Vietos savivalda. Vokietijos ir Prancūzijos atvejai

Turinys

Įvadas 2

I. Prancūzija 4

Dalyviai ir institucijos: centrinis lygmuo 4

Atstovai ir institucijos sub-centriniame lygmenyje 6

II. Vokietija 8

Pokyčiai Vokietijoje po 1990 metų 11

Pokyčiai Prancūzijoje po 1980 metų 11

Išvados 12

Literatūros sąrašas 13

Priedas Nr. 1 14Įvadas

Demokratija įtraukia piliečius į valdymo procesą bei sprendimų priėmimą. Savivalda yra suvokiama kaip sistema, kur žmonės patys sprendžia bendrus reikalus ir iškilusias problemas, vadovaujasi savais interesais, viską įgyvendina bendromis pajėgomis, nepasitelkdami aukštesnės valdžios. Piliečiai įsilieja į bendruomenės valdymą tiesiogiai ir per rinktus atstovus. Kad ir kaip mes norėtume, vietos savivaldos teisė irgi nėra absoliuti. Pagrindinis apribojimas – tai, kad vietos savivalda nnegali kištis į valstybės valdžios kompetenciją, sprendžiant vidaus arba išorinio (kariuomenė, diplomatija) suvereniteto klausimus, kurie ir lieka centralizuoti.

Prancūzijos respublika ir Vokietijos federacinė respublika, tai dvi labai skirtingos valstybės savo politinės sistema ir santvarka. Jei Prancūzijos modelis dar kiek panašus į Lietuvą ir mums lengviau suprantamas, tai Vokietija priešingai. Nebent galėtume Lietuvą prilyginti vienai Vokietijos žemei, tiek dydžiu tiek santvarka. Tai ir yra pagrindinė priežastis kodėl pasirinkau šią temą. Ji padeda labiau įsigilinti į paskaitose nagrinėjamą medžiagą ir praplečia akiratį aapie vienas iš svarbiausių Europos valstybes.

Elgie R. knyga Political institutions in contemporary France ir Schmidt M. G. knyga Political institutions in the federal republic of Germany suteikia daugiausia žinių apie šių konkrečių valstybių santvarkas ir vietos savivaldos sistemas. Žinioms gilinti ppasinaudojau Hachke D. straipsniu Local Government Administration in Germany (http://www.iuscomp.org/gla/literature/localgov.htm). Šis straipsnis suteikė naujausių žinių apie Vokietijos vietos savivalda, o Wollmann H. straipsnis Local government reforms in Great Britain, Sweden, Germany and France: between multi-function and single-purpose organisations, suteikė žinių apie naujausias reformas įgyvendintas šiose šalyse.

Darbo tikslas – apžvelgti Vokietijos ir Prancūzijos vietos savivaldos vaidmenį visuomenės gyvenimui, pačią vietos savivaldos politinę santvarką. Darbe remsiuosi aprašomuoju analitiniu metodu. Pirmo darbo dalyje apžvelgsiu Prancūzijos vietos savivaldą, antroje – Vokietijos federacijos, o trečioje pateiksiu kokios naujausios reformos buvo įgyvendintos šiose šalyse.I. Prancūzija

Prancūzijos vietos savivaldos sistema pirmiausia yra visiškai paveikta, tiek istorinio konteksto kuris gyvuoja jau 200 metų, tiek šiuolaikinės politinės aplinkos. Istorinis kontekstas centrinės periferijos santykių Prancūzijoje yra aiškus: centras dominavo periferijai, vietinės administracijos ssistema reikalavo vienodų institucinių nuostatų visoje teritorijoje. Šiuolaikinė politinė situacija yra vienodai aiški: centras nebeatlieka tokios periferijos kontrolės funkcijos kaip anksčiau ir naujoji vietinės valdžios sistema reiškia, kad pokyčiai sistemoje yra vis labiau neišvengiami. To pasėkoje, vietinės valdžios atstovai turi daugiau laisvės, nei kada nors anksčiau, siekdami veikti nepriklausomai nuo nieko. Prancūzijos centrinės periferijos sistema buvo paremta dviem normatyviniais principais: tai kad centrinė valdžia turi kontroliuoti periferiją ir tai, kad turi būti lygus elgesys su piliečiais visoje šalies teritorijoje. Principas, kkad centrinė valdžia turi vadovauti periferijai yra atėjęs net iš Napoleono laikų, kai šalies centralizacija buvo baigta. Tai kad elgesys su visais piliečiais turi būti lygus visoje teritorijoje yra pačios revoliucijos pasekmė. Pirmasis centralizacijos pagrindas buvo tai, kad buvo baiminamasi, kad autonomija pakenks šalies vientisumui, ar net politiniam stabilumui. To pasėkoje, centralizacija buvo racionaliausias atsakas į teritorijos iširimo grėsmę. Buvo baiminamasi, kad periferijos pradės maištauti. Manyta, kad provincijos yra politiškai nepatikimos ir nestabilios. Be to, jei sukilimas būtų kilęs vienoje šalies dalyje, jis būtų išplitęs per visą šalies teritoriją. Taigi, centralizacija buvo laikoma kaip ir šalies vidinio saugumo užtikrinimo priemonė. Vyravo nuomonė, kad vienintelė priemonė užtikrinanti nacionalinės teritorijos stabilumą yra valdymas iš centro. Kitas normatyvinis centralizacijos principas buvo manymas, kad vietinė autonomija yra iš esmės antinacionalinė idėja. Šie du principai bėgant metams silpnėjo.Dalyviai ir institucijos: centrinis lygmuo

Yra trys pagrindinės kategorijos dalyvių ir institucijų kurie atstovauja centrinės valdžios interesus. Ministrai ir ministerijos, prefektai ir valstybės nesukoncentruotos tarnybos.

Ministrai ir ministerijos

Prancūzijoje keletas Ministerijų yra atsakingos už vietos savivaldos reikalus. Metams bėgant kai kurių iš šių organizacijų pavadinimai keitėsi. Kaip bebūtų išliko pagrindiniai atstovai: vidaus reikalų ministerija, vietinės plėtros ministerija, valstybės reformų ministerija, bei Prezidentas ir Ministras Pirmininkas. Aiškiausiai matoma vietos savivaldos reikaluose ilgą llaiką buvo vidaus reikalų ministerija. Kita ministerija daranti įtaką vietos savivaldai yra vietinės plėtros ministerija. Šios ministerijos ištakos siekia pokario laikotarpį kai iškilo nacionalinio planavimo klausimas. Dar viena institucija, tai valstybės reformų ministerija. Ši ministerija buvo labai aktyvi valdant Jospin vyriausybei nuo 1997 iki 2002 metų. Panašios organizacijos egzistavo ir anksčiau.

Prefektai

Dabartinė prefektinė sistema buvo išvystyta Napoleono Bonaparto laikais 1800 metais. Prefekto esmė buvo: vyriausybės paskyrimu dalyvauti kiekviename Prancūzijos departamente. Dabar yra 96 prefektai pagrindinėje šalies kontinentinėje teritorijoje ir 4 prefektai užjūrio departamentuose. Viduje įvairių departamentų yra 326 prefektų pavaduotojai kontinentinėje Prancūzijoje ir 13 užjūryje. Prefektai buvo įsteigti būtent tam kad centras galėtų lengviau kontroliuoti periferiją. Tai buvo padaryta ir dėl administracinių ir dėl politinių aspektų. Prefektų atsakomybė buvo užtikrinti vyriausybės politikos įgyvendinimą. Jie buvo atsakingi už teisės įgyvendinimą vietiniame lygmenyje ir jų atsakomybėje buvo raportavimas informacijos apie padėtį vietiniuose regionuose atgal į Paryžių. Vėliau jie taip pat buvo atsakingi už nesutelktų Ministerijos įstaigų darbo kontrolę. Be viso to prefektas buvo skiriamas kaip aukščiausiojo teismo atstovas. Ši vadinama globojimo teisė suteikė jiems de facto veto teisę prieš visus vietinės valdžios priimamus sprendimus. Prefektai taip pat turėjo teisę paleisti teismą, jei jie jautė būtinybę tą padaryti. Pati pagrindinė prefektų užduotis buvo uužtikrinti vidinį stabilumą ir politikos vienodumą. Kaip ir anksčiau taip ir dabar prefektai yra skiriami respublikos prezidento ministrų taryboje vidaus reikalų ministro teikimu. Nėra abejonių, kad ši sistema buvo politinio tinklo sudedamoji dalis kuris siekė sukurti visiškai centralizuotą sistemą. Dabar yra likę 22 regioniniai prefektai žemyninėje Prancūzijos dalyje ir 4 prefektai jūrinėje šalies dalyje.Atstovai ir institucijos sub-centriniame lygmenyje

Yra trys pagrindinės instancijos atstovų ir institucijų sub-centriniame lygmenyje. Tai yra: komunos, departamentai ir regionai.

Komunos

Komuna – smulkiausias administracinis vienetas Prancūzijoje, bet tai nereiškia kad mažiausiai svarbus. Nėra jokios oficialios hierarchijos tarp visų trijų pagrindinių pakopų vietos savivaldoje Prancūzijoje. Visos jos turi vienodą statusą. Kai kurios komunos yra net Paryžiaus, ar kitų didžiųjų miestų dydžio, todėl asmuo išrinktas vadovauti tokiai dideliai teritorijai tampa labai svarbia politine figūra. Kaip bebūtų, komuna dažniausiai yra labai mažas vienetas. Pavyzdžiui, 1999 metais Prancūzijoje buvo 35 565 komunos. Tais pačiais metais vos 874 komunos turėjo daugiau nei 10 000 gyventojų, o 1006 komunos turėjo mažiau nei 50 gyventojų. (priedas Nr. 1) Kiekviena komuna išsirenka savo vietinę tarybą, kurią sudaro mažiausiai 9 nariai. Taigi nieko nestebina, kad Prancūzijoje yra 500 000 tarybos narių. Nėra abejonių kad toks didelis komunų skaičius yra labai svarbus demokratijos reiškimo būdas visoje Prancūzijos politinėje

sistemoje. Jos labai priartina vyriausybę prie paprastų piliečių.

Rinkimai į komunų tarybas vyksta kas 6 metai. Paskutiniai rinkimai vyko 2001 metais. Rinkimų sistema irgi yra gana sudėtinga, ji dar vadinama dviejų biuletenių sistema. Pirmame ture partijos pateikia rinkimams savo sąrašus. Jei pirmame ture kuri nors viena partija laimi 50 procentų balsų, tai jai ir atitenka 50 procentų vietų taryboje. Likusias vietas pasidalina kitos partijos, kurios peržengė 5 procentų ribą proporcingumo principu. Jei pirmame ture nei viena partija nesurenka 50 procentų bbalsų vyksta antrasis turas. Šiame ture dalyvauja tik tos partijos kurios pirmame ture surinko daugiau nei 10 procentų balsų. Po šio turo laimėjusi partija automatiškai gauna 50 procentų vietų taryboje, nesvarbu ji gavo 50 procentų balsų ar ne. Likusios vietos padalinamos proporcingumo principu. Po 1999 metų lygių teisių reformos, partijų sąrašuose turi būti lygus skaičius vyrų ir moterų.

Pats svarbiausias asmuo komunoje yra komunos tarybos pirmininkas – meras. Meras yra išrenkamas tarybos. Meras visada yra renkamas iš laimėjusios partijos sąrašo. TTai yra viena iš priežasčių kodėl didelių miestų merai turi didelę politinę galią ir šalies lygmenyje ir būtent dėl to dažnai pripažinti ir gerai žinomi politikai siekia tapti merais. Meras yra atsakingas už tarybos sprendimų įgyvendinimą, yra tarybos administracijos vadovas. TTai reiškia, kad meras atsakomybėje yra tarybos narių darbas, paaukštinimai ir atleidimas. Komunų taryba turi nemažai užduočių. Tokių kaip, gimstamumo ir mirtingumo priežiūra ir registravimas, bei daug kitų registrų. Meras (gali būti jo padėjėjas) atlieka sutuoktuvių ceremonijas. (Prancūzijoje tai yra būtina, nesvarbu tuokiamasi bažnyčioje ar ne.) Taryba, taip pat rūpinasi maistu pensionatams, vaikų užimtumo problemomis, vietinių kelių priežiūra, pradinių mokyklų aprūpinimu ir priežiūra, atliekų naikinimu, kultūriniais renginiais ir daugeliu kitų problemų.

Komunų pajamas daugiausiai sudaro mokesčiai – apie 50 procentų. Nors šie mokesčiai yra nustatomi valstybiniu lygmeniu, bet komunos taryba turi teisę įvesti savus vietinius mokesčius. Mažindamos verslo mokesčius komunos pritraukia verslo įmones. Kita didelę dalį, apie 25 procentus sudaro pajamos gaunamos iš centrinės valdžios, iš transferinių mokesčių. Likusią dalį ssudaro paslaugų mokesčiai.

Departamentai

Dabar Prancūzijoje yra 100 departamentų, 96 iš jų žemyninėje jos dalyje. Anksčiau jų užduotis buvo administracinė ir pagrindinis žmogus buvo prefektas.

Rinkimai į departamento tarybą yra rengiami kas tris metus. Atstovai yra renkami 6 metų kandencijai. Tai reiškia kai per rinkimus yra pakeičiama tik pusė narių. Pagrindinis departamentų rinkiminis vienetas yra kantonas. Kiekvienas kantonas išrenka po vieną atstovą. Rinkimai vyksta dviejų biuletenių daugumos principu. Jei pirmame ture nei vienas kandidatas nesurenka daugiau nei 50 procentų balsų (dau.giau nnei 25 procentai visų balso teisę turinčių žmonių), antrame ture laimi daugiausiai balsų surinkęs atstovas. Kantonų skaičius visuose departamentuose skiriasi. Departamento tarybos pirmininkas yra mažiau svarbus postas nei didelio miesto meras. Šiuos abu postus gali užimti tas pats žmogus vienu metu, bet 2002 metais tokių asmenų buvo likę vos 19, bet praeityje tai buvo labai populiaru. Pajamos kurias gauna departamentai yra tokios pat kaip ir komunų. Jie atsakingi už piliečių sveikatos apsaugą, socialinius klausimus. Šiems klausimams išleidžiama beveik 40 procentų departamento pajamų. Taip pat, departamentai rūpinasi vietiniu vystymusi (pvz: turizmas), kelių būklės gerinimu, švietimo ir kultūros reikalais, bendradarbiauja su mažomis komunomis plėtodami infrastruktūrą. Šis bendradarbiavimas labai svarbus mažosioms komunoms kurioms kai kurie projektai būtų finansiškai per dideli ir neįgyvendinami.

Regionai

Palyginus su komunomis ir departamentais, regionai yra sukuri labai nesenai. Į juos buvo pradėta skirstyti tik po Antrojo pasaulinio karo. Šiuo metu yra 21 regionas kontinentinėje Prancūzijos dalyje. Į regionų tarybą rinkimai vyksta kas 6 metai. Pirmieji rinkimai vyko 1986 metais. Iki tol departamentas buvo pagrindinė rinkimų apygarda. Rinkimai vyksta tokia pačia tvarka kaip ir į komunų tarybą. Svarbiausias asmuo šiame lygmenyje yra regiono tarybos pirmininkas. Pirmininkas vadovauja visai tarybai ir tuo pačiu yra atsakingas už jos biudžetą, be to jis yyra atsakingas už visos tarybos administravimą. Šias pareigas gali eiti taip pat ir kitas pareigas užimantis pareigūnas, pavyzdžiui Nacionalinės Asamblėjos narys, senatorius. Regiono taryba turi nedaug sau priskirtų užduočių. Jie yra atsakingi už vidurinių mokyklų išlaikymą ir priežiūrą, turizmą, kultūrinius renginius, tobulinimosi politiką, infrastruktūros projektų vystymą, aplinkosaugos problemas. Ateityje tikimasi kad regionai taps svarbesniais politiniais vienetais, nes jie yra pakankamai dideli, kad apsirūpintų finansiškai. Jie gali užtikrinti tinkamą sąsają tarp vietinio lygmens ir valstybinio ar net Europinio.II. Vokietija

Vokietija yra federalinė respublika. Kaip kitos federalinės sistemos Vokietijos politinė sistema yra žymiai labiau komplikuota, nei centralizuotų unitarinių valstybių, tokių kaip, Didžioji Britanija, Prancūzija, Naujoji Zelandija ar Olandija struktūra. Tai valstybė su 17 vyriausybių, su viena prisidengusia federacijų vyriausybe sostinėje Berlyne ir 16 kiekvienoje valstybėje narėje. Narystė Europos Sąjungoje stiprina šį modelį pridėdama dar vieną vadovavimo lygmenį. Šiuo metu Vokietijoje yra 5 konstituciniai nepriklausomi ir legalūs politiniai lygmenys. Pirmasis – Europos sąjunga, antrasis – Federacinė Vokietijos respublika, nacionalinė valstybė su savo konstituciniu suverenitetu, trečiasis – 16 žemių įskaitant juose veikiančius valdžios organus, ketvirtasis – rajonai ir miestai nepriklausantys rajonams, penktasis – miestai ir savivaldybės. Rajonai, miestai ir savivaldybės yra įskaitomi į vietinę autonomiją. Reikia paminėti kad rajonai turi įgyvendinti tam tikras funkcijas. Vietinės valdžios uužduotys yra padalinamos tarp rajonų ir miestų bei savivaldybių. Rajonų struktūra yra labai panaši į savivaldybių struktūrą. Jų parlamentas ir teismas yra renkami vietos gyventojų. Rajono teismas, kaip ir miesto teismas yra pagrindinis organas užtikrinantis rajono autonomiją. Savivaldybės formuoja dalį žemių valdžios. Tai yra pati žemiausia valdymo grandis sistemoje. Miestai, rajonai , bei savivaldybės yra konstituciniai žemių elementai ir jie yra įtraukti į žemių administracinę struktūrą.

Šalis su 17 vyriausybių.

Labai daug dalyvių ir institucijų dalyvauja politiniame procese Vokietijoje. Tarp jų, federacijos su federacinėmis vyriausybėmis ir politinėmis partijomis viršuje, 16 pusiau nepriklausomų žemių, Bundesratas – deleguotų iš 16 žemių atstovų taryba, daugybė įvairiausių bendradarbiaujančių institucijų tarp valstybės ir federacijų. Kiekviena iš 16 žemių turi pilną vyriausybės rūpinimąsi. Kiekvienai žemei vadovauja ministras primininkas išrinktas žemės parlamente. Kiekviena žemė turi savo konstituciją, valdžią, įstatymų leidybą ir administraciją. Kiekviena žemė turi savo konstitucinį teismą. Remiantis konstitucinėmis nuorodomis visos Vokietijos žemės turi savo parlamentinę valdžią atsakingą išrinktai asamblėjai, ne prezidentinei sistemai. Nors jų galios gali atrodyti ribotos, jų pagrindinės funkcijos yra teisėtvarka, švietimas, kultūriniai reikalai. Žemės vaidiną pagrindinį vaidmenį Vokietijos politikoje. Tai rodo kokią didelę reikšmę valstybei turi vietos savivaldos – žemių rinkimai.

Bundesratas

Žemių galios labiausiai yra matomos Bundesrate, kolektyviniame žemių atstovavime federaliniame lygmenyje. Lyginant

su JAV kur senatą sudaro iš valstijų išrinkti atstovai, čia yra atstovai iš žemių vyriausybių. Dabartinis Bundesratas yra įpėdinis senesniųjų institucijų. Tokių kaip, imperinės Vokietijos, ambasadorių konferencijos. Žemių balsai skiriasi dydžiu, bet tik saikingai. Tai sukelia stulbinančius skirtumus dalyvavime. Pagrindinis įstatymas suteikia mažiausiai tris balsus kiekvienai žemei. Žemės kuriose gyvena daugiau nei 2 milijonai gyventojų turi 4 balsus, žemės kur gyvena daugiau nei 6 milijonai gyventojų – 5, ir nuo 1990 metų, daugiau nei 7 milijonai – 6 balsus. Pokyčiai bbuvo padaryti dėl didesniųjų žemių mokamo didesnio mokesčio mažiau turtingiems regionams. Bet nepaisant šios permainos konstitucijoje, mažesnės žemės turi didesnę galią Bundesrate.

Bundesratas vaidiną pagrindinį vaidmenį šalies politikoje. Tai smarkiai įtakoja centrinę poziciją aukštesniųjų rūmų. Priimti konstitucines pataisas užtenka dviejų trečiųjų balsų žemuosiuose ir aukštuosiuose rūmuose. Bundesratas taip pat vaidina didelį vaidmenį įstatymų leidyboje žemesnėje nei konstitucinės pataisos. Be to įstatymų leidybai kuri liečia užsienio politiką arba konstitucinį demokratijos saugumą, reikia Bundesrato sutikimo. Bundesratas turi teisę prašyti pakartotinio sprendimo ištyrimo, nnors tas sprendimas gali būti priimamas ir be jo žinios. Bundesrato prieštaravimas. įstatymo projektui prilygsta veto.

Darbo pasidalijimas mokesčių ir administravimo srityse stiprina žemių nepriklausomybę nuo federacinės vyriausybės. Mokesčiai dažniausiai būna jungtiniai, žemių ir federacijos vyriausybių. Didžioji dalis mokesčių, tokių kkaip pelno mokestis, nuosavybės mokestis, pardavimo mokestis dažniausiai inicijuojamos federacinės vyriausybės, žemių, bei vietinės valdžios yra aprašytos konstitucijoje. Erdvė autoniminei mokesčių politikai yra labai apribota tiek federacinės valdžios, tiek žemių valdžios.

Administravimas yra dažniausiai žemių jurisdikcija. Žemė yra kaip vienetas atskaitus federacinei valdžiai. Lyginant su JAV, Vokietijos federacinė vyriausybė neturi savo administracinių vienetų regioniniame arba vietiniame lygmenyje, su keletu išimčių, tokių kaip: gynybos ir užsienio politika. Administracinė žemių atsakomybė apima ne tik įstatymų įgyvendinimą, bet ir leidybą.Pokyčiai Vokietijoje po 1990 metų

1. Pati didžiausia reforma buvo padaryta po Vokietijos susivienijimo, kai visas Rytų Vokietijos institucijas reikėjo performuoti ir prijungti prie vieningos Vakarų Vokietijos. Buvo atstatytos 5 po komunistinio rėžimo sugriautos Vokietijos žemės.

2. Dar vykstant Rytų Vokietijos žemių atstatymui, buvo imta reformuoti visą VVokietijos regioninį suskirstymą. Ši reforma buvo neskubinama, siekiant nesukelti agresijos ir pasipiktinimo ką tik sukurtoje demokratijoje.

3. Tarpvyriausybiniu aspektu, buvo toliau vykdoma reforma deleguojant žemių funkcijas vietinei valdžiai, taip toliau kuriant multi-funkcinį vietos savivaldos modelį.

4. Ryšium su vietinės valdžios politinėmis institucijomis , jau 1990 metų pradžioje žemės pradėjo rengti referendumus siekdamos išplėsti žmonių teises ir įtvirtinti demokratiją.

5. Be to, beveik visos žemės stebinančiai kartu priėmė įstatytumas kurie užtikrina tiesioginius rinkimus į mero postą. Grafystės vadovas yra renkamas tuo pačiu principu.Pokyčiai Prancūzijoje ppo 1980 metų

1. Iki tol dominavusi prefekto figūros reikšmė ir jų galios buvo labai smarkiai sumažinta. Jų visapusiškos kontrolės vaidmenį perėmė administracinis teismