valstybe, jos socialine paskirtis ir funkcijos

Valstybės sąvoka

Politologija pateikia tokią šiuolaikinės valstybės sąvoką. Šiuolaikinė valstybė – tai suvereni žmonių bendrija, kuri yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, turi savo įteisintą viešąją valdžią, yra nepriklausoma ir pripažįstama kitų suverenių valstybių.

Valstybės esmė

Valstybės sampratos, esmės ir vaidmens visuomenėje problemos yra pagrindinės ir diskusinės. Tai paaiškinama trimis priežastimis: 1. šios problemos tiesiogiai susijusios su įvairių visuomenės sluoksnių, politinių partijų ir visuomeninių judėjimų interesais; 2. jokia kita organizacija negali konkuruoti su valstybe sprendžiant daugybę uždavinių ir funkcijų, veikiant visuomenės likimą; 3. valstybė yra labai sudėtingas ir prieštaringas visuomeninis politinis reiškinys. Atsiradusi kaip visuomenės prieštaravimų rezultatas, pati valstybė tampa prieštaraujančia, prieštaringa jos veikla ir socialinis vaidmuo.

Labai svarbu tinkamai suvokti valstybės esmę. Kaip tai svarbu, paaiškėja, kai valstybę ištinka krizė ir jos veikla pradeda šlubuoti, kai ji metasi į kraštutinumus, griebiasi prievartos. Siekiant stiprinti valstybės pozicijas, reikia teisingai suprasti jos esmę.

Plačiuoju požiūriu šiuo terminu, valstybė, apibūdinama visuomenė arba ypatinga jos forma. Siauruoju požiūriu jį vartoja specialiosios institucijos, valdymo arba tautos teritorijos, kur gyvena šalies žžmonės.

Pagal Austrijos teisininką H. Kelzeną, valstybės sąvoka gali būti vartojama tokiomis prasmėmis:

1. teisiškai valstybė yra juridinis asmuo (teisinis fenomenas) kaip tam tikra korporacija, kadangi nuo kitų korporacijų valstybė skiriasi tik šalies mastu nustatyta teisine tvarka. Čia H. Kelzenas tapatina valstybę ir tteisėtvarką. Tačiau valstybės santykiai su teise turi būti tokie pat kaip ir individo, nors valstybė sankcionuoja teisę;

2. sociologiniu atžvilgiu valstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Šiuo požiūriu valstybei būdinga valdžios paskirstymas įvairioms institucijoms, kurioms veikiant visuomenėje atsiranda tam tikri vyraujantys santykiai, daugybė įvairių valdymo aktų ir pajungimo būdų, kurių visuma vadinama socialine valstybe;

3. valstybė suvokiama kaip gyvas “gamtos organizmas, socialinės biologijos forma (organinė valstybės teorija)”. Visuomenė tapatinama su organizmu, o valstybės paskirtis – aprūpinti savo piliečius;

4. H. Kelzenas apibrėžia valstybę ir kaip normų sistemą arba kaip “politiškai organizuotą visuomenę, kaip valstybę – valdžią”. Valstybė yra politinė organizacija visų pirma todėl, kad nustato jėgos vartojimo tvarką ir turi jos vartojimo monopolį. Valstybė, visuomenės politinė organizacija, išplečia savo vvaldžią visai šaliai ir jos gyventojams, turi šiam reikalui specialų valdymo aparatą, leidžia visiems privalomus aktus ir sprendžia bendrus visuomenės reikalus.

Vakarų Europos autorių teorijose valstybė suprantama kaip visuomenės sluoksnių ir grupių sutaikymo, socialinių prieštaravimų šalinimo, visų visuomenės interesų atstovavimo organizacija. Valstybės esmė parodo jos turinį, tikslus, funkcionavimą, t. y.valdžią, jos priklausomybę.

Valstybė atsirado, kai ekonomika pasiekė tam tikrą lygį. Tai lėmė socialinį visuomenės susisluoksniavimą, anksčiau visiems priklausiusi valdžia įgavo politinį pobūdį ir buvo pradėta įgyvendinti pirmiausia privilegijuotų socialinių grupių interesais. Tačiau ssiekiant išsamiai atskleisti šį dalyką vien vadinamojo klasinio valstybės supratimo maža.

Valstybės klasinė esmė, socialinė paskirtis ir sąvoka

Valstybės atsiradimas ir jos egzistavimas susijęs su visuomenės pasidalijimu į klases.

Valstybės valdžia gali priklausyti palyginti nedidelei socialinei grupei, neišreiškiančiai visų klasės interesų (totalitarinis biurokratinis rėžimas). Valstybių, neseniai išsivadavusių iš kolonijinės priklausomybės, viena klasė neturi pakankamai jėgų valdyti, todėl nacionalinei ekonomikai ir kultūrai plėtoti susidaro įvairūs valdžią turintys sluoksniai: buržuazijos, darbininkų, inteligentų, amatininkų.

Iki pat socialistinės visuomenės susikūrimo visose klasinėse visuomenėse klasių interesai buvo nesutaikomai priešingi. Tą priešiškumą pirmiausia lemia aplinkybė, kad viena klasė savinasi kitos klasės darbo vaisius ir viešpatauja visuomenėje. Viena klasė kitų klasių atžvilgiu viešpatauja ekonominėje, ideologinėje ir politinėje srityse.

Susidarius palankioms sąlygoms valdžia gali priklausyti visai tautai, kadangi pirmauja bendri nacionaliniai interesai. Nors ir esama socialinių prieštaravimų, visuomenė visada yra vieninga.

Ekonominėje srityje viešpataujanti klasė yra pagrindinių gamybos priemonių (žemės, gamybos įrankių ir pan.) savininkė. Kitą visuomenės daugumą sudaranti klasė gamybos priemonių neturi ir tampa nuo gamybos priemonių ir įrankių savininkų priklausoma.

Valdžią turinti klasė ar sluoksnis visada priversti tam tikru mastu rūpintis visais visuomenės sluoksniais, vykdyti bendras socialines funkcijas, veikti visos visuomenės interesais. Bendras nacionalinis valstybes vaidmuo yra esminis jos bruožas. Turinti valdžią grupė priversta derinti grupinius interesus su visuomenės interesais.

Valstybė yra vvisuomenės organizacijos forma, skirta visuomenės vientisumui ir jos valdymui užtikrinti. Ji vykdo naudingas visuomenei funkcijas ir tarnauja visuomenės interesams.valstybė integruoja susiskaldžiusią visuomenę ir jai oficialiai atstovauja. Be valstybės būtų neįmanoma visuomenės pažanga, civilizuotos visuomenės egzistavimas ir raida.

Nepažangiai valstybei būdingos netobulos institucijos ir jas apima iš esmės tik valstybės valdžia, besiremianti daugiausia prievartos.

Klasės viešpatavimą ekonominėje srityje papildo viešpatavimas ideologinėje srityje. Ekonomiškai viešpataujanti klasė stengiasi įskiepyti engiamosioms klasėms įsitikinimą, kad esanti visuomeninė santvarka yra natūrali ir su jos buvimu reikia susitaikyti. Be to, paprastai teigiama, kad esanti santvarka vienodai naudinga visoms klasėms. Viešpataujanti klasė visoms kitoms klasėms stengiasi primesti savo vertybes ir vertinimus. Tam panaudojama švietimo, auklėjimo sistema, religija ir t.t. viešpataujančios klasės siekius atitinkančios pažiūros platinamos per masinės informacijos priemones, dėstomos mokslininkų veikaluose ir pan.

Ekonominį ir ideologinį viešpatavimą tarsi apvainikuoja politinis viešpatavimas. Ekonomikoje viešpataujanti klasė viešpatauja ir politikoje, jai tarnauja valstybės mechanizmas. Ši klasė prireikus taiko fizinę prievartą ir garantuoja sau tinkamą visuomeninę tvarką. Vykdydama savo socialinę paskirtį, valstybė gina viešpataujančios klasės interesus. Pavieniai viešpataujančios klasės atstovai gali konfliktuoti su visos klasės interesus saugančia valstybe. Kitaip tariant, valstybė pajungia viešpataujančios klasės atstovo individualų interesą visos klasės interesams.

Ekonominio viešpatavimo atžvilgiu politinis viešpatavimas yra antrinis. Tačiau tai dar nereiškia, kad valstybė, kaip pagrindinis ppolitinio viešpatavimo įrankis, neveikia gamybinių santykių. Šis poveikis pasireiškia dvejopai – valstybė gali prisidėti prie gamybinių santykių pažangos arba ją stabdyti.

Klasių kova politinėje srityje vyksta dėl politinės valdžios, dėl esamos visuomeninės santvarkos išsaugojimo arba likvidavimo. Šioje kovoje viešpataujanti klasė, valdanti pagrindinius gamybos įrankius ir priemones, valstybės mechanizmą, svarbiausias ideologinio poveikio priemones, įgyvendina savo diktatūrą.

Valstybės esmę sudaro viešpataujančios klasės diktatūra kitų klasių atžvilgiu. Išnaudotojiškoje visuomenėje išnaudotojų mažuma taiko klasinę diktatūrą išnaudojamųjų daugumai.

Valstybė, saugodama viešpataujančiai klasei naudingą visuomeninę santvarką, sprendžia ir bendrus socialinius, visiems gyventojams reikalingus uždavinius. Valstybė turi atsižvelgti ir į neviešpataujančios klasių reikalavimus. Saugodama viešpataujančios klasės interesus, ji kai kada nusileidžia kitų klasių bei visuomenės grupių spaudimui. Tam tikrais laikotarpiais valstybė taip pat gali ginti tik viešpataujančios klasės dalies interesus.

Viešpataujanti klasė savo politinės valdžios negali įgyvendinti tiesiogiai, ji tai daro per valstybės aparatą, kurį sudaro užsiimantys valdymu ir taikantys prievartą žmonės. Aparatas turi visas poveikio visuomenei materialines priemones, iš jų ir prievartos priemones – ginklus, kalėjimus ir t.t., garantuojančias besąlygišką valstybės, o kartu ir viešpataujančios klasės nurodymų vykdymą.

Taigi valstybė – tai pagrindinių gamybos įrankių ir priemonių savininkų politinės valdžios organizacija, turinti prievartos priemones, kurios garantuoja besąlygišką visiems privalomų nurodymų vykdymą.

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė apibrėžiama kaip viešosios valdžios politiškai

suvereni teritorinė organizacija, turinti specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimus privalomus visai šaliai. Tikslesnis apibrėžimas: valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, užtikrinanti jos vienybę ir vientisumą, tvarkanti visuomenės reikalus, suverenia viešąja valdžia suteikianti teisei bendrai privalomą reikšmę, garantuojanti piliečių teises, laisves, teisėtumą ir teisėtvarką. Šiame apibrėžime pabrėžiama, kad valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija. Ji vykdo gyvybiškai svarbias visuomenei funkcijas, užtikrina jos vienybę ir vientisumą, tvarko svarbiausius jos reikalus. Kartu ji visokeriopai garantuoja piliečių teises ir laisves, palaiko patikimą iir humanišką teisėtvarką.

Valstybės funkcijos

Valstybės funkcijų nagrinėjimas turi ne vien teorinę, bet ir politinę praktinę reikšmę. Tai leidžia įsigilinti į valstybės esmę, vidinę jos sandarą ir turinį ne tik formaliai, bet ir apžvelgiant visokeriopą veiklą. Funkcijos padeda tiksliai nustatyti valstybės veiklos pobūdį, ar teisingai tam tikru etapu pasirinkti prioritetai, valstybės organizuotumo ir veiklos efektyvumo laipsnį.

Valstybės funkcijos tradiciškai yra apibrėžiamos kaip pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės esmės ir turinio, tam tikru etapu siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės paskirties.

Dauguma valstybės teoretikų ddabar mano, kad valstybės funkcijos apima valstybės veiklos dalyką ir turinį, taip pat veiklos būdus ir jos užtikrinimą.

Valstybės funkcijos skiriasi nuo kitų valstybinių ir nevalstybinių reiškinių tokiais aspektais:

1. funkcijos yra kompleksinio sintetinamojo pobūdžio, kai pagrindinės veiklos kryptys, nesutampa su pačia veikla aar tam tikrais jos elementais, ir jas vykdo įvairios valstybės institucijos sąmoninga ir tikslinga veikla;

2. funkcijų turinys, pobūdis ir paskirtis išreiškia socialinę esmę. Jomis pasireiškia realus, socialiai orientuotas valstybės vaidmuo sprendžiant ekonomikos plėtros, visuomenės ir pačios valstybės raidos uždavinius.

3. valstybės funkcijos parodo tiesioginį jos ryšį su socialine esme bei turiniu ir valstybei iškilusius uždavinius. Funkcijų pobūdį lemia valstybės tipas, socialinė jos prigimtis, paskirtis, tikslai ir uždaviniai. Funkcijos yra tikslų įgyvendinimo ir pagrindinių valstybės uždavinių sprendimo priemonės, todėl jos priklauso nuo tikslų ir uždavinių pobūdžio. Dabar Lietuvoje reikia spręsti ekonomikos uždavinius ir likviduoti nusikalstamumą. Nuo to priklauso visuomenės ir valstybės tikslų bei visų valstybės funkcijų įgyvendinimas;

4. valstybės funkcijų nereikia tapatinti su konkrečių jos institucijų ir nevalstybinių organizacijų funkcijomis. Jų funkcijos, nors ir turi reikšmę vvisuomenės ir valstybės gyvenimui, tačiau, palyginti su valstybės funkcijomis, yra siauros, lokalios;

5. valstybės funkcijos išsiskiria įgyvendinimo formomis ir metodais ir nesusilpnina su jų taikymo sritimis. Valstybė, įgyvendindama funkcijas, gali taikyti skatinimo, įtikinimo, o prireikus – prievartos metodus. Pagrindinės teisinės valstybės veiklos formos yra teisėkūra, vykdomoji tvarkomoji veikla ir teisėsauga. Taikomos, funkcijos ne visada viena su kita sutampa. Toje pačioje valstybės veiklos srityje gali būti įgyvendinamos kelios funkcijos, ir atvirkščiai, ta pati funkcija gali reikštis keliose visuomenės gyvenimo srityse.

Funkcijų klasifikavimo kriterijai ir ffunkcijų rūšys

Galima išskirti keturias funkcijas, kurias vykdo bet kuri valstybė: ekonominę (normalaus ekonomikos egzistavimo ir raidos saugant esamas nuosavybės formas, visuomeninių darbų, išorinių ekonominių ryšių, užsienio prekybos organizavimo ir panašiai užtikrinimas); politinę (valstybės ir visuomenės saugumo užtikrinimas, socialinės ir nacionalinės santarvės palaikymas, suvereniteto apsauga, slopinimas besipriešinančių socialinių jėgų ir pan.); socialinę (gyventojų teisių ir laisvių apsauga, žmonių socialinių poreikių tenkinimo priemonių įgyvendinimas, būtino gyvenimo lygio palaikymas, būtinų darbo sąlygų užtikrinimas, socialinis aprūpinimas ir kt.); ideologinę (tam tikros ideologijos, taip pat religinės, palaikymas, švietimo organizavimas, mokslo raidos skatinimas, kultūros puoselėjimas).

Yra ir kitos savarankiškos funkcijos, pavyzdžiui, teisinės valstybės kūrimas, gamtos apsauga.

Kai kurie autoriai tvirtina, kad valstybei yra būdingos tik iš jos esmės išplaukiančios funkcijos – politinės valdžios įgyvendinimas ir valstybė turi tik teisėkūros, vykdomąją ir teismo funkcijas. Kartais išskiria dar vieną – priežiūros funkciją. Kitomis funkcijomis rūpinasi visuomenė.

Valstybės funkcijų klasifikavimas leidžia jas plačiau ir giliau pažinti ir veiksmingiau taikyti. Tai sudaro galimybę parengti praktines rekomendacijas pagrindinėms valstybės veiklos kryptims atsižvelgiant į konkrečias veiklos rūšis tobulinti.

Teorijoje ir praktikoje yra daug funkcijų klasifikavimo kriterijų. Mėginama skirstyti pagal jų egzistavimo ir veikimo trukmę (nuolatinės ir laikinos); pagal jų socialinę reikšmę (išreiškia interesus valdančiųjų sluoksnių, grupių ar koncentruotai – visos visuomenės); pagal taikymo sritis 9politinės, ideologinės, ssocialinės, ekonominės); pagal įgyvendinimo formas (teisėkūros, teisėsaugos, teisės taikymo ir pan.). jos klasifikuojamos ir pagal valstybės teritorijos, kur yra vykdomos, apimtį: federacijoje – federacijos apskritai ir jos subjektų, unitarinėje valstybėje – įgyvendinamos visos valstybės mastu.

Pastaruoju metu dar mėginama valstybės funkcijas klasifikuoti valdžių padalijimo principu ir jos skirstomos į teisėkūros, valdymo ir teismo.

Valstybės funkcijų sąvoka ir klasifikacija

Kiekviena valstybė turi savo viešpataujančios klasės nužymėtus tikslus. Siekdama šių tikslų, ji sprendžia tam tikrus uždavinius. Valstybės pagrindinės veiklos kryptys įgyvendinant jos pagrindinius tikslus ir uždavinius vadinamos valstybės funkcijomis. Iš to, kokias funkcijas vykdo valstybė, galima spręsti apie jos esmę ir socialinę paskirtį. Valstybės funkcijų pobūdis priklauso nuo ekonominės bazės ir klasinės visuomenės struktūros. Kitaip tariant, valstybės funkcijų turinys priklauso nuo to, kokia klasė viešpatauja, kokiame vystymosi laikotarpyje yra valstybė.

Plačiai paplitęs funkcijų skirstymas į vidines ir išorines.

Vidinėmis valstybės funkcijomis laikomos pagrindinės jos veiklos kryptys pačioje šalyje, tai yra šalies viduje, jos apibūdina valstybės vidaus politiką. Savo ruožtu vidaus funkcijos dalijamos į apsaugines (funkcijų esmė pasireiškia visų nustatytų ir reguliuojamų visuomeninių santykių užtikrinimu) ir reguliavimo (apima visuomeninės gamybos, šalies ekonomikos organizavimą, visavertės asmenybės ir visuomenės ugdymą). Reguliavimo funkcijoms priskiriamos ekonominės, socialinės ir finansinės kontrolės funkcijos.Pavyzdžiui, išnaudotojiško tipo valstybės vykdo darbo žmonių pasipriešinimo slopinimo funkciją, pprivatinės nuosavybės apsaugos funkciją, ekonominę funkciją (sudaro biudžeto formavimas ir vykdymas, visuomenės ekonominės raidos strategijos nustatymas, lygių sąlygų įvairioms nuosavybės formoms funkcionavimo laidavimas, verslo veiklos skatinimas ir kt,) ir t.t. socialistinės valstybės vidinės funkcijos (tai kompleksas priemonių teikti socialines paslaugas visuomenės nariams, skirti reikiamų lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, keliams tiesti ir t.t.) iš esmės skiriasi nuo išnaudotojiško tipo valstybių vidinių funkcijų. Socialistinėje visuomenėje pirmą kartą žmonijos istorijoje valstybės funkcijos vykdomos siekiant įgyvendinti visuomenės daugumos – darbo žmonių interesus ir siekius. Vidinės funkcijos yra įvairi valstybės vidaus veikla sprendžiant visas visuomenės gyvenimo problemas: ekonomines, socialines, politines, dvasines. Greta ekonominių, socialinių, politinių funkcijų, sutampančių su visuomenės gyvenimo sritimis, išskiriamos nesutampančios: teisėtvarkos apsauga visuomenėje, nuosavybės teisės apsauga, piliečių teisių ir laisvių apsauga, socialinių paslaugų teikimas, demokratijos užtikrinimas, kultūrinis auklėjimas ir panašiai. Čia vadovaujamasi labiau vidinių funkcijų doktrina ir tapatinama su pagrindinėmis visuomenės gyvenimo sritimis.

Išorinėmis valstybės funkcijomis laikomos pagrindinės jos veiklos kryptys palaikant santykius su kitomis valstybėmis ir tautomis, susijusios su valstybės tikslų ir uždavinių įgyvendinimu tarptautinėje arenoje. Užsienio politikos veikla grindžiama visų šalių suverenios lygybės pripažinimu ir gerbimu, nesikišimu į jų vidaus reikalus, teritorinio vientisumo ir nustatytų sienų neliečiamumo principais, žmogaus teisių ir laisvių pagarba bei apsauga ir t.t. užsienio ekonominė funkcija

– tai tarptautinių ekonominių ryšių plėtra dalykinės partnerystės ir bendradarbiavimo principais. Šalies gynimo nuo užsienio valstybių užpuolimo funkcija įgyvendinama politinėmis, ekonominėmis, diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis. Taikos metu šalies gynimas reiškiasi rengimuisi atremti galimą užpuolimą, o karo metu – tiesiogine ginkluota kova su agresoriumi. Išorinės valstybės funkcijos gali būti įgyvendinamos tiek taikiomis, tiek karinėmis priemonėmis. Jos priklauso nuo valstybės politinio režimo ir valstybės tipo, nuo jos raidos etapų, tarptautinio klimato, valstybių tarpusavio santykių. Socialistinė valstybė, vykdydama savo išorines funkcijas, nuosekliai įgyvendina ttaikingą politiką, koncentruoja pastangas gynybos srityje. Pavyzdžiui, svarbiausia Lietuvos išorinė funkcija – integruotis i Europos Sąjungą ir NATO, taip pat palaikyti gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Imperialistinių valstybių veiklos tarptautinėje srityje turinys ir tikslai visai kitokie.

Ir vidinės, ir išorinės valstybės funkcijos glaudžiai susijusios tarpusavyje. Taigi valstybės funkcijos sudaro valstybinių organų sistemos vientisą, susijusią veiklą, kuri turi būti nukreipta kurti sąlygas atskiros asmenybės ir visos visuomenės harmoningai raidai.

Valstybės funkcijų įgyvendinimo formos ir metodai

Savo svarbiausius uždavinius valstybė įgyvendina per teisės formas. Valstybė tturi vykdyti savo funkcijas tam tikromis formomis ir savo veiklai taikyti įvairius metodus. Vienais atvejais valstybė leidžia teisės formas, kitais – organizuoja jų vykdymą, o dar kitais – garantuoja teisės formų laikymąsi. Skiriamos teisinės ir neteisinės valstybės funkcijų įgyvendinimo formos. TTeisinės formos atspindi valstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigą vykdyti savo funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Tos normos parodo, kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokius teisinius veiksmus jie atlieka. Pagal tai skiriamos trys valstybės funkcijų įgyvendinimo formos:

1. teisėdara, teisėkūra – tai valstybės veikla, susijusi su žmonių elgesį reguliuojančių teisės normų rengimu ir išleidimu; be jų negali būti įgyvendinamos kitos funkcijos.

2. operatyvinė vykdomoji, teisės įgyvendinimo – tai valstybės veikla organizuojant teisės normų vykdymą. Šiam tikslui paprastai priimami individualūs, konkrečiam atvejui numatyti aktai. Pavyzdžiui, aktas apie kokio nors konkretaus objekto statybą ir pan.; šią funkciją atlieka valdymo institucijos. Valdymo institucijos leidžia atitinkamus aktus, kontroliuoja, kaip pareigūnai atlieka savo pareigas.

3. teisėsauga – tai valstybės veikla kontroliuojant ir prižiūrint teisės normų laikymąsi, taikant pprievartos priemones teisės pažeidėjams. Ji užtikrina piliečių teisių ir laisvių apsaugą, teisės pažeidimų prevenciją, teisinių bylų nagrinėjimą, patraukimą atsakomybėn ir panašiai.

Dabar didėja sutartinės formos vaidmuo vykdant valstybės funkcijas. To reikalauja besiplečianti rinkos ekonomika ir valstybės valdymo demokratizavimas. Valstybės institucijų sprendimai vis labiau derinami su sutartine forma – ji taikoma santykiams su visuomenės dariniais ir piliečiais.

Neteisinės formos taikomos daugeliui organizacinių parengiamųjų darbų įgyvendinant valstybės funkcijas. Pavyzdžiui, rengiamasis darbas renkant, įforminant ir tiriant įvairią informaciją, nagrinėjant teisines bylas, tiriant piliečių skundus ir pprašymus. Tai nėra tipiška veikla, turinti teisinių padarinių.

Savo funkcijas valstybė įgyvendina prievartos ir įtikinimo metodais. Kitaip tariant, savo pagrindinius uždavinius sprendžianti valstybė gali taikyti tiesioginę prievartą arba įvairias ideologinio poveikio priemones, reformas ir pan. Funkcijų įgyvendinimo metodai yra gana įvairūs. Vykdydama apsaugos funkciją, valstybė taiko įtikinimo ir prievartos metodus. Ekonominei funkcijai vykdyti būtini prognozavimo, planavimo, investicijų, kreditavimo, valstybės subsidijų, vartotojų teisių gynybos ir kiti metodai.

Valstybės funkcijos nėra absoliučiai pastovios ir nekintamos. Priklausomai nuo konkrečių istorinių sąlygų ir netgi valdžios asmenų grupės valstybė gali esmiškai keisti savo funkcijas, akcentuodama vienas arba atsisakydama kitų.

Literatūra

1. P. Čiočys “Teisės pagrindai”

2. S. Vansevičius “Valstybės ir teisės teorija”

3. “Valstybės ir teisės teorija” mokomoji priemonė