Silvijas Berluckonis kaip politikos mokslo daktaras

Silvijas Berluckonis

Dėl nesibaigiančių politinių ir korupcijos skandalų bei didžiausio po Antrojo pasaulinio karo ekonominio nuosmukio, Italijos rinkėjai galutinai nusivylė tradicinėmis partijomis ir ėmė dairytis naujų politikų.

Tuomet, visai ne daug laiko likus iki parlamento rinkimų, į politinę areną, pastebėjęs šią spragą politinėje rinkoje, išėjo labai sėkmingai dirbantis ir jokiuose skandaluose neįsipainiojęs verslininkas, valdąs tris svarbiausias privačias televizijos stotis, laikraščių leidyklas ir prekybos centrus, Silvijas Berluckonis. Tada, padedamas savo reklamos firmos “Publitalija”, per keletą savaičių įsikūrė partiją, kurios vadovu tapo pats.

Susikūrė ““Rolex” laikrodžių, auksinių sagų ir nepaprastai margų kaklaraiščių nešiotojų judėjimas, kurio daugelis funkcionierių iki šiol nėra išrenkami demokratiškai. Naujoji grupuotė pasivadino italų futbolo aistruolių kovos šūkiu “Forza Italija”. Nuo to momento, kai 54 metų biznierius iš Milano pareiškė savo norą dalyvauti didžiojoje politikoje, iki jo – premjero – kalbos, praėjo viso labo 93 dienos. Tai absoliutus ir unikalus rekordas politikos istorijoje, apie kurį dar daug kalbės ir rašys pasaulio spauda. Rinkimuose jis gavo 42 % balsų ir kartu su neofašistiniu ““Nacionaliniu aliancu” ir Bosio “Liga Nord” suformavo vyriausybę bei tapo premjeru. Kaip pastebi apžvalgininkai, jis neturėjo jokios programos, išskyrus „išgelbėti šalį”.

“Aš visuomet buvau nugalėtojas. Aš padarysiu nugalėtoją ir Italiją”, – pareiškė S. Berluckonis. Tačiau oponentai teigia, kad jis daugiau ssusirūpinęs savo biznio interesais negu Italijos gelbėjimu. Nemažai rinkėjų simpatijų ir balsų lėmė svarbiausioji Berluckonio imperijos propagandinė dalis – televizija ir spauda: galinga reklaminė kampanija, komiksai, spaudos konferencijos, TV žvaigždžių pagalba. Devynių minučių kalba buvo nuolat rodoma per jo TV stotis. “Aš sakau jums, mes galime, mes privalome, kartu, dėl savęs ir savo vaikų, sukurti naują Italijos stebuklą”, pareiškė jis prezidentinio stiliaus kalboje. Jis propagavo laisvą verslą, mokesčių sumažinimą ir naujų darbo vietų kūrimą. Švelniu ir ramiu tonu, fone grojant maloniai jo “Forza Italija” partijos rinkiminės dainos muzikai, Berluckonis nuo korupcijos, ekonominių problemų ir tų pačių veidų pavargusiems rinkėjams pareiškė, kad jiems reikia “visiškai naujų žmonių”. Pats Berluckonis naudojo R. Reiganui būdingą techniką – kalbos paprastumas, gerai suplanuotas pasirodymų dažnumas, sspecialūs triukai raukšlėms paslėpti, kamerų pozicijos. Buvo vengiama debatų arba einama į juos pakankamai pasirengus. Berluckonio kalbų tyrinėtojai pastebėjo, jog pretendentas niekada neužsiminė apie deputato darbą parlamente, jis visada kalbėjo tik apie vadovavimą. Žmonės mėgsta istorijas, kad ir neįtikėtinas, kurios gerai baigiasi. Gerbėjai jį lygina su Cezariu, Napoleonu ir net popiežiumi. Kaip teigė agentūros DPA korespondentai, dar prieš pergalę rinkimuose Berluckonis tarp Italijos vaikų buvo populiaresnis už Jėzų Kristų. Pirmasis stebuklas Italijoje įvyko. Tačiau dėl iškilusių sunkumų po devynių mėnesių BBerluckonis turėjo palikti savo darbo kabinetą.

Paprasto Italijos banko tarnautojo sūnus Berluckonis pats išsikovojo tai, kuo dabar gali didžiuotis. Dar pačioje jaunystėje jis pajuto biznio trauką. Būdamas mokinys, dabartinis magnatas už kelias lyras darydavo kitų mokinių namų darbus, o studijų metais dainavo kruiziniuose laivuose.

1961 m. baigęs mokslus ir gavęs teisininko diplomą, dabartinis milijardierius savo karjerą pradėjo nuo statybos įmonės. Jis, beje, visuomet iš skolintų pinigų, pastatė porą Milano priemiesčių, vėliau įkūrė miestą palydovą Milanas-2. Šiuos projektus finansuojant visuomet prisidėjo kreditoriai iš Šveicarijos, tačiau neaišku, kas jie tokie.

