Prezidentinio ir pusiau prezidentinio valdymo lyginamoji analize

Turinys

Įvadas 2

I. Prezidentizmas 3

I.1 Prezidentizmo apibrėžimas 3

I.2 Stabilumo problema 3

I.3 Kitos prezidentizmo problemos 4

I.3.1 Prezidentų perrinkimas 4

I.3.2 Dvipartinio prezidentizmo pranašumas prieš daugiapartinį 4

I.3.3 Nesutampantys rinkimai 5

II. Pusiau prezidentizmas 5

II.1 Pusiau prezidentizmo samprata 5

II.2 Parlamento daugumos įtaka stabilumui 6

II.3 Stiprus ir silpnas prezidentas 7

II.4 Prezidentų ir ministrų pirmininkų konfliktas 8

III. Pavojai demokratijos stabilumui 8

Išvados 10

Literatūros sąrašas 11ĮVADAS

Daug metų praleidusi TSRS sudėtyje Lietuva jau daugiau kaip dešimtmetį yra nepriklausoma. Atkūrusi nepriklausomybę mūsų valstybė turėjo nedelsiant pasirinkti institucijų sąrangos modelį. Šio modelio pasirinkimas yra ypač reikšmingas – ir reikšmingas pirmiausia demokratijos

stabilumo požiūriu.

Institucijų sąrangos modelis gali tapti visos politinės ssistemos stabilumo garantu arba prisidėti prie jos pokyčių. Demokratinės valstybės atveju nuo sistemos stabilumo priklauso ir pačios demokratijos stabilumas. Ši institucinio modelio įtaka stabilumui gali būti dar didesnė jaunose demokratinėse valstybėse, kur politinė praktika dar visiškai nenusistovėjusi. Atsiranda netikėtų ir potencialiai pavojingų sprendimų bei konfliktų galimybė, politiniams veikėjams kyla daugiau paskatų mėginti iš naujo apibrėžti institucijų galių ribas. Todėl Lietuvai ši tema ypač aktuali.

Demokratijos stabilumo aspektu pusiau prezidentinis valdymo modelis yra kur kas prieštaringesnis negu prezidentinis. Jis ypač atviras įįvairioms galimybėms, jo „žaidimo taisyklės“ gali būti įvairiai taikomos pagal konkrečią politinę padėtį, be to, jos suteikia daugiau laisvės politiniams sprendimams.

Taigi šiame darbe pabandysiu išdėstyti pagrindinius prezidentinio ir pusiau prezidentinio valdymų bruožus, pabandysiu apibendrinti šių sistemų privalumus ir trūkumus, panašumus iir skirtumus.I. PREZIDENTIZMAS

I.1 Prezidentizmo apibrėžimas

Apibrėžti šį valdymo modelį iš tikrųjų nėra taip paprasta. Tikrai negalime teigti, kad visose prezidentinėse valstybėse šis modelis yra visiškai vienodas. Atsiranda daug ir įvairių atmainų kokiai nors šaliai ką nors pasiskolinus iš kitos sistemos, tačiau visų šių aspektų nagrinėjimas veikiausiai neatneštų daugiau aiškumo, o tik dar labiau supainiotų. Todėl protingiausia būtų aptarti grynai prezidentinę sistemą.

