Valstybė

„Valstybės“ termino samprata ir pagrindinės kilmės teorijos

Daugelis praeities ir dabartinių žymių filosofų, politikų, teisininkų ir kitų mokslų atstovų bandė suformuluoti valstybės, kaip sudėtingo visuomeninio reiškinio, apibrėžimą, parengė nemažai teorijų, įvairiai aiškinančių valstybės atsiradimo priežastis, valstybės valdžios esmę, jos tikslus, uždavinius, paskirtį.

Senovės Graikijos mąstytojas, filosofas Demokritas (V-IV a.pr.m.e.) pateikė savotiškai įdomią valstybės atsiradimo teoriją. Pasak Demokrito, žmonės pradžioje gyveno bandoje, neturėdami nei namų, nei maisto atsargų. Nebuvo tuo metu nei karalių, nei ponų, nei karų. Vėliau išmokę naudotis ugnimi jjie pradėjo verstis žemdirbyste, amatais ir galiausiai sukūrė valstybę. Tokiu būdu valstybės atsiradimas, pasak Demokrito, tai ilgos evoliucijos, progresyvaus vystymosi rezultatas. Valstybė, kaip teigia mąstytojas, yra jos laisvųjų piliečių interesų įkūnijimas. Valstybė, anot Demokrito, įkūnija visuotinį gėrį, teisingumą, o piliečių pastangos turi būti nukreiptos jai geriau sutvarkyti ir geriau valdyti.

Platonas (V-IV a.pr.m.e.) – vienas iš didžiausių antikos mąstytojų, objektyviojo idealizmo pradininkas. Savo mokymą apie idealią valstybę jis išdėstė dialoguose „Valstybė“ ir „Įstatymai“. Ideali Platono valstybė – tai teisingas geriausiųjų vvaldymas. Būdamas demokratinės valdymo formos priešininkas, Platonas pabrėžia, kad ideali valstybė, tai geriausiųjų ir doriausiųjų valdoma aristokratinė valstybė. Tačiau jeigu ideali valstybė ir būtų sukurta, ji nebus amžina, nes blogėja žmogaus prigimtis ir tuo pačiu keičiasi ir valdymo formos. Šią kkaitą Platonas įsivaizduoja kaip ciklinį procesą, kurio metu aristokratinę valdymo formą pakeičia timokratinė(tai aristokratinio valdymo atmaina), pastarąją pakeičia blogiausia valdymo forma – tironija. Po to, vėl grįžtama prie aristokratinės valdymo formos.

Platono mokymą apie valstybę ir politiką toliau plėtojo jo mokinys ir kritikas Aristotelis (V a.pr.m.e.). Valstybė, Aristotelio nuomone, atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų – šeimos ir gyvenvietės. Valstybė yra tobulesnė už kitas dvi, nes pasireiškia kaip šių dviejų formų junginys ir galutinis tikslas. Valstybingumo galimybė buvo žmoguje jau nuo pat pradžių, nes, pasak Aristotelio, „žmogus pagal prigimtį yra politinis gyvūnas“. Aristotelis teigia, kad „valstybė pagal savo prigimtį yra dauginimasis“ ir susideda iš daugelio skirtingų žmonių, nes „iš vienodų žmonių valstybė ssusidaryti negali“. Pasak Aristotelio, „valstybė tai masė piliečių, susijungusių tam, kad galėtų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius“. Tačiau valstybės funkcijos nėra tik materialių poreikių tenkinimas. Ji egzistuoja ne tam, kad apgintų mus nuo tarpusavio neteisingumo ar atliktų tam tikras ekonomines – juridines funkcijas. Valstybės tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti ne patį gyvenimą, o laimingą gyvenimą.

Senovės graikų mąstytojai įnešė esminį įnašą į politinių idėjų plėtotę ir valstybės problemų ruošimą. Visa tai turėjo didelės įtakos vėlesnių autorių ir ypač Senovės RRomos mąstytojų mokymams apie valstybę ir politiką.

Žymus Romos oratorius, valstybės veikėjas ir mąstytojas Markas Tulijus Ciceronas (II-I a.pr.m.e.) pasižymėjo savo darbais „Apie valstybę“, „Apie įstatymus“ ir „Apie pareigas“, kuriuose nagrinėjama ir valstybės problema. Valstybė, pagal Ciceroną, yra tautos turtas. Kartu jis pabrėžia, kad tauta tai ne bet koks žmonių junginys, o daugelio žmonių sąjunga, tarpusavyje susietų susitarimų teisės ir interesų bendrumu. Valstybė ne tik visų laisvų žmonių bendrų interesų išraiška, bet ir kartu suderintas teisės pagrindu šių žmonių bendravimas. Tai teisinės valstybės sampratos ištakos.

Valstybės atsiradimą Ciceronas panašiai kaip ir Aristotelis traktuoja žmonių reikmę gyventi kartu. Šeima yra pirminė visuomenės grandis, iš kurios palaipsniui, natūraliu keliu atsiranda valstybė.

Šiuolaikinės valstybės atsiradimą skatino viduramžiais sustiprėjusi prekybos ir pramonės raida, ypač po didžiųjų geografinių atradimų, nes iškilo poreikis kam nors aktyviau imtis tvarkyti bendruosius visuomeninius reikalus, o to negalėjo padaryti privatūs verslininkai. Tokia visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo organizacija su stipria valdžia, sugebančia visiškai kontroliuoti gana didelę teritoriją ir joje gyvenančius žmones, ir buvo valstybė.

Feodalizme valstietis – baudžiauninkas jau įtraukiamas valstybinę organizaciją, tačiau visos valdymo funkcijos priklauso feodalų luomui. Vergovėje ir feodalizme fizinė prievarta buvo suprantama kaip normalus dalykas ir ja galėjo naudotis ne tik valstybė, bet ir kiekvienas savininkas.

Vienas iiš žymiausių Atgimimo epochos mąstytojų, įnešęs didelį indėlį į politikos ir valstybės mokslą buvo Nikolas Makiavelis (XV-XVI a.). Jis pirmasis pradėjo vartoti terminą „valstybė“ bendrąja prasme. Valstybė N.Makiavelio teorijoje reiškia politinę visuomenės būseną, kuriai būdinga tam tikri santykiai tarp valdančiųjų ir pavaldinių, tam tikru būdu sutvarkytos ir organizuotos politinės valdžios, teisės ir įstatymų buvimas. Valstybė, pagal N.Makiavelį, tai nuolat besivystantis, besikeičiantis organizmas, kurio forma priklauso nuo kovojančių jėgų santykio. Liaudies ir aristokratijos kova – valstybės vystymosi ir jos formų kaitos šaltinis. Tokiu būdu valstybės forma, pagal N.Makiavelį, apsprendžia “materija”, tai yra valstybės turinys. Priklausomai nuo kokybinės ir kiekybinės politinių santykių būklės susidaro viena ar kita valstybės valdymo forma, jos struktūra, valdžios praktinio veikimo laipsnis ir būdai.

