Referatas „Kas yra demokratija?“
I. KAS YRA DEMOKRATIJA?
Dvidešimtąjį amžių dažnai vadina demokratiniu amžiumi. Mūsų Konstitucijos §1 sako, jog Lietuva yra demokratinė Respublika. Tai kas gi ta demokratija?
Žodis demokratija pereina iš graikiškų žodžių “demos” – liaudis ir “kratija” – valdymas. Išvertus į lietuvių kalbą, demokratija reiškia liaudies valdymą.
Šiandien žodis demokratija vartojamas trejopa prasme; tuo žodžiu vadinama: 1) valstybės tvarka, kur valdžia priklauso liaudžiai arba kur liaudies reikalai statomi pirmoje vietoje, 2) pati liaudis, 3) visuomeninė politikos srovė.
II. DEMOKRATIJOS ISTORIJA
2.1 GRAIKIJA
Atėnai buvo gausiausiai gyvenamas polis, kurį ssudarė Atėnų miestas ir Atikos apylinkės. VI a. pr. Kr. Atėnuose susikūrė demokratija, kurios pradininku laikomas Solonas. Pirmasis raštiškas įrodymas, kad atėniečiai taikė demokratiją, datuojamas 522 m.e.m., kai Herodotas Persų sukilimo proga suklasifikavo tada buvusias valdymo formas ir pateikė pirmuosius paaiškinimus apie Atėnų valdymo būdą.
Tautos susirinkime kiekvienas laisvas pilietis vyras nuo 18 m. amžiaus galėjo balsuoti ir reikšti savo nuomonę. Šalį valdė vyriausybe tapusi 400-ų taryba (vėliau – 500-ų taryba), kurią sudarė piliečiai nuo 30 metų. Jie buvo renkami burtų kkeliu vieneriems metams.
Teismų nariai taip pat buvo renkami burtų keliu. Aukščiausiasis teismo organas – prisiekusiųjų teismas. Jo nariai galėjo pakeisti kiekvieną tautos susirinkimo išrinkto pareigūno sprendimą.
Buvo priimtas ostrakizmo įstatymas – valstybei pavojingų piliečių ištrėmimas iš Atėnų dešimčiai metų. Kasmet tautos ssusirinkimas nutardavo, ką ištremti iš šalies. Periklio valdymo laikotarpiu, V a. pr. Kr., imta mokėti atlyginimus dirbantiems tautos susirinkime, teismuose, taryboje.
Istorinėje literatūroje įsigalėjusi nuomonė, kad V a. pr. Kr. Atėnuose egzistavo idealios demokratijos modelis.
PAGRINDINIAI DEMOKRATIJOS BRUOŽAI:
1. Piliečių dalyvavimas valdyme. Patys, o ne per atstovus, jame dalyvaudami, piliečiai garantuodavo savo teisių apsaugą.
2. Valdžios suskirstymas į įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją ir teisminę.
3. Buvo sudaryti kolegialūs, piliečiams atsakingi ir reguliariai keičiami valdžios organai.
DEMOKRATIJOS TRŪKUMAI:
1. Vergai, smulkūs valstiečiai ir moterys atlikdavo pagrindinius darbus, todėl daugelis laisvųjų piliečių visą laiką galėdavo skirti politikai.
2. Svetimšaliai, laisvę gavę vergai ir moterys balsavimo teisės neturėjo.
3. Demokratija buvo įmanoma tik todėl, kad egzistavo vergovė.
2.2 ANGLIJA
Po Graikijos demokratijos žlugimo praėjus beveik 1700 metų, atsakingos vyriausybės idėja vėl iškilo. Normanai, užkariavę AAngliją 1066 metais, įvedė plačią ir efektyvią administracinę struktūrą, biurokratiją. 1215 metais priimta Didžioji laisvių chartija reikalavo bendradarbiavimo tarp karaliaus ir didikų. 1240 m. Didžioji Taryba oficialiai šitą bendradarbiavimą įformino.
Ilgainiui du organai išsivystė į Bendruomenės rūmus ir Lordų rūmus – pirmąsias atstovaujamas institucijas, demokratinės politinės sistemos pirmtakus. Įtampa tarp parlamento ir karaliaus valdžios buvo didelė.
