Trumpas lyginamosios politikos konspektas

LYGINAMOJI POLITIKA

LYDINAMOSIOS POLITIKOS OBJEKTAS – POLITIKA, O METODAS – LYGINIMAS.

Lyginamoji politika, kaip politologijos mokslo šaka, lyginamosios analizės būdu lygina konstitucijas, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, teismų veiklą keliose šalyse. Ji siekia atskleisit, ar skiriasi ir kuo skiriasi politinės problemos ir jų sprendimas. Ši mokslo šaka taip pat koncentruoja savo dėmesį į atskirų politinių veikėjų, procesų ir struktūrų panašumus ir skirtumus savo šalies viduje. Gali būti lyginamos įvairių partijų programos, įvairiais laikotarpiais dirbančių vyriausybių ekonominė politika, rinkėjų elgesys per įvairius rinkimus. LLyginamoji politika tyrinėja ir tokius reiškinius kaip valstybių užsienio politika, diplomatija, karai, tarpvalstybiniai konfliktai, aljansai, tarptautinės organizacijos, integracija. Galiausiai lyginamoji politika apima didelę politologinių nagrinėjimų sritį, į ją patenka iš esmės visi svarbiausi atskirų kraštų politinio gyvenimo reiškiniai. Tuo pačiu ji tiria ir visai siauras sritis, tokias kaip biurokratinis rekrutavimas. Lyginamosios politikos analizė susiformavo kaip tam tikra bihevioralistinio judėjimo dalis. XX a. Viduryje bihevioralistinis judėjimas kritikavo legalistinį institucionalistinį politikos mokslo pobūdį. Šio judėjimo atstovai patikrina ir apskaičiuoja teiginius apie masių iir elito politinį elgesį. Remdamiesi surinktų duomenų analize, jie padarė išvadą, kad konstituciniai, legalistiniai ir formalūs tyrimai dažnai stokoja pakankamų empirinių įrodymų. Bihevioralistinė revoliucija galiausiai reiškėsi griežtų kiekybinių tyrimo metodų taikymų partijų, partinių ir rinkimų sistemų, rinkiminio elgesio, interesų grupių vvaidmens, viešosios politikos srityje, ypatingą dėmesį skiriant sprendimų priėmimo analizei. Šiuo atveju mokslininkai siekia nustatyti ir paaiškinti bendriausias reiškinių savybes, tirdami vienos ar kelių šalių skirtumus ir panašumus. Europoje pastaraisiais dešimtmečiais atliekama daug tyrimų. Dabar laikomasi požiūrio – negalima ištirti vienos šalies politikos be sąsajų su kitomis, kad sulyginti ir aprašyti vieną šalį , ja būtina lyginti su panašia šalimi. Kaip metodas lyginamoji politika siekia išsiaiškinti panašumus ir skirtumus, skirtingas politines sistemas, iškelti ir patikrinti hipotezes, siekiama padaryti tam tikrus apibendrinimus ir sukurti teoriją. Palyginimai prasidėjo seniai. J.S. Mill – politikos moksle palyginimo metodas yra pats svarbiausias. (Yra ir antikinė tradicija).

Nauda: praktinė – sukaupiama daug naudingos informacijos apie užsienio šalių politiką; reikalauja sukurti tam tikrą teoriją, kurią galima naudotis įvairiems ppadariniams tirti. Rėmesi (tiriamieji) – yra bendras kultūrinis pagrindas.

Lyginamosios teorijos vystymasis

Postūmiai: 1. XX a. įvykiai – du pasauliniai karai, politinės ideologijos. Viena teorija teigė, kad laikui bėgant visos šalys palaipsniui suvienodės. Irane demokratinės sistema įvedama jėga. 2. Nacionaliniai kolonijų išsivadavimai. Nebuvo tiriama vien Europa, bet žiūrima pasauliniu mastu. Tai įtakojo sieki naujų teorijų, kurios galėtų paaiškinti reiškinius vykstančius kitose šalyse. 3. 1960-1970 m. įvairių tyrimų pikas. Atsirado įvairių tyrimų poreikis, nagrinėjamai įvairūs klausimai, kuriem nepritaikomos Europietiškos teorijos.

Lyginamosios politikos požiūriai:

1. Sistema uuniversali – visos sistemos vystysis viena vakarietiškos demokratijos kryptimi.

Visos politinės sistemos turi universalų pobūdį, visos sistemos turi tendenciją suformuoti tokią sistemą ir palaipsniui suvienodėti ir išlaikyti pusiausvyrą. Rėmėsi – modernizacijos pokyčiais, vystosi ekonomika ir vyksta urbanizacija; sekuliarizacija – bažnyčios atskyrimas nuo valstybės. Be to, vyksta kiti pokyčiai: didėja raštingumas, vyksta industrelizacija. Socialinė antropologija PARSONS – socialinis struktūrinis funkcionalizmas rėmėsi universalumo teorija.

2. Nuo 1970 m. atsiranda nauja teorija – Nieko panašaus nėra, pasaulis per daug sudėtingas (prieštaravimo teorija).

Struktūrinio funkcionalizmo kritika ir kitų šalių tyrimai prieštaravo universalizmo teorijai, nes ji per daug abstrakti ir nepaaiškina įvairius specifinius atvejus.

Naujas požiūris – egzistuoja įvairios politinės sistemos, kurios yra atsparios modernizacijai ir globalizacijai (musulmoniški kraštai). Teigiama, kad egzistuoja centro – periferijos ryšiai.

Vakarai įtakoja likusį pasaulį, naudoja resursą. Nepriklausomybės labai mažai, priklauso nuo vakarų Dominuojančios politinės sistemos įtakoja kitas šalis.

Tyrimai vystėsi toliau. Didelį vaidmenį suvaidino JAV.

Stain Roko tyrimai Norvegijoje:

ROKKAN

Tiriama šalis, kurią tyrėjas geriausiai pažįsta. Po to pritaikoma kitoms šalims tirti (centras – periferija, balsuoti už tam tikrą partiją, socialinė atskirtis).

SARTORI

Tyrimai Italijoje, kur buvo tiriama politinių partijų sistema, tyrimų pasėkoje sukurtas politinių partijų klasifikatorius – transportuota į kitas šalis.

LEHMRUCHXNEIDHART (Šveicarija – Austrija).

Buvo sukurta pliuralistinės demokratijos teorija, kuri sėkmingai pritaikoma pasaulyje.

LAKALOMBAKA.(Italija).

