valdžia

KOLPINGO KOLEGIJA

TEISĖS SPECIALYBĖ

VALDŽIA

Politologijos referatas

2002-11-30

Kaunas, 2002

II

TURINYS

Įvadas 3

Valdžios šaltiniai 4

Akivaizdi ir neakivaizdi valdžia 5

Valdžia pagal politologą J. Viatrą 6

Valdžios samprata 8

Valdžia ir valdžios santykiai 11

Vykdomoji valdžia 16

Teisminė valdžia 17

Išvados 18

Literatūra 19

III

ĮVADAS

Bendras žmonių gyvenimas turi būti organizuojamas, reguliuojamas ir

tvarkomas. To reikia, nes žmonėms tenka spręsti ne tik asmenines problemas,

bet ir bendras problemas, tvarkyti viešuosius reikalus. Dėl savo

individualių reikalų kiekvienas asmuo sprendžia pats, bendriems reikalams

tvarkyti reikalingas bendras visų grupės žmonių sutarimas ir organizuotas

veikimas. OO taip nėra lengvai pasiekiama. Neretai ir vienam asmeniui sunku

priimti sprendimą, o ką jam kalbėti apie žmonių grupę.

Pagrindinė problema, su kuria susiduria žmonių grupės, kai joms

reikia priimti sprendimus, yra nuomonių įvairovė. Žinoma, visiems

labiausiai pageidautinas sprendimas būtų tas, kuris atitiktų visas

nuomones, bet tikrovėje taip niekada nebūna. Todėl žmonių grupė kaip visuma

gali priimti bendrą sprendimą ir garantuoti kad jis būtų įgyvendintas, tik

tuo atveju, jei visi žmonės, patinka jiems siūlomas sprendimas ar ne, galų

gale jam pritaria. Taigi iš to aišku, kad bendrą sprendimą turi diktuoti

grupės lyderis (tai vienas iš grupės narių), išsiskiriantis iš kitų tuo,

kad imasi ir gali vadovauti visai grupei. Kitaip sakant, žmogus tampa

lyderiu tada, kai sugeba įtikinti kitus taip, kad šie apsisprendžia jam

paklusti. Tarp lyderio ir kitų grupės narių susidaro santykiai, kurie

vadinami Valdžia. Valdžia – ypatingas žmonių tarpusavio santykis, kada

vienas žmogus paklūsta kito žmogaus valiai. Kitaip dar valdžią galima

vadinti sugebėjimą primesti ir vykdyti savo valią, t.y. paveikti žmones

taip, kad jie elgtusi kaip norima, kaip naudinga.

Manau, kad tema apie valdžią yra aktuali kiekvienam žmogui. Nes

kiekvieną savo gyvenimo dieną, kad ir kur bebūtų žmogus visada susiduria su

valdžia, nes valdžia nuolatos reguliuoja mūsų gyvenimą, nustato tai ką

nevalia žmogui daryti, kontroliuoja gyvenimą įstatymais ir t.t.

Daugiausia literatūros apie valdžią galima rasti politologijos

knygose, bei teisės mokslo šaltiniuose, taip pat apie valdžią kasdien rašo

mūsų dienraščiai ir kalba radijas bei televizija.

IV

VALDŽIOS ŠALTINIAI

Praktiškai politinė valdžia yra suvokiama 3 būdais:

1. Kaip galimybė pasiekti kolektyvinius tikslus (tvarką, teisę

ir gerovę).

2. Kaip galia ir būdas įįgyvendinti kieno nors valią net esant

opozicijai.

3. Kaip poveikis individams, kuris gali būti ir prieš jų

interesus.

Norint pasiekti, kad vienas asmuo pradėtų vykdyti kito asmens valią,

galima tik disponuojant tam tikromis priemonėmis – valdžios šaltiniais.

Taigi valdžios šaltiniai gali būti labai įvairūs:

1. Fizinė prievarta, panaudojant jėgą ar grąsinant ją

panaudoti. Fizinė prievarta būna galima, t.y. legali (naudojama valstybės

organų – kariuomenės, policijos) ar negalima, t.y. nelegali (banditizmas,

terorizmas ir pan.)

2. Žmogaus ar žmonių nuosavybė; šis valdžios šaltinis kartu su

fizine prievarta buvo labai paplitęs vergovinėje, o iš dalies

feodalinėjė santvarkoje.

3. Daiktų, gyvybiškai būtinų kitiems žmonėms (privati

nuosavybė), pabrėžiant, kad daiktai gali būti tiek naudojimo

reikmenys, tiek ir gamybos priemonės.

4. Organizacinė hierarhija, kuri yra būdinga tiek valstybinėms

organizacijoms, tiek ir visuomeniniams judėjimams; čia aukštesniųjų

valdžios pakopų.

5. Asmens kvalifikacija arba tikrasis autoritetas, būdingi

gydytojams, advokatams, menininkams, taip pat kai kuriems politikams.

6. Jausmai (simpatijos, draugystės, meilė), būdingi šeimų ir kai

kurių kitų mažų socialinių grupių santykiams.

