Sveitimas

ŠVIETIMO SISTEMA

LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMA

Švietimo sistema – mokymo institucijų, įstaigų tinklas, administruojamas valdžios ir savivaldos, jų aprūpinamas materialiniais ir dvasiniais resursais ir grindžiamas jurisdikcija. Skirtingose valstybėse skiriasi moksleivių mokymo pradžios amžius, drausmės palaikymas, pedagogikos filosofija. Aprūpinimas, dotacijos priklauso nuo valstybės ekonominio pajėgumo.

Švietimo sistemą sudaro:

1. Priešmokyklinis ugdymas.

2. Mokyklų sistema apimanti pradines, vidurines ir aukštąsias.

3. Sistema užklasinio ar tolygaus mokymosi.

4. Mokymasis baigus mokyklą.

Lietuvos Švietimo sistema

Lietuvos Švietimo sistema susideda iš formalaus ir neformalaus ugdymo, mokymo ir studijų įstaigų bei organizacijų tinklo, administruojamo Lietuvos Švietimo mministerijos bei savivaldybių Švietimo skyrių, jos aprūpinimo reikalingais dvasiniais ir materialiniais resursais, funkcionuojančių pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą, atspindintį švietmo reformą. Juo šiuolaikei valstybinei Lietuvos mokyklai suteiktos svarbios juridinės teisės ir pareigos: konkretizuoti ir adaptuoti ugdymo programas ir garantuoti jų kokybišką įgyvendinimą, vertinti žinių įsisavinimą ir atestuoti mokinius. Mokyklai patikėta sudaryti individualizuoto, papildomo ir neformaliojo ugdymo programas. Ji turi garantuoti valstybinų standartų atitikimą.

Iki 2012 m. Lietuvoje numatyta sukurti veiksmingą ir darnią, atsakingu valdymu, tikslingu finansavimu ir racionaliu išteklių naudojimu pagrįstą ššvietimo sistemą. Per 2003-2012 metų laikotarpį turi būti išplėtojama tęstinė, mokymąsi visą gyvenimą laiduojanti ir prieinama, socialiai teisinga švietimo sistema;

„ATEITIES MOKYKLA: KOKIA JI ?“

• Vienoda uniforma ugdymo įstaigose. Ji turėtų būti praktiška ir šiuolaikiška.

• Įrengti kabinas asmeniniams daiktams sudėti – kiekvienas mmoksleivis turi teisę į privatumą. Tuomet nereikėtų nešiotis su savimi dalies vadovėlių ir sąsiuvinių – juos būtų galima palikti kabinoje.

• Didinti mokyklų finansavimą – dar daug vadovėlių ir pratybų tenka pirkti moksleivių tėvams.

• Panaikinti finansavimą „krepšelio principu“ – dabar mokyklos kovoja dėl kiekvieno mokinio, nes tai – pinigai. Kai kurie moksleiviai tuo piktnaudžiauja.

• Skatinti pasižymėjusius moksleivius. Tai gali būti vykdoma įvairiomis formomis: nemokami pietūs, „garbės lenta“, ekskursija mokslo metų pabaigoje, stovykla ir kt.

• Laisvas kai kurių dalykų lankymas: nuo 10-11 kl. jau reikėtų leisti mokiniams pasirinkti disciplinas, kurias jie galėtų lankyti laisvu grafiku.

• Skatinti keitimosi mokiniais praktiką. Bendradarbiauti su kitais miestais, galbūt ir su kitomis šalimis.

• Pritaikyti moksleivių poreikiams pertraukų tvarkaraštį – kai kurios pertraukos yra ne laiku.

• Organizuoti daugiau vvisuomeninių renginių moksleiviams.

• Supaprastinti šalinimo iš mokyklos procedūrą. Yra tokių moksleivių, kurie trukdo dirbti ir draugams, ir mokytojams, juos tikslingiau pasiųsti į jaunimo klases.

• Gerinti estetinį mokyklos vidaus aplinkos vaizdą: dažniau atlikti klasių remontą, įrengti poilsio kambarius moksleiviams.

• Geriau informuoti moksleivius. Reikalingos patraukliai apipavidalintos skelbimų lentos, skatinti mokyklos laikraštėlio leidybą.

• Moksleivių užimtumas po pamokų: moksleiviams organizuoti (arba sudaryti galimybę pačiam jaunimui organizuoti) įvairius renginukus. Suteikti daugiau laisvės ir pasitikėjimo.

• Mokyklų steigimas pagal profilius.

• Mokyklų laboratorijų materialinės bazės pagerinimas.

• Skatinti moksleivių – pedagogų ddialogą, gerinti santykius tarp moksleivių ir mokytojų. Kai kurie mokytojai stokoja kultūros, o žinia kaip šaukiama, tai ir atsiliepiama. Reikėtų vengti šiurkštumo, siekti daugiau tarpusavio pagarbos.

• Gerinti mokyklų kompiuterizavimą. Ateityje pasiekti, kad prie kiekvieno suolo būtų po kompiuterį.

• Atskirti skirtingų amžiaus grupių klases: mažosios klasės mokosi atskirai, vyresnieji – atskirai.

• Skatinti nerūkančius moksleivius. Įrengti geresnę bendro naudojimo patalpų ventiliaciją.

• Į mokyklų būrelius įtraukti naujas sporto šakas. Gerinti kūno kultūros ir sporto paskirties patalpų materialinę bazę.

• Daugiau mokytojų tolerancijos (dar pasitaiko atvejų, kada mokytojai yra šališki), daugiau disciplinos – nuo jos priklauso mokymosi rezultatai ir vidinis įstaigos klimatas.

• Mokytojai turėtų būti pavyzdžiu moksleiviams: tai, ką sau leidžia mokytojai, neturėtų būti draudžiama mokiniams (ypač kalbant apie makiažą, drabužius).

• Klases turime tvarkyti (ir remontuoti) pirmiausia – jose praleidžiame daugiausiai laiko. Suolai turėtų atitikti moksleivių amžių ir ūgį, kad abiturientui netektų sėdėt penktoko suole.

• Sporto salės – antras pagal svarbumą remontuotinas dalykas, nes kartais jos ne tik neestetiškos, bet ir pavojingos.

• Psichologo ir socialinio darbuotojo paslaugos kiekvienam – reikia, kad apie jų darbą žinotų visi ir kiekvienas.

• Bibliotekos – pirmiausiai sutvarkyti skaityklas, kad jose būtų visa reikalinga informacinė medžiaga (žinynai, enciklopedijos ir kt.).