„Protų nutekėjimas“, emigracija

Jau niekam nepaslaptis, kad dėl prastos ekonominės situacijos iš mūsų šalies emigruoja žmonės. Tikslus emigruojančių skaičius nežinomas, bet aišku, kad „protų nutekėjimas“ ir emigracija – vis didėjanti Lietuvos problema. Universitetuose kritiškai trūksta jaunos pakaitos dėstyti šiuolaikiškas disciplinas. Augančiam aukštųjų technologijų sektoriui trūksta tinkamai paruoštų specialistų. Tačiau, kol kas diskusija apie „protų nutekėjimą“ neperėjo prie žingsnių, galinčių šią padėtį pakeisti. Taigi šiame tekste bandysiu parodyti, kodėl „protų nutekėjimas“ ir emigracija yra kenksmingi veiksniai Lietuvai.

„Protų nutekėjimas“ silpnina Lietuvos vvisuomenę bei jos ekonomiką.

Vykstant šiam procesui valstybė praranda lėšas ir gabius žmones – skiria lėšas studijoms, kurias baigę studentai be jokio sąžinės graužimo išvyksta dirbti į užsienį, kur yra geresnė finansinė padėtis bei daugiau galimybių išreikšti save. Lietuvą palieka ir patys gabiausi mokslininkai. Pasak Mokslo reikalų prorektoriaus akad. Benedikto Juodkos reiktų įkurti paramos fondą, kuris skirtų priedą prie mokslininko atlyginimo bei lėšų mokslinei bazei kurti ir išlaikyti. „Dabar mokslas Lietuvoje laikosi fanatikų dėka, o mokslo materialinė bazė – ubagynas, vvegetuojantis iš biudžeto“, – teigia akad. B. Juodka (dienraštis“Veidas“ 2003.09.18 – Nr.38) . Šiuo metu mokslui ir studijoms skiriama vis mažiau lėšų. Aukštojo mokslo sistemoje susidariusią situaciją galima pakeisti tik valstybės iniciatyva. Šiuo metu universiteto darbuotojų atlyginimai yra tokie maži, kkad Seimo nario gaunamas atlygis yra dvigubai didesnis nei profesoriaus. Todėl Lietuvoje yra tik 4% jaunų žmonių (iki 35-erių metų), turinčių mokslinį laipsnį. Galima prognozuoti, kad senesniems mokslo darbuotojams išėjus į pensiją nebebus kam jų pakeisti.

Kaip pagrindinę blogos mokslo ir studijų padėties priežastį Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas prof. R. Pavilionis nurodė nemokšiškai Lietuvą valdžiusius politikus: „Jie susirgo valdžios liga – matyti tik save ir nematyti kitų. Valdžia dažnai nesupranta, jog sukurti protą, padėti žmogui atrasti save yra begalo svarbu“ (savaitraštis „Laikas“2003.02.03). Lietuvos politikai neigiamai atsiliepdavo apie mokslo žmones, nes tie, būdami kur kas laisvesni ir kritiški valdžios atžvilgiu, užsitraukė pastorosios nemalonę.

Žvelgiant iš asmeninių pozicijų, „protų nutekėjimo“ negalima laikyti problema, nes kiekvienas jaunas žmogus yyra laisvas ir turi teisę pats kurti savo gyvenimą. Žmogus yra savo laimės kalvis, todėl „protų nutekėjimas“ yra tik reiškinys, kai tą laimę bandoma nusikalti svetur.

Demografai skelbia, kad šiuo metu Lietuvoje vyksta demografinė krizė. Šis teiginys tikrai nėra perdėtas. Pažvelgus į pastarųjų 14 metų (1990-2004) duomenis, gyventojų skaičius ženkliai sumažėjo. Iki 1990 m. demografiniai rodikliai Lietuvoje buvo evoliuciškai kintantys (teigiami), o dabar, galima sakyti, beveik visi neigiami. Emigracija stipriai veikia Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą, keičiasi amžiaus struktūra, prarandamas jaunimas, vvisuomenė sensta, mažėja santuokų, gimstamumas, vyrauja „protų nutekėjimas“, aukštos kvalifikacijos specialistų. Lietuvos migracijos potencialas yra labai didelis, norinčių išvykti iš Lietuvos skaičius siekia 40-60 proc. Daugiausia to siekia 14-24 metų jaunimas, net iki 90 proc.norintys išvykti į užsienį keleriems metams padirbėti, ir dalis (mažiau nei 10 procentų) ten apsigyventi, kiti- sugrįžti į Lietuvą. Ko išvykstama? Tai rodo tyrimai: 75% dirbti, 8% pamatyti, praplėsti akiratį, 7% mokytis, 6% gyventi (www.delfi.lt). Emigracijos motyvu tampa noras užsidirbti pinigų. Lietuvoje nematomos perspektyvos, tad norima įsitvirtinti užsienyje. Manoma, kad dabar užsienyje gyvena per milijoną lietuvių, o tai yra net trečdalis dabartinės Lietuvos.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Remigijus Šimašius teigė, kad emigracija gali būti ir naudinga, pirmiausia – išvykusiems uždarbiauti, jų artimiesiems. Emigracijos pasekmės Lietuvos ekonomikai – dvejopos. Dabar jos neigiamos, nes rinkoje mažėja darbo jėgos pasiūla. Tačiau tiems, kurie lieka darbo rinkoje, pasekmės gali būti ir teigiamos, tose šakose, kur jau dabar stinga darbuotojų, pvz statybose, gali šiek tiek didėti atlyginimai. Emigracija taip pat pagyvina tarpininkavimą, turistinių firmų, transporto bendrovių veiklą. Nuo gegužės 1-osios gerokai padaugėjo lėktuvų, autobusų, traukinių reisų į Airiją, Angliją, Vokietiją, Skandinavijos ir Pirėnų šalis, taip pat į JAV ir Rusiją.

