Socializmas

ĮVADAS

Idėjinė socialdemokratų doktrina – socializmas kaip evoliucinis judėjimas, realizuojant pagrindines bendražmogiškas vertybes – laisvę, socialinį teisingumą ir solidarumą. Socialdemokratijos teorinės nuostatos apima ne tik marksizmo sociologiją, bet ir krikščioniškąsias vertybes, pasaulietinio humanizmo principus ir įvairias kultūrines tradicijas. Siekdami savo tikslų, socialdemokratai akcentuoja aktyvų valstybės vaidmenį ekonomikoje ir visuomeninių gėrybių paskirstyme. Tai pasiekaima ne diktato ar administravimo būdų, o lanksčia mokesčių, dotacijų ir investicijų politika kompromisas, pasiekiamas diskusijų būdu; tai ir tenkinimasis dalimi, tuo pat metu neatsisakant visuminio tikslo; tai sugebėjimas aadaptuoti savo politiką dinamiškoje įvairiuose visuomenės gyvenimo sferose. Socialdemokratų metodas – tolerancija ir įvykių ir situacijų tėkmėje.

Socialdemokratijos idealas – “socialinė valstybė”, efektyviai garantuojanti maksimalią socialinę ir ekonominę lygybę visiems visuomenės sluoksniams, tuo pat metu išsaugant ir skatinant jų politinę ir ekonominę iniciatyvą bei pažangą.

Valstybė turi būti efektyvi skirstytoja ir garantuoti gerovę ne tokioms turtingoms socialinėms grupėms. Valstybinė ekonominio gyvenimo kontrolė, ypač darbo rinkos priežūra ( kova su nedarbu ) bei progresyvinių mokesčių sistema, kai labiausiai apmokestinamas stambaus kapitalo pelnas –– tai du socialdemokratų ekonominės politikos kanonai. Pagrindinis šios politikos tikslas yra veikti visuomenės pajamų, o ne privačios nuosavybės paskirstymą.

Socializmas Vakarų Pasaulio istorijoje

Šią srovę sukėlė XIX a. masinis dirbančiųjų socialinis aktyvumas. Pradine organizacine jos išraiška tapo II Internacionalas (1889 – 11914), apėmęs du socialistinio judėjimo srautus – revoliucinį ir reformistinį. Šiandien socialdemokratija yra pati įtakingiausia Vakarų pasaulio politinė tekmė, savo tarptautiniame susivienijime – Socialistiniame Internacionale siejanti apie šimtą įvairių šalių partijų ir organizacijų.

(.) antroje XIX a. pusėje liberalizmo įtaka darbininkams ėmė silpnėti. Vienas iš pagrindinių liberalizmo teiginių buvo tas, kad politinė valdžia turi kuo mažiau kištis į privačius žmonių reikalus, kuo mažiau juos reglamentuoti. Tuo tarpu samdomojo darbo žmonių reikalus, gyvenančių tik iš atlyginimo ir labai priklausančių nuo galimybės susirasti darbo, socialinė būklė buvo pati blogiausia, palyginti su kitomis visuomenės grupėmis.Todėl darbininkija, priešingai liberalizmo nuostatoms, kaip tik iš vyriausybės tikėjosi susilaukti svarios paramos, tuo labiau, kad atsivėrė galimybė turėti vyriausybėje savo atstovų. Valstybinio draudimo išmokos netekus darbo, parama skurstantiems, valstybinis ddarbo sąlygų ir darbo dienos trukmės reglamentavimas ir kt. – šie darbininkų iškelti reikalavimai pasidarė nebesuderinami su liberalizmu ir jo principais. (.) darbininkams daug patrauklesnė atrodė socializmo

( lot. Socialis – bendras, visuomeninis ) doktrina.

