TARPTAUTINĖ POLITIKA. TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS. TARPTAUTINIŲ KONFLIKTŲ SPRENDIMAI

referatas

TURINYS

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ ……… 3 p.

1. ĮVADAS ………………………… 4 p.

2. UŽSIENIO POLTIKA ………………………… 6 p.

2.1. Užsienio politikos prigimtis ………………………… 6 p.

2.2. Užsienio politikos ypatybės ir dalyviai ……………………… 8 p.

3. TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS ……………………. 12 p.

3.1. Regioninės tarptautinės organizacijos ……………………… 13 p.

3.2. Jungtinių Tautų organizacija ………………………… 16 p.

4. TARPTAUTINIŲ KONFLIKTŲ SPRENDIMAI ……………….. 18 p.

4.1. Bendruomeniniai konfliktai ………………………… 19 p.

4.2. Karas ir kariniai konfliktai ………………………… 21 p.

4.3. Konfliktų reguliavimas ………………………… 23 p.

4.4. Terorizmas ………………………… 24 p.

4.4.1. Politinis terorizmas ………………………… 224 p.

4.4.2. Kova su terorizmu ………………………… 25 p.

4.4.3. Terorizmo rūšys ………………………… 26 p.

5. IŠVADOS ………………………… 29 p.

6. LITERATŪRA ………………………… 33 p.

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO

SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad pateikiamas darbas Alinos Jociutės yra:

1. Atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui, ar ankstesniuose semestruose.

2. Nebuvo naudotas kitose kolegijose / universitetuose Lietuvoje ar užsienyje.

3. Nedaro nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe.

4. Pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

Alina Jociutė

1. ĮVADAS

Šiame darbe pamėginsiu plačiau ir detaliau paaiškinti ir supažindinti kas yra tarptautinė politika, tarptautinės organizacijos bbei tarptautiniai konfliktai bei jų sprendimų būdai.

Kas yra tarptautinė politika paaiškinsiu vėliau, pirma reikia žinoti kas yra apskritai politika ir ką ji daro.

Politika yra sudėtingas, labai įvairus ir sunkiai apibrėžiamas reiškinys, kuris įvardijamas kaip sudėtinga politologijos kategorija.

Politologija yra vienintelis iiš socialinių mokslų, skirtas tik politikai nagrinėti. “Politologija – (gr. politike – politika + logos – mokslas)- tai valstybės valdymo mokslas. Politikos mokslas, tai, mokslas, aprašantis, nagrinėjantis ir analizuojantis politiką ir glaudžiai su ja susijusias problemas. Politologija siekia perprasti žmonių veiklos prasmę, įgyvendinimo būdus, nustatyti, kam iš viso reikalinga politika, kaip ji vyksta” ir kaip galima valdyti politiką, gerinti ir tobulinti.

“Politika (gr. politike – valstybės valdymo menas) – bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla” . Savo turiniu būdama viešųjų reikalų tvarkymo procesas, ji reiškiasi kaip valdymo ir valdžios santykių pavidalu.

Politiką suvokti nėra taip paprasta, kadangi, kaip jau esame ne kartą girdėję, vartojama daug sąvokų: vidaus ir tarptautinė politika, ekonominė, socialinė politika, liberalų politika, Reagan politika iir t. t. Todėl ne veltui politikai didelę reikšmę turi jos sampratų įvairovė. Politikos terminą davė graikų filosofas Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.), parašęs traktatą “Politika”, kuris buvo skirtas valstybei, jos valdymui bei skirtingoms to valdymo formoms tirti. Dabar poliitka yra tapatinama ne tik su valstybe, bet ir su viešpatavimu, valdžia, siekiu valdyti bei naudoti valdžią. Vieni politikoje akcentuoja iškeltų konkrečių tikslų siekius, vadovavimą, kad jie būtų įgyvendinti. Kiti politiką įvarija kaip veiklos rūšį, kurios metu žmonės yra valdomi ir jjais bandoma pakeisti savo statusą visuomenėje ir pan. Dar kiti įžvelgia politikoje santykius tarp žmonių grupių (vidaus politika) ir valstybių (užsienio politika). Tačiau iš skirtingų požiūrių galima akivaizdžiai išskirti bendrus į politiką bruožus. Juk politika visuomet siejama su valstybe, su socialinių grupių veikla, taip pat akcentuojama bendrų ir privačių interesų vienybė, prievartos panaudojimo galimybė bei sąmoningumas ir tikslo siekimas.

Politika yra visuomenę organizuojanti, reguliuojanti bei kontroliuojanti sritis, kuri turi savo sistemą bei funkcijas. Taip pat didelį vaidmenį politiniame gyvenime atlieka ir valdžia. Juk valdžia – efektyviausias būdas politiškai vadovauti visuomenei.

Kaip jau žinome, politiką vykdo valstybės vidaus ir užsienio politikos organai. Galiu tik pabrėžti, kad vidaus politika apima visas valstybės gyvenimo sferas ir vertikalias (sandaros) pakopas nuo centrinių organų iki vietinių savivaldybių. Vidaus politikos sferos dažnai yra vadinamos šakomis. Tad galima išskirti šias vidaus politikos šakas, tai:

1. administravimo politika;

2. saugumo ir gynybos politika;

3. ekonominė politika;

4. finansų politika;

5. socialinė politika;

6. kultūros, mokslo, švietimo politika;

7. nacionalinė politika;

8. sveikatos apsaugos politika;

9. ir kitos.

Bet į šias politikas aš nesigilinsiu, nes jų detalesnis nagrinėjimas užimtų nemažai laiko ir jos nėra susijusios su mano rašomo darbo tema. Taigi paaiškinsiu ir panagrinėsiu detaliau ir išsamiau savo temą, t. y. kas yra užsienio politika bei jos stukrtūra.

Taigi užsienio politika – tai tam tikra sąmoningų valstybės vyriausybės veiksmų sseka, kuria bandoma įgyvendinti savo nacionalinius interesus su kitomis valstybėmis.

2. UŽSIENIO POLITIKA

2.1. Užsienio politikos prigimtis

“Užsienio politika – tai tarptautinių santykių tikslai ir priemonės jiems pasiekti” . Kai kalbama apie užsienio valstybių politiką, tuomet turima omenyje visuma prioritetų ir priesakų, kuriuos nustatinėja valstybės vadovai. Jais remiamasi, kai renkantis atitinkamus veiksmus ir taprtautinių santykių formavimo būdus bei siekiant tam tikrų valstybės tikslų. Dar kitaip, tai užsienio politika yra valstybės aukščiausiosios valdžios strategija, kuri nulemia tos valstybės veiksmus tarptautinėje arenoje. Šiai strategijai apibrėžti nėra universalios formulės, ir dėlto užsienio politika dažniausiai apibūdinama kaip valstybės prioritetais bei siekiais atskirose tarptautinių santykių srityse, pavyzdžiui, ekonominiuose santykiuose su kaimyninėmis valstybėmis, dalyvavimu tarptautinėse organizacijose ir kt. Dažnai iš visų sričių yra pasirenkama dominuojanti kryptis, ir užsienio politika orientuojama būtent toje srityje norimiems tikslams pasiekti.

Užsienio politiką lemia nacionaliniai interesai, o jos visi įgyvendinimo veiksmai turi koreliuotis su aibe valstybės vidaus politikos ir tarptautinių santykių sistemos vystymosi faktorių. Šie faktoriai kartais skirstomi į:

1. sisteminiai faktoriai;

2. nacionalinių atributų faktoriai;

3. susietus su valstybės vadovų ypatybėmis faktoriai.

Sisteminiai faktoriai – tai tokie faktoriai, kuriuos lemia valstybės išorinė aplinka, ir ji (aplinka) turi įtakos užsienio politikai. Čia galima priskirti: valstybės geografinę padėtį, tarptautinius sąryšius bei tarptautinės sistemos struktūrą, kuri gali būti apibūdinama kaip dalyvavimas aljansuose, tarptautinėse organizacijose iir pan. Aišku, jog tarptautiniai sąryšiai ir tarptautinės sistemos struktūra įvairiais laikotarpiais gali būti skirtingi.

Nacionaliniams atributams, kurie turi įtakos užsienio politikai, taip pat priskiriama: demografiniai, ekonominio potencialo ir karinės galios bei politinės sitemos faktoriai. Pagrindinis demografinis faktorius yra gyventojų skaičius, bet taip pat svarbi yra ir valstybės gyventojų tautinė sudėtis bei jų kultūra. Koks valstybės ekonominis lygis ir turimi gamtiniai, intelektualiniai resursai, nuo to priklauso valstybės tarptautinių ekonominių interesų mastas ir gebėjimas veikti tarp pasaulinės ekonomikos vystymosi procesų. Demografiniai, ekonominio potencialo ir karinės galios nacionaliniai atributai yra svarbiausi faktoriai, kurie nulemia valstybės užsienio politikos įtakos

sferą. Politinė sistema irgi veikia užsienio politiką, nes nuo politinio režimo priklauso, kokie visuomenės sluoksniai dalyvauja tos politikos formavime.

Daug įtakos užsienio politikai gali turėti ir valstybės vadovų asmenybės, nes nuo jų požiūrio į visus vykstančius procesus bei jų charakterio savybės irgi gali būti lemiamos įtakos. Tačiau dabar jų įtaka yra ribojama tiek sisteminiais faktoriais, tiek nacionaliniais atributais, ir dėlto valstybės vadovų savybės dažniausiai įtakos turi tik užsienio politikos įgyvendinimo būdams.

