatymai buvo pradėti kurti formuojantis valstybei. Ie reikalingi, kad valstybėje būtų užtikrinta socialinė unifikacija, kad būtų plečiami tie verslai, kurie duoda pelno iždui, o kiti, nepelningi, apribojami ir ddraudžiami.9 Šan Jano manymu, už imperatorių įstatymas yra aukščiau. Įstatymais palaikoma žmonėse baimė. Valdžia neturi laukti, kol bus padarytas nusikaltimas, reikia iš anksto užkirsti tam kelią. Žmones labiau veikia baimė, negu gerumas ir apdovanojimai. Įstatymo esmė yra jo universalumas, griežtumas ir privalomumas visiems. Jam besąlygiškai privalo paklusti visi, esantys žemiau už valdovą.

Legistai nesutinka su daosistų ir moistų požiūriu, kad karai yra blogis. Karus laimi vien tik žmonių suanumas. Todėl liaudis ir valdovai turi būti vieningi. Legistai įtikinėja, kad žudynės nneatneša niekam nieko gero, todėl geras karvedys yra tas, kuris laimi karą jo nepradėjęs. Tai pajėgia atlikt tik išmintingieji. Svarbiausias politiko veiklos devizas – apgauti priešininką.

U Dzė tvirtino, kad žmonių veiklos motyvas – egoizmas. Egoizmu paremti visi žmonių tarpusavio santykiai. Žmonių interesai dėl įvairių priežasčių nesutampa, bet būtina žinoti žmonių sugebėjimus ir tuo grįsti santykius su jais. U Dze siūlo deramai elgtis su priešininku: jeigu jį nualėjai, paleisk namo, sužeidei – gydyk.10

Legistai moko: nedaryk kitam blogo. Tačiau tas blogio nedarymas turi visai kitą potekstę, nei moko

9B.Genzelis// Senovės filosofija, Vilnius, 1995 10Ten pat

konfucianistai, daoistai, moistai, jų mokymo potekstėje yra “protingas egoizmas”.

Legistai paliko gilų pėdsaką kinų mąstysenoje. Jų traktatus studijavo mokslo sričių atstovai.

IŠVADOS

Dvasia Rytuose auga, bet subjektas nėra vertinamas kaip asmuo. Žmogus suvokia savo gyvenimą ir egzistavimą tik kaip prigimties apibrėžtą buvimą kastose. Rytų tautų filosofijose vyrauja žmogaus būties problemos.

Kinijoje labiausiai gerbiamas Konfucijus ir jo moralės filosofija. Ši moralė Kinijoje yra labai autoritetinga. Konfucijus buvo praktinis gyvenimo išminčius, jis pateikė tik gerus, dalykiškus, moralinius pamokymus. Tačiau jis atskyrė žmones į žemesniuosius ir aukštuosius. Konfucionizmas skiepijo pareigos ir atsakomybės jausmus, jis iškėlė racionalų protą, etinių ir socialinių problemų svarbą. Kiekvienas turi elgtis pagal savo pareigas ir laikytis taisyklių, kiekvienas turi žinoti savo vvietą visuomenėje. Valdovas turi būti teisingas, valdininkai turi sąžiningai atlikti savo pareigas, bet valdovas neturėtų visko jiems perleisti. Įstatymų turėjo laikytis visi žemesnieji. Jam kaip priešprieša buvo daoizmo filosofija, kuri mokė pirmiausia ne pažinti pasaulį, o tik jame būti. Pagal dao dėsnius išmintingas žmogus stengiasi elgtis natūraliai. Jis veikia nieko neveikdamas, moko be žodžių, niekuomet nesiveržia į priekį, tačiau yra visų priekyje. Daoistų manymu veikli valdžia taip pat yra nereikalinga. Tuo tarpu moizmo filosofija labiausiai palaiko moralines normas, apeliuojama į žmogaus protą, pažinimą. Jie akcentavo praktinę žinių vertę, kurios lemia ir paties žmogaus elgesį. Moistai neskirstė žmonių pagal socialinę padėtį, bet teigė, kad žmonės nėra lygūs pagal sugebėjimus. Valstybės valdymas turi būti skirtas tam, kas tai sugeba daryti teisingiausiai. Valdovo valdžia neturi būti neribota. Sostas gali atitekti ne tik paveldėjimo būdu kaip ir tarnautojų pareigos. Moistams labai rūpėjo žmonių troškimai, poreikiai. Jie iškėlė ir tai, kad reikia suteikti galimybes žemesniems aplenkti aukštesnius. Tokie dėsniai prieštaravo kofucianistams ir jų kastų suskirstymui; bei daoistų neveiklumo koncepcijai. Legizmai, priešingai konfucianizmui, daosizmui ir moizmui, aukščiausiai kėlė ne moralines vertybes, bet fiziškai stiprų žmogų, tvirtą ir centralizuotą valstybę, griežtą, bet teisingą valstybės valdymą, karinės galios stiprinimą. Karas jų nuomone – tai dar vienas išminties ir ggalios bei tvirtumo įrodymas. Žmogaus egoizmas yra stipri varomoji jėga, jie vadovaujasi savais interesais. Bet pamokymuose taip pat rašoma, kad niekam nedaryk blogo, nes tai gali atsisukti prieš patį. Legistų terminą įvedė europiečiai (lot. Įstatyminkai). Legistų manymų įstatymai yra aukščiau visko ir tai yra įrankis palaikyti tvarką per bausmes, per žmonių baimes.

Ankstyvojoje kinų filosofijoje visi reiškiniai buvo siejami su Dangumi, valdovų sudievinimas ir išaukštinimas. Vėliau visi pamąstymai krypo apie žemiškus dalykus, žmogaus būties problemas, žmonių tarpusavio santykius, valstybingumo problemas.

Rytų mąstymas ir filosofija labai skyrėsi nuo Vakarų. Jų įstatymai, teisėtumas, moralės supratimas, dorovė kartais nesuprantama Vakarų žmonėms, o įstatymai, valstybės santvarka gali atrodyti kaip žmogaus teisių suvaržymas.

LITERATŪRA

Šabajevaitė L. 2001. Politinė mintis Senajame pasaulyje. Vilnius

Genzelis B.1995. Senovės filosofija. Vilnius.

Hegelis G. 1999. Filosofijos istorijos paskaitos. I tomas. Vilnius.

Andrijauskas A. 2003. Kultūrologijos istorija ir teorija. Vilnius.

Andrijauskas A. 2001. Lyginamoji civilizacijos idėjų istorija. Vilnius.