Pirmasis prezidentinės sistemos skiriamasis kriterijus – tiesiogiai arba beveik tiesiogiai visuotiniai valstybės vadovo rinkimai nustatytam laikotarpiui (kuris gali įvairuoti nuo ketverių iki aštuonerių metų). Tačiau ši sąlyga jokiu būdu nėra vienintelė, nes pavyzdžiui Austrijos, Islandijos ar Airijos prezidentai nors ir renkami tiesioginiuose rinkimuose yra tik “fasadiniai” prezidentai, ir šios šalys tvarkosi grynai kaip parlamentinės sistemos. Dar vienas kriterijus- tas, kad pparlamentas neturi jokios galios nei skirti, nei atšaukti vyriausybės, arba vykdomosios valdžios. Visa ta galia priklauso būtent prezidentui. Jis gali savo nuožiūra skirti ir atleisti kabineto narius. Šis kriterijus nebus pažeistas jei parlamentas turės galią pareikšti nepasitikėjimą atskirais kabineto ministrais, tačiau bet kuriuo atveju tik prezidentas paskirsto kabineto postus taip, kaip jam atrodo tinkama. Trečiasis kriterijus, galima teigti, yra tarsi antrojo dar griežtesnė forma. Trumpai tariant, valstybės vadovas turi būti ir vyriausybės vadovas, tačiau tai nereiškia, kad prezidentas užima ministro ppirmininko vietą, jis tiesiog vadovauja vykdomajai valdžiai. Kai visos šios sąlygos yra tenkinamos tada neabejotinai turime grynai prezidentinį valdymą.I.2 Stabilumo problema

Šiandien grynai prezidentinių valstybių Europoje praktiškai nėra. Visos jos susibūrusios daugiausia Lotynų Amerikoje. Apskritai kalbant, prezidentizmas šiose valstybėse pasirodė itin prastai, išskyrus Jungtines Valstijas. Jungtinės Valstijos- tai originalas, pagal kurį sukurtos visos kitos prezidentinės sistemos. Ir kaip tik todėl atsiranda labai prieštaringas klausimas. Kodėl visose valstybėse, priešingai negu JAV, prezidentinės sistemos buvo tokios trapios? Tikriausiai Lotynų Amerikoje prezidentinio valdymo sunkumai labiausiai sietini su ekonomikos sąstingiu, ypač išsiskiriančia nelygybe, ir socialiniu- kultūriniu palikimu. Bet nemažiau svarbus dalykas yra tas, kad šie prezidentai jokiu būdu nėra tokie visagaliai, kokie gali atrodyti. Įgyvendindami politiką ir ieškodami paramos, jie susiduria su daugybe sunkumų. Amerikos sistema veikia tiesiog nepaisydama konstitucijos. Pagrindinės priežastys to, kad partijos beveik visada randa kompromisą yra: ideologinis neprincipingumas, silpnos ir nedrausmingos partijos bei į vietoves orientuota politika. Tai reiškia, kad Kongreso nariai siekdami kuo geriau atsovauti savo rinkėjui dažnai nesilaiko savo partijos ideologijos. Todėl, mano manymu, Sartori G. nuomonė šiuo klausimu visiškai teisinga: “Amerikos sistema veikia (savotiškai ir nepakartojamai), nes amerikiečiai atkakliai verčia ją veikti. Tai taip paprasta ir tuo pačiu – sudėtinga. Juk iš tikrųjų amerikiečių konstitucinė mašina yra sukonstruota ttaip, kad strigtų, – šis trūkumas visa savo grožybe atsiskleidžia, kai jų prezidentizmas eksportuojamas svetur.”

O apskritai kalbant, šio mazgo išnarplioti galbūt net neįmanoma. Juanas Linzas ir kiti žymūs jo sekėjai padarė išvadą, kad išeitis Lotynų Amerikai veikiausiai yra ne prezidentizmo tobulinimas, bet visiškas jo atsisakymas, jo vietoje įvedant parlamentinę valdymo formą. I.3 Kitos prezidentizmo problemos

I.3.1 Prezidentų perrinkimas

Šiandien pasaulyje kyla daug ginčų dėl prezidento kadencijos trukmės ir jo perrenkamumo. Pavyzdžiui Čilėje prezidento kadencija siekia net aštuonerius metus, o Meksikoje, Filipinuose ir Nikaragvoje- šešeri metai. Prezidento kadencijos trukmė ir perrinkimo galimybė iš tiesų gali įtakoti prezidento darbą. Pirmiausia dėl to, kad perrinkimas gali palengvinti virsti diktatoriumi. Ir antra, prezidentai, galintys dar kartą imtis šių pareigų, kadenciją gali baigti vykdydami savo perrinkimo kampaniją, kai tuo tarpu vienos kadencijos prezidentai tiesiog dirba savo darbą. Tačiau blogiausia tai, kad į visiems šiems argumentams galima puikiai oponuoti. Vienos kadencijos prezidentas negali žadėti savo rėmėjams globos ateityje, o darant reformas jam neišvengiamai tenka skubėti. Ir taip pat perrinkimas turi būti kaip atlygis gerai dirbančiam valstybės vadovui, gero prezidento neišnaudojimas yra paprasčiausiai didelis nuostolis. I.3.2 Dvipartinio prezidentizmo pranašumas prieš daugiapartinį

Iš tiesų kaip rodo politinė praktika prezidentizmas sunkiai dera su daugiapartiškumu. Šiandien tik Čilė įstengia veikti kkaip daugiapartinė prezidentinė valstybė. Parlamento daugumai susipriešinus, prezidentinėms vyriausybėms kur kas lengviau suklupti esant daugiapartinei, o ne dvipartinei situacijai. Parlamentinėje sistemoje ministras pirmininkas susikuria sau daugumą, į koalicinę vyriausybę įtraukdamas tiek partijų kiek jam reikia. Prezidentai to padaryti negali, o jeigu jie yra mažumos prezidentai tai ir lieka su savo vargais ir turi ieškoti daugumos kiekviename savo žingsnyje. Iš tiesų prezidentui rasti kompromisą su parlamentu kur kas lengviau kai ideologinis, įvairių pažiūrų ir įsitikinimų susiskaldymas yra kuo mažesnis. O ta mažesnį susiskaldymą gali duoti būtent dvipartinė sistema, o ne daugiapartinė. I.3.3 Nesutampantys rinkimai

Nesutampantys ir asinchroniški prezidento ir parlamento rinkimai taip pat labai diskutuotinas klausimas. Kaip jau žinome prezidentizme daugumos poreikis tikrai nemažas, o tą pačią daugumą lengviau gauti, kai rinkimai vyksta vienu metu, o ne skirtingu laiku. Ir vienas ir kitas atvejis turi savo privalumų ir trūkumų. Nuolat skirtingu laiku vykstantys rinkimai leidžia ir tiesiog verčia politinę bendruomenę prisitaikyti prie visuomenės pokyčių, politikams tenka būti aktyviems. Tačiau toks suskaidymas dar labiau apsunkina prezidentinių sistemų daugumos poreikio patenkinimą. Šios problemos įspręsti vienareikšmiškai galima sakyti neįmanoma. Tiesiog jei manome, kad valdymo pajėgumas ne toks svarbus dalykas, kaip atsižvelgimas į visuomenės nuomonę, tuomet pirmenybę reikėtų teikti nesutampantiems rinkimams. Bet jei manome, kad

veikianti ir atsakinga vyriausybė yra svarbiau tuomet turėtume rinktis sinchroniškus rinkimus.II. PUSIAU PREZIDENTIZMAS

II.1 Pusiau prezidentizmo samprata

Pusiau prezidentizmo apibrėžimas dėl ypač didelės atvejų įvairovės yra labai sudėtingas. Tai vienas iš jauniausių valstybės valdymo modelių, todėl dėl jo vietos ir svarbos institucinių modelių klasifikacijoje dar kyla daug prieštaravimų. Esminis institucinis bruožas, skiriantis pusiau prezidentinį modelį nuo prezidentinio ir parlamentinio yra valdžios pasidalijimas: vykdomąją valdžią dalijasi prezidentas ir ministras pirmininkas. Kaip ir prezidentizmo atveju, prezidentas paprastai renkamas tiesiogiai arba bent jau ne parlamento, jjo kadencija faktiškai yra fiksuota, o įgaliojimai nėra vien simboliniai. Kita vertus, pusiau prezidentizmas skiriasi ir nuo prezidentizmo: vyriausybei vadovauja realią galią turintis ministras pirmininkas, jos įgaliojimų laikas nėra fiksuotas, ji priklauso nuo parlamento pasitikėjimo, prezidentas paprastai turi galių tam tikromis sąlygomis paleisti parlamentą. Kad šio modelio apibrėžimas būtų kaip galint labiau aiškesnis reikėtų pasinaudoti kitų žymių analitikų mintimis ir apibrėžimais.

