Rusijos karinė strategija

Turinys

Įvadas 3

1. Sovietų sąjungos palikimas 5

1.1. Sovietinė karo strategija 6

1.2. Po Sovietų sąjungos subyrėjimo 7

2. Rusijos saugumo grėsmės 9

2.1. Kaip keičiasi karų pobūdis. 9

2.2. Karas – politika – ekonomika 10

2.3. Vidinės ir išorinės grėsmės 10

2.4. Masinis regioninis karas 11

Išvados 13

Literatūros sąrašas: 14Įvadas

Žodis strategija yra kilęs iš graikų kalbos – stratos reiškia armija, agein vadovauti. Iš padžių ši sąvoka buvo naudojama karo vedimo kontekste „karo vedimo menas“ , vėliau jos turinys smarkiai išsiplėtė.

Karinė strategija pradėjo formuotis nuo tų laikų, kai buvo pradėtos kurti kariuomenės ir atsirado karai. Pati strategija nuo senovės civilizacijų llaikų žinoma kaip karo vadų „aukščiausios grandies“ veikla.

Karinės strategijos teorija apima karo pobūdį, teisėtumą ir karo vedimo būdą, vysto teorinius pagrindus panaudojant valstybės karines pajėgas siekiant politinių tikslų.

Darbo temos aktualumas yra susietas su Rusijos kaip vienos didžiausios valstybės, kuri per pastaruosius du dešimtmečius bene labiausiai turėjo pasikeisti ir atnaujinti savo siekius. Po Sovietų sąjungos subyrėjimo, pasaulyje atsirado viena „supervalstybė“ – Jungtinės Amerikos valstijos (toliau JAV), o Sovietų sąjunga praradusi savo įtakos zonas ir pralaimėjusi ginklavimosi varžybose iš esmės pasikeitė, iir keičiasi iki šių dienų, nes pasikeitė jos vadovai, kurie ir formuoja Rusijos politika –komunistų partijos pirmininkų, demokratiško Boriso Jelceno ir dabartinio labiau diktatoriaus vaidmenį atliekančio Vladimiro Putino. Šių dienų Rusija yra įdomiausia valstybė, kadangi būtent ji siekia atstatyti savo ssvorį tarptautinėje arenoje ir jos karinė strategija nuo Sovietų sąjungos laikų turėjo keistis labiausiai.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti Rusijos karinę strategiją ir grėsmes.

Darbo objektas – Rusijos karinė strategija.

Darbo uždaviniai:

Pateikti karinės strategijos kaitos ypatybęs;

Išanalizuoti karų kaitos charakterius;

Išanalizuoti karinę strategiją įtakojančius veiksnius;

Apžvelgti Rusijos karines grėsmes;

Darbo metodai. Darbe naudojamas analitinis – aprašomasis metodas.1. Sovietų sąjungos palikimas

Devinto dešimtmečio pradžioje ryšiu su Sovietų sąjungos, Varšuvos pakto, sovietinės kariuomenės suskaldymu, Rytų Europos valstybių persiorientavimu, bei su naujų nepriklausomų valstybių susikurimu, jų tarpe ir Rusijos kaip Sovietų sąjungos įpėdinės, pasulyje pasikeitė politinė – karinė padėtis. To pasekoje keitėsi visi kariniai – strateginiai požiūriai, doktrinos, priemonės, formos ir karo vedimo būdai.

Šis periodas tesiasi ir iki šių dienų. Jis susietas su daugumos valstybių ppolitikos, karinių doktrinų, visų strateginių koncepcijų pertvarkymu, ne karinės technologijos, o geopolitiniais motyvais.

Rusija disponuoja Sovietų sąjungos septynių dešimtmečių patirtimi ir kariniuose klausimuose remiasi sovietine karine doktrina ir jai atitinkama karine strategija, kurios pagrindu Sovietų sąjunga kariavo pilietiniame ir Didžiajame tėvynės kare , dalyvavo lokaliniuose karuose ir kofliktuose.

