Totalitarizmas

Turinys

Įvadas…………………………2

I. Totalitarizmas kaip režimas…………………….3

1. Totalitarinis vadas……………………..4

2. Totalitarinis valdymas ir masės visuomenė…………………5

3. Masinės partijos ir valdymo forma…………………7

II. Ideologija…………………………9

III. Propaganda…………………………10

IV. Teroras ir slaptosios policijos vaidmuo……………….11

Išvados…………………………13

Literatūros sąrašas…………………………14ĮVADAS

Totalitarizmo (lotininiškai totalis – visiškas, pilnutinis; prancuziškai totaliter – visa apimantis) terminas, pirmą kartą pasirodė Italijoje XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje: Mussolini savo režimą dažnai vadino lo statto totalitario – „totalitarinė valstybė“. Totalitarinės valstybės šalia Italijos buvo nacistinė Vokietija, Sovietų Sąjunga, kitos „socialistinės“ šalys, dabar – Šiaurės Korėja, Kuba, kiek švelnesne forma – Vietnamas, Kinija, Irakas.

XX amžius pasaulio istorijoje bbuvo bene griausmingiausias ir skaudžiausias žmonijai. Du didžiuliai karai nusinešė milijonus žmonių gyvybių, sugriovė daugybę miestų, nuniokojo šalis. Bet tikriausiai didžiausią žalą padarė būtent šiame amžiuje atsiradusi nauja valdymo forma, kokios dar niekas iki tol nebuvo įtvirtinęs. Absurdiška, žiauri ir negailestinga. Tai totalitarizmas, palikęs juodą dėmę pasaulio istorijoje. Jo nusineštų nekaltų žmonių gyvybių milijonų niekas negali iki šiol suskaičiuoti. Neįtikėtina, kad tai mūsų pačių kūrinys, mūsų pačių spąstai sau. Bene didžiausią prievartą ir negailestingą naikinimą patyrė žydų tauta. Manoma, kad ttotalitarizmas atsirado dėl masinės demokratijos išsivystymo, įtraukusio į politinį procesą įvairias visuomenės grupes. Prie to prisidėjo ir pokario nuotaikos, žmonių nusivylimas, visuotinė apatija, vienišumo jausmas.

Šio darbo tikslas yra išanalizuoti, kokia yra totalitarinė valdymo sistema, kas jai būdinga, kokie veiksniai ir ppriemonės lėmė jo veikimą ir gyvavimą. Kaip žinoma iš istorijos, tikroji totalitarizmo forma buvo išplėtota Rusijoje ir Vokietijoje, todėl analizė daugiausia remsis būtent šiais pavyzdžiais.

I. TOTALITARIZMAS KAIP REŽIMAS

Totalitarizmas – tai prievartinio politinio viešpatavimo sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, ideologinio ir net buitinio gyvenimo pajungimu centro valdžiai, organizuotai į vieningą partinį ir karinį biurokratinį aparatą, vadovaujamą lyderio diktatoriaus, turinčio neribotus įgaliojimus ir besiremiančio liumpenizuotais socialiniais sluoksniais ir gyventojų grupėmis.

Iš šio apibrėžimo akivaizdūs tokie totalitarizmo požymiai:

 visiškas ekonominės, valstybinės, partinės valdžios susiliejimas į vieningą mechanizmą;

 platus slaptų politinio persekiojimo ir teroro įstaigų tinklas;

 galingas oficiozinės valstybinės propagandos aparatas;

 populistinės ideologijos diegimas į visuomenės sąmonę per švietimą ir kultūrą;

 savos nacijos ( valstybės ) išskirtinumo deklaravimas;

 slaptasis arba atviras rasizmas ir nacionalizmas;

 hegemonistinės pretenzijos;

 militarizmo kultas;

 avantiūristinė tarptautinė ppolitika.

Totalitarinės sistemos atveju vyriausybė ne tik yra neatsakinga savo tautai, bet ir imasi griežtai kontroliuoti ir reglamentuoti visas be išimties žmonių gyvenimo sritis – ar tai būtų politinių partijų veikla, ar ūkininkavimas, ar pagaliau privatus šeimos gyvenimas. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti, nes visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o už kitokias nuomones baudžiama ir persekiojama.