Pagal M. Duverger klasikinį apibrėžimą politinis režimas laikytinas pusiau prezidentiniu, jei jį sukūrusioje konstitucijoje dera trys elementai: (1) prezidentas renkamas vvisuotiniais rinkimais; (2) jis turi gana svarbių galių; (3) jis dalijasi valdžią su ministru pirmininku ir ministrais, kurie turi vykdomosios valdžios bei vyriausybės galių ir gali išlikti savo poste tik tol, kol parlamentas jais nereiškia nepasitikėjimo.

Matthew Shugartas ir Johnas CCarey apibūdindami pusiau prezidentizmą atmetė bendrą apibrėžimą ir suskaidė šią rūšį į du tipus: premjerinį- prezidentinį ir prezidentinį- parlamentinį. Pirmajame vykdomosios valdžios vadovas yra renkamas visuotinais rinkimais, tačiau kitaip negu prezidentizme, nebūtinai yra vienintelis “vadovas”, o turi tartis ir bendradarbiauti su premjeru, kuris vadovauja vyriausybei. Prezidentas taip pat gali turėti įvairių politinių galių: teikti įstatymą referendumui ar teisminei peržiūrai, dalyvauti teikiant premjero, ministro ar kitų pareigūnų kandidatūras, paleisti parlamentą. Jeigu prezidentas turi galią savo vienašališka nuožiūra atstatydinti ministrus, tai tokia sistema jau yra nebe premjero—prezidento, bet prezidento—parlamento režimas.

Na o Giovanni Sartori ieškodamas apibrėžimo išskiria tokias būdingiausias savybes ir bruožus. Valstybės vadovas turi būti nustatytai kadencijai renkamas – tiesiogiai arba netiesiogiai- visuotiniu balsavimu. Prezidentas valdžia dalijasi su premjeru tokiu būdu būdamas ddalimi dualistinės valdžios, kurios pagrindiniai skiriamieji kriterijai yra: (1)prezidentas yra nepriklausomas nuo parlamento, bet negali valdyti vienas, jo valia turi būti pareiškiama tarpininkaujant vyriausybei, (2) ministras pirmininkas bei jo kabinetas yra nepriklausomi nuo prezidento, nes jie priklauso nuo parlamento, jie turi paklusti parlamento pasitikėjimui arba nepasitikėjimui, (3) pusiau prezidentizme dualistinė valdžios struktūra vykdomojoje valdžioje leidžia įvairias galių pusiausvyras bei dominavimo poslinkius, griežtai laikantis sąlygos, kad yra išlaikytas vykdomosios valdžios kiekvienos sudedamosios dalies “autonomijos potencialas”.

Apskritai kalbant, nagrinėjant pusiau prezidentizmą įvairiais pprezidento ir premjero santykių aspektais darosi aišku, kad pusiau prezidentizmui iš prigimties būdinga labai svarbi valstybės valdyme prezidento ir ministro pirmininko konflikto galimybė.II.2 Parlamento daugumos įtaka stabilumui

