RUSIJOS FEDERACIJOS KARINĖ DOKTRINA

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA

POLITIKOS MOKSLŲ KATEDRA

RUSIJOS IR NVS STUDIJOS

Rašto darbas

2003, Vilnius

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. KARINIAI POLITINIAI PAGRINDAI:………….3

1.1 KARINĖ POLITINĖ APLINKA………………..3

1.2 PAGRINDINIAI KARINIO SAUGUMO PAVOJAI…………4

1.3 KARINIO SAUGUMO APRŪPINIMAS……………..5

1.4 KARINĖS ORGANIZACIJOS VALDYMAS…………….6

2. KARINIAI STRATEGINIAI PAGRINDAI:………….6

2.1 KARŲ IR GINKLUOTŲ KONFLIKTŲ BRUOŽAI…………6

3. KARINIAI EKONOMINIAI PAGRINDAI…………7

IŠVADOS …………………………7

LITERATŪRA…………………………8

ĮVADAS

Šio darbo tikslas – apibūdinti, kokios yra Rusijos federacijos karinės doktrinos pagrindinės nuostatos, kokia karinė politinė, karinė strateginė bei karinė ekonominė aplinka. Kokie karinių organizacijų veiklos organizavimo pagrindiniai principai, kas įtakoja Rusijos federacijos saugumą, kas įgyvendina karinės organizacijos valdymą bei kas atsakingas už jjos aprūpinimą.

Rusijos federacijos karinė doktrina – tai oficialių pažiūrų visuma, apsprendžianti karinius politinius, karinius strateginius ir karinius ekonominius pagrindus.

Karinė doktrina yra pereinamojo laikotarpio demokratinės valstybės tapsmo, daugialypės ekonomikos, valstybės kariuomenės organizacijos reformų, dinamiškų tarptautinių santykių reformos oficialus dokumentas.

Karinėje doktrinoje vystomos Rusijos federacijos kariuomenės organizacijos pagrindinės padėtys 1993 m. ir konkretizuojamos prie karinės sferos įterpimo valstybės nacionalinio saugumo koncepcijų.

Karinės doktrinos teisinį pagrindą sudaro Rusijos federacijos Konstitucija, federaliniai įstatymai ir kiti normatyviniai teisiniai aktai, o taip pat tarptautinės Rusijos federacijos sutartys karinio aaprūpinimo srityje.

Karinės doktrinos padėtis gali būti tikslinama ir papildoma atsižvelgiant į karinės politinės aplinkos pokyčius, charakterį ir karinių pavojų išlaikymo, statybų sąlygų, vystymosi ir valstybės karinių organizacijų taikymą ir kita.

Karinės doktrinos realizavimas pasiekiamas valstybiniu ir kariniu valdymu, politinių, diplomatinių, ekonominių, ssocialinių, informacinių, teisinių, karinių ir kitų metodų įgyvendinimu, kurie nukreipti į karinio saugumo aprūpinimą.

1. KARINIAI POLITINIAI PAGRINDAI

1.1. KARINĖ POLITINĖ APLINKA

Būklė ir šiuolaikinės karinės politinės aplinkos vystymosi perspektyvos apibūdinamos kokybišku lėšų tobulinimu, metodų ir formų ginkluota kova, jos masto didinimu ir pasekmių sunkumu, naujų sferų platinimu.

Karinė politinė aplinka apibūdinama:

 branduolinio karo tikimybės mažinimu

 centrinių jėgų stiprinimu

 separatizmo aktyvizavimu

 lokalinių karų platinimu

 regioninių apsiginklavimo varžybų stiprėjimu it kt.

Kalbant apie destabilizuojantį poveikį, tai jį sudaro:

2.1 Bandymas susilpninti tarptautinio saugumo mechanizmus

2.2 Bendrai priimtų principų ir normų ignoravimas

2.3 Tarptautinių sutarčių laužymas

2.4 Organizuoto nusikalstamumo, terorizmo, narkotikų ir ginklų apyvartos masto plitimas ir kt.

1.2 PAGRINDINIAI KARINIO SAUGUMO PAVOJAI

Šiuolaikinėmis sąlygomis tiesioginės karinės agresijos tikimybė sumažėjo dėka pozityviems tarptautiniams aplinkos pokyčiams.

Galima būtų skirti išorinius ir vidinius pavojus. Taigi pagrindiniai išoriniai pavojai:

o Teritorinės pretenzijos Rusijos federacijai

o Bandymai ignoruoti jos interesus

o Prieštarauti jjos įsitvirtinimui kaip vienai iš įtakingiausių daugiapolio pasaulio centrų

o Ginkluotų konfliktų buvimas pačioje federacijoje ir arti jos sąjungininkų sienų

o Diskriminacija, teisių ir laisvių ribojimas, tarptautinis terorizmas ir kt.

Vidiniai pavojai būtų šie:

• Bandymas nuversti konstitucinę santvarką

• Neteisėtų ginkluotų formuočių paruošimas ir funkcionavimas

• Organizuotas nusiklalstamumas, terorizmas.

1.3 KARINIO SAUGUMO APRŪPINIMAS

Tai svarbiausia valstybės veikla. Pagrindiniai tikslai – numatymas, lokalizavimas ir Rusijos federacijos karinių pavojų neutralizavimas. Karinis saugumas aprūpinamas visa turimų jėgų, lėšų ir resursų visuma.

