Politinės partijos Lietuvoje: idėjinis tapatumas

ĮVADAS

Politikos teorijose partijos užima svarbią vietą, nes vertinamos kaip svarbūs politinės sistemos veikėjai, dažnai atspindintys ir nulemiantys piliečių atstovavimo politikoje būdus, darantys įtaką politinio režimo funkcionavimui ir politinės įtakos valstybėje pasiskirstymui. Dauguma politinių tyrinėtojų sutinka, kad stabiliausia yra dvipartinė sistema, kai valstybėje egzistuoja dvi stiprios, skirtingų ideologijų politinės partijos. Tokia sistema garantuoja, kad bus stabili ir vieninga ne tik valdančioji dauguma, bet ir opozicija. Dviejų partijų sistema leidžia išvengti dažnų vyriausybės krizių ir valdžios perėmimo sunkumų, nes abi partijos yra ppasirengusios imtis atsakomybės formuoti vyriausybę.

Lietuvoje tik pirmaisiais neprilausomybės metais buvo dvi dominuojančios politinės jėgos, kurios konkuravo tarpusavyje. Tai Sąjūdis ir LDDP. Bet po partijų skaidymosi Lietuvoje ėmė ryškėti daugiapartinės sistemos bruožai. Lietuvos partinės sistemos negalima laikyti visiškai susiformavusia. Tai lemia trumpa demokratinių rinkimų tradicija, silpna pilietinė visuomenė ir silpnos, menko pasitikėjimo partijos.

Po kiekvienų rinkimų Seime buvo galima matyti vis kitokį politinių partijų išsidėstymą, kaip pavyzdžiui: po 1992m Seimo rinkimų vyriausybę formavo viena partija (LDDP), kuri gavo daugumą parlamente; o ppo 1996 m Seimo rinkimų daugumai reikėjo sudaryti trijų partijų (Konservatorių, Krikščionių demokratų ir Centro Sąjungos); 2000 m rinkimai parodė, kad partinė sistema tapo dar sudėtingesnė – nė viena partija negavo dominuojančios daugumos balsų. Lietuvoje partinė sistema vystosi tai išlaikydama ddaugiapartinės sistemos bruožus, tai nutoldama ir vėl priartėdama prie vienos dominuojančios partijos tipo. Tai lemia valdančiųjų partijų nesugebėjimas ilgesnį laiką išlaikyti rinkėjų paramą.

Susikompromitavusios tradicinės partijos sudarė prielaidas susikurti naujoms partijoms (dominuojančiai Darbo partijai) .

Pati visuomenė tampa apolitiška. Ji nesirūpina tuo, ką veikia politikai, jos nedomina politinės partijos, o kai ateina metas balsuoti ir tenka kažką rinktis, dėl kažko susimąstyti – pasirenkama ne geriausia išeitis, ne galvojama, ar yra kas nors išties gero, o renkamasis mažesnis blogis. Kai visuomenė tampa nereikli politikams, patys politikai pradeda vis mažiau jaudintis dėl to, ką jie atstovauja. Jei jiems imama priekaištauti dėl jų politinių programų, dėl pažadų nevykdymo, jie atsikerta – vis tiek niekas tų programų neskaito. Populizmo vis daugėja. Tradicinių partijų antipopulizmas tampa tik ddar viena populizmo atmaina.

Šio darbo tikslas yra apžvelgti partijų ideologijų laikymąsį; ar yra kairė ir dešinė Lietuvoje; populizmas partijose; partijų programas ir pažadus.

