Totalitarizmas

Įvadas

XX a. totalitarizmo atsiradimo, raidos, funkcionavimo ir žlugimo epocha. XX a. būdinga totalitarizmo formavimosi, savidiskretitavimo, vystymosi ir žlugimo procesai. XX a. istoriją lėmė totalitariniai rėžimai, tarybinis totalitarizmas veikė pasaulio istoriją daug ilgiau ir veiksmingiau nei vokiškasis – „Šaltasis karas“, kultūra, ekonomika, mentalitetas. Totalitarinių valstybių sukeltas II PK, jų vidaus politika, veikusios represinės struktūros nusinešė milijonus nekaltų žmonių gyvybių.

Šio referato tikslas, parodyti svarbiausius įvairių autoių išskiriamus totalitarizmo bruožus. Trumpai supažindinti su totalitarine TSRS ir Vokietija.

Totalitarizmo termino kilmė

Totalitarizmo (lotininiškai totalis – visiškas, ppilnutinis; prancuziškai totaliter – visa apimantis) terminas, vartojamas politikos moksle apibrėžti despotiniam režimui, koncentruojančiam visą valdžią viešpataujančios grupuotės rankose, primetant visuomenei savo valią.

Totalitarizmas – tai prievartinio politinio viešpatavimo sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, idealoginio ir net buitinio gyvenimo pajungimu centro valdžiai, organizuotai į vieningą partinį ir karinį biurokratinį aparatą, vadovaujamą lyderio diktatoriaus, turinčio neribotus įgaliojimus ir besiremiančio liumpenizuotais socialiniais sluoksniais ir gyventojų grupėmis.

Šis žodis į politinį žodyną įvestas 1923 m., apibūdinant italų. 1929 m. „Times“ totalitariniu pavadino NSDAP jjudėjimą su Hitleriu priešakyje. Tais pačiais 1929 m. „Times“ pavadino ir TSRS totalitariniu rėžimu. 1930 – 1940 m. spauda Amerikoje, Europoje rašo apie totalitarizmą TSRS, Italijoje, Vokietijoje, totalitarizmas vertinams neigiamai. Totalitarizmas susilaukė ir mokslininkų dėmesio – 1939 m. totalitarizmas svarstomas JJAV filosofų kongrese.

TSRS totalitarizmo terminas nebuvo vartojamas nei viešojoj spaudoj, nei akademiniam gyvenime. Nors tarp 1930 – 1940 m. totalitarizmas nuskambėjo komunistiniuose raštuose. Juose buvo siūlyta totalitariniu vadinti Italijos ir Vokietijos fašizmą. II PK metu totalitarizmo vartojimas išnyko. Po II PK, žlugus Italijos ir Vokietijos totalitariniams rėžimams, totalitarizmo vartojimo nebuvo. Prasidėjus „Šaltajam karui“, totalitarizmo vartojimas atgijo. Tuo metu siūloma totalitarizmu vadinti ir anksčiau egzistavusius diktatoriškus rėžimus. 1950 m. atsiranda du požiūriai:

1. Totalitarizmas budingas tik XX a., tik kai kurioms valstybėms, kurios nukrypo nuo normalaus vystymosi kelio.

2. Totalitarizmas turi gilias šaknis ir buvo pastebėtas anksčiau, įvairių epochų ir kultūrų istorijoje. Andreskis teigė, kad totalitarizmas pasireiškė Egipto, Inkų imperijose, valdant kai kurių dinastijų metu Japonijoje, senovės Spartoje, Ivano IV Maskvos Rusijoje, Tiuodorų AAnglijoje. K. Poperis analizuoja totalitarinį mastymą Platono veikale „Valstybė“. Jei Platono utopinė valstybė būtų igyvendinta – ji būtų totalitarinė.

II požiūris turėjo mažiau šalininkų,tad laikomasi požiūrio, kad totalitarizmas yra išimtinai XX a. rieškinys. Kai kurių mokslininkų nuomone, totalitarizmu gali būti tik komunizmas.

Argumentai patvirtinantys pirmąjį požiūriį:

1. Totalitariniai rėžimai atsirado masių judėjimo išdavoje (masės dėl socialinių pokyčių pradėjo įgyti didelę reikšmę: Italija – pačios masės padėjo Musoliniui ateiti į valdžią.)

2. Totalitarinai rėžimai egzistavo ir įtvirtino savo pozicijas, nes jų rankose buvo tik XX a. bbūdingi poveikio masėms priemonės, tai buvo galima dėka mokslo ir technikos progreso.