Pastaraisiais metais labiausiai demografinius pokyčius veikė tokie reiškiniai, kkaip Europos Sąjunga, globalizacija, Europos pasikeitimai bei tarptautinės sąjungos kūrimas ir Lietuvos įsijungimas į šiuos procesus, kuriems vykstant visai pamirštama žymi jų įtaka Lietuvai. Sienų atsivėrimas – tai ne tik laisvė pasivažinėti. Pradėta ieškoti paildomų pinigų, darbo. Šiuo metu galime aiškiai tvirtinti, kad išvykus į užsienį lietuvių visuomenė ten dirba, įsikuria, dažnai ir negrįžta. Dėl to, užmiršdama tėvynę, ji gali ir nutautėti. Problema yra ta, kad lietuviai legeliai neemigruoja. Vakarų Europoje atsiradusi pažangi technikos kultūra ėmė stipriai pritraukti emigrantus iš sunkiai gyvenančių valstybių – iš Vidurio ir Rytų Europos, pvz. Lietuvos, kur į šeimą žiūrima gan paviršutiniškai. Šiuolaikiniai pokyčiai pačioje Lietuvoje bei Eurpoje kenkia šeimai, nes nebūtina tuoktis, mažiau įsipareigojimų, prisirišimo. Šeima naujoje padėtyje daug lengviau degraduoja. Išvykdami lietuviai ne tik atitolsta nuo šeimos, bet ir nutautėja, susiranda kitų draugų, nutūksta ryšiai su giminėmis, Lietuva. Jiems nerūpi sielos būsena. Didelio skaičiaus lietuvių praradimas sumažina mūsų tautiškumą, juolab kad dalis jų jau nesugrįžta.

Lietuvos visuomenė 87% pateisina nelegialią migraciją. Gal emigracijos srautas bus mažesnis negu prognozuojama, nes ES įvedė apribojimus naujų šalių darbininkų antplūdžiui. Neaišku, kaip elgsis jau ten esantys žmonės, ar trauks savo tautiečius emigruoti. Dalis jų, ten įsikūrę, įsitvirtinę, pasiekę ko norėjo, užsidirbę pinigų sugrįš į Lietuvą ir ppanaudos sukauptą kapitalą – tiek piniginį, tiek patirties mūsų tėvynės naudai. Lietuvoje vyksta ir oficialios mainų programos su kitų šalių universitetais. Daugelis studentų pabaigę pirmosios pakopos studijas Lietuvoje, tęsia mokslą užsienyje. Iš užsienio grįžę studentai plačiau žvelgia į pasaulį, daro įtaką vietiniai aplinkai, padėdami atsisakyti provincialumo. Dalyvaujant mainų programoje atsiveria galimybės užmegzti naudingus kontaktus bei susirasti naujų draugų. Studijuojant svetur galima palyginti ir skirtingas studijų sistemas. VU Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjas A. Lipinaitis įsitikinęs, kad geriau tegu žmonės „nuteka“ į užsienį mokytis negu braškių skinti. „Lietuvos Respublika sustiprės, jei žmonės norės mokytis ir visiškai nesvarbu kur“, – teigė A. Lipinaitis (dienraštis „Veidas“2003.09.18 – Nr. 38). Pasak jo kiekivienas iš mūsų turime būti ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos piliečiais, kad vyktų mainai tarp universitetų ir žmonės vienodai gerai jaustųsi visoje Europoje. Visuomenės uždavinys turėtų būti paremti jauno žmogaus studijas. Stodamos į ES tokios šalys kaip Airija didžiausią pažangą padarė būtent investuodamos į šią sritį.

Nepaisant to, kad kai kuriose pramonės šakose gausi Lietuvos gyentojų emigracija gali sulaukti ir teigiamų veiksnių, visgi yra didesnė neigiamo poveikio grėsmė. Prarandami kvalifikuoti specialistai, mažėja jau ir taip nedidelis šalies gyventojų skaičius.

Žinoma, studentų noras vykti į svečias šalis yra pagirtinas, tai gerokai

praplečia jų akiratį, paįvairina gyvenimą. Tačiau tik maža dalis gabių žmonių, išvykusių studijuoti į užsienį, grįžta į tėvynę. Ten jų laukia geresnės perspektyvos, atlygis ir t.t., ko negali garantuoti mūsų šalies valdžia. Todėl mūsų valstybė patiria daugiau nuostolių, nei pelno, prarasdama jaunus, gabius žmones, galinčius pakelti mūsų šalies žlungančią ekonomiką.

Taigi, įvertinę visus argumentus apie teigiamą ir neigiamą emigracijos, bei „protų nutekėjimo“ įtaką Lietuvos valstybei, galime teigti, kad šie veiksniai yra kenksmingi šalies ekonomikai ir kulturai.