Kapitalistinis gamybos būdas išlaisvino žmogų iš bet kokios asmeninės priklausomybės ir padarė jį juridiškai laisvą ir lygiateisį pilietį. Jis galėjo tapti gamybos priemonių savininku, užsiimti bet kokia ekonomine veikla priklausomai nuo gebėjimų. Kapitalistinė visuomenėje valstybė gina ir įtvirtina piliečių teises, nesikiša į privačią iniciatyvą ir garantuoja nuosavybės teisę. Tokia valstybė neskirsto žmonių į valdančiuosius ir pavaldinius, nors ji pasilieka prievartos naudojimo teisę.

Anglų mąstytojas Džonas Lokas (XVII-XVIII a.) sukūrė vieną reikšmingiausių XVII a. politinių teorijų apie valstybę. Pagal D.Loką iki valstybės susidarymo žmonės gyveno nnatūraliai. Individai gyveno laisvai naudodamiesi prigimtine teise. Tačiau natūralioje būsenoje nebuvo tokių organų, kurie galėtų bešališkai spręsti ginčus tarp žmonių, skirti prideramą bausmę už prigimtinės teisės pažeidimą. Todėl, siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi prigimtine teise, o taip pat lygybę ir laisvę, asmenybės ir nuosavybės apsaugą žmonės susitarė įsteigti politinę bendriją – visuomenę, o po to įkurti valstybę. Tokiu būdu visuomenės sutartis, pagal D.Loką, susideda iš dviejų aktų. Pradžioje žmonės tarpusavyje susitarę įkuria politinę bendriją – visuomenę, o po to šios visuomenės nariai kartu su jos valdžia įkuria valstybę.

Valstybė, pagal D.Loką – tai susivienijusių žmonių visuma, kuriuos saugo jų pačių nustatyti bendri įstatymai, o taip pat jų sukurta teismo instancija, turinti teisę spręsti konfliktus tarp žmonių ir bausti nusikaltėlius.

Tuo tarpu Š.Monteskjė (XVII-XVIII a.) teigia, kad valstybės esmę sudaro piliečių politinė laisvė. Politinė laisvė, pasak Š.Monteskje, yra laisvė daryti tai, kas leidžiama įstatymais.

Šiuolaikinė valstybė susiformavo laipsniškai evoliucijos būdu. Tai ilgas ir prieštaringas istorinis procesas. Jame lemiamą vaidmenį vaidino valdovų pastangos kurti teritorines vietos valstybes, o nuo XIX a. valstybės raidai svarbus tampa tautų išsivaduojamasis judėjimas.

Politikos moksle valstybė turi dvi pagrindines prasmes:

1) politinės valdžios ir visuomeninių procesų valdymo organizacija;

2) suvereni politinė bendrija.

Valstybė esminiais bruožais skiriasi nuo ikivalstybinių

gentinių sąjungų ir bendruomenių.

Pagrindiniai skirtumai yra keturi:

 atsiranda viešoji valdžia su prievartos aparatu;

 atsiranda aparatas, užimtas tik valdymu, t.y. valstybinis aparatas;

 gyventojai dalinami teritorinių principu, nepriklausomai nuo giminystės ryšių;

 atsiranda mokesčiai ir prievolės.

Skiriamos šios pagrindinės valstybės kilmės teorijos:

 patriarchalinė (teigiama, kad valstybė atsirado apjungus geminerus ir gentinus į didelius junginius; pradininkas XVIIIa. gyvenęs anglas R.Filmeris);

 teokratinė (anot šios teorijos šalininkų „viskas Dievo valioje“, taigi valstybės atsiradimas taip pat priskiriamas Dievo valiai,o pats valstybės valdymas remiasi valstybės tikslais ir įsakymais, tuo tarpu valdžios žmonės aatlieka tik tarnybines funkcijas);

 teleologinė („visi visuomenės vystymosi procesai turi galutinį išankstinį tikslą“);

 užkariavimo (šios idėjos teoretikai teigia, jog valstybė atsirado žmonėms skylant į valdančiuosius ir valdomuosius);

 visuomenės sutarties (šios teorijos pradininkas Ž.Ž.Ruso, valstybę kildinęs iš visų visuomenės narių susitarimo).

Egzistuoja ir daugiau valstybės kilmės teorijų: Spencelio, Nyčės, darvinizmo ir kt.

. Valstybės atributai

Valstybė susideda iš šių elementų (atributų) :

 fizinė valstybės bazė (teritorija ir gyventojai);

 institucinė valstybės išraiška;

 valstybės idėja, kuri įtvirtina valdžios legitimumą.

Teritorija yra fizinė, materialinė valstybės bazė, erdvė, kurią apima konkreti valstybinė valdžia. VValstybės teritorija formuojasi įvairiais būdais:

 teritorinė ekspansija, kuriantis valstybei, įjungiant į jos sudėtį ikivalstybinius susivienijimus;

 kaimyninių valstybių arba jų teritorijos dalies nukariavimas ir aneksija;

 dinastinės sąjungos;

 politinės sąjungos;

 buvusių imperijų administracinių sienų ribose;

 tarptautinių susitarimų, plebiscitų, ginkluotų konfliktų išdavoje.

Išskyrus retas išimtis, kada valstybės sienos ssutampa su jūros krantu arba aukštu kalnagūbriu, valstybinės sienos yra istorijos vingių ir atsitiktinumų rezultatas. Legitimumą valstybinėms sienoms suteikia laikas – kuo ji senesnė, tuo laikoma „natūralesne“, arba tarpvalstybinis konsensusas skaityti visas sienas, egzistuojančias nuo kokios nors datos (Europoje – po Antrojo pasaulinio karo) nekeistinomis.

Valstybės gyventojai, arba piliečiai, yra žmonės, priklausomi nuo valstybinės valdžios. Nežiurint etninių, religinių, kultūrinių, klasinių ir kitokių skirtumų, gyventojai sudaro bendriją, kurią valdo konkrečios šalies valstybinė valdžia. Jei kokios nors didesnės grupės, ypač tautinės ir teritorinės, nepripažįsta egzistuojančios valdžios, tai gali sudaryti pavojų valstybės egzistavimui. Galima atžymėti kaip bendrą dėsningumą, kad sociokultūrinis homogeniškumas yra svarbi valstybės tvirtumo bei stabilumo prielaida ir, atvirkščiai, religinė arba etninė fragmentacija paverčia pilietinės vienybės išsaugojimą nuolatine problema.

Institucinė valstybės išraiška.Be daugiau aar mažiau išvystyto valdžios aparato negali

apsieiti jokia bendrija ar organizacija. Valstybinės valdžios aparatas skiriasi tuo, kad jo kompetencijoje yra visa šalies teritorija ir jam pavaldūs visi gyventojai. Šiuolaikines valstybinės valdžios struktūroje yra šie svarbiausieji elementai:

 valstybės galva (prezidentas, monarchas);

 legislatyviniai valdžios organai (vadinami skirtingais pavadinimais);

 vykdomosios valdžios organai (vyriausybė, biurokratinis aparatas);

 teisinės valdžios organai.