Sovietinės valdžios periodas įžiūrimas kaip pertrauka Rusijos karinės strategijos istorijoje, bet iš tikrųjų taip nėra. Tai buvo jos vystymo ypatingoji stadija. Faktiškai sovietinė rusijos karinė strategija buvo Rusijos karinės strategijjos testinumas, tik jos bbazė buvo sukurta remiantis kitomis ideologijomis ir politiniais pagrindais, kita ekonomika ir valstybės valdymo sistema, bet niekuomet neprarado sau būtinų nacionalinių bruožų.

Sovitinis laikotarpis paliko žymų pėdsaką vystant Rusijos karinę strategiją, jos esmė, formos, ir turinys pastebimai pasikeitė. Tai atsiliepė visuose gynybinio kurimo kryptyse, karinės minties vystime, personalo rengime. Buvo išugdytos mažiausiai trys kartos karo vadų, remiantis šia sistema. Susiklostė ištisa mokslinė sistema, kuri nustatė visų ginkluotojų pajėgų strateginio mąstymo ir charakterio praktinę veiklos kryptį ir valdymą. Ko pasekoje susiklostė eilė pastovių tradicijų, kurios išliko ir iki šių dienų.1.1. Sovietinė karo strategija

Ypatinga reikšmę turėjo tai, kad sovietinė karinė strategija formavosi griūnant senai karo mašinai – revoliucijos ir pilietinio karo įkarštyje. Kurį laiką jos tolimesnę istoriją betarpiškai įtakojo pavaldumas sovietinės valstybės ir komunistinės partijos karinei politikai. Pagrindiniai jos nuostatai : senas klasių požiūris į visus karinius klausimus; politinio ir karinio valdymo vienybė, marksistinis – lenininis požiūris analizuojant faktus, kurie nustato karo eigą ir jos baigtį, strateginį karinių veiksmų planavimą ir valdymą; prieštaravimų naudojimas stovykloje, ribotas ryžtingumas ir bekompromisiai veiksmai; optimalus pagrindinės krypties smūgio nustatymas ir jo koncentravimas sprendžiant svarbius uždavinius; lankstus rezervo panaudojimas; racionalus pajėgų ir priemonių sunaudojimas; palaipsnis pajėgų kaupimas parinktose kryptyse iki visiško priešo sunaikinimo, mokėjimas ir gebėjimas kurti ir eefektyviai panaudoti didelius resursus.

Sovietinės karinės strategijos išskirtinis bruožas visada buvo racionalus įvairių karo vedimo formų ir būdų derinys. Lemiamas vaidmuo visada buvo nukreiptas į puolimą, tačiau tai nebuvo absoliutizuojama. Visuose karuose su strateginiu puolimu buvo naudojama strateginė gynyba, kontrataka ir atsitraukimas. Didelę reikšmę igijo partizaniniai veiksmai.

Sovietinės karinės strategijos viršūne tapo Dydysis tėvynės karas 1941 – 1945 m.. Jo eigoje buvo atrastos ir sėkmingai panaudotos iš principo naujos strateginių veiksmų formos – fronto grupių operacijos. Jos buvo įgyvendinamos svarbiausiose strateginėse kryptyse, charakterizuojamos tikslų ryžtingumu, dideliu vietovės mastu, dinamiškumu ir rezultatyvumu sprendžiant strateginius uždavinius. Tais metais pavyko sėkmingai išspręsti tokias problemas, kaip taktinis, operacinis, strateginis veržlusis prasiveržimas į priešo gynybą, apsupimas ir didelių grupuočių sunaikinimas, bendrų opercijų pravedimas pėstininkų, oro pajėgų, tolimos aviacijos, karinių jūrų laivyno ir priešlėktuvinės gynybos junginiuose. Karinė strategija įgijo strateginio valdymo patirties masinės kariuomenės panaudojime, koalicijos sudėtyje ir tūkstančio kilometrų ilgio frontuose.