Klasikinį totalitarizmo modelį (1956m.) suformulavo JJAV politologai K.J.Fridrichas ir Z.Bžezinkis išskirdami pagrindinius totalitarinės valstybės bruožus:

1) egzistuoja viena visiems privaloma ideologija, skelbianti, kad žmonijos istorija turi tam tikrą pasiekiamą galutinį tikslą ir atmeta faktiškai egzistuojančią žmonių sambūvio tvarką;

2) šalį valdo vieno žmogaus vadovaujama hierarchiškai organizuota partija, kuriai priklauso maždaug 10 % visų gyventojų; ta partija, viena vertus, yra „aukščiau“ valstybinės biurokratijos, o kita vertus, – yra suaugusi su ja;

3) egzistuoja teroro sistema, nukreipta ne tik prieš faktinius, bet ir prieš potencialius ir net išgalvotus režimo priešininkus (žmogus persekiojamas vien dėl to, kad priklauso tam tikrai etninei, socialinei ar rasinei gru.pei);

4) valstybė turi ginklų monopoliją;

5) masinės informacijos priemonių monopoliją;

6) yra pajungusi ekonomiką centralizuotai kontrolei .

Visus šiuos požymius turėjo tik stalininė SSRS, o fašistinė Vokietija – tik pirmus penkis. Totalitarizmas turi daug modifikacijų: Chomeinio surevoliucintas islamas, Mao Dzedūno mokymu pagrįstas kiniškasis komunizmo variantas, Musolinio, Stresnerio ir Batistos fašizmas, Pol Poto socializmas ir kt.

Labai detaliai ir išsamiai totalitarinį režimą išnagrinėjo vokiečių ir amerikiečių politologė Hannah Arendt (1906-1975). Jos manymu, totalitariniai sąjūdžiai atsiranda dėl gyventojų abejingumo viešiesiems reikalams, neutralumo politinių problemų atžvilgiu, apatijos ir priešiškumo viešajam gyvenimui, klasės sistemos žlugimo, individų virtimo masėmis. Totalitarizmui gyvuoti būtinos ne klasės, o masės – žmonės, kurie dėl gausumo arba abejingumo negali būti suvienyti į kokią nors oorganizaciją (pvz. politines partijas, profesines sąjungas). Masių žmogui būdingas izoliuotumas, vienišumo, ne reikalingumo jausmas, normalių socialinių ryšių stoka . Tokius žmones lengva užvaldyti, išgauti iš jų visišką paklusnumą, kuris vadams padėtų įgyvendinti pagrindinį tikslą – totalinį viešpatavimą; šis siekia ne apriboti žmogaus laisvę, o visiškai ją panaikinti.1.Totalitarinis vadas

Iškiliausias totalitarizmo vadas Hitleris per patį II pasaulinio karo įkarštį pasakė: „Galiausiai, kad ir koks kuklus būdamas, aš turiu pasakyti apie savo personą: esu nepakeičiamas [.] Reicho likimas priklauso tik nuo manęs“ . Šio režimo vadai yra įsitikinę esantys unikalūs. Bet be masių pats vadas yra tuščia vieta, o masės be jo neturėtų išorinio atstovavimo. Tai abipusė priklausomybė, kurią supratęs Hitleris pasakė: „Visa, kas jūs esate, esate mano dėka; visa, kas aš esu, esu tik jūsų dėka“ . Visa valdžia sutelkta būtent vado rankose, tik jis tiesiogiai duoda įsakymus. Totalitarinių sąjūdžių vadų asmeninis gyvenimas laikomas didžiausioje paslaptyje, priešingai nei demokratinėse valstybėse, kur tai laikoma vertybe ir yra viešai publikuojamas.

