trumpas politikos mokslu paskaitu konspektas

POLITINĖS IDEOLOGIJOS

Trumpi paskaitų konspektai

II-ji tema Politinės ideologijos samprata ir vaidmuo politiniame procese. Ideologijos sąvoka socialiniuose moksluose yra labai dažnai vartojama, tačiau pateikti vienareikšmį jos apibrėžimą yra neįmanoma. Reikalas tas, kad ideologijos samprata yra labai daugiareikšmė, o ideologijos aiškinimų skalė labai plati (Šios problemos aptartos pirmojoje paskaitoje)

Paprasčiausiai ideologiją galima paaiškinti kaip pasaulėžiūrą. Toks aiškinimas reikštų, kad ideologija yra vienoks ar kitoks įsitikinimų ir vertybių modelis. Klausimas kiek vienas ar kitas modelis yra “teisingas” šiuo atveju nekeliamas, o iš čia logiškai sseka, kad kokia nors teorija, kuri siekia atskleisti kaip toks modelis susidaro, iš kur jis kyla, yra nereikalinga. Politinio gyvenimo analizė rodo, kad toks ideologijos supratimas yra nepakankamas. Suvokiant ideologiją kaip pasaulėžiūrą neįmanoma atskleisti jos dvasinio politinio konsoliduojančio vaidmens ir parodyti jos istorinio kitimo, todėl prieš pradedant aiškintis konkrečias politines ideologijas tenka apsistoti prie pačios politinės ideologijos sampratos.

Politinė ideologija, kaip ir pasaulėžiūra, yra vertybių ir įsitikinimų sistema, tačiau ją akceptuoja ir išreiškia socialinės grupės laikydamos, kad būtent ši sistema yra rrealybė ir tiesa. Sistemos komponentai formuoja nuostatas įvairių visuomeninių institucijų ir visuomenėje vykstančių procesų atžvilgiu. Politinė ideologija suformuoja savo pasekėjams pasaulio vaizdą, parodo kokia realybė yra ir kokia ji turėtų būti. Tokiu būdu politinė ideologija “supaprastina” labai sudėtingą ir komplikuotą ppasaulį, pateikia paprastą ir aiškią jo schemą. Įvairios politinės ideologijos konstruoja skirtingą pasaulio schemą – vienokia ji yra liberalizmo, o kitokia fašizmo ideologijoje. Būtina suvokti ir tai, kad sudėtinga socialinė tikrovė verčia ideologijas keistis nors pagrindinės jų nuostatos išlieka stabilios.

Politinė ideologija ne tik suformuoja bendrą pasaulio vaizdą ir tas vertybes, kurios yra politinės veiklos pagrindas; ji nurodo priemones toms vertybėms realizuoti, duoda bendras veiklos direktyvas. Todėl politinė ideologija gali būti suvokiama ne tik kaip teorija, bet ir kaip veiklos būdas.Politinė ideologija nurodo, kokie santykiai tarp visuomenės narių yra patys geriausi, o taip pat ir vienintelį galimą ekonominių ir politinių problemų sprendimo būdą.

Visuomenės raidoje politinė ideologija gali reikštis ir kaip skatinančių veikti simbolių visuma. Tam tikrais istoriniais laikotarpiais tautinės, patriotinės ar ddemokratinės idėjos paskatina dideles žmonių mases aktyviai politiškai veikti.

Politinė ideologija yra ir tas teorinis pasaulėžiūrinis pagrindas, kuris sujungia jos pasekėjus į vienas ar kitas politines partijas.

Ideologija ir šiuolaikinis politinis procesas. Ideologijos ir politikos “jungimasis” yra labi senas reiškinys. Tačiau politinės ideologijos, kaip mes jas šiandien suprantame, išsiplėtojo XIX a. susiformavus politinėms partijoms, apeliuojančioms į mases ir ideologija tapo jų politinės kovos užnugariu. Ja buvo galima pagrįsti ir pateisinti įvairias politines akcijas. Šis politikos ir ideologijos santykis išliko apie 100 metų.

XX aa. 6 deš. Vakaruose kilo diskusija apie “ ideologijos pabaigą”. Ją paskatino pati politinio gyvenimo tikrovė. Fašizmo ir komunizmo siaubas parodė, kad ideologiškai pagrįsti visuomenės pertvarkymo projektai yra tiesiog pavojingi. Tai negalėjo nesukelti abejonių ideologijos reikšmingumu politiniame gyvenime. Kita ideologijos pabaigos svarstymų priežastis buvo ta, kad pokario metais visi demokratinio politinio proceso dalyviai pasiekė ideologinį konsensusą. Nepaisant kasdieninio politinio gyvenimo nesutarimų niekas nesiekė paneigti tokio dalyko kaip mišrios ekonomikos, gerovės valstybės ir individo laisvių dermė.