Pokario metais sovietinė karinė strategija vystėsi labai greitai. Visų strateginių koncepcijų paruošimas buvo nukreiptas priešprieša JAV ir NATO, o aštuntame dešimtmetyje ir Kinijai. Per trumpa laika buvo sukurta raketinio – branduolinio karo strategijos teorija. Toliau ji buvo tikslinama ir tobulinama įtraukiant ženklius pasikeitimus, kurie vyko politinėje – karinėje aplinkoje, karinių pajėgų būklėje, karo vedimo techninių priemonių ir ttikėtinų priešininkų požiūriuose. Daugiavariantine branduolinio ginklo panaudojimo strateginę koncepcija su laiku keitė palaipsnė strategija su jo panaudojimu, vėliau sekė atgrasinimo strategija panaudojant įprastinę ginkluotę su perijimu į pavojingą konflikto vystimo stadiją – branduolinį karą. Galų gale buvo sukurta vienodos parengties strategija kaip branduoliniam, taip ir paprastąjam karui, kurią pakeitė parengties pranašumo paprastąjam karui naujose formose.1.2. Po Sovietų sąjungos subyrėjimo

Po Sovietų sąjungos subyrėjimo atejo naujas kokybiškas Rusijos karinės strategijos etapas. Daugelis sovietinės strategijos elementų išliko, bet neišvengė pakeitimų ir patobulinimų, neprarasdami savo įtakos ir jėgos. Rusijos Federacijos karinė strategija yra formavimo stadijoje.

Politikų ilgai kalbėta NATO bloko plėtra, 1999 kovo 12 d., tapo faktu, kai į Šiaurės Atlanto sutarties organizacija buvo priimtos trys Rytų Europos valstybės: Lenkija, Vengrija ir Čekija. Priėmus į NATO naujas nares kovinė Europos bloko grupuotė padidėjo beveik 13 divizijų , papilnėjo 360 tūkst. karių ir daugiau nei 8 tukst. karinės technikos vienetų, kurie visumoje yra sovietinės gamybos, įskaitant 3600 tankų, daugiau kaip 4000 šarvuotos technikos ir beveik 400 kovos lėktuvų . Europoje vėl pažeistas jėgų balansas. Naujajame tūkstantmetyje tai Rusijai sukelia nemažai problemų.

NATO bloko plėtra į rytus liberaliems Rusijos politikams tapo šalu dušu. Šiuo sprendimu JAV ir jos sąjungininkės išplėtė savo oreolę „kovotojai prieš totalitarizmą“ ir rūsčių

pragmatikų vaidmenyje, linkę išgauti, iš vakar dar grėsmingo priešininko, maksimalią naudą. Aljansas susikūrė unikalia galimybę įtraukti strategiškai svarbų Rytų Europos regioną į savo geopolitinio kontrolio zoną. Bloko plėtra link Rusijos valstybės sienų – svarbus žingsnis amerikietiškos – pasaulinės hegemonijos kelyje.

Karas Balkanuose, ciniškai sukurta NATO bloko ir tais pačiais metais Jugoslavijoje, totalinis ne tik karinės, bet ir ūkinės šios šalies infrastruktūros, vienos gražiausių Europos sostinių – Belgrado bombardavimas viso pasaulio akivaizdoje, ne kas kita kaip baigiamasis akordas naujos pasaulinės tvarkos įįvedime.

Po Sovietų sąjungos ir jos ginkluotojų pajėgų iširimo Rusijoje daugelį metų buvo deklaruojama karinė reforma, karinės pramonės konversija. Buvo vykdomas Rusijos karinės sferos griovimas :

Iš rikiuotės išvedama Rusijos karinė pramonė;

Griaunami ir demontuojami mobilizaciniai pagrindai ir mechanizmai karinės grėsmės atveju;

Savo patikimuma vis mažinanti karinio personalo rengimo sistema;

Buvo likviduota jaunimo parengino karo tarnybai sistema;

Sumažėjo karinės parengties lygis ir karinis ugdymas kariuomenėje ir laivyne;

Deformavosi ir dezorientavosi gynybinė tautos savimonė.