1952 m. JAV įvyko konferencija, skirta totalitarizmo fenomenui. Joje priimta išvada, pagal kurią totalitarine visuomene galima vadinti visuomenes, kuriose viskas, nuo ekonomikos iki vaikų auklėjimo, kontroliuojama iš vieno centro. Per keletą metų išėjo daug mokslinių darbų, skirtų totalitarizmo temai, iš kurių svarbiausi H Arendto knyga „Totalitarizmo kilmė“ ir K. Frydricho ir Z. Bžeržinskio knyga „Totalitarinė diktatūra ir autokratija“.

Totalitarizmo bruožai

Akivaizdžiausi totalitarizmo požymiai:

1. visiškas ekonominės, valstybinės, partinės valdžios susiliejimas į vieningą mechanizmą;

2. platus slaptų politinio persekiojimo ir teroro įstaigų tinklas;

3. galingas valstybinės propagandos aparatas;

4. populistinės ideologijos diegimas į visuomenės sąmonę per švietimą ir kultūrą;

5. hegemonistinės pretenzijos;

6. militarizmo kultas;

7. avantiūristinė tarptautinė politika.

1956 – 57 m. K. Frydrichas, Z. Bbžežinskis knygoje „Totalitarinė diktatūra ir autokratija“, teigia, kad totalitarizmas – logiška kai kurių šiuolaikinės industrinės visuomenės vystymosi pasekmė. Z. Bžeržinskis: „totalitarizmas gali atsirasti po pirmo nesėkmingo demokratijos bandymo ir esant šiuolaiknėms technologijoms“. Jie patekė šešis totalitarizmo požyius:

1. Oficiali, viena, visa apimanti, visiem privaloma ideologija, faktiškai atmetanti saną visuomenės tvarką ir teigianti apie naujos visuomenės, tvarkos, žmogaus sukūrimą, jei tam sukurti reikės prievartos, ją galima naudoti (tikslas pateisina priemones).

2. Viena masinė, griežtai disciplinuota, hierarchiškai organizuota, vieno vado – diktatoriaus, vadovaujanti partija.

3. Teroristinė kontrolės sistema, prižiūrinti „tvarka“ ir partiją. Tai ir teroras palaikantis partiją ir jją kontroliuojantis pagal vado poreikius. Pagal ją buvo naikinami ne tik tikri rėžimo priešininkai, bet ir išgalvoti niekuom nekalti žmonės.

4. Beveik pilna technologinių priemonių, žiniasklaidos priemonių kontrolė – viena tiesa.

5. Pilna rėžimo kontrolė visoms ginkluotosioms sistemoms

6. Centralizuotas vadovavimas ekonomikai (TSRS planinė komandinė administracinė kontrolė).

Pagal Šapiro, totalitarizmui būdingas vienas vadas, visas teisinis sistemos pavaldumas diktatoriui, asmeninio gyvenimo, asmens moralės kontrolė, gyventojų mobilizacijos siekiant įgyvendinti valdžios tikslus (paradai, mitingai), rėžimo legitimumas kyla iš masių paramos.

Dar kiti mokslininkai pateikia tokį totalitarizmo apibūdinimą: valdanti grupė neatsakinga jokiai institucijai, negali būti pašalinta jokių institucijų iš valdžios, ideologija teikia istorinės misijos didingumą. Pagal Leterį totalitarizmas egzistuoja ten, kur rėžimas per rinkimus gauna 99% sąrašuose ęsančių rinkėjų balsų.

Totalitarinės sistemos atveju vyriausybė ne tik yra neatsakinga savo tautai, bet ir imasi griežtai kontroliuoti ir reglamentuoti visas be išimties žmonių gyvenimo sritis – ar tai būtų politinių partijų veikla, ar ūkininkavimas, ar pagaliau privatus šeimos gyvenimas. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti, nes visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o už kitokias nuomones baudžiama ir persekiojama.

Totalitarizmas turi daug modifikacijų: Stalininis totalitarizmas – totalitarizmo pavyzdys, visi kiti tik jo atmainos: Chomeinio surevoliucintas islamas, Mao DDzedūno mokymu pagrįstas kiniškasis komunizmo variantas, Musolinio, Stresnerio ir Batistos fašizmas, Pol Poto socializmas ir kt.

Svarbiausias totalitarinės santvarkos uždavinys – visiška socialinė ir politinė piliečių unifikacija – klasių, sluoksnių ir grupių susiliejimas į “masių visuomenę”, orientuotą į teigiamą ir griežtai disciplinuotą valdžios akcijų palaikymą. Tokioje atmosferoje formuojasi vienmatė individų sąmonė, kurios egzistavimo prasmė ir interesas – tarnauti ją priglaudusiai organizacijai ir jos idėjai.

Tokioms nuostatoms ugdyti nuo vaikystės ir visą gyvenimą pajungiama švietimo, auklėjimo ir kultūros sistema, kryptinga visuomenės informavimo priemonių veikla, periodiškai rengiamos viešos masinės akcijos (paradai, mitingai, demonstracijos valdžios sprendimams paremti) ir t.t.