Biurokratijos fenomenas

Valstybė – tai ne tik jos aparatas ir hierarchijos viršūnėje esantis valdžios elitas. Be to aparato ir pareigūnų nebūtų valstybės. Šių laikų valstybės aparatas – tai didelė aukštesnioji vvaldininkų administracija, apimanti kelias valstybės valdžios rūšis:

 Įstatymų leidžiamoji valdžia sudaryta iš įvairių piliečių grupių išrinktų atstovų;

 Vykdomoji valdžia įgaliota taikyti įstatymus administracijai. Plačiąja prasme administracijai taip pat priklauso policija, kariuomenė, specialiosios tarnybos;

 Teisingumo struktūros rūpinasi, kad valstybėje nebūtų pažeidinėjama įstatymų nustatyta tvarka;

 Valstybės kontrolė tikrina, ar kitos valstybės struktūros laikosi įstatymų.

Bendra tendencija yra valstybinio aparato didėjimas. Vyriausybė atlieka valdymo funkcijas per viešąją administraciją, kurios pagrindas dabartinėse valstybėse yra biurokratija – tarnautojų, dirbančiųjų valdžios įstaigose korpusas.

Išsivysčiusioms šalims būdinga aukštos kvalifikacijos, efektyviai funkcionuojanti biurokratija, neturtingose, neseniai tapusiose nepriklausomomis valstybėse tarnautojams dažniausiai stinga kvalifikacijos, operatyvumo, bešališkumo ir kitų savybių, be kurių efektyvus darbas nėra įmanomas.

Max Weber pažymėjo šias biurokratijos ypatybes:

 pavaldumo ir atsakomybės hierarchija: kiekvieno lygio tarnautojai yra pavaldūs vadovui ir per jį aukštesnei įstaigai, aukštesnės instancijos atsakingos už žemesnių grandžių veiklą;

 neasmeniškas darbo pobūdis: darbas atliekamas ir sprendimai priimami ne tarnautojo nuožiūra, o griežtai pagal taisykles; tuo sąlygojamas būdingas biurokratijai formalizmas;

 darbo pastovumas: tarnautojai užimti visą darbo dieną, laikui bėgant gali kilti aukščiau tarnybos laiptais;

 profesionalumas, kompetencija: biurokrato darbas reikalauja specialaus pasiruošimo, tarnautojas privalo gerai žinoti taisykles, instrukcijas.

Šiuolaikinėje valstybėje biurokratija yra galinga jėga. Paprastam piliečiui būtent biurokratija, valstybiniai tarnautojai yra „valstybė“: policininkai, vietinių savivaldų ir kitų įstaigų tarnautojai, kolektyviai vadinami „viešąja administracija“. Priklausomai nuo rrinkimų rezultatų parlamentų ir vyriausybių sudėtis gali pasikeisti, nes aukščiausius postus užima nugalėjusios partijos arba koalicijos vadovai ir atstovai. Biurokratija ne tik įgyja savo specifinius interesus, bet ir turi plačias galimybes juos apginti, o politinė valdžia, ypač legislatyvinė, fiziškai neįstengia kontroliuoti biurokratijos. Todėl viešoji administracija yra ta jėga, kuri betarpiškai atlieka politikos vaidmenį kasdieniniame gyvenime, įgyja autonomiją ir sunkiai pasiduoda kontrolei tiek iš eilinių piliečių, tiek iš vyriausybės ir legislatyvos pusės. Tai ypač būdinga didelėms valstybėms.

Valstybės aparato kokybė ir veiklumas yra svarbi valstybės stabilumo ir saugumo prielaida. Teisus Ž. Ž. Ruso, sakęs: „net pats galingiausias niekada nėra pakankamai galingas, kol nepertvarko jėgos į teises“. Viešosios valdžios išbandymas – jos legitimacija (teisėtumas), gyventojų pripažinimas, kad jai verta pritarti, o jos teisė valdyti yra svarbi, įpareigoja būti paklusniems.

Valstybėje veikia mažos ir didelės, formalios ir neformalios grupės. Tačiau nė vienoje iš jų nėra tokios išplėtotos pozicijų bei vaidmenų hierarchijos, kaip valstybėje. Valstybės struktūra ne tik labai išplėtota. Valstybės hierarchija pasižymi ir griežta priklausomybe. Žmonių vaidmenys apibrėžti teisės įstatymų. Svarbiausias hierarchijos bruožas yra jos daugialypiškumas, išreiškiamas šiais aspektais, kurie apima:

 žmonių padėtį, kuri skiriasi nevienodu dalyvavimu viešojoje valdžioje;

 žmonių organizacinius vaidmenis;

 valstybinius organus;

 teritorinio padalijimo vienetus;

 teisės normų ir normatyvinių aktų įpareigojimų galią;

 sprendimus.

Kuo aukštesnė iir nelankstesnė tokiа daugialypė hierarchija, tuo didesnė tikimybė, kad politinis elitas ignoruos kritišką nuomonę valdžios atžvilgiu, biurokratija ir oligarchija vis labiau įsigalės, o reikalingų reformų blokavimas stiprės.

Hierarchija gali būti valstybės jėgos šaltinis, tačiau kai kurios jo formos gali ir susilpninti valstybę. Tinkamų hierarchijos formų pasirinkimas lemia valstybės galimybes. Kad išliktų, valstybė tam tikra prasme turi būti vertikali pareigūnų sistema. Kad galėtų tobulinti ir skatinti civilizacijos raidą, ji taip pat privalo būti tarsi horizontali grandis, siejanti gyventojus su viešąja valdžia. Sutrikusi jų pusiausvyra, netinkama vertikalių struktūrų ir horizontalių ryšių proporcija gali kelti politinių krizių grėsmę.

Kita vertus, pernelyg uždara hierarchija gresia revoliuciniu reikalavimu nedelsiant ir visiškai pakeisti valstybės santvarką. Norint išvengti tokio šiuolaikiniame pasaulyje paplitusio reiškinio kaip korupcija, valstybėse yra taikomi šie kontrolės mechanizmai:

1) valstybės kontrolierius tikrina piliečių skundus dėl viešosios administracijos piktnaudžiavimo;

2) informacijos laisvė: piliečių teisė susipažinti su administracijos dokumentais, taisyklėmis, darbo tvarka;

3) politinių lyderių kontrolė taikoma labai ribotai;

4) viešosios nuomonės spaudimas ir kritika.

Valstybės požymiai

Egzistuoja nemažai ypatybių, kurios būdingos valstybei, tačiau paminėsiu 3 pagrindinius valstybės požymius:

 suverenumas;

 prievarta;

 vientisumas.

Valstybė – suvereni organizacija

Suverenia galime vadinti tokią valstybę, kuri:

 turi aukščiausiąją valdžią tam tikrai teritorijai ir jos gyventojams;

 gali savo noru užmegzti lygiateisiškus santykius su kitomis valstybėmis;

 turi galimybę

nevaržoma kurti visuomeninę ekonominę santvarką.

