Valstybių galia ir mažosios valstybės

Įvadas 3

1. Valstybių galios resursai 3

2. Galios resursų požiūrio skurdas 6

3. Valstybių galia ir mažosios valstybės 8

Išvados 10Įvadas

Kaip pastebėjo galią savo veikale „Politics among nations“ tyręs H.

Morgentau (H. Morgenthau), sąvoka „valstybės galia“ savaime implikuoja tam

tikrą santykį. Kad ir kokia būtų galios prigimtis (ekonominė, karinė,

kultūrinė), norint apibūdinti galios santykį, būtina įvertinti ne tik galia

besinaudojantį subjektą, bet ir priešingą šio santykio pusę. Tarptautinės

politikos atveju, galios santykio šalys yra valstybės. Taigi jei galios

santykis susidaro, galima manyti, kad viena valstybė-šio santykio dalyvė

turi daugiau galios uuž kitą.

Toliau šiame rašto darbe bus daroma prielaida, kad valstybių galia iš

tikrųjų yra netolygiai pasiskirsčiusi. Bus bandoma ne tik ieškoti tokio

pasiskirstymo priežasčių, bet ir susieti jas su „mažosios valstybės“

sąvoka. Šiuo tikslu bus iškelta hipotezė, kad reali galia veikti kitos

valstybės politiką tam tikromis sąlygomis yra turima ne vien didžiųjų

valstybių.

Rašto darbe pirmiausia bus aptarti valstybių galios resursai, paskui bus

apžvelgtas galimas galios santykio pobūdis, o paskutinė rašto darbo dalis

bus skirta nagrinėti hipotezei, kad „mažųjų valstybių“ samprata, kokia ji

bus pateikta, tam tikromis sąlygomis gali bbūti reliatyvi. Rašto darbe bus

apsiribota vien valstybių kaip galios naudotojų tyrimu, kreipiant nedaug

dėmesio į kontekstą — kai kuriuos su valstybių dariniais ar tarptautine

sistema susijusius galios naudojimo aspektus — tokį požiūrį Dž. Frankelis

(J. Frankel) pavadintų „mikropolitiniu lygmeniu“. Kitaip sakant, šis

valstybių galios nnagrinėjimas nepretenduoja į visos tarptautinės politikos

aiškinimą galios požiūriu. Taip pat nebus kreipiama dėmesio į galios

realizavimo procesą, t. y. į valstybių veiksmus ir į atsakus į šiuos

veiksmus. Be to, nebus tiriami galios naudojimo tikslai, t. y. valstybių

interesai, vertybės ir pan.1. Valstybių galios resursai

Žvelgiant iš šių dienų pozicijos, valstybių galią galima tirti daugeliu

aspektų. K. J. Holstis nurodo keletą galimų požiūrio į galią alternatyvų:

tai priemonė siekti tikslų; ji remiasi resursais; ji yra santykis ir

procesas; ji gali būti išmatuota, bent jau apytiksliai. Ilgai galia buvo

tiriama, neįvertinant trečiojo požiūrio, t. y. tik nustatant įmanomus jos

šaltinius ir laikant juos esminiais galią lemiančiais faktoriais (Dar

daugiau, neretai visi resursai buvo laikomi darantys įtakos galiai tiek,

kiek jie daro įtakos kariniam valstybės pasiruošimui. Nenuostabu, kad Dž.

Garnetas (J. Garnett) tvirtina, jog aapskritai, tie, kurie turi daugiausia

karinės galios, paprastai yra įtakingiausi; jų norai labiausiai gerbiami; į

jų diplomatiją kreipiama daugiausia dėmesio). Žemiau bus peržvelgta keletas

tokio požiūrio į galią pavyzdžių, kuriuos galima pavadinti „galios resursų

požiūriu“. Tačiau tai, kad čia pateikiamos kai kurių autorių pozicijos,

nereiškia, kad jie į galią žiūri vien tik kaip į resursų išraišką.

Gana išsamiai materialius ir humanitarinius valstybės galios resursus

išvardijo H. Morgentau. Nors jis pripažino santykinį galios pobūdį, ją

laikė psichologiniu santykiu, o tai, kaip bus parodyta vėliau, nėra

pakankamas santykio paaiškinimas. Tačiau jo ppateiktas galios analizės pagal

valstybės resursus modelis buvo vienas žymiausių, todėl bet kuriuo atveju,

norint toliau nagrinėti galią, šį modelį pravartu bent trumpai apžvelgti.

H. Morgentau, nurodęs tris būtinus atsiminti, tiriant galią, dalykus (galia

visad santykinė; galia kinta; ir (šiuo atveju svarbiausia) negalima

pervertinti vieno kurio nors faktoriaus), kartu pastebėjo, kad tradiciškai

vis dėlto dominavo tik du veiksniai. Pasak jo, „politinė galia buvo karinės

ir, kai kuriais atvejais, ekonominės galios funkcija“. Taip ją, atrodo, kai

kuriais atvejais suprato ir pats H. Morgentau, tiesa, rėmęsis istoriniais

faktais. Bent jau jo pateikti kai kurių veiksnių aiškinimai neišvengia

nuolatinio šių veiksnių svarbos siejimo su valstybės karine galia.

Geografinę padėtį kaip (materialų ir stabilų) galios šaltinį Morgentau

aiškina būtent kariniu požiūriu — ar teritorija palanki pulti ar gintis, ar

puolanti valstybė išlaikys pakankamą ryšį su anksčiau įsteigtomis karinėmis

bazėmis. Netgi keičiantis technologijoms, geografinės padėties svarba, anot

H. Morgentau, nemažėja. Tik geografiškai didelės valstybės gali tapti

supervalstybėmis, atsiradus branduoliniam ginklui, nes tik didelė

teritorija leidžia atlaikyti platų branduolinio sprogimo žalos spindulį.

Kaip nurodė R. Dž. Lyberis (R. J. Lieber), šalies dydis turi dar ir kitą

reikšmę — didelės valstybės paprastai yra autonomiškesnės apsirūpindamos

resursais. H. Morgentau laiko, kad maisto ir žaliavų — kito valstybės

galios šaltinio — reikšmę taip pat lemia karinė nauda. Norėdama visiškai

įvykdyti iškeltus užsienio politikos tikslus, valstybė turi turėti

užtektinai maisto atsargų, be to, jji turi apsirūpinti žaliavomis pramonei.

Gamtos išteklių svarba valstybės galiai, teigia Morgentau, priklauso nuo

karinės pramonės technologijos. Kaip atskiras itin svarbus resursas

išskiriama nafta, kuri suteikia daugiau karinės ir ekonominės galios už bet

kurį kitą gamtos išteklį.

Dar vienas valstybių galios resursas yra jos pramonės išsivystymas ir

galimybės. Pramonės pakankamumas valstybės vidaus poreikiams ir

technologinis pirmavimas, kartu su branduoliniu ginklu ir didele

teritorija, yra esminis supervalstybės skiriamasis bruožas.

Technologija, pirmiausia branduolinė, tiesiogiai lemia valstybės karinį

pasiruošimą. Vis dėlto galia ne visada didėja proporcingai branduolinei

technologijai: po tam tikros ribos didindama branduolinio ginklo arsenalą,

valstybė negali tikėtis, kad jos įtakos galimybės didės, nes pasiekiama

riba, kai branduolinis ginklas ir taip gali sunaikinti visą pasaulio

bendriją. Išvystytas branduolinis ginklas, atvirkščiai, netgi mažina jo

panaudojimo tikimybę, nes, didėjant .jo griaunamajam potencialui,

racionaliai panaudoti tokį ginklą tampa vis sunkiau.

Karinėms valstybės galimybėms svarbūs yra ir lyderiai bei jų sugebėjimai,

ir, žinoma, ginkluotųjų pajėgų dydis bei jų paruošimo kokybė. Tiesa, vėlgi

svarbu, kad valstybės karinė galia priklauso nuo valstybės karinės jėgos,

tačiau nėra tolygi jai, nes, kaip nurodo Dž. Garnetas, ir kaip buvo

užsiminta ankstesnėje pastraipoje, dažnai ne turimos karinės jėgos

naudojimas, o pats jos turėjimas yra galios elementas.

Karinio tinkamumo kriterijus H. Morgentau pritaikė ir nematerialiems

veiksniams vertinti. Tarp tokių veiksnių vienas svarbiausių yra gyventojai,

jų skaičius, pasiskirstymas ir šio pasiskirstymo kitimo tendencijos. Tik

esant dideliam gyventojų skaičiui įmanoma vystyti pplačią karinę veiklą ir

pramonę, reikalingą tokiai veiklai. Kartu didelis gyventojų skaičius gali

būti kliūtis, pirmiausia ekonominė, stiprinti valstybę.

H. Morgentau pereina prie dar sunkiau įvertinamų veiksnių, kuriuos Dž.

Frankelis vadina „psichologiniais ir socialiniais elementais“ —

nacionalinio charakterio, nacionalinės moralės ir „geros vyriausybės“. Jis

teigia, kad, nors pati nacionalinio charakterio koncepcija yra ginčų

objektas, „tam tikros intelekto ir charakterio ypatybės dažnesnės ir labiau

vertinamos vienoje šalyje nei kitoje“. Ir į nacionalinį charakterį jis

žiūri, vertindamas jo naudą kariniu aspektu: pasak H. Morgentau, ypač

svarbu, jei nacionalinis charakteris padeda kuo daugiau taikių resursų

greitai pritaikyti karui.

Nacionalinio charakterio būklę kiekvienu konkrečiu momentu rodo nacionalinė

moralė, arba visuomenės pritarimo valstybės vykdomai užsienio politikai

laipsnis. Nacionalinė moralė visąlaik turi lūžio, arba pasidavimo, tašką,

todėl niekad negalima pasikliauti jos stabilumu. Jos kokybė priklauso ir

nuo valstybės politinio režimo — H. Morgentau nurodo, kad platus visuomenės

prisirišimas prie vyriausybės ginamų vertybių labiau tikėtinas demokratinio

politinio režimo atveju. (Tuo tarpu R. Dž. Lyberis pastebi, kad

demokratinės valstybės tampa labiau priklausomos nuo išorinio pasaulio,

kadangi nesiekia izoliacijos ir kliaujasi prekyba su kitomis valstybėmis.

Tiesa, autarkišką politiką vykdančios autoritarinės valstybės, nors ir

išlaiko tam tikrą autonomiją, tai pasiekia dažnai per dideliais kaštais.)

Kartu nacionalinė moralė priklauso ir nuo vyriausybės pastangų bei

valstybės vienalytiškumo.

Vyriausybės pastangas H. Morgentau išskiria į atskirą galios resursų

kategoriją. „Gera vyriausybė“ turi teisingai įvertinti valstybės įtakos

galimybes ir pasirinkti atitinkamus veiklos

metodus; nustatyti tinkamą

balansą tarp materialinių ir humanitarinių resursų naudojimo; užsitikrinti

visuomenės pritarimą savo politikai. Vykdydama pastarąją funkciją,

vyriausybė turi suvokti, kad būtent jai priklauso iniciatyva veikti — ginčų

dėl pasirinkto kurso niekad nepavyks išvengti, todėl pravartu ne klausytis

visuomenės nuomonės, o ją veikti, nustatant galimų nuolaidų jai ribas.

Prie „geros vyriausybės“ įvaizdžio užtikrinimo funkcijų H. Morgentau

priskiria ir propagandą, kuri turi būti skirta ne vien savo valstybės, bet

ir atitinkamos kitos šalies gyventojams.

Šioje vietoje vertėtų kiek nutolti nuo H. Morgentau modelio, kadangi

propaganda ir ideologija kaip valstybės galios rresursai yra kitų autorių

nagrinėti plačiau. Z. Bzežinskis (Z. Brzezinski) iškelia ideologiją kaip

galios pakaitalą — ideologija, anot jo, „pateisina galią ir paverčia ją

valdžia, sumažindama galios kiekį, kuris turi būti panaudotas pasiekti

norimą tikslą“. Dž. Štūzingeris (J. Stoessinger) pastebi, kad vis dėlto

ideologija, teigdama universalias vertybes, visąlaik atsimuša į realybę, t.

y. į kitą galią su kita ideologija, todėl ji iš prigimties turi savęs

sunaikinimo požymių. Dž. Frankelis savo ruožtu išplečia „geros vyriausybės“

sampratą, pavadindamas vienu iš valstybės galios resursų jos prestižą,

kuris priklauso nuo įvairių, dažnai kintančių ddalykų, .bet vis dėlto

pirmiausia nuo karinės ir ekonominės galios bei žmogaus teisių laikymosi.

Nors tai kiek peržengia nurodytas šio darbo ribas nekalbėti apie galios

tikslus, reikia paminėti, kad Dž. V. Fulbraitas (J. W. Fulbright),

atvirkščiai, siūlo „galios arogancijos“ koncepciją, kuri implikuoja, kad

valstybės galia yyra priemonė jos ideologijai įgyvendinti. Kitaip sakant,

valstybės iš principo stengiasi įrodyti esančios „didesnės, geresnės,

stipresnės“ už kitas, ir stipri armija yra ne tiek šalies galios resursas,

kiek priemonė įrodyti, kad valstybė turi „geresnius žmones, geresnes

institucijas, geresnius principus ir, apskritai, geresnę civilizaciją“.

Grįžtant prie H. Morgentau išvardytų galios resursų, būtina paminėti, jog

svarbiausiu valstybės galios faktoriumi H. Morgentau laiko jos diplomatijos

kokybę. Šis valstybės galios resursas, kad ir koks nestabilus, yra esminis

užsienio politikos veiksnys, nuo kurio priklauso, kokią reikšmę konkrečioje

situacijoje įgis visi kiti valstybės turimi galios resursai. (M. Hauardas

(M. Howard), tiesa, teigia atvirkščiai: „Valstybių galimybė apginti save ir

jų akivaizdus polinkis tai daryti, sukuria esminius rėmus (framework),

kuriuose ir vyksta visos tarptautinės derybos“.) Bet kuriuo atveju, reikia

pripažinti, kad šis veiksnys kiek užeina už įprastinių galios resursų ribų,

taigi praplečia ttarptautinės situacijos adekvataus aiškinimo pagal šį

modelį galimybes.

Tokį H. Morgentau požiūrį į galią kaip į tam tikrų resursų, pirmiausiai

karinių, išraišką, pratęsė R. S. Klainas, pateikęs formulę, nurodančią

galios priklausomybę nuo minėtų faktorių:

SG=(KM+EG+KG)×(ST+VT)

Čia SG reiškia suvokiamą galią, KM — kritinę masę, EG — ekonomikos

galimybes, KG — karines galimybes, ST — strateginius tikslus, VT — valią

siekti nacionalinių tikslų.

Taigi suvokiama galia (perceived power), pasak R. S. Klaino, yra lygi

šalies kritinės masės (gyventojų skaičiaus ir teritorijos indeksų sumos),

ekonominių galimybių ir karinių galimybių (t. y. daugiau ar mmažiau

materialių indikatorių) sumai, padaugintai iš (nematerialių indikatorių)

strateginių tikslų siekimo, arba nuoseklaus užsienio politikos formavimo,

ir valios siekti nacionalinių tikslų sumos.

Apibendrinant galios resursų požiūrį, galima pateikti tokį Dž. Štūzingerio

suformuluotą galios apibrėžimą: „Galia tarptautiniuose santykiuose yra

valstybės (nation) sugebėjimas (capacity) panaudoti savo išmatuojamus ir

neišmatuojamus resursus taip, kad ji paveiktų kitų valstybių elgesį“.2. Galios resursų požiūrio skurdas

Vis dėlto šis požiūris į galią leidžia tik iš dalies paaiškinti realius

įvykius. Dažniausiai jų kritikai pateikia tokius pavyzdžius, kaip JAV karas

Vietname bei OPEC šalių inicijuota naftos krizė aštuntajame dešimtmetyje,

kai JAV, pagal aukščiau minėtus kriterijus laikytina žymiai „galingesne“

valstybe, turėjo nusileisti kur kas mažiau „galingesnėms“ šalims. Be to, K.

J. Holstis pateikia du valstybių sąrašus — vieną, suskaičiuotą pagal jų

turimus tam tikrus galios resursus ir antrą, pateikiantį realią padėtį.

Šiuose 1925—1930 m. sudarytuose sąrašuose tik viena valstybė užima tą pačią

vietą, tuo tarpu Jungtinės Valstijos, hipotetiniame sąraše užėmusios

pirmąją vietą, iš tikrųjų užėmė paskutiniąją. Panašu, kad taip atsitiko

būtent dėl neįtraukto valstybės diplomatijos veiksnio. Tačiau net ir

atsižvelgiant į valstybės diplomatines pastangas bei kitus humanitarinius

jos resursus, valstybių galia dažnai negali būti įvertinta patenkinamai

tiksliai.

Atrodo, vienas esminių galios resursų požiūrio trūkumų yra tai, kad

neįvertinama viena svarbiausių (jau minėta) galios charakteristika — kad

galia priklauso nuo dviejų šalių santykio. Kaip nurodo Dž. Štūzingeris,

tiek, kiek ši sąlyga galioja, nė viena iš dviejų kkonkuruojančių

supervalstybių, kad ir kiek vienodų resursų jos turėtų, negali teigti

esanti galinga. Net jei jos gali po kelis kartus nušluoti viena kitą nuo

žemės paviršiaus, nė viena jų nėra galingesnė už kitą, kol jų resursai yra

apylygiai. Tačiau net mažas vienos iš supervalstybių galimybių padidėjimas

padaro ją galingą. R. O. Keoheinas (R. O. Keohane) ir Dž. S. Najus (J. S.

Nye) pateikia panašų argumentą: valstybių tarpusavio priklausomybė

paprastai negali būti laikoma tolygiai subalansuota, ir kaip tik tarpusavio

priklausomybės asimetrija, labiausiai tikėtina, suteiks veikėjams įtakos

šaltinių tarpusavio santykiuose. Taigi nors valstybių resursai nėra

santykinis dalykas, galia yra santykinė.

Galia kaip santykio išraiška implikuoja tai, kad kiekvienas galios

panaudojimas yra susijęs su konkrečia situacija. Tai iškelia dar vieną

galios resursų požiūrio trūkumą — reali galia priklauso nuo resursų

atitikimo situacijai. Bene ryškiausias šio trūkumo pavyzdys yra situacija

su branduoliniais ginklais (tą, beje, pastebėjo ir H. Morgentau): nors

savaime tai yra itin grėsmingi ginklai, jų panaudojimas yra labai ribotas.

Resursai ne tik turi atitikti situaciją, bet ir kitos vyriausybės turi

suvokti, kad jie turi ne vien simbolinę reikšmę (apie suvokimą kaip galios

komponentą bus kalbama žemiau), o branduolinio ginklo atveju taip nėra.

K. J. Holstis išskiria dar vieną kintamąjį, susijusį su galios kaip

santykio išraiškos sėkme. Tai tarpusavio poreikiai. Šalis, kuriai ko nors

reikia iš kitos šalies, yra pažeidžiama pastarosios įtakos — kuo didesni

pirmosios pporeikiai, tuo didesnė galimybė, kad antrosios šalies veiksmai,

įgyvendinantys galią, pasieks savo tikslą.

Dar sunkiau išmatuojamas K. J. Holsčio pateiktas kriterijus yra

atliepiamumas, kurį jis trumpai apibrėžia kaip „sutikimą būti įtakos

objektu“. Kitaip sakant, kai kiti dviejų besistengiančių paveikti kurios

nors šalies vyriausybę valstybių galios parametrai yra lygūs, vyriausybė

sutiks būti tos valstybės įtakos objektu, kurią laiko priimtinesne dėl tam

tikrų, paprastai savanaudiškų, priežasčių.

Pagaliau, galia, išreiškianti valstybių santykį, negali būti patenkinamai

paaiškinta, nekreipiant dėmesio į tai, kaip vienos šio santykio šalies

turimus resursus suvokia kita šalis. Kai kuriais atvejais valstybės galią

lemia būtent kitos valstybės tikėjimas, kad, jei nebus vykdomi pirmosios

interesai, ši gali imtis turimų poveikio priemonių. Jau minėta, kad ypač

svarbus yra karinių pajėgų kaip galios resurso suvokimo pobūdis, tačiau ir

bet kurio kito priešingos šalies resurso suvokimas nustato tam tikrą to

resurso svarbumo „koeficientą“.

Šiuo požiūriu pravartu trumpai apžvelgti R. O. Keoheino ir Dž. S. Najaus

pateiktą valstybės „jautrum.o“ ir „pažeidžiamumo“ koncepciją, nes būtent

resurso kaip galios pagrindo suvokimas ir atsakas į jį išskiria šias dvi

sąvokas. „Jautrumas“ reiškia greitį, kuriuo galios santykio šaliai

perduodami priešingoje šalyje inicijuoti pokyčiai ir tų pokyčių kaštus, o

„pažeidžiamumas“ yra alternatyvų, kuriuos turi pirmoji šalis, prieinamumas

bei perėjimo prie šių alternatyvų kaštai. Kitaip sakant, valstybė gali

išlikti „jautri“ tam tikram veiksniui nuolat, tačiau, jei vienąkart ji

imsis ieškoti alternatyvų ir sumokės tam tikrą perėjimo

prie jų kainą, jos

„pažeidžiamumas“ sumažės, ir priešingos valstybės galios resursas neteks

savo praktinės reikšmės. Pavyzdžiui, tam tikro resurso dalis šalies

užsienio prekyboje rodo tik jos „jautrumą“, tuo tarpu „pažeidžiamumą“

galima išmatuoti alternatyvių šaltinių užtikrinimo kaštais. Tiesa, ši

koncepcija taikytina ne visiems, o pirmiausia ekonominiams ir socialiniams

resursams.

Taigi galios kaip santykio išraiškos apibendrinimas neapsieis be itin

svarbaus galios dvilypumo pastebėjimo. Kaip nurodo K. Knoras (K. Knorr),

galia gali būti laikomos galimybės (capabilities), leidžiantys galios

turėtojui efektyviai grasinti. Tačiau galią taip pat galima apibrėžti kaip

iš tikrųjų padarytą įtaką grasinimų objekto eelgesiui; tik tokia įtaka,

pasiekta tikrovėje, ir yra valstybės galia. Pagal pirmąjį požiūrį, galia

yra tai, ką galingos valstybės turi ir gali akumuliuoti; galia yra

priemonė. Pagal antrąjį, galia yra padarinys, t. y. iš tikrųjų patirta

įtaka. K. Knoras pirmąją galios sampratą vadina „spėjamąja“, antrąją —

„įgyvendintąja“ galia.

Kitas tarptautinių santykių teoretikas Dž. N. Rosenau (J. N. Rosenau)

padarė panašią išvadą. Jis teigia apskritai atsisakęs vartoti terminą

„galia“, vietoj jo, kai kalbama apie valstybės atributus ar resursus,

vartodamas „galimybes“ (capabilities), o kai analizuojamas santykinis

„galios“ aspektas — „kontrolę“ ar „įtaką“. IIšskiriant šiuos du elementus,

galima ne tik įtraukti į galios studijas žymiai daugiau kintamųjų,

veikiančių įvykius, bet ir iškelti teigiamąją, kooperacinę, galios pusę, t.

y. galią ne „prieš“ ką nors, bet „dėl“ ko nors, kadangi daugiau dėmesio

skiriama valstybių sąveikai, o ne vien (kariniams) rresursams.3. Valstybių galia ir mažosios valstybės

Valstybių galios reiškimosi tikrovėje tyrinėjimas užimtų pernelyg daug

vietos, todėl, baigiant šį rašto darbą, bus apsiribota nagrinėtų galios

ypatumų modeliavimu ir stebėjimu realybėje tam tikru aspektu — kaip

požiūris į galią kaip į santykį, o ne kaip į resursų išraišką veikia

„mažosios valstybės“ supratimą. „Mažąja valstybe“, pasitelkus G. Vitkaus

apibrėžimą, bus laikoma „valstybė, kurios politika (o kartu ir likimas)

nėra visiškai savarankiški, bet dažniausiai sąlygoti ir priklauso nuo

didesnių valstybių interesų ir vykdomos politikos“. Pateikdamas šį

apibrėžimą, G. Vitkus pripažįsta, kad valstybės mažumas yra gana

reliatyvus, ir išryškėja konkrečiose valstybių sąveikose. Šiuo atveju kaip

tik ir bus pasistengta peržvelgti, kiek galioja toks reliatyvumas, kai

kalbama apie valstybių galią.

G. Vitkus teigia, kad „determinuojantis stipresniųjų, galingesniųjų

valstybių poveikis silpnesniųjų valstybių politikai (o dažnai ir likimui)

yra ne išimtis, bet taisyklė“. TTodėl teiginys, kad tam tikromis sąlygomis

mažosios valstybės vis dėlto turi pakankamai galimybių atsispirti didžiųjų

įtakai, gali būti laikomas išimtimi. Vis dėlto, net jei tai ir yra išimtis,

ji gana reikšminga, nes leidžia praktiškai patikrinti kai kurias galios

ypatybes.

Čia iškart galima padaryti išlygą, jog tolimesnis nagrinėjimas neatsižvelgs

į faktą, kad paprastai, susidarant tam tikram santykiui tarp didelės ir

mažos valstybės, pastarosios pusėje yra kita didžioji valstybė. Iš tikrųjų,

galima teigti, kad pasaulis paskirstytas didvalstybių įtakos sferomis,

tačiau, kaip vėlgi nurodo G. Vitkus, toks teiginys būtų pernelyg didelis

supaprastinimas.

Pats pavadinimas „„mažoji valstybė“ reiškia, jog visų reikalingų resursų

valstybė neturi pakankamai, kad galėtų įgauti galią, prilygstančią didžiųjų

valstybių ar „supervalstybių“ galiai. Bene ryškiausias pavyzdys yra

gyventojų skaičius — Dž. Štūzingeris padarė išvadą, kad valstybės su

dideliu gyventojų skaičiumi gali būti silpnos, bet valstybės be didelio

gyventojų skaičiaus negali būti stiprios. Dž. Frankelis tvirtina, kad

vienas galios elementas nieko nereiškia, jei trūksta kitų. Tačiau tam

tikrais atvejais mažosios valstybės gali įgauti galią remdamosi vieno kurio

nors resurso išskirtiniu turėjimu. Dažniausiai tai taikoma ekonomikai ir

gamtiniams ištekliams, pirmiausia — naftai, ir tai patvirtino 1973 m.

naftos krizė. Dažnai laikoma, kad tokia situacija, kai didžioji valstybė

yra priklausoma nuo mažosios turimų atsargų, neturi ilgai tęstis, kitaip

sakant, kad valstybė dažnai renkasi „jautrumo“ mažinimą, pereidama prie

valstybės viduje ar draugiškose valstybėse išgaunamų išteklių alternatyvų

(ir kartu taip leisdama išmatuoti savo „pažeidžiamumą“). Tačiau pastaruoju

metu, didėjant ar bent nemažėjant daugelio išteklių vartojimui, rinka,

kurioje pirkėjas galėjo pasirinkti pardavėją, virto monopoline rinka — kad

ir kiek vertingų išteklių būtų išgauta, jie visi suvartojami, taigi

valstybei-pirkėjai dažnai nėra iš ko rinktis.

Geografija ir gyventojai taip pat svarbūs didžiųjų ir mažųjų valstybių

sąveikai. Mažos valstybės, kaip nurodo R. O. Keoheinas ir Dž. S. Najus,

gali būti žymiai vieningesnės politiškai, tuo tarpu didžiųjų šalių galia

gali būti valdoma interesų konfliktų ir koordinacijos sunkumų fragmentuoto

aparato. Dž. N. Rosenau teigia, kad pastaruoju metu didėja įįvairių

nacionalinių valstybių grupių (sub-groups) — etninių, rasinių, kalbinių

saviidentifikacija, taigi lojalumą nacionalinei valstybei keičia lojalumas

subnacionaliniams dariniams. To padarinys yra didesni valstybės

mobilizacijos skubiam tikslui sunkumai: pavyzdžiui, Amerikos bandymas imti

kontroliuoti Vietnamą sukėlė subnacionalinių grupių nepasitenkinimą,

nekalbant apie pietų vietnamiečių mobilizacijos sunkumus.

Minėti resursai nėra vieninteliai mažos valstybės pranašumai. Tokie galios

resursai kaip nacionalinė moralė, ypač Dž. Štūzingerio paminėtas valstybės

„noras prisiimti bausmę“ ir R. O. Keoheino. bei Dž. S. Najaus suformuluotas

„noras iškęsti“, lyderių asmenybės, tradicijų įtaka tam tikromis sąlygomis

gali neutralizuoti didžiųjų valstybių kontrolės siekius. Galima spėti, kad

ne tik Vietnamo, maršalo Tito Jugoslavijos, Kubos, bet ir šešerių metų

senumo Lietuvos istorijos įvykiams taip pat padarė tam tikrą įtaką lyderių

asmenybės bei tautos „noras iškęsti“.

Mažoji valstybė gali būti prisirišusi prie savo vertybių dėl paties

konflikto tarp didžiosios ir mažosios valstybės prigimties. Kaip nurodė H.

Morgentau bei K. J. Holstis, skiriasi ar bent jau turėtų skirtis valstybių

požiūris į konfliktų objektus. T. y., jei sprendžiami suvereniteto,

prestižo ar gyvybinių interesų reikalai, valstybės paprastai nelinkusios

nusileisti, tuo tarpu priešingos valstybės grasinimai lengviau pasieks savo

tikslą, jei nesutariama dėl ekonominių reikalų. Tačiau tarptautinėje

politikoje neretai iškyla būtent tokie asimetriški konfliktai, kai

didžiosios valstybės ekonominiai interesai reiškia mažosios valstybės

suvereniteto praradimą ar nacionalinių interesų pažeidimą (vienu tokių

pavyzdžių galima laikyti JAV grasinimus įsiveržti į naftą eksportuojančias

arabų šalis aštuntojo dešimtmečio viduryje). Ši asimetrija sukelia dvejopus

mažoms valstybėms ppalankius padarinius. Viena, mažosios valstybės šiuo

atveju lieka labiau prisirišusios prie savo vertybių, antra, likdamos

prisirišusios prie savo vertybių ir nenusileisdamos didžiųjų valstybių

reikalavimams, jos kartu gali realizuoti aukščiau minėtą gamtinių išteklių

pranašumą.

Pagaliau galima išskirti dar vieną parametrą, pritaikomą didžiųjų ir mažųjų

valstybių santykiams — tai jau minėtas priešingos valstybės galios

suvokimas, keičiantis jos galios resursų „naudingumo koeficientą“. Pasak

Dž. N. Rosenau, tai yra vienas iš lemiamų faktorių: šiaurės vietnamiečiams

JAV kariniai resursai nepadarė didelio įspūdžio, tuo tarpu Vakarų

pramoninės valstybės buvo itin susirūpinusios dėl naftos, kurią Artimųjų

Rytų valstybės galėjo pateikti arba nepateikti.

Taigi būtent santykinė galios samprata leidžia spėti, kad „absoliuti“,

„spėjamoji“ galia, dar kitaip — valstybės galimybės, neatitinkanti

„santykinės“, „įgyvendintosios“ galios, arba valstybės kontrolės laipsnio,

sukelia tam tikrus padarinius didžiųjų ir mažųjų valstybių santykiams.

Tiksliau, spėjamoji didžiosios valstybės galia, esant tam tikroms sąlygoms,

negali būti paversta į mažosios valstybės veiksmų ar neveikimo kontrolę.

Kartu santykinis galios pobūdis reiškia, kad ne visada mažosios valstybės

negali daryti įtakos didžiųjų valstybių politikai.Išvados

Kalbant apie valstybės galią, labai dažnai reikia naudoti žodį „santykinis“

arba „potencialus“. Neretai vienam objektui šį apibūdinimą tenka taikyti

net kelis kartus, ir tai daro valstybės galios suvokimą kiek neapibrėžtą.

Šiame rašto darbe buvo apžvelgti kai kurie svarbiausi resursai, lemiantys

valstybės galimybes veikti kitos valstybės politiką ir netgi likimą. Vis

dėlto reikia pripažinti, kad dalis šių resursų yra tik potencialūs, o ne

lemiami.

Kitaip sakant, jų panaudojimas įmanomas tik tam tikromis pačios

valstybės sąlygomis (pvz., didelis gyventojų skaičius teigiamai veikia

valstybės galią tada, kai gyventojus galima įdarbinti išvystytoje

pramonėje). Dar vienas keblumas yra tai, kad apie galios resursą negalima

kalbėti kaip apie vienalytį dalyką (pateikiant tą patį gyventojų skaičiaus

pavyzdį, valstybės galią gali didinti tik tam tikra jų dalis, kitaip

sakant, valstybė galingesnė tampa tik tuo atveju, jei gyventojai joje

pasiskirstę tam tikru būdu). Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad kai

kurių resursų svarba kinta. Be to, kaip buvo minėta, dalis rresursų yra itin

netiksliai išmatuojama.

Tačiau, kaip buvo parodyta, dar labiau santykiniais šie resursai tampa

tada, kai jie imami naudoti tarptautinėje politikoje, nes galia ir yra tam

tikras santykis, kurį sudaro mažiausiai dvi valstybės (šiame rašto darbe ir

stengtasi apsiriboti dviejų valstybių santykio nagrinėjimu). Apie bet kurio

resurso panaudojimą užsienio politikoje kiekvienu atveju sprendžia užsienio

politikos kūrėjai ir vykdytojai. Net manant, kad valstybė, nepriklausomai

nuo tokių sprendimų, gali būti potencialiai galinga ar silpna, negalima

ignoruoti esminio dalyko — kad kitas galios santykio dalyvis neretai turi

tam tikrų galimybių keisti priešingos vvalstybės įtakos laipsnį.

Visa tai neleidžia visiškai užtikrintai teigti, kad didžiosios valstybės,

t. y. valstybės, turinčios daugiausia resursų, visada pasieks savo norimus

tikslus. Tiksliau, galima spėti, kad didžiosios valstybės turi užtektinai

resursų, kad tuos tikslus pasiektų, tačiau dažnai po tam tikros kaštų šiems

tikslams siekti rribos alternatyviniai sprendimai tampa labiau priimtini.

Svarbu ir tai, kad mažosios šalys neretai tokių alternatyvų neturi, nes

gali būti sunaikintas jų suverenitetas ir pažeisti išlikimo interesai,

todėl jų pasiryžimas nepriimti didžiosios valstybės reikalavimų gali būti

itin didelis, nepaisant jo kaštų.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Frankel J. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje.— K., 1993.—

VII, 224 p.

2. Vitkus G. Mažosios valstybės ir jų nacionaliniai interesai // Lietuvos

nacionaliniai interesai ir jos politinė sistema: Konferencijos medžiaga:

Vilnius, 1994 gruodžio 16—17 d.— V., 1995.— P. 15—20.

3. Dainius Zarkauskas “Pasaulio valstybės“