Prezidento rinkimai

1. Įvadas į rinkimus

Žmonijos politinėje istorijoje rinkimai jau buvo žinomi senovės Graikijos miestuose – valstybėse (VIII – VI a. pr.Kr.). Viduramžiais kai kuriuose kraštuose būdavo renkami ir karaliai, kaip antai, Lietuvos – Lenkijos valstybėje po Liublino Unijos(1569m.). Tačiau rinkimai, kuriuose dalyvauja visi valstybės piliečiai ir kurių rezultatai yra ypač svarbūs visam vyriausybės ir jos politikos likimui, atsirado palyginti neseniai, tik XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, pradėjus įgyvendinti demokratinį valstybės valdymo būdą.

Pagrindinis demokratinio valdymo principas yra tas, kad suverenitetas ppriklauso žmonėms, valstybei, tautai. Tačiau tauta savo valdžią įgyvendina ne tiesiogiai, bet per renkamus atstovus. Taigi rinkimų paskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas ir valstybės valdžios institucijų suformavimas. Rinkimų procedūros metu valstybės piliečiai – rinkėjai iš daudelio pasiūlytų kandidatų išsirenka tuos asmenis, kuriais labiau pasitiki ir kuriems sutinka suteikti teisę valdyti valstybę.

Valstybės vyriausybė gali būti sudaryta ir be rinkimų, tačiau tokiu atveju tos vyriausybės legitimumas bus pagrįstas ne demokratiška tautos valia, o kitokiais jo užtikrinimo būdais, pavyzdžiui : tradicija, ccharizma ar net atvira prievarta. Tačiau tik rinkimais sudaryta vyriausybė turi patį tvirčiausią pagrindą savo valdžiai pateisinti, nes juos išrinko tauta visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

Kaip tik dėl to šiuolaikiniame pasaulyje rinkimais buvo pradėti naudoti ir tokiose vvalstybėse, kurių niekaip nepavadinsi demokratinėmis. Tose valstybėse rinkimai naudojami ne tautos atstovų išrinkimui, o esamo rėžimo pozicijų sutvirtinimui ir įteisinimui. Rinkimai yra labai patogus būdas nedemokratiškai vyriausybei visuomenės ir kitų valstybių akyse vaizduoti save kaip tikros demokratijos įsikūnijimą.

Taigi rinkimai buvo sumanyti tam, kad būtų galima įgyvendinti demokratiją, tačiau jie buvo pradėti naudoti ir visai kitiems tikslams, toli gražu ne demokratijai įgyvendinti, nes rinkimai labai puiki priemonė valstybės valdžios legitimumui užtikrinti. Tai vyksta dėl to, kad rinkimai yra ištisas įvairių vienas po kito einančių veiksmų procesas, todėl visada yra galimybių kurioje nors vietoje rinkiminį procesą nežymiai pažeisti, suklastoti.

Rinkimų teisė kaip normų visuma reguliuoja visą rinkimų procedūrą. Pagrindinės šios teisės nuostatos akcentuojamos ir detalizuojamos rinkimų bei kituose įstatymuose.

Daugelis valstybių susiduria ssu absentizmu – nedalyvavimu balsavime. Pagrindinės absentizmo priežastys: liga, amžius, atstumas iki rinkimų apylinkės, taip pat tai gali būti traktuojama kaip politinė pozicija. Tai gali būti ir protesto forma siūlomoms reformoms bei kandidatams. Siekiant įveikti absentizmo padarinius leidžiama balsuoti paštu, pagal įgaliojimus, ne rinkimų dieną.

Šiuo savo darbu norėjau išsiaiškinti prezidento rinkimų tvarką, taip pat apžvelgti Lietuvos Respublikos prezidento rinkimus nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo iki šių dienų, bei kitų šalių, taip pat ir demokratijos etalonu laikomos Jungtinių Amerikos Valstijų, prezidento rrinkimus.

2. Dėstymas

2. 1 Prezidento rinkimai svetur

Prezidentas – renkamas valstybės vadovas. Prezidento rinkimai gali būti nacionaliniai, kaip antai Prancūzijoje, netiesioginiai nacionaliniai, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose, daugiapakopiai nacionaliniai, kaip Italijoje, jį gali rinkti parlamentas, kaip Čekijoje, Estijoje.