Pražūtingas to pavizdį akivaizdžiai įrodė karas Čečenijoje. TTuo pačiu mitu pasirodė vakarų civilizacijos garbintojų teiginiai, kad Vakarai taikiai ir draugiškai atsižvelgia į reformuojama Rusiją. Svarbu paminėti tai, kad pasikeites Rusijos vaidmuo tarptautinėje arenoje, jos ribotos ekonominės galimybės, šalies karinio saugumo užtikrinimas tampa pasiekiamu tik tada, kai yra pparenkami teisingi prioritetai karinėje santvarkoje, kuriant ir vystant Rusijos karinę strategiją. Būtina paminėti, kad Rusijai būtina yra išlaikyti branduolinę ginkluotę, kuri leistų būti atsvara tarptautinėje arenoje pirmaujančiom pasaulio valstybėm.2. Rusijos saugumo grėsmės

Šiuolaikinės Rusijos nacionalinis saugumas grindžiamas sudėtingesniu, nei ankščiau, daugiaplaninių politinių, diplomatinių, ekonominių, technologinių, ideologinių, karinių ir kitų priemonių kompleksu.

Nepaisant daugelio vertinimų, vyravusių praėjusio amžiaus pirmoje devinto dešimtmečio pusėje, ginkluotojų pajėgų svarba šiuolaikiniame pasaulyje nesumažėjo. Šio amžiaus pradžioje išryškėjo jos vaidmens padidėjimas užtikrinant politinius ir ekonominius interesus, o tai kelia užduotį peržiūrėti visą kompleksą klausimų, susijusiais su tarptautinio saugumo pagrindiniais aspektais ir principais užtikrinančiais Rusijos Federacijos nacionalinį bei karinį saugumą, toliau kryptingai vystant karinę strategiją.

Būtinas aiškus supratimas to, kad Rusija turi nacionalinius interesus ir yra būtinybė juos ginti. Šių iimperatyvų supratimas reikalauja peržiūrėti priemones ginančias nacionalinius interesus, metodus, kurie formuoja karinę strategiją. Vienas svarbiausių uždavinių – apibrėžti pagrindines tendencijas, keičiančias ateities karų charakterį.2.1. Kaip keičiasi karų pobūdis.

Karinėje strategijoje karas traktuojamas kaip visuma bruožų, savybių ir ypatybių, kurios atskleidžia jos socialines – politines ir strategines puses. Svarstant socialinę – politinę karo pusę būtina atverti tokius jos elementus, kurie betarpiškai įtakoja ginkluotos kovos, kaip politinę – ekonominę priežąstį ir charakterį ateities karinių grėsmių, nustatyti galimus priešininkus ir jų politinius siekius.

Strateginė kkaro pusė susideda iš tokių struktūrinių elementų :

Mastas ir siekis;

Naudotini ginklai;

Srateginiai tikslai ir užduotys;

Karo vystymo būdas;

Forma ir karinių veiksmų vedimo būdas;

Trukmė;

Pasekmės.

Karo istorikai teigia, kad amžiams bėgant veikia karų didėjimo tendencija. Atrame tūkstantmetyje Europoje vyko apie 230 karų ir apie 750 ginkluotų konfliktų . Dvidešimtas amžius užima trečią vietą, po XVIII ir XIX amžių, bet būtina atminti, kad jis Rusijai atnešė du pasaulinius ir pilietinį karą, keleta pasienio ginkluotų konfliktų, ginkluotus konfliktus Afganistane ir Čečenijos Respublikoje.2.2. Karas – politika – ekonomika

Kaip ir ankščiau, XXI amžiuje bet kurio karo charakteris priklausys ir bus nustatomas politikos. Ji turės lemiamą vaidmenį nustatant strateginius karo tikslus, mastą, spendimo ir vedimo būdą, karinių veiksmų formą ir tukmę. O pastaroji priklausys nuo ekonominio faktoriaus. Karas – politikos testinumas kitomis priemonėmis, o politika – koncentruotas ekonomikos išreiškimas. Ekonominio faktoriaus nustato karų mastą, naudojamus ginklus, trukmę. Ekonominis valstybės potencialas nustato jos galimybęs, kurios leidžia pradėti karinį konfliktą ir užbaigti pasiekiant užsibrėžtus valstybės politinius ir strateginius tikslus.