Pagrindiniai principai:

 pilietinės kontrolės veiklos ir tvirtos centralizuotos valstybės valdymo karine veikla derinys

 karinių pavojų efektyvi pprognozė ir adekvati reakcija į ją

pasiruošimo kariniam saugumui lygmuo ir kt.

Pagrindinis karinio saugumo turinys:

Taikos metu:

 vieningos politikos įgyvendinimas

 vidinis politikos stabilumas

 apsaugos sistemos kūrimas

 karinės produkcijos gamyba ir tobulinimas

 pasiruošimas tertitorinei gynybai ir kt.

Grasinimo ar karo metu:

 savalaikis karo padėties paskelbimas ir atitinkamų priemonių ėmimasis

 sprendimų priėmimas ir realizavimas karinių veiksmų metu

 ekonomikos išlaikymas ir destruktūrizavimas karo metu.

Karinėje doktrinoje nustatyti šie pagrindiniai karinės organizacijos vystymosi prioritetai:

• vieningos karinės organizacijos valdymo sistemos kūrimas ir jos efektyvus egzistavimas

• karinių pajėgų vystymasis ir tobulinimas

• aprūpinimas ir pasiruošimas bendrų problemų sprendimui ir karinių veiksmų vedimui polokaliniuose karuose ir ginkluotuose konfliktuose.

1.4 KARINĖS ORGANIZACIJOS VALDYMAS

Karinės organizacijos valdymą įgyvendina Rusijos federacijos Prezidentas, kuris yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Ginkluotųjų pajėgų aprūpinimą ginklais, trechnika, materialinėm lėšom, paslaugom aprūpina Vyriausybė. Ginkluotosiom pajėgom vadovauja atitinkamų federalinių organų vykdomosios valdžios atstovai. Karinių organicijų veiklą karinės gynybos klausimais organizuoja Gynybos minsterija. Taigi galima sakyti, jog yra įgyvendinamas vieningas strateginio ir operatyvinio planavimo taikymas.

2. KARINIAI STRATEGINIAI PAGRINDAI

2.1 KARŲ IR GINKLUOTŲ KONFLIKTŲ BRUOŽAI

Rusijos federacija laikosi gynybos strategijos.

Šiuolaikinių karų charakteris apibūdinamas jų kariniais politiniais tikslais, šių tikslų pasiekimo būdais ir karinių veiksmų mastu.

Karinėje doktrinoje skiriami šie bendri šiuolaikinio karo bruožai:

• įtaka visose žmogaus veiklos sferose

• koalicinis charakteris

• labai efektyvių apsiginklavimo sistemų ir karinės technikos taikymas

• manevravimas pajėgomis su plačiu aeromobilių pajėgų, desanto ir specialių pajėgų taikymu

• didelė tikimybė į karą įtraukti kkitas valstybes ir kt.

Viena iš šiuolaikinio karo rūšių – ginkluotas susirėmimas, kuris gali įvykti ginkluotojo incidento pavyzdžiu. Ginkluotas konfliktas gali turėti tarptautinį ar vidinį charakterį. Ginkluotam konfliktui būdinga:

 didelis kitų susidomėjimas ir įvėlimas į konfliktą, vietinių gyventojų pažeidžiamumas

 nereguliarių (karinių) formuočių taikymas

 platus diversinių ir teroristinių metodų taikymas ir kt.

Kita šiuolaikinio karo rūšis – lokalinis karas, kuris gali būti valdomas konflikto rajone karinių grupuočių,remaimų kitų karinių pajėgų. Lokalinio karo metu šalys veiks šių valstybių ribose.

Taip pat karinė doktrina numato regioninį karą bei karą stambiu mastu.

3 KARINIAI EKONOMINIAI PAGRINDAI

Finansiniam aprūpinimui karinėje doktrinoje skiriama nemažai reikšmės. Aprūpinimo pagrindinis tikslas – karinės organizacijos poreikių tenkinimas finansiniuose ir materialiniuose resursuose.

Aprūpinimas gali būti tarptautinis karinis ir karinis techninis. Aprūpinimas įgyvendinamas išorės politikos ir ekonomikos pagrindu, tarptautinių sutarčių ir Rusijos federacijos teisialygiškumu ir tarpusavio naudos ir tarptautinio stabilumo interesų išlaikymu. Karinių organizacijų aprūpinimui reikalingi nemaži pinigai ir jų dydis priklauso nuo valstybės išsivystymo lygio, nuo jos vykdomos politikos.

IŠVADOS

• Rusijos federacija laikosi gynybos strategijos

• Rusijos saugumą įtakoja tiek išoriniai tiek vidiniai pavojai

• Svarbiausia valstybės veikla – karinio saugumo aprūpinimas, kuris priklauso nuo valstybės vykdymo politikos, skiriamų karinėms organizacijoms išlaikyti finansų.

• Karinės organizacijos valdymą įgyvendina Rusijos federacijos Prezidentas, kuris yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Ginkluotųjų pajėgų aprūpinimą ginklais, trechnika, materialinėm lėšom, paslaugom aprūpina Vyriausybė. Taigi, svarbiausias vvaidmuo tenka Prezidentui, Vyriausybė čia įgyvendina tik savo vykdomąją kompetenciją.

LITERATŪRA

1.Rusijos karinė doktrina

2.G. Jautis, K.Sadauskas . Rusijos karinė doktrina: konvencinės ir branduolinės ginkluotės santykis