POLITIKA IR PARTIJŲ IDEOLOGIJOS

Šiandien politikai ir ekspertai mėgsta pabrėžti, jog ideologijos miršta, ir vadovautis jomis – nešiuolaikiška. Bet pasak profesoriaus Leonido Donskio : „Ideologijos nemiršta. Klasikinės politinės ideologijos – liberalizmas, konservatizmas ir socializmas – tikrai nemirė ir niekur neišnyko. Ideologijų keliai išsiskiria vertinant tradiciją, reformas, išsilavinimą, kultūrą, istoriją, visuomenės sektorius, bet tradicinės partijos anaiptol nepjauna šakos, ant kkurios sėdi – pliuralistinės sistemos ir liberaliosios demokratijos. Ideologijos mirties tezė Lietuvoje yra stipriai perdėta, supaprastinta, ja tiesiog manipuliuojama sau naudinga linkme, siekiant įteisinti požiūrį, kad pasaulėžiūros ir politinių pažiūrų neturintys pragmatikai vieninteliai gali išspręsti praktines problemas.“

„Partinės demokratijos patirtis, sukaupta tarpukario Lietuvoje (1918 – 1940m) buvo reikšmingas veiksnys formuojantis šiuolaikinei partinei sistemai“ . To meto partijų ideologijos buvo labai silpnos, tačiau susidarius sąlygoms partijų veiklai 1988-1990m. , Lietuvoje buvo atkurtos būtent šios partijos, tapusios „tradicinėmis“. Atkurtosios partijos savo dokumentuose paskelbė, kad tęs savo pirmatkių politinę veiklą ir tradicijas.

Ideologija yra tas pagrindas, kuriuo skiriasi partijos ir kuriuo savo pasirinkimą dažnai grindžia rinkėjai. Idėjomis galima vadinti tai, kas yra išdėstyta partijų programose, o jų visuma vadinama ideologija. Svarbi yra ir kita, neformali idėjų poveikio pusė – tai, kuo savo sprendimus grindžia politikai ir politikės, kuo jie tiki ir vadovaujasi. Lietuvoje kai kurių partijų nariai savo viešai reiškiamomis nuostatomis gana smarkiai kontrastuoja su savo partijos ideologija. Tačiau šis asmeninių įsitikinimų neatitikimas partinei ideologijai nėra pagrindinė praktinės politikos neatitikimo deklaruojamajai priežastis. Tai dažnai lemia kiti veiksniai, tokie kaip atstovavimas skirtingoms interesų grupėms, jų reikalavimų tenkinimas, turintis įtakos praktinei vyriausybių politikai. Taip dažniausiai būna dėl politikų įsipareigojimų rėmėjams ar dėl nenoro prarasti populiarumą elektorato tarpe; nnuo to, kaip organizuojamas administracijos darbas, kaip paskirstytos funkcijos ir kokie gebėjimai (ekspertiniai ir finansiniai) jas vykdyti, priklauso ir praktinės politikos atitikimas programinėms nuostatoms. Teigiama, jog ES reikalavimai narystės kriterijų ar paskolos išdavimo sąlygų forma taip apriboja bet kurios vyriausybės veiklą, jog jų ideologinės nuostatos nebeturi reikšmės vykdomos politikos turiniui.

Ar iš tiesų vyriausybių praktinė politika nebepriklauso nuo jų programose deklaruojamos ideologijos. Dėl ideologinio svyravimo rinkėjai netenka pagrindinio pasirinkimo kriterijaus balsuojant. Kita vertus, jei vyriausybė sugeba sukurti sąlygas ekonomikos plėtrai bei visuomenės gerovės augimui, normalu, jog būtų balsuojama už ją suformavusią partiją ir kituose rinkimuose. Keičiantis vyriausybėms, jų politika keičiasi ne taip, kaip galima būtų tikėtis lyginant partijų programas, ir tai lemia pirmiausia nereformuota institucinė administracinė struktūra, taip pat (iš dalies) išorės veikėjų įtaka bei interesų grupių spaudimas.

Pasak socialinių mokslų daktaro Lauro Bielinio, kuriant partijos politinę programą, svarbiausia vadovautis dviem esminėmis taisyklėmis: paisyti savos politinės ideologijos bei įvertinti naujų minčių praktinį įgyvendinimą. Kol kas, anot L. Bielinio, didžiausia politinių partijų programų yda – savos politinės ideologijos ignoravimas. “Šiuo metu politinių partijų programos kuriamos taip, sakytum, būtų kuriami reklaminiai tekstai: įtraukiamos tokios idėjos, kurios yra populiariausios ir būtų lengviausiai “parduodamos” tarp rinkėjų. Partijos tartum klausosi kitų partijų minčių, surenka įdomiausias jjų, o vėliau jas pritaiko sau”.