Socializmo doktrina perėmė liberalizmo teiginį, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir turi turėti lygias galimybes vystyti ir pritaikyti savo gabumus bei kurti savo gerovę. Tačiau, priešingai negu liberalizmas, socializmas teigė, kad žmonių laisvė ir lygybė turi būti ne tik užrašyta įstatymuose, bet ir turėti mmaterialų ekonominį pagrindą. Jeigu visuomenė yra susiskaldžiusi į socialines grupes, viena iš kurių yra turtinga ir klestinti, o kita vos pajėgia sudurti galą su galu, tai liberalizmo skelbiama laisvė ir lygybė tampa viso labo tik grąžiais žodžiais. Todėl pagrindinė vertybė, už kurią pasisako socializmas – tai socialinė lygybė ir teisingumas. Būtent to įgyvendinimas ir yra svarbiausia sąlyga, be kurios neįmanoma pasiekti tikrosios asmens laisvės ir visuotinės gerovės.

Žymaiusiu socializmo teoretiku yra laikomas Karlas Marksas ( Karl Marx, 1818 – 1883 ), kuris savo politines pažiūras išdėstė dar 1848 m. kartu su bendraminčiu Frydrichu Engelsu ( Friedrich Engels, 1820 – 1895 ) parašytame Komunistų partijos manifeste.

Priešingai negu liberalai, Marksas ir Engelsas laikėsi požiūrio, kad svarbiausi visuomenės sudedamieji elementai yra ne atskiri asmenys, o didelės jų grupės – klasės.

Klasė – tai grupė žmonių, kurių santykis su gamybos priemonėmis yra vienodas. Tokiomis klasėmis laikytina bajorija, valstiečiai, pramoninkai, darbininkija, inteligentija ir t.t. Pagal Marksą, žmonės negali gyventi ir veikti izoliuotai, individualiai. Jie įsitraukia į visuomenės gyvenimą priklausydami kokiai nors klasei. Ta priklausomybė nuliamia ne tik materialines gyvenimo sąlygas, bet ir žmonių pasaulėžiūrą bei politinius interesus.

/./ Marksas teigė, kad visa žmonijos istorija – tai nuolatinė klasių kova, kad nuolat viena klasė išnaudoja kitą.

/./ Markso teorija ppasirodė labai patraukli darbininkams ir jų politiniams lyderiams, nes aiškino jiems, kad dėl savo varganos padėties kalti ne jie patys (kaip kad teigė liberalizmas), o buržuazija, kuri juos negailestingai išnaudoja. Be to, marksizmas neapsiribojo tokiu susiklosčiusios padėties įvertinimu ir teigė, kad ją galima ištaisyti paimant politinę valstybės valdžią ir įgyvendinant politiką, kuri labiausiai atitiktų proletariato interesus.

Todėl, nors XIX a. viduryje Europoje tebuvo kelios dešimtys socialistų, jo pabaigoje socialistų partijos, remiamos gausios darbininkų klasės, Vakarų Europos šalyse pasidarė vienos didžiausių ir įtakingiausių.

1917 m. Rusijos bolševikų partija, vadovaujama Vladimiro Lenino (1870 – 1924), perversmu užėmė valdžią Rusijoje, nacionalizavo pramonę ir prekybą ir pabandė įgyvendinti neklasinės visuomenės sukūrimo įdėją.

Marksas ir Engelsas nebuvo aiškiai pareiškę, ar darbininkų klasė turi perimti valstybės valdymą taikiu būdu, pasiekusi pergalę demokratiškuose rinkimuose, ar turi veržtis į valdžią beatodairiškai, per revoliucinį perversmą. Daugelis Vakarų Europos socialistinių partijų lyderių buvo demokratijos šalininkai, tuo labiau kad jau gana ilgą laiką dalyvavo savo valstybių parlamentų darbe ir taip galėjo atstovauti darbininkijos interesams.

Lenino vadovaujamų bolševikų sekmė Rusijoje sukėlė skilimą visame socialistiniame sąjūdyje. Revoliucinio kelio šalininkų socialistų partijose atsirado labai daug, tačiau ne mažiau buvo ir socialistų, nusistačiusių prieš perversmų organizavimą ir pasiryžusių siekti valdžios tik demokratiniais rinkimais. Pirmieji įvardijo save komunistais ( lot. CCommune – tai, kas bendra), o pastarieji ir toliau save vadino socialistais demokratais (sutrumpintai socialdemokratais).

