Politinių partijų finansavimas

TURINYS

1. Įvadas

2. Politinių partijų samprata ir finansavimo reikalingumas

3. Politinių partijų finansavimas Lietuvoje.

4. Išvados

ĮVADAS

Šiame rašto darbe mes bandysime aptarti politinių partijų finansavimą valstybiniu lygiu. Bandysime atsakyti į pagrindinį, ko gero šiuo metu visuomenei labai aktualų klausimą – ar reikalinga Lietuvoje politinių partijų finansavimas iš valstybės biudžeto, kaip liaudyje sakoma „iš mūsų visų kišenių“. Žinoma tas klausimas labai aktualus, todėl mes šiame rašto darbe bandysime remtis ne tik Lietuvoje galiojančiais įstatymais, bet ir susiklosčiusiomis tradicijomis Europoje, bei ten išleistomis teisės normomis. Žinoma apie šį klausimą bbuvo daug rašyta spaudoje, šis klausimas buvo viešai eskaluojamas rinkimų metu, tačiau taip ir nebuvo išspręsta, reikalinga finansuoti politines partijas iš valstybės biudžeto, ar ne. Buvo išleistas įstatymas, kuriame buvo aptarti finansavimo klausimai, todėl pagrinde šiame rašto darbe mes ir bandysime aptarti šį įstatymą, bei pakomentuoti kai kurias jo normas ar straipsnius.

POLITINIŲ PARTIJŲ SAMPRATA IR FINANSAVIMO REIKALINGUMAS

Įvairiuose teisės aktuose įvairiai apibūdinamos partijos. Pavyzdžiui Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme partija apibūdinama taip: Politinė ppartija – viešasis juridinis asmuo, įregistruotas ir veikiantis pagal Lietu-vos Respublikos politinių partijų įstatymą. O štai Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 2004/2003, dėl reglamentų, reglamentuojančių politines Europos partijas, ir šių partijų finansa-vimo taisyklėse nurodyta, kad politinė partija, tai: ttai piliečių asociacija, kuri:

– siekia politinių tikslų ir

– yra arba pripažinta pagal bent vienos valstybės narės įstatymus arba įsteigta jais remiantis;

„Europos politinė partija“ – tai politinė partija ar politinių partijų aljansas, kuris tenkina 3 straipsnyje minimas sąlygas.

Iš to galima išvesti apibrėžimą, kad politinė partija – tai viešasis juridinis asmuo, kuris siekia politinių tikslų, turi savo vidaus taisykles, turi savo apibrėžtus narius ir veikia pagal tos valstybės, kurioje ji yra įregistruota, įstatymus.

Kalbant apie partijų finansavimą, įvairiose šaltiniuose bei įvairiai apie tai yra diskutuojama. Taip pat ypač buvo diskutuojama apie ankstesnį partijų finansavimo įstatymą, kuris galiojo Lietuvos Respublikoje. Pavyzdžiui Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) tvirtina, jog Seimo narių galimų korupcinių ryšių skandalas kilo dėl neskaidraus partijų finansavimo ir „pragmatiškos“ ppolitikos nusigręžimo nuo vertybių. Krikdemų nuomone, susidariusi padėtis menkina partijų ir valstybės prestižą, didina politikos ir visuomenės lūkesčių atotrūkį ir sudaro palankią terpę populizmui, kai „oligarchiniai pinigai“ kelia pavojų demokratinei valstybės sanklodai

O štai kokia nuomonė spaudoje buvo paskelbta Nacionalinės centro partijos ir Lietuvos tautininkų sąjungos:

„Lietuvos Respublikos Seimas pradėjo svarstyti Lietuvos politinių partijų valstybinio finansavimo klausimą. Tai teisingas principinis politinis apsisprendimas, jau seniai siūlytas ir skatintas, bet tik parlamentarų korupcijos skandalo išprovokuotas svarstyti Seime. Proga ne visai maloni, bet žingsnis dėl tto ne mažiau reikšmingas: jeigu partijas laikome konstituciškai pripažįstamomis valstybės institucijomis, per kurias reiškiama tautos politinė valia, tampanti valstybės įstatymais ir politiniais sprendimais, tai partijos, kaip ir visos kitos valstybę atstovaujančios institucijos, privalo gauti savo veiklai organizuoti būtiną valstybinį finansavimą. Kaip ir daug kas mūsų valstybėje, partijų organizavimasis ir veikla buvo palikta visiškai jų pačių nuožiūrai ir tai atvedė į tą padėtį, kurią tenka konstatuoti šiandien: yra grupė partijėlių, gyvuojančių nežinia iš kokių ir kieno teikiamų lėšų, yra didelė grupė vadinamųjų tradicinių partijų, kompromituojamų sąsajomis su šešėline ekonomika ir pasirodė visai naujo tipo – oligarchinė – partija, kurios finansinis skaidrumas tegali kelti tik dar daugiau abejonių, negu visi kiti neskaidrumai kartu paimti. Tokia padėtis rinkėjų akyse vienareikšmiška: Lietuvos politinę partinę sistemą yra ištikusi krizė!

Ir štai visi teisingo politinio apsisprendimo dėka planuojami skirti valstybės pinigai atitenka kam? – Seime esančioms korupcinio skandalo krečiamoms partijoms! Kokiu pagrindu? Ogi remiantis tuo, kad būtent šios partijos buvo išrinktos į Seimą, arba, kaip formuluojama, “gavo rinkėjų pasitikėjimą”.

Kaip parlamentinės partijos sieks savo reputacijos atkūrimo, yra atskiras klausimas, į kurį atsakinės visų pirmą jos. Tačiau akivaizdu, jog principas, kad valstybinis finansavimas skiriamas tik “rinkėjų pasitikėjimą” gavusioms partijoms, yra neteisingas. Tai demonstruoja ir voliuntaristinė 3 % rriba, nuo kurios partijos laikomos turinčiomis rinkėjų pasitikėjimą: kodėl ne 2 % , kodėl ne 1 ar ne 4 % ?

Teisės į valstybinį finansavimą kriterijus tegali būti vienas: partijos užregistravimas Teisingumo ministerijoje. Jeigu tą kriterijų atmetame, pagrįstai kyla klausimas: kodėl nauja partija registruojama! Kad ji visai neremiama pereitu visus savo tapsmo sunkumus ir pasidarytų “kaip visos”, t.y. susidėtų su šešėline ekonomika? Po to, kai registracinis partijos narių skaičius nuo 400 buvo padidintas iki 1000, jau tuo buvo stipriai apribota politinių iniciatyvų laisvė: Lietuvoje suburti 1000 idėjai pritariančių žmonių šiomis politinės apatijos sąlygomis yra sunki, kantraus ir metodiško darbo reikalaujanti užduotis. Todėl argumentas, kad finansavimą skiriant kiekvienai užregistruotai partijai jų prisisteigs tiek, jog nebeliks lėšų “pasitikėjimą turinčioms”, yra nerimtas: tiek jų neprisisteigs. Pagaliau būtina eiti iki galo: jeigu finansavimas skiriamas visoms, valstybė (Teisingumo ministerija) turėtų gauti teisę neproduktyviąsias partijas panaikinti, remdamasi aiškiai apibrėžtais neproduktyvumo kriterijais (antai, jei per nustatytą laiką partijos nesukūrė nacionalinio skyrių tinklo, jei per dvi kadencijas nekėlė savo atstovų į Seimą, negavo vietų savivaldybių Tarybose ir panašiai – tai jau būtų reikalavimų, keliamų veikiančių partijų kategorijai, apie kurias savo kreipimesi kalba Lietuvos socialdemokratų sąjunga, nustatinėjimo klausimas; norime pasakyti, kad partijų kontrolės būdai jų visuotinio finansavimo sąlygomis yra. TTai gal būt spręstų ir parazituojančių bei visuomenę piktinančių partijų problemą. Kaip ten bebuvę, demokratijos principas reikalauja, kad partijų valstybinio finansavimo situacijoje valstybės pinigai partijoms patektų ne kaip priedas arba premija už tai, kad ta ar kita partija “išsikovojo rinkėjų pasitikėjimą”, o kad ji išlaikė labai rimtus valstybės keliamus registravimosi reikalavimus ir prisiėmė dar rimtesnius atsakingo, skaidraus ir valstybiškai angažuoto politinio darbo ir veikimo įsipareigojimus, tarprinkiminiu laikotarpiu politiškai aktyviai reiškė savo pozicijas, apie kurias visuomenė buvo informuojama per įvairias žiniasklaidos priemones.