Buvo tiriami korupciniai ryšiai.

Nevakarietiškas pasaulis buvo tiriamas atsižvelgiant įį vakarietišką pasaulėžiūrą, nes tyrėjai buvo vakariečiai. Todėl sukurtos teorijos negalėjo paaiškinti situacijos

Problema – etnocentrizmas – aš žiūrių į kitą kultūrą ir vertinu ją per savo kultūros prizmę. To reikia vengti – neigiamybė.

Teigiamas dalykas – kultūrinis reliatyvizmas – viskas priklauso nuo situacijos, viskas kinta ir nieko nėra pastovaus.

Vertybinis neutralumas – atsiriboti nuo savo asmeninių, politinių ir kultūrinių įsitikinimų.

Tyrimus pradėjo atlikti vietiniai tyrėjai – žinantis tradicijas, vietinę kultūrą ir papročius. Etnocentrizmas išnyksta, paliekama – kultūrinis reliatyvizmas ir vertybinis neutralumas.

Kai kurie tyrėjai rėmėsi (Pietų Amerika) O‘Dannell – egzistuoja nevienodas istorinis vystymasis, todėl yra delegavimo politinė sistema – autokratija.

Sovietologai TSRS ir sovietinę sistemą, nenaudojo teorijų, buvo atskiri uždaviniai. Sužlugo kartu su komunizmo žlugimu, įsiliejo į bendrą komperatyvistų srovę.

Pradžia tyrimų. DWEN

Mirę balti europiečiai vyrai. Lyginamieji tyrimai buvo daromi pavieniui. Tyrimų pradžioje rėmėsi visuotinai prieinama informacija, asmeniniams stebėjimais, įsitraukimas. Naudodavo tipologizaciją (senas antikos laikų metodas). Vėliau informacija buvo renkama – prieita prie masinių tyrimų (3 dešimtmečio masinės apklausos JAV).

Po II pasaulinio karo – visuomenės apklausos, kurios išsivystė į palyginimo būdus, taip pat klausimynus naudojamus keliose šalyse.

Tiriama politinė kultūra – viešoji nuomonė 7 dešimtmečio ALMAND ir VERBA tyrimai JAV, MEKSIKOJE, D. BRITANIJOJE, ITALIJOJE ir VOKIETIJOJE.

Prasideda masinai tyrimai.

Prieinamiausias tyrimas Eurobarometras.

Tyrimų problemos:

– terminai suvokiami skirtingai skirtingose ššalyse ir net socialiniuose sluoksniuose.

– Galtono problema – egzistuoja tam tikri kintamieji, kurie yra nematomi, tačiau jų įtaka yra didesnė nei manoma.

– naujai susikūrusios šalys yra mažiau autonomiškos, jos yra labai nepanašios ir palyginti skirtingus dalykus yra labai sunku.

– darant apibendrinimus šalie viduje, skaičiuojami vidurkiai, kurie nutrina regionų nelygumus ir neparodo regionų skirtumų. Geriau lyginti atskirus vienos šalies regionus su kitos šalies panašiu regionu.

Kiek atvejų turi būti parinkta tyrimui – geriausiai vieno atvejo tyrimas. –

Įvairūs metodai ir informacijos surinkimo būdai.

– per daug kintamųjų ir per daug šalių.

Rinkimo metodai: 1. visuotinai prieinama informacija; 2. asmeniniai tyrimai; 3.agreguoti duomenys ir jų apdorojimas; 4. visuotinos apklausos.

Statistiniai – tikslesni (apie 1 000). Socialiniai tiriamos nuomonės(su paklaida, maža imtis).

Tyrimo vienetas yra valstybė, retais atvejai – regionas, sostinė

Klasikinis tyrimo metodas yra tada kai tiriami du ir daugiau vienetų. Didžioji dalis tyrimų atliekami tiriant vieną šalį – tai pigiau, prieinamiau. Jis turi palyginamąją vertę. Studiją galima panaudoti vėlesniems lyginimams.

Tolvilio darbas – Amerikietiškos demokratijos palyginimas su prancūziškaja.

Lyginimas yra procesas, kuris apima vis daugiau elementų.

Palyginimo metodų rūšys:

1. vieno atvejo tyrimas (viena šalis);

2. riboto skaičiaus palyginimas (kelios šalys);

3. globali analizė (visos šalys).

Trys šalys – viena problema – riboto skaičiaus palyginimas. Priklauso nuo to kiek vienetų tiriama – kiek

šalių.

Dažniausiai daromas vieno atvejo tyrimas.

LIJPHART

– jei turi palyginamąją vietą,

– kai tyrime pritaikoma vieno tyrimo teorija

– kai tyrimas skirtas patvirtinta ar paneigti šią teoriją,

tyrimas nukreiptas hipotezių patikrinimui,

-tyrimai deviantiniai, nukrypę atvejai.

Tyrimo atvejų metodų pasiskirstymas 62 % vieno atvejo studijos.

Vieno atvejo tyrimai atveju privalomumas yra detalūs rezultatai, pamatoma daugiau detalių.

Riboto skaičiaus tyrimas – dvi ir daugiau šalys. Riboto skaičiaus tyrimo atveju rezultatai yra mažiau detalūs, tačiau platesnės išvados (tai yra teigiama) – galimybė daryti platesnes išvadas ir apibendrinimus.

Šalys turi būti šiek ttiek panašios, kai kuriais kintamaisiais. Priklauso nuo susidomėjimo tam tikru regionu. Užsakomieji tyrimai riboja pasirinkimą.

Globali analizė – nuo 6 dešimtmečio. Naudojami kompiuteriniai duomenys. Gali būti neprasmingos dėl interpretacijos ir skirtingos kultūros. Problema – yra šalių, kuriose nėra sukauptų jokių duomenų. Reikia vengti etnocentrizmo, kultūrinio reliatyvizmo, interpretacijos. Šešėlinė ekonomika gali stipriai pakeisti tyrimo duomenis.

POLITINIAI REŽIMAI

Valdymo forma, kuri gali būti demokratinė ir nedemokratinė. Demokratizacijos bangų teorija (HUNTINGTON). Egzistavo trys demokratijos bangos;

I. Amerikos ir Prancūzijos revoliucijos,

II. Pokaris.

III. 1974 m. balandžio 25 d. nnuverčiamas Portugalijos diktatorius, 1988-89 m. prasideda išsivadavimas nuo komunistinės ideologijos Rytų Europoje ir TSRS, žlunga vienpartinės komunistinės diktatūros, žlunga Centrinės Amerikos karinės chuntos, Pietų Afrikos respublikoje žlunga apartheido sistema.