Vadą gaubia vidinis išrinktųjų ratas, kuris ir uždeda neįmenančios paslapties aurą. Nors tame rate daug intrigų, personalo perkėlinėjimų, neapykantos ir asmeninės pagiežos sankaupų, vadas gali būti ramus dėl savo posto ir gyvybės, nes tie žmonės giliai įsitikinę, kad be jo viskas pražūtų, kad jjų vadas yra visagalis. Net jei jis nutaria nužudyti savo palydos narius, gali tikėtis visiškos ištikimybės. Vadas reikalauja asmeninės atsakomybės už kiekvieną poelgį, veiksmą ar nusižengimą, padarytą bet kurio partijos nario, taip iškeldamas pagrindinį savo uždavinį – susitapatinimą su savo pavaldiniais, ko niekada negalėtų leisti koks nors paprastas diktatorius ar despotas. Todėl vadas ir negali toleruoti savo pavaldinių kritikos, nes jie visada veikia jo vardu; taigi jei vadas nori ištaisyti savo klaidas, jis turi likviduoti tuos, kurie jas ir padarė; jeigu jis nori apkaltinti kitus už savo klaidas, tai turi juos nužudyti. Vienas iš skiriamųjų Stalino bruožų būtent ir buvo tas, kaip puikiai jis mokėjo savo klaidas priskirti tiems, kuriuos ketino sunaikinti. Vadas negali sugriauti savo visiško neklystamumo įvaizdžio. Pirmasis “partijos nario priesakas” yra: ”Fiureris visada teisus” .

2.Masės visuomenė ir totalitarinis valdymas

Visa tai, kas atsitiko po Pirmojo pasaulinio karo Europoje buvo tragedija ir individui, praradusiam savo paskutinę viltį dėl neatimamų, bendražmogiškų teisių, ir visuomenei, kuri, Arendt manymu, pasikeitė, iš klasinės persiformavo į masės, o keliose valstybėse tapo totalitarinių sąjūdžių branduoliu. Iki pat XX amžiaus visuomenės politinė organizacija rėmėsi klasine struktūra. Individo socialinis statusas lėmė jo dalyvavimą politikoje, ir todėl visuomeniniai reikalai buvo tam tikro individų skaičiaus prerogatyva. Didžioji gyventojų dauguma