KAIRĖS IR DEŠINĖS TAKOSKYRA LIETUVOJE

Kas yra kairė ir dešinė apskritai: ji atspindi svarbiausią šalyje politinę takoskyrą ir tuo būdu suteikia pagrindą ir prasmę politinei konkurencijai, t.y. ji parodo, dėl ko iš esmės vyksta politinė kova.

Dar viena šio meto politikos problema yra ideologinių skirtumų tarp partijų nebuvimas. Keičiantis valdžioms „dešiniosios“ partijos šliejasi link „kairės“, o „kairiosios“ slenka į „dešinę“, dėl ko nyksta kairieji ir dešinieji ir atsiranda centristai. Tai linksta link vienos bendros centro partijos atsiradimo.

Lietuvos politika stokoja autentiškų dešiniųjų ir kairiųjų vertybių bei moralinių įsipareigojimų. Kairės-dešinės atpažinimas Lietuvoje nuosekliai mažėja, t.y. vis mažiau rinkėjų sugeba identifikuoti save kairės-dešinės skalėje. Galimi du paaiškinimai: arba ta takoskyra, kurią išreiškia kairės-dešinės dimensija, praranda reikšmę visuomenės akyse, arba kairės-dešinės dimensijos turinys sparčiai kinta ir rinkėjai nebesugeba jo perprasti. Iš tiesų kairė-dešinė Lietuvoje geriausiai atsispindi istoriškai svarbioje politinėje takoskyroje, kurią apibendrintai galima pavadinti “pro-sovietine – anti-sovietine” skirtimi, apimančia požiūrį į sovietinę praeitį ir geopolitinę pro-rusišką arba pro-vakarietišką orientaciją. Kadangi šis pasidalijimas yra pereinamojo pobūdžio, jo svarba visuomenės akyse nyko ir, atitinkamai, nuolat po truputį mažėjo kairės-dešinės atpažinimas. Kairės ir dešinės sampratų vartojimas posovietinėje Lietuvoje visada buvo gana miglotas.

Įprastinė šių sąvokų vartosena pagrįsta pirmiausia ekonominės perskyros tarp

dešinės ir kairės schema: dešinėje – laisvė verslui, mažesni mokesčiai, kairėje – vadinamasis socialinis teisingumas ir gerovės valstybė. Gal ne taip jau svarbu partijos pavadinimas (juk Vokietijoje ir krikščionių demokratų pirmtakė, vadinamoji Centro partija, istoriškai buvo katalikiškai dešinioji). Daug svarbiau idėjos, lemiančios partijos politiką ir jos poveikį žmonių gyvenimui. Pagal idėjinį kriterijų dešinė tradiciškai labiau vertino ir puoselėjo privačiąją nuosavybę, gindama ją nuo valstybės kišimosi bei reguliavimo, o kairė – valstybinę nuosavybę, kurią siekė administruoti kuo didesnio žmonių skaičiaus naudai. KKartu dešinieji labiau vertino laisvąją rinką, o kairieji stengėsi ją riboti. Vakaruose gerokai išsiplėtus privačiosios nuosavybės apimčiai ir sumenkus ją panaikinti siekiančiams komunistams, nuosavybinis kriterijus tapo mažiau aktualus, nors dešinieji linkę pasisakyti už dar likusios valstybinės nuosavybės suprivatinimą (iš įsitikinimo, kad kuo daugiau visuomenėje savininkų ar akcininkų, tuo daugiau joje turto ir tuo jai geriau), o kairieji – ne (iš įsitikinimo, kad privatūs savininkai labiau žiūri savo, o ne visuomenės bendrojo ar tuo labiau visai nieko neturinčiųjų intereso).