Žinoma buvo daug nuomonių, tačiau tikriausiai daugiausiai priekaištų kėlė mažos partijos, kurios nebuvo laimėjusios seimo rinkimuose balsų. Klausimų ar įstatymas dėl partijų finansavimo, reikalingas, niekam nekilo, pagrindiniai klausimai buvo keliami tik dėl pačios finansavimo tvarkos. Toliau rašto darbe mes bandysime aptarti patį įstatymą, bei pakomentuoti atskirus jo straipsnius.

POLITINIŲ PARTIJŲ FINANSAVIMAS LIETUVOJE

Kad būtų aiškiau ir paprasčiau, aptariant šį klausimą, mes iš įstatymo imsime atskirus straipsnius ir juos bandysime komentuoti. Taigi, pirmame straipsnyje aptariama pati įstatymo paskirtis tai : „įstatymo tikslas – užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisėtumą bei viešumą, nustatyti, kaip finansuojamos politinės partijos bei politinės kampanijos, ir sukurti veiksmingą bei skaidrią politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolę.

Šis įstatymas nereglamentuoja politinių partijų, kurios pagal

Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2004/2003 „Dėl reglamentų, reglamentuojančių politines Europos partijas, ir šių partijų finansavimo taisyklių“ 2 ir 3 straipsnius laikomos Europos politinėmis partijomis ir kurių buveinė yra ne Lietuvos Respublikoje, finansavimo ir šio finansavimo kontrolės“.

Kaip matome, jau pačiame įstatyme išskiriamas straipsnis, kuriame paminėtas reglamentas, pagal kurį nustatomos Europos partijos ir jų finansavimas. Žinoma šiuo įstatymu stengiamasi žvelgti į priekį ir į tai, kad yra galimybė tokioms partijos įsikurti ir Lietuvoje.

Kadangi partijų finansavimas pagrinde aktualus politinių kompanijų, oo tiksliau rinkimų metu, todėl šiame įstatyme yra išskiriamas pats finansavimas ir jo šaltiniai pačių kompanijų metu:

„1. Politinės partijos ir politinės kampanijos finansuojamos lėšomis, gautomis iš šiame įstatyme nurodytų šaltinių. Politinės partijos lėšos, skirtos politinei partijai ir politinei kampanijai finansuoti, turi būti laikomos Lietuvos Respublikoje registruoto banko sąskaitoje. Visos išlaidos, skirtos politinei kampanijai finansuoti, apmokamos tik iš šioje sąskaitoje esančių lėšų.

2. Politinių partijų finansavimo šaltiniai yra nuolatiniai (laikotarpiu tarp politinių kampanijų ir politinės kampanijos laikotarpio įprastiniai šiai politinei partijai finansavimo ššaltiniai) ir politinės kampanijos finansavimo šaltiniai.

3. Nuolatiniai politinės partijos finansavimo šaltiniai yra:

1) politinės partijos nario mokesčiai;

2) valstybės biudžeto dotacijos ir politinės kampanijos dalies išlaidų kompensacija;

3) lėšos, politinės partijos gautos iš šio įstatymo 14 straipsnyje nurodytos kitos jos veiklos;

4) tarptautinių organizacijų, kkurios narė yra Lietuvos Respublika arba Lietuvos Respublikos politinė partija, politinėms partijoms mokamos dotacijos;

5) šiuo įstatymu nustatytos aukos;

6) Lietuvos Respublikoje registruotų bankų paskolos politinei partijai.

4. Politinės partijos nario mokesčių dydžio nustatymo, mokėjimo ir naudojimo tvarka nustatoma politinės partijos įstatuose. Nario mokesčiai yra:

1) stojamasis nario mokestis;

2) periodinis nario mokestis.