1974 metais vietinė TV stotis Telemilano, transliuoja pirmąją savo laidą – žinias apie kvartalo gyvenimą. Kadangi sunku kurti savas programas, Berluckonis nuperka filmų ir rodo juos vakarais bijantiems išeiti pasivaikščioti naujakūriams. Po trejų metų studija iš nedidelės patalpos persikėlė į Jolly viešbučio salę. 1979 m. naujos TV kūrėjas iš Titanus kino asociacijos nuperka 325 filmus, kartu įsigyja autorines teises kitose Italijos ir užsienio asociacijose.

1979 m. Berluckonis jau turi 40 stočių tinklą, perka programas JAV, Didžiojoje Britanijoje, sudaro sutartis su CBS, NBC, ABC, perka 1980 m. Europos futbolo čempionato rodymo teises. Karas vyksta iš karto dviem frontais – su valstybine RAI ir privačiomis televizijomis Italija 1, STP-RV ir Rete 4. Nors IItalija 1 ir Rete 4 kartu telkiasi prieš naująjį TV magnatą, bet tai nesutrukdo Berluckoniui 1982 m. nusipirkti Italija 1 su visais darbuotojais, paskui pervylioti Rete 4 reklamdavius. Iš pradžių nusiperka nedidelį tinklą Rete A, paskui ateina eilė ir Rete 4.

Dar geriau Berluckoniui ima sektis 1983 metais į valdžią atėjus socialistams. Priglaudus svarbiausius konkurentus, ateina metas valstybinei televizijai. Prasideda kova su RAI visais aspektais – juridiniu, programų, žvaigždžių, auditorijos perviliojimo. Berluckonio TV programose per valandą rodoma po 8-10 reklaminių intarpų, daug užsienio programų, nupirktų, kai jos dar buvo pigesnės. Į Italiją perkeliamas amerikietiškas TV modelis – pradėti naudoti kontrprogramavimo principai, paremti programa. Tačiau sėkmę lemia geras reklamos ir planavimo derinimas. “Reklamos tikslas – daugiau parduoti, – pasakė Berluckonis. – Mūsų sėkmę galima apibūdinti labai paprastai: mes pardavėme daugiau nei mūsų klientai”.

Pasigalinėjęs su RAI, Berluckonis ima dairytis po Europą. 1985 m. Prancūzijoje dalyvauja kuriant “La Cinq”. Tiesa, po keleto metų subankrutavo. Paskui jis pasuka link Ispanijos, Portugalijos, Graikijos, Vokietijos, Lenkijos, prisideda prie prancūzų Kanal+. Paįvairinimui dar nusiperka kokį nors parduotuvių tinklą ar leidyklą. Italijos kapitalizmas turi keturis kavalierius: “valstietį” Gardini (Montedison), “inžinierių” Bendeti (Olivetti), “advokatą” Angeli (FIAT), ir “transliuotoją” Berluckoni (Fininvest).

1978 m. su broliu Paolu ir pusbroliu Giancalo ssudarė Fininvest grupę, pradėjusią namų statybos finansavimu, kuri netruko tapti viena stipriausių Italijoje, o komunikacijos srityje – stipriausia.

Dabar, Arkoro miestelyje netoli Milano jis gyvena renesanco laikų 147 kambarių viloje su auksiniais čiaupais, turi žemės valdų Bermudų salose, keliauja asmeniniu lėktuvu ir vadovauja firmų imperijai, kurioje dirba apie 25000 darbuotojų ir kuri yra antrasis pagal dydį po “Fiat” privatus Italijos įmonių susivienijimas. Jo žmona ir du jaunesnieji vaikai gyvena antrojoje, kadaise kilmingos Viskončių giminės statytoje prabangioje viloje. Jam priklauso 85% Italijos komercinės televizijos (3 kanalai iš 4), didžiausia šalies spaustuvė, 290 kinoteatrų, Italijos futbolo klubų lyderis “Milan” (beje, kaip tik Berluckonis, kuris šią komandą nusipirko 1986 m., padarė ją pasauliniu superklubu), bei daugybė parduotuvių, dienraščių, savaitraščių.

1980 m. Milane, Manzoni teatre (taip pat Berluckonio nuosavybė) magnatas pamato 23 m. Veroniką Lario (tikroji pavardė Mirian Bartolini). Jam ji primena Sofiją Loren. “Jis atėjo manęs pasveikinti ir pasakė, kad aš vaidinu labai gerai. Aš patikėjau. Aš visada juo pasitikiu”, – pasakojo Veronika Lario, užmiršusi aktorės karjerą. Jie su Silvijo dabar augina 15 m. Barbarą, 13m. Eleonorą ir 11m. Luidži. Su pirmąja žmona Berluckonis išsiskyrė 1985 m. Oficialiai su Veronika jie susituokė tik prieš devynetą metų. 42 metų Veronika domisi filosofija, niekada neslėpė savo

kairiųjų pažiūrų. “Aš esu patenkinta savo vyru, – sakė ji italų žurnalistams. – Tai nėra dešiniųjų pergalė, tai Silvijo Berluckoni triumfas. Žmonės daugiau netiki partijomis, jie pasitiki individualiomis vertybėmis.”