Atsiradusi XIX a. socialdemokratija buvo tai, kas dar vadinama demokratiniu socializmu.

Socialdemokratija ragino taikioms permainoms. Nors socialdemokratija daugiausia rėmėsi marksistine ideologija, pereiti iš kapitalizmo į socializmą ji kvietė taikiai ir demokratiškai.

Taigi jos strategija buvo priešinga prievartinei revoliucijai, kurią

ortodoksinis marksizmas manė esant būtiną.

Priešišką požiūrį į valstybę pakeičia pozityvus. Iki šio šimtmečio

socialdemokratų požiūris į valstybę, tuomet dar marksistinis, buvo

priešiškas ir negatyvus. Tačiau šimtmečio pradžioje šis priešiškumas

sumažėjo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą socialdemokratai dažniausiai

pasisakydavo už visuomeninę gamybos nuosavybę, valstybei skirdami

pagrindinį vaidmenį.

Pokario permainos. Po Antrojo pasaulinio karo Europos socialdemokratų partijos pasikeitė keliais esminiais atžvilgiais.

a. Veikiau valstybinė gamybos priemonių kontrolė nei nuosavybė. Po karo socialdemokratai buvo labiau linkę ginti valstybės vykdomą gamybos reguliavimą ir kontrolę, o ne visišką nuosavybę.

b. Gerovės valstybės propagavimas. Socialdemokratai tapo kovotojais už didžiules socialinės – ekonominės gerovės programas, turinčias skatinti socialinę lygybę ir mažinti skurdą.

c. Pozytivus valstybės vaidmuo. Taigi socialdemokratija ypač išryškina pozityvų, aktyvų valstybės vaidmenį. Amerikoje F. D. Roosevelto “Naujasis kursas” kartais laikomas socialdemokratijos apraiška.

Dabartinis reformistinio socializmo, jo šalininkų vadinamo demokratiniu socializmu, pavidalas yra ilgalaikės evoliucijos, kurios du paskutiniai etapai buvo tarpukaris ir laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo, rezultatas. Vieni pagrindinių

tų metų socialdemokratijos ideologų buvo Karlas Kautskis ( Karl Kautsky ), Haroldas Laskis ( Harold Laski ) ir Hendrikas de Manas ( Hendrik de Man ). Pagirndiniai demokratinio socializmo idėjiniai postulatai išsirutuliojo iš praėjusio šimtmečio reformizmo ir revizijonizmo tradicijos.

Socialdemokratijos teoretikų filosofinių ir pasaulėžiūrinių samprotavimų atsparos taškas yra filosofinio ir pasaulėžiūrinio pliuralizmo tezė. Socialdemokratų partijos atmeta vienintelės tinkamos savo nariams filosofijos ir pasaulėžiūrinės pozicijos idėją.

/./ Reformų strategija, tiesiogiai kilusi iš reformistinio socializmo ir Bernšteino samprotavimų, ir toliau tebėra socialdemokratų mąstymo iir veiklos mūsų laikų pasaulyje pamatas.

Socializmas Vakarų valstybėse

Verta pastebėti, kad septintame ir aštuntame dešimtmetyje socialdemokratai daug pasiekė : daugelyje Europos šalių jie atėjo į valdžią, o jų ideologijos populiarumas išaugo ir kituose žemynuose. Socialdemokratų judėjimas, po Antrojo pasaulinio karo atkūręs Socialistų Internacionalą, tapo pasauliniu reiškiniu. Šios sekmės priežasčių buvo daug, pradedant organizaciniu socialdemokratų partijų ir jų tradicijos lankstumu ir baigiant grynos doktrinos elementais. Visų pirma dera atkreipti dėmesį į tai, kad po Antrojo pasaulinio karo buvo pripažintos liberalinės demokratijos iidėjos ir senoji kairuoliška lygybės idėja suderinta su “gerovės valstybės” koncepcija.