Stabili parlamento dauguma, kuri remtų ministrą pirmininką, yra būtina stabilaus pusiau prezidentizmo sąlyga. Kaip aiškėja iš šio institucinio modelio apibrėžimo, parlamentas turi palaikyti ministrą pirmininką. Tačiau kokios daugumos reikalingos pusiau prezidentizmo veikimui. Reikia pabrėžti, kad aiški parlamento dauguma, nors būtina, tačiau nepakankama sąlyga pusiau prezidentizmo stabilumui. Netgi tuomet, kai parlamento daugumą sudaro prezidento rėmėjai, viena iš nestabilumo priežasčių gali būti koalicijos nepatikimumas. Dar didesnė nestabilumo tikimybė, kai parlamento dauguma yra priešingos politinės orientacijos negu prezidentas. Kabinetas gali atsisakyti pripažinti prezidentui teikiamas galias, net jei jas formaliai suteikia konstitucija, o prezidentas gali išnaudodamas konstitucijos suteiktas galimybes ignoruoti kabineto sprendimus arba, formuodamas kabinetą, neįtraukti kai kurių partijų. Akivaizdu, kad šiuo atveju svarbiausios tampa konstitucijos nuostatos, nustatančios prezidento galių apimtis bei kabineto ir parlamento priklausomybę nuo jų.

Apskritai galima daryti išvadą, kad koalicinė parlamento dauguma tam tikromis sąlygomis gali sukurti nestabilumą ir tuose pusiau prezidentinės politikos tipuose, kurie laikytini gan stabiliais. Todėl norint atsakyti į klausimą „kokia dauguma?“, reikia atsakyti į klausimą „kokia koalicija“? O koalicija čia iš tikrųjų bus tinkamiausia tokia, kurioje bus mažiausias partijų skaičius iir partijos sutars dėl politikos prezidento atžvilgiu. Toks kuo mažesnis parlamento daugumos susiskaidymas ir pasiskirstymas leidžia jai būti programiškai patvariai. Ir kaip tik dėl šio aspekto galima tvirtinti, kad stabilumą geriausiai užtikrina ne koalicija, bet daugumą parlamente turinti viena partija — tačiau tarp demokratinių pusiau prezidentinių valstybių tai itin retas atvejis.II.3 Stiprus ir silpnas prezidentas

Politinės pusiau prezidentizmo teorijos dar tik pradeda formuotis lyginant su kitais valdymo modeliais, tačiau jau galima apžvelgti pusiau prezidentizmo praktiką.

Lietuvoje pusiau prezidentizmo tradicijų formavimuisi didžiausią įtaką turėjo pirmojo prezidento valdymas. Šį postą užėmus Algirdui Brazauskui pradėjo formuotis „prezidento- stebėtojo“ įvaizdis. A. Brazauskas, iki rinkimų vadovavęs LDDP partijai, tapęs prezidentu nesistengė naudotis geras ryšiais su valdžioje buvusia savo partija. Buvo sudarytos puikios galimybės atsirasti stipriam Prezidentui, tačiau A. Brazauskas jomis nepasinaudojo. Centrine politinės sistemos figūra tapo Ministras Pirmininkas Adolfas Šleževičius. Vėliau po 1996 m. rinkimų pagrindine politinės sistemos figūra išliko premjeras. Ryžtingai ir staigiai prezidentas savo įgaliojimais pasinaudojo vos keleta kartų ( 1996m prezidentas sugebėjo atstatydinti premjerą A. Šleževičių ), praktiškai visą laiką atliko simbolines ir ceremonines pareigas.

O štai antrasis prezidentas pasirinko kitokį valdymo stilių. Valdas Adamkus, nors gavo gerokai mažesnę daugumą už A. Brazauską, iškart ėmė reikštis kaip tikrai aktyvus Lietuvos prezidentas. Kartu nuo pat jjo išrinkimo atsirado pirmųjų skilimo su jį parėmusia dauguma požymių. V.Adamkus nuo pat savo kadencijos pradžios sumaniai naudojosi Konstitucija, imdamasis aktyvių veiksmų ne tik Konstitucijos priskirtoje užsienio politikos srityje, bet ir vidaus politikoje, teisias nominuoti kai kuriuos pareigūnus. Prezidentas tapo svarbi politinės sistemos figūra. Toks Prezidento aktyvumas sukėlė konfliktų su Seimo dauguma bei jos vyriausybe. Kaip ir A. Brazauskui taip ir V. Adamkui pavyko pasiekti, kad premjeras, nors ir remiamas Seimo daugumos, paliktų savo postą. Taigi galime konstatuoti, kad V. Adamkus įtvirtino žymiai aktyvesnio prezidento praktiką. Tai galbūt labiausiai lėmė jo asmeninės savybės.