Viduramžiais absoliučiose monarchijose suverenas buvo valdovas – karalius. Suverenitetą tada reiškė dviguba nepriklausomybė: nuo Romos imperijos bei nuo katalikų Bažnyčios. Žanas Bodenas, suformulavęs suverenios valstybės teoriją, absoliutų monarchą vadino vieninteliu ir tikruoju aukščiausiosios valdžios subjektu.

Kuriantis parlamentams, kurie atstovavo atskiriems visuomenės luomams, suverenių subjektų padaugėjo.

Buržuazinės revoliucijos, ypač Didžioji Prancūzijos revoliucija 1789 m., atvėrė kelią valstybei – respublikai, kurioje suvereni valdžia tenka liaudžiai ar tautai. Nei liaudis – turintys piliečių teises gyventojai, nei parlamentas XVIII aa. ir XIX a. neturėjo tikro suvereniteto. Buržuazinės revoliucijos epocha suformavo naują, demokratišką suverenumo ideologiją.

Kapitalistinis ūkis, grindžiamas laisva konkurencija, ir liberalūs demokratiniai respublikos idealai yra naujos žmogaus ir piliečių teisių koncepcijos pagrindas. Politinės pažangos matas buvo artėjimas, prie santvarkos, kurioje tauta, kaip formaliai lygių piliečių bendruomenės, gali nevaržoma ugdyti savo potencialus sugebėjimus, masių energiją jungti su politinio elito talentu.

Tautos ir valstybės ryšiai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo apibūdinami įvairiai. Prancūzijoje buvo linkstama suverenitetą priskirti ttautai, o ne valstybei. Valstybė yra tautos valios organas, o tauta – vienintelė ir aukščiausioji valdžia. Vokiečiai suverenitetą pripažindavo tik valstybei. Toks skirtingas prancūzų ir vokiečių požiūris išliko iki mūsų dienų.

Suverenumas, kaip valstybės valstybės bruožas, mūsų dienomis suprantamas kkaip faktiška nepriklausoma viešoji valdžia tam tikroje teritorijoje. Suverenitetą gali riboti kitos valstybės, tarptautinės orgаnizаcijos. Jei valstybė yra pakankamai nepriklausoma nuo už jos sienų veikiančių jėgų, ji turi išorinį suverenitetą. Jei valstybė, o pirmiausia jos aparatas, yra pakankamai nepriklausoma nuo kitų organizacijų, veikiančių jos pačios teritorijoje, sakome, kad jos suverenitetas – vidinis. Totalitarinėse ir autoritarinėse valstybėse, kuriose gali veikti tik vienа politinė partija, valstybė gali prarasti vidinį suverenitetą. Tokia partinė valstybė, nepaisant jos vidinio nesuverenumo, gali būti suvereni išoriškai. Vidiniam valstybės suverenitetui grėsmę gali kelti ir neteisėta organizacija, disponuojanti savo ginkluotosiomis pajėgomis.

Net didžiosios pasaulio ar regionų valstybės mūsų dienomis nėra visiškai suverenios. Tai lemia didėjanti valstybių tarpusavio priklausomybė, dažnesnis visuomeninio darbo pasidalijimas ir sudėtingesnė šių dienų civilizacija. Gyvename aapriboto suvereniteto laikus, vyrauja bendros tendencijos integruotis valstybėms ir tautoms.

Valstybė – prievartos organizacija

Valstybė yra organizacija, kuri nuolat ir viešai naudoja prievartą. Ji daro tai žymiai platesniu mastu, negu kokia nors kita organizacija. Valstybė siekia prievartą pagrįsti bendromis elgesio normomis. Valstybės prievarta legali, grįsta teisės įstatymais.

Valstybės prievarta yra įvairi. Pilietybės gavimas ar praradimas valstybėje grindžiamas valdžios jėga, o ne savanoriškumu. Pilietybė apskritai įgyjama nesavanoriškai : ji gaunama arba gimus tos valstybės teritorijoje (jus soli), arba gimus šeimoje su kkonkrečia pilietybe(jus sanguinis). Gimstančio žmogaus valia nereikalinga. Nori jis to ar ne, vis tiek tampa kurios nors valstybės piliečiu. Valstybės paprastai netoleruoja dvigubos pilietybės.

Kita valstybės prievartos išraiška – jos aparatas, taikantis tą prievartą valstybės viduje arba santykiams už valstybės ribų. Fizinę, ekonominę, net kultūrinę psichologinę prievartą vykdo specialiai tam darbui pasirengę žmonės.

Dar viena valstybės prievartos forma – įstatymai ir galimybė taikyti sankcijas už jų pažeidimą. Tos sankcijos – tai prievartinis įpareigojimas laikytis normų, kurias nustato valstybė. Teisė bausti už nepaklusnumą susieta su privaloma pareiga būti paklusniam.

Valstybės prievarta yra mažesnė blogybė nei savaime egzistuojanti prievarta, kurios nekontroliuoja visuomenė.

Valstybė – organizuota viešoji valdžia

Valstybė yra natūrali visuma. Ji atsiranda, vykstant bendruomenių civilizacijos evoliucijai. Natūrali grupė yra organiška bendruomenė, primenanti gyvą organizmą. Kaip tvirtino L. fon Šteinas, valstybė yra „iš asmenų sudarytas visuotinės valios organizmas“.

Galime remtis ir dar kitokiu požiūriu, teigdami, kad valstybė yra tikslą turinti grupė, atsiradusi ir esanti tam, kad palaikytų vidaus tvarką ir išliktų saugi, iškilus išorinei grėsmei.

Liberalų nuomone, pagrindinis valstybės tikslas – plėsti kiekvieno individo lygios laisvės ribas. Konservatoriai labiau vertina santaiką bei tvarką, tradicijas bei pamatines etines vertybes, labai dažnai kilusias iš religinių tikėjimų. Socialistams valstybės tikslai – teisingumas, visos kultūros harmoninga rraida ir demokratiški žmonių tarpusavio santykiai.

Šių dienų valstybei gali būti būdingi ir natūralios ir, ir tikslinės grupės bruožai. Tačiau visada kiekviena be išimties valstybė yra viešosios valdžios organizacija, vadovaujanti kolektyviniam žmonių gyvenimui. Viešoji valdžia valstybėje nėra atsitiktinai ar po lygiai padalinta visiems žmonėms. Yra specializuotas, tikslingai parenkamas apmokamas pareigūnų aparatas, kuris ir vykdo viešąją valdžią.

Evoliucinis perėjimas nuo mažų genčių santvarkos į valstybę reiškė atsiradimą valdžios, paremtos ne gimininiais ryšiais. Valstybės aparato atsiradimas reiškia, kad valstybės uždaviniai atskiriami nuo kasdienės egzistencijos, suformuojamos konkrečios funkcijos, o kartu su jomis atsiranda ir negausi funkcionierių grupė. Toks atsiskyrimas gali būti valdžios ir visuomenės susvetimėjimo pradžia.