Užsienio politikos formavimo procesas yra valstybės aukščiausiųjų valdžios institucijų veiklos išraiška, kurios negalima tapatinti su užsienio politikos įgyvendinimo procesu, kuriama paprastai dalyvauja daugelis kitų valdžios įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų ir pavienių asmenų. Užsienio politikos vykdymo

procesas siejamas su valstybės elgesio formomis tarptautiniuose santykiuose, pavyzdžiui, diplomatinių ir konsulinių santykių palaikymas, veikla tarptautinėse organizacijose ir t. t. Kita vertus, užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo procesai vienas kitą veikia; tuose procesuose dalyvauja ne tik valdžios, bet ir nevyriausybinės organizacijos. Dėlto tarptautinių santykių istorijoje pasitaiko pavyzdžių, kurie parodo, jog realūs valstybės veiksmai tarptautinėje arenoje gali skirtis nuo aukščiausiųjų šalies vadovų propaguojamų idėjų.

Užsienio politikos įgyvendinimo metodai skirstomi pagal tokias dimensijas:

 dalyvavimą sąjungose bei grupuotėse;

 interesų bei įtakos sferą;

 veikimo būdą (modus operandi).

Valstybės ddalyvavimas ar nedalyvavimas sąjungose bei grupuotėse yra siejamas su jos ekonominiais, gynybiniais bei kariniais interesais. Kariniu ar gynybiniu tikslu sudarytos valstybių sąjungos arba grupuotės vadinamos aljansais. Aljansai sudaromi formalia sutartimi, kuria tų sąjungų narė įsipareigoja viena kitai teikti karinę pagalbą arba nenaudoti jėgos viena prieš kitą. Yra įvairios karinės pagalbos formos, tai: dalyvavimas bendruose kariniuose veiksmuose, suteikia teisę naudotis savo teritorija kitų valstybių karinėms bazėms steigti ir t. t. Valstybės stodamos į tokius aljansus bando padidinti savo saugumą.

Valstybių neutralumo ir nneprisijungimo sąvokos yra artimos. Neutralumas reiškia, jog valstybė taikos metu nedalyvauja kariniuose blokuose, o karo metu nesikiša ir neįsitraukia į kitų valstybių karus. Neutralios valstybės pavyzdys yra Šveicarija. Šveicarija taip pat nėra Jungtinių Tautų narė. Šalys, kurios laikosi neprisijungimo politikos, nnedalyvauja kariniuose politiniuose blokuose ar grupuotėse, bet jeigu įvyktų konfliktų, jos galės palaikyti vieną ar kitą pusę. Pavyzdžiui, Šaltojo karo metu “Trečiojo pasaulio” šalys, kurios nebuvo prisijungios į jokį judėjimą, kai kuriais klausimais palaikydavo JAV, o kitos Sovietų Sąjungą.

Užsienio politika bei tos politikos įtakos sfera gali būti ir skirtinga, bet tai priklausys nuo valstybių dydžio, ekonominės bei karinės galios, geografinės padėties ir kitų kriterijų. Supervalstybių užsienio politika veikia viso pasaulio arba jo dalies tarptautinių santykių raidą, o mažos valstybės įtaka apsiriboja tik ties regionu, aišku, kuriame ir yra ta valstybė. Pagal tai, į ką yra orientuota valstybės užsienio politika, galima suskirstyti į globalinę ir regioninę, bet pasitaiko atvejų, kai abi šios formos būna persipynusios ir tada iškyla dilema, kuri forma llabiau dominuoja. Antra vertus, ta pati valstybės užsienio politika ilgainiui gali kisti: vienu laikotarpiu vyraus viena forma, kitu – kita. Globalinė užsienio politika būdinga didžiosioms valstybėms.

Valstybės veikimo tarptautinėje arenoje būdas charakterizuojamas kaip tos valstybės aktyvumas tarptautiniuose reikaluose ir tuo, kokiomis diplomatinėmis priemonėmis valstybė įgyvendina savo užsienio politiką: dvišalių (bilateralinių) tiesioginių ryšių su kitomis valstybėmis arba daugiašalių (multilateralinių) santykių per tarptautines organizacijas pagrindu.

Valstybės aktyvumas tarptautiniuose santykiuose gali pasireikšti labai įvairiai: ginant savo ideologines nuostatas tarptautiniuose forumuose, teikiant kitoms šalims ffinansinę ar kitokią paramą bei taikant ekonomines, technologinio embargo ir kitokias sankcijas, taip pat propaguojant mokslo bei kultūros laimėjimus ir kt.

2.2. Užsienio politikos ypatybės ir dalyviai

Užsienio politikos procesą formaliai galima suskirstyti į du etapus:

1. užsienio politikos formavimą ir;

2. užsienio politikos įgyvendinimą.

Įvairiose valstybėse užsienio politikos proceso procedūros ir dalyviai gali skirtis, tačiau visada yra būdingi ir bendri bruožai, tiek pagal pagrindinių tikslų pobūdį, tiek pagal procedūrinius etapus. Šio proceso pobūdį lemia nacionaliniai interesai, kurie apibandrintai charakterizuojami kaip trimis sudėtinėmis dalimis:

 valstybės išsaugojimas, tai susiję su tuo, jog būtų išsaugotas teritorijos vientisumas ir sudarytos saugios piliečių gyvenimo sąlygos;

 sudarymas sąlygotų, kurios keltų valstybės ekonominį vystymąsi ir piliečių gerovę;

 valstybės nacionalinio apsisprendimo teisės išsaugojimas valdžios sistemos pasirinkimo ir vidaus reikalų tvarkymo aspektais.

Visoms valstybėms būdinga, jog užsienio politikos formavimo procese pagrindinį vaidmenį vaidina valstybės aukščiausiosios valdžios institucijos bei valstybių vadovai, o šios politikos įgyvendinimo procese taikomos tradicinės tarptautinių santykių palaikymo procedūros: diplomatiniai ir konsuliniai santykiai, veikla tarptautinėse organizacijose ir panašiai.

Užsienio politikos procese dalyvauja daug institucijų ir pareigūnų, bet pasitaiko, kad dalyvauja ir nevyriausybinės organizacijos bei autoritetingi privatūs asmenys. Dvišalių tarptautinių santykių atveju tenka įvertinti abiejų valstybių situaciją ir tik tada galima prognozuoti tų valstybių santykių raidą ir imtis konkrečių priemonių tuos santykius pakreipti norima kryptimi, todėl šiame procese, t. y. uužsienio politikos procese, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja abiejų valstybių institucijos, organizacijos ir pareigūnai. Tiesioginio dalyvavimo pavyzdys būtų dvišalės tarptautinės sutarties rengimas, kai abiejų šalių delegacijos derisi, o netiesioginio – kitos valstybės tam tikri veiksmai, kurie yra įvertinami pirmosiso valstybės užsienio politikoje. Taigi dvišalių santykių užsienio politikos proceso dalyviai yra abiejų valstybių institucijos, organizacijos, pareigūnai ir privatūs asmenys. Pareigūnai, kurie dalyvauja užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo procese, dažniausiai atstovauja tam tikros valstybės valdžios institucijoms, o nevyriausybinės organizacijos ir privatūs asmenys tarptautinius santykius gali paveikti tik per atitinkamas valdžios institucijas. Todėl visi dalyviai vadinami instituciniais užsienio politikos proceso dalyviais, kurie yra siejami su valstybės vidaus institucijomis.

Daugiau užsienio politikos proceso dalyvių yra daugiašaliuose tarptautiniuose santykiuose. Dabartiniams tarptautiniams santykiams būdinga, kad visos pasaulio valstybės turi tam tikrus įsipareigojimus tarptautinėms organizacijoms, ir šie įsipareigojimai įtakoja tų organizacijų narius – valstybės užsienio politiką. Daugelis šių organizacijų yra svarbios regioninėje ir net pasaulinėje tarptautinių santykių politikoje, ir dėlto jas laikome kolektyviniais užsienio politikos proceso dalyviais.

O užsienio politikos proceso dalyvių skirstymas į institucinius ir kolektyvinius yra tik formalus: tarptautinių organizacijų veikloje dalyvauja valstybių atstovai, kurie valstybės viduje priskiriami prie institucinių užsienio politikos proceso dalyvių.

Taip pat įvairiose valstybėse užsienio politiką formuoja ir įgyvendina įvairios valdžios institucijos. Daugelyje valstybių uužsienio politiką formuoja parlamentai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją “Respublikos Prezidentas:

 sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką;

 pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia Seimui ratifikuoti;

 Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus;

 daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką;”

Diplomatinės ir konsulinės atstovybės atstovauja savo valstybei užsienyje: pagrindinė pareiga – aukščiausiosios valdžios suformuotos užsienio politikos įgyvendinimas.

Užsienio politika yra neatsiejama nuo valstybės viduje vykstančių procesų, todėl demokratinėse valstybėse ją veikia tiek politinės partijos, tiek interesų grupės.

Taip pat demokratinių valstybių užsienio politiką įtakoja ir aukščiausiųjų valstybės pareigūnų rinkimų procedūros: juk rinkimų sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo vykdomos ar žadamos vykdyti vidaus politikos, bet kartais lemia ir užsienio politika. Šitaip bandoma demokratinėse valstybėse skatinti vykdyti užsienio politiką, kurią palaikytų dauguma valstybės piliečių.