Tad gal ir pradėsiu nuo demokratijos etalonu laikomų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimai ypatingi kandidatų kėlimu, pirminiais rinkimais. JAV prezidento rinkimai yra netiesioginiai, nes rinkėjai valstijose išrenka 538 rinkikų kolegiją, o rinkikai – prezidentą. Pagal nusistovėjusią tradiciją rinkikai balsuoja už savo partijos kandidatą. Kartais nesurinkę rinkimuose rinkėjų daugumos balsų tampa prezidentais(Bendžaminas Harisonas, Džonas Adamsas), tai nulemia mažas už kandidatus atiduotų balsų valstijose skirtumas, kai laimėjęs gauna visus rinkikų mandatus, o pralaimėjęs – nė vieno.

JAV rinkimuose dalyvauja palyginus nedaug rinkėjų. Mažą rinkėjų aktyvumą lemia:

• Regitracijos sistema. Rinkimams amerikiečiai registruojasi individualiai.

• Politinė kultūra. Amerikiečiai – individualistai, mažai domisi valstybės ir valdymo reikalais, o valdžia jiems nėra svarbi.

• Įsitikinimas, kad viena ar kita partija, kandidatas įtakos jų gerovei neturės.

Ilgą laiką partijos delegatų parinkimą kontroliavo jos vadovai. 1905 m. Viskonsino valstija pareikalavo, kad partijos delegatus išrinktų per valstijų, t. y. pirminius, rinkimus. 1916 m. Pirminiai rinkimai buvo surengti 26 valstijose, partijų vadovai visvien susigrąžino savo įtaką skiriant delegatus. Ir tik 1972 m. Prezidento rinkimams buvo priimtos visai ššaliai galiojančios taisyklės, užtikrinančios galimybes dalyvauti kandidatų kėlimo procese visiems partijos sluoksniams bei balotiruotis daugumos remiamam kandidatui.

Daugiausia rinkikų deleguoja Kalifornija – 54, Niujorkas – 33, Teksasas – 32, o mažiausia – Vermotas, Šiaurės ir Pietų Dakotos, Aliaska – po 3 rinkikus. Prezidentas renkamas JAV piliečių paprasta dauguma. Kandidatas laimėjęs valstijoje paprastai gauna tos valstijos visus rinkikų mandatus.

JAV prezidentas yra valstybės ir vyriausybės vadovas, atstovauja valstybei santykiuose su užsieniu, yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, turi apdovanojimų ir malonės teisę, vadovauja visam federaliniam valdymui, skiria ir atleidžia centrinių žinybų (departamentų) vadovus, federalinius teisėjus, kariuomenės ir laivyno vadus, faktiškai gali pradėti karą. Prezidentas turi teisę per 10 dienų grąžinti Kongresui jo priimtą įstatymą, o prezidento veto gali būti įveiktas tik Kongreso rūmų 2/3 dauguma.

Penktoje Prancūzijos Respublikoje, nuo 1958 metų, įvesta pusiau prezidentinio valdymo sistema. Pagrindinis valdymo bruožas – politinės valdžios koncentracija vykdomosios valdžios rankose. Prancūzijos prezidentas renkamas tiesioginiose nacionaliniuose rinkimuose. Jis savo nuožiūra skiria pjemjerministrą, ministrus, kitus aukščiausius valstybės ir karo pareigūnus, yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, pirmininkauja ministrų tarybos posėdžiuose, sudaro ir ratifikuoja tarptautines sutartis, gali paleisti Nacionalinį susirinkimą ir skirti naujus rinkimus, pateikti įstatymų projektus ir tam tikrus sprendimus referendumui, ypatingomis aplinkybėmis gali perimti visą vykdomąją valdžią. Taigi aukščiausią vykdomąją valdžią PPrancūzijoje turi Prezidentas ir Ministrų Taryba. Nacionaliniai prezidento rinkimai vyksta ne tik prezidentinio valdymo šalyse, bet ir tose,kuriose vykdomoji valdžia yra suskaidyta ir vyriausybė atsakinga parlamentui.