V

AKIVAIZDI IR NEAKIVAIZDI VALDŽIA

Sąligiškai visus valdžios pasireiškimus galima suskirstyti į 2

grupes – akivaizdžią valdžią ir neakivaizdžią valdžią.

Lengvai pastebima ir fiksuojama yra tik akivaizdi valdžia.

Pavyzdžiui, policininko eismo reguliuotojo gestai, nukreipiantys transporto

srautus, teismo nuosprendis nusikalteliui arba 1939m. Lietuvai pateikta

Vokietijos reikalavimas atiduoti Klaipėdos kraštą. Akivaizdžios valdžios

atveju lengva nustatyti ir įsakančiojo valdžios šaltinį, ir paklūstančiojo

motyvus nesipriešinti. Pagaliau yra ir suformuluotas įsakymas, kas turi

būti padaryta.

Neakivaizdi valdžia, priešingai, nėra lydima aiškiai suformuluoto

įsakymo. Taip pat sunku nustatyti tiek valdžios šaltinį, tiek paklusimo

motyvus. Daug neakivaizdžios valdžios pavyzdžių galime rasti šeimos

gyvenime. Pavyzdžiui, dukra jaučia pareigą paskambinti tėčiui ar mamai,

jeigu ketina kur nors užtrukti ilgam ir negrįšti į namus įprastu laiku. Ji

tai daro ne todėl, kad tėvai griežtai prisakė, o todėl, kad puikiai

supranta savo tėvus ir nenori, kad jie be rreikalo jaudintūsi. Kaip matome,

tėvų valdžia dukrai yra neakivaizdi. Nėra nei aiškiai suformuluoto įsakymo,

nei aiškaus valdžios šaltinio ir pagaliau aiškių motyvų, kurie verčia dukrą

elgtis būtent taip. Tačiau kad ir kaip ten būtų, valdžios santykis tarp

tėvų ir dukros atsiranda: ji paklūsta savo tėvų pageidavimui.

VI

VALDŽIA PAGAL POLITOLOGĄ J. VIATRĄ

Piliečiai nevienodai vertina valdžią: vieni stengiasi į ją patekti,

kiti vengia to, dar kiti užima visai neutralią poziciją. Kaip teigia lenkų

politologas J. Viatras, kad tinkamai ir teisingai įvertintume asmenybės

politinį aktyvumą, reikia atsižvelgti į šias aplinkybes:

a) dalyvavimą politiniame gyvenime;

b) domėjimąsi politika;

c) politinio gyvenimo faktų žinojimą.

Taigi, pagal šiuos kriterijus išskiriami šie tipai:

1. AKTYVISTAI, kurie mano, kad dalyvavimas valdžioje yra teigiamas

socialinis reiškinys. Jie paprastai stengiasi patekti į valdžią,o patekę į

ją, stengiasi išsilaikyti, jie nuolat domisi politika, tačiau politikos

žinojimas ir išmanymas dažnai priklauso nuo asmens išsilavinimo ir nuo to,

ar toje visuomenėje yra pakankamai kvalifikuotos informacijos apie

svarbiausius politinius ir socialinius įvykius.

2. ŽINOVAI STEBĖTOJAI. Jie domisi politika, gerai nusimano apie

įvykius, tačiau politiniame gyvenime stengiasi nedalyvauti, prireikus šie

žmonės gali tapti netgi politiniais lyderiais, tačiau vos suradę tinkamą

progą, stengiasi pasitraukti iš aktyvios politinės veiklos. Daug tokių

žmonių būna tarp rašytojų, žurnalistų, mokslininkų ir kitų žmonių.

3. ŽINOVAI KRITIKAI. Jų požiūris į valdžią ir į politiką yra

neigiamas. YYra manoma, kad šie žmonės gerai žino politinį gyvenimą, nes jį

nuolat kritikuoja.

4. PASYVŪS PILIEČIAI. Šie piliečiai labai mažai domisi politiniu

gyvenimu, vengia dalyvauti valdymo procese ir apskritai mano, kad ne tai

yra svarbiausia gyvenime. Tokių žmonių yra didelė dauguma, jie dažnai gerai

žino politinio gyvenimo pagrindinius faktus.

Dauguma politinių aktyvistų vadovaujasi asmeniniais motyvais.

Metodiniu požiūriu, J. Viatro nuomone, išskiriamos 3 asmenų grupės.

VII

1. Asmenys, kuriems valdžia yra tam tikras žaidimas. Politikos

„lošėjas“ pripažįsta, kad valdžia yra vertinga savaime, teikia didelį

malonumą ir pasitenkinimą, kuo stipresni varžovai, kuo aukštesnio posto

siekiama, tuo įdomesnis žaidimas. Šio tipo veikėjai nesidomi nei

ideologijomis, nei programomis, nes idėjiniai įsitikinimai trukdo „lošti“,

tai reiškia – kovoti dėl valdžios ar jos išlaikymo. Manoma, kad tokių

politikų yra nedaug ir kad tokia motyvacija yra nepagrindinė.

2. Asmenys, kuriems valdžia yra viešpatavimo galimybė. Tokių žmonių

yra kur kas daugiau – tai vadinamosios autoritarinės asmenybės. Šio tipo

asmenybės jaučia malonumą, priversdamos kitus paklusti. Autoritarinėms

asmenybėms būdinga mąstysena: a) egzistuoja žmonės, kurie turi valdžią ir,

kurie neturi valdžios: pirmieji kelia pagarbą, o antrieji – panieką; b)

reikia nuolat maištauti prieš silpną valdžią ir visiškai paklusti stipriai

valdžiai; c) netinka pripažinti žmonių lygybės XX a. Buvo daug tokių

asmenybių – A. Hitleris, B. Husolinas, J. Stalinas ir kt.

3. Asmenys, kuriems valdžia yra turto, šlovės ir kitų

gėrybių

šaltinis. Galbūt dauguma politikų ir yra tokie.

VIII

VALDŽIOS SAMPRATA

Plačiąja prasme valdžia suprantama, kaip galimybė ir sugebėjimas

veikti žmonių, socialinių grupių, klasių veiklą ir elgesį ekonominiais,

ideologiniais ir organizaciniais teisiniais mechanizmais. Valdžia gali

remtis autoritetu, tradicijomis, prievarta. Valdžios sąvokos traktavimas

yra labai platus (ekonominė, politinė, valstybinė, šeimos valdžia), nes

apibūdina įvairius santykius.

Politinės valdžios objektas – politiniai santykiai. Valdžią

įgyvendina per politinius žmonės profesionalai. Valdžios pagalba sudaromi

vadovavimo, viešpatavimo ir priklausomybės santykiai.

Politinės valdžios esmę sudaro visuomenės klasės, socialinės grupės,

valdančio elito, individo sugebėjimas įgyvendinti savo valią, kurią

objektyviai sąlygoja klasės, grupės, elito, individo poreikiai bei

interesai. Svarbiausios politinės valdžios vykdymo priemonės yra politika,

administraciniai – teisiniai aktai, teisės normos.

Politinio gyvenimo sudėtingumas leidžia pasireikšti daugeliu valdžios

sampratų. Valdžios apibrėžimai gali būti:

1. BIHEVIORISTINIS – valdžia yra elgesio pakeitimo galimybė.

2. TEOLOGINIS – valdžia yra konkrečių rezultatų pasiekimas.

3. INSTRUMENTINIS – valdžia – tai galimybė panaudoti prievartą.

4. STRUKTŪRINIS – valdžia – tai ryšių tarp valdančiųjų ir valdomųjų

nustatymas.

5. KONFLIKTINIS – valdžia – tai sprendimai, reguliuojantys gėrybių

paskirstymą konfliktinėmis situacijomis.

Valdžios požymiai: visuomenės apribota teisė įsakinėti, pareiga paklusti,

autoritetas, įtikinimas, prievarta (valstybės valdžios būdingas požymis –

rėmimasis prievartos aparatu ir įstatymu). Valdžios dispozicijoje taip pat

yra ideologinio, ekonominio poveikio priemonės.

Valdžios reiškimosi formos turi du aspektus: 1) valdžia visuomenės

konfliktams spręsti; 2) valdžia telkia vvisuomenės jėgas bendriems tikslams

pasiekti.

Todėl pasireiškia konfliktinis ir tikslinis valdžios aspektai.

Kiekvieno jų reikšmė priklauso nuo visuomenės tipo. Totalitarinėje

visuomenėje konfliktai nuslopinami prievarta. Demokratinėje visuomenėje

valdžia derina reikalavimus.

IX

Valdžia turi būti nukreipta į kompromisų tarp visuomenės grupių

paiešką, autagonizmų neutralizavimą.

Bendriausia valdžios sąvoka apima šiuos elemtus:

1. Valdžios santykiai sieja ne mažiau kaip du partnerius; tai gali

būti atskiri asmenys arba jų grupės.

2. Valdžią turinčio asmens įsakymus lydi prievartos panaudojimo

grėsmė.

3. Valdomojo paklusnumas valdančiajam.

4. Visuomenės normos, suteikiančios valdančiajam teisę įsakinėti ir

įpareigojančios valdomąjį paklusti.

Bendros valdžios supratimas gali padėti išsiaiškinti politinės ir

valstybinės valdžios sąvokas. Politinė valdžia – prievarta pagrįsta vienos

žmonių grupės valdžia kitai žmonių grupei arba grupėms. Politinė valdžia,

pagal išvardintus bendrus valdžios elementus, turi ir specifinių požymių:

a) socialiniai valdančiųjų ir vvaldomųjų grupių skirtumai ir b) organizuota

prievarta kaip valdžios pagrindas.

Valstybinė valdžia – tai valdžia, funkcionuojanti esant specialiam

valstybės aparatui tam tikroje teritorijoje naudojanti įteisintą,

organizuotą prievartą. Valstybinė valdžia – tai aukščiausia, labiausiai

išsivysčiusi valdžios forma.

Valdžios modeliai

Indianos Universiteto politologas Jeffry Isaac, teigė, kad

šiuolaikinėjė politologijoje naudojami 4 valdžios modeliai:

1. VOLIUNTARISTINIS modelis. Jis grindžiamas visuomenės sutarties

teorijos tradicijomis metidologiniu individualizmu. Taip valdžia aiškina

kaip ir jų grupių sugebėjimą „pasiekti, kad kiti darytų tai, ką kitu atveju

jie nedarytų, sutvarkyti reikalus besikeičiančioje aplinkoje, ir keisti

įvykių tvarką“. Kitaip sskant, šis valdžios modelis valdžią suvokia per

individualių ir grupinių santykių, stimulų ir reakcijų logiką, arba

priežastinius ryšius.

X

Istorinės šitos teorijos šaknys yra T. Hobso, Dz. Loko, D. Hjumo

filosofiniuose kūriniuose, kuriuos 6 dešimtmečio pabaigoje ir 7 dešimtmečio

pradžioje išplėtojo „racionalaus pasirinkimo“ teorijos atstovai –

amerikiečiai A. Dows ir P. Blau – politikos tyrimuose aptarę

mikrochonomikos metodus, o tarp politologų aktyviausiu šios srovės

šalininku buvo R. Dahl.

2. HERHENAUTINIS modelis. Jis valdžią interpretuoja kaip bendrų idėjų

(prasmių) atskiroje socialinėje bendruomenėje darinį. Šios koncepcijos ašis

yra teisė „idėjos kuria institutus“ arba įsitikinimai arba požiūriai yra

valdžios santykių elementai. Istorinė šio valdžios modelio pradžia yra

vokiečių fenomenologija, įskaitant ir Hegelį, bei XIXa. Vokiečių

socialiniai teoretikai – Raukė, Diltėjus, Veberis. Analogišką valdžios

interpretaciją galima rasti kai kurių politikos analizės klasikų –

Aristotelio, Hakjavelio, Hontesbje, de Tokvilio darbuose.

3. Struktūralistinė teorija. Ji apibrėžia valdžią kaip „struktūrinę

būtinybę“. Valdžia neatsiranda vien iš socialinių subjektų ir individų

elgesio sąveikos, ir ji nėra vien simbolinė ar normatyvinė tikrovė, o

priešingai jos „materialumas“ iškyla per jos struktūrinius vaidmenis,

pozicijas ir santykius. Šios teorijos pradžia yra Harkso ir Diurkheino

darbuose. Vienos žymiausių jos šiuolaikinių atstovų yra amerikiečių

socialogas A. Giddens.

4. POSTMODERNISTINĖ valdžia. Ši valdžios samprata stokoja teorinio

vientisumo ir išbaigtumo, o vietoj bendro valdžios apibrėžimo kreipia

dėmesį į kalbą ir simbolius, pripažindama juos svarbiausiais valdžios

elementais. Fenimistiniai šios teorijos šakos ppasekiejai, kaip N. Hartsock,

žvelgia į valdžią siekdami jos pasikeitimo, t.y. siūlo dominavimo

santykius pakeisti bendradarbiavimu, pabrėžia alternatyvių valdžios

šaltinių – individo ir socialinės energijos, sugebėjimų ir potencialo

reikšmę.

XI

VALDŽIA IR VALDŽIOS SANTYKIAI

Taigi valdžia vaidina ypatingą vaidmenį visuomenės politiniame

gyvenime. G. Parsons valdžios vaidmenį politinėje sistemoje vaizdingai

palygina su pinigų vaidmeniu ekonominėje srityje. Yra visuomenei

pripažinta, kad valdžia – pats efektyviausias būdas politiškai vadovauti

visuomenei.

Yra daug įvairių požiūrių į valdžią, bet daugelio politologų nuomone

valdymo santykiai visuomenėje yra objektyvaus pobūdžio, atsiranda iš jos

esmės, iš būtinumo susivienyti, derinti žmonių grupių veiksmus, kad būtų

pasiekti norimi bendri tikslai. Atsiradus valdžios santykiams žmonės

susiskirstė į valdančiuosius ir valdomuosius, kurie paklūsta pirmiesiems.

Tai leidžia suvokti valdžią kaip tam tikrus socialinius mainus, kai

norintys gauti moralinį įvertinimą, užsitikrinti materialinę gerovę,

saugumą, arba dėl kitų motyvų, paklusnumu atsilygino tiems, kurie visa tai

gali duoti.

R. Dahrendorf teigia, kad žmonių susiskirstymas pagal turtą ar

išsilavinimą nėra labai svarbus, o, socialinė neligybė yra naturali.

Esminis skirtumas tarp žmonių yra kitur – suvokia kaip galimybę disponuoti

resursais: informacija (žiniomis), jėga, turtu, autoritetu. Kito politologo

manymu, politikai valdžios siekia kaip priemonės dėl idealių arba

egoistinių tikslų. Tačiau ir pati valdžia politikui gali tapti tikslu,

jeigu jis nori tik mėgautis jos teikiamu prestižu, siekia turėti

autoritetą. Kitaip tariant, autoritetas, kurių dažniausiai įgyja

valdantieji, padeda jiems atlikti valdymo funkciją, todėl yra laikomos

viena iiš svarbiausių valdžios įgyvendinimo formų. Valdyti – tai priimti

sprendimus ir įsakinėti tiems, kurie turi juos vykdyti. Įsakymams

paklūstama tada, kai jie remiasi moraline, ideologine, asmens autoriteto,

ginkluota arba kitokia materialiąja jėga. Nors valdžios negalima sulyginti

su prievarta, bet ji arba jos grėsmė yra efektyvi valdančiųjų priemonė,

todėl dažnai naudojama. Konfliktinio požiūrio į valdžią atstovai ypač

akcentuoja prievartą, laikydami ją neišvengiamu ir vyraujančiu politinės

valdžios simboliu. Valdžia ir politika yra neatskiriamai tarpusavyje

susiję. Šie reiškiniai yra vienas kito priežastis. Valdžios atsiradimas ir

išlaikymas yra politika, o valdžia yra politikos vykdymo priemonė.

XII

Politinė valdžia turi savo ypatumus. Nuo nepolitinės valdžios ji

skiriasi savo viršenybe ir visuotinumu (politinės valdžios sprendimai yra

privalomi visai visuomenei, kitoms valdžioms, ji persmelkia visas žmonių

veiklos sritis), legalumu, taikant valdymo priemones, taip pat prievartą

(tai daroma visos visuomenės vardu, pasitelkiant teisės ir politikos

normas), monocentiškumu (politinė valdžia, kitaip negu kitos valdžios

rūšys, turi vieną centrą), gebėjimu įstoti į visas visuomenės veiklos

rūšis, labai plačiu taikomų priemonių spektru (tarp jų specialiu prievartos

aparatu), sugebėjimu suvienyti arba supriešinti žmones. Politinės valdžios

galia priklauso nuo valdžios resursų – autoriteto, informacijos, turto,

jėgos. Neturėdama šių resursų ji nebūtu reali valdžia. Tuo tarpu nepolitinė

valdžia dažnai būna paremta tik autoritetu. Politinės valdžios funkcijos

yra šios:

1) vadovauti visoms visuomenės sritims,

2) kontroliuoti politinius ir kitus santykius,

3) organizuoti visuomenės politinį gyvenimą,

4) sukurti tam tikrą, tinkamiausią,

valdymo tipą, politinį režimą ir

valstybės santvarką, kurie atliktų visuomenei iškilusius uždavinius ir

tikslus,

5) reguliuoti individualų elgesį,

6) užtikrinti stabilumą visuomenėje.

Tam, kad šios funkcijos būtų atliktos, politinė valdžia įgauna

formalių arba neformalių, legalių arba nelegalių institucijų (valstybės,

partijų, organizacijų) formą ir sukuria jų hierarhijos laiptus.

Aukščiausioje politinės valdžios pakopoje yra valstybinė valdžia, kuri turi

monolitinę teisę leisti visiems privalomus įstatymus, remiantis teisėsaugos

įstaigomis ir prievartos aparatu, kitais būdais daryti įtaką piliečiams.

Nors valdžia visada yra susijusi su prievarta, tačiau jos stabilumas

ir efektyvumas, ypač dabartiniu metu, labai daug priklauso nuo to, ar

žmonės jai paklūsta savarankiškai. Valdžia, remiama valdomųjų, sugebanti

įtikinėti juos savo buvimo ir savo veiksmų teisėtumu, įtikinti, kad

valdžios institucijos atitinka jų interesus, vadinama legitimia valdžia.

Politologas H. Weber išskyrė 3 valdžios legitimumo šaltinius ir iš jų

atsiradančius valdžios tipus – tradicinį, charizmatinį ir racionalų.

XIII

Tradicinis legitimumas yra pagrįstas valdžios paveldimumo tradicija,

charizmatinis – tikėjimu, kad aukščiausiasis valdžios asmuo, paveldėjęs

valdžią ar ją įgijęs kitu būdu, turi nepaprastas savybes.

Racionalus legitimumas atsiranda tada kai pavaldiniai pripažįsta teisėtai

gavusių valdžią sugebėjimus valdyti.

Politologas D. Easton šiuos legitinumo šaltinius papildė kitais –

ideologiniu (moralinė pavaldinių nuostata, kad valstybinė santvarka ir jos

principai yra jiems vertingi), struktūriniu (žmonių prisirišimu prie

politinio režimo struktūrų ir normų), asmeniniu (mažai besiskiriančiu nuo

charizmatinio). Dabartiniu metu, kada politinė valdžia tampa vis

legitimesnė, dažniausiai legitimumas būna mišrus.

LEGITIMUMAS. VYRIAUSYBĖS VALDŽIA

Kiekvienoje valstybėje tenka susidurti su savo valdžios legitimumo

problema. Tai reiškia valdžios teisėtumu. Jokia vyriausybė negali ilgai

išsilaikyti valdžioje, jeigu piliečiai nepripažįsta jos valdžios teisėta.

Ir prievarta čia niekuo negali padėti. Ji gali būti veiksminga tik iki tam

tikros ribos. Politologas J. Viatras sako, kad: „Valdžia – tai galimybė

įsakinėti tada, kai tas, kuriam įsakinėjama, privalo paklusti“. Socialogas

H. Vėberis nurodo vidines ir išorines valdžios legitimumo prielaidas.

Vidines prielaidas sudaro vidinis (emocinis) individo įsitikinimas, kad

esamos tvarkos pusiausvyra sąlygoja žmonių gerovę ir socialinę apsaugą.

Išorinės valdžios teisėtumo prielaidas sudaro įsitikinimas, kad bet kuris

nustatytas tvarkos pažeidimas bus pasmerktas kitų žmonių, kurie tą tvarką

laiko reikšminga ir teisėta; antra išorinė valdžios teisėtumo prielaida yra

buvimas specialaus tvarkos saugojimo aparato, kuris tai tvarkai garantuoti

gali panaudoti prievartą.

Vyriausybės teisė valdyti piliečius yra įįtvirtinama įvairiais būdais.

Klasikiniu tokio būdo skirstymo pavyzdžiu iki šiol yra laikomi vokiečio

socialogo H. Vėberio 3 vyriausybės valdžios įtvirtinimo būdus. Socialogas

teigė, kad vyriausybės valdžia piliečiams būna įtvirtinama remiantis

tradicija, teisinėmis procedūromis.

1. Tradicinė vyriausybės valdžia tai tokia valdžia, kuri remiasi per

ilgą laiką susiformavusiu žmonių įpročiu paklusti.

XIV

Tokios tradicijos sekamos gali būti per daugelį metų susidaręs

paprotys, kad aukščiausioji valdžia vyriausybėje priklauso monarchui, o

pereiti iš vienų rankų į kitas gali tik paveldėjimo būdu, t.y. senajam

monarchui mirus, į sostą gali ateiti tik jo įpėdinis. TTradicija turi

ypatingą reikšmę tiksliai nustatant, kas būtent gali būti karaliaus

įpėdiniu – ar vyriausias sūnus, ar vyriausia duktė, ar karaliaus brolis ir

t.t., o gal naujas karalius turi būti išrinktas? Todėl jeigu, mirus

karaliui, kas nors pažeisdavo nusistovėjusią tradiciją ir užimdavo sostą

savavališkai, tokia valdžia būdavo laikoma neteisėta. Istorijoje yra žinoma

daug atvejų, kai kildavo pilietiniai karai tarp teisėto sosto įpėdinio ir

valdžios užgrobėjo šalininkų.

Ši tradicija, kaip vyriausybės valdžios įtvirtinimo būdas, jau

praeities reikalas, bet dar ir dabar vaidina svarbų vaidmenį. Jos įtaką

pradeda reikšti tada, kai vienos vyriausybės valdžia išsilaiko valdžioje

ilgesnį laiką. Tokiu būdu pamažu žmonės prisitaiko prie vyriausybės

politikos, nors daugelio žmonių ji galbūt ir netenkina. Tačiau tokiai

vyriausybei, kuri išsilaiko valdžioje ilgesnį laiką ir kurios teisė valdyti

remiasi piliečių įpročiu jai paklusti, atkrinta rūpestis nuolat įrodinėti,

kad ja reikia pasitikėti. O įrodyti, kad esamą vyriausybę ir jos politiką

reikia iš esmės pakeisti ir kad ji neatitinka tikrųjų visuomenės interesų,

tenka tiems piliečiams, jų grupėms ar organizacijoms, kurios yra tuo

suinteresuotos. Jeigu tokių vyriausybės priešininkų yra nedaug – vyriausybė

paprasčiausiai gali su jais susidoroti jėga, bet turi nesukelti didesnių

neramumų visuomenėje, kuri iš įpročio paliko rami ir paklusni.

2. Charizma – kaip vyriausybės valdžios teisėtumo užtikrinimo būdas,

yra vienas iš svarbiausių tiek praeities, tiek ir šiuolaikinėje politikoje,

yra susiję su konkrečiais politiniais lyderiais, konkrečiomis asmenybėmis.

Charizmatinių lyderių iiškilimas ir atėjimas į vadžią ypač būdingas naujai

besikuriančioms valstybėms, kurių vyriausybės valdžia negali semtis

nusistovėjusioms tradicijoms. Todėl naujai besikuriančiose valstybėse

labiausiai pasitikima tokiomis vyriausybėmis, kurios sudarytos žmonių,

įsitikinimais ir nuostatomis artimi daugumai žmonių, o kita vertus – jau

turintys didelių nuopelnų savo valstybei. Pavyzdžiui, daugelyje naujų

valstybių vyriausybėmis piliečiai patiki todėl, kad tų vyriausybių lyderiai

vadovavo kovai už nepriklausomybę. Žvelgiant į kitą medalio pusę galima

sakyti, kad lyderių charizma paremta vyriausybės valdžia negali ilgai

išsisaikyti, jeigu vyriausybei nepasiseka pasiekti akivaizdžių laimėjimų

tvarkant valstybinius reikalus.

XV

3. Vyriausybės valdžia remiasi teisinėmis procedūromis kai valstybėje

visos valdžios institucijos formuojamos pagal iš anksto nustatytas ir

suderintas normas bei taisykles. Paprastai šiuolaikinėje valstybėje tokios

taisyklės bei procedūros yra fiksuojamos konstitucijos ir atitinkamu

įstatymu. Pavyzdžiui, Lietuvos Prezidento ir Seimo rinkimų tvarką numato

Lietuvos Respublikos Konstitucija ir specialūs įstatymai.

ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOJI VALDŽIA

Įstatymų (t.y. aukščiausiosios teisinės galios norminių aktų,

reglamentuojančių svarbiausius visuomeninius santykius) priėmimas patikimas

parlamentui – valdžios institucijai, kurią sudaro tautos išrinkti atstovai.

Jie išreiškia įvairius visuomenės interesus, taip pat atstovauja

leidžiamoji valdžia užtikrina demokratiją ir tautos savivaldą. Kartu reikia

pabrėžti, kad ne tik parlamentas, bet ir pati tauta tiesiogiai gali priimti

įstatymus. Bet daugelis įstatymų yra priimti parlamento laikantis

sudėtingos įstatymų leidybos procedūros. Parlamentas įvairiose šalyse

vadinamas skirtingai: kongresas, riksdagas, folketingas, asamblėja,

susirinkimas, parlamentas ir kt. Parlamentas – bendrinis įstatymų

leidžiamosios institucijos pavadinimas. Parlamento narių skaičių,

parlamento struktūrą, darbo procedūros nustato kiekvienos šalies

konstitucija ir įstatymai, taip pat parlamentų reglamentai (statutai). Nors

parlamentui patikėta svarbiausių bendro elgesio taisyklių – įtatymų –

priėmimas, vis dėto pasitaiko, kad parlamentai priima ir individualaus

pobūdžio aktus, t.y. išsprendžia konkrečius klausimus. Be to, kai kurių

šalių konstitucijos pripažįsta deleguojamąją įstatymų leidybą, kai

konstitucijos nustatytais atvejais ir sąlygomis vykdomoji valdžia perima

turinčių įstatymo galią bendro pobūdžio aktų kūrimo teisę.

XVI

VYKDOMOJI VALDŽIA

Monarcho vaidmuo valstybės gyvenime evoliucijos eigoje neteko teisės

leisti vienam įstatymus, vėliau dalyvauti juos priimant, tačiau monarchams

liko teisė užtikrinti įstatymų įgyvendinimą, įpareigoti piliečius jų

laikytis, prireikus net panaudoti jėgą prieš piliečius. Jiems paklusdavo

kariuomenė, jie buvo atsakingi už šalies gynybą.

Vykdomoji valdžia labiausiai pakito moderniose visuomenėse. Ji iš

monarcho perėjo į vyriausybės ir ministrų rankas, įgavo naujų funkcijų,

kurioms įgyvendinti parlamentas neturi priemonių. Pripažįstama, kad

vykdomosios valdžios institucijų įgaliojimai išsiplėtė, jų padaugėjo.

Vykdomoji valdžia – tai institucijos, kurios įgyvendina valstybinę

valdžią vykdydamos įstatymus ir kitus teisės aktus. Valstybės vadovas

(prezidentas, monarchas) atstovauja šaliai, vykdo kitus šalies

konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus. Vyriausybė –

aukščiausiosji kolegali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės

skyrimo būdas priklauso nuo šalies valdymo formos, politinių ir istorinių

tradicijų, kitų ypatumų. Parlamentinėse monachijose ir respublikose

vyriausybę formuoja parlamentas. Prezidentinėse respublikose vyriausybę

formuoja prezidentas. Parlamentinėse monarchijose ir respublikose

vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas, o prezidentinėse respublikose

– pats prezidentas. Vyriausybės kompetencijai paprastai priklauso:

1) įstatymų ir kitų teisės aktų

įgyvendinimas;

2) vadovavimas civilinei ir karinei administracijai;

3) vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimas;

4) biudžeto projekto sudarymas ir biudžeto vykdymas, t.t.

Šiuolaikinė vykdomosios valdžios raidos Tendencija – Vyriausybė

„išaugo“ tradicinį jai patikėtą vaidmenį. Šiandien ir vis dažniau

apibrėžiama vykdomosios valdžios prioritetinė reikšmė, ypač akcentuojant

vyriausybės vaidmens didėjimą. Vyriausybę vis rečiau norima traktuoti kaip

parlamento valios įgyvendintoją. Pabrėžiama, kad vyriausybės politinė

reikšmė ypač padidėjo dėl būtinumo skubiai spręsti įvairius klausimus, dėl

techninio pobūdžio problemų, su kuriomis ji tiesiog nesusiduria.

XVII

TEISMINĖ VALDŽIA

Teismas įgyvendina teisminę valdžią. Tai nepriklausoma ir

savarankiška valdžia. TTeisminę valdžią įgyvendina teismai. Teismų paskirtis

– teisingumo vykdymas sprendžiant nustatyta procesine tvarka baudžiamasias,

civilines bei administracines bylas. Teismai formuojami įvairiais būdais:

teisėjai vienur renkami, kitur skiriami. Teismų nepriklausomybė nuo kitų

valdžios institucijų užtikrinama tuo, kad teismai niekam nėra pavaldūs,

išskyrus įstatymą. Svarbi teismų nepriklausomumo garantija – teisėjų

kadencija, neliečiamybė, aukšta socialinė padėtis ir tinkamas materialinis

aprūpinimas.

Teisminė valdžia laiduoja tikslų įstatymų taikymą, teismas kiekvienu

konkrečiu atveju užtikrina teisingumą, jis laiduoja įstatymų laikimąsi.

Teismai nebus tikra valdžia, jei jų nepriklausomybė nebus garantuota.

Pomokomos istorinių skaitinių vaikams knygelėje pateikiamos viduramžių

Prancūzijos kkaraliaus, ŠV. Liudviko, vykdančio teisingumą po ąžuolais,

pavyzdys yra tik valdžių sujungimas. Teisėjui negali įsakinėti nei

parlamentas, nei vyriausybė. Jis paklūsta tik įstatymui, yra jo saugotojas.

Teismo nepriklausomybė – esminių piliečių teisių garantija. Piliečiams

teismas kasdieniniame gyvenime – tai galbūt svarbiausia iš visų valdžių.

Jie yyra labai suinteresuoti, kad šia valdžia kitos valdžios nemanipuliuotų.

Teisminės valdžios nepriklausomybė ypač labai svarbi tais laikotarpiais,

kai ir įstatymo leidžiamąją, ir vykdomąją valdžią kontroliuoja viena

politinė „dauguma“. Teisminės valdžios nepriklausomybė įkūnija valdžių

padalijimą, ji saugo asmenį, garantuoja, kad valstybė gerbs teisę. Todėl

galima tik apgailestauti, kad valdžių padalijimo teorijoje tradiciškai jai

skiriama palyginti labai nedaug vietos.

XVIII

IŠVADOS

Taigi, manau, kad drąsiai galime teigti, jog centrinė politikos ašis

yra valdžia. Kiekvienos politinės organizacijos esminis elementas yra

valdžia. Valdžia vadovauja visoms visuomenės sritims, kontroliuoja

politinius santykius, organizuoja politinį visuomenės gyvenimą, užtikrina

stabilumą visuomenėje, reguliuoja individų elgesį.

Iš valdžios funkcijų matome, kad valdžia gali reikštis įvairiais

pavidalais, būti formali arba institucinė. Tačiau ar valdžia yra akivaizdi,

paremta grasinimu panaudoti jėgą, ar neakivaizdi, kai nelengva nustatyti,

koks yra jos šaltinis, ji yra glaudžiai susijusi su politika. Valdžia yra

labai svarbi politikai. Ir svarba slypi tame, kad jos dėka žmonės įveikia

savo skirtingumus, gali priimti bendrus sprendimus ir vieningai veikti.

Jeigu neegzistuotų valdžia, vieni žmonės nepaklustų kitiems, tai jokia

socialinė grupė, tarp jų ir valstybė, negalėtų priimti nei bendrų

sprendimų, nei tuo labiau negalėtų jų įgyvendinti.

Valdžios iškovojimas ir jos išlaikymas sudaro politikos, politinių

santykių esmę. Politika yra kova už valdžią ir gebėjimus realizuoti

valdžią, t.y. reguliuoti visuomenės raidą, visuomeninius santykius taip,

kad jie atliktų valdžią turinčios klasės, socialinės grupės, elito

interesus.

Išnagrinėję valdžios teisėtumą, tt.y. legitimumą galima teigti, kad

legitimumas – tai toks vyriausybės valdžios teisėtumas, kuris remiasi

valstybės piliečių pasitikėjimu ir sutikimu paklusti.

Pagal tradicinę valdžių padalijimo sampratą valstybės valdžios

skirstomos į : įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisinę valdžią. Šios

valstybės valdžios įgyvendinančios institucijos vykdo svarbiausias

valstybės funkcijas. Norint užtikrinti kiekvienos valstybės valdžios

institucijos kryptingą veiklą, pirma nustatoma šių institucijų

kompetencija, apibrėžiama kaip jų tarpusavio sąveika.

Manau, kad drąsiai galima teigti, kad valdžia – pats efektyviausias

būdas politiškai vadovauti visuomenei.

XIX

LITERATŪRA

1. T. Birmontienė, E. Jarašiunas, E. Kūris, M. Maksimaitis, G. Mesonis,

A. Normantas, A. Pumputis, E. Vaitiekienė, S. Vidrinskaitė, J. Žilys

„Lietuvos Konstitucinė teisė“, Vilnius 2001m.

2. F. Žigaras „Politologija“, Vilnius 2001m.

3. Y. Vitkus „Politologija“, Vilnius 2001m.

4. „Šiuolaikinė valstybė“, Kaunas 1999m.

5. „Valstybės pagrindai“ II dalis, 1996-1997m.