Kai kurie ppolitologai mano, kad Lietuvos kairė nepakankamai kairi, o dešinė išvis neaiški. Kaip pavyzdžiui Darbo partija, ar ji kairė ar dešinė pati to nežinojo, nes jos steigėjas Seime puikiai bendradarbiavo su kairiaisiais, o jos atstovai Europarlamente sėdi kartu su liberalais, tad kkadangi liberalai (bent Europoje) priskiriami prie dešiniųjų, išeitų, kad šiuo metu Darbo partija yra lyg ir dešinės partija. Kuo gi skiriasi kairioji Algirdo Brazausko ir dešinioji Andriaus Kubiliaus partijos – kuo skiriasi ne tik pagal savo istoriją ar požiūrį į ją, bet iš pačios esmės, ne pagal retorikos atspalvius ar potekstės insinuacijas, o pagal svarbiausius ekonominės ir socialinės politikos principus? Tokio skirtumo beveik nesama ar kad jis negilus, Socialdemokratų koalicija su socialliberalais ir pastarųjų įsiliejimas į pirmuosius skatina įtarimą, kad A. Brazausko partija ne tokia jau (ar išvis ne) kairi.

„Tradiciškai dešinieji skirstomi į liberalus ir konservatorius, o kairieji – į komunistus ir socialdemokratus. Tad kitas būdas atskirti dešinę nuo kairės gali būti pagal tai, kaip jos reitinguoja šias vertybes: laisvė ((galimybių, politinių sprendimų priėmimo, materialinės gerovės), lygybė ir (tradicinė, įprastinė) tvarka. Jeigu verčiamas rinktis tarp laisvės ir lygybės ar laisvės ir tvarkos žmogus visada rinktųsi laisvę, jis – tikras liberalas (kartu ir dešinysis), o jeigu tarp lygybės ir laisvės ar lygybės ir tvarkos jis visada rinktųsi lygybę, – tai neabejotinas kairysis, jeigu tarp tvarkos ir kitų dviejų vertybių žmogus visuomet rinktųsi tvarką, jis yra tikras konservatorius (kartu vėlgi dešinysis). Ideologinės klasifikacijos savo tikrąją prasmę įgyja tik „normaliose“ visuomenėse, nekrečiamose, kaip ppastarojo šimtmečio Lietuva, dažnų perversmų. Šiandien Lietuva neturi jokios „nusistovėjusios tvarkos“, kurią kas nors norėtų „konservuoti“.

Vadavimosi iš sovietinio paveldo kontekstas sąlygojo tai, jog Lietuvos partinė sistema formavosi pagal kitokius dėsningumus nei vakarietiškoji. Taip pat neturėtume iš svarstymų akiračio “pamesti” ir tai, kad Lietuvos partijų formavimąsi lėmė ne vien vidaus, bet ir išorės veiksniai. Tai tiek užsienio valstybių partiniai modeliai, kuriuos bandyta imituoti, tiek užsienio kapitalo įtaka atskirų Lietuvos politinių darinių veiklai. Taigi, jei pirminiu partijų diferenciacijos kriterijumi Vakarų valstybėse tarnavo ekonominiai, socialiniai klausimai, tokie kaip – kiek valstybė turėtų būti aktyvi valstybės ūkio gyvenime? – tai Lietuvoje pagrindinė partinės sistemos diferenciacijos ašis buvo vertybinis santykio su sovietine praeitimi klausimas. Kairiajame politinio gyvenimo sparne atsidūrė tie politikai, kurie akcentavo tęstinumo sovietinės praeities atžvilgiu būtinybę, dešiniajame – tie, kurie reikalavo radikalios desovietizacijos. Ekonominėje srityje iš esmės visos politinės jėgos buvo įsitikinusios, kad reformos turi būti vykdomos iš viršaus, kairės ir dešinės takoskyra čia tapo klausimas – kiek sparčiai turi būti diegiamos ekonominės reformos? Dešinė kalbėjo apie sparčių bei esminių reformų būtinybę, kairieji savo ruožtu gynė “žingsnis po žingsnio” principą. Privatizacijos, kaip ekonominių galių perskirstymo visuomenėje, įgyvendinimas labai suaktyvino ekonominių elitų kovą, bet, dažnai padėjo sovietinei nomenklatūrai virsti naujaisiais kapitalistais.