Užsienio politikos procesas yra sprendimų seka. Šitie sprendimai priimami atsižvelgiant tiek į valstybės viduje esamą padėtį, tiek ir į užsienyje vykstančius procesus. Sprendimai yra įvairaus lygio: pradedant nuo tų, kurie susiję su ilgalaikiais užsienio politikos tikslais, ir baigiant procedūriniais sprendimais dėl užsienio politikos nuostatų praktinio įgyvendinimo, t. y. pradedant strateginiais

ir užbaigiant operatyviniais sprendimais. Sprendimai gali skirtis tiek pagal turinį, tiek ir pagal priėmimo aplinkybes. Pagal turinį sprendimai klasifikuojami yra pagal užsienio politikos sritis: nacionalinio saugumo politikos, ekonominės politikos, tarptautinės prekybos politikos ir kt. Pagal priėmimo aplinkybes klasifikuojami į krizinius ( priimami tik kai esti krizinė situacija) ir nekrizinius. Šių sprendimų grupavimas į krizinius ir nekrizinius reikšmingas tuo, kad kai priimant sprendimus krizinėje situacijoje tenka remtis kriterijais, kurie ilgalaikės užsienio politikos tikslais normaliomis sąlygomis būtų absoliučiai nepriimami.

Strateginiais sprendimais yra nustatomos ppagrindinės užsienio politikos gairės ir jos įgyvendinimo metodai. Todėl šie sprendimai ir yra užsienio politikos formavimo proceso sprendimai, kuriems būdinga tokios ypatybės, tai:

 tie sprendimai remiasi tarptautinės padėties analize ir jų priėmimas yra jau iš anksto numatytas;

 jų parengimas užtrunka gana ilgą laiką, ir juos rengia pagal valstybėje priimtas tokių sprendimų priėmimo procedūras;

 rengiant šiuos sprendimus, dalyvauja įvairaus lygio vyriausybinių ir nevyriausybinių institucijų, ir tik galutinius sprendimus priima aukščiausiųjų valdžių institucijų vadovai.

Strateginiai sprendimai skirti užsienio politikos įgyvendinimo procesui planuoti ir tokios politikos vykdytojų ssprendimams koordinuoti. O užsienio politikos vykdytojų operatyviniai sprendimai yra daugiau administracinaii sprendimai. Jie gali būti iš anksto numatyti bei reglamentuoti tam tikromis procedūromis, tiek atsakas į susiklosčiusias situacijas, kuriose kartais tenka priimti ir nestandartinius sprendimus. Šiems sprendimams būdinga tai, jog jjie:

 siejami su siauru klausimų ratu, santykinai;

 nekeičia užsienio politikos nuostatų;

 juos priima ne aukščiausiojo lygio valdžios įstaigos darbuotojai.

Taigi teoriniai užsienio politikos aiškinimai gali tik išryškinti tam tikras tarptautiniėų santykių ypatybes bei tendencijas, bet ir nepateikia konkrečių atsakymų, iš kurių galėtume prognozuoti jų tolesnę eigą. Todėl apsiribojama ties užsienio politikos valstybių vykdomos politikos interpretavimu.

3. TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS

Tarptautine organizacija gali būti žmonių grupė, kurios nariai yra bent dviejų valstybių atstovai ir, kuri turi organizacinę struktūrą, sudarančią preilaidą tų narių kokiai nors veiklai. Organizacijos yra įvairios tiek pagal veiklos tikslus, tiek pagal įtaką tarptautinių santykių raidoje.

Kai kalbame apie tarptautines organizacijas, turime galvoje tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos (TTO), kuriose atstovaujamos yra valstybės arba valdžių institucijos. Taip pat tarptautinių santykių raidai turi nemažą įtaką ir tarptautinės nevyriausybinės organizacijos (TNO), ddaugianacionalinės korporacijos, kurios jungia kelių valstybių gamybines, verslo ar kitokias institucijas.

Tarptautinės organizacijos skirstomos:

1. pagal narystę;

2. pagal geografinę įtakos teritoriją;

3. pagal veiklos profilį.

Pagal narystę tarptautinės organizacijos gali būti mišrios: kadangi atstovaujama tiek valdžios institucijas, tike privačias įstaigas ar asmenis, ir dėlto kartais sunku pasakyti kam jas galėtume priskirti ar TTO, ar TNO. Pavyzdžiui, TNO bus Tarptautinė Kriminalinės Policijos Organizacija (INTERPOL) , o TTO bus Tarptautinė Telekomunikacinių Palydovų Organizacija (INTELSAT) . Organizacijų priskyrimas vienai ar kitai grupei turi įtakos jų įkūrimo tendencijos, tai kad bbuvo įkurtos formaliomis tarptautinėmis sutartimis arba atskirų narių tarpusavio susitarimais.

Tarptautinės organizacijos skirstomos pagal geografinę įtakos teritoriją į pasaulines ir regionines. Pasaulinio masto TTO narės – pasaulio regionų valstybės, o regioninių – atskiros pasaulio regionų valstybės. Pasaulinio masto organizacijos sudaro tik ketvirtadalį TTO skaičiaus. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Organizacija (JTO). JTO sutrumpintai bus Jungtinės Tautos (JT). Taip pat organizacijos įtakos sfera gali išeiti ir už regiono ribų, pavyzdžiui, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO) , kuri laikoma regionine organizacija, kadangi jos narės apima dviejų žemynų valstybes.

Pagal veiklos profilį tarptautinės organizacijos skirstomos į bendrąsiais arba daugiatiksles ir specializuotąsais arba riboto tiklso skaičiaus. Prie TTO priskiriamos ir tos organizacijos, kurios kompetetingos spręsti klausimus politinės, ekonominės, socialinės ir kitokios veiklos baruose. Šių

organizacijų nėra daug, tai JTO, Amerikos Valstybių Organizacija (OAS) , Afrikos Vienybės Organizacija (OAU) ir kt. Specializuotosios organizacijos gali būti skirtomos pagla veiklos sritis, pavyzdžiui, į ekonomines, karines, sveikatos apsaugos ir t. t. Beveik pusę TTO sudaro ekonominės organizacijos, o kai kurios specializuotosios TTO turi ir bendrųjų organizacijų bruožų, tai bus pavyzdžiu Pasaulio Bankas .

Visos tarptautinės organizacijos kuriamos bendradarbiavimo palaikymui, tik jų veikloje yra neišvengiami valstybių interesų konfliktai. Šių konfliktų arba nesutarimų dažnis bei pobūdis priklauso nuo suteiktų toms organizacijoms įgaliojimų, kuriuos suteikia jų nnarės, ir dėl sprendžiamų problemų sunkumo.

Viršnacionalinės organizacijos – tai TTO sprendimai, ir politiniai, kurie privalomi visiems nariams. Šios organizacijos pavyzdys būtų Europos Sąjunga.

3.1. Regioninės tarptautinės organizacijos

Šiuo metu regigioninės tarptautinės organizacijos yra įvairios tiek iš sprendžiamų problemų pobūdžio, tiek iš politinės įtakos ir priimamų sprendimų ir teisinių aktų galią. Šių organizacijų dokumentai turi rekomendacinį pobūdį.

Po Antrojo pasaulinio karo įkurtos regioninės organizacijos šiuo metu yra įtakingiausios šios:

1. Europos Sąjunga (ES) ;

2. Europos Taryba (ET) ;

3. Vakarų Europos Sąjunga (VES) ;

4. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO; iki 1995m. buvo ESBK – Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencija);

5. Šiaurės Atlanto Sąjungos Organizacija (NATO);

6. Amerikos Valstybių Organizacija (AmVO);

7. Afrikos Vienybės Organizacija (AfVO);

8. Arabų Šalių Lyga (AŠL) ;

9. Pietryčių Azijos Valstybių Asociacija (PAVA) ;

10. Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) ;

11. Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija (EBPO) .

Europos Taryba (ET) buvo įkurta 1949 m. Lietuva ET nare tapo 1993 m. gegužės 14 d.

Šios organizacijos tikslai yra:

1) žmogaus teisių gynimas;

2) demokratijos vystymas;

3) bandradarbiavimas teisės, švieitmo, mokslo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos, informatikos, aplinkos apsaugos srityse.

ET yra parengusi ir priėmusi apie 150 konvencijų Europos valstybių bendradarbiavomo klausimais. ET Generalinis sekretoriatas yra Strasbūre.

Vakarų Europos Sąjunga (VES) pradėta kurti 1948 m. Briuselio sutartimi, kurią pasirašė Belgija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Olandija ir Prancūzija. Vėliau prisijungė Graikija, Ispanija, Italija, Portugalija ir Vokietija. VES asocijuotos narės yra islandija, NNorvegija, Turkija ir kai kurios Centrinės ir Rytų Europos šalys, iš jų ir Lietuva (kuri priimta 1995 m.). Airija ir Danija turi Stebėtojų statusą. Nuo 1986 m. VES struktūroje yra 3 agentūros, kurios turi šias “funkcijas:

 Ginklavimosi analizė ir nusiginklavimo klausimai;

 Saugumo analizė ir gynybos klausimai;

 Bendradarbiavimo plėtra ginklavimosi srityje

VES politikos kalusimus sprendžia Ministrų Taryba, jai padeda Generalinis sekretoriatas Briuselyje” .

Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) dokumentai yra 1975 m. Helsinkio Baigiamasis Aktas, 1990 m. Paryžiaus Chartija Naujajai Europai ir jos papildomas dokumentas, 1992 m. Helsinkio deklaracija “Permainų laiko iššūkis”. Lietuva ESBO nare tapo 1991 m. rugsėjo 10 d.

ESBO veiklos kryptys: valstybių saugumo stiprinimas, žmogaus teisių gynimas, ekonominis bendradarbiavimas. Šios organizacijos sprendimai priimami Taryboje, kurią sudaro užsienio reikalų ministrai, ir politinės konsultacijos vyksta valstybių vadovų susitikimuose (Summit). Pastoviai dirba ESBO Konfliktų prevencijos centras, esantis Vienoje, ir Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras, įsikūręs Varšuvoje.

Šiaurės Atlanto Sąjungos Organizacija (NATO) įkurta 1949 m. Dabar jos narėmis yra 25 valstybės, Lietuva ir buvo priimta šiemet, t. y. 2004 m. gegužės 1 d. NATO uždavinys – jos narių apsauga, jų suverenumo ir teritorinio integralumo gynimas. NATO sekretoriatas yra Briuselyje.

Amerikos Valstybių Organizacijos (AmVO) įstatai priimti 1948 m., o įsigaliojo tik 1951 m. gruodžio 13 d. Šios organizacijos narėmis

yra per 30 Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino šalys bei JAV. Tikslas – taikos ir saugumo palaikymas šiame regione bei valstybių, organizacijos narių, bendradarbiavimas politinėje, socialinėje, mokslinėje ir techninėje, kultūrinėje sferose. AmVO veikia Tarpamerikinis komitetas, Tarpamerikinė žmogaus teisių komisija, Tarpamerikinis žmogaus teisių teismas ir kt. Šios organizacijos Generalinis sekretoriatas įsikūręs Vašingtone.

Afrikos Vienybės Organizacija (AfVO) įkurta 1963 m. gegužės 25 d., kai pasirašė tos organizacijos chartiją. AfVO tikslai: Skatinti Afrikos valstybių vienybę bei solidarumą, koordinuoti ir stiprinti jų pastangas, kad bbūtų pasiektas geresnis Afrikos tautų gyvenimas, ginti jų suverenitetą, teritorinį integralumą bei nepriklausomybę. Šios organizacijos narių yra per 50 Afrikos valstybių. Generalinis sekretoriatas yra Adis Adeboje.

Arabų Šalių Lyga (AŠL) įkurta 1945 m. gegužės 10 d., nors paktas pasirašytas Kairo konferencijoje 1945 m. kovo 22 d. Lygos tikslas – susitiprinti ryšius tarp valstybių narių ir koordinuoti jų politinę veiklą, kad užtikrintų šių valstybių nepriklausomybę ir suverenitetą. AŠL jungia 21 valstybę. Taip pat turi Stebėtojo statusą JTO Generalinėje Asamblėjoje ir pagalbinėse jos oorganizacijose. AŠL sekretoriatas yra Kaire, ten pat ir būstinė.

Pietryčių Azijos Valstybių Asociacija (PAVA) įkurta Bankoke 1967 m., kurią konferencijoje aptarė Indonezijos, Malaizijos, Singapūro, Tailando ir Filipinų užsienio reikalų ministrai. Bankoko deklaracijoje nurodytas pagrindinis PAVA tikslas – spartinti valstybių narių socialinį, eekonominį ir kultūrinį vystymąsi, taip pat palaikyti hormoningus bei taikius santykius. PAVA sekretoriatas yra Džakartoje.

Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) įstatai priimti 1993 m. sausio 22 d. Ir tų pačių metų balandžio mėnesį įkurtas NVS Koordinacinis – konsultacinis komitetas. Sandraugos sekretoriatas yra Minske.

NVS tikslai yra: žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimas, užsienio politikos koordinavimas, bendradarbiavimas vystant bei formuojant ekonominę erdvę, kovoti su organizuoti nusikalstamumu, sveikatos ir valstybių sienų apsaugos srityse.

Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija (EBPO) susidarė iš Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacijos, kuri įkurta 1948 m., kurią sudarė 17 Europos valstybių ir JAV, o kai pasirašyta buvo 1960 m. gruodžio 14 d. konvencija (įsigaliojo tik 1961 m.

rugsėjo 30 d.). Tai šios organizacijos narėmis tapo Airija, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, JJAV, Jungtinė Karalystė, Kanada, Liuksenburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Švedija, Šveicarija, turkija ir Vokietija. Organizacijos veikloje taip pat dalyvauja Europos Sąjungos Komisija. EBPO sekretoriatas yra Paryžiuje.

Šitos organizacijos tikslai: EBPO ekonominė ir socialinė gerovė visam regione, formuoti tarpusavio santykių politiką ir skatinti bei derinti tų valstybių paramą besivystančioms šalims. Aukščiausia instiutcija yra EBPO Taryba, kurią sudaro po vieną atstovą iš kiekvienos valstybės narės.

Taip pat EBPO politiką, kai kuriose veiklos srityse, formuoja ir jos įgyvendinimą koordinuoja specialūs komitetai: Ekonomikos politikos, Plėtros pparamos, Prekybos, Valiutų rinkų ir kt. Šiai organizacijai priklauso keturios autonomiškos ar pusiau autonomiškos institucijos: tarptautinė energetikos agentūra, Plėtros centras ir Švietimo tyrimų ir inovacijų centras. 1990 m. įsteigtas bendradarbiavimo su Europos šalimis centras (CCEET) .

3.2. Jungtinių Tautų Organizacija

Kai kūrė Jungtinių Tautų Organizaciją, svarbiausias tikslas buvo kolektyvinės pasaulinės saugumo sistemos formavimas. Stengėsi sudaryti prielaidas, konfliktai tarp valstybių būtų išsprendžiami ne pasitelkiant karinę jėgą, taip pat skatino įvairiapusį taikų tarptautinį bendradarbiavimą. Šie tikslai bei veiklos principai įtvirtinti Jungtinių Tautų Chartijoje. JT Chartija parengta 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d. Tarptautinėje konferencijoje, kuri vyko San Franciske. Ši organizasija ir dabartiniu laiku yra įtakingiausia tarptautinė organizacija.

JT atvira visoms valstybėms, kurios priima Chartijos įsipareigojimus, ir gali bei nori juos vykdyti. Naujas nares rekomenduoja Saugumo Taryba, o priėmimo klausimą sprendžia Generalinė Asamblėja. O JT valstybės narę gali pašalinti, už Chartijos principų pažeidimus, Saugumo Taryba Generalinės Asamblėjos siūlymu.

JTO stuktūrą sudaro šios institucijos:

1. Generalinė Asamblėja – politinių ir juridinių dokumentų leidimo institucija;

2. Saugumo Taryba – politinių ir juridinių dokumentų leidimo institucija;

3. Ekonominė ir Socialinė Taryba – specialioji institucija;

4. Tarptautinis Teismas – nepriklausoma institucija;

5. Sekretoriatas.

Generalinę Asamblėję sudaro visų JT valstybių narių atstovai, tik ne daugiau kaip 5 atstovai iš kiekvienos valstybės, ji yra centrinė institucija, kadangi jos sprendimai nulemia svarbiausias JT vveiklos kryptis.

Saugumo Taryba turi didelius įgaliojimus ir atsakomybę tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo reikaluose. Turi teisę savo iniciatyva arba kažkurios valstybės prašymu tirti ginšą ar situaciją.

Ją sudaro 15 narių: penkios nuolatinės narės, tai JAV, Jungtinė Karalystė, Kinija, Prancūzija ir Rusija, ir 10 nenuolatinių narių, kurias išrenka Generalinė Asamblėje dvejiems metams.

Ekonominė ir Socialinė Taryba įkurta tam, kad koordinuotų JT ir tarpvyriausybinių specializuotųjų agentūrų bei kitų vyriausybinių ir nevyriausybinių tarptautinių organizacijų veiklą ekonominėje ir socialinėje srityje. Pagrindinės funkcijos yra: tirti ir inicijuoti tyrimą tarptautines problemas ekonomikos, gerovės kėlimo, bedarbystės mažinimo, švieitmo, kultūros bei kitose socialinės veiklos srityse, taip pat rengti pranešimus ir teikti rekomendacijas tų problemų įšsprendimams.

Ekonominę ir Socialinę Tarybą sudaro 54 narės, išrinktos Generalinės Asamblėjos. Taryba kiekvienais metais renkasi į dvi mėnesines sesijas: balandžio mėnesį Niujorke ir liepos mėnesį Ženevoje.

Tarptautinis Teismas – pagrindinė JT teisinė organizacija. Jį sudaro 15 aukštos kvalifikacijos teisėjų, kuriuos 9 metams renka Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba slaptu balsavimu. Šis Teismas posėdžiauja Olandijoje, Hagos mieste, todėl kartais Tarptautinis Teismas vadinamas Hagos teismu.

Sekretoriatas aptarnuaja visas JT institucijas ir vykdo tų institucijų programas bei politiką. Jam vadovauja Generalinis sekretorius, kurį pekeriems metams paskiria Generalinė Asamblėja Saugumo Tarybos siūlymu.