Respublikos tradicijos leidžia rinkti vadovą ne tik visuotiniais rinkimais, bet ir įstatymų leidimo valdžiai, siekiant išvengti autoritarinių valdymo metodų įsigalėjimo. Pažintinę reikšmę turi Lietuvos kaimynų, Baltijos valstybių, prezidentų rinkimai. Estija – parlamentinė respublika. Estijos Respublikos Valstybės susirinkimas renka prezidentą. Prezidento įgaliojimai nėra platūs. Teisę iškelti kandidatą į Respublikos prezidento postą turi ne mažiau kaip 1/5 Valstybės susirinkimo narių dalis. Kandidatu į Respublikos prezidento postą gali būti iškeltas asmuo, ne jaunesnis kaip 40 m. ir esantis Estijos piliečiu nuo gimimo.

Estijos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas Valstybės susirinkimo buvo taisomas. 1992 m. Estijos piliečiai galėjo tiesiogiai išrinkti šalies vadovą. Vienintelis ikikarinės Estijos Prezidentas K.Pats buvo išrinktas parlamento. Tačiau nė vienam kandidatui nepavyko surinkti daugiau kaip 50 procentų rinkėjų balsų. Tad Valstybės susirinkimas išrinko L. Meri šalies prezidentu.

Prezidentai, rinkti parlamento, dažnai turi moralinio vadovo įvaizdį. Parlamentas, rinkdamas prezidentą, užtikrina vykdomosios valdžios kontrolę. Parlamento ir preidento kadencijos gali sutapti arba nesutapti. Sutapus kadencijos laikui prezidentu beveik visada tampa nugalėjusios partijos ar jų koalicijos atstovas.

Šveicarijos prezidento rinkimų sistema turi savų ypatybių. Federacinis susirinkimas susideda iš Nacijos tarybos (200) ir Kantonų

tarybos (46 nariai). Federacijos tarybos 7 narius renka parlamentas. Federacinei tarybai vadovauja federalinis prezidentas. Jis renkamas Jungtiniame Federaciniame susirinkime vieneriems metams. Federacinis prezidentas yra tik kolegialus Federacijos tarybos pirmininkas. Todėl atvira abipusė federacijos narių kritika yra neįmanoma.

2. 2 Prezidento institucija Lietuvoje

Žlugus monarchistinei idėjai ir atkūrus Lietuvos valstybę buvo nutarta steigti prezidento instituciją. Jos atsiradimą įtakojo kolegialus Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas. Valstybės Taryba atsirado 1918 m. liepos mėn. pakeitus Lietuvos Tarybos pavadinimą. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose yra užfiksuota valstybės prezidento rrinkimo tvarka, jį renka Valstybės Taryba, ir kompetencija: sutarčių ir įstatymų skelbimas, ministro pirmininko kvietimas, kabineto tvirtinimas, atstovavimas valstybei, Valstybės Tarybos sesijų šaukimas ir paleidimas, Vyriausiojo kariuomenės vado skyrimas, amnestijos skelbimas. 1919 m. balandžio pradžioje Valstybės Taryba valstybės prezidentu išrinko Antaną Smetoną. Prezidento institucijos steigimą lėmė sunki valstybės padėtis, o A. Smetonos išrinkimą – gebėjimas susitarti su liaudininkais ir krikdemais, mat jie vyravo Valstybės Taryboje. Steigiamojo Seimo priimtoje Laikinojoje Konstitucijoje (1920m.) numatyta, kad iki bus išrinktas prezidentas, jo pareigas eina SSteigiamojo Seimo Pirmininkas. Lietuvos Valstybės Konstitucija, priimta Steigiamojo Seimo 1922m.rugpjūčio 1d., suteikė prezidentui ribotą, daugiau reprezentacinę valdžią.

1920 m. Konstitucija faktinę valdžią suteikė tautos valią išreiškiančiame Seime, vykdomosios valdžios funkcijos pilnai pajungė parlamentinei kontrolei. Pagal Konstituciją Prezidentą Seimas galėjo atstatydinti 22/3 dauguma. Prezidentas turėjo teisę: paleisti Seimą, bet naujojo Seimo buvo perrenkamas, bei grąžinti Seimui su pastabomis Seimo priimtą įstatymą dar kartą apsvarstyti.