Valstybės funkcijos

Kiekviena valstybė turi savo viešpataujančios klasės nužymėtus tikslus. Siekdama šių tikslų, ji sprendžia tam tikrus uždavinius. Valstybės pagrindinės veiklos kryptys įgyvendinant jos pagrindinius tikslus ir uždavinius vadinamos valstybės funkcijomis. Iš to, kokias funkcijas vykdo valstybė, galima spręsti apie jos esmę ir socialinę paskirtį.

Valstybės funkcijų pobūdis priklauso nuo ekonominės bazės ir klasinės visuomenės struktūros. Kitaip tariant, valstybės funkcijų turinys priklauso nuo to, kokia klasė viešpatauja, kokiame vystymosi laikotarpyje yra valstybė.

Valstybės funkcijos gali būti skirstomos į :

 vidines;

 išorines.

Vidinėmis valstybės funkcijomis laikomos pagrindinės jos veiklos kryptys pačioje šalyje, tai yra šalies viduje, jos apibūdina valstybės vidaus politiką. Vidaus ffunkcijos taip pat dar dalijamos į apsaugines (funkcijų esmė pasireiškia visų nustatytų ir reguliuojamų visuomeninių santykių užtikrinimu) ir reguliavimo (apima visuomeninės gamybos, šalies ekonomikos organizavimą, visavertės asmenybės ir visuomenės ugdymą).

Galima išskirti keturias funkcijas, kurias vykdo bet kuri valstybė:

 ekonominę (normalaus ekonomikos egzistavimo ir raidos saugant esamas nuosavybės formas, visuomeninių darbų, išorinių ekonominių ryšių, užsienio prekybos organizavimo ir pan. užtikrinimas);

 politinę (socialinės ir nacionalinės santarvės palaikymas, suvereniteto apsauga, valstybės ir visuomenės saugumo užtikrinimas ir pan.);

 socialinę ( žmonių socialinių poreikių tenkinimo priemonių įgyvendinimas, būtino gyvenimo lygio palaikymas, gyventojų teisių ir laisvių apsauga, būtinų darbo sąlygų užtikrinimas, socialinis aprūpinimas ir kt.);

 ideologinę (tam tikros ideologijos, taip pat religinės, palaikymas, mokslo raidos skatinimas, kultūros puoselėjimas, švietimo organizavimas).

Išorinės valstybės funkcijos gali būti įgyvendinamos tiek taikiomis, tiek karinėmis priemonėmis. Jos priklauso nuo valstybės politinio režimo ir valstybės tipo, nuo jos raidos etapų, tarptautinio klimato, valstybių tarpusavio santykių. Išorinės funkcijos pasireiškia valstybės veikla tarptautinėje arenoje, jos politiniu ir ekonominiu bendradarbiavimu su kitomis valstybėmis, šalies gynimu nuo išorės priešų.

 Užsienio politikos veikla grindžiama visų šalių suverenios lygybės pripažinimu ir gerbimu, nesikišimu į jų vidaus reikalus, teritorinio vientisumo ir nustatytų sienų neliečiamumo principais, žmogaus teisių ir laisvių pagarba ir t.t.

 Užsienio ekonominė funkcija – tai tarptautinių ekonominių ryšių plėtra dalykinės partnerystės

ir bendradarbiavimo principais (vieninga muitų politika, užsienio investicijos, jungimasis prie tarptautinių ekonominių organizacijų ir pan.).

 Šalies gynimo nuo užsienio valstybių užpuolimo funkcija įgyvendinama politinėmis, ekonominėmis, diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis. Taikos metu šalies gynimas reiškiasi rengimusi atremti galimą užpuolimą, o karo metu – tiesiogine ginkluota kova su agresoriumi.

Šiuo būdu, valstybės funkcijos sudaro valstybinių organų sistemos vientisą, susijusią veiklą, kuri turi būti nukreipta kurti sąlygas atskiros asmenybės ir visos visuomenės harmoningai raidai.Ir vidinės, ir išorinės valstybės funkcijos glaudžiai susijusios tarpusavyje.

Yra iir kitos savarankiškos funkcijos, pavyzdžiui, teisinės valstybės kūrimas, gamtos apsauga. Kai kurie autoriai tvirtina, kad valstybei yra būdingos tik iš jos esmės išplaukiančios funkcijos – politinės valdžios įgyvendinimas ir valstybė turi tik teisėkūros, vykdomąją ir teismo funkcijas. Kartais išskiria dar vieną – priežiūros funkciją. Kitomis funkcijomis rūpinasi visuomenė.

Valstybės funkcijų įgyvendinimo formos ir metodai. Valstybė turi vykdyti savo funkcijas tam tikromis formomis ir savo veiklai taikyti įvairius metodus. Skiriamos teisinės ir neteisinės valstybės funkcijų įgyvendinimo formos. Teisinės formos atspindi vvalstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigą vykdyti savo funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Tos normos parodo, kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokius teisinius veiksmus jie atlieka.

Savo funkcijas valstybė taip pat įgyvendina ir prievartos bei įtikinimo metodais. Kitaip ttariant, savo pagrindinius uždavinius sprendžianti valstybė gali taikyti tiesioginę prievartą arba įvairias ideologinio poveikio priemones, reformas ir pan.

Valstybės funkcijos nėra absoliučiai pastovios ir nekintamos. Priklausomai nuo konkrečių istorinių sąlygų ir netgi valdžios asmenų grupės valstybė gali esmiškai keisti savo funkcijas, akcentuodama vienas arba atsisakydama kitų.

Taigi galime daryti išvadą, kad įstatymo viršenybės garantavimas, darni teisės sistema, laisvos rinkos palaikymas, įdiegiant lygias ūkinės veiklos sąlygas, asmens gyvybės ir nuosavybės apsauga yra pagrindinės valstybės funkcijos. Valstybės veiksmai privalo būti grindžiami moralios politikos principais.

Valstybės vaidmuo

Egzistuoja dvi požiūrių grupės į tai, koks turi būti valstybės vaidmuo:

 Etatizmas: valstybės vaidmuo politiniame gyvenime suabsoliutinamas. Pasak G. Hėgelio: „Valstybė – tikslas savyje“. Etatizmas siejamas su valstybės uždaviniais kurti teisinę visuomenės infrastruktūrą, palaikyti teisėtumą ir tvarką, ginti nnacionalinę teritoriją nuo išorės agresijos ir įtvirtinti tam tikras tradicines moralės normas.

 Anarchizmas: valstybinė organizacija laikoma negerove, krizių priežastimi. Tikslas – visuomenė be viešpatavimo, prievartos struktūros. Pabrėžiama valstybės intervencija į ekonominę sistemą: tiesiogiai užsiimama gamyba arba ji reguliuojama, anuliuojama dalis ar net visos su privačia nuosavybe susijusios teisės, perskirstomos pajamos ir teikiamos paslaugos pagal kitokį nei rinkos principą („gauna tas, kas moka“).