Piko metu didesnė dalis naujai susikūrusių ar išsilaisvinusių valstybių pereina demokratinius režimus, nnuosmukio – į nedemokratinę formą.

Nedemokratiniai režimai: Kinija, Kuba, Arabų dinastiniai sultonatai, Libija, Uganda, Peru, postkomunistinės diktatūros – Baltarusijoje, Turkmėnijoje (sultanizmas).

Pati demokratija yra laipsniškas procesas daugiau mažiau išsivystymas Politiniai režimai priklauso nuo geografinių kriterijų, be to demokratija susijusi su ekonominiu išsivystymu.

1. stabilios demokratijos – Vakarų Europa, Australija ar Japonija.

2. Būdingas stiprus prezidenturizmas – Lotynų Amerikoje.

3. Vidurio Rytų Europa.

4. Buvusi TSRS teritorija

5. Didžiausi skirtumai Afrikoje.

6. Azijos šalys.

Pasaulio politiniai režimai: (DAIMOND) remiantis R. Dahl poliarchijos teorija:

1. Aukščiausia demokratijos forma – liberali demokratija – tai laisvė, teisė teisingumas ir t.t. 28 Vakarų Europos šalys, 3 Azijos šalys – Japonija, Taivanis. P. Korėja, 8 Ramiojo vandenyno šalys, Izraelis, 5 Subsacharos šalys, PAR, Botsvana.

2. Rinkiminė (procedūrinė) demokratija – pasitaiko tam tikrų nukrypimų – politinės žmogžudystės, korupcija, rribojama opozicija:

Moldavija, Jugoslavija, Albanija, L. Amerika – Argentina, Ekvadoras, Jamaika; Indija, Nepalas, Papua Naujoji Gvinėja, Senegalas, Nigerija.

3. Tarpinis tarp demokratinių ir autoritarinių politinių režimų – Turkija, Ukraina, Armėnija, Fidži, Gruzija, Siera Leonė.

4. Konkurencinis autoritarizmas – dirbtini rinkimai, dominuoja ir rinkimus laimi viena ir ta pati partija : Baltarusija, Rusija, L. Amerikoje – Haitis, Azijoje – Malaizija, Afrikoje – Gambija, Kenija, Etiopija, Š. Afrikoje – Jemenas, Libanas, Iranas, kur religija aukščiau valstybės.

5. hegemoninis autoritarinis rinkiminis politinis režimas – nėra demokratijos – ppartijos silpnos, nėra jokios konkurencijos, prezidentai pratęsia savo kadencijas (Angoloje – 23 m., Kamerūnas – 20 . Gvinėjoje – 18 m.), Uzbekija, Kazachstanas, Azerbaidžianas, Pakistanas, Singapūras, Afrikoje – Čadas, Angola, Kongas, Kamerūnas, Marokas, Tunisas, Tunisas, Egiptas.

6. Politiškai uždaras autoritarizmas – Turkmėnija, Kuba, Kinija, Vietnamas, Laosas, Butanas, Eritrėja, Sudanas, Saudo Arabija, Kataras.

PERĖJIMO Į DEMOKRATIJA MODELIS

Strategija

Kompromisas Jėga

Daugiašalis vienašalis

Elitai paktas valdžios primetimas

Masės revoliucija

Yra 4 žaidėjai, taisyklė:

0 0 Lenkija Susėda už apskrito stalo susitaria

+ – kietakakčiai

+ + Vengrija

~ ~ ~ – nuosaikieji (LR buvo Lietuvos komunistų partija)

1. Svarbu, kad įvyktų paktas – susitarimas.

2. neturi egzistuoti prievartinių galių.

Reforma:

– Pagrindinis veikėjas yra masės (Gvatemala),

– pagrindinis veikėjas – elitas, kuris neverčia valdžios (L. Amerika),

– revoliucija – masės naudoja jėgą valdžiai nuversti (Rumunija, kur masės nuvertė autoritarinį režimą).

Konsolidacija – paskutinė demokratijos stadija, kai pasiekiamas susitarimas dėl politinių procedūrų. Būtina sąlyga – laisvi, demokratiški, periodiški rinkimai, valdžia turi turėti galią, rinkimų rezultatai nekvestionuojami (režimo legitimumas), neturi būti antisintetinių jėgų (1988 n. Jedinstvo).

Demokratijos įsigalėjimo etapai: laisvė reikšti nuomonę, teisė į alternatyvius.

Konsoliduota demokratija:

– neturi būti ginkluotės,

– visuomenė turi priimti nuostatą, kad pokyčiai vyks pagal taisykles,

– konfliktai sprendžiami demokratiškai.

Ši teorija priklauso Stepan ir Lian.. Jai būdinga:

– pilietinė visuomenė, t.y. šalyje turi būti autonomiški politiniai judėjimai, partijos.

– aktyvus dalyvavimas politiniame gyvenime. Politinė visuomenė 0 demokratijos institutas.

– teisinė valstybė

– ekonominis išsivystymas,

– valstybės aparatas.

VALSTYBĖS APSAUGA. UUNITARINĖS IR FEDERACINĖS VALSTYBĖS.

Federalizmas – konstituciškai garantuotas valdžios pasidalinimas tarp centro ir federacinių vienetų. Būdinga decentralizacija – valdžios perleidimas iš centro į administracinius teritorinius vienetus. Federacinės valstybės yra JAV, Rusija, Vokietija.

Kai kada decentralizacija yra ir unitarinėse valstybėse.

Federalizme svarbu, kaip įtvirtinamos mažumų teisės.

RIKER – federalizmas yra politinė organizacija, kur galios padalintos tarp regionų valdžių, kur kiekviena valdžia turi galutinę sprendimo teisę.

Šiai sistemai būdinga:

– rašytinė konstitucija,

– valdžios pasidalinimas,

– dikemeralizmas, (2-jų rūmų parlamentas),

– galimybė vienetams dalyvauti keičiant bendrą Konstituciją,

– decentralizuota vyriausybė,

– lygus ar neproporcingas mažųjų vienetų reprezentavimas.

2-jų rūmų parlamentas:

1 – ieji rūmai reprezentuoja visuomenę, 2- iejį – teritorinius vienetus

Pvz. Lenkija.

Problema – kai neatitinka tarp dydžio teritorinių vienetų ir išrinktų atstovų.