1923 m. II Seimo metu slaptu balsavimu išrinktas prezidentu Aleksandras Stulginskis. 1926 m.birželį III Seimas prezidentu išrinko valstiečių liaudininkų atstovą Kazį Grinių. 1926 m.gruodžio 17d. buvo įvykdytas perversmas. K. Grinius ir Šleževičiaus vyriausybė buvo priversta atsistatydinti, o gruožio 19 d. Seimas Prezidentu išrinko A. Smetoną.

Pagal 1928 metų Konstituciją prezidentą rinko ypatingi tautos atstovai septyneriems metams. Ypatingus tautos atstovus rinko valsčių, miestų ir apskričių tarybų nariai. Prezidentas skyrė ir atleido ministrą pirmininką, ministrus, valstybės kontrolierius; atstovavo valstybei, ratifikavo sutartis, skelbė įstatymus. Lietuvoje pradėjo formuotis autoritarinio prezidentinio valdymo sistema, kurią galutinai įtvirtino 1938 metų Konstitucija.

Jau 1990 metais Lietuvoje buvo kkuriamos ir atkuriamos nepriklausomos valstybės institucijos. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir jo šalininkai vis atkakliau propagavo efektyvios prezidento institucijos svarbą. Skubus, beveik diktatoriškas galias turinčio prezidento poreikis, išgąsdino parlamento daugumą ir patyrė pirmą pralaimėjimą.

Keliami reikalavimai būsimam prezidentui:

• Turėti platų akiratį ir netarnauti nei asmenims, nei siauriems grupelių interesams.

• Būti energingu, savarankišku ir veikliu žmogumi, lengvai nepasiduodantis „patarėjų“ įtakai.

• Suvokti, kad demokratinėje valstybėje prezidentas yra tik tarnautojas, kurį eiliniai rinkimai gali pakeisti kitu.

Rinkimuose aktyviai dalyvavo išeivija. Pretendentų rinkimų štabai profesionaliai vadovavo rinkimų kampanijai. AA. Brazausko rinkimų štabe dirbo G. Kirkilas, J. Kubilius, S.Sondeckis. S.Lozoraičio štabui talkino V. Adamkus, E. Gentvilas, R. Zalatorius.

Algirdo Brazausko pergalę rinkimuose lėmė: gili socialinė ekonominė krizė, socialdemokratinių idėjų dominavimas lietuviškoje sąmonėje, konservatyvi valstietiška psichologija, kai rinkėjai orentuojasi į pažįstamas vertybes ir asmenis.

S. Lozoraitis rinkimus pralaimėjo, nes žmonėms reikėjo garantijų, mažai tikėjo pažadais.

1997 m. paskirti nauji prezidento rinkimai. Tų pačių metų spalio 17d. jau buvo žinomi visi pretenrentai į prezidento postą: V. Landsbergis, V. Adamkus, A. Paulauskas, J. Subotinas, K. Bobelis, R. Pavilionis, R. Smetona, V. Andriukaitis, A.Pilvelis.

Kandidatų programos buvo skirtingos turiniu, apimtimi, strūktūra. V. Adamkus akcentavo valstybę, žmogų, teises. V. Andriukaičio programos akcentai – visuomenė, valstybė, žmogus, teisės. V. Landsbergis – žmogus. A. Paulauskas išskirtinį dėmesį skyrė valstybei. R. Smetonos programa orentuota į tautinę valstybę.

Valdo Adamkaus pergalę lėmė didžiųjų miestų rinkėjų balsai, rinkėjų aktyvumas, Paulausko štabo klaidos. V. Adamkus – demokratiškų pažiūrų, inteligentiškas, moka 4 kalbas, patyręs ekologijos specialistas. Jis nežadėjo radikalių permainų, buvo nepriklausomas kandidatas. V. Adamkus prioritetinėmis valstybės politikos kryptimis nurodė finansinę tvarką, švietimo ir mokslo plėtrą, sveikatos priežiūros stiprinimą, naujų rinkų lietuviškoms prekėms paiešką, kovos su nusikalstamumu stiprinimą.