Totalitariniam režimui atsirasti palankios sąlygos klostėsi ten, kur radikaliai sukrėsta ir pažeista socialinė visuomenės struktūra atsidūrė gilioje ir ilgalaikėje ekonominėje, politinėje ir dvasinėje krizėje. Šioje situacijoje formuojasi ypatingas sąmonės tipas, nebesugebantis identifikuotis su tam tikra nacija, klase ar socialine grupe, todėl abejingas principiniams, gyvybiniams visuomenės idealams ir vertybėms. Ryškiausi pavyzdžiai – nacistinis režimas Hitlerio valdomoje Vokietijoje ir Stalino-Brežnevo laikų Sovietų Sąjunga. Komunistinė Sovietų Sąjungos vyriausybė įnirtingai persekiojo bet kokius piliečių susivienijimus ir organizacijas, kurios norėdavo veikti savarankiškai ir nederindavo savo veiksmų su partine valdžia. Tuo tarpu formaliai egzistavusios nevalstybinės visuomenės politinės organizacijos – komjaunimas, moterų sąjunga ir kt. – tebuvo partinių valstybinių organų tąsa,

o jų veikla buvo griežtai komunistų partijos vadovybės reglamentuojama.

Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungai 1975 metais pasirašius Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkyje Baigiamąjį aktą, numatantį įsipareigojimą gerbti visuotiniai pripažintas žmogaus teises, šioje valstybėje ėmė rastis vadinamosios Helsinkio grupės. Šiuos susivienijimus kūrė drąsūs disidentai, norėdami registruoti ir skelbti pasauliui visus atvejus, kai komunistinė valdžia pažeisdavo žmogaus teises, kurias ji viešai buvo įsipareigojusi gerbti. Bet netrukus šių grupių lyderiai ir nariai pradėti persekioti, pasodinti už grotų ar pakliūdavo į psichiatrines ligonines pagal sufabrikuotus kaltinimus. TTačiau čia dar nieko ypatingo. Šitaip su savo priešininkais galėtų pasielgti ir autoritarinis režimas. Totalitarinė sovietinės santvarkos esmė atsiskleidė tada, kai vyriausybė pati pradėjo kurti bei organizuoti “Helsinkio grupes” ir reglamentuoti jų veiklą. Nors formaliai tos grupės buvo nepriklausomos, jos visiškai neaptiko jokių žmogaus teisių pažeidimų.

Hitlerio valdomoje Vokietijoje bei jos okupuotose kraštuose vyravusio režimo totalitarinė prigimtis ryškiausiai pasireiškė negailestingomis žydų represijomis. Žydų tautybės žmonės buvo naikinami ne todėl, kad būtų priešinęsi ar kovoję prieš Hitlerio vyriausybę, o vien todėl kad bbuvo žydai. Arba štai iš visų Vokietijos moterų vienu tarpu buvo reikalaujama gimdyti vaikus nepaisant to, ar jos ištekėjusios, ar ne, o specialios tarnybos turėdavo tikrinti naujagimių sveikatą ir silpnus bei invalidus vaikus likviduoti. Kita vertus, Hitlerio Vokietija nebuvo visiškai ttotalitarinė valstybė. Partinė-vyriausybinė Hitlerio valdžia, visiškai reglamentavusi politinę ir dvasinę sferas, netaikė tokios reglamentacijos ekonomikai ir neperėmė absoliučiai savo žinion nuosavybės: nors Vokietijos verslininkai buvo griežtai prižiūrimi, jų ekonominė veikla nebuvo trukdoma. Todėl galėjo susiklostyti natūralūs ir efektyvūs ūkiniai ryšiai. Bet, išskyrus šį piliečių savaveiksmiškumo elementą, visais kitais atžvilgiais fašistinė Vokietija buvo totalitarinė valstybė. TSRS buvo, ko gero, pati tipiškiausia totalitarinė valstybė. Komunistinė partinė nomenklatūra kontroliavo ne tik dvasinį, kultūrinį ir politinį šalies gyvenimą, bet ir visą ekonomiką: ji buvo nacionalizuota, o laisva verslininkystė ir privati nuosavybė uždraustos įstatymų.

Riba tarp totalitarizmo ir autokratijos santykinė. Totalitarizmas nebūtų įmanomas be masinės demokratijos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje išsivystymo, įtraukusio į politinį procesą plačiausias visuomenės mases. Beribė demokratijos stichija neišvengiamai perauga įį visišką socialinį chaosą. Tačiau žinoma pakankamai daug nuoseklaus autoritarinės diktatūros evoliucionavimo į realią, pilnavertę demokratiją atvejų.