Egzistuoja daug šalių, kuriose socialdemokratija ilgą laiką buvo prie valdžios vairo ( Anglijoje, Prancūzijoje, Vakarų Vokietijoje, Ispanijoje Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Austrijoje ir kitur ) ir pasiekė žymių politinės socialinės, oo kai kur ( pavyzdžiui, Norvegijoje, Švedijoje ar Danijoje ) ir ekonominės demokratijos laimėjimų.

/./ Šiuolaikinio socialdemokratinio “demokratinio socializmo” metodai yra tokie pat svarbūs kaip ir tikslai. Vakarų socialdemokratams, skirtingai nuo ortodoksinių komunistų, siautėjusių Tarybų Sajungoje, Kinijoje, Albanijoje ir kitur, ginčas dėl socializmo tapo ginču dėl priemonių, o ne dėl tikslų. Socialdemokratų metodams apibūdinti ne labai tinka terminas “socializmas”.Šį terminą reikėtų papildyti žodžiu “funkcinis” ir tik tada annalizuoti “funkcinio socializmo” esmę. Tinka ir “demokratinio socializmo” terminas, nors masinei sąmonei labiausiai būtų priimtinas korektiškas “kolektyvizmo” terminas. Atskiros socialdemokratų partijos, kaip antai Švedijos, dažnai vartojo kolektyvinės sutarties (“Kollektiv avat”) pavadinimą, nes visa šalis ( šiuo atveju – Švedija ) po 1938 metų pajudėjo kolektyvinės visuomenės sutarties link.

/./ Analizuojant socialdemokratijos teoriją ir ppraktiką, nėra jokio pagrindo socialdemokratus laikyti “naujaisiais totalitaristais” ( P. Huntfordas), nes socialdemokratija totalitarizmui yra svetima iš emės. Visus totalitarizmo bruožus, o ypač “viską numatantį valstybinį planavimą”, socialdemokratai griežtai kritikuoja. Socialdemokratinis planavimas reiškia tik tai, kad visos bendros visuomenės problemos negali būti sprendžiamos individualiai, t.y. atsietos nuo visuomeninio sektoriaus, kad jas reikia spresti kuo racionaliau, panaudojant visas prieinamas numatymo galimybes ir, kad tik dėl to yra reikalingi bendri sutarimai ir kt. Socialdemokratija siekia, kad socialinio kompromiso būdu būtų sprendžiami potencialūs pprieštaravimai tarp darbo ir kapitalo, tarp dirbančiojo ir darbdavio, tarp atskiro asmeninio ir bendro visuomeninio intereso.

/./ Visas Vakarų pasaulis pokario metais pasižymėjo valstybės kišimusi į visuomenės gyvenimą, tačiau tai vyko demokratiniu būdu, daugeliui piliečių to norint. Jau vien dėl šios priežasties buvo įmanomos socialdemokratų koalicijos su dešiniosiomis partijomis. Istorijos faktai rodo, jog dažnai koncervatoriai ir liberalai neturėjo jokio preteksto rimčiau kritikuoti socialdemokratus. Tik pastarūjų metų ekonominė situacija Vakarų pasaulyje ( ypač Vakarų Europoje ) privertė dešiniuosius griežčiau pažvelgti į socialdemokratiją.