2002 m. pagrindiniais varžovais dėl prezidento posto buvo R. Paksas ir V.Adamkus. Skirtingai nei 1997 metų prezidento rinkimuose, Rolandas PPaksas rinkimus prieš Valdą Adamkų laimėjo aiškia persvara ir niekas negalėtų suabejoti jo pergalės tikrumu. Rolandas Paksas laimėjo rinkimus, nes vykdė labai agresyvią rinkimų kampaniją, rinkiminėje kovoje nesibodėjo naudoti nešvarius pinigus ir “juodąsias technologijas“.

2.3 Prezidento rinkimų tvarka Lietuvoje

Lietuvos Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam yra ne mažiau kaip 40 metų ir jis gali būti Seimo nariu. Tas pats asmuo Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės. Teisę rinkti Prezidentą turi Lietuvos piliečiai ne jaunesni kaip 18 metų. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai pripažinti neveiksniais. Bet kokie tiesioginiai ar netiesioginiai piliečių rinkimų apribojimai dėl rasės, lyties, tautybės, kalbos, kilmės, tikėjimo yra draudžiami. Kiekvienas Lietuvos pilietis turi rinkimuose vieną balsą. Prezidentą rinkėjai renka be tarpininkų. Rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai. Valstybės institucijos ir rinkimų komisijos Prezidento rinkimus rengia ir vykdo viešai. Rinkimų komisijos informuoja piliečius apie savo darbą, rinkimų apylinkių sudarymą, rinkimų komisijų sudėtį, buvimo vietą ir darbo laiką, apie rinkėjų sąrašus, rinkimų rezultatus. Prezidento rinkimų rengimo ir vykdymo išlaidas apmoka valstybė. Prezidento rinkimus organizuoja ir vykdo:

1. Vyriausioji rinkimų komisija;

2. Miesto, rajono rrinkimų komisija;

3. Apylinkių rinkimų komisija;

Vyriausioji rinkimų komisija, organizuodama Prezidento rinkimus:

1. Išduoda rinkėjų parašų rinkimo lapus;

2. Registruoja kandidatus į Prezidentus;

3. Nustato balsavimo biuletenių, kitų rinkimuose naudojamų dokumentų pavyzdžius bei formas, jų užpildymo pavyzdžius;

4. Tvarko Prezidento rinkimams skirtas lėšas;

5. Nagrinėja skundus dėl miestų, rajonų rinkimų komisijų, apylinkių rinkimų komisijos sprendimų;

6. Nustato ir skelbia Prezidento rinkimų rezultatus;

7. Išrinktam kandidatui išduoda Prezidento pažymėjimą.

Pretendentais būti kandidatais į Prezidentus save gali iškelti pavieniai asmenys. Taip pat pretendentus gali kelti, remti politinės partijos ir politinės organizacijos. Pretendentas būti kandidatu į Prezidentus ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų raštu pareiškia apie tai Vyriausiąjai rinkimų komisijai. Taip pat yra pateikiami pretendento pilietybę bei asmenybę patvirtinantys dokumentai ir sumokamas 5 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio užstatas. Likus 45 dienoms iki rinkimų pretendentai būti kandidatais į Prezidentus privalo pateikti Vyriausiąjai rinkimų komisijai jos išduotus rinkėjų parašų rinkimo lapus su ne mažiau kaip 20000 rinkėjų parašų. Taip pat pretendentas turi pateikti pajamų bei turto deklaracijos duomenų įrašą, patvirtintą valstybinės mokesčių inspekcijos. Likus iki rinkimų ne mažiau kaip 30 dienų, Vyriausioji rinkimų komisija oficialiaiskelbia visų asmenų, įregistruotų kandidatais į Prezidentus, sąrašą ir ne vėliau kaip per 24 valandas nuo sąrašo paskelbimo oficialiai išduoda šiems asmenims kandidato į Prezidentus pažymėjimą. Nuo oficialaus kandidatų į Prezidentus sąrašo paskelbimo dienos prasideda Prezidento