lieka „už borto“, nesidomi politika, nemoka ginti savo interesų. Visuomenėje kartu su nesaugumo jausmu ir individo teisių neapibrėžtumu, jaučiamas susvetimėjimas, nusivylimas. Vienišų ir politiškai indiferentiškų individų visuma virsta mase, kurioje nutraukiami visi anksčiau buvę ryšiai: profesiniai, socialiniai, šeimyniniai, klasiniai. Terminas „masės“, rašo Arendt, tinka visur, kur turime reikalą su žmonėmis, kurie dėl paprasčiausio gausumo, arba dėl abejingumo, arba dėl abiejų šių veiksnių kartu negali būti suvienyti į kokią nors organizaciją, pavyzdžiui, į politinę partiją. Potencialiai jie egzistuoja kiekvienoje šalyje ir ssudaro daugumą tų gausių neutralių, politiškai abejingų žmonių, kurie vargu ar kada eina balsuoti. Amžiaus pradžioje paplitę masiniai judėjimai išmoksta organizuoti mases (ideologiniai ir psichologiniai propagandos metodai), bet ir pačios masės įgauna vis aiškesnes formas. Masių nariai – individai, „tarpusavy neturėję nieko bendro, išskyrus miglotą nuojautą, kad visos valdžios yra ne tiek blogos, kiek vienodai kvailos ir apgavikiškos“ . Arendt, manyčiau, čia stengėsi įrodyti, kad XX amžiaus masių judėjimai niekaip negalėjo pasukti demokratijos ir laisvės linkme, nes tokie politiniai sąjūdžiai nnegalėjo pasiūlyti jokio konkretaus tikslo, išskyrus valdžią kaip tokią. Kita vertus, demokratinės partinės sistemos šalininkai, kaip mano Arendt, tikėjo iliuzija, kad politiškai angažuoti žmonės demokratinėje visuomenėj.e sudaro daugumą, kurios nariai prijaučia vienai, ar kitai partijai, o visi kiti – tai nneaktyvus visuomenės fonas, politinės scenos dekoracijos. Totalitarinių valstybių patirtis parodė, kad dauguma demokratinėse valstybėse gali tapti politiškai abejingos ir neutralios masės. Atrodo, kad Arendt sutiktų su tyrinėjusio totalitarizmą Hayeko nuomone, kuris rašė apie mases, kad „vos ne žmogiškosios prigimties dėsnis yra tai, kad žmonėms lengviau sutarti dėl negatyvios programos – neapykantos priešui, pavydo labiau pasiturintiems – negu dėl kurio nors pozityvaus uždavinio“. Masės visuomenė atsirado daugelyje Europos valstybių, tačiau tik Sovietų Sąjungoje ir Vokietijoje ji tapo totalitarinio viešpatavimo pagrindu. Arendt savo knygoje siūlo atsargiai vartoti terminą „totalitarizmas“, ir teigia, kad net Mussolinis, kuriam taip patiko terminas „totalitarinė valstybė“, nedėjo pastangų sukurti visavertį totalitarinį režimą. Vokietijos masė atsirado istorinių aplinkybių dėka, kaip viena iš katastrofiškų Pirmojo pasaulinio karo pasekmių. Tačiau Sovietų SSąjungoje masės buvo kuriamos dirbtinai, t.y. tikslingais valdžios veiksmais, naikinant, pavyzdžiui, valstiečių klasę (kolektyvizacija, streikų draudimas, pasų sistema) ir šeimą (įskundimai). Siekdama atskirti vienpartines, arba autoritarines diktatūras, paplitusias nuo Italijos iki beveik visų Vidurio ir Rytų Europos valstybių, Arendt išskyrė tuos totalitarizmo bruožus, arba elementus (vokiškai knyga pavadinta „Totalitarizmo elementai ir ištakos“), kurie suteikia Hitlerio Vokietijai ir Stalino Rusijai ypatingą reikšmę, analizuojant XX amžiaus masių ir totalitarinio valdymo fenomeną. Tiesa yra ta, rašo Arendt, kad dauguma Europos šalių „paprasčiausiai neturėjo ppakankamai žmonių išteklių, kad galėtų sau leisti totalinį viešpatavimą ir jam būdingus didžiulius gyventojų praradimus.“ Nuoširdus nacių žavėjimasis bolševikais (turimas omeny, tikriausiai, valdymo metodas) ir kitų fašistinių režimų kritika, ir nesuprantamas daugeliui Stalino pasitikėjimas Hitleriu iki pat karo pradžios 1941 metais, kol kas tik simboliškai, leidžia kalbėti apie šių totalinių režimų išskirtinius panašumus. Visų pirma, tai mastas ir dideli žmonių resursai. Ši sąlyga leidžia mums suformuluoti kitą, bene svarbiausią totalitarizmo savybę – masinio teroro sistema. Tačiau pats teroras nėra naujas istorinis reiškinys. Netgi visai įmanoma surasti istorinėje patirtyje masinio teroro analogijų. Tačiau „totalinio teroro“ fenomenas yra tikras XX amžiaus atradimas. Perkeliant šią filosofinę sąvoką į kasdienę kalbą, totalinis teroras gali būti apibūdintas kaip visa apimanti, visuotinė kontrolė ir priespauda, kurios negali išvengti nė vienas gyventojas. Teroras tampa ne totalitarinės politikos priemone, bet pasidaro jos esme, prigimtimi. Šiandienos budeliai tampa aukomis rytoj, o ideologija parengia žmogų vienodai aukos ir budelio vaidmeniui. Kaip rašė pati Arendt: „Tie, kurie siekia totalinio viešpatavimo, privalo likviduoti bet kokį spontaniškumą, kurį visada suponuoja paprasčiausias individo egzistavimas, ir sunaikinti asmeniškiausias jo formas, kad ir kokios nepolitinės ir nekenksmingos jos galėtų atrodyti.“ Totalinis valdymas taip pat yra savotiška trijų elementų – masės, lyderio ir istorinių aplinkybių – sąveikos rrezultatas, nes iki pat galo masės palaiko savo lyderį ir tik jo mirtis gali staigiai užbaigti totalinį terorą, kaip tai atsitiko 1953 metais mirus Stalinui.3. Masinės partijos ir valdymo forma