/./ Jeigu socialines garantijas laikysime labai svarbiu laisvės reiškimosi šaltiniu, tai bus aišku, kad pilietines laisves socialdemokratija taipogi labai puoselėja, tačiau šios laisvės čia yra “remiamojo” pobūdžio. Būtina pažymėti jog tradicinėse “socialdemokratinėse” šalyse bendri gamybos, gyvenimo lygio ir kiti rodikliai per pastaruosius dešimtmečius ne tik neatsiliko nuo koncervativiųjų bei liberaliųjų JAV ir Didžiosios Britanijos, bet dažnai buvo ir geresni. Tai ypač pasakytina apie mažąsias Europos šalis – Austriją, Švediją, Norvegiją, Daniją, Suomiją ir kt. Todėl pagrindinis liberaliųjų jėgų kaltinimas, pateiktas socialdemokratams dėl “ūkio neefektyvumo”, “mokesčių naštos” ir t.t. yra kritikuotinas. Dažnai tos pačios JAV ar Didžioji Britanija laiko pavyzdžiu Švediją, Norvegiją ar Daniją kaip tik dėl to, kad jos efektyviai sprendžia ūkio klausimus. Neretai yra papraščiausiai užmirštama, kad šiose ššalyse ilgą laiką prie valdžios vairo buvo ar tebėra galingos socialdemokratinės partijos, kad joms ūkio efektyvumo klausimai yra tokie pat svarbūs, kaip ir individo laisvė.

Socialreformistai “visuomenės gerovės” valstybės sukūrimą sieja su valstybės ir jos institucijų vykdomomis plačiomis socialinėmis programomis. Šiuo atveju individo laisvė irgi nėra pažeidžiama, tačiau visas socialinis kolektyvas prisiima atsakomybę už kiekvieno individo gerovę. Ne veltui socialdemokratijos socialinė politika yra vadinama “universalia” – kaip priešingybė “selektyviai” koncervatorių ir liberalų politikai. Socialinės teisės čia įgyja tokią pat svarbią reikšmę, kaip ir privačios nuosavybės teisės.

Tai būdingiausia Šiaurės Europos šalims, ypač Švedijai ir Norvegijai. Jeigu JAV socialinės programos yra taikomos tik labiausiai pažeidžiamiems gyventojų sluoksniams : senyvo amžiaus žmonėms, akliems ir kitiems likimo nuskriaustiems asmenims, t.y. atskiriami “užsitarnavę vargšai” ir “neužsitarnavę”, o Skandinavijos valstybės tikraja to žodžio prasme galime laikyti “visuotinės gerovės” valstybėmis. Tai valstybės, kuriose nėra su socialinėmis programomis nesusijusių piliečių, t.y. asmenų, kurie vienaip ar kitaip valstybės nebūtų palaikomi paskirstant savo pačių mokamus mokesčius.

LSDP vaidmuo tarpukario Lietuvoje

Seniausioji Lietuvos politinė partija, dar 1896 m. svarbiausiu tikslu paskelbusi valstybės atkūrimą, jo isekė, nugalėdama ne tik išorinį, bet ir vidinį pasipriešinimą. LSDP vadovai, skirtingai nuo Lenkijos ir Latvijos socialdemokratų, tautos gerovės neįsivaizdavo be savos valstybės. Tačiau “internacionalinis” požiūris, Lietuvą išlaikant Rusijos iimperijoje, buvo taip pat gajus nuo pat LSDP veiklos pradžios. Būdami apsišvietę žmonės, partijos lyderiai ( dauguma jų vėliau tapo iškiliais mokslo, švietimo ir kultūros veikėjais – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriais ) su šitokia nuostata nesutiko, dad su Rusijos socialdemokratų darbininkų partija ir su V.Leninu nebendravo. Bolševikų grupuotės veikloje, į kurią linko LSDP “internacionalistai”, nuosaikieji tautiniai socialdemokratai jauamžiaus pradžioje įžvelgė avantiūrinius polinkius.

Nuosaikieji tautiniai socialdemokratai 1917 – 1918 m. nedvejodami stojo prie atkuriamos Lietuvos valstybės vairo, o probolševikinės LSDP srovės atstovai, nepajėgdami tam sutrukdyti, nuo Socialdemokratų partijos atskilo ir įkūrė Lietuvos komunistų partiją. Tarpukario lietuvoje ji veikė kaip svetimos valstybės diversinė organizacija. Socialdemokratai atsiribojo nuo Lietuvos valstybingumą ardančių komunistų, jų pusėn nesižvalgė būdami parlamente opozicijoje, o nuo 1927 m. – nepatekdami ir į Seimą.