Ideologijos nykimo šalininkų pozicijas susilpnino augantis feminisčių, studentų ir antikarinis judėjimai. Revoliucinę šių judėjimų potenciją labai atkakliai gynė naujieji kairieji. Taip gimė pačios naujausios XX a. ideologijos feminizmas ir ekologizmas.

Antroji diskusijų apie ideologijos pabaigą banga prasidėjo žlugus komunizmo sistemai. 1989 m. JAV žurnale”The National Interest” Nr. 16 psl. 3-18 buvo išspausdintas amerikiečių politologo Francis Fukuyama esse “The End of History?” 1992m. šiame darbe išdėstytas mintis Fukuyama išplėtojo knygoje “The End of History and the Last Man. London:Hamilton. Jų esmė ta, kad komunizmo sistemos žlugimas pats savaime įrodo, kad vienintelė universali ideologija yra liberalioji demokratija. Tik ja pagrįstoje politinėje asociacijoje individas iš tiesų yra laisvas.Komunizmo žlugimas Rytų Europoje rodo, kad žmonijos istorija “juda” liberaliosios demokratijos link. Istorijos pabaiga, autoriaus teigimu reiškia liberaliosios demokratijos, kaip vienintelės ideologijos pergalę, oo tai savaime yra ideologijos pabaiga aplamai.

Šie teiginiai sukėlė plačią diskusiją. Daug autorių svarstė Fukuyama idėjas, pritarė joms arba prieštaravo, ieškojo argumentacijos trūkumų, kėlė savas idėjas. Tačiau didžiausią nepasitikėjimą liberaliosios demokratijos pergale pagimdė nacionalizmo proveržis Rytų ir Vidurio Europoje. Pačios drastiškiausios jo formos išryškėjo Jugoslavijos krizės metu. Teko padaryti išvadą, kad ideologiniai konfliktai kyla nuolat, jie supa mus kasdien likdami pastovia politinio gyvenimo dalimi. Politinį pasaulį kurio dalimi mes esame galima greičiau suprasti tik žinant įvairių politinių ideologijų esmę ir jų tarpusavio diskursą.

Kitas politikos ir ideologijos sąjungos aspektas yra jų pusiausvyra kasdienėje politinėje praktikoje. Kasdienė, viešuosius interesus išreiškianti politika yra savarankiška ir mažai priklausanti nuo ideologijos. Valstybės parlamento priimami įstatymai negali būti pagrįsti viena ar kita ideologija. Užsienio politikoje, valstybės saugumo klausimuose ir daugelyje kitų sferų politiniai sprendimai yra pragmatiniai ir tiesiogiai nesiejami su kokia nors ideologija.Tai galima pasakyti apie labai konkrečias rinkimines partijų ar atskirų kandidatų programas. “Tikratikių” nuostata visus reiškinius interpretuoti ir į visus klausimus atsakinėti remiantis sava ideologija yra būdinga ekstremistinėms politinėms grupėms. Tokia perdėtai ideologizuota kasdieninė praktinė politika yra pragaištinga. O jeigu ideologijos reikalavimai išreiškiami valstybės įstatymuose, formuojasi totalitarinė politinė sistema.

Išvados

1. Ideologija politikoje yra intelektualinis ir teorinis veiksmų pagrindas. Ji išaiškina veikiančioms politikoje jėgoms bendrą pasaulio vvaizdą ir tas vertybes, kurios yra veiklos pagrindas. Ji taip pat pateikia bendras veiklos direktyvas.

2. Ideologija yra faktorius jungiantis politinį judėjimą.

3. Ideologija gali būti ir emocinių simbolių visuma, kuri intensyvina individų ir grupių veiksmus. Nacionalinės, patriotinės, demokratinės idėjos paskatina veikti dideles žmonių mases.

4. Ideologija yra svarbi politinių veiksmų sudėtinė dalis. Ideologinės veiklos sfera gali būti viena iš politinės veiklos formų.

5. Ideologija yra susijusi su politiniu procesu. Ji pati yra politinio proceso dalis.

6. Kasdieniniai praktiniai politiniai sprendimai yra daugiau pragmatinio, o ne ideologinio pobūdžio.