5. Partijos įstatuose gali būti nustatyti ir kiti, šio straipsnio 4 dalyje nenurodyti, nario mokesčiai.

6. Politinės partijos politinės kampanijos finansavimo šaltiniai yra:

1) nuosavos politinės partijos lėšos, gautos iš politinės partijos finansavimo šaltinių ir naudojamos partijos, partijos iškeltų kandidatų sąrašų bei partijos iškeltų kandidatų politinėms kampanijoms finansuoti;

2) politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos gaunamos aukos;

3) politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos iš Lietuvos Respublikoje registruotų bankų gaunamos paskolos.

7. Draudžiama finansuoti politines partijas ar politines kampanijas kitomis ššiame straipsnyje nenurodytomis lėšomis“.

Taigi pačiame įstatyme yra konkrečiai nurodomi finansavimo šaltiniai, kuriais gali partijos remtis kompanijų metu. Be to paskutinis straipsnis kategoriškai nurodo, kad draudžiama naudoti bet kokias kitas lėšas, kurios nenurodytos šiame įstatyme.

Be to daugelio kompanijų metu būdavo naudojamos taip vadinamos aukos, tai kai koks nors asmuo kaip ir paaukodavo partijai vieną ar kitą sumą. Šitokiu būdu būdavo galima per kitus asmenis išplauti nešvarius pinigus, bei juos panaudoti kompanijos metu siekiant savanaudiškų tikslų. Šiame įstatyme yra numatytos aukos bei ttos lėšos, kurios negali būti priimtinos kaip aukos, tai:

„Vienas fizinis asmuo, nurodytas šio įstatymo 12 straipsnyje, per kalendorinius metus gali paaukoti vienai politinei partijai ne didesnę kaip 300 MGL dydžio auką. Jeigu tais pačiais metais vyksta politinė kampanija, fizinis asmuo vienam savarankiškam politinės kampanijos dalyviui gali paaukoti per šią politinę kampaniją ne didesnę kaip 300 MGL dydžio auką. Jeigu vienas fizinis asmuo per vieną politinę kampaniją politinės kampanijos dalyviui (dalyviams) paaukoja daugiau kaip 10 procentų savo praeitais metais gautų pajamų, apie tokį aukotoją ir jo auką (aukas) turi būti paskelbiama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) išvadoje“.

Šiuo straipsniu siekiama išvengti nepagrįstai didelių aukų. Pasitaikydavo atvejų, kad asmuo, paaukojęs partijos kompanijai pinigus, savo metinėje deklaracijoje nurodydavo menkesnes pajamas, negu jis buvo paaukojęs partijai kompanijos metu.

„Fiziniai asmenys, paaukoję 100 ir daugiau kaip 100 litų vertės auką, ir visi aukojusieji juridiniai asmenys privalo būti paviešinami. Priimant auką, turi būti užpildomas aukos lapas. Aukotojo vardas, pavardė ir savivaldybė, kurioje jis gyvena, o juridinio asmens pavadinimas, savivaldybė, kurioje yra jo buveinė, politinės kampanijos iždininko turi būti paskelbiami ne vėliau kaip per 5 darbo dienas politinės kampanijos laikotarpiu ir ketvirčio pabaigoje kitu laikotarpiu Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto tinklalapyje skelbiamame viešame aukotojų ssąraše. Dėl fizinio asmens, paaukojusio iki 100 litų vertės auką ir pageidaujančio likti nepaviešinto, taip pat užpildomas aukos lapas, kuriame nurodomi aukotojo asmens duomenys: vardas ir pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta. Fizinio asmens, paaukojusio iki 100 litų vertės auką ir nesutinkančio, kad jo asmens duomenys būtų paviešinti, asmens duomenis viešinti draudžiama“.

Tai taip pat žymiai sumažina riziką taip vadinamų „nežinomų aukotojų“, vadinasi negalima pasinaudoti aukotojo anonimiškumu ir tuo būdu pervesti nešvarius pinigus partijos kompanijai.

„Fizinių asmenų piniginės aukos, kurios viršija 1000 litų, ir visos juridinių asmenų piniginės aukos privalo būti aukojamos tik banko pavedimu.

Vienas juridinis asmuo, nurodytas šio įstatymo 12 straipsnyje, per finansinius metus gali paaukoti vienai politinei partijai ne didesnę kaip 300 MGL dydžio auką. Jeigu tais pačiais metais vyksta politinė kampanija, juridinis asmuo vienam savarankiškam politinės kampanijos dalyviui per šią politinę kampaniją gali paaukoti ne didesnę kaip 300 MGL dydžio auką.

