Regioniniai konfliktai

Reziumė

Darbo tema – „Regioniniai konfliktai“. Pasirinkau šią užduotį, norėdamas daugiau sužinoti apie valstybių tarpusavio santykius, nuo seno tarp jų besitęsiančius konfliktus, jų priežastis, reguliavimo būdus. Mane taip pat labai sudomino dabar gan aktualus ir didelę įtaką tarptautinei politikai darantis reiškinys – terorizmas.

Kūrybinis-projektinis darbas susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje supažindinu skaitytoją su pagrindinėmis konfliktų rūšimis bei jų reguliavimo būdais. Antrojoje dalyje plačiau aprašau pagrindinę terorizmo atmainą, politinį terorizmą, ir jo rūšis. Darbo pabaigoje pateikiu teroristinių grupuočių sąrašą ir dešimties Federalinio ttyrimų biuro labiausiai ieškomų teroristų dosjė.

Tyrimo objektas yra regioniniai konfliktai. Darbo tikslas ir uždavinys trumpai supažindinti skaitytoją su regioninių konfliktų specifika bei terorizmo ištakomis, keliamu pavojumi pasaulinei demokratinei bendruomenei.

Mano nuomone, šis darbas man buvo labai naudingas, nes padėjo geriau suprasti regioninių konfliktų ir terorizmo svarbą tarptautinei politinei sistemai. Įgytą patirtį ir žinias manau ateityje panaudoti studijuojant tarptautinius santykius universitete.

Turinys

Įžanga 4

Konfliktai 5

Etniniai konfliktai 7

Karas ir kariniai konfliktai 9

Konfliktų reguliavimas 10

Terorizmas 12

Politinis terorizmas 12

Kova su terorizmu 13

Terorizmo rūšys 15

Nacionalinis terorizmas 15

Religinis terorizmas 15

Valstybinis terorizmas 15

Kairiojo sparno terorizmas 16

Dešiniojo sparno terorizmas 16

Anarchistinis terorizmas 16

Partizaniniai judėjimai 16

Išvados 17

Literatūra 18

Įžanga

Sparčiai keičiantis tarptautinei sistemai, aaugant valstybių ir jose esančių gyventojų skaičiui ir dėl visuotinės globalizacijos procesų, daugėja ir regioninių konfliktų, trikdančių valstybių bendradarbiavimą, ekonominį ir kultūrinį vystymąsi, ir netgi nusinešančių daugybę gyvybių bei sunaikinančių žmonijos kultūrines vertybes. Tapo svarbu išmokti identifikuoti šiuos konfliktus, nustatyti jjų rūšį ir juos sureguliuoti. Kai kuriose valstybėse tam netgi buvo įkurti Taikos tyrimų institutai. Tačiau pastaruoju metu pradėjo ryškėti (iki 2001 09 11 į tai nelabai buvo kreipiamas dėmesys) nauja konflikto forma – terorizmas. Skirtingai nuo kitų konfliktų, jo neįmanoma sureguliuoti, nes jį atlieka fanatikai, aklai įsitikinę savo teisumu. Teroristų tikslas – atkreipti į save kuo didesnį pasaulinės bendruomenės dėmesį, tam naudojant necivilizuotas priemones, t.y. išžudant kuo didesnį skaičių nekaltų civilių. Dėl šios priežasties demokratinėse valstybėse vienintelė šio konflikto reguliavimo forma yra negailestinga kova.

Darbo tikslas – supažindinti skaitytoją su regioniniais konfliktais, terorizmu ir jų ištakomis bei svarba. Dalį informacijos rinkau iš interneto, kitą „sėmiausi“ iš knygų. Ieškodamas informacijos pastebėjau, kad šiomis temomis internete lietuviškų straipsnių ar puslapių beveik nėra, ttad, manau, kad šis darbas labai pravers kitiems. (Ateityje galbūt netgi būtų galima šiomis temomis sukurti atskirą WWW puslapį.)

Konfliktai

Socialinių mokslų kontekste konfliktas yra suvokiamas kaip kova dėl statuso, valdžios, gėrybių arba savo vertybių įtvirtinimo. Šioje kovoje konflikto dalyviai nori ne tik pasiekti trokštamą tikslą, bet ir nugalėti, eliminuoti ar net sunaikinti savo priešininką.

Konfliktai ir tarptautinė sistema. Plačiąja prasme tarptautinė sistema reiškia savarankiškų politinių esybių sąveikaujančių tarpusavyje tam tikra tvarka ir tam tikru dažnumu derinį.

Valstybės yra pagrindiniai tarptautinės sistemos subjektai, bet ttarptautinių santykių dalyvės yra ne tik jos. Tarptautinių santykių komponentai yra įvairaus lygmens politinės, ekonominės organizacijos, politinės ir teisinės normos, politinė sąmonė ir kultūra. Todėl tarptautinė sistema, lyginant su vidaus politine sistema, yra daug konfliktiškesnė. Griežta valstybių politinių sistemų centralizacija nors ir negali eliminuoti, bet maksimaliai riboja konfliktus. Tuo tarpu tarptautinė sistema yra decentralizuota, bendravimas yra ribotas ir sąlygiškas ir kartais virsta anarchija.

Sąveika tarp tarptautinės sistemos sudedamųjų dalių ir jos visumos priklauso nuo istorinės jos prigimties. Šiuolaikinės tarptautinės tvarkos (arba visuotinės tarptautinės sistemos) modelis yra vadinamas Vestfalijos modeliu.

Jis susiklostė Europoje ir vyravo iki pat 1945 m. (Kai kurių tyrėjų nuomone išlieka iki šiolei, nepaisant JTO egzistavimo ir dabartinės politinės „tautų bendrijos“, „naujosios pasaulio tvarkos“ ir t.t.) Šio modelio struktūra yra pasaulio bendruomenė sudaryta iš suverenių valstybių, kurių kiekviena siekia savų interesų dažnai naudodama jėgą. Jos susiję diplomatiniais ryšiais, bet realus bendradarbiavimas yra labai ribotas, todėl, kad savus nacionalinius interesus siekiama įtvirtinti nepaisant nieko. Šiame modelyje vyrauja efektyvumo principo logika. Tai reiškia, kad teisėta yra tai, kam kiti priversti pritarti. Nors negalima nuneigti to, kad tarptautinė visuomenė pastaruoju metu sugeba nustatyti tam tikras elgesio taisykles, bet iš esmės valstybės nepripažįsta kieno nors viršenybės, tarptautinė bendruomenė joms nėra autoritetinga valdžia. Todėl tarptautiniuose ssantykiuose konfliktai yra labai dažni, o jų intensyvumo skalė labai plati – pradedant jėgos politika, grasinimais panaudoti jėgą ir baigiant tikru karu.

Tarptautinių konfliktų ypatumai. Dažniausiai konfliktas apibrėžiamas kaip abipusis priešiškumas (nesuderinamumas). Tačiau kartais jis yra apibūdinamas kaip negalėjimas vienu metu patenkinti konflikto dalyvių interesų.

Konflikto raida apibūdinama kaip trijų fazių ciklas (teorinis modelis):

kilimo fazė,

prievartos fazė,

reguliavimo fazė.

Realiai visos trys fazės gali kartotis ir keisti viena kitą. Reguliavimo fazė būna nutraukiama prievartos protrūkių, o, kartais, bandymas sureguliuoti konfliktą sukelia naujas problemas ir gali išprovokuoti naują konfliktą. Kai kada konflikto dalyviams besitęsiantis konfliktas yra naudingesnis negu nepriimtinas jo sureguliavimas. Tokie „uždelsti konfliktai“ dažnai būna etniniai konfliktai.

Labai svarbi sąvoka, nagrinėjant ir bandant sureguliuoti tarptautinius konfliktus, yra jų simetriškumas/asimetriškumas. Jis nustatomas ne tik įvertinus konflikto dalyvių galią, bet ir detaliai išanalizavus jo priežastis, bei visų esamų ir galimų dalyvių skaičių.

Konfliktai yra skirstomi į tipus pagal tai, kaip jie yra išreiškiami:

Konfliktas gali būti išreiškiamas per egzistuojančius ir pripažintus tarptautinius kanalus – JTO, įvairias kitas tarptautines organizacijas, per konkrečias diplomatijos normas. Tai įvairūs diplomatiniai protestai, pasiuntinių atšaukimas, paskelbimas „persona non grata“ ir t.t.

Konfliktai, kurie nėra priešiški jau egzistuojančioms normoms, bet peržengia diplomatinio mandagumo ribas. Tai sankcijos, diplomatinių santykių nutraukimas ir kt.

Konfliktai, kurie sugriauna jau egzistuojančius kanalus ir jiems ssureguliuoti reikia kurti naujas procedūras ir mechanizmus. Tokių konfliktų tipui priklauso kariniai konfliktai.

Konfliktus dar galima skirstyti į valstybės vidaus ir tarpvalstybinius konfliktus. O laikant išeities tašku priežastis dėl kurių jie kyla ir stebint jų plėtojimąsi galima teigti, kad tarptautiniai konfliktai būna: ideologiniai, teritoriniai, etniniai, religiniai, kariniai. Neretai jie būna mišrūs – ginčas dėl teritorijos perauga į karinį susidūrimą, o ideologinis konfliktas virsta ideologiniu karu.

Etniniai konfliktai

Patys dažniausi konfliktai pasaulyje yra bendruomeniniai arba etniniai konfliktai. Politiškai aktyvios bendruomenės jungia 900 mln. žmonių arba 1/6 pasaulio gyventojų. Nuo 1945 m. 1/5 iš jų nuolat protestavo, sukildavo arba imdavosi teroro veiksmų.

Etninės grupės yra labai įvairios. Pagrindinis veiksnys, kuris vienija vieną ar kitą bendruomenę, yra psichologinis: jos nariai jaučia savo priklausomybę būtent šiai grupei ir suvokia savo ekonominį , kultūrinį, religinį ir t.t. skirtingumą nuo kitų grupių.

Etninių grupių klasifikacija yra labai sudėtinga. Pagrindinės dvi grupės, kurias galima išskirti gana aiškiai yra:

Tautos, koncentruotos kompaktiškai kurioje nors teritorijoje, ir kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių prarado savo politinį savarankiškumą, išlaiko savo kalbinį ir kultūrinį identitetą ir siekia separatizmo arba autonomijos.

Mažumos, kurios dėl savo tautinės, imigrantinės kilmės, ekonominio vaidmens, ar religijos turi apibrėžtą politinį arba socialinį – ekonominį statusą ir siekia į išsaugoti ar pagerinti.

Tautos skirstomos į:

Etnonacionalistai.

Tai santykinai didelės, koncentruotos vienoje teritorijoje grupės, kurios buvo politiškai nepriklausomos ir nepriklausomybę prarado dėl įvairių istorinių aplinkybių. Tokioms grupėms (jų yra apie 80) paprastai būdinga aukštai išvystyta tautinė savimonė. Priskiriama: dalis buvusios TSRS tautų, kroatai buvusioje Jugoslavijoje, kurdai, Rytų Timoro gyventojai.

Čiabuvių tautos. Tai Amerikos indėnai, Australijos aborigenai, Afrikos masajai ir kt. Nuo etnonacionalistų juos skiria žemesnis ekonominio išsivystymo lygis. Tik paskutiniaisiais dešimtmečiais pradėjo formuotis jų grupinio identiteto samprata ir kurtis politinės organizacijos.

Mažumos skirstomos į:

Etnoklasės. Imigrantai iš kitų šalių, buvusių kkolonijų. Visi šios grupės atstovai reikalauja aukštesnio statuso visuomenėje. Priskiriama: JAV afroamerikiečiai, imigrantai iš buvusių kolonijų Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, kiniečiai, gyvenantys Pietų Azijos šalyse, korėjiečiai gyvenantys Japonijoje ir kt.

Karingos sektos. Šiai grupei priskiriamos 45 politizuotos mažumos, daugiausiai musulmonai. Jai taip pat galima priskirti ir tas grupes, kurios identifikuoja savo tautinę kovą su religine kova. Priskiriama: Izraelio arabai, malajiečių musulmonai Tailande, sunitų, šiitų ir druzų bendruomenės Libane, Šiaurės Airijos katalikai, Indijos sikhai ir kašmyrai ir kt.

Konkuruojančios bendruomenės. Daugiausiai būdinga Afrikai, Viduriniams RRytams ir Azijai. Daugelyje šių regionų valstybių dėl valdžios kovoja kelios bendruomenės. Stipresnioji iš jų dažnai siekia išlaikyti savo valdžią ir bandymai sudaryti koalicijas iš skirtingų bendruomenių dažniausiai nesėkmingi. Tokių bendruomenių identitetas yra kultūrinis, religinis ir kalbinis. Tai yra gentys iir klanai besivaržantys dėl politinės valdžios.

Visa šiuolaikinės visuomenės istorija rodo, kad bendruomeninių grupių formavimosi procesas nenutrūksta. Jis yra labai įvairiapusis ir dažnai vienai ir tai pačiai grupei yra būdingi kelių anksčiau paminėtų grupių tipai. Labai dažnai bendruomenės pojūtį sustiprina būtent konfliktas. Afrikos kontinente tautų ir valstybių formavimosi procesai vyksta konflikto sąlygomis. Šiuolaikinė pasaulio globalizacija, pirmiausiai ekonomikos ir komunikacijų sferoje, didina grupių tarpusavio įtampą ne tik Trečiojo pasaulio šalyse. Su nelegalių imigrantų problema jau susidūrė visos Europos valstybės, neišskiriant nei Lietuvos.

Pagrindinė bendruomeninių konfliktų ypatybė yra ta, kad jie, nors ir vykdami vienoje valstybėje, dažnai išprovokuoja ir tarpvalstybinius konfliktus. Tokie konfliktai ilgai užtrunka, o humanitarinės jų pasekmės yra labai skaudžios. Žūsta šimtai tūkstančių ar net milijonai civilių gyventojų.

Etninių/bendruomeninių konfliktų reguliavimas yra pats aaktualiausias tarptautinės bendruomenės uždavinys. Pirmoji šio proceso problema yra nustatyti bendruomeninių konfliktų modelius ir jų raidos tendencijas.

Galima skirti tris etninių grupių politinės veiklos/strategijos formas:

neprievartinis protestas;

protestas, kurio metu imamasi prievartos;

maištas.

Protestu (nesvarbu prievartiniu ar ne) siekiama pakeisti politiką vykdomą grupės atžvilgiu. Tuo tarpu maišto metu reikalaujama fundamentalių pasikeitimų vyriausybėje ir naujų valdžios ir grupių santykių. Protesto metu naudojama prievarta yra spontaniška ir dažniausiai tėra atsakas į kariuomenės ar policijos veiksmus. Maišto metu prievarta yra tikslinga ir suplanuota, o jos skalė svyruoja nuo aatskirų išpuolių ir teroristinių aktų iki plataus pobūdžio karinių veiksmų.

Karas ir kariniai konfliktai

Karas yra plataus masto organizuotas karinės jėgos panaudojimas, sprendžiant politinių darinių tarpusavio santykius. Vienas iš šių darinių paprastai būna nacionalinė valstybė. Tokia samprata leidžia atskirti karo fenomeną aplamai nuo įvairių kitų prievartos aktų, tokių kaip maištas arba terorizmas.

Žmogus naudoja jėgą norėdamas patenkinti savo interesus, iškovoti valdžią, nugalėti oponentą per visą savo egzistencijos Žemėje laikotarpį. Tačiau per pastaruosius du šimtmečius padėtis keitėsi dviem aspektais.

Labai išaugo karinių veiksmų mastas. Jeigu laikotarpiui iki Napoleono būdingi lokaliniai karai, kurie daugiau ar mažiau būdavo kontroliuojami diplomatų, tai XIX amžius pagimdė totalinius XX amžiaus karus. Atsiradus branduoliniam ginklui lokaliniai karai aplamai tapo reliatyviu dalyku.

Keitėsi poveikis civiliams gyventojams. Žiaurus kariškių elgesys su civiliais yra senas reiškinys. Europoje jis truko tol, kol XVII amžiuje pradėjo rastis nedidelės labiau profesionalios kariuomenės, buvo organizuotas jų aprūpinimas. Kariuomenės paprastai kaudavosi atokiau nuo gyvenamų vietų ir civiliai gyventojai nebuvo karo „taikiniai“.

Padėtis vėl pradėjo keistis nuo Prancūzijos revoliucijos laikų (1789 – 1794 m.) kai buvo pradėta visuotinė mobilizacija. Nuo to laiko žmonių nuostoliai kare darėsi vis didesni. Pirmasis pasaulinis karas jau buvo modernus totalinis karas. Jo metu naudojami ginklai žudė ne tik kareivius, bet ir civilius gyventojus. 1915 m. Buvo įvykdyta iir pirmoji suplanuota ataka prieš taikius gyventojus. Tais metais Zeppelin orlaiviai atakavo Angliją.

Antrojo pasaulinio karo metais taikūs gyventojai tapo pagrindinėmis karo aukomis. 33% visų žuvusių jo metu sudarė kariškiai, o 67% civiliai gyventojai. Taikių gyventojų žudymas, miestų, tankiai gyvenamų rajonų bombardavimas buvo pagrįstas ir ideologiškai. Vokietija išvystė „Blitzkrieg“ taktiką, kurios esmė buvo greitas priešo teritorijos užgrobimas, o tai nesuteikdavo taikiems gyventojams galimybės išsigelbėti. Savo ruožtu sąjungininkai bombardavo Vokietijos miestus siekdami sunaikinti karinę pramonę.

Laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo laikantis europocentristinio požiūrio dažnai vadinamas „pokariniu“. Tačiau nuo 1945 metų įvairiose pasaulio šalyse vyko 200 karinių konfliktų. Bendras karinių konfliktų skaičius nuolat auga: jeigu 1945 – 1989 m. kilo 105 kariniai konfliktai, tai 1989 – 1995 m. 95. pagrindinė karinių konfliktų raidos tendencija yra ta, kad mažėja tarp valstybių vykstančių konfliktų skaičius, o valstybių viduje jie darosi vis dažnesni. Tai iš dalies paaiškina tai, kad nuo 1945 metų išsivystė teisinės ir politinės priemonės, kurių metu valstybės taikiai sureguliuoja tarpusavio ginčus.

Aiškinantis karinių konfliktų problemą iškyla klausimai bendri aiškinantis bet kokio pobūdžio konfliktą – dėl ko jis vyksta, kas jo dalyviai, kada jis prasideda. Teoriškai pagrįsto karinio konflikto apibrėžimo nėra. SIPRI dokumentuose jis apbūdinamas kaip ilgai trunkanti kova tarp dviejų valstybių karinių pajėgų, arba vyriausybės iir ginkluotų opozicijos padalinių. Konfliktą siūloma laikyti kariniu jeigu jo metu žūsta 1000 žmonių. Remiantis šiuo apibūdinimu, kariniai konfliktai nelaikytini ypatinga, specifine konfliktų rūšimi. Juos būtų galima kvalifikuoti kaip aukščiausią prievartos fazę.

Visus pastarojo laikotarpio karinius konfliktus galima suskirstyti į tris kategorijas:

žemo intensyvumo – žuvusių skaičius per visą konflikto laikotarpį nesiekia 100 žmonių;

vidutinio intensyvumo – žuvusių skaičius yra daugiau nei 1000 žmonių;

karas – žuvusių skaičius viršija 1000 per metus.

Statistiniai duomenys rodo, kad mažėja žemo intensyvumo konfliktų ir konfliktų, kurie kvalifikuojami kaip karai, skaičius. Didžiausią konfliktų dalį sudaro vidutinio intensyvumo konfliktai.

Pastaruoju metu į karinius konfliktus vis dažniau perauga valstybės vidaus konfliktai. Jie pavojingi todėl, kad jiems plėtojantis išauga dalyvių skaičius. „Trečiasis“ konflikto dalyvis paprastai yra pageidaujamas vienos pusės. Kita griežtai protestuoja prieš jo dalyvavimą. Todėl kartais sunku vienareikšmiškai identifikuoti tarpvalstybinį arba valstybės vidaus konfliktą. Kiekviena konfliktuojanti pusė traktuoja jį skirtingai. Kyla klausimas, ar trečiosios pusės bandymai sureguliuoti konfliktą nepaverčia valstybės vidaus konflikto tarpvalstybiniu.

Pagrindinis klausimas analizuojant karinius konfliktus, yra klausimas ar tarptautinė bendruomenė pajėgi sutrukdyti šiems konfliktams peraugti į lokalinius ar net globalinius karus. Daugelio valstybių ir regioninių organizacijų bei JTO pastangos neleido šiems konfliktams įgauti platesnio masto. Tai nereiškia tarpvalstybinių karinių konfliktų pabaigos, bet rodo, kad galima išvengti jų peraugimo į karą.

Konfliktų

reguliavimas

Konfliktų sprendimo procese dalyvauja labai įvairūs tarptautinių santykių sistemos subjektai: JTO, įvairios regioninės tarptautinės organizacijos, valstybės, nevyriausybinės organizacijos ir t.t. Jie taiko labai įvairius metodus ir vaidina labai nevienareikšmį vaidmenį kiekvieno konkretaus konflikto metu.

Vienas dažniausiai sutinkamų terminų, kalbant apie konfliktų reguliavimą yra intervencija. Ji apima labai platų priemonių konfliktui sureguliuoti spektrą, kurias sudaro tarpininkavimas, taikos palaikymo pajėgų panaudojimas, stebėjimas, ar yra laikomasi susitarimų, humanitarinė pagalba konflikto aukoms, taikos pajėgų išdėstymas tarp abiejų konfliktuojančių pusių ir, galiausiai, tiesioginė karinė parama tam kkonflikto dalyviui, kuris pripažįstamas nukentėjusia puse. Intervencija plačiausia prasme yra bet koks įsikišimas į konfliktą.

Tarpininkavimas. Tarpininkavimas tai yra konfliktų sprendimo būdas, kai trečiasis dalyvis padeda dviems (arba ir daugiau) konfliktuojančių pusių išspręsti problemą nenaudojant jėgos. Šis konfliktų reguliavimo būdas buvo žinomas jau senųjų civilizacijų laikais. Šiuolaikinėje tarptautinėje sistemoje, kurioje dažnai nepaisoma priimtų normų ir taisyklių, JTO autoritetas yra dar gana ribotas, kuriasi naujos valstybės, auga nevalstybinių tarptautinės sistemos dalyvių skaičius, tarpininkavimas įgyja visiškai naują reikšmę. Jo pagalba konfliktai ne tik rreguliuojami. Tai yra būdas, kuris gali padėti sukurti ir įtvirtinti regioninės ir tarptautinės tvarkos taisykles. Taip yra todėl, kad tarpininkavimo esmė – garantuoti visiems konflikto dalyviams jų nepriklausomybę, suverenitetą ir pasirinkimo laisvę.

Tarpininkavimas tapo labai reikšmingu konfliktų reguliavimo metodu. Jis toks ppat įprastas reiškinys kaip ir pats konfliktas.

Tarpininkais konfliktuose tampa tarptautinės organizacijos, didelės ir mažos valstybės, privatūs asmenys ir valdžios atstovai, religinių organizacijų lyderiai, o taip pat grupės, kurios yra specialiai sudaromos tarpininkauti viename ar kitame konflikte.

Labai svarbus sėkmingo tarpininkavimo garantas yra moralinis tarpininko autoritetas abiem konflikto pusėms. Deja, tarptautinių ir regioninių organizacijų tarpininkavimas konfliktuose retai būna sėkmingas.

Pastaruoju metu išaugo mažų valstybių vaidmuo tarpininkaujant konfliktuose. Jų privalumas tas, kad lyginant su didelėmis, mažos valstybės turi didesnį autoritetą. Todėl jos gali sėkmingiau tarpininkauti asimetriškuose konfliktuose – silpnesnis konflikto dalyvis visuomet labiau pasitiki maža valstybe.

Tarpininkavimas – viena iš svarbiausių taikos įtvirtinimo priemonių. Tai pigus ir lankstus būdas.

Terorizmas

Terorizmas – nacionalinių, religinių grupių ar slaptų agentų iš anksto apgalvotas, politiškai motyvuotas smurtas, nukreiptas prieš įvairius ((dažniausiai civilius) taikinius, ketinant atkreipti dėmesį, paveikti visuomenę.

Terorizmo dvasia yra išreikšta dar prieš 2500 metų posakiu, kurio autorystė priskiriama Sun Tzu: „Nužudyk vieną – išgąsdink dešimt tūkstančių“. Paul Pillar buvęs CŽV kovos su terorizmu centro viršininko pavaduotojas išskiria keturis pagrindinius terorizmo bruožus:

veiksmai iš anksto apgalvoti;

smurtas naudojamas siekiant politinių tikslų;

veiksmai nukreipti į bet kokius (dažniausiai civilius) taikinius;

vykdomas nacionalinių, religinių grupių, o ne kariuomenės.

Šiame darbe didžiausias dėmesys bus skiriamas politiniam terorizmui, kadangi tai yra pagrindinė terorizmo atmaina.

Politinis terorizmas

Terorizmas yra veiklos, siekiant savo ttikslų, priemonė. Toks terorizmas yra pragmatinis, jo organizatoriai ir vykdytojai gali keisti savo veiklos metodus ir atsisakyti teroro aktų. Ši terorizmo atmaina yra išimtinai politinis fenomenas. Terorizmą kaip veiklos metodą taiko įvairios grupės, judėjimai arba vyriausybės. Jo „veikimo“ arena yra konkreti valstybė, geopolitinė erdvė ar visa pasaulinė sistema.

Politinio terorizmo atmainos istorija yra labai ilga. Tradicinėse visuomenėse jis, visų pirma, buvo priemonė tramdyti pavaldiniams. Savitu pasaulinio terorizmo pirmtaku galima laikyti piratų judėjimą.

Modernusis politinis terorizmas prasidėjo nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789-1794 m.) laikų, kai jakobinai pradėjo taikyti terorą prieš šalies piliečius, kaip priemonę valstybinės valdžios tikslams įgyvendinti. XX amžiuje valstybės terorizmą išplėtojo nacistinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga.

Šiuolaikinis politinis terorizmas yra ne tik valstybės politika pavaldinių atžvilgiu. Jo imasi įvairios grupuotės šalies viduje motyvuodamos savo veiklą ideologinėm, religinėm, tautinėm nuostatom. Terorizmas yra paramilitarinių-partizaninių judėjimų taktika pilietiniuose karuose. Egzistuoja eilė tarptautinių teroristinių organizacijų. Pagaliau terorizmas gali tapti užsienio politikos įrankiu, kai vienų šalių vyriausybės remia įvairias teroristų grupes kitose šalyse, norėdamos ten sukelti nestabilumą tikintis politinės naudos sau, arba naudojasi teroristų pagalba šalies viduje rengiant išpuolius prieš kitų šalių ambasadas.

Remiantis anksčiau išvardintais kriterijais, išskiriama kelios terorizmo rūšys. (žr. Terorizmo rūšys)

Terorizmas tampa ir šiuolaikinių konfliktų priežastimi ir tam tikra prasme jų išraiška. Teroro veiksmų iimasi grupės, kurios neturi teisės į valdžią. Jos atsisako pripažinti valstybės institucijų legitimumą, o pačios savo veiksmus laiko teisėtais ir dažnai net savo pavadinimui pasirenka oficialių valdžios institucijų terminus (pav.: Airijos Respublikos Armija) (žr. Teroristinės organizacijos).

Teroristų veiksmai būna nukreipti ne tik prieš armiją ar policiją, bet ir prieš civilinės valdžios pareigūnus, o labai dažnai prieš niekuo nekaltus gyventojus. Teroristų taikiniu gali tapti kiekvienas.

Terorizmas „patrauklus“ dėl savo greito rezultato – į teroristų veiksmus visada yra reaguojama. Tačiau aplamai terorizmas nėra vaisinga taktika. Tai dažnai nuvilia jo organizatorius ir dalyvius. Palestiniečių terorizmas nepadėjo arabams atsikovoti nei vieno kvadratinio metro Palestinos teritorijos, o airių terorizmas nei trupučio nepriartino Airijos susijungimo, nors jis trunka jau 25 metus. Abiem atvejais tai tik sukėlė pasaulio visuomenės antipatiją ir opoziciją terorizmui bei sukliudė derybų procesus. Net ir maži teroro aktai daro labai didelį poveikį tarptautiniams santykiams. Dažnai jau beveik sureguliuoti konfliktai vėl įsiliepsnoja (arabų-žydų konfliktas).

Kova su terorizmu

Terorizmas yra ir konflikto priežastis ir jo išraiška ir pasekmė. Todėl jis gali būti įveiktas tik galutinai likvidavus patį konfliktą. Sureguliuoti konfliktą galima tik tada, kai visos konfrontuojančios pusės laikomos lygiavertėmis. Tačiau, kalbant apie terorizmą, tai yra keblus klausimas. Reikalas tas, kad teroristų veikla daro poveikį politinei sistemai. Šitai labai akivaizdu ddemokratinėse šalyse. Vidaus ir tarptautinis terorizmas jose pažeidžia trijų valdžios šakų (įstatymų leidimo, vykdomosios ir teisminės) balansą ir sukuria įtampą visuomenėje. Todėl Vakarų demokratijose su terorizmu kovojama bekompromisinėmis priemonėmis.

Kova prieš vidaus terorizmą – kraštutines kairiąsias ar dešiniąsias grupuotes yra daugiau ar mažiau sėkminga. Vakarų demokratinės valstybės sėkmingai kovoja su terorizmu, kuris neturi aiškesnio politinio tikslo. Tačiau labai svarbi ir prieštaringa problema yra terorizmas, kuris yra separatistinių judėjimų kovos priemonė. Teroristai šiuo atveju yra nariai didelių organizacijų, kurioms pasiseka iškovoti valdžią. Garsiais Izraelio politiniais veikėjais tapo penkto dešimtmečio teroristinio judėjimo, siekusio įkurti Izraelio valstybę, dalyviai. Palestinos Išsivadavimo Organizaciją (PIO) dauguma palestiniečių laiko savo teisėta vyriausybe nors ji remia veiklą, kurią daugelis valstybių traktuoja kaip teroristinę. Šamilio Basajevo vadovaujama Budionovsko užėmimo akcija, traktuota kaip terorizmo aktas, įgauna visai kitą prasmę, kai yra vertinama kaip čečėnų kovos už nepriklausomybę dalis.

Terorizmo rūšys

Nacionalinis terorizmas

Šios rūšies teroristai stengiasi suformuoti naują atskirą valstybę savo nacionalinei grupei įvardindami tai kaip laisvės siekimą jų grupei, kurią, jų manymu, pasaulis pamiršo. Ši terorizmo rūšis pati veiksmingiausia norint palenkti į savo pusę tarptautinę bendruomenę ir gauti tam tikrų nuolaidų. Pasak ekspertų nacionaliniai teroristai ypač apgalvotai naudoja smurtą ir prievartą: užtektinai, kad pritrauktų dėmesį, bet ne per daug, kad atstumtų savo rėmėjus

užsienyje ar savo nacionalinės grupės narius. Nacionalinį terorizmą sunku charakterizuoti, nes pastaruoju metu daugelis grupių save traktuoja ne kaip teroristus, o kaip laisvės kovotojus.

Grupuotės: IRA, ETA, Kurdistano darbo partija, Palestinos išsivadavimo organizacija

Religinis terorizmas

Religiniai teroristai naudoja smurtą norėdami pasiekti , jų įsitikinimu, dieviškus tikslus, dažnai tam pasirenkant platų spektrą priešų ir taip bandant sukelti radikalias permainas. Religiniai teroristai gali būti kilę ir iš didelių religinių grupių (Islamo, induizmo), ir iš mažų sektų. Ši terorizmo rūšis sparčiai populiarėja, jau 1995 metais pusė iiš 56 tuomet žinomų tarptautinių teroristinių grupuočių turėjo religinę motyvaciją. Religinių teroristų tikslas – ne suburti nacionalinių ar ideologinių bendraminčių, bet vykdyti dieviškąją valią, todėl ši rūšis neatitinka apribojimų pagal kuriuos būdavo skiriami teroro aktai. Hoffman prideda, jog šios rūšies teroristų taikiniai gali būti visi nepriklausantys jų religinei grupei ar sektai.

Grupuotės: Al-Qaeda, Hamas, Hesbolah, Aum Shinrikyo kultas Japonijoje.

Valstybinis terorizmas

Šiai grupei priklausantys teroristai yra sąmoningai naudojami radikalių valstybių kaip užsienio politikos įrankis. Pasak Hoffman tai rentabilus būdas slaptai kariauti tam panaudojant ssavanorius karių pakaitalus, teroristus, arba savižudžius. Šiai terorizmo rūšiai gali būti priskiriamas Irano vyriausybės naudotų kovotojų išpuolis Amerikos ambasadoje Teherane, bandant paimti įkaitais jos darbuotojus 1979 metais. Turėdami savo žinioje didesnius išteklius, vyriausybių remiami teroristai gali vykdyti ir daugiau aukų nnusinešančius išpuolius kaip antai lėktuvų užgrobimus. Terorizmas, kaip užsienio politikos įrankis, laikytinas pačia pavojingiausia terorizmo atmaina. Jis suardo tarptautinės sistemos pusiausvyrą ir paverčia niekais išbandytas ir įsitvirtinusias tarpvalstybinių santykių normas.

Valstybės remiančios terorizmą: Iranas, Kuba, , Libija, Šiaurės Korėja, Sudanas ir Sirija.

Grupuotės: Japonų Raudonoji armija, Hesbolah, Abu Nidal grupuotė, Al-Qaeda.

Kairiojo sparno terorizmas

Kairiojo sparno teroristai mato žmones kenčiančius nuo kapitalistų išnaudojimo, tad jų tikslas – sunaikinti kapitalizmą ir pakeisti jį komunistiniu ar socialistiniu režimu. Šie teroristai ypač atsargiai naudoja smurtą, nes nenori aukų, kurias pasak jų jie stengiasi išgelbėti. Jų teroristiniai aktai dažniausiai nukreipti prieš įvairius magnatus arba monumentus.

Grupuotės: Italijos Raudonosios Brigados, Japonų Raudonoji armija

Dešiniojo sparno terorizmas

Dešiniojo sparno teroristinės organizacijos priskiriamos prie mažiausiai organizuotų. Jos dažnai siejamos su neofašistais siaučiančiais Vakarų Europos ggatvėse, ypač septintajame dešimtmetyje. Šios grupės, kuriose dominuoja skustagalviai (angl. skinhead), siekia pakeisti esamą demokratinę vyriausybę ir įvesti nacistinį režimą. Neofašistai dažnai savo aukomis renkasi imigrantus ir pabėgėlius iš besivystančių trečiojo pasaulio šalių. Jie yra ir rasistai, ir antisemitai.

Anarchistinis terorizmas

Nuo 1870 iki 1920 anarchistinis terorizmas buvo didžiausias pasaulinis fenomenas. Revoliucionieriai, siekiantys nuversti esamas įsitvirtinusias vyriausybes, sukėlė daugybę sprogdinimų ir nužudė daug valdžios atstovų tarp kurių buvo ir JAV prezidentas William McKinley, nužudytas 1901 metais vengrų pabėgėlio pastūmėto anarchistinių idėjų. Kai kkurie ekspertai įžvelgia anarchistinio terorizmo apraiškų dabar vykstančiuose antiglobalistų maištuose.

Partizaniniai judėjimai

Teoriškai partizaninių judėjimų negalima visiškai sutapatinti su terorizmu, nes jų propaguojami tikslai yra tautos laisvė ar socialinis teisingumas, o kova nukreipta prieš ginkluotas valstybės struktūras (kariuomenę). Tačiau realiame gyvenime ribos tarp partizaninių judėjimų ir teroristų taktikos dažnai nelieka. Ir plataus masto partizaniniai judėjimai Lotynų Amerikos šalyse ir įvairios teroristinės organizacijos politinių savo tikslų siekia naudodami prievartą.

Išvados

Mano nuomone, šis darbas man buvo labai naudingas, nes įgijau daug patirties, rengiant didelės apimties dokumentus, susipažinau su tokiems darbams keliamais raštvedybos reikalavimais. Informacijos ieškojimui naudojau sparčiai populiarėjantį ir labai perspektyvų pasaulinį tinklą (internetą). Darbe įgytos žinios apie regioninius konfliktus ir terorizmą, manau, bus labai naudingos mano bendram išsilavinimui ir pravers ateityje studijuojant tarptautinius santykius.

Šią temą siūlyčiau rinktis ir kitiems abiturientams, nes tarptautinė sistema yra labai dinamiška ir nuolat keičiasi. Regioniniai konfliktai įgauna vis naujas ir naujas formas, jiems sureguliuoti reikia vis kitokių būdų. Tokia pati neišsemiama ir įdomi tema yra terorizmas, keliantis pavojų pasaulinei bendruomenei ir nusinešantis daugybę nekaltų gyvybių.

Dėl susistemintos informacijos stokos darbo didžiąją dalį sudaro teorinė dalis. Praktinėje dalyje buvo numatyta pateikti išsamią teroristinių aktų bei karinių ir etninių konfliktų apžvalgą laikotarpiui nuo 2002 09 01 iki 2003 04 01. Nagrinėdamas pateiktą llaikotarpį pastebėjau nemažų informacijos netikslumų (pav. aukų skaičius), be to trūko susistemintos teroristinių išpuolių bei karinių ir etninių konfliktų duomenų bazės. Vienintelė rasta tokia duomenų bazė veikė prastai, rasdama tik tuos pačius teroristinius aktus, nors užklausoje būdavo nurodomas skirtingas laikotarpis. Dar viena renkant informaciją pastebėta problema – informacijos apie Afrikos regioną stoka. Lietuvos žiniasklaida beveik neinformuoja apie ten vykstančius konfliktus, tad sunku pateikti tikslų etninių ir karinių konfliktų skaičių, o ypač jų aprašymą (konfliktuojančias puses, aukų skaičių ir kt.).

Šiame darbe paliečiau tik pačius šių plačių ir aktualių temų pagrindus, tad, tikiuosi, atsiras norinčių jį išplėtoti ar tiesiog pasinaudoti jame esančia informacija.

Literatūra

Center for Defense Information (CDI). http://www.cdi.org

Central Intelligence Agency (CIA). http://www.cia.gov

Federal Bureau of Investigation (FBI). http://www.fbi.gov

Juršėnas Č. Tarptautininko žinynas. – Vilnius: „Mintis“, 1983.

KTU leidinys. Valstybės pagrindai. Tarptautiniai santykiai Trečioji dalis. 1997.

Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985.

Terrorism: Questions and Answers. http://www.terrorismanswers.com

The International Policy Institute for Counter-Terrorism (ICT). http://www.ict.org.il

1 Priedas

Teroristinės organizacijos

Valstybė Grupuotės

Afganistanas Al Qaeda

Alžyras Ginkluota Islamo grupuotė

Salafistų šauksmo ir kovos grupuotė

Čilė Manuelio Rodrigezo Patriotinis frontas

Egiptas Egipto islamiškasis džihadas

Islamo grupuotė

Filipinai Abu Sayyaf grupė (ASG)

Alex Boncayao brigada (ABB)

Naujųjų žmonių armija (NPA)

Graikija Revoliucijos branduolys

Revoliucinė lapkričio 17-osios organizacija

Revoliucijos žmonių kova

Gruzija Zviadistai

Hondūras Morzanistų patriotinis frontas

Indija Al-Ummah

Irakas Palestinos išsivadavimo frontas

Ispanija Baskų tėvynė ir laisvė (ETA)

Spalio pirmosios antifašistinis ppasipriešinimo judėjimas

Izraelis Kach and Kahane Chai

Japonija Aum Shinrikyo kultas

Chukaku-Ha grupuotė

Japonų raudonoji armija

JAV Jamaat ul-Fuqra

Kambodža Demokratinė Kampučijos partija

Kolumbija Nacionalinė Kolumbijos išsivadavimo armija

Kolumbijos revoliucinės ginkluotosios pajėgos

Jungtinės Kolumbijos savigynos pajėgos

Libanas Partizanų lyga

Hezbollah

Pakistanas Harakat ul-Ansar (HUA)

Harakat ul-Mujahidin (HUM)

Mohamedo armija

Teisingųjų armija

Peru Sendero Luminoso (Šviečiantis kelias)

Tupac Amaru revoliucinis judėjimas (MRTA)

Pietų Afrikos respublika Qibla ir žmonės prieš mafiją ir narkotikus (PAGAD)

Ruanda Ruandos išsivadavimo armija

Siera Leonė Jungtinis revoliucinis frontas (RUF)

Sirija Populiarusis Palestinos išsivadavimo frontas

Šiaurės Airija Nuoseklioji Airijos respublikos armija

Laikinoji Armijos respublikos armija (IRA)

Savanorių lojalistų pajėgos (LVF)

Oranžiniai savanoriai (OV)

Tikroji IRA

Dešinieji gynėjai (RHD)

Šri Lanka Tamilų tigrai

Turkija Kurdistano darbo partija

Revoliucingoji kairė

Uzbekistanas Islamiškasis Uzbekistano judėjimas

Užimtos teritorijos Al-Aqsa kankinių brigada

Demokratinis Palestinos išsivadavimo frontas

HAMAS (Islamo pasipriešinimo judėjimas)

Palestinos Islamiškasis džihadas

2 Priedas

10 labiausiai FTB ieškomų teroristų

Usama Bin Laden

Dar žinomas kaip: Usama Bin Muhammad Bin Ladin, Shaykh Usama Bin Ladin, Princas, Emyras, Abu Abdallah, Mujahid Shaykh, Hajj.

Grupuotė: Al Qaeda

Pilietybė: Saudo Arabijos pilietis

Kalba: Arabiškai (puštūnų)

Lytis: Vyras

Gimimo data: 1957 m.

Gimimo vieta: Saudo Arabija

Ūgis: 193-198 cm.

Svoris: ~73 kg.

Sudėjimas: Smulkus

Plaukai: Rudi

Akys: Rudos

Randai: —

Atlygis: Iki $25 milijonų

Kaltinimai: Ieškomas už sąsają su 1998 m. rugpjūčio 7-ąją JAV ambasadų Tanzanijoje ir Kenijoje įvykdytais sprogdinimais, kurių metu žuvo virš 200 žmonių. Be to Bin Ladenas įtariamas susijźs su kitais teroristiniais aktais., taip pat ir su rugsėjo 11-osios Prekybos Centro dangoraižių ir Pentagono

sprogdinimais Vašingtone ir Niujorke.

Ayman Al-Zawahiri

Dar žinomas kaip: Abu Muhammad, Abu Fatima, Muhammad Ibrahim, Abu Abdallah, Abu al-Mu’iz, Gydytojas, Mokytojas, Nur, Ustaz, Abu Mohammed, Abu Mohammed Nur al-Deen, Abdel Muaz, Dr. Ayman al Zawahiri

Grupuotė: Egipto islamo džihadas

Pilietybė: Egiptietis

Kalba: Arabiškai, prancūziškai

Lytis: Vyras

Gimimo data: 1951 m. birželio 19 d.

Gimimo vieta: Egiptas

Ūgis: —

Svoris: —

Sudėjimas: —

Plaukai: Rudi/juodi

Akys: Tamsios

Randai: —

Atlygis: Iki $25 milijonų

Kaltinimai: Ieškomas už sąsają su 1998 m. rugpjūčio 7-ąją JAV ambasadų Tanzanijoje ir Kenijoje įvykdytais sprogdinimais, kurių metu žuvo virš 200 žmonių.

Abdelkarim HHussein Mohamed Al-Nasser

Dar žinomas kaip: —

Grupuotė: —

Pilietybė: Saudo Arabijos pilietis

Kalba: Arabų, Farsi

Lytis: Vyras

Gimimo data: ~1963 m.

Gimimo vieta: Saudo Arabija

Ūgis: ~173 cm.

Svoris: 77 kg.

Sudėjimas: Vidutinis

Plaukai: Juodi

Akys: Rudos

Randai: —

Atlygis: Iki $25 milijonų

Kaltinimai: Ieškomas už dalyvavimą 1996 m. birželio 25-ą įvykdytais Khobaro Bokštų (Saudo Arabija) karinio komplekso sprogdinimais.

Abdullah Ahmed Abdullah

Dar žinomas kaip: Abu Mohamed Al-Masri, Saleh, Abu Mariam

Grupuotė: —

Pilietybė: Egiptietis

Kalba: Arabiškai

Lytis: Vyras

Gimimo data: ~1963 m.

Gimimo vieta: Egiptas

Ūgis: ~173 cm.

Svoris: —

Sudėjimas: Vidutinis

Plaukai: Tamsūs

Akys: Tamsios

Randai: Randas ant žemesniosios lūpos

Atlygis: Iki $25 milijonų

Kaltinimai: Ieškomas už sąsają su 1998 m. rugpjūčio 7-ąją JAV ambasadų Tanzanijoje ir Kenijoje įvykdytais sprogdinimais, kurių metu žuvo virš 200 žmonių.

Muhsin Musa Matwalli Atwah

Dar žinomas kaip: Abdul Rahman, Abdul Rahman Al-Muhajir, Abdel Rahman, Mohammed K.A. Al-Namer

Grupuotė: —

Pilietybė: Egiptietis

Kalba: Egiptietiškai

Lytis: Vyras

Gimimo data: 1964 birželio 19 d.

Gimimo vieta: Egiptas

Ūgis: 160-170 cm.

Svoris: —

Sudėjimas: Vidutinis

Plaukai: Tamsūs, žilstelėjź

Akys: Tamsios

Randai: —

Atlygis: Iki $25 milijonų

Kaltinimai: Ieškomas už sąsają su 1998 m. rugpjūčio 7-ąją JAV ambasadų Tanzanijoje ir Kenijoje įvykdytais sprogdinimais, kurių metu žuvo virš 200 žmonių.

Ali Atwa

Dar žinomas kaip: Ammar Mansour Bouslim, Hassan Rostom Salim

Grupuotė: Libano Hesbolah

Pilietybė: Libanietis

Kalba: Arabiškai

Lytis: Vyras

Gimimo data: ~1960 m.

Gimimo vieta: Libanas

Ūgis: 173 cm.

Svoris: ~68 kg.

Sudėjimas: Vidutinis

Plaukai: —

Akys: Rudos

Randai: —

Atlygis: Iki $25 milijonų

Kaltinimai: Kaltinamas už dalyvavimą 1985 birželio 14-ą užgrobiant keleivinį lėktuvą. Užgrobimo metu buvo panaudota jėga prieš civilius keleivius ir įgulą bei nužudytas JAV pilietis.

Anas Al-Liby

Dar žinomas kaip: Anas Al-Sabai, Anas Al-Libi, Nazih Al-Raghie, Nazih Abdul Hamed Al-Raghie

Grupuotė: —

Pilietybė: Libijos pilietis

Kalba: Arabiškai, angliškai

Lytis: Vyras

Gimimo data: 1964 m. gegužės 14 d., 11964 m. kovo 30 d.

Gimimo vieta: Libija (Tripolis)

Ūgis: 178-188 cm.

Svoris: —

Sudėjimas: Vidutinis

Plaukai: Tamsūs

Akys: Tamsios

Randai: Randas ant kairės veido pusės

Atlygis: Iki $25 milijonų

Kaltinimai: Ieškomas už sąsają su 1998 m. rugpjūčio 7-ąją JAV ambasadų Tanzanijoje ir Kenijoje įvykdytais sprogdinimais, kurių metu žuvo virš 200 žmonių.

Ahmed Khalfan Ghailani

Dar žinomas kaip: Ahmad Khalafan Ghilani, Ahmed Khalfan Ahmed, Abubakary K. Ahmed, Abubakar Ahmed, Abu Bakr Ahmad, A. Ahmed, Ahmed Khalfan, Ahmed Khalfan Ali, Abubakar Khalfan Ahmed, Ahmed Ghailani, Ahmad Al Tanzani, Abu Khabar, Abu BBakr, Abubakary Khalfan Ahmed Ghailani, Mahafudh Abubakar Ahmed Abdallah Hussein, Shariff Omar Mohammed, „Ahmedas tanzanietis“

Grupuotė: —

Pilietybė: Tanzanijos pilietis

Kalba: Swahili

Lytis: Vyras

Gimimo data: 1974 03 14, 1974 04 13, 1974 04 14, 1970 08 01

Gimimo vieta: Tanzanija (Zanzibaras)

Ūgis: 160-163 cm.

Svoris: 68 kg.

Sudėjimas: Vidutinis

Plaukai: Juodi

Akys: Rudos

Randai: —

Atlygis: Iki $25 milijonų

Kaltinimai: Ieškomas už sąsają su 1998 m. rugpjūčio 7-ąją JAV ambasadų Tanzanijoje ir Kenijoje įvykdytais sprogdinimais, kurių metu žuvo virš 200 žmonių.

Hassan Izz-Al-Din

Dar žinomas kaip: Ahmed Garbaya, Samir Salwan, Sa-id

Grupuotė: Libano Hesbolah

Pilietybė: Libanietis

Kalba: Arabiškai

Lytis: Vyras

Gimimo data: 1963 m.

Gimimo vieta: Libanas

Ūgis: 175-180 cm.

Svoris: 66-68 kg.

Sudėjimas: Lieknas

Plaukai: Juodi

Akys: Juodos

Randai: —

Atlygis: Iki $25 milijonų

Kaltinimai: Kaltinamas už dalyvavimą 1985 birželio 14-ą užgrobiant keleivinį lėktuvą. Užgrobimo metu buvo panaudota jėga prieš civilius keleivius ir įgulą bei nužudytas JAV pilietis.

Ahmed Mohammed Hamed Ali

Dar žinomas kaip: Shuaib, Abu Islam Al-Surir, Ahmed Ahmed, Ahmedas egiptietis, Ahmed Hemed, Hamed Ali, Ahmed Shieb, Abu Islam, Ahmed Mohammed Ali, Ahmed Hamed, Ahmed Mohammed Abdurehman, Abu Khadiijah, Abu Fatima, Ahmad Al-Masri

Grupuotė: Egipto islamo džihadas

Pilietybė: Egiptietis

Kalba: Arabiškai

Lytis: Vyras

Gimimo data: ~1965 m.

Gimimo vieta: Egiptas

Ūgis: 168-173 cm.

Svoris: —

Sudėjimas: Vidutinis

Plaukai: Tamsūs

Akys: Tamsios

Randai: —

Atlygis: Iki $25 milijonų

Kaltinimai: Ieškomas už sąsają su 1998 m. rugpjūčio 7-ąją JAV ambasadų Tanzanijoje ir Kenijoje įvykdytais sprogdinimais, kurių metu žuvo virš 200 žmonių. <