rinkimų kampanija. Kandidatas pateikia patikėtinių sąrašą Vyriausiąjai komisijai. Kandidatas gali bet kada atšaukti savo patikėtinį. Politinės partijos ir politinės organizacijos, piliečiai ir kandidatai į Prezidentus rinkimų agitaciją gali pradėti nuo tos dienos, kai prasideda Prezidento rinkimų kampanija, kurios pradžią paskelbia Vyriausioji rinkimų komisija. Rinkimų agitacija gali būti vykdoma bet kokiomis formomis ir būdais, kurie nepažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų. Rinkimų kampanijos metu valstybės institucijų pareigūnams, taip pat valstybinių masinės informacijos preimonių darbuotojams draudžiama naudojantis tarnybinėmis pareigomis bet kokia forma vykdyti rinkimų aagitaciją ar kitaip bandyti paveikti rinkėjų valią.

Vyriausioji rinkimų komisija pagal miestų, rajonų rinkimų komisijų balsų skaičiavimo protokolus ir pagal balsų skaičiavimo protokolus diplomatinėse atstovybėse nustato:

1. Lietuvos Respublikos rinkėjų skaičių;

2. Dalyvavusių rinkimuose rinkėjų skaičių;

3. Negaliojančių rinkimų biuletenių skaičių;

4. Galiojančių rinkimų biuletenių skaičių;

5. Už kiekvieną kandidatą į Respublikos Prezidentus paduotų balsų skaičių.

Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad šiurkštūs pažeidimai, padaryti balsavimo metu, ar dokumentų suklastojimas turėjo lemiamos įtakos Prezidento rinkimų rezultatams, gali pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais. Išrinktu laikomas tas kandidatas į Prezidentus, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant nne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas kandidatas, kuris gavo daugiausiai, bet ne mažiau kaip vieną trečdalį visų rinkėjų balsų. Jeigu pirmame bbalsavimo rate nė vienas kandidatas nesurinko reikiamos balsų daugumos, po dviejų savaičių rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausiai balsų pirmame rate. Šiuo atveju išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiau balsų. Galutinius Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų rezultatus ne vėliau kaip per 5 dienas po rinkimų skelbia Vyriausioji rinkimų komisija.

Po Prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 3 valandas išrinktam Prezidentui įteikia Lietuvos Respublikos Prezidento pažymėjimą. Išrinktas Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus Prezidento kadencijai, po to, kai Vilniuje, dalyvaujant Tautos atstovams – Seimo nariams, prisiekia Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai.

Asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios.

3. Išvados

Perskaičiusi literatūrą, kuri būtent gvildena mmano pasirinktą temą – prezidento rinkimus, pastebėjau, kad įvairiose šalyse prezidento rinkimai yra skirtingi, kaip antai, JAV prezidentą renka rinkikų kolegija, o Lietuvoje prezidentas renkamas visuotine, tiesiogine ir lygia rinkimų teise, bei slaptu balsavimu. Mano manymu, taip yra, t.y. skiriasi prezidento rinkimų tvarka, dėl pasirinktos valdymo formos: prezidentinė, parlamentinė ar pusiau prezidentinė.

Kadangi JAV visada buvo ir tebėra prezidentinio valdymo formos pavyzdys, o Lietuva nuo 1926 iki 1940 metų irgi prezidentinė, tai prezidentą rinko JAV – rinkikų kolegija, Lietuvoje – ypatingi ttautos atstovai.

Parlamentinėje valdymo formoje Lietuvoje (1920 – 1926) prezidentą rinko parlamentas – Seimas. O mūsų kaimynės Estijos prezidentą renka taip pat parlamentas – Valstybės susirinkimas.

Dabar esame pusiau prezidentinėje, kaip ir Penktojoje Prancūzijos Respublikoje, kur prezidentas renkamas visuotiniais rinkimais.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Gediminas Vitkus. Politologija. Vilnius. 1998.

2. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas. 1999.

3. Valstybės pagrindai. Kaunas. III d. 1997.

4. Lauras Bielinis. Rinkiminių technologijų įvadas. Vilnius. 2000.

5. Valstybės pagrindai. Kaunas. I d. 1996.

6. Politologijos almanachas. Vilnius. 1998/2. 1998.

7. Politologijos almanachas. Vilnius. 2002/4. 2002.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius. 2002.

9. Lietuvos politinės sistemos studijų šaltiniai. Vilnius. 1997.