Prieš metus už finansų policijos papirkinėjimą trys Milano teisėjai prieš metus nuteisė Berluckonį kalėti dvejus metus ir devynis mėnesius. Mokesčių slėpimas, papirkinėjimas, ryšiai su mafija – buvęs Italijos premjeras, dešiniosios partijos “Forza Italija” vadovas pakliuvo į teisingumo rankas. Perspektyvos liūdnos: keletui jo bendradarbių ir politinių bendražygių gresia kardomasis kalinimas. Be to, dar vvyksta 5 tyrimai dėl mokesčių slėpimo, “juodųjų kasų” ir finansinių machinacijų jo futbolo klube “Milanas AC”. Rengiamasi iškelti šeštąją bylą dėl ryšių su mafija. O Ispanijoje tyriami S. Berluckonio nusižengimai televizijos stotyje Tele 5.

Berluckonis susijęs ir su vadinamąja “All Iberian” byla, kurioje tirtos balanso klastotės, “juodosios kasos” ir dideli kyšiai politikams. Tyrimų duomenimis “All Iberian” buvo fiktyvi firma, Šveicarijoje atlikusi “juodosios kasos” funkciją. Per keletą metų “All Iberian” sąskaitoje susikaupė apie 600 milijonų markių. Iš to fondo turėjo būti mmokama statytiniams, turėjusiems Berluckonio privačios televizijos akcijų, nes oficialiai televizijos savininkas galėjo valdyti tik 10 proc. Be to, nemažos sumos atiteko Berluckonio advokatui Čezarei Previčiui. Šis advokatas, valdant Berluckoniui, buvęs gynybos ministru, yra ryški Romos aukštųjų sluoksnių figūra. Pasakojama, kad pper pobūvius jo bute su terasa ant stogo Farnezės aikštėje būdavo suvalgomos vonios omarų, o šampanas liedavosi upėmis.

Riebiausias kąsnis “All Iberian” sąskaitoje buvo didesnė nei 22 mln. markių piniginė parama, kuri 1991 ir 1992 metais atiteko buvusiam vyriausybės vadovui Betinui Kraksiui. Jis ir Berluckonis yra artimi draugai. Beje, Kraksis yra 5 Silvijo vaikų krikštatėvis.

Senojoje mafijos sostinėje Palerme teisme atsidūrė ilgametis Berluckonio bendražygis Marčelas Del’Utris, trečiasis koncerno “Fininvest” asmuo. Būdamas antrinis firmos “Publitalija” vadovas, jis organizavo “Forza Ilatija”. Dabar jis kaltinamas 30 m. palaikęs ryšius su mafijos bosu, įtariamas padėjęs prekiauti narkotikais ir plauti pinigus. Be to, mafijos bosas Totas Rina per jį ir Berluckonį bandęs užmegsti kontaktus su tuometiniu vyriausybės vadovu Kraksiu. Neginčijama bent jau tai, kad Del’Utris kkadaise rekomendavo vieną mafijos narį dirbti Berluckonio viloje arklininku ir asmens sargybiniu. Vieno liudininko parodymais, pinigų Berluckonio ankstyviesiems statybos projektams davusi tiek Sicilijos mafija, tiek Romos Maljanos gauja: pinigai gauti iš narkotikų prekybos ir žmonių plėšimo. Kiti liudininkai tvirtino, kad filmų paketams Berluckonio kanalui “Rete Italija” 1970-1980 m. pirkti 10 mln. markių taip pat davusi mafija. Prokurorai mano, kad net “Forza Italija” galėjusi finansuoti mafija – įtarimą gali patvirtinti “Fininvest” dokumentų patikrinimas. Buvo pareikalauta pateikti 23 holdingo kompanijų, priklausančių “Fininvest” iimperijai, dokumentus. Berluckonis atsisakė: kadangi jis, kaip deputatas, esąs neliečiamas, pirmiausia reikia parlamento sutikimo. Aišku, riteris neturi ko slėpti. Jis tik nori, kad visi kolegos, atstovaujantys tautai, susimąstytų “apie mano asmens persekiojimą, kuris remiasi tik keletos sukčių prasimanymais”.

Naudota literatūra

1. “Kalba Vilnius” 1994 07 15-21, Nr. 28, psl. 14

2. “Respublika” 1995 12 08, psl. 14

3. “Respublika” 1998 07 28, psl. 11

4. “Lietuvos rytas” 1996 01 18

5. “Lietuvos aidas” 1994 03 26, Nr. 59

6. “Lietuvos rytas” 1994 03 31, Nr. 62, psl. 7

7. “Kauno diena” 1994 05 08, Nr. 10