Naujųjų dešiniųjų politiniai sąjūdžiai JAV ir Vakarų Europoje dažnai palaiko valstybę pirmojoje srityje (pvz., pritaria didesnėms karinėms išlaidoms, llaikosi dogmatinių moralinių pažiūrų), bet kartu siekia „apkarpyti“ valstybę socialinės rūpybos bei ekonominio reguliavimo srityje. Kai kurios demokratinio socializmo atmainos laikosi priešingo įsitikinimo – jos pritaria moralinių nuostatų liberalizavimui bei valstybės vaidmens mažėjimui pirmojoje srityje, bet kartu reikalauja valstybės veiklos ekspansijos antrojoje srityje.

Ateities prognozės. XXI amžiuje kai kurie mokslininkai įžvelgia modernios valstybės nykimo tendencijas. Nuo Europos iki Afrikos valstybės jungiasi į didesnes bendrijas arba skaldosi. Ypatingai JTO yra instrumentas, kuris nuolat kasasi po valstybių suverenumo pamatais. Tarptautinė sistema tolsta nuo atskirų, suverenių, tarptautinės teisės požiūriu lygiateisių teritorinių valstybių ansamblio. Jos vietoje iškyla hierarchinės ir daugeliu atžvilgiu sudėtingesnės struktūros. Be to, aiškėja, kad valstybė vis labiau praranda galimybę kontroliuoti politiką, karines pajėgas, ūkį ir kultūrą bei užtikrinti savo piliečiams gyvenimą ir saugumą.

Modernios valstybės bruožai. Teisinė valstybė

Moderni valstybė – tai tokia institucinė sąsaja, kurioje kiekvienas žmogus turi sąlygas kurti ir įprasminti savo kaip asmens išskirtinumą, susiedamas jį su tautos identiteto raiška globalizacijos akivaizdoje.

Vieningai laikomasi nuomonės, kad valstybė negali būti moderni, jei ji nėra teisinė, kad teisės viešpatavimas – tai šiuolaikinės civilizacijos humanizmo išraiška. Visuomenę seniai domina teisinės valstybės sukūrimo idėja, kuri gali būti įgyvendinama pertvarkant politinę sistemą, vykdant optimalią teisinę reformą, keičiant požiūrį į teisę kaip visuomeninių santykių reguliuotoją.

Teisinė vvalstybė, kaip politinės valdžios ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo organizacija yra vienas iš egzistuojančių žmonijos civilizacijos laimėjimų.

Teisinės valstybės teorijos ir praktikos atsiradimas turi ilgą istoriją. Daugelis teisinio valstybingumo idėjų pasireiškė jau antikiniame pasaulyje, o teoriškai teisinės valstybės koncepcijos ir doktrinos buvo tobulinamos perėjimo iš feodalizmo į kapitalizmą ir atradusios naujos socialinės – politinės santvarkos sąlygomis.

Daug naujų teiginių šiuo klausimu pagrindė anglų mąstytojas D. Lockas (XVII a.), prancūzas Š. Monteskjė (XVIII a.), vokiečių filosofai I. Kantas ir G. Hėgelis (XVIII – XIX a.). Jie pateikė siūlymų suformuluoti pagrindinius teisinės valstybės principus:

 teisine valstybe visų pirma gali būti tik demokratinė valstybė, t.y. daugumos interesus atitinkančios valstybės valdžios įgyvendinimo būdas;

 teisinė valstybė – tai visa apimanti visuomenės politinė organizacija, pagrįsta įstatymo viršenybe bei kitų norminių teisinių aktų atžvilgiu. Norminius teisinius aktus gali leisti tik įgalioti organai ir jų kompetencijos ribose. Atsižvelgiant į visuomenės raidos poreikius leistina laiku atnaujinti įstatymus. Su visais įstatymais turi būti supažindinami visi gyventojai. Neskelbti įstatymai negalioja;

 teisinės valstybės organų veikla vykdoma griežtai paisant valdžių pasidalijimo į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę, principo;

 teisinėje valstybėje negali būti ignoruojamos jokios piliečių teisės ir laisvės, kurios yra numatytos tarptautiniuose aktuose: „Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje“, priimtoje JTO Generalinėje Asamblėjoje 1948 m., „Tarptautiniame pilietinių ir ppolitinių teisių pakte“, „Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte“, priimtuose JTO Generalinės Asamblėjos XXI sesijoje 1966 m. ir kt.

Nurodytuose aktuose paskelbtų teisių ir laisvių sąrašas įtvirtintas ir garantuotas teisinių valstybių, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje;

 teisinėje valstybėje kiekvienam piliečiui suteikiama teisė ginti savo teises ir laisves visais įstatymo nedraudžiamais būdais. Visa tai daro valstybę atsakinga prieš piliečius. Savo ruožtu pilietis atsako prieš valstybę jos organų asmenyje už savo neteisėtus veiksmus. Tuo tarpu pasireiškia asmenybės ir valstybės tarpusavio atsakomybės principas;

 teisinei valstybei būdingas politinis ir ideologinis pliuralizmas, pasireiškiantis nekliudoma įvairių politinių ir kitų organizacijų, nepažeidžiančių konstitucijos ir kitų įstatymų, veikla. Norint sukurti teisinę valstybę taip pat reikia pagerinti įstatymų leidybos veiklą, padaryti ją profesionalesnę, vengti deklaratyvių programinių teigimų, siekti, kad įstatymuose nebūtų tiek gausių nuorodų į kitus poįstatyminius aktus. Būtina, kad visi, daugumą piliečių liečiančių įstatymų projektai būtų skelbiami visuomenei. Reikia realiai įgyvendinti Konstitucijoje užfiksuotas nuostatas, suderinti įstatymus ir teisinius aktus su Konstitucija, geriau saugoti ir ginti konstitucines piliečių teises ir laisves, užtikrinti numatytas garantijas.

Esminę reikšmę realizuojant nurodytus ir kitus teisinės valstybės principus turi konstitucinės – teisinės kontrolės institutas, kurio pagrindinė pareiga – stebėti, ar visų valdžių priimami norminiai aktai ir veiksmai yra teisėti, kad būtų garantuotas teisės viešpatavimas visuomenėje

ir valstybėje.

Valstybės formos

Valstybės forma – tai aukščiausiųjų, valstybės institucijų organizacijos būdas, valstybinės valdžios teritorinė santvarka ir jos įgyvendinimo metodai.

Valstybės forma susideda iš trijų struktūrinių komponentų:

 valdymo formos;

 valstybės santvarkos formos;

 politinio režimo.

Šių komponentų egzistavimo būdas priklauso ne tik nuo visuomenės socialinės – ekonominės bazės, bet ir nuo konkrečių ją sąlygojančių politinių, socialinių, dvasinių ir kitų aplinkybių, suteikiančių joms tam tikrą specifiką.

Valstybės valdymo formos

Valstybės valdymo forma apibūdina aukščiausiųjų valstybinės valdžios institucijų stmktūrą, jų sudarymo tvarką, kompetencijos ppasidalijimą, šių institucijų tarpusavio santykius. Valstybės valdymo formos skirstomos į monarchijas ir respublikas.

Monarchija – tai valstybės valdymo forma, kai valstybės aukščiausioji valdžia priklauso vienam asmeniui – monarchui. Monarchijos tradiciškai skirstomos į absoliučias (neribotas) ir parlamentines (ribotas).