Auka laikoma priimta, kai politinės kampanijos iždininkas, patikrinęs, ar gauta auka atitinka šio įstatymo reikalavimus, užregistruoja auką ir aukos davėjui įteikia (išsiunčia) aukų lapą. Politinės kampanijos iždininkas gali kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją ir turi teisę gauti informaciją, kuri reikalinga priimti sprendimą, ar auka atitinka šio įstatymo reikalavimus.“

Šiais straipsniais stengiamasi užkirsti vieno ar kito asmens įtakai tai ar kitai ppartijai siekiant savanaudiškų tikslų. Pasitaiko atvejų, kad partijos yra išlaikomos vienos ar kitos finansinės grupuotės, tokiu atveju, vadovaujantis įstatymų tai grupuotei žymiai sunkiau skirti lėšas ir tuo pačiu daryti įtaką vienai ar kitai partijai.

Toliau įstatyme aptariamos tai vadinamos nepriimtinos aukos, tai yra tokios aukos, kurių partijos negali naudoti ir priimti savo kompanijos metu:

„Draudžiama naudoti politinėms partijoms ar politinėms kampanijoms gautas aukas, kurios neatitinka šio įstatymo reikalavimų. Jei tokios aukos buvo gautos ir aukotojas yra žinomas, per 5 darbo dienas nuo tokios aukos gavimo dienos jam turi būti raštu pasiūloma atsiimti auką, nurodant atsisakymo priimti auką priežastis. Jeigu aukotojas yra nežinomas arba žinomas aukotojas per 3 darbo dienas nuo rašytinio pranešimo apie pasiūlymą atsiimti auką grąžinamos aukos nepriima, politinės kampanijos dalyvis per 5 darbo dienas privalo ją perduoti turinčiam teisę teikti labdarą juridiniam asmeniui, o šis šias lėšas privalo panaudoti labdarai.

Politinių partijų bei politinių kampanijų dalyvius finansuoti per trečiuosius asmenis draudžiama“.

Taip pat įstatyme aptariama aukotojo sąvoka, tačiau tikriausiai labiausiai aktualu, ką įstatymas pasisako apie biudžetinį partijų finansavimą. Kaip jau ne kartą minėjome, dėl šio finansavimo kildavo labai daug diskusijų ir ne tik tarp pačių partijų atstovų, bet ir visuomenėje.

Taigi įstatymas pasisako sekančiai:

„1. Politinės partijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti

dotacijų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.

2. Politinei partijai iš valstybės biudžeto skiriamos dotacijos dydis nustatomas šia tvarka:

1) sumuojant tik tuos rinkėjų balsus, kurie buvo paduoti už tų politinių partijų, kurioms pagal šio straipsnio 3 dalį gali būti skiriama valstybės biudžeto dotacija, kandidatus, nustatomas visų balsų skaičius;

2) vieno rinkėjo balso pusės metų finansinis koeficientas nustatomas pusę valstybės biudžeto dotacijos dalijant iš visų rinkėjų balsų skaičiaus;

3) politinei partijai skiriama valstybės biudžeto pusmetinė dotacija nustatoma vieno rinkėjo balso pusės metų finansinį koeficientą padauginus iiš rinkėjų, padavusių savo balsus už šios politinės partijos kandidatus, balsų skaičiaus.

3. Valstybės biudžeto dotacija paskirstoma toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo rinkimuose, savivaldybių tarybų rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstoma valstybės biudžeto dotacija ir kurioms įstatymų nustatyta tvarka nėra sustabdyta teisė gauti valstybės biudžeto dotaciją.