17 a. antroje pusėje, karaliaus ministrai pradėjo susitikinėti be karaliaus ar jo atstovų. Ši grupė laipsniškai nutolo nuo karaliaus ir 18 a. žinoma jau kaip kabinetas. KKadangi kabinetas buvo sudarytas iš karaliaus ministrų, kabineto ministras, kuris prisiėmė atsakomybę sušaukti susirinkimus, buvo pavadintas ministru pirmininku.
Parlamento raida buvo ne tik lėta ir evoliucinė; tai buvo demokratijos judėjimas, einantis žemyn nuo diduomenės link bendruomenių. Šis procesas tęsėsi, kol 1918 metais buvo priimtas Libiečių atstovavimo aktas.
Pirmą kartą atstovavimas Anglijoje minimas 1100 metais, šimtmetį iki Didžiosios laisvių chartijos pasirodymo. Manoma, kad aliuzija apie atstovavimą Viduramžiais susijusi su nurodoma feodo ar parapijos teise kreiptis į karalių užtarimo.
Šio antrojo demokratijos bandymo atstovavimo principas ryškiai skyrėsi nuo graikų. Atėnų demokratija buvo pagrįsta įsitikinimu, kad žmogaus atstovavimas kitu asmeniu nėra demokratija, bet koks tiesioginės demokratijos principo silpninimas buvo nenoriai priimamas. Anglijoje gyventojų atstovavimas buvo pradėtas iš kitos demokratijos visumos pusės: karalius suteikė didikams teisę dalyvauti svarstymuose, didikai suteikė balsavimo teisę nedidelei gyventojų daliai.
III. DEMOKRATIJOS TIPAI
3.1 RYŠIAI TARP TIPŲ
Kaip teigia David’as Held’as, demokratijos modeliai gali būti suskirstyti į du tipus: tiesioginės arba dalyvaujamosios demokratijos (sistema, kai piliečiai tiesiogiai įtraukiami į sprendimų priėmimo aparatą) ir liberalios arba atstovaujamosios demokratijos (kai individo interesus atstovauja tautos renkamas atstovas). Šie du platūs tipai išskiriami tam, kad palengvintų modelių įsisavinimą. Tačiau taip pat svarbu suvokti, kad net ir to paties tipo modeliai vieni nuo kitų skiriasi.
David’as Held’as pateikia schema, kurios dėka llengviau suvokiami ryšiai tarp demokratijos tipų.
3.2 TIESIOGINĖ DEMOKRATIJA
Tiesioginės demokratijos tipą charakterizuoja sistema, kurios sprendimų priėmimo mechanizme tiesiogiai dalyvauja visi piliečiai. Tokio tipo demokratija, tai mažos bendruomenės valdymo sistema, kai mažas dalyvių skaičius ir tuo pačiu mažas interesų skirtumas leidžia kiekvienam individui tiesiogiai įtakoti priimamus sprendimus. Šiam tipui priklauso klasikinė demokratija, radikalioji vystymosi demokratija, tiesiogine ir dalyvaujamoji demokratijos.
3.2.1 KLASIKINĖ DEMOKRATIJA
Klasikinė demokratija tai bene pats pirmasis demokratijos modelis, kurio ištakos graikų polis. Pagrindinis klasikinės demokratijos teiginys – piliečiai turi džiaugtis politine lygybe, nes kiekvienas jų gali ir pats valdyti ir taip pat būti valdomas. Tačiau norint tuo naudotis reikėjo pagrindinio dalyko – būti piliečiu, o tai Senovės Graikijoje nebuvo pasiekiama kiekvienam, nes šią padėtį įgydavo tik vyriškos lyties asmenys, sulaukę tam tikro amžiaus. Graikų polyje egzistavo vergija, kuri ir buvo vienu iš klasikinės demokratijos pagrindų.
Klasikinės demokratijos savybės:
a) Kiekvienas pilietis galėjo atlikti tiek vykdomosios, tiek teisinės valdžios funkcijas.
b) Kandidatai renkami skirtingais metodais (tiesioginiai rinkimai, loterija, rotacijos principas).
c) Buvimas valdžioje nesudarydavo jokių privilegijų.
d) Išskyrus tik kai kuriuos esminius postus, nebuvo galima būti valdžioje daugiau nei vieną kadenciją.
e) Trumpa valdančiųjų darbo kadencija.
f) Už viešųjų pareigų atlikimą buvo mokamas atlyginimas.