Absoliuti monarchija – valstybės valdymo forma, kai monarchas savo rankose yra sutelkęs tiek įstatymų leidžiamąją, tiek ir vykdomąją valdžią. Absoliutus monarchas nėra niekam atsakingas ir savo nuožiūra formuoja valstybės vyriausybę (paprastai iš karališkosios šeimos narių), nustato jos politikos turinį. Pavyzdys – Saudo Arabija.

Parlamentinė monarchija – demokratiškesnė už absoliučią monarchiją valdymo forma. Nors konstitucija formaliai monarchui ir suteikia plačius įgaliojimus, jis – tik nominaliai atlieka savo funkcijas. Įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžia priklauso demokratiniu būdu išrinktam parlamentui ir jam atsakingai vyriausybei .Valstybių pavyzdžiai –– Danija, D. Britanija.

Egzistuoja ir teokratinės monarchijos, kurių šiomis dienomis išlikę nedaug. Pavyzdys – Saudo Arabija.

Respublika – tokia valstybės valdymo forma, kai visi aukščiausieji valstybinės valdžios organai arba renkami tiesiogiai, arba jie gali būti sudaryti jau anksčiau išrinktų organų, o piliečiai turi asmenines ir politines teises. Dabartiniu metu iš 190 pasaulio valstybių daugiau nei 140 yra respublikos. Respublikas priimta skirstyti į parlamentines, prezidentines ir mišraus tipo.

Parlamentinė respublika apibūdinama tuo, kad parlamentas yra valstybės aukščiausiasis atstovaujamasis organas, formuojantis jam politiškai atsakingą vyriausybę, renkantis prezidentą, kuris yra valstybės, o ne vykdomosios valdžios vadovas. Prezidento vaidmuo sudarant vyriausybę, kaip ir valdant šalį, yra nominalaus pobūdžio. Klasikiniai parlamentinės respublikos pavyzdžiai yra Italija, Latvija, Estija.

Prezidentinėje respublikoje valstybės vadovas ir ginkluotųjų pajėgų vvyriausiasis vadas teisiškai ir faktiškai yra prezidentas. Jį renka ne parlamentas, o visa tauta arba rinkikų kolegija. Prezidentas formuoja vyriausybę, kuri už savo veiklą yra jam atsakinga. Prezidentas turi parlamento leidžiamų įstatymų veto teisę. Prezidentas negali paleisti parlamento, tačiau parlamentas gali nušalinti prezidentą apkaltos (impičmento) tvarka (JAV, Baltarusija, Kazachstanas, Urugvajus).

Mišraus tipo (pusiau prezidentinėse) respublikose derinasi prezidentinės ir parlamentinės respublikos modelių elementai. Prezidentas (valstybės vadovas) renkamas paprastai visuotiniuose rinkimuose ir realiai turi nemažai galių, vyriausybė formuojama parlamentiniu keliu ir politiškai aatsakinga ne tik parlamentui, bet ir prezidentui. Esant tam tikroms aplinkybėms, prezidentas turi teisę paleisti parlamentą (Prancūzija, Suomija, Lenkija, Lietuva).

Valstybės valdymo formą pasirenka šalies gyventojai referendumu priimdami konstituciją.

Valstybės santvarkos formos

Valstybės santvarkos forma – tai teritorinė valstybinės valdžios organizacija. Yra šios pagrindinės valstybės santvarkos formos: unitarinė, federacinė ir konfederacinė.

Unitarinė valstybė – geografinio valdžios suskirstymo tipas, kur nėra valstybinių darinių ir aukščiausioji valdžia priklauso centriniams organams. Unitarinė valstybė turi vieną konstituciją, vieną įstatymų leidimo sistemą, vieningą pilietybę, vieningą valiutą (pvz., Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir kt.). Unitarinė valstybė gali būti daugiatautė (pvz., Prancūzija, Kinija, Pakistanas) ir tautinė (Japonija, Egiptas).

Federacinė valstybė – tai kelių valstybių susivienijimas, susidedantis iš atskirų valstybinių darinių (valstijų, žemių, kantonų, provincijų), turinčių tam tikrą politinį savarankiškumą ir centrines vyriausybes. Federacijos subjektai gali turėti savo įstatymus ir netgi savo teisminę sistemą.

Federacijos skirstomos šiais pagrindais: teritoriniu (pvz., JAV, Australija, VFR), nacionaliniu (pvz., Indija, Belgija) ir mišriu nacionaliniu teritoriniu pagrindu (pvz., Rusija, Kanada).

Konfederacija – suverenių valstybių sąjunga, sukurta pasiekti kokius nors bendrus ekonominius, politinius ar kitus tikslus. Konfederacijoje nėra vieningos teritorijos, vieningos pilietybės. Kiekvienas konfederacijos narys turi savo konstituciją, įstatymus, valstybinės valdžios organų sistemą, kariuomenę, gali laisvai išstoti iš konfederacijos. Skirtingu laiku konfederacijos buvo: iki 1918 m. AAustrija ir Vengrija, iki 1848 m. Šveicarija, 1958 – 1961 m. Egiptas ir Sirija. Dabar konfederacija yra Europos Sąjunga.

Valstybių santvarkų formų pliusai ir minusai. Į klausimus, kokia valstybės sąranga – unitarinė ar federacinė, centralizuota ar decentralizuota yra geresnė, negalima vienareikšmiškai atsakyti. Pakankamai akivaizdu, kad didelėms, ypač daugiatautėms, multietninėms šalims daugiau tinka federacinė, decentralizuota sistema. Ji neperkrauna centrinės vyriausybės gausiomis ir dažnai labai specifiškomis regionų problemomis, ne mažiau svarbu tai, kad suteikdama daugiau teisių provincijoms centrinė vyriausybė nusiima dalį atsakomybės už provincijos reikalus ir todėl sukelia mažiau nepasitenkinimo. Tačiau būna atvejų, kada tai sustiprina išcentrines tendencijas: įgijusios autonomijos teises provincijos (tiksliau, jų įtakingos politinės jėgos) pradeda siekti valstybinės nepriklausomybės. Būdingi pavyzdžiai – Vengrija Habsburgų imperijoje, Kvebeko provincija Kanadoje ir Slovakija buvusioje Čekoslovakijos federacijoje. Kitas, neišvengiamas federacijų trūkumas yra sudėtinga sprendimų priėmimo, ypač konstitucinių pataisų priėmimo procedūra, nes daug laiko sugaištama pozicijų suderinimui ir toli gražu ne visada pavyksta pasiekti konsensusą. Federacijose neįmanoma išvengti dubliuojančių institucijų, didesnio biurokratinio aparato ir papildomų išlaidų. Amžina debatų tema yra resursų paskirstymas tarp turtingų ir skurdesnių valstijų: pirmosios visada nepatenkintos, kad iš jų per daug atimama, kitos – kad jos pernelyg mažai gauna iš federalinių fondų.

Politinis režimas

Politinis režimas – tai metodų, formų ir būdų, kkuriais valdžios organai valdo visuomenę ir užtikrina savo politinį viešpatavimą, visuma. Politinis režimas nustato ne tik valstybinių organų, bet ir įvairių visuomeninių ir politinių organizacijų, susivienijimų bei judėjimų veiklos ir darbo sąlygas. Priklausomai nuo valstybinės valdžios įgyvendinimo politinis režimas skirstomas į demokratinį ir antidemokratinį.

Demokratinis režimas reiškia:

 įvairių partijų, susivienijimų, judėjimų, funkcionuojančių konstitucijos rėmuose, nevaržomą veiklą;

 ideologinį pliuralizmą, t.y. įvairių ideologinių srovių, koncepcijų buvimą visuomenėje, nesant viešpataujančios ideologijos;

 valstybinės valdžios organų formavimą rinkimų būdu;

 demokratinių teisių ir laisvių visuomenėje buvimą ir realų jų garantavimą.

Antidemokratinis režimas paprastai skirstomas į autoritarinį ir totalitarinį.

Autoritarizmas – antidemokratinis politinis režimas, kai vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams už vykdomą politiką, valstybėje varžoma piliečių politinė veikla, nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, nors ir nesikišama į žmonių pilietines teises, ekonomines laisves ir asmeninį gyvenimą. Ryškiausias autoritarizmo pavyzdys yra Š. de Golio valdymas Prancūzijoje 1958 – 1969 metais.

Totalitarinis režimas pasireiškia visos valdžios sutelkimu vieno asmens ar grupės asmenų rankose. Valstybė pajungia sau visas visuomenės gyvenimo raiškos sferas. Viešpatauja viena partija, viena ideologija. Įsigali administracinė-komandinė sistema. Valstybė ima reglamentuoti ne tik politiką, socialinį, ekonominį, bet ir dvasinį visuomenės gyvenimą. Panaikinama privati nuosavybė ir kitos piliečių demokratinės teisės ir laisvės. Žmogaus pajungimui valstybei tarnauja ir sudėtingas prievartos aparatas, klesti teroras ir

savivalė. Totalitarinis režimas egzistavo Vokietijoje Hitlerio laikais, buvusioje SSSR Stalino valdymo metais, dabar veikia Irake ir kitose arabų šalyse.

Vienokio ar kitokio politinio režimo įsitvirtinimą lemia kiekvienos konkrečios šalies istorinė raiška, tradicijos, vertybinės orientacijos, geopolitinė padėtis ir netgi politinio lyderio asmeninės savybės.

Valstybė – tarptautinių santykių subjektas

Tarptautiniai santykiai reiškia tarpvalstybinius santykius, žodis “tauta” šiame derinyje yra “valstybės” sinonimas. Tarptautiniai santykiai yra skirstomi pagal veiklos sferas ir formas į : politinius, diplomatinius, ekonominius, karinius, ideologinius, teisinius ir t.t. O teritoriniu aatžvilgiu į globalinius, tarpregioninius, regioninius, subregioninius, daugiašalius ir dvišalius. Užsienio politika yra bendras valstybės kursas tarptautiniuose reikaluose, vykdomas įvairiomis, pirmiausia diplomatinėmis priemonėmis. Jo principai reguliuoja valstybės santykius su kitomis valstybėmis.

Valstybės užsienio politiką sąlygoja daug faktorių. Pirmiausia tai geografinė padėtis: kaimyninės šalis, išėjimas prie jūros ar jo nebuvimas. Didelę reikšmę turi ekonominis ir karinis potencialas, neretai taip pat ideologija, religija, priklausomumas vienai ar kitai civilizacijai.

Kiekviena valstybė kaip tarptautinių santykių subjektas siekia išsaugoti suverenitetą ir kartu užsitikrinti optimalias gyvavimo sąlygas, tarp kkurių pirmoji yra saugumas. Dėl to iškyla viena iš sudėtingiausių tarptautinių santykių problemų – taip vadinama saugumo dilema. Jos esmė yra ta, kad vienos valstybės siekimas sustiprinti savo saugumą gali būti kitos, ypač kaimyninės valstybės įvertintas kaip pavojus savo saugumui iir sukelti atsakomąją reakciją: diplomatinį ar ekonominį spaudimą, grasinimą panaudoti jėgą, ginklavimosi varžybas ir net “preventyvinį karą” (užpulti priešą, kol jis tai nepadarė pirmas). Lemiamą reikšmę tarptautinių santykių vystymęsi turi veikiančių tarptautinėje sistemoje jėgų balansas. Valstybės pajėgumas priklauso nuo daugelio faktorių. Anksčiau svarbiausiu kriterijumi buvo skaitoma karinė galia, kuri užtikrindavo ne tik saugumą, bet ir buvo svarbi sėkmingos teritorinės ekspansijos prielaida. Šiuolaikiniame pasaulyje situacija pasikeitė: valstybės saugumą dabar daugiau nulemia ekonominis potencialas (persipynę ekonominiai ryšiai su potencialiu priešu), sugebėjimas mobilizuoti resursus, diplomatija ir ypač regioninės saugumo sistemos.

Išvados

Politologija valstybę apibūdina kaip politinę bendruomenę, įsikūrusią tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, valdomą valdžios institucijų. Pats terminas „valstybė“ atsiranda vėliau nei pati valstybė (XVI a. jį pirmąkart pavartoja N.Makiavelis).

Valstybė yra svarbiausia ir centrinė politinės ssistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą žmonių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Valstybei tenka pagrindinė politinės sistemos funkcijų dalis, o be to ji atlieka specifines funkcijas (saugumo užtikrinimas, teritorinis vientisumas, užsienio politika).

Vienas iš svarbiausių valstybės bruožų yra suverenitetas: egzistuoja aukščiausia, niekam nepavaldi valdžia, kurios sprendimai yra privalomi visiems gyventojams. Antra ypatybė, būdinga tik valstybei, yra monopolinė teisė panaudoti prievartą.

Vieningai laikomasi nuomonės, kad valstybė negali būti moderni, jei jji nėra teisinė, kad teisės viešpatavimas – tai šiuolaikinės civilizacijos humanizmo išraiška. Teisinė valstybė, kaip politinės valdžios ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo organizacija yra vienas iš egzistuojančių žmonijos civilizacijos laimėjimų.

Šių dienų pasaulyje kuriasi platesnės už valstybę struktūros – daugelio valstybių multikultūrinės politinės bei ekonominės bendrijos- konfederacijos. Ateitis parodys, kiek vertinga buvo Mastrichto sutartis ir kokią įtaką naujai formuojami Europos pilietybės pagrindai turės vienam svarbiausių politinių vienetų – valstybei.

Naudoti literatūros šaltiniai

J. Novagrockienė „Politikos mokslo pagrindai“ ,2001m.;

R. Rakucevičius „Politologija“ ,2003m.;

W. Lamentowicz „Šių laikų valstybė“ ,1998m.;

P. Čiočys „Teisės pagrindai“ ,2000m.;

Informacija internete adresu:

http://www.straipsniai.lt/category.php?cat=50&for=30&num=10