Reformistinei socialistų judėjimo atšakai Lietuvoje atstovavo Lietuvos socialdemokratų partija ( LSDP ) ir valstiečiai liaudininkai. LSDP šaknys – A.Domaševičiaus ir A. Moravskio suburtos Vilniaus darbininkų kuopelės. 1896m. jų atstovai paskelbė LSDP programą. Veiklos pradžioje LSDP konfliktavo su Lietuvoje veikusiais PPS skyriais ir komunistinės partijos veikėjais ( tarp jų buvo ir F. Dzeržinskis, vėliau kūręs Sovietų Rusijos specialiąsias tarnybas ). LSDP aktyviai dalyvavo 1905 – 1906 m. įvykiuose, ėmė į savo rankas savivaldą kai kuriuose rajonuose. Po

šių įvykių kilo represijų banga, tačiau greitai LSDP atsispyrė PPS įtakai ir įtraukė į savo veiklą Lietuvos lenkų bei žydų socialdemokratų grupes. Netrukus ėmė konfliktuoti su Rusijos bolševikais, siekusiais centralizuoti visos imperijos socialdemokratų judėjimą. LSDP atstovai Lietuvos Taryboje (S. Kairys ir kiti) buvo radikalūs Lietuvos nepriklausomybės šalininkai, priešinosi kompromiso su Vokietija bandymams.

Įsteigiant LSDP 1896 m., pagrindinės socialdemokratijos terpės – pramonės darbininkijos – Lietuvoje tebuvo vos 6 – 7 proc. Visų gyventojų. Tad kitaip negu Vakarų Europoje, kur darbininkų judėjimą ssukėlė išplėtota pramonė ir ženklus visuomenės susiskaldymas, Lietuvoje tai skatinti ėmėsi socialistinėmis idėjomis susižavėję inteligentai.

Savitų bruožų įgavo ir lietuviškoji socialdemokratija. Jos lyderiai pripažino tarptautinį darbininkų solidarumą, bet labai svarbiais laikė savo tautos interesus. Tautinės socialdemokratijos samprata buvo atsvara beįsigalinčiai Lietuvoje lenkiškajai socialistų srovei. Būtent šituo LSDP ir skyrėsi nuo kitų kaimyninių, daugiausia didžiosiose valstybėse susikūrusių socialistinių partijų.

/./ 1920 m. balandžio 14 – 16 d. rinkimuose į Steigiamąjį Seimą socialdemokratai, nors buvo pašlijusi LSDP organizacinė padėtis ir nepalanki visuomenės nuomonė, laimėjo 113 vietų iš 112. Absoliučią daugumą sudarė krikščionių demokratų blokas. LSDP atstovai Seime iš karto sudarė Socialdemokratų frakciją, kurios pirmininku išrinktas advokatas K.Venclauskis, o vicepirmininku – inžinierius S. Kairys.

/./ Socialdemokratus parėmė ir valstiečių laiudininkų blokas. Jie kartu netgi bandė užginčyti PPrezidento išrinkimą, kai I Seimo pirmame posėdyje 1922 m. lapkričio 13 d. pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu buvo išrinktas A. Stulginskis.

Nors LSDP atstovai ir aštriai kritikavo 1922 m. Konstituciją, ši netrukus pasaulio teisės autoritetų buvo įvertinta kaip viena iš demokratiškiausių. Ji numatė lygias teises ir atsakomybę visiems, tarp jų ir moterims, panaikino luomų skirtumus, o valstybės valdymą pavedė jos piliečiams.