Kad klasikinė demokratija galėtų egzistuoti, būtinos kelios sąlygos. Visų pirma valstybė turi būti itin maža – konkrečiai – valstybė-miestas. Vergovė aarba analogiška
santvarka būtina, nes nemokama darbo jėga suteikia piliečiams daug laisvo laiko, kuris būtinas, norint dalyvauti miesto valdyme. Svarbu kuo labiau riboti piliečių skaičių, į politiką neįtraukiant moterų ir vergų, kad tiesioginis dalyvavimas nebūtų pernelyg gausus ir stabdantis procesas.
3.2.2 RADIKALIOJI VYSTYMOSI DEMOKRATIJA
Švietimo amžius – žmogaus laisvių suklestėjimo metas. Šis reiškinys ir yra kertinis vystymosi demokratijos modelio akmuo. Šio modelio teoretikas – Jean’as-Jacques’as Rousseau. Varomasis vystymosi demokratijos variklis – tobulėjimas, pagrįstas lygybe.
Kiekvienas pilietis negali būti kito valdovas ar tarnas. Tokiu būdu per lygybę ir tarpusavio priklausomybę einama link bendrojo gėrio ir kolektyvinio vystymosi. Kelios šio demokratijos modelio savybės:
a) Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių funkcijų atskyrimas.
b) Įstatymų leidžiamoji valdžia yra sudaroma tiesioginio piliečių dalyvavimo viešuosiuose susitikimuose principu.
c) Vykdomoji valdžia administratorių rankose.
d) Administratoriai renkami tiesioginiais rinkimais arba loterija.
Radikalioji vystymosi demokratija būdinga mažai neindustrinei visuomenei, kurioje vyrauja didelio masto nuosavybės tarp daugelio pasiskirstymas. Iš politinio gyvenimo vis dar išbraukiamos moterys, kurių paskirtis ir tiesioginis darbas – namų ruoša.
3.2.3 TIESIOGINĖ DEMOKRATIJA
Tiesioginės demokratijos modelis turi du tipus – komunistinį ir socialistinį. Laisvas visų vystymasis gali būti pasiektas tik esant laisvam kiekvieno vystymuisi. Laisvė reikalauja eksploatacijos nutraukimo ir visiškos politinės ir ekonominės lygybės. Tik lygybė gali užtikrinti visuomenės tobulėjimą, kai kiekvienas duoda tiek kiek gali, o ima tiek kiek
reikia.
Socialistiniu požiūriu, tiesioginei demokratijai būdinga:
a) Viešųjų reikalų tvarkymas reguliuojamas komunos ar tarybos, organizuotos piramidės principu.
b) Viešiesiems tarnautojams mokamas ne didesnis nei darbininko atlyginimas.
c) Milicija, kontroliuojanti bendruomenę.
Sąlygos tiesioginei demokratijai atsirasti:
1) Darbininkų klasių sąjunga.
2) Buržuazijos panaikinimas.
3) Privilegijų tam tikroms klasėms panaikinimas.
4) Produkcijos jėgos yra plėtojamos taip, kad individams atsirastų laiko kitoms reikmėms.
5) Progresyvi valstybės ir visuomenės integracija.
Komunistiniu požiūriu, tiesioginei demokratijai būdinga:
a) Savireguliacija.
b) Kolektyvinis viešųjų reikalų tvarkymas.
c) Konsensusas sprendimų priėmimo eigoje.
d) Administracinių pareigų distribucija, paremta rotacija.
Sąlygos tiesioginei demokratijai atsirasti:
1) Visiškas klasių panaikinimas.
2) Privačios nuosavybės panaikinimas.
3) Rinkos ir pinigų sistemos eliminavimas.
4) Darbo pasidalijimo pabaiga.
3.2.4 DALYVAUJAMOJI DEMOKRATIJA
Kaip teigia dalyvaujamosios demokratijos teorija, llygios teisės savistoviai vystytis gali būti pasiekiamos tik “dalyvių visuomenėje”. Visuomenėje, kurios nariai auklėjami taip, kad jų įgytos žinios sukurtų interesą dalyvauti valdymo procese.