Totalitarinėje valstybėje vyrauja tik viena partija, o bet kokia opozicija užgniaužiama teroro būdu. Ta partija būna labai didelė pagal narių skaičių, ji apima pačius įvairiausius visuomenės sluoksnius. Partija naudojasi valdžios monopoliu ir kontroliuoja armiją, žiniasklaidą, ekonomiką, pateisindama savo viešpatavimą tuo, kad tik ji išreiškia tikrus visos liaudies interesus. SSRS patys populiariausi šūkiai buvo „Partija ir liaudis vieningi“, „Partijos valios – liaudies valia“. Vadovaujantis šia logika, bet kokia opozicija valdžiai yra antiliaudiška ir geriausiu atveju gali išreikšti tik egoistinius kokių nors siaurų grupių interesus. Partija totalitarinėje sistemoje susilieja su valstybe, o pastaroji sutapatinama su visuomene. Neišvengiamai įvyksta visiška valdžios centralizacija, visuomeninės organizacijos, profesinės sąjungos faktiškai tampa valstybinėmis institucijomis, pajungtos partijos ir režimo interesams. Sovietų Sąjungoje valstybinė propaganda apibūdindavo profesines sąjungas kaip „komunizmo mokyklą“ bet kokios demokratinės laisvės ir teisės nepripažįstamos. Tiesa, sovietinės konstitucijos skelbė žodžio ir susirinkimų laisvę, tačiau su išlyga, kad šios laisvės gali būti realizuotos tik „darbo žmonių interesų labui“, kas realiai reiškė tik vieną – režimo labui. Keista, kad tokia absurdiška, rasistinė partijos ideologija patraukia ir išsilavinusius žmones. Taip ppat būdingas toks pasaulio skirstymas: į „prisiekusius kraujo brolius“ ir priešus. Šis skirstymas pagrįstas absoliučiu priešiškumu aplinkiniam pasauliui, nepriklausančiam totalitariniui sąjūdžiui, todėl egzistuoja toks principas: „Kas ne su mumis, tas prieš mus“ . Netotalitarinių organizacijų tikslu laikomas iššūkio metimas sąjūdžiui. Panaikintos visos frakcijos, demokratija partijos viduje, o kitokios nuomonės yra griežtai draudžiamos. Iš visų gyventojų reikalaujama aktyviai dalyvauti politiniame valstybės gyvenime, nors iš tikrųjų gyventojų nuomonė visiškai nieko nereiškia. Tokioje sistemoje labai lengva padaryti stulbinančią karjerą, bet už tai neretai sumokama žymiai trumpesniu gyvenimu. Taip pat bet kuris aukštas pareigas užimantis pareigūnas vieną dieną paprasčiausiai be jokios priežasties gali būti paskirtas į žemiausią postą.

Totalitarinėje valstybėje egzistuoja ir partija, ir vyriausybė, bet, nepaisant to, šiai valdymo sistemai būdingas „beformiškumas“ , nes yra daugybė įvairių departamentų, institucijų, iš kurių vieni tik fasadiniai ir neturi jokios reikšmės valstybės valdymui, o kitų tikroji veikla visiškai slapta. Šitoks įstaigų daugybiškumas ir dar didesnis jų dauginimas yra svarbus tikrojo valdžios centro perkėlinėjimui iš vienos organizacijos į kitą. Visa ši iš pirmo žvilgsnio didelė sumaištis ir nepastovumas turi tikslą – įvesti nuolatinį nestabilumą, kad būtų lengviau manipuliuoti žmonėmis.

Totalitarinių sistemų valdančiosiose partijose praktiškai niekada nebūdavo rengiami demokratiniai partijų vadovų rinkimai. Visų lygių vadovai paskiriami iš viršaus,

jie gi būdavo ir suvažiavimų delegatai, formaliai „rinkę“ aukščiausiąją partijos vadovybę. Kitaip tariant, partijos štabas pats paskirdavo savo rinkėjus. Todėl partiniai rinkimai tapdavo lojalumo išraiškos vadovybei ritualu.