4. TARPTAUTINIŲ KONFLIKTŲ SPRENDIMAI

Socialiniuose moksluose konfliktas suprantamas kaip kova dėl statuso, vvaldžios, gėrybių arba savo vertybių įtvirtinimo. Šioje kovoje konflikto dalyviai nori ne tik pasiekti trokštamą tikslą, bet ir nugalėti, eliminuoti ar net sunaikinti savo priešininką. Atsižvelgiant į tarptautinės politikos pobūdį, konfliktus galime skirstyti į valstybės vidaus ir tarpvalstybinius konfliktus. O žinodami jų kilimo priežastis galima teigti, jog tarptautiniai konfliktai būna ideologiniai, teritoriniai, etniniai, religiniai, kariniai. Taip pat būna ir mišrūs, kai ginčas dėl teritorijos išauga į karinį susidūrimą, o ideologinis konfliktas tampa net Pilietiniu karu.

Tarptautinių konfliktų ypatumai. Dažniausiai konfliktas apibrėžiamas kaip abipusis priešiškumas (nesuderinamumas). Tačiau kartais jis yra apibūdinamas kaip negalėjimas vienu metu patenkinti konflikto dalyvių interesų.

Konflikto raida apibūdinama kaip trijų fazių ciklas (teorinis modelis):

 kilimo fazė;

 prievartos fazė;

 reguliavimo fazė.

Realiai visos trys fazės gali kartotis ir keisti viena kitą. Reguliavimo fazė būna nutraukiama prievartos protrūkių, o, kartais, bandymas sureguliuoti konfliktą sukelia naujas problemas ir gali išprovokuoti naują konfliktą. Kai kada konflikto dalyviams besitęsiantis konfliktas yra naudingesnis negu nepriimtinas jo sureguliavimas. Tokie „uždelsti konfliktai“ dažnai būna etniniai konfliktai.Labai svarbi sąvoka, nagrinėjant ir bandant sureguliuoti tarptautinius konfliktus, yra jų simetriškumas/asimetriškumas. Jis nustatomas ne tik įvertinus konflikto dalyvių galią, bet ir detaliai išanalizavus jo priežastis, bei visų esamų ir galimų dalyvių skaičių.

Konfliktai yra skirstomi į tipus pagal tai, kaip jie yra išreiškiami:

1. Konfliktas gali būti išreiškiamas

per egzistuojančius ir pripažintus tarptautinius kanalus – JTO, įvairias kitas tarptautines organizacijas, per konkrečias diplomatijos normas. Tai įvairūs diplomatiniai protestai, pasiuntinių atšaukimas, paskelbimas „persona non grata“ ir t.t.

2. Konfliktai, kurie nėra priešiški jau egzistuojančioms normoms, bet peržengia diplomatinio mandagumo ribas. Tai sankcijos, diplomatinių santykių nutraukimas ir kt.

Konfliktai, kurie sugriauna jau egzistuojančius kanalus ir jiems sureguliuoti reikia kurti naujas procedūras ir mechanizmus. Tokių konfliktų tipui priklauso kariniai konfliktai.

Viena iš konfliktų sąlygų yra skirtingumas (nesuderinamumas). Todėl tarptautinius konfliktus apibūdinant reikia remtis sudėtingų tarptautinių kkompleksų skirtumais.

Globaliniu požiūriu pagrindinis konfliktas yra Šiaurės ir Pietų įtampa. Tai prieštaravimas tarp išsivysčiusių valstybių ir Trečiojo pasaulio šalių. Jį skatina didelis tų šalių ekonominis atsilikimas ir socialinės raidos skirtumai.

Šaltojo karo epochoje globalinis tarptautinis konfliktas buvo Rytų ir Vakarų įtampa. Bipoliarinė to laikotarpio tarptautinė sistema ir jėgų pusiausvyra tarp NATO ir Varšuvos pakto užtikrino tarptautinės sitemos stabilumą.

Taigi konfliktų priežastis reikėtų analizuoti per Trečiojo pasaulio vaidmenį visoje tarptautinėje sistemoje.

4.1. Bendruomeniniai konfliktai

Bendruomeniniai arba etniniai konfliktai, tai dažniausi pasaulyje.

Bendruomeninės grupės esti labai įįvairios. Bendruomenes vienija psichologinis veiksnys, kadangi nariai jaučia priklausymą būtent šiai grupei ir suvokia savo ekonominį, kultūrinį, religinį ir kitokį skirtumą.

Bendruomeninių grupių klasifikacija yra labai sudėtinga. Pagrindinės dvi grupės, kurias galima išskirti gana aiškiai yra:

1. Tautos, koncentruotos kompaktiškai kurioje nnors teritorijoje, ir kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių prarado savo politinį savarankiškumą, išlaiko savo kalbinį ir kultūrinį identitetą ir siekia separatizmo arba autonomijos .

2. Mažumos, kurios dėl savo tautinės, imigrantinės kilmės, ekonominio vaidmens, ar religijos turi apibrėžtą politinį arba socialinį – ekonominį statusą ir siekia į išsaugoti ar pagerinti.

Tautos skirstomos į:

 Etnonacionalistai. Tai santykinai didelės, koncentruotos vienoje teritorijoje grupės, kurios buvo politiškai nepriklausomos ir nepriklausomybę prarado dėl įvairių istorinių aplinkybių. Tokioms grupėms (jų yra apie 80) paprastai būdinga aukštai išvystyta tautinė savimonė. Priskiriama: dalis buvusios TSRS tautų, kroatai buvusioje Jugoslavijoje, kurdai, Rytų Timoro gyventojai.

 Čiabuvių tautos. Tai Amerikos indėnai, Australijos aborigenai, Afrikos masajai ir kt. Nuo etnonacionalistų juos skiria žemesnis ekonominio išsivystymo lygis. Tik paskutiniaisiais dešimtmečiais pradėjo formuotis jų grupinio identiteto samprata iir kurtis politinės organizacijos.

Mažumos skirstomos į:

 Etnoklasės. Imigrantai iš kitų šalių, buvusių kolonijų. Visi šios grupės atstovai reikalauja aukštesnio statuso visuomenėje. Priskiriama: JAV afroamerikiečiai, imigrantai iš buvusių kolonijų Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, kiniečiai, gyvenantys Pietų Azijos šalyse, korėjiečiai gyvenantys Japonijoje ir kt.

 Karingos sektos. Šiai grupei priskiriamos 45 politizuotos mažumos, daugiausiai musulmonai. Jai taip pat galima priskirti ir tas grupes, kurios identifikuoja savo tautinę kovą su religine kova. Priskiriama: Izraelio arabai, malajiečių musulmonai Tailande, sunitų, šiitų ir druzų bendruomenės Libane, Šiaurės Airijos katalikai, IIndijos sikhai ir kašmyrai ir kt.

 Konkuruojančios bendruomenės. Daugiausiai būdinga Afrikai, Viduriniams Rytams ir Azijai. Daugelyje šių regionų valstybių dėl valdžios kovoja kelios bendruomenės. Stipresnioji iš jų dažnai siekia išlaikyti savo valdžią ir bandymai sudaryti koalicijas iš skirtingų bendruomenių dažniausiai nesėkmingi. Tokių bendruomenių identitetas yra kultūrinis, religinis ir kalbinis. Tai yra gentys ir klanai besivaržantys dėl politinės valdžios.

Visa šiuolaikinės visuomenės istorija rodo, kad bendruomeninių grupių formavimosi procesas nenutrūksta. Jis yra labai įvairiapusis ir dažnai vienai ir tai pačiai grupei yra būdingi kelių anksčiau paminėtų grupių tipai. Labai dažnai bendruomenės pojūtį sustiprina būtent konfliktas. Afrikos kontinente tautų ir valstybių formavimosi procesai vyksta konflikto sąlygomis. Šiuolaikinė pasaulio globalizacija, pirmiausiai ekonomikos ir komunikacijų sferoje, didina grupių tarpusavio įtampą ne tik Trečiojo pasaulio šalyse. Su nelegalių imigrantų problema jau susidūrė visos Europos valstybės, neišskiriant nei Lietuvos.

Pagrindinė bendruomeninių konfliktų ypatybė yra ta, kad jie, nors ir vykdami vienoje valstybėje, dažnai išprovokuoja ir tarpvalstybinius konfliktus. Tokie konfliktai ilgai užtrunka, o humanitarinės jų pasekmės yra labai skaudžios. Žūsta šimtai tūkstančių ar net milijonai civilių gyventojų.

Bendruomeninių konfliktų reguliavimas yra pats aktualiausias tarptautinės bendruomenės uždavinys. Pirmoji šio proceso problema yra nustatyti bendruomeninių konfliktų modelius ir jų raidos tendencijas.

Galima skirti tris etninių grupių politinės veiklos/strategijos formas:

 neprievartinis protestas;

 protestas, kurio metu imamasi prievartos;

 maištas.

Protestu ((nesvarbu prievartiniu ar ne) siekiama pakeisti politiką vykdomą grupės atžvilgiu. Tuo tarpu maišto metu reikalaujama fundamentalių pasikeitimų vyriausybėje ir naujų valdžios ir grupių santykių. Protesto metu naudojama prievarta yra spontaniška ir dažniausiai tėra atsakas į kariuomenės ar policijos veiksmus. Maišto metu prievarta yra tikslinga ir suplanuota, o jos skalė svyruoja nuo atskirų išpuolių ir teroristinių aktų iki plataus pobūdžio karinių veiksmų.