Pirmosios nuoseklios LLietuvos partijų ekonominės programos pasirodė tik prieš 1996 metų Seimo rinkimus, deja, dar ir tada dažnai buvo užsienio partijų programinių nuostatų perrašymas. Partinės vadovybės kaita, kaip paprastai, reikšdavo aiškią partinės tapatybės mutaciją. Tai liudija tiek trapią jų ideologinę tapatybę, tiek tai, kad priklausomybė kuriai nors partijai dažnai simpatizavo tam tikram lyderiui.

Šiandieninėj situacijoje skirtingas sovietinio paveldo vertinimas jau nebėra ta konflikto ašis, kurios pagrindu galima diferencijuoti partinę sistemą. Vis svarbesniu partijų skirstymo pagrindu tampa ekonominės programos bei skirtingos asmens ir valstybės santykio sampratos.

Dėl partinės politikos klaidų, taip pat dėl kai kurių natūralių priežasčių, pavyzdžiui, kartų kaitos, vadinamasis pastovusis tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų rinkėjų sluoksnis pradėjo tirpti ir pagausėjo žmonių, kurie rinkimuose iš esmės balsuoja tam kartui ir remdamiesi gana atsitiktiniais motyvais.

Apskritai, pagrindinės mūsų politikos bėdos ir politikų trūkumai yra tai – valstybinio mąstymo, autentiškų dešiniųjų ir kairiųjų vertybių nebuvimas ir iš to kylantis jų simuliavimas, gilesnio moralinio įsipareigojimo neturėjimas, prasto lygio partinės intrigos, balsų, interesų skaičiavimas ir prisitaikėliškumas. Mūsų visuomenei kaip deguonies reikia autentiškų kairiųjų ir dešiniųjų vertybių, o ne laikinų mėgdžiojimų.

POLITINIŲ PARTIJŲ PROGRAMOS IR ŠŪKIAI

Lietuvoje prieš kiekvienus rinkimus politinės partijos bei pretendentai į politikus gerokai „praplatėja“ , o jų norai bei pažadai gerokai viršyja galimybes. Švietimo, mokslo, sveikatos aapsaugos reformos. Ekonominiams klausimams ir reformoms partijos savo programose skiria daugiausiai dėmesio. Suprantama, nes nuo šalies ekonominių rodiklių į biudžetą surenkamų sumų priklauso visų kitų problemų sprendimo efektyvumas. Bet ar lengva to pasiekti, kad įplaukos augtų, o jų sirinkimas būtų geresnis, jei verslo pasaulis nepalaiujamai skundžiasi dėl valdžios kišimosi į laisvos rinkos logiką ir verslo smaugimu. Todėl valdžia gali pasiekti tik trumpalaikių tikslų „griežtomis akcijomis“ arba apriboti savo galias bei norą visur ir viską reguliuoti.

Liberalai primena, jog darys viską, kad valdžia neiškreiptų laisvos rinkos sąlygų, nediskriminuotų rinkos dalyvių. Konservatoriai kalba panašiai – pirmiausia laisvosios rinkos dėsniai ir nuoseklus reformų tęsimas. Kiek kitaip mano A.M.Brazausko socialdemokratinė koalicija: laisvosios rinkos nereikėtų absoliutinti, čia turėtų būti jaučiama ir valstybės ranka. Socialliberalai pasisako už prioriteto teikimą socialiniam kompromisui. Taigi įtakingiausios rinkimų dalyvės piliečiui siūlo platų pasirinkimą – nuo laisvosios rinkos ir minimalių valstybės galių iki valstybės reguliuojamos socialiai orientuotos rinkos.