Apibendrinant galime pasakyti, kad praktikoje itin ryškus prezidentų kaip asmenybių vaidmuo: prezidentai sugebėdavo išlikti stiprūs netgi tada, kai turėdavo dalintis valdžia su opoziciniu parlamentu, arba mieliau likdavo nuošalyje, net ir tuomet kai turėdavo galimybę tapti labai efektyviais parlamentinės daugumos lyderiais.II.4 Prezidentų ir ministrų pirmininkų konfliktas

Prezidento ir ministro pirmininko konfliktai pusiau prezidentizme kyla esant ne tik skirtingų daugumų, bet ir tos pačios daugumos išrinktiems prezidentams ir ministrams pirmininkams. Toks konfliktus skatina jau pats dviejų vadovų egzistavimas, nesuderinamos asmeninės ambicijos, skirtingi požiūriai į tikslų siekimą ir panašūs dalykai. Trumpa Lietuvos pusiau prezidentizmo istorija jau leidžia pateikti tokių pavyzdžių. Lietuvos Prezidentas A. Brazauskas, nors faktiškai išrinktas tos pačios daugumos

kaip ir Seimas, nors šį prezidentą rėmė Parlamentas ir Ministras pirmininkas, tačiau jis pasirinko kitą taktika. Prezidentas sugebėjo atstatydinti parlamento daugumos remiamą Vyriausybę, nors Konstitucija tokių teisių jam nesuteikia. Įdomu tai, kad situacija beveik pasikartojo ir su naujuoju Prezidentu V. Adamkumi. Iš pradžių remtas seimo daugumos, vėliau Prezidentas pradėjo konfliktuoti pirmiau su Seimo pirmininku, o vėliau- su Ministru Pirmininku. Konfliktas baigėsi Seimo daugumos remiamos Vyriausybės atsistatydinimu.

Tarp prezidento ir prezidentinės daugumos remiamo premjero nesutarimai nuolat kildavo ir dėl kai kurių mministrų paskyrimo ar atleidimo, taip pat ministerijų pertvarkos. Tai konfliktai kurie, mažina politikos efektyvumą ir vyriausybės atsakomybę – nekalbant jau apie tai, kad prezidento ir vyriausybės konfliktas gali apimti ir parlamentą.

Taigi pusiau prezidentinis institucinis modelis- ypač jei jį įvedančios konstitucijos nestokoja neaiškumų – sukuria paskatų konfliktams. Padėtį blogina ne tik konstitucijų neaiškumai, bet ir nukrypimai nuo išbandytų ir stabilių pusiau prezidentizmo modelių.III. PAVOJAI DEMOKRATIJOS STABILUMUI