Technologinis – karinis faktorius įtakoja formą ir karo vedimo būdą, panaudojant ginkluotasias pajėgas ir jų galimybes tam tikrose operacijose.2.3. Vidinės ir išorinės grėsmės

Kiekvienas karas kyla susikertant gyvybiškai svarbiems valstybių ar koalicijų interesams. Šiuolaikiniame pasaulyje ir ateities pperspektyvoje tradicinės formos tiesioginės masinės agresijos grėsmė prieš Rusiją ar jos sąjungininkę yra nedidelė. Visų pirma tai yra užtikrinama Rusijos branduolinės ginkluotės buvimu. Tuo pačiu egzistuoja atskirų strateginių pakraipų grėsmės vidiniam ir išoriniam Rusijos Federacijos saugumui. Būtina atsižvelgti į staigiai besikaičiančias ir paaštrėjančias teritorines – nacionalines, etnines ir kitas prieštaringas situacijas, taip pat nesureguliuotų konfliktų masto išplitimą Rusijos Federacijoje ir už jos ribų. Galimas ir palaipsnis Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (toliau NVS) valstybių įtraukimas į konfliktus, kur Rusija vedama įsipareigojimų, privalės suteikti karinę paramą.

Galimos grėsmės šaltinis yra pilietinis karas Afganistane. Kur vykdoma JAV operacija “Tvirta taika” (“Enduring Freedom”) nepasiekė aiškių teigiamų rezultatų. Įvedus kontrolę psdidėjo narkotinių medžiagų apyvarta, o vidinis konfliktas vystosi toliau . Šalis yra suskirstyta į atskirus rajonus, kurie kontroliuojami įvairių valstybių pajėgų, todėl yra galima vidinio konflikto transformacija ir tai gali sukelti tiesioginę grėsmę vidurio azijos NVS valstybėms. Išvardintų problemų peraugimas į tiesiogines karines grėsmes, Rusijai gali atsiliepti ne tik ginkluotais konfliktais, bet ir masiniais kariniais susirėmimais. Savo charakteriu jie gali būti tradiciniais arba gali iš esmės skirtis nuo žinomų praėjusio amžiaus karų.2.4. Masinis regioninis karas

Masinio karo priežastis, į kurį gali būti įtraukta Rusijos Federacija, bus ginkluotas pasikėsinimas į Rusijos ir jos sąjungininkių nepriklausomybę, suverinitetą ir teritorinį vvientisumą. Turinys ir politinių tikslų kryptis iš agresoriaus pusės nustatoma pagal nacionalinius valstybės – lyderės interesus ir valstybių sudarančių koalicija.Tokių interesų esmė susideda iš to, kad :

buvusioje Sovietų sąjungos erdvėje nesusiformuotų struktūra, kuri galėtų rungtis su vedančiomis pasaulio valstybėmis ir jų sąjungininkėmis.

šioje erdvėje būtų palaikomas stabilumas;

būtų garantuojamas užsienio investuotojų nuosavybės neliečiamumas ir priėjimas prie pigių Rusijos gamtinių išteklių resursų.

Atvirai Rusijos tikslai gali būti deklaruojami kaip „taikos palaikymas buvusioje Sovietų sąjungos teritorijoje“ arba „ginant žmogaus teises“. Pagrindiniu Rusijos varžovės strateginių tikslų turiniu gali būti jos geopolitinės erdvės ir įtakos sferos ribojimas.

Šie tikslai gali būti pasiekiami palaikymu per trečiąsias šalis, provuokuojant naujus karinius konfliktus Rusijos viduje ir jos sąjungininkių teritorijoje, taip pat palaikant antirusišką politiką.

Negalima galutinai atmesti ir tiesioginę ginkluotą intervenciją, visų pirma panaudojant karines oro ir karines jūrų pajėgas. Bet regioninio masto ginkluotas konfliktas bus įmanomas tik praradus Rusijos Federacijos branduolinės ginkluotės funkcionalumą, o taip pat esant žemai kovingumo parengčiai bendrosios paskirties pajėgose. Konflikto priežastimi gali tapti ir ekstremistinių grupuočių platinamos idėjos Rusijos regionuose su musulmonų gyventojais.

2001 m. rugsėjo 11 dienos teroro aktas prieš JAV ir jo pasekoje vydomos antiteroristinės operacijos JAV Afganistane ir Irake leidžia teigti apie naujus būdus sprendžiant ateities karus. Ryšiu su tuo būtina

pažymėti kai kuriuos dėsningumus ir ypatybes.