Privatizavimas šalyje tapo vienas karščiausių klausimų politinėje darbotvarkėje. Dauguma partijų pasisako už valstybinio turto privatizavimą, bet numato išlygų ar išimčių, pirmiausiai strateginių energetikos objektų atžvilgiu. A.Brazausko socialdemokratinė koalicija Lietuvoje vykstantį privatizavimo proecesą siūlo sustabdyti kaip nemokšišką, kai monopoliniai infrastruktūros objektai yra parduodami užsienio ar šalies pirkėjams, nenustatnt sąlygų, kurios leistų apsaugoti Lietuvos vartotoją

nuo monopolistų savivalės.

Mokesčių tema yra viena jautriausių ne tik partijų rinkimų programose, bet tokia išlieka ir po rinkimų. Partijos aiškiai įsipareigoja mokestiniais svertais gesinti socialinės įtampos židinius. Prtijų nuostatose pridėtinės vertės mokesčio klausimu susigaudyti nelengva. Partijos savo programos gana aptakiai kalba aoie Valiutų valdybos modelį ir lito ateitį.

Socialinės politikos srityje partijų galvos skausmas – SoDros biudžeto deficitas bei pensijų reformos. Sveikatos apsaugos sistemos klausimams daug mažiau skiriama dėmesio, tarsi pamirštama sunki ligonių kasų padėtis. Teisės klausimais kažkuo įpatingu politinių ppartijų programos nesiskiria – pirmimas teikiamas vidaus reikalų reorganizavimui, pocijos sistemai. Kiek labiau skiriasi partijų pozicijos bausmių sistemos klausimais. Švietimo ir mokslo politikos klausimais partijos taip pat daugmaž sutaria. Šiai sričiai stigo dėmesio, lėšų. Žemės ūkio srityjue visos partijos sutaria,kad kaime blogiau jau būti negali. Lietuvos valstiečių partija susidariusią situaciją vertina išraiškingiausiai: „ Jau kelinti metai vykdoma kaimo politika yra ne kas kita, o kaimo žmonių genocidas“. Deja programose, kaip apręsti kaimą kamuojančias problemas yra mažai. Dauguma partijų sutaria, kad iintegruojantis į tarptautines organizacijas, būtina atsižvelgti į Lietuvos gyventojų nuomonę bei realias šalies galimybes, nes ligi šiol vykdytos šalies integracios tempai buvo pernelyg spartūs ir ne viskas padaryta, kad žmonėms būtų išaiškinti strateginiai užsienio politikos tikslai.

Partijos nori suderinti sunkiai ssuderinamus dalykus, kad įtiktų rinkėjams. Jų programose atsispindi vidinis prieštaravimas – iš vienos pusės deklaruojamas siekis sumažinti mokesčius, o iš kitos teikti įvairaus pobūdžio paramą ūkininkams, švietimo sistemos darbuotojams, perkantiems vaistus, gaunantiems socialines išmokas, pensijas, statantiems būstą, mokantiems už elektros energiją. Mokesčių administravimo gerinimas ir biurokratijos mažinimas akyvaizdžiai nepadidins biudžeto pajamų tiek, kiek užtektų siūlamoms priemonėms finansuoti. Tad vėliau ar anksčiau teks didinti valstybės įsiskolinimą. Nors dauguma partijų akcentuoja griežtą atsiskaitymų tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų tvarką, jos pamiršta, kad pagrindinė atsiskaitymų tvarkos laužytoja yra įvairių įsipareigojimų prisiėmusi valstybė.

Kiek reikšmės partijų ir suformuotų vyriausybių sprendimams turi partijų programos. Jos labiausiai domina turbūt tik politologus, nes dauguma rinkėjų jų neskaito, o jei ir perskaitę, yra veikiami partijų lyderių savybių, partijų praeities, ppartijų reklamos.