Esminės dalyvaujamosios demokratijos savybės:
a) Tiesioginis dalyvavimas instituciniame visuomenės reguliavime.
b) Partinės sistemos reorganizavimas, partijų valdybą verčiant tapti atsakinga eiliniams nariams.
c) Dalyvaujamųjų partijų veikla parlamentinėse struktūrose.
d) Atvira institucinė sistema, užtikrinanti galimą eksperimentavimą su politinėmis formomis.
Dalyvaujamosios demokratijos užtikrinimui būtina kuo labiau mažinti neatsiskaitančios biurokratijos veiklos erdvę, sukurti atvirą informacinę sistemą, tobulų sprendimų priėmimui. Į politinę areną įžengia moteris, ir tai jau tam tikras lūžis, kkai tam tikros institucijos ir privačios struktūros atlieka namų sričiai priskirtus darbus ir suteikia moterims galimybę dalyvauti viešame gyvenime.
3.3 ATSTOVAUJAMOJI DEMOKRATIJA
Atstovaujamoji demokratija nuo tiesioginės skiriasi tuo, kad piliečiai ne tiesiogiai dalyvauja demokratiniame procese, tačiau veikia priimamus politinius sprendimus per jų ppačių išrinktus atstovus. Atstovaujamoji demokratija tapo neišvengiama vykstant teritoriniam valstybės augimui, kai piliečiai fiziškai nebegali susirinkti drauge ir bendrai priimti sprendimus. Tokiu būdu individų valios reiškėjais tampa jų renkami atstovai. Atstovaujamąją demokratiją atitinka keturi modeliai: ginamoji(protective) demokratija, konkurencinė elitistinė demokratija, pliuralizmas ir teisėta(legal) demokratija.
3.3.1 GINAMOJI DEMOKRATIJA
Žengimas nuo miesto-valstybės link nacionalinės valstybės vertė kritikuoti klasikinį modelį kaip netinkamą ir visiškai nepraktišką. Pagrindus šiam modeliui padėjo Machiavelli’s ir Hobbes’as, o galutinai suformavo Jeremy’s Bentham’as ir James’as Mill’is. Jų manymu, valdininkai turi atsiskaityti už savo veiklą, nulemtą piliečių pasirinkimo. Piliečiai reikalauja tam tikros apsaugos iš valdančiųjų, kaip ir iš kiekvienas kito, idant tai užtikrintų padėtį, kai valdžia vykdo politiką, atitinkančią piliečių interesus.
Ginamosios demokratijos principai:
a) Sprendimo priėmimo teisė priklauso piliečiams, tačiau ji yra deleguota tautos aatstovams, atliekantiems valdžios funkciją.
b) Valdančiųjų atskaitomybę užtikrina reguliarūs rinkimai, slaptas balsavimas, partijų ir atitinkamų lyderių tarpusavio konkurencija.
c) Valdžia padalinama į įstatymų vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisinę.
d) Užtikrinama visų lygybė prieš įstatymus (pilietinės ir politinės teisės bei laisvės), taip pat žodžio, minties, jungimosi į asociacijas, balsavimo ir tikėjimo laisvės.
e) Griežtai atskiriamos valstybės ir pilietinės visuomenės sąvokos.
f) Interesų grupių reiškinys
Ginamoji demokratija buvo labai didelis žingsnis tobulo demokratijos proceso link. Susiformavo tokie atributai, kurie gyvuoja ir dabartinėje politinėje visuomenėje (valdžių atskyrimas, interesų grupės, prigimtinės ir pamatinės laisvės). Ginamosios ddemokratijos užtikrinimui reikalinga besivystanti ir politiškai autonomiška pilietinė visuomenė, privati gamybos priemonių nuosavybė, laisvos rinkos ekonomika, šiek tiek patriarchalinė visuomenė.
3.3.2 KONKURENCINĖ ELITISTINĖ DEMOKRATIJA
Elitizmas yra viena iš labiausiai išskirtinų demokratijos teorijų. Anot elitistų, visuomenę turi valdyti tam tikras elitas, visuomenės geriausieji, kurie yra pakankamai kompetentingi ir išmanantys valdymą, kad sugebėtų tvarkyti valstybės gyvenimą. Kur čia demokratiškumas?
Visų pirma, kiekvienas žmogus, turintis reikiamų sugebėjimų gali patekti į subelitą, o laikui bėgant ir į elitą. Elitistai mano, kad norint užtikrinti tobulą sistemos veikimą, mažuma turi būti aukščiau daugumos. Mažuma yra tobula, intelektuali ir nepasiduodanti populizmui.
Konkurencinės elitistinės demokratijos indikatoriai:
a) Parlamentinė valstybė su stipria vykdomąja valdžia.
b) Konkurencija tarp politinio elito ir partijų.
c) Parlamento dominavimas.
d) Valdžios sukaupimas lyderio rankose.
e) Biurokratija: nepriklausoma ir gerai paruošta administracija.
Elitistiniam metodui taikyti reikalinga industrinė visuomenė menkai informuotas arba išvis neinformuotas elektoratas, politinė kultūra, toleruojanti nuomonių skirtumus. Elitas negali būti valdomas masių – nei rinkimais nei kokiomis kitomis kontrolės formomis. Jis daug geriau nei masės gali priimti politinius sprendimus. Jis kvalifikuotesnis: geriau informuotas, labiau racionalus ir išauklėtas.
3.3.3 PLIURALIZMAS
Tipiškas pliuralizmo arba pliuralistinės demokratijos modelis yra tam tikras idealas, susietas su tam tikra šalimi tam tikru laiku. Pliuralistai teigia, kad nuomonių ir idėjų gausumas visuomenėja sukuria dominuojančios ideologijos vakuumą.
Pliuralizmo sistemoje ypač sustiprėja interesų grupių pozicijos – siekdamos sau nnaudos jos ieško galimybių veikti visuomenę, priimti politinius sprendimus. Kiekvienas pilietis turi balsavimo, saviraiškos ir būrimosi ar jungimosi į organizacijas teises. Rinkimų sistemai būtinas mažiausiai dviejų partijų dalyvavimas.
Kelios pliuralizmo sąlygos:
a) Valdžia pasidalinta tarp daugybės visuomenės grupių.
b) Balansas tarp aktyvaus ir pasyvaus piliečio sudaro pakankamą erdvę politiniam stabilumui.
Pliuralizmas tai lyg patiekalas iš daugybės ingredientų. Visuomenę o tuo pačiu ir valdžią sudaro daugybė skirtingų grupių ir grupių atstovų. Kiekvienas jų atstovauja savo interesus, todėl atrodo, kad neįmanoma prieiti prie bendro, visiems priimtino sprendimo, tačiau taip nėra, nes tokia padėtis sudaro sąlygas skirtingoms grupėms konsoliduotis, ieškoti sąlyčio taškų, siekti susitarimo.
3.3.4 TEISĖTA DEMOKRATIJA
Teisėta demokratija (legal democracy) – demokratija didžia dalimi paremta įstatymu ir jo galia. Mažumos principas yra efektyvus ir laukiamas kelias, siekiant apsaugoti individus nuo savavališkos valdžios ir taip užtikrinti laisvę. Politiniam, kaip ir ekonominiam gyvenimui, itin svarbu individo laisvė ir iniciatyva, tačiau tam, kad mažumos valdžia funkcionuotų teisingai ir protingai, būtinas įstatymo palaikymas.
Teisėtos demokratijos charakteristika:
a) Konstitucinė valstybė, su ryškiu valdžių atskyrimu, sumodeliuota pagal anglo-amerikietišką modelį.
b) Įstatymo valdžia.
c) Minimalus valdžios kišimasis į pilietinę visuomenę ir privatų gyvenimą.
d) Laisva rinka.
Pagrindinės teisėtos demokratijos sąlygos:
1) Efektyvi politinė lyderystė, vedama liberalių principų.
2) Perdėtų biurokratinių taisyklių minimizavimas.
3) Interesų grupių vaidmens apribojimas.
4) Kolektyvizmo grėsmės mažinimas.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Dahl R. A. Demokratija ir jos kritikai. Vilnius, Amžius, 1994.
Held D. Models OOf Democracy. Cornwall, 1995.
Toliušis Z. Demokratija ir jos priešai arba Demokrato katekizmas. Vilnius, Lituanus, 1990.
Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II dalis. Vilnius, Mokslas, 1977.
http://www.mokslo.centras.lt