4.2. Karas ir kariniai konfliktai

Karas yra plataus masto organizuotas karinės jėgos panaudojimas, sprendžiant politinių darinių tarpusavio santykius. Vienas iš šių darinių paprastai būna nacionalinė valstybė. Tokia samprata leidžia atskirti karo fenomeną aplamai nuo įvairių kitų prievartos aktų, tokių kaip maištas arba terorizmas.

Žmogus naudoja jėgą norėdamas patenkinti savo interesus, iškovoti valdžią, nugalėti oponentą per visą savo egzistencijos Žemėje laikotarpį. Tačiau per pastaruosius du šimtmečius padėtis keitėsi dviem aspektais.

1. Labai išaugo karinių veiksmų mastas. Jeigu laikotarpiui iki Napoleono būdingi lokaliniai karai, kurie daugiau ar mažiau būdavo kontroliuojami diplomatų, tai XIX amžius pagimdė totalinius XX amžiaus karus. Atsiradus branduoliniam ginklui lokaliniai karai aplamai tapo reliatyviu dalyku.

2. Keitėsi poveikis civiliams gyventojams. Žiaurus kariškių elgesys su civiliais yra senas reiškinys. Europoje jis truko tol, kol XVII amžiuje pradėjo rastis nedidelės labiau profesionalios kariuomenės, buvo organizuotas jų aprūpinimas. Kariuomenės paprastai kaudavosi atokiau nuo gyvenamų vietų ir cciviliai gyventojai nebuvo karo „taikiniai“.

Padėtis vėl pradėjo keistis nuo Prancūzijos revoliucijos laikų (1789 – 1794 m.) kai buvo pradėta visuotinė mobilizacija. Nuo to laiko žmonių nuostoliai kare darėsi vis didesni. Pirmasis pasaulinis karas jau buvo modernus totalinis karas. Jo metu naudojami ginklai žudė ne tik kareivius,

bet ir civilius gyventojus. 1915 m. Buvo įvykdyta ir pirmoji suplanuota ataka prieš taikius gyventojus. Tais metais Zeppelin orlaiviai atakavo Angliją.

Antrojo pasaulinio karo metais taikūs gyventojai tapo pagrindinėmis karo aukomis. 33% visų žuvusių jo metu sudarė kariškiai, o 67% civiliai gyventojai. Taikių gyventojų žudymas, miestų, tankiai gyvenamų rajonų bombardavimas buvo pagrįstas ir ideologiškai. Vokietija išvystė

„Blitzkrieg“ taktiką, kurios esmė buvo greitas priešo teritorijos užgrobimas, o tai nesuteikdavo taikiems gyventojams galimybės išsigelbėti. Savo ruožtu sąjungininkai bombardavo Vokietijos miestus siekdami sunaikinti karinę pramonę.

Laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo laikantis europocentristinio požiūrio dažnai vadinamas „pokariniu“. Tačiau nuo 1945 metų įvairiose pasaulio šalyse vyko 200 karinių konfliktų. Bendras karinių konfliktų skaičius nuolat auga: jeigu 1945 – 1989 m. kilo 105 kariniai konfliktai, tai 1989 – 1995 m. 95. pagrindinė karinių konfliktų raidos tendencija yra ta, kad mažėja tarp valstybių vykstančių konfliktų skaičius, o valstybių viduje jie darosi vis dažnesni. Tai iš dalies paaiškina tai, kad nuo 1945 metų išsivystė

teisinės ir politinės priemonės, kurių metu valstybės taikiai sureguliuoja tarpusavio ginčus.

Aiškinantis karinių konfliktų problemą iškyla klausimai bendri aiškinantis bet kokio pobūdžio konfliktą – dėl ko jis vyksta, kas jo dalyviai, kada jis prasideda. Teoriškai pagrįsto karinio konflikto apibrėžimo nėra. SIPRI dokumentuose jis apbūdinamas kaip ilgai trunkanti kova tarp dviejų valstybių karinių pajėgų, arba vyriausybės ir ginkluotų opozicijos padalinių. Konfliktą siūloma laikyti kariniu jeigu jo metu žūsta 1000 žmonių. Remiantis šiuo apibūdinimu, kariniai konfliktai nelaikytini ypatinga, specifine konfliktų rūšimi. Juos būtų ggalima kvalifikuoti kaip aukščiausią prievartos fazę.

Visus pastarojo laikotarpio karinius konfliktus galima suskirstyti į tris kategorijas:

 žemo intensyvumo – žuvusių skaičius per visą konflikto laikotarpį nesiekia 100 žmonių;

 vidutinio intensyvumo – žuvusių skaičius yra daugiau nei 1000 žmonių;

 karas – žuvusių skaičius viršija 1000 per metus.

Statistiniai duomenys rodo, kad mažėja žemo intensyvumo konfliktų ir konfliktų, kurie kvalifikuojami kaip karai, skaičius. Didžiausią konfliktų dalį sudaro vidutinio intensyvumo konfliktai.

Pastaruoju metu į karinius konfliktus vis dažniau perauga valstybės vidaus konfliktai. Jie pavojingi todėl, kad jiems plėtojantis išauga ddalyvių skaičius. „Trečiasis“ konflikto dalyvis paprastai yra pageidaujamas vienos pusės. Kita griežtai protestuoja prieš jo dalyvavimą. Todėl kartais sunku vienareikšmiškai identifikuoti tarpvalstybinį arba valstybės vidaus konfliktą.

Kiekviena konfliktuojanti pusė traktuoja jį skirtingai. Kyla klausimas, ar trečiosios pusės bandymai sureguliuoti konfliktą nnepaverčia valstybės vidaus konflikto tarpvalstybiniu.

Pagrindinis klausimas analizuojant karinius konfliktus, yra klausimas ar tarptautinė bendruomenė pajėgi sutrukdyti šiems konfliktams peraugti į lokalinius ar net globalinius karus.

Daugelio valstybių ir regioninių organizacijų bei JTO pastangos neleido šiems konfliktams įgauti platesnio masto. Tai nereiškia tarpvalstybinių karinių konfliktų pabaigos, bet rodo, kad galima išvengti jų peraugimo į karą.

4.3. Konfliktų reguliavimas

Konfliktų sprendimo procese dalyvauja labai įvairūs tarptautinių santykių sistemos subjektai: JTO, įvairios regioninės tarptautinės organizacijos, valstybės, nevyriausybinės organizacijos ir t.t. Jie taiko labai įvairius metodus ir vaidina labai nevienareikšmį vaidmenį kiekvieno konkretaus konflikto metu.

Vienas dažniausiai sutinkamų terminų, kalbant apie konfliktų reguliavimą yra intervencija. Ji apima labai platų priemonių konfliktui sureguliuoti spektrą, kurias sudaro tarpininkavimas, taikos palaikymo pajėgų panaudojimas, stebėjimas, ar yra laikomasi susitarimų, humanitarinė pagalba kkonflikto aukoms, taikos pajėgų išdėstymas tarp abiejų konfliktuojančių pusių ir, galiausiai, tiesioginė karinė parama tam konflikto dalyviui, kuris pripažįstamas nukentėjusia puse. Intervencija plačiausia prasme yra bet koks įsikišimas į konfliktą.

Tarpininkavimas. Tarpininkavimas tai yra konfliktų sprendimo būdas, kai trečiasis dalyvis padeda dviems (arba ir daugiau) konfliktuojančių pusių išspręsti problemą nenaudojant jėgos. Šis konfliktų reguliavimo būdas buvo žinomas jau senųjų civilizacijų laikais. Šiuolaikinėje tarptautinėje sistemoje, kurioje dažnai nepaisoma priimtų normų ir taisyklių, JTO autoritetas yra dar gana ribotas, kuriasi naujos valstybės, auga nnevalstybinių tarptautinės sistemos dalyvių skaičius, tarpininkavimas įgyja visiškai naują reikšmę. Jo pagalba konfliktai ne tik reguliuojami. Tai yra būdas, kuris gali padėti sukurti ir įtvirtinti regioninės ir tarptautinės tvarkos taisykles. Taip yra todėl, kad tarpininkavimo esmė – garantuoti visiems konflikto dalyviams jų nepriklausomybę, suverenitetą ir pasirinkimo laisvę.

Tarpininkavimas tapo labai reikšmingu konfliktų reguliavimo metodu. Jis toks pat įprastas reiškinys kaip ir pats konfliktas.

Tarpininkais konfliktuose tampa tarptautinės organizacijos, didelės ir mažos valstybės, privatūs asmenys ir valdžios atstovai, religinių organizacijų lyderiai, o taip pat grupės, kurios yra specialiai sudaromos tarpininkauti viename ar kitame konflikte.

Labai svarbus sėkmingo tarpininkavimo garantas yra moralinis tarpininko autoritetas abiem konflikto pusėms. Deja, tarptautinių ir regioninių organizacijų tarpininkavimas konfliktuose retai būna sėkmingas.

Pastaruoju metu išaugo mažų valstybių vaidmuo tarpininkaujant konfliktuose. Jų privalumas tas, kad lyginant su didelėmis, mažos valstybės turi didesnį autoritetą. Todėl jos gali sėkmingiau tarpininkauti asimetriškuose konfliktuose – silpnesnis konflikto dalyvis visuomet labiau pasitiki maža valstybe.

Tarpininkavimas – viena iš svarbiausių taikos įtvirtinimo priemonių. Tai pigus ir lankstus būdas.

4.4. Terorizmas

Terorizmas – nacionalinių, religinių grupių ar slaptų agentų iš anksto apgalvotas, politiškai motyvuotas smurtas, nukreiptas prieš įvairius (dažniausiai civilius) taikinius, ketinant atkreipti dėmesį, paveikti visuomenę.

Terorizmo dvasia yra išreikšta dar prieš 2500 metų posakiu, kurio autorystė priskiriama Sun Tzu: „Nužudyk vieną – iišgąsdink dešimt tūkstančių“. Paul Pillar buvęs CŽV kovos su terorizmu centro viršininko pavaduotojas išskiria keturis pagrindinius terorizmo bruožus:

 veiksmai iš anksto apgalvoti;

 smurtas naudojamas siekiant politinių tikslų;

 veiksmai nukreipti į bet kokius (dažniausiai civilius) taikinius;

 vykdomas nacionalinių, religinių grupių, o ne kariuomenės.

Didžiausią dėmesį skirsiu politiniam terorizmui, kadangi tai yra pagrindinė terorizmo atmaina.

4.4.1. Politinis terorizmas

Terorizmas yra veiklos, siekiant savo tikslų, priemonė. Toks terorizmas yra pragmatinis, jo organizatoriai ir vykdytojai gali keisti savo veiklos metodus ir atsisakyti teroro aktų. Ši terorizmo atmaina yra išimtinai politinis fenomenas. Terorizmą kaip veiklos metodą taiko įvairios grupės, judėjimai arba vyriausybės. Jo „veikimo“ arena yra konkreti valstybė, geopolitinė erdvė ar visa pasaulinė sistema.

Politinio terorizmo atmainos istorija yra labai ilga. Tradicinėse visuomenėse jis, visų pirma, buvo priemonė tramdyti pavaldiniams. Savitu pasaulinio terorizmo pirmtaku galima laikyti piratų judėjimą.

Modernusis politinis terorizmas prasidėjo nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789-1794 m.) laikų, kai jakobinai pradėjo taikyti terorą prieš šalies piliečius, kaip priemonę valstybinės valdžios tikslams įgyvendinti. XX amžiuje valstybės terorizmą išplėtojo nacistinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga.

Šiuolaikinis politinis terorizmas yra ne tik valstybės politika pavaldinių atžvilgiu. Jo imasi įvairios grupuotės šalies viduje motyvuodamos savo veiklą ideologinėm, religinėm, tautinėm nuostatom. Terorizmas yra paramilitarinių-partizaninių judėjimų taktika pilietiniuose karuose. Egzistuoja eilė tarptautinių teroristinių organizacijų. Pagaliau terorizmas gali tapti užsienio politikos įįrankiu, kai vienų šalių vyriausybės remia įvairias teroristų grupes kitose šalyse, norėdamos ten sukelti nestabilumą tikintis politinės naudos sau, arba naudojasi teroristų pagalba šalies viduje rengiant išpuolius prieš kitų šalių ambasadas.

Terorizmas tampa ir šiuolaikinių konfliktų priežastimi ir tam tikra prasme jų išraiška. Teroro veiksmų imasi grupės, kurios neturi teisės į valdžią. Jos atsisako pripažinti valstybės institucijų legitimumą, o pačios savo veiksmus laiko teisėtais ir dažnai net savo pavadinimui pasirenka oficialių valdžios institucijų terminus (pav.: Airijos Respublikos Armija).

Teroristų veiksmai būna nukreipti ne tik prieš armiją ar policiją, bet ir prieš civilinės valdžios pareigūnus, o labai dažnai prieš niekuo nekaltus gyventojus. Teroristų taikiniu gali tapti kiekvienas.

Terorizmas „patrauklus“ dėl savo greito rezultato – į teroristų veiksmus visada yra reaguojama. Tačiau aplamai terorizmas nėra vaisinga taktika. Tai dažnai nuvilia jo organizatorius ir dalyvius. Palestiniečių terorizmas nepadėjo arabams atsikovoti nei vieno kvadratinio metro Palestinos teritorijos, o airių terorizmas nei trupučio nepriartino Airijos susijungimo, nors jis trunka jau 25 metus. Abiem atvejais tai tik sukėlė pasaulio visuomenės antipatiją ir opoziciją terorizmui bei sukliudė derybų procesus. Net ir maži teroro aktai daro labai didelį poveikį tarptautiniams santykiams. Dažnai jau beveik sureguliuoti konfliktai vėl įsiliepsnoja (arabų-žydų konfliktas).

4.4.2. Kova su terorizmu

Terorizmas yra ir konflikto priežastis ir jo išraiška ir

pasekmė. Todėl jis gali būti įveiktas tik galutinai likvidavus patį konfliktą. Sureguliuoti konfliktą galima tik tada, kai visos konfrontuojančios pusės laikomos lygiavertėmis. Tačiau, kalbant apie terorizmą, tai yra keblus klausimas. Reikalas tas, kad teroristų veikla daro poveikį politinei sistemai. Šitai labai akivaizdu demokratinėse šalyse. Vidaus ir tarptautinis terorizmas jose pažeidžia trijų valdžios šakų (įstatymų

leidimo, vykdomosios ir teisminės) balansą ir sukuria įtampą visuomenėje. Todėl Vakarų demokratijose su terorizmu kovojama bekompromisinėmis priemonėmis.

Kova prieš vidaus terorizmą – kraštutines kairiąsias ar dešiniąsias grupuotes yyra daugiau ar mažiau sėkminga. Vakarų demokratinės valstybės sėkmingai kovoja su terorizmu, kuris neturi aiškesnio politinio tikslo. Tačiau labai svarbi ir prieštaringa problema yra terorizmas, kuris yra separatistinių judėjimų kovos priemonė. Teroristai šiuo atveju yra nariai didelių organizacijų, kurioms pasiseka iškovoti valdžią. Garsiais Izraelio politiniais veikėjais tapo penkto dešimtmečio teroristinio judėjimo, siekusio įkurti Izraelio valstybę, dalyviai. Palestinos Išsivadavimo Organizaciją (PIO) dauguma palestiniečių laiko savo teisėta vyriausybe nors ji remia veiklą, kurią daugelis valstybių traktuoja kaip teroristinę. Šamilio Basajevo vadovaujama Budionovsko uužėmimo akcija, traktuota kaip terorizmo aktas, įgauna visai kitą prasmę, kai yra vertinama kaip čečėnų kovos už nepriklausomybę dalis.

4.4.3. Terorizmo rūšys

Nacionalinis terorizmas.

Šios rūšies teroristai stengiasi suformuoti naują atskirą valstybę savo nacionalinei grupei įvardindami tai kaip laisvės siekimą jų grupei, kurią, jjų manymu, pasaulis pamiršo. Ši terorizmo rūšis pati veiksmingiausia norint palenkti į savo pusę tarptautinę bendruomenę ir gauti tam tikrų nuolaidų. Pasak ekspertų nacionaliniai teroristai ypač apgalvotai naudoja smurtą ir prievartą: užtektinai, kad pritrauktų dėmesį, bet ne per daug, kad atstumtų savo rėmėjus užsienyje ar savo nacionalinės grupės narius. Nacionalinį terorizmą sunku charakterizuoti, nes pastaruoju metu daugelis grupių save traktuoja ne kaip teroristus, o kaip laisvės kovotojus.

Grupuotės: IRA, ETA, Kurdistano darbo partija, Palestinos išsivadavimo organizacija.

Religinis terorizmas.

Religiniai teroristai naudoja smurtą norėdami pasiekti, jų įsitikinimu, dieviškus tikslus, dažnai tam pasirenkant platų spektrą priešų ir taip bandant sukelti radikalias permainas. Religiniai teroristai gali būti kilę ir iš didelių religinių grupių (Islamo, induizmo), ir iš mažų sektų. Ši terorizmo rūšis sparčiai populiarėja, jau 1995 mmetais pusė iš 56 tuomet žinomų tarptautinių teroristinių grupuočių turėjo religinę motyvaciją. Religinių teroristų tikslas – ne suburti nacionalinių ar ideologinių bendraminčių, bet vykdyti dieviškąją valią, todėl ši rūšis neatitinka apribojimų pagal kuriuos būdavo skiriami teroro aktai. Hoffman prideda, jog šios rūšies teroristų taikiniai gali būti visi nepriklausantys jų religinei grupei ar sektai.

Grupuotės: Al-Qaeda, Hamas, Hesbolah, Aum Shinrikyo kultas Japonijoje.

Valstybinis terorizmas.

Šiai grupei priklausantys teroristai yra sąmoningai naudojami radikalių valstybių kaip užsienio politikos įrankis. Pasak Hoffman tai rentabilus būdas slaptai kariauti ttam panaudojant savanorius karių pakaitalus, teroristus, arba savižudžius. Šiai terorizmo rūšiai gali būti priskiriamas Irano vyriausybės naudotų kovotojų išpuolis Amerikos ambasadoje Teherane, bandant paimti įkaitais jos darbuotojus 1979 metais. Turėdami savo žinioje didesnius išteklius, vyriausybių remiami teroristai gali vykdyti ir daugiau aukų nusinešančius išpuolius kaip antai lėktuvų užgrobimus. Terorizmas, kaip užsienio politikos įrankis, laikytinas pačia pavojingiausia terorizmo atmaina. Jis suardo tarptautinės sistemos pusiausvyrą ir paverčia niekais išbandytas ir įsitvirtinusias tarpvalstybinių santykių normas.

Valstybės remiančios terorizmą: Iranas, Kuba, , Libija, Šiaurės Korėja, Sudanas ir Sirija.

Grupuotės: Japonų Raudonoji armija, Hesbolah, Abu Nidal grupuotė, Al-Qaeda.

Kairiojo sparno terorizmas.

Kairiojo sparno teroristai mato žmones kenčiančius nuo kapitalistų išnaudojimo, tad jų tikslas – sunaikinti kapitalizmą ir pakeisti jį komunistiniu ar socialistiniu režimu. Šie teroristai ypač atsargiai naudoja smurtą, nes nenori aukų, kurias pasak jų jie stengiasi išgelbėti. Jų teroristiniai aktai dažniausiai nukreipti prieš įvairius magnatus arba monumentus.

Grupuotės: Italijos Raudonosios Brigados, Japonų Raudonoji armija.

Dešiniojo sparno terorizmas.

Dešiniojo sparno teroristinės organizacijos priskiriamos prie mažiausiai organizuotų. Jos dažnai siejamos su neofašistais siaučiančiais Vakarų Europos gatvėse, ypač septintajame dešimtmetyje. Šios grupės, kuriose dominuoja skustagalviai (angl. skinhead), siekia pakeisti esamą demokratinę vyriausybę ir įvesti nacistinį režimą. Neofašistai dažnai savo aukomis renkasi imigrantus ir pabėgėlius iš besivystančių trečiojo pasaulio šalių. Jie yra ir rasistai, ir aantisemitai.

Anarchistinis terorizmas.

Nuo 1870 iki 1920 anarchistinis terorizmas buvo didžiausias pasaulinis fenomenas. Revoliucionieriai, siekiantys nuversti esamas įsitvirtinusias vyriausybes, sukėlė daugybę sprogdinimų ir nužudė daug valdžios atstovų tarp kurių buvo ir JAV prezidentas William McKinley, nužudytas 1901 metais vengrų pabėgėlio pastūmėto anarchistinių idėjų. Kai kurie ekspertai įžvelgia anarchistinio terorizmo apraiškų dabar vykstančiuose antiglobalistų maištuose.

Partizaniniai judėjimai.

Teoriškai partizaninių judėjimų negalima visiškai sutapatinti su terorizmu, nes jų propaguojami tikslai yra tautos laisvė ar socialinis teisingumas, o kova nukreipta prieš ginkluotas valstybės struktūras (kariuomenę). Tačiau realiame gyvenime ribos tarp partizaninių judėjimų ir

teroristų taktikos dažnai nelieka. Ir plataus masto partizaniniai judėjimai Lotynų Amerikos šalyse ir įvairios teroristinės organizacijos politinių savo tikslų siekia naudodami prievartą.

5. IŠVADOS

Politika yra sudėtingas, labai įvairus ir sunkiai apibrėžiamas reiškinys, kuris įvardijamas kaip sudėtinga politologijos kategorija.

10. administravimo politika;

11. saugumo ir gynybos politika;

12. ekonominė politika;

13. finansų politika;

14. socialinė politika;

15. kultūros, mokslo, švietimo politika;

16. nacionalinė politika;

17. sveikatos apsaugos politika;

18. ir kitos.

Užsienio politika – tai tam tikra sąmoningų valstybės vyriausybės veiksmų seka, kuria bandoma įgyvendinti savo nacionalinius iinteresus su kitomis valstybėmis.

1. sisteminiai faktoriai;

2. nacionalinių atributų faktoriai;

3. susietus su valstybės vadovų ypatybėmis faktoriai.

Užsienio politikos įgyvendinimo metodai skirstomi pagal tokias dimensijas:

 dalyvavimą sąjungose bei grupuotėse;

 interesų bei įtakos sferą;

 veikimo būdą (modus operandi).

Užsienio politikos procesą formaliai galima suskirstyti į du etapus:

1. užsienio politikos formavimą ir;

2. užsienio politikos įgyvendinimą.

etapus. Šio proceso pobūdį lemia nacionaliniai interesai, kurie apibandrintai charakterizuojami kaip trimis sudėtinėmis dalimis:

 valstybės išsaugojimas, tai susiję su tuo, jog būtų išsaugotas teritorijos vientisumas ir sudarytos saugios piliečių gyvenimo sąlygos;

 sudarymas sąlygotų, kurios keltų valstybės ekonominį vystymąsi ir piliečių gerovę;

 valstybės nacionalinio apsisprendimo teisės išsaugojimas valdžios sistemos pasirinkimo ir vidaus reikalų tvarkymo aspektais.

Tarptautinės organizacijos skirstomos:

1. pagal narystę;

2. pagal geografinę įtakos teritoriją;

3. pagal veiklos profilį.

Po Antrojo pasaulinio karo įkurtos regioninės organizacijos šiuo metu yra įtakingiausios šios:

1. Europos Sąjunga

(ES);

2. Europos Taryba (ET);

3. Vakarų Europos Sąjunga (VES);

4. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO; iki 1995m. buvo ESBK – Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencija);

5. Šiaurės Atlanto Sąjungos Organizacija (NATO);

6. Amerikos Valstybių Organizacija (AmVO);

7. Afrikos Vienybės Organizacija (AfVO);

8. Arabų Šalių Lyga (AŠL);

9. Pietryčių Azijos Valstybių Asociacija (PAVA);

10. Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS);

11. Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija (EBPO).

Kai kūrė Jungtinių Tautų Organizaciją, svarbiausias tikslas buvo kolektyvinės pasaulinės saugumo sistemos formavimas.

Socialiniuose moksluose konfliktas suprantamas kaip kova dėl statuso, valdžios, gėrybių arba savo vertybių įtvirtinimo.

Bendruomeniniai arba etniniai konfliktai, tai dažniausi pasaulyje.

Bendruomeninės ggrupės esti labai įvairios. Bendruomenes vienija psichologinis veiksnys, kadangi nariai jaučia priklausymą būtent šiai grupei ir suvokia savo ekonominį, kultūrinį, religinį ir kitokį skirtumą.

Konfliktų sprendimo procese dalyvauja labai įvairūs tarptautinių santykių sistemos subjektai: JTO, įvairios regioninės tarptautinės organizacijos, valstybės, nevyriausybinės organizacijos ir tt.t. Jie taiko labai įvairius metodus ir vaidina labai nevienareikšmį vaidmenį kiekvieno konkretaus konflikto metu.

Vienas dažniausiai sutinkamų terminų, kalbant apie konfliktų reguliavimą yra intervencija.

Terorizmas – nacionalinių, religinių grupių ar slaptų agentų iš anksto apgalvotas, politiškai motyvuotas smurtas, nukreiptas prieš įįvairius (dažniausiai civilius) taikinius, ketinant atkreipti dėmesį, paveikti visuomenę.

Terorizmas yra ir konflikto priežastis ir jo išraiška ir pasekmė. Todėl jis gali būti įveiktas tik galutinai likvidavus patį konfliktą.

Nacionalinis terorizmas.

Šios rūšies teroristai stengiasi suformuoti naują atskirą valstybę savo nacionalinei grupei įvardindami tai kaip laisvės siekimą jų grupei, kurią, jų manymu, pasaulis pamiršo. Ši terorizmo rūšis pati veiksmingiausia norint palenkti į savo pusę tarptautinę bendruomenę ir gauti tam tikrų nuolaidų.

Religinis terorizmas.

Religiniai teroristai naudoja smurtą norėdami pasiekti, jų įsitikinimu, dieviškus tikslus, dažnai tam pasirenkant platų spektrą priešų ir taip bandant sukelti rradikalias permainas. Religiniai teroristai gali būti kilę ir iš didelių religinių grupių (Islamo, induizmo), ir iš mažų sektų.

Valstybinis terorizmas.

Šiai grupei priklausantys teroristai yra sąmoningai naudojami radikalių valstybių kaip užsienio politikos įrankis. Pasak Hoffman tai rentabilus būdas slaptai kariauti tam panaudojant savanorius karių pakaitalus, teroristus, arba savižudžius.

Kairiojo sparno terorizmas.

Kairiojo sparno teroristai mato žmones kenčiančius nuo kapitalistų išnaudojimo, tad jų tikslas – sunaikinti kapitalizmą ir pakeisti jį komunistiniu ar socialistiniu režimu.

Dešiniojo sparno terorizmas.

Dešiniojo sparno teroristinės organizacijos priskiriamos prie mažiausiai organizuotų. Jos ddažnai siejamos su neofašistais siaučiančiais Vakarų Europos gatvėse, ypač septintajame dešimtmetyje.

Partizaniniai judėjimai.

6. LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius. 2002. 48 p.

2. Politologija. F. Žigaras. Vilnius. 2001. 702 p.

3. Šiuolaikinė valstybė. Kauno technologijos universitetas. Kaunas. 1999.

4. Center for Defense Information (CDI). http://www.cdi.org

5. Central Intelligence Agency (CIA). http://www.cia.gov

6. Federal Bureau of Investigation (FBI). http://www.fbi.gov

7. Terrorism: Questions and Answers. http://www.terrorismanswers.com

8. The International Policy Institute for Counter-Terrorism (ICT). http://www.ict.org.il