Partijų programos suteikia ideologinį pagrindą, ant šio pagrindo kuriamos koalicijos. Tačiau konkrečius vyriausybės sprendimus lemia ne tik priešrinkiminiai šūkiai, bet lemia ir asmenybės, jų tarpusavio santykiai, tarptautiniai įsipareigojimai, vietinės biurokratijos įtaka, poreikis rasti lėšų prisiimtiems įsipareigojimams.

Rinkėjai turi vertinti ne tik skambius šūkius ir pažadus, bet ir įgyvendinimo realumą. Nes Seimo ar Vyriausybės sprendimai tiesiogiai ar netiesiogiai palies kiekvieną Lietuvos gyventoją.

POPULIZMAS PARTIJOSE

Populizmo sunku išvengti ten, kur per trumpą laiką įvyksta didelės permainos, dėl kurių žmonės praranda saugumo ir bbent minimalaus pasaulio aiškumo pojūtį. Tad tradicinės partijos neretai pačios sukuria populistines savo atplaišas ar savo buvusių narių. Bet populizmas labiausiai klesti ten, kur išplaunamos vertybės. Atsiranda naujų partijų ir silpsta senosios. Lietuvoje populistinės nuostatos ir vadinamosioms „tradicinėms“ partijoms.

Būtent vadinamųjų „tradicinių“ partijų populizmas diskredituoja vakarietišką politinę praktiką bei teoriją, o kartu ir vakarietiškos demokratijos principus bei vertybes. Iš Vakarų pasauliui būdingų idėjų tradicijų šios partijos paprastai sugebėdavo perimti tik ideologinius pavadinimus bet prasmė buvo iškreipiama ir pritaikoma prie valdžios siekiančių grupių poreikių, interesų ir trumpalaikės politinės konjunktūros. „Tradicinių“ partijų atstovai dažnai atvirai nepaisė ideologinių įsipareigojimų. Pačioms Lietuvos partijoms idėjinio tapatumo stoka problemos paprastai nesudaro. Nublankusius partijų idėjinio tapatumo kontūrus Lietuvoje pastaruoju metu išdildo ir ganėtinai dirbtina vadinamųjų „tradicinių“ bei „populistinių“ partijų priešprieša. Lietuvoje beveik nėra nenutrūkstamai perduodamos nacionalinės politinės minties ir veiklos tradicijos. Negalime partijos vadinti „tradicine“ vien dėl „vakarietiško“ pavadinimo bei todėl, kad ji save laiko nepopulistine.

Populizmas nesvetimas visoms šalies partijoms, ne tik toms, kurios priešpriešinamos vadinamosioms“tradicinėms“. Jei vis dėlto populizmo sąvoką taikoma partijoms, o ne vien rinkimų kampanijoms, tada turime atsakyti į klausimą: kuo „tradicinė“ demagogija skiriasi nuo „netradicinės“? Kodėl politikas, prieš aštuonerius metus viešai pripažinęs, kad jo politinį kredo išreiškia „duonos ir žaidimų“ šūkis, nebuvo llaikomas populistu, kol atstovavo konservatoriams ir vadovavo liberalams? Lietuvoje dar nėra tikrąja prasme tradicinės ir netradicinės politikos, bet jau klesti bei tarpusavy rungiasi tradicinis ir netradicinis populizmas. Pastarojo radimasis yra „tradicinių“ partijų populizmo padarinys ir, vadinasi, ne tik ką pratrūkusios, o seniai prasidėjusios krizės tąsa.

Gerai žinomi Lietuvos politikai bei „tradicinėmis“ vadinamos politinės partijos šiandien vis labiau linksniuoja naujus populistinius darinius. Kol vyksta šis puolimas prieš populizmą, kairės ir dešinės priešprieša Lietuvoje akivaizdžiai nyksta. Svarbiausia politinė takoskyra dabar priešpriešina ne kairiuosius ir dešiniuosius, o populistus ir antipopulistus. Maža to, „tradicinėmis“ vadinamos partijos šiandien vis labiau piktnaudžiauja savo skelbiamu antipopulizmu, kuris tolydžio virsta kone vieninteliu jų atpažinimo ir vertinimo pagrindu. Vardan antipopulizmo jos pačios populistiškai atsisako ideologinių kairės ir dešinės perskyrų, kurių paisymas turėtų būti vienas svarbiausių šių partijų privalumų.

Partijas tradicines daro gebėjimas atstovauti tam tikrai politinių idėjų tradicijai arba ideologijai. Dažnai tariama, jog tradicinės partijos yra tos, kurios vadinamos vakarietiškų ideologijų vardais, turi tam tikrą politinės veiklos stažą arba laiko save tarpukario Lietuvos partijų įpėdinėmis. Tačiau toks įsivaizdavimas yra paviršutiniškas ir iš esmės nepagrįstas. Partijoms būti „tradicinėms“ yra pastangų reikalaujantis siekinys, o ne pavadinimo ar politinio stažo garantuota duotybė. Bet po gražiomis ideologinėmis iškabomis dažnai šmėkšo tik interesai ir llyderių ambicijos.

Ne visos partijos yra populistinės. Dar yra tokių, kurios per daug neįsivelia į tas galios kautynes, lieka prie tam tikrų principų arba bent mėgina prie jų grįžti. Bet klausimas, ar tas grįžimas vyksta iš negalios, realybės prievartos, ar jis sąmoningai pasirinktas.

IŠVADOS

Pastarieji Seimo rinkimai sugrąžino Lietuvą į normalaus politinio gyvenimo vėžes. Skandalų nualinta, bet atsinaujinusi Lietuva grįžta prie įprastų mechanizmų: tradicinių ir net truputį pabodusių pozicijos bei opozicijos batalijų. Vėl tampame eiline Vidurio Europos šalimi, kuri vargu ar kuo nustebins Europą per artimiausią dešimtmetį. Greičiausiai nebebus viešo šalies Prezidento teismo ir atstatydinimo. Mažai tikėtinas ir aktyvus mūsų valstybės vaidmuo globalinio masto procesuose, lyginant su tuo, kurį turėjome plečiantis ES ir NATO. Galiausiai, vargu ar egzotiška “vaivorykštės” koalicijos sąvoka kada vėl taps realia galimybe Lietuvos politikoje.

Politikai vis dažniau kalba apie paprastų žmonių bėdas ir tik iš inercijos kartoja apie euroatlantinės integracijos arba nacionalinio saugumo svarbą. Dabartinė valdančioji dauguma per rinkimų kampaniją prižadėjo ginti žmogaus, piliečio, paprasto darbininko, menininko ir ūkininko teises į normalų, sotų gyvenimą, už ką gavo populizmo etiketę. Kita vertus, opozicijoje likę kai kurių vadinamųjų tradicinių politinių jėgų atstovai negaili kritikos žodžių naujai Vyriausybės programai. Jau sunku susigaudyti, iš kur kyla ir kur baigiasi populizmas.

„Daugelis iš

mūsų politikų, perskaitę probleminį straipsnį ar išklausę kritinį pranešimą, kaskart klausia: „Ką daryti?“. Atsakymas trumpas ir paprastas: atsisveikinti su politika arba galvoti patiems. Jei per sunku galvoti, galima tartis su patarėjais. Jei blogi patarėjai, būtina rasti kitų. Politikai tam ir yra, kad spręstų ir siūlytų, ką daryti. Politikos, ūkio ar visuomenės būklės diagnozę gali nustatyti specialistai, bet konkrečių sprendimų ieškojimas, rengimas ir priėmimas – tiesioginė politikų pareiga.“ – Vladimiras Liaučius.

NAUDOTA LITERATŪRA

Lietuvos politinės partijos ir partinės sistemos. 1997, Vilnius

Lietuvos politinė sistema: ssąranga ir raida. 2004, „Poligrafija ir informatika“

Lietuvos politinės partijos. 1996, Vilnius