Partiškas susiskaldymas Lietuvoje Jau buvo pasirodęs ir valstybės kūrimo laikotarpy, o pirmuose nepriklausomosios respublikos metuose stipriai pasireiškė daugiausia iš Rusijos atsinešta socialinio radikalizmo ir neriboto demokratizmo įtaka. Ir steigiamasis seimas ir kiti paprastieji seimai tą radikalizmą reiškė tiek konstitucijoje, tiek visose reformose. Katalikiškosios ir socialistiškosios srovės viena su kita varžėsi, kuri demokratiškesnė ir radikalesnė. Visuotinio ir lygaus balsavimo sąlygose tos varžytinės ėėjo ligi demagogijos ir rietenų, kurios visuomenę ne tiek auklėjo ir organizavo, kiek demoralizavo ir sklaidė. Pati parlamentizmo sistema mūsų šalyje, – kur daugumą sudaro ūkininkai be ryškios diferencijacijos, – parodė, kad dirbtiniai susiskaldymai partijomis padaro vyriausybę nevieningą ir bejėgę.

Socialdemokratų prieštaravimai Seimo krikdemiškos daugumos sprendimams juos pačius netruko nustumti į opoziciją. 1920 m. birželio 19 d. sudarytoje K. Griniaus VI koalicinėje Vyriausybėje socialdemokratai vietų negavo, jiems neatiteko portfelių ir 1922 m. E.Galvanausko VII Vyriausybėje. Nepaisant to, LSDP atstovai Seime bbuvo itin aktyvūs: jie karštai diskutuodavo, teikdavo savo pasiūlymus, mėgdavo pašnekėti dažnai, netrumpai ir pakartotinai. Jau pačiais pirmaisiais Steigiamojo Seimo metais jie išbandė ir pradėjo naudoti savą poveikio būdą – “balsavimą kojomis”, demonstratyviai palikdami posėdžių salę.

Naujame seime iniciatyvą valdžiai sudaryti, kaip gausingiausi, paėmė valstiečiai liaudininkai. Vyriausybė buvo sudaryta koalicijos pagrindais iš pačių valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų atstovų. Valstybės prezidentu buvo išrinktas dr. Kazys Grinius, o ministeriu pirmininku buvo paskirtas valstiečių liaudininkų lyderis M. Sleževičius.

Vyriausybė buvo sudaryta kompromiso būdu iš radikalių, bet skirtingų srovių. Ją palaikanti koalicija buvo per daug marga ir dirbtinai sudaryta. Nuosaikiausi koalicijos nariai – valstiečiai liaudininkai – buvo suvaržyti socialdemokratų, kurie turėjo aiškią klasinę programą, ir savo tikslų siekiančių tautinių mažumų. Tuo būdu niekas negalėjo vykdyti savo programos, ir kiekvienu klausimu teko ieškoti kompromiso. Tad vyriausybei buvo sunku veikti.

Lietuvos Seime LSDP turėjo gana įtakingą frakciją. 1926 m. su valstiečiais liaudininkais sudarė viriausybę, tačiau po valstybės perversmo vėl liko opozicijoje. 1935 m. paleista. Nacistų okupacijos metais veikė kaip “Naujosios Lietuvos” organizacija. Sovietinės okupacijos metais veikė LSDP delegatūra užsienyje, socialdemokratų veikėjai aktyviai dalyvavo išeivijos politiniame gyvenime ( S. Kairys buvo vienas iš VILIKo įkurėjų ir kurį laiką jam vadovavo).

IŠVADOS

Su socializmu susijusių ideologijų samprotavimuose galime įžvelgti vvisos socialistų įdeologijos ašį – naujos visuomenės, naujos ūkinės tvarkos ir vidaus, ir tarptautinuose santykiuose, naujos demokratijos vizijas.

/./ Visiškas socializmo idealo realizavimas vis dar lieka labai tolimas tikslas. Kai kurios socialdemokratų partijos stengiasi kuo atsargiau vartoti šią savoką.

/./ Aiškiai demonstruodami savo priešiškumą dešiniesiems ir apdairiai pasinaudodami kairiųjų revoliucionierių klaidomis, socialdemokratai meistriškai pristatė savo programą kaip autentišką kairiosios pakraipos dokumentą, siūlantį realias permainas bei jų metodus. Tik aštunto ir devinto dešimtmečio sandūroje atsirado socialdemokratams nenaudingų tendencijų.