Kiekvienas totalitarinės valstybės gyventojas turėtų suprasti, kad juo geriau matoma ir viešesnė yra vyriausybinių įstaigų veikla, tuo mažiau valdžios iš tikrųjų ji turi, ir atvirkščiai, juo mažiau žinoma apie kokios nors institucijos egzistavimą, tuo galingesnė ji yra. Reali valdžia būtent ir prasideda ten, kur prasideda slaptumas. Tokios sistemos pranašumas turbūt yra tas, kad įstaiga nnesužino apie savo galios netekimą, bent jau iš karto, nes ji nepanaikinama arba tai padaroma žymiai vėliau.

Totalitarinės santvarkos partijoms būdingas programų nusikratymas, nes jos yra tik totalitarizmo obstrukcija. Pavyzdžiui, Hitleris nusikratė programos paprasčiausiai nebekalbėdamas apie ją, o Stalinas vis kitaip interpretavo komunistų partijos veikos liniją ir vis kitaip taikė. marksizmą, kad vėliau nebuvo galima išvis įžvelgti bent kokį nors programos turinį .II. IDEOLOGIJA

Svarbiausias totalitarinio režimo pagrindas yra jo ideologija, būtent dėl kurios įgyvendinimo stengiamasi ateiti į valdžią. Pagal totalitarizmo ideologiją, didžiausias jo puoselėtojų siekis yra viešpatavimas pasaulyje. Naciai norėjo vokiečių tautai („arijams“) sukurti vietos „po saule“, o to įgyvendinimui naudojo absurdiškiausias ir žiauriausias priemones. Bet, pasak H. Arendt, pilnai įgyvendinti ir išplėtoti tikrąjį totalinį viešpatavimą, reikalinga didelė tauta, iir netgi vokiečių tauta tam buvo per maža, todėl Hitleris negalėjo imtis teroro ir prieš savo gyventojus. Bet sėjama, kad, jei Hitleris būtų laimėjęs II pasaulinį karą, Vokietija būtų patyrusi visiškai išvystytą totalitarizmo formą, nes atsiradus pakankamai daug gyventojų, teroro būtų galėję imtis ne tik prieš „žemesniąsias rases“, bet ir prieš pačius vokiečius (Rusija tai galėjo sau leisti, nes turėjo pakankamai daug gyventojų). Tokius ketinimus rodo neįgyvendinti Hitlerio planai: „Kad nacių naikinimo mašina nebūtų sustojusi net prieš vokiečių tautą, akivaizdu iš Reicho sveikatingumo programos, sudarytos paties Hitlerio. Joje jis siūlo „izoliuoti“ nuo likusių gyventojų visas šeimas, kuriose yra širdies ar plaučių ligonių; be abejonės, kitas šios programos žingsnis būtų buvęs fizinis tokių šeimų sunaikinimas.“ Totalitarinio režimo atstovai jokios šalies nelaiko ssvetima, bet priešingai, kiekvieną šalį traktuoja kaip būsimą savo teritoriją.

Totalitarizmo ideologinės doktrinos remiasi rasizmu (“Mes turime būti sąžiningi, kuklūs, lojalūs ir draugiški mūsų kraujo broliams, bet niekam kitam” ) o naciams buvo būdingas antisemitizmas. Jie iš savo partijos narių reikalavo įrodyti nežydišką kilmę, o tai padaryti turėjo “atsekdami” savo senolių kraują net iki 1750 m.

Ideologiją buvo stengiamasi įdiegti netgi per švietimą ir kultūrą. Tam, aišku, nemažai pasitarnavo propaganda. Netgi “Siono išminčių protokolai” buvo naudojami kaip politikos vadovėliai, kuriuose buvo įįtikinėjama apie pasaulinį žydų sąmokslą. Totalitarinės ideologijos siekė ne išorinio pasaulio, o paties žmogaus prigimties pertvarkymo.III. PROPAGANDA

Kad totalitarinis režimas galėtų įsitvirtinti šalyje, jam būtina propaganda. Ji yra viena iš svarbiausių totalitarizmo dalių, kurios dėka bendradarbiaujama su netotalitariniu pasauliu. Bet vėliau, patekus į valdžią, ją pakeičia ideologinės doktrinos.

Visų pirma, propaganda iškelia vado neklystamumą, o tai išugdė totalitarinių diktatorių įprotį savo politinius ketinimus skelbti kaip pranašystes: pavyzdžiui, Hitleris yra pasakęs tokį pareiškimą: “Šiandien aš dar kartą norėčiau išpranašauti: tuo atveju, jei žydų finansininkams [.] dar kartą pavyks įvelti žmones į pasaulinį karą, rezultatas bus [.] žydų rasės išnaikinimas Europoje” . Svarbiausias vado bruožas būtent ir yra tas, kad jis “visada buvo teisus ir visada bus teisus” .

Propagandai būdingas tikrųjų faktų nepaisymas, netgi jų panieka, bet mėgstamas tam tikras “moksliškumas”, tariami tyrimai: “Savo tautos gyvenimą ir savo įstatymus mes formuojame pagal genetikų nuosprendžius” . Nacių propagandistai aiškino, kad kapitalas būna “produktyvus” (pramoninis, vokiškas) ir “neproduktyvus”, parazitinis (finansinis, žydiškas), su kuriuo reikia negailestingai kovoti .IV. TERORAS IR SLAPTOSIOS POLICIJOS VAIDMUO

Teroras yra totalitarinės valdymo formos esmė, padedantis įgyvendinti pagrindinį tikslą – totalinį viešpatavimą pasaulyje. Sukarintos grupuotės sukuriamos kaip ideologinės kovos įrankiai.

Iš pradžių slaptosios policijos tikslas yra opozicijos ir prieštaraujančių žmonių sąjūdžiui naikinimas. Bet kkeisčiausia tai, kad slaptosios policijos gretos plečiamos tada, kai jau nebelieka jokios opozicijos. Šie padaliniai karinės paskirties neatlieka, nes pasirodo tada, kai karinės pajėgos būna numalšinusios užkariautą teritoriją ir susidorojusios su atvira politine opozicija. Kai sunaikinami realūs sąjūdžio priešai, prasideda “objektyvių priešų” naikinimas . Tada prasideda tikrasis teroras. Teroras prieš visai nekaltus, totalitarizmui net nesipriešinančius gyventojus. Kad liktų gyvi, kad apsaugotų savo šeimas, žmonės priversti išduoti netgi draugus, kaimynai gali tapti priešais. Gyventojai suiminėjami net jei manoma, jog jie tik gali įvykdyti nusikaltimą. Totalitarizmo teroras ribų neturi. Po visiško žydų išnaikinimo naciai būtų ėmęsi lenkų likvidavimo, o vėliau net ir kai kurių “netinkamų” vokiečių; Sovietų Sąjungoje po rusų, “kontrrevoliucionierių” atėjo eilė lenkų kilmės rusams, totoriams, Rusijos žydams, dar vėliau ir tiems, kurie nepateko į tą procentą, nevienodą įvairiose srityse, kurį įsakyta deportuoti.

Slaptoji policija yra visiškai pavaldi vadui, jos uždavinys yra ne atskleisti nusikaltimus, o būti pasiruošusiai pagal vyriausybės įsakymą likviduoti tam tikras gyventojų grupes. Tokiai policijai patikima slapčiausia informacija, valstybinės paslaptys, ji yra vykdomoji valdžia. Ši institucija vėliau labai išplečiama, slaptosios tarnybos dubliuojamos, kurių agentai nepažįsta vieni kitų. Taip įgaunamas didelis sistemos lankstumas – lengva keisti planus paskutinę minutę, prieštaringi potvarkiai gali būti rengiami vienu metu .

Didžiausia totalitarinio rrežimo paslaptis, saugoma nuo savų ir svetimų žmonių akių, yra koncentracijos stovyklos – totalitarinio viešpatavimo eksperimento laboratorijos, kur atimamos visos žmogaus teisės, nužudoma moralė, nuslopinamas netgi vienintelis likęs dalykas – individualizmas. Čia žmonės paverčiami gyvuliais, besivadovaujančiais instinktais. Totalitarinis viešpatavimas siekia begalinę žmonių įvairovę ir skirtingumą sutvarkyti taip, kad visa žmonija būtų tik vienas individas. Šios stovyklos ir yra centrinė totalitarinio režimo institucija.

Koncentracijos stovyklos arba lavonų fabrikai įsteigiamos ne dėl papildomų pajamų iš darbo, nes jose darbo našumas žymiai mažesnis už normalų, apmokamą darbą. Bet koks ten atliktas darbas gali būti atliktas daug geriau ir daug pigiau kitokiomis sąlygomis. Jos gali būti ir nenaudingos, kaip, pavyzdžiui, pačiame II pasaulinio karo įkarštyje, kai trūko žmonių, vis tiek gyventojai buvo nepaliaujamai tremiami ir žudomi; nepaisant statybinių medžiagų trūkumo buvo statomi naikinimo fabrikai. Vienintelė jų nuolatinė funkcija – savo pačių prižiūrėtojų finansavimas . Lavonų fabrikai netgi neturi tapti teisėta bausmės atlikimo už nusikaltimus forma.

IŠVADOS

Apibendrindama totalitarizmą, kaip valdymo fenomeną norėčiau pacituoti Arendt išvadą, išdėstytą paskutiniame knygos skyriuje: „Kad ir kokia būtų buvusi konkreti nacionalinės totalitarizmo ideologijos tradicija ar kuo ypatingas dvasinis jos šaltinis, totalitarinis valdymas klases visada paversdavo masėmis, partijų sistemą pakeisdavo ne vienpartine diktatūra, o masiniu sąjūdžiu, valdžios centrą perkeldavo iš armijos

į policiją ir imdavosi užsienio politikos, atvirai nukreiptos į pasaulinį viešpatavimą.“

Iš šios analizės išryškėjo, kas lemia totalitarinio valdymo sistemos veikimą. Visų pirma, svarbiausią vietą šioje sistemoje užima vadas, turintis absoliučią valdžią savo rankose, kurio charakterio savybės ir pasaulėžiūra lemia visą vyksmą. Totalitarinių diktatorių žiaurumas, negailestingumas, ypatingas sugebėjimas manipuliuoti žmonių protu, galbūt ir iškreiptas mąstymas kuria rasistinę ir ant.isemitinę ideologiją, kurios pagrindinis tikslas – totalinis viešpatavimas tiek pasaulyje, tiek pačiame žmoguje, nepaisant įgyvendinimo priemonių ir padarinių. Ji įgyvendinama stengiantis paversti ištisą žžmoniją gyvulių banda. Tokių eksperimentų laboratorijos – koncentracijos stovyklos, ištisi lavonų fabrikai. Galbūt, jei nebūtų gimusios tokios asmenybės kaip Hitleris ir Stalinas, pasaulis nebūtų patyręs tokių baisumų.

Taip pat itin didelį vaidmenį totalitarinėje valdymo sistemoje užima teroro aparatas, nukreiptas prieš kiekvieną gyventoją, galintį turėti “įtartinų” minčių. Ką jau kalbėti apie kokį pasipriešinimą, kai ištisos minios, tautos buvo ištremtos ir išžudytos. Sugebėjimas atrasti naujų “nusikaltėlių” grupių tokį terorą daro beribiu.

Šiandien mūsų akys krypsta į islamo šalis. Ši religija, mano nuomone, galėtų vvėl išvystyti totalitarinę valstybę (visai nesenas ir Saddamo Husseino pavyzdys). Todėl manau, kad šios skaudžios istorijos pamokos negalima pamiršti ir reiktų stengtis užkirsti galimam totalitarizmui kelią.Literatūros sąrašas

1. Jūratė Novagrockienė, Politikos mokslo pagrindai, V., 2001.

2. Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos, V. Tyto aalba, 2001.

3. Gentile, G., Fašizmas // Politologija. Almanachas, V. Aras, 1993.

4. Norkus, Zenonas, Fašizmo diagnostikos elementai // Politologija. Almanachas, Vilnius: Aras, 1993. Džentilė Dž. Fašizmas / Dž. Džentilė (G. Gentile) ; [vertė Z. Norkus] // Politologija. – T. 3/4 (1993)