Autonomija suteikiama religiniu ir autonominiu pagrindu, pvz., Kanados Kvebekas (kalbinis akcentas).

Yra dviejų rūšių federacija _

– panašių vienetų – sistema, kur vienetams panaši kultūrinė, socialinė gerovė (rasinių, religinių skirtumų nėra, pvz. Australija, Austrija, JAV, Vokietija.

– nepanašių vienetų – kai vienetai vienas į kitą nėra panašūs, tarpusavyje skiriasi., pvz., Šveicarija, Belgija, Kanada.

Federalizmas ne geografiniu pagrindu yra korporatyvinis federalizmas.

RENNE pasiūlė pavadinimas prieš 100 m. tai buvo teorinis siūlymas, nes išeiti gali kada nori ir grįžti kada nori. Apsisprendus siūlyta tai sukurti.

1 praktinis atvejis, kada tai įgyvendinta – 1925 m. Estija. Iki tol buvo daug tautinių mažumų, gyveno ttautiškai susimaišę, turėjo savo savivaldas, mokyklas. Buvo bandyta suteikti joms federalizmą.

2 atvejis – Kipras. Bandytą graikams ir turkas gyvenantiems tame pačiame mieste suteikti vienodai viską – nelabai pavyko.

PARLAMENTAS. VYKDOMOJI VALDŽIA VALSTYBĖJE

Sąsajų tarp parlamento ir kitų politinių institucijų nėra. Jei ir yra parlamentas, tai dar nereiškia, kad šalyje egzistuoja demokratija. Parlamentai yra įvairūs: skiriasi dydis, struktūra, rinkimų mechanizmai, veikla, įtaka šalies politiniam gyvenimui.

Mažiausias parlamentas, susidedantis iš 13 narių, yra Tabake (Polinezijos sala). Didžiausias – Kinijos liaudies parlamentas – virš 2 000 narių.

Rinkimai yra tiesioginiai arba nariai yra pasirenkami. Parlemento funkcijos priklauso nuo politinio režimo. OLSON – parlamentas pagrindinį vaidmenį vaidina priimant politinius sprendimus.

Parlamentas yra kolegialus politinis veikėjas. Vyksta bendras rinkėjų interesų atstovavimas, remiasi rinkimine konkurencija. Jis – pagrindinė politinių diskusijų vieta, kur atstovaujami žmonių interesai.

Funkcijos:

– aiškinant empiriškai,

– normatyviškai (per teisės principą),

1. kuriami įstatymai, formuojama ir kontroliuojama Vyriausybė.

2. legityvumo funkcija – parlamentas leidžia įstatymus.

3. bendros šalies politikos formavimas.

4. teisės įtvirtinimas.

5. Bendradarbiavimas su vietine valdžia.

6. parlamentas formuoja viešąją nuomonę.

7. Socializacijos (Vėberis – parlamentas – politikų mokykla), rekrutacijos (žmonių atrinkimas).

Yra atveju, kai parlemento nėra (karo atveju parlamento veikla laikinai sustabdoma), pvz., Eritrėja, Kongas, Ruanda, Zairas iki šiol nėra, o Somalyje – atsirado. Nedemokratinėse šalyse parlamentas veikia tam, kad padėtų elitui įgyvendinti valdžią (TSRS,

Portugalija) – fasadinis vaidmuo. Tokiame parlamente nėra opozicijos (jos į parlamenta neįleidžia) arba opozicijos atstovai nužudomi.

Azijos šalyse parlemento nariai yra paskiriami (Saudo Arabija, Bahreinas, Kataras). Toks parlamentas turi tik patariamąją galią.

– Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kuveite politinės partijos uždraustos.

– Irake parlamentarais galėjo būti tik vienos partijos nariai.

– Sirijoje yra 250 parlamento narių, 176 vietų parlamente garantuota Liaudies frontui, kuris valdo šalš 30 m.

– Iranas – religinė valstybė, kurioje religija laikoma aukščiau valstybės, pirmiausiai gaunamas religinių vadovų palaiminimas eiti pareigas parlamente.

Struktūra ssu šalies politiniu režimu sąsajų neturi. Trečdalyje pasaulio šalių yra dviejų rūmų parlamentai (Filipinai, Indija, JAV, Rumunija, Rusija, Belgija), 2/3 – vienų rūmų. (Baltijos valstybės, Suomija, Danija).

Santykis tarp šių rūmų.

Aukštieji rūmai – čia mažiau (100) narių nei žemesniuose rūmuose (500)

Aukštesniųjų rūmų narių kadencija ilgesnė nei žemesniuose rūmuose; taikoma rotacija (nariai per kadencija yra keičiami).

Į Aukštesniuosius rūmus renkama – renka atstovai, mišri sistema arba rinkikų kolegija. Į žemesniuosius – balsuojant.

Dikameralizavimo tipai:

1. simetriškas – stiprus,

2. asimetriškas – silpnas.

Tai santykis ttarp dviejų parlementų rūmų. Simetriškas – būdingas Šveicarijai ir Vokietijai, Asimetriškas – Prancūzijai , Olandijai.

Parlamentas laikomas vienu iš labiausiai pažeidžiamu, kai kyla neramumai, revoliucijos.

VYKDOMOJI VALDŽIA

Jos funkcija yra valstybės reprezentacija tarptautiniuos ir vidaus santykiuose.

1. vyriausybė.

2. Valstybės galva – monarchas arba prezidentas.

Monarcho ggalios pasaulyje mažėja. Dažnai monarchai kaip ir prezidentai atlieka šias funkcijas;

– vienijančią funkciją,

– integruojančią funkciją,

– politinių konfliktų sprendėjas, moderatorius.

– politinės galios įasmeninimas (D. Britanijos karalienė).

Monarchai valdo iki gyvos galvos, po to titulas pereina palikuonims.

Prezidentas yra renkamas. Gali rinkti ir rinkikų komanda (Estija, Latvija, Malta, JAV).

Amžiaus cenzas Italijoje – 50 m., Mongolijoje, Singapūre – 45 m., Čilėje, Lietuvos Respublikoje, Japonijoje – 40 m., JAV, Austrija, Vengrija – 35 m., Argentinoje – 30 m.

Brazilijoje reikia būti partijos nariu.

Graikijoje, Argentinoje – reikia įrodyti kilmę (kandidato tėvas turi būti šalie pilietis), o JAV – pakanka pirmos eilės pilietybės.

Kandidatuoti gali tik parlemento narys. Lyties suvaržymų nėra, bet mažai moterų Airijoje, Islandijoje. Kadencija ilgiausia Prancūzijoje 0 7 m., Suomijoje – 6 m., Graikijoje – 55 m. LR, Bolivijoje – 4 m., Konstitucija paprastai numato pratęsima dar vienai kadencijai. Tačiau būna atvejų kai būna pastovių ilgalaikių pratęsimų.

Vyriausybė – Kolegialus organas, išskirtinis Ministro pirmininko vaidmuo. D. Britanijoje šis vaidmuo yra stipriausias.

Premjero vaidmuo ministrų kabinete: – vadovaujantis asmuo, – pirmininkaujantis asmuo.

Koalicijos

Atvejai: kai 1 partija laimi, kai yra dvipartinė valdymo sistema. Jei daugiapartinė o laimi 1 partija truškinančiai.

Kai laimi kelios partijos: – formuojamas mažumos kabinetas (1 partija formuoja kabinetą) ; – formuoja koalicijas; – formuoja dauguma, – formuoja eekspertai – retai pasitaiko.

RINKIMINĖS SISTEMOS

Konkurenciniai rinkimai – kai yra dvi alternatyvos, kad galėtų rinktis.

Pasaulyje yra šalys, kuriose rinkimai nevyko – Afganistanas, Dramblio kaulo krantas, Vatikanas (Parlamento visai nėra), Saudo Arabijoje, Bachreime – parlamentarai yra skiriami, L. Amerikoje, Afrikoje, Baltarusijoje rinkimai į parlamentą yra laikinai pristabdyti.

Rinkimų sistemos:

1. Mažoritarinė – nugalėtojui atitenka viskas,

2. proporcinė – balsai dalinami proporcingai,

3. Mišri – dalis balsų renkama mažoritariniu, o dalis proporciniu būdu.

Nuo to priklauso rinkimų rezultatai (DUVERGER) dėsnis. 1954 m. suformavo M. Duvergeris, remdamasis pasauliniais pavyzdžiais. Jo pozicija – jei yra mažoritarinė sistema (1 rato), ji veda į dualizmą, sąlygoja dvipartinę sistemą, pvz., balsavo visi, kandidatų daug.

Jei yra du turai – balsuojama du kartus, vietos dalijamos proporciškai, tai dvipartinė sistema. Kai yra proporcinė sistema, yra daromi slenksčiai, reikalingi tam, kad būtų konsoliduota sistema, o ne susiskaldymas (būtų efektyviau).

2 bandymas:

Džiovani Sartari atliko vieno atvejo tyrimą – Italijos partinės sistemas. Pagal ideologijas ir partijų skaičių šalyje.

Pagal partijų skaičių sistemoje jis suklasifikavo į 7 grupes:

Vienpartinė,

Hegemoninė sistema – viena partija turi savo satelitą, bet jo neleidžia į valdžią.

Dominuojanti (pedominuojanti) – daugiapartinė sistema, be pastoviai laimi viena ir ta pati partija, nėra valdančios partijos kaitos.

Dvipartinė sistema.

Ribotas pliuralizmas, 3 -5 partijų.

Ekstremalus pliuralizmas – 6-8 partijos.

Atomizuota sistema – labai daug tarpusavyje nnesusijusių partijų.

Į tipus atsižvelgiama kai kalbama apie daugiau kaip dvi partijas:

– nuosaikus pliuralizmas – partijų skaičius didelis, bet ideologiniai nuotoliai nedideli, t.y maži ideologiniai skirtumai, bipoliarinė konfigūracija.

– poliarizuotas pliuralizmas – partijų skaičius didelis, dideli ideologiniai nuotoliai. Būdinga – antisisteminėms partijoms, norinčioms pakeisti esama egzistuojančia santvarką. Didžiausi ideologiniai atstumai veikia centrifugos principu – partijos prilipusios prie ideologijų kraštų, nėra vidurio nuomonės, nesutariama dėl esminių dalykų. Laimi centras-kairė arba centras – dešinė, būdingas populizmas, nedžentelmeniškas elgesys, norima persivilioti narius.

LR stipraus centro nėra, panašu į polirizuotą populizmą “centrifugos“ principas neveikia, nes darbo partija nėra kairioji, o socialdemokratai turėtų būti kairėje, bet jų programoje tai neatsispindi tik ideologiškai juos galimai laikyti kairiaisiais.

AFRIKOS PARTINĖS SISTEMOS

Pirmas etapas.

1. Nykstant kolonijoms, pereinama prie politinio pliuralizmo, kur daugiapartinės sistemos pareina prie vienpartinių sistemų, Vyksta konkurencija vienos partijos sudėtyje.

2. Vienpartinėse sistemose valdžia kaupiama lyderio rankose, dažniausiai juo būna prezidentas. Tai vyko beveik visose Afrikos šalyse iki 7 dešimtmečio. Botsvanoje ir Gambijoje tai neįvyko.

Antras etapas.

1. daugiapartinės sistemos neprigijo, egzistavo tik konsolidacija, opozicija neišsivysčiusi, lyderiai nesugeba suburti savo pasekėjų, pvz., tie kurie dirba Europoje, žada grįžti į šalį ir suburti šalininkus. Vyksta rinkiminės manipuliacijos, politinės žmogžudystės

2. Dominuojančios partijos laimi didele persvara. Tipas – dominuojanti partinė sistema. Demokratiškiausia Afrikos vvalstybės yra PAR ir Botsvana. PAR dominuoja Afrikos partinis kongresas, jis formuoja vyriausybę ~50%. Botsvana – yra politinių partijų konkurencija, 1965 m. vyko rinkimai. Dominuoja Botsvanos rinkiminė partija, surenkanti 75-91% visų balsų.

Namibija – yra partinė konkurencija, opozicija yra fragmentinė, dominuoja viena partija.

Tanzanija, Zimbabvė – autoritarinės partijos, laimi dominuojanti partija.

Zambija – nuo 1991 m. perėjo iš vienpartinės į daugiapartinę sistemą.

Mali – laimi ta pati partija.

Senegalas – seniau laimėdavo ta pati partija, dabar to nėra.

Egiptas – autoritarinis režimas, dominuoja viena partija, kuri ir laimi rinkimus. Tas pats prezidentas nuo 1981 m.

Mauritanija – stiprus islamo pradas

Angola, Mozambikas – panašu į dvipartinę sistemą, bet yra autoritarizmo bruožų. Po ilgo karo 1994 m. dvi partijos priėjo susitarimą.

Malavis, Mauricijus (problema su etniniu susiskaldymu) – demokratijos salos

Somalis – absoliutus chaosas.

Afrikos kontinente nėra šalių, kuriose uždraustos partijos.

AMERIKOS KONTINENTAS

1. Š. Amerika;

Kanada – parlamentinė valstybė vyrauja liberali ir konservatorių partija. Po 1993 m. parlamente yra penkios partijos.

JAV- prezidentinė valstybė, vyrauja demokratų ir respublikonų partijos..

Meksika – iki 1997 m. dominavo viena institucinė revoliucijos partija, atsiranda stipri opozicija, kurios lyderis 2000 m. laimi postą.

2. C. Amerika (Karybų jūros baseinas);

Jamaika – nuo 3 dešimtmečio dvipartinė sistema.

Trinidadas ir Tobagas – viena partija – nacionalinis liaudies judėjimas.

Kosta Rika – politiniu unitarizmu paremtas

režimas.

Kuba – autokratinis režimas

3. P. Amerika:

Argentina – dažni pilietiniai karai ir perversmai.

AUSTRALIJA IR OKEANIJA

Yra stiprios klasikinės demokratijos. Aplink esančios šalys – Fidži. Papua Naujoji Gvinėja yra nedemokratinės (autoritarinės) .

Australijoje ir N. Zelandijoje iki 9 dešimtmečio buvo dvipartinė dvipoliarinė partinė sistema.

N. Zelandijoje kuriama daugia partinė sistema. 1994 m. rinkimai mišri proporcinė sistema, dvipartinė sistema žlunga.

AZIJOS PARTINĖS SISTEMOS

Panašumai su Afrikos partine sistema – jauna demokratija, įvairūs režimai, kuriuose nėra jokios demokratijos.

Azijoje laikomos demokratinėmis Japonija, Indija, P. Korėja, Taivanis ir Izraelis.

Japonija – ddemokratija neatsirado savaime ji prievarta primesta po II pasaulinio karo

Indija – demokratija yra kolonijinis palikimas, vis dar demokratinė tačiau dažnos užsakomosios politinės žmogžudystės.

Izraelis – suneštinė demokratija, atnešta iš tų demokratinių šalių, iš kurių atvyko žydai, daug partijų, didelis susiskaldymas.

šalys, sent kolonistams buvo demokratinės, tačiau jiems pasitraukus demokratija žlunga. Taip buvo ir su Pakistanu.

Tai galima pateisinti tuo, kadangi kultūra yra atspari demokratinei valdymo formai. Režimų įvairovė.

Demokratiniai pokyčiai vyksta labai lėtai.

Buvusios TSRS Azijos respublikos – nuo silpno autoritarizmo iki sultanizmo.

Filipinai – nekonsoliduota ddemokratija.

Mongolija – dabartiniai pokyčiai yra demokratiniai.

Skiriamos trys pagrindinės politinės sistemos rūšys:

1. partinė sistema su dominuojančia partija – viena partija pastoviai laimi rinkimus. Malaizija – dominuoja susivienijusi malajų partija nuo 1946 m. 70-80% balsų lai, rinkimus, opozicija – islamiškos musulmoniškos ggrupuotės.

Singapūras, Nepalas, Taivanis. 2. dvipartinė sistema, kurioje dominuoja dvi partijos, kurios pastoviai keičiasi – viena opozicinė kita valdančioji ir atvirkščiai. Dviejų takelių sistema. Izraelis, Šri Lanka, Bangladešas. Vyksta konkurencija tarp dviejų grupuočių. Izraelyje yra daug partijų, aukštas poliarizacijos lygis (skiriasi ideologinis pagrindas)stiprus visuomenės susiskirstymas į klases, kultūrinių pagrindu. Daug partijų, tačiau pastoviai konkuruoja dvi politinės partijos, kitos tik papildo formuojant kabinetus. Kairėje darbo partija, dešinėje konservatyvi Likut. Mongolija – priskiriama prie demokratinių. Pirmi laisvi parlamentiniai rinkimai vyko 1990 m. laimėjo Mongolijos revoliucinė darbo partija, kadangi partija buvo nusiteikusi proreformiškai (patys iš savęs norėjo reformuoti valstybę , pravesti ekonomikos reformą). Partija dominuoja iki 1993 m. 1990 m. komunistų išrinktas prezidentas pradeda remti opoziciją. 1996 m. rinkimus laimi dvi opozicinės partijos ž ssocialdemokratai ir demokratai, komunistai lieka be valdžios.

3. daugiapartinė sistema, kurioje valdo koalicinis kabinėtas.

Daug partijų, niekada nebūna taip, kad laimi viena partija, vyksta daugiapartinė konkurencija. Indija, Japonija, Turkija.

Indija – buvusi Britų kolonija, demokratija įtvirtinta kolonistų. 1986 m. dominuoja Indijos nacionalinis kongresas. Praradus lyderę, prarandamas populiarumas. Daug partijų pradeda kovą dėl valdžios.

Japonija – panašu į Indiją. Daugiau kaip 10 metų dominuojanti liaudies demokratinė partija, prarado pasitikėjimą, dabar – kabinetinė koalicija. Turkija – labai daug ideologiškai skirtingų partijų. Buvo dažni režimų pasikeitimai, pasitaikydavo kkarinių perversmų, žmogaus teisių pažeidimų. Kinija – liberali ekonomiškai bet ne politiškai.

Arabų pusiasalyje demokratijos nėra- sultanizmas (Kuveitas, Omanas, Saudo Arabija).

Iranas – religinė valstybė, kurioje religija aukščiau valstybės. Afganistanas – pereinamasis laikotarpis, nieko nėra aiškaus.

EUROPA

Skiriama į du regionus:

1. Konsoliduotos demokratijos šalys (senos demokratijos tradicijos).

Stabili demokratija – D. Britanija. Malta – dvipartinė sistema. Malta yra geriausias klasikinis dvipartinės sistemos pavyzdys, susiformavęs nuo 1947 m. viena partija valdžioje, kita – opozicijoje1950-1955 m. buvo koalicinė vyriausybė.

D. Britanijoje atsiranda kelios mažesnės partijos jos reprezentuoja geografiškai sutelktus regionus. Išlieka dvi pagrindinės partijos leiboristų ir konservatorių. Seniau šios partijos reprezentuodavo skirtinus gyventojų, socialinius sluoksnius. Dabar šis skirtumas mažėja – nėra tokio ryškaus atskyrimo priklausomai nuo socialinio statuso.

2. Kraštai, kurie grįžo prie demokratijos 8-o deš gale.

Vakarų Europoje skirstomi tokie partiniai modeliai:

– Beneliukso modelis. Tripoliarinis partinis pasiskirstymas. Kairėje socialdemokratai, centre – centras kairė, dešinėje – liberalai.

Būdinga – fragmentacija, koalicija, tripoliarinė ideologija. Atstumas tarp šių ideologijų pastoviai mažėja, galimas bendradarbiavimas. Be Beneliukso šalių priklauso Austrija ir iš dalie Airija ir Vokietija.

– Viduržemio jūros modelis. Ispanija, Graikija, Portugalija, Prancūzija, iš dalies Italija – vyrauja bipoliariškumas – dvi ideologijos, stipri kairė ir dešinė, nėra centro pozicijos.

– Skandinavijos modelis – artimas Viduržiemio jūros modeliui, dominuoja du poliai. Šiam modeliui būdinga stipri kairė –– socialdemokratai, Egzistuoja konservatorių partija. Yra partijų centre – jos pritraukiamos kurios nors iš partijų, siekiant daugumos, sudaromos koalicijos.

Pagrindinis skirtumas požiūris į socialinę ekonominę poziciją.

V. Europai būdinga:

– vis mažesnę svarbą turi vieną konkreti partija, partijos keičiasi, nedominuoja viena partija.

– Mažėja seniau populiarių partijų palaikymas.

– atsiranda naujos partijos, mažėja ideologinis nuotolis tarp partijų.

– atsirado koalicijos.

2. grįžo prie demokratijos 9 dešimtmečio pabaigoje.

Vakarų rytų Europai būdinga;

– didelė politinė įvairovė, partinės sistemos nėra stabilios, vyksta transformacija.

– dažniau vyksta skilimai partijose, o ne susiliejimai.

– lyderių partijos.

– partijos, išskyrus komunistų, silpnos struktūriškai.

– interesų grupės nėra lojalios partijoms, jos tikisi sau naudos, be to, jos nėra stiprios.

Bandoma rūšiuoti partines sistemas:

– du rinkiminiai blokai – reformuoti komunistai opozicinės grupės.

– daug programinių blokų – įvairūs konkurenciniai blokai (dabar Lietuva, Latvija, Estija ir Slovakija).

POLITINIS ELITAS

Elitas – socialiniuose moksluose kaip terminas pradėtas naudoti apie 1930 m . Šis terminas dažnai naudojamas kaip termino lyderis sinonimas. Vilfredas Pareto ir Gaetano Masco savo elito teorija sukūrė kaip atsvarą K. Markso teorijai, kad kiekviena visuomenė yra padalinta mažiausiai į dvi kategorijas, skiriamas pagal jų santykį su gamybos priemonių nuosavybę – vieni – valdantieji, kiti išnaudojamieji. V. Paretas ir G Mosco dirbo atskirai – norėjo sukurti stratifikacinę sistemą. Egzistuoja mažumos, kurias valdo dauguma.

V. PPareto – elito susidarymo priežastis lemia objektyviai egzistuojantys individų sugebėjimų skirtumai. Yra žmonių, kurie turi neeilinių sugebėjimų, bet jų yra nedaug – tai visuomenės elitas, be to, tik mažumos mažuma yra valdantys elitas, kuris vadovauja tvarkant visuomenės politinius reikalus.

Pagal G. Masco yra dvi klasės – valdančioji mažuma ir valdomoji dauguma savo noru arba pasitelkiant prievartą materialiai aprūpina mažumą. Politinį valdymą vykdo politinė mažuma – politinė klasė, kurios pagrindinė susidarymo sąlyga yra tam tikrų individų bruožai ir sugebėjimai.

Roberto Michelsas tyrė valdžios pasiskirstymą organizacijose – Lyderių mažuma ir narių dauguma. Kuo didesnė organizacija, tuo stipresnės oligarchijos tendencijos. Daugėjant organizacijoje narių, sunku priimti bendrus sprendimus, todėl deleguojami įgaliojimai nedidelei vadovaujančiai grupei. Lyderiai įgyja ir patirties, kuri užtikrina pareigų pereinamumą, o narių apatija paverčia juos nepajudinamais.

Šiuolaikinė (pliuralistinė) teorija remiasi teiginiu, kad elitas – grupė žmonių, užimančių įtakingus postus valdymo institucijose ir dėl to galintys daryti pastovią rimtą įtaką nacionaliniams politiniams sprendimams.

Elito konfigūracija.

Elito struktūrų teorija – elito struktūros tiriamos priėmus du aspektus;

1. elito struktūrų integracija – formalūs ir neformalūs komunikaciniai tinklai kiek tarpusavyje bendrauja.

2. vertybinis susitarimas – susitarimas su elitu dėl taisyklių, pagal kurias vyksta politiniai žaidimai ir valdžios legitimumas.

Elito struktūros pagal du rodiklius:

1. susiskaldęs nevieningas elitas, žema struktūrinė integracija ir vertybinis susitarimas (konsensusas).

2. konsensuso pagrindu susivienijęs elitas – aukšta struktūrinė integracija (bendradarbiavimas) ir vertybinis susitarimas (aukštos vertybinės taisyklės).

3. ideologiškai vieningas elitas – labai stipri struktūrinė integracija, viskas labai centralizuota (būdinga TSRS, Hitlerinei Vokietijai).

Rytų Europos elito bruožai: – vieningas elitas, – didžiojoje dalyje šalių laikomasi demokratijos principų.

– Balkanų šalyse – būdinga super radikaliai nusiteikusių nacionalistų atėjimas.

Bendrai, elitas – laikomas svarbiu veiksniu šaliai demokratizuojanti.

POLITINĖ KULTŪRA

Kiekviena visuomenė perteikia savo norų ir vertybių sistemą žmonėms, o individai savo ruožtu suformuoja skirtingus idealus, kaip politikos sistemą, tturėtų Veikti, ką vyriausybė turėtų daryti jų labui ir t.t.

Idealų, vertybių ir požiūrių apie politikę sistemą visuma sudaro nacionalinę politinę kultūrą.

Politinę kultūrą įtakoja:

Religija, Tradicijos, Istorija,Valdymo tipai, Visuomenės socialinė struktūra.

Politinei kultūrai priskiriama:

1. žinios apie politiką, faktų žinojimas ir domėjimais jais. 2. įvairių politinių reiškinių vertinimas, svarstymas kaip įgyvendinama valdžia. 3. emocinė politinių reiškinių pusė. 4. politinio elgesio normų pripažinimas.

S. Verba ir G. Almond 1963 m. JAV. Vokietijoje. Italijoje. D. Britanijoje Ir Meksikoje atliko politikos kultūros tyrimus. Individų elgesį susiejo su politinės ssistemos visuma. Išskyrė idealius politinės kultūros tipus:

1. parapijinės politinės kultūros tipas – nėra dominuojančios politinės sistemos. Domimasi šeimos, bažnyčios ir darbo reikalais.

2. Pavaldinio politinės kultūros tipas – labai stipriai orientuota į politinę sistemą, neturi supratimo apie valdžios institucijas, silpna oorientacija į dalyvavimą, šioje sistemoje individai jaučiasi piliečiais, pasyviai domisi politika, linkę remti ir paklusti autoritetui, laukia kol kas nors už juos nuspręs.

3. Dalyvio politinės kultūros tipas – piliečiai domisi ką gali duoti sistema, bet domisi ir tuo ką jie patys gali duoti sistemai.

Hipotezė – demokratija yra stabiliausia tose šalyse, kur Pagrindinis elementas dalyvavimo tipas sumišęs su pavaldumo ir parapijiniu pk elementais. Politinė kultūra lemia sistemos stabilumą. Politinės kultūros pobūdis sudaro prielaidas politiniam režimui stiprėti arba silnėti.

RINKIMINIS ELGESYS

Kodėl Žmonės eina arba neina balsuoti? Kodėl balsuoja už vieną ar kita partiją?

1903 m. tyrimas.

Rinkiminis elgesys priklauso nuo geografijos. Geografinis išsidėstymas lemia pasirinkimą priklausomai nuo religijos ir kt. Po II pasaulinio karo intensyviau pradedamas tirti rinkiminis pasirinkimas

I. JAV – sociologinis modelis, KKolumbijos universitetas, Lazerspai atliko tyrimus Ohajo valstijoje – rinkėjai eina balsuoti ir jų pasirinkimą nulemia; socialinė klasė, religija, gyvenamoji vieta. Balsuojant visai neatsižvelgiama į rinkiminę kompaniją. Darbininkai rėmė socialdemokratus, kaimo gyventojai, protestantai – respublikonus.

Išvada – socialinės charakteristikos apibrėžia pasirinkimą.

II. Psichologinis modelis kaip atsvara socialiniam modeliui. Mičigano universitetas, Kembes – aiškino, kad yra individualus apsisprendimas. Išvada – rinkiminį pasirinkimą lemia rinkiminė identifikacija susiformavusi vaikystėje socializacijos metu, jis yra perduodamas tėvų vaikams – už ką balsavo tėvai, už tą balsuos ir vaikai.

III. PParemtas racionalaus pasirinkimo teorija. Aukštinamas žmogaus racionalus protas – žmogus racionali būtybė, prieš darant kokį veiksmą apsisprendžia kas jam naudinga ir į tai investuoja naudos siekimas (utilitariškas bruožas). Dėmesys į pasiūlą – ką politikai siūlo ir menkai žiūrima į tai, ko nori rinkėjai.

Kito šių teorijų populiarumas iki 1960 m. dominavo psichologinis modelis, dabar dominuoja racionalaus pasirinkimo modelis.

Pats dalyvavimas rinkimuose priklauso nuo rinkimo taisyklių. Lietuvoje sparčiai auga žmonių skaičius, kurie ir teigiamai vertina komunistinę sistemą.

CENTRAS IR PERIFERIJA

Stain Rokan teorija – vieno atvejo teorija (Norvegija)

Žiūrima kaip atrodo teritorija Etapai:

1) išskiriami centrai – vietos, kur yra priimami pagrindiniai sprendimai,

2)išskiriamos vietovės (arenos, kurios yra kontroliuojamos šių centrų – periferijų).

3)Priklausomai nuo sprendimų priimamų centre – kokie vyksta mainai tarp centro ir periferijos, gali būti transporto, komunikaciniai ekonominiai socialiniai ir kt. mainai.

Ši teorija – teritorinis požiūris į politiką.

Svarbu – teritorijai, kur yra centras ir periferija, būdingas geografinis vientisumas, gyvenanti žmonių grupė tarpusavyje kažkuo susiję ir t.t.

Nagrinėjant teritoriją, svarbu žinoti, kas kontroliuoja tam tikrus išteklius:

1.Prekes – paslaugas,

2.Žinias – informaciją,

3.Personalą.

Ir kaip kontroliuojama:

1.Ekonominiai – įmonių būstinės, bankai, maklerių kontoros ir t.t. ,

2.Kultūriniai – universitetai, akademijos, teatrai, bažnyčios ir t.t.

3.Kariniai-administraciniai – ministerijos, teismai, parlamentai ir t.t.

Pagal tai, kur yra sutelkti valdžios žmonės, skirstomos tokios2 tipų struktūros:

Jei ekonominiai, kultūriniai, iir kariniai- administraciniai centrai yra susikoncentravę vienoje vietoje, tai tokia struktūra vadinama monocefalinė struktūra.

Jei šie centrai išskaidyti skirtingose vietose – policefalinė struktūra.

Svarbu – dažniausiai skiriamam politines sistemas padalinti į tam tikrus regionus:

– vienetai – valstybės , kur galima išskirti regionus homogeniškus pagal pajamas,

– regionus skirstomi administraciniu suskirstymu.

– regionai kaip jie priklauso nuo centro.

Periferija priklausoma nuo Centro. Neturi arba labai mažai priklauso pačiai valdyti savo reikalus. Periferijai būdinga:

1. priklausomybė nuo centro; 2. kitoniškumas, 3. nuotolis.

Šis tyrimas atliktas Norvegijoje, po to perkeltas pasauliniu mastu. Wallershtain atliko centro ir periferijos santykį globaliniu mastu. Tyrimo eigoje buvo prieita išvados, kad yra:

1.Dominuojantys centrai – išsivystę vakarai, priklausomi nuo resursų atvežamų iš kitur.

2.Pusiau (semi) periferijos – iš jų centrai traukiasi (Italija, Vakarų Prancūzija, Ispanija)

3.Periferijos – iš jų gabenamos žaliavos, pigi darbo jėga.

4.Išorės zonos – šalys, kurios nedalyvavo šiame globaliniame žaidime (Rusija, Japonija)