Pirma, pagrindiniu šiuolaikinio terorizmo šaltiniu laikomas religinis ekstremizmas ir etninis separatizmas, veikiantis viename branduolyje.

Antra, karo priežastimi gali tapti teroristinis aktas arba tokių aktų serija.

Trečia, terorizmo augimas ir didėjantis aktyvumas yra lyg žvalgyba mūšiu pieš masinį ginkluotą konfliktą.

Istorinė patirtis tai patvirtina. Formali Pirmojo pasaulinio karo priežastis buvo teroristinis aktas, o Antrojo pasaulinio karo visa teroristinių aktų banga valstybiniu mastu. Šiuolaikinis terorizmas gali būti naujo pasaulinio karo priežastimi, kurios pagrindinį turinį sudarys „teroristiniai karai“.Išvados

Sugriuvus Sovietų sąjungai ppasikeitę pasaulio geopolitinis žemėlapis. Pasikeitė Rusijos valstybė, pasikeitė jos tikslai, keitėsi grėsmės kylančios šiai valstybei, pasikeitė galimybės ir sąlygos Rusijos kariuomenės ir kitoms jos jėgos struktūroms išlaikyti.

Karinė strategija išplaukia iš karinės dokrinos reikalavimų ir remiasi ja sprendžiant praktines užduotis. Tuo pačiu karinė Rusijos strategija remiasi karo mokslo lygiu, o taip pat karinės problematikos išvadomis ir sprendimu remiantis visuomeniniais, realiaisiais ir technologiniais mokslais.

Karinės Rusijos strategijos charakteris ir turinys, lygiagretus vietai ir vaidmeniui karo mene, jie nebuvo pastovūs. Strategijos kūrėsi, keitėsi ir vvystėsi atsižvelgiant į socialinę – politinę santvarką, politiką, ekonomikos būklę, geografines sąlygas, nacionalines tradicijas ir kitus faktorius. Posovietinės Rusijos kariuomenės pertvarkymas nebuvo paremtas logika, nes buvo sugriauta ir kuriama nauja struktūra. Carl von Clausewitz (Kalas fon Klausevicas) fomulė „Neskubėk laužyti eesamos organizacinės struktūros, nesukūręs jai bent lygiavertės pamainos“ labai tiko Rusijai praeito šimtmečio devintame dešimtmetyje.

Rusijos Federacijos karinė strategija pašaukta nustatyti realius ir efektyvius kelius ir būdus užtikrinant Rusijos karinį saugumą, kaip nepriklausomos valstybės prisitaikant prie esamos geopolitinės ir geostrateginės padieties šiuolaikiniame pasaulyje. Ji neturi būti pritaikoma atskirų politinių partijų politikai ir judėjimams, esantiems valdžioje ar kovojančioms už ją, o užtikrinti tikrus nacionalinius Rusijos interesus. Jos vystimas turi remtis besikeičiančia karine – politine ir strategine padėtimi, vidine padėtimi šalyje, radikaliais pokyčiais Rusijos ekonomikoje ir politikoje, jos vidinėmis ir išorinėmis grėsmėmis, karinės struktūros sudėtimi ir padėtimi, remtis sukaupta teorijos ir praktikos patirtimi.Literatūros sąrašas:

1. Urbelis V., Strategija – joselementai ir sąvokos evoliucija. Politologija 2001/4 (24). http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=F7B32AF7-01DE-444C-A05A-784DC37D53D0, [2006 12 28]

2. Военная доктрина Российской Федерации, hhttp://www.iss.niiit.ru/doktrins/doktr02.htm, [2006 12 27].

3. Останков В.И., Военная стратегия: взгляд в будущее, http://www.old.mil.ru/articles/article11825.shtml, [2006 12 28].

4. Данилевич А.А., Пронько В.А., Военная стратегия России: введение, http://www.rustrana.ru/article.php?nid=3054, [2006 12 28].

5. Ивашов Л. Г., Военная реформа в России: состояние и перспективы, http://www.km.ru/strategy/index.asp?data=05.12.2006 16:35:00&archive=on, [2006 12 28].

6. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija, 3 tomas, Vilnius, 1978.