Prezidentizme galima išskirti keturis pagrindinius argumentus demokratijos stabilumui. Pirmasis galėtų būti tas, kad prezidentiniai rrežimai remiasi dviguba valdžia, kadangi sunku nuspręsti, kuri institucija- prezidentas ar parlamentas iš principo atstovauja tautos valiai. Dar vienas argumentas tas, kad prezidentai išrenkami iš esmės fiksuotai kadencijai ir šio laikotarpio be ypatingų atvejų negalime sutrumpinti ar prailginti. Tokia fiksuota kkadencija leidžia maksimalizuoti prezidento politikos efektyvumą, tačiau neleidžia minimalizuoti žalos, jeigu prezidentu išrenkamas atitinkamas kandidatas. Prezidentizmas tiesiog nesuteikia galimybės be naujų rinkimų pakeisti prezidentą kitu, kai opozicijos nepasitenkinimas gali atvesti prie perversmo. Trečia problema yra ta, kad kandidatai į šį postą nebūtinai yra asmenys anksčiau susiję su politika, todėl jie gali būti nesiejami su ideologija ar partijos problema, bet sietini su pažadais ir įvaizdžiu , kuriuo tikrai lengva manipuliuoti. Parlamentinėje sistemoje lyderiai dažniausiai tampa partijų lyderiai, daug metų išbuvę politinėje sistemoje, kandidatai į vyriausybės vadovus čia žinomi iš anksto ir yra labiau atsakingi rinkėjams. Prezidentinėje sistemoje prezidentus dažniausiai sunku nubausti dėl riboto jų kadencijų skaičiaus. Dar vienas argumentas yra tas, kad prezidentinėje sistemoje laimėjęs rinkimus kandidatas praktiškai laimi viską, o ppralaimėjęs atvirkščiai- praranda viską, kartais net vadovavimą savo partijai. Dar viena problema, kad kandidatas čia gali būti laikomas savotišku „mesiju“, išgelbėtoju nuo žmones supančių problemų, tokiu atveju gauna didelę visuomenės paramą, kuri yra taip pat labai reikšminga.

Pusiau prezidentizmo atveju trūkumas yra tik vienas iš jau minėtų. Tai dviguba valdžia. Taip pat dar būtų galima priskirti fiksuotą prezidento kadenciją. Taigi pusiau prezidentizmo pavojai demokratijos stabilumui yra mažesni negu prezidentizme.

IŠVADOS

Pabandžiau apibrėžti pagrindinius abiejų sistemų privalumus ir trūkumus, tačiau ššiandien atsakyti į klausimą, kuri sistema geresnė, prezidentizmas ar pusiau prezidentizmas vis dar labai sudėtinga. Štai Giovanni Sartori eilę metų stringantį lotynų amerikos prezidentizmą siūlo keisti į parlamentarizmą, o prancūzai mielai jį atmetė ir dabar puikiai darbuojasi pusiau prezidentinėje sistemoje. Be to pusiau prezidentizmas kur kas geriau už prezidentizmą tvarkosi su padalytosiomis daugumomis, kas yra ypač svarbu ieškant parlamente bendro ir vieningo sprendimo. Kaip rodo ir visa politinė praktika, valstybės, kurios pasirinko prezidentizmą, ilgą laiką negali susitvarkyti su iškylančiomis problemomis. Prezidento, vyriausybės ir parlamento galios prezidentizme yra gan griežtai apibrėžtos ir, mano manymu, tas bent mažiausio nukrypimo nebuvimas dažniausiai ir sutrukdydavo rasti išeitį iš susiklosčiusios keblios situacijos. Iš tikrųjų galima pabrėžti, kad pusiau prezidentizmas yra kur kas pritaikomesnis nei prezidentizmas, tačiau jis taip pat neišsprendžia visų problemų. Kai kuriais atvejais tai gali būti labai trapi sistema, išvengti ar atsikratyti padalytosios daugumos problemos jai dažnai vis dar būna labai sunku. Taip pat galima daryti prielaidą kad pusiau prezidentizme prezidento galios ypač stipriai priklauso nuo politinių aplinkybių, todėl šios galios labai sunkiai nuspėjamos ir gali kisti itin kontrastingai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. G. Santori Lyginamoji konstitucinė inžinerija, iš anglų k. vertė dr. E. Kūris, Poligrafija ir informatika 2001 m.

2. L. Tallat- Kelpša. Prezidentas ir įstatymų leidyba: Veto tteisės naudojimas Lietuvoje, Politologija 1998, nr. 2

3. A. Lukošaitis Prezidentas Lietuvos politinėje sistemoje: vietos ir galių paieškos, Politologija, 1998 nr. 2

4. V. Pugačiauskas Pusiau prezidentinio institucinio modelio įtaka demokratijos stabilumui: Lietuvos ir Lenkijos lyginamoji analizė, Politologija 1999 n.r.3