Totalitarizmas iš esmės skiriasi nuo visų kitų mums žinomų priespaudos formų – despotizmo, tironijos, diktatūros. Kad ir kur ateina totalitarizmas į valdžią, jis sukuria visiškai naujas politines institucijas ir sunaikina visas atitinkamas šalies socialines, teisines, ir politines tradicijas, imasi užsienio politikos ryškiai nukreiptos į pasaulinį viešpatavimą. Patvirtinimą, kad totalitarinės valstybės siekia užkariauti Žemės rutulį ir visoms pasaulio šalims primesti savo viešpatavimą, galima rasti gausioje nnacių ir bolševikų literatūroje. Totalitarinėse valstybėse svarbus vaidmuo tenka slaptajai policijai. Totalitarinės policijos uždavinys neatskleisti nusikaltimus, o būti pasirengusiai kai vyriausybė nuspręs suimti tam tikros kategorijos gyventojus. Svarbiausias jos politinis bruožas yra tai, kad aukščiausioji valdžia pasitiki tik ja, o be to, ji žino kokios politinės linijos bus laikomasi. Tai liečia ne tik aukštuosius politikos dalykus, bet ir kasdienį gyvenimą totalitarizmo sąlygomis – tik NKVD agentai pramonės įmonėje žino, ko nori Maskva, įsakydama pvz., padidinti vamzdžių gamybą, t.y. žino, ar jai paprasčiausiai reikia daugiau vamzdžių, ar ji nori likviduoti gamyklos direktorių, ar visą vadovybę, ar uždaryti šią įmonę.

Posttotalitarizmas

Post-totalitarizmas – tai pereinamoji sistema, kurioje etiniai, politiniai, psichologiniai, ūkiniai, visuomeniniai bei kultūriniai veiksmai grumiasi dėl pirmenybės permainų kelyje iš “realiojo socializmo” tai yra komunizmo (vienos iš totalitarizmo formų), į kažkokią kitą santvarką, tikriausiai į liberaliąją demokratiją. Šios sistemos pobūdis formuoja daugybę problemų, siekimų, tikslų ir dilemų; visa tai apibūdina jos esmę ir kaitos kryptį. Be to, ji atveria nepaprastai gausius žinių apie ankstesniąją sistemą šaltinius. Dar daugiau, ji yra nelyg veidrodis, kuriame Vakarų demokratijos gali įžvelgti savo ankstyvųjų fazių apybraižas, iš labai trumpo laiko tarpo pažinti “pirmykštę” būseną, tai yra visuomenę ant naujos visuomeninės sutarties slenksčio.

1. Post-totalitarizmas – tai “sistema” kuri:

2. neturi aapibrėžtos formos;

3. ambivalentiška savo praeičiai;

4. įsimylėjusi liberaliąją demokratiją;

5. kupina entuziazmo laisvos rinkos ūkiui;

6. apgraibom ieško savo tikslų;

7. turi neaiškų priemonių vaizdą;

8. nežino ko siekia

9. kankinasi pokyčių procese;

10. vis dar painioja “socializmo” ir “komunizmo” sąvokas;

11. tai “sistema” kurioje stengiamasi pratęsti komunistinių partijų gyvavimą naujais pavidalais.

Totalitarinis komunizmas pasmerkė mirčiai milijonus žmonių. Šiandien, kai komunizmas – jau persirgta liga, post-totalitarinėje sistemoje kai kas mano, kad nuo komunizmo vis dar galima mirti.

Terminas “totalitarizmas’ post-totalitariniais laikais atgavo savo reikšmę ir vartoseną tarp anksčiau jį neigusių. Dabar Vakarų liberalams nekyla problemų jį taikant buvusiems komunistiniams režimams, kas buvo neįmanoma prieš daugmaž dvidešimt metų.

Išvados

Totalitariniai rėžimai palaipsniui buvo nuversti. Svarbiausi laikotarpiai totalitarizmo žlugime, tai 1945 m., kai žlugo viena iš totalitarizmo formų – fašizmas, ir 1989 – 91 m. kai Europoje žlugo socialistinio bloko šalys. Buvusi totalitarinė Vokietija šiuo metu yra tikra demokratinė respublika. Iš subirėjusios totalitarinės TSRS naujai susikurusių valstybių, dalis pasuko demokratijos keliu, o kaikuriose pastebimos autoritarizmo užuomazgos. Tolimesnei šių šalių politinėi raidai įtakos turės nauji politiniai lyderiai, tradicijos, mentalitetas.

Naudota literatūra

1. Stankewicz, Wladislaw J. Post-totalitarizmas, 1992 m.

2. Vitkus, Gediminas. Politologija. Vilnius, 1998 m.

3. Žigaras, Feliksas. Politologija. Vilnius, 1997 m.

4. Hannah, Arendt,. Totalitarizmo įštakos.Vilnius, 2001 m.