4. Valstybės biudžeto dotacija yra paskirstoma pagal Seimo rinkimų, savivaldybių tarybų rinkimų (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakartotinio balsavimo), kuriuose išrinktų kkandidatų įgaliojimai nėra nutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta buvo užimta nerengiant rinkimų, galiojančius rezultatus:

1) paskutinių Seimo rinkimų, savivaldybių tarybų rinkimų daugiamandatėse rinkimų apygardose. Tuo atveju, kai keltų kandidatų sąrašas yra koalicinis, gautų balsų skaičius politinėms partijoms paskirstomas proporcingai koaliciniame ssąraše esančių kandidatų skaičiui;

2) paskutinių rinkimų, paskutinių pakartotinių rinkimų, paskutinių naujų rinkimų Seimo vienmandatėse rinkimų apygardose. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms;

3) paskutinio pakartotinio balsavimo Seimo vienmandatėse rinkimų apygardose. Jeigu pakartotinis balsavimas, išrinkus Seimo narį rinkimuose, pakartotiniuose rinkimuose ar naujuose rinkimuose, nebuvo rengiamas, tai vietoj pakartotinio balsavimo rezultatų imami paskutiniai rinkimų, pakartotinių rinkimų ar naujų rinkimų rezultatai šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms.

5. Politinės partijos valstybės biudžeto dotacijos dydį šiame straipsnyje nustatyta tvarka nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir lapkričio 15 dienos apie tai pateikia pažymą Finansų mministerijai.

6. Finansų ministerija, vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis, kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte numato asignavimus politinėms partijoms. Finansų ministerija, vadovaudamasi Vyriausiosios rinkimų komisijos pateikta pažyma, valstybės biudžeto dotacijos dalį, skirtą politinei partijai, perveda į jos sąskaitą ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šio straipsnio 5 dalyje nurodytų terminų pabaigos.

Kadangi įstatymas gana griežtai ir aiškiai nustato valstybinę dotaciją partijų kompanijoms, todėl ypatingai komentuoti šių straipsnių nereikia.

Žinoma pačiame įstatyme yra smulkiai aprašyta, kaip turėtų būti kkompensuojamos partijų išlaidos vienos ar kitos kompanijos metu, kaip turi būti skaičiuojamos bei užpajamuojamos gautos lėšos, tačiau tai yra labai plati tema ir šiame trumpame rašto darbe mums nepavyktų išdėstyti visų šių klausimų.

IŠVADOS

Žinoma pats partijų finansavimas tai labai įdomi tema, kuria galima diskutuoti labai plačiai. Kaip žinoma iš patirties, beveik visose valstybėse, o tikriausiai ir visose, kuriose yra daugiapartinės sistemos, partijos turi būti finansuojamos vienu ar kitu būdu. Kaip jos turi būti finansuojamos, tai kiekvienos valstybės politikos sprendimas. Nedemokratiškose šalyse, kur vyrauja vienpartinė sistema, partijos finansuojamos pagrinde iš valstybės lėšų, kitur, kaip ir Lietuvoje valstybė tik iš dalies finansuoja partijas jų kompanijų metu. Pačio idealiausio varianto ko gero surasti nepavyktų, kadangi tai kiekvienu atskiru atveju priklauso nuo tos valstybės piliečių mąstymo, jų mentaliteto ir susiklosčiusių istorinių tradicijų. Žinoma norint užkirsti nelegalaus ir nusikaltėliško kapitalo intervenciją į partinį gyvenimą, tuo pačiu ir į valstybės valdymą, būtina partijų finansavimą padaryti kiek galima labiau skaidresnį. Žinoma reikalingas ir pačios valstybės finansavimas partijoms, nes nesant to, partijai norint egzistuoti, o neturint lėšų, visada atsiras viena ar kita jėga, siekianti savanaudiškų tikslų, kuri galės savo turimas lėšas investuoti į partijas. Tokiu būdų gali susiklostyti pavojinga situacija, kad valstybės valdyme pradės dalyvauti asmenys, kurie savo finansus ssusikrovė nusikaltėliškais metodais. Siekiant to išvengti, reikalinga, kad būtų tinkama įstatyminė bazė, kuri užtikrintų tinkamą partijų finansavimą.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992 m.

2. Europos parlamento ir tarybos reglamentas (EB) Nr. 2004/2003, dėl reglamentų, reglamentuojančių politines Europos partijas, ir šių partijų finansavimo taisyklių 2003 m. lapkričio 4d.

3. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas 2004 m. rugpjūčio 23 d. Nr. IX-2428 Vilnius

4. Friederych A. Von Hayek, Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė, II d. Laisvosios visuomenės politinė tvarka, 1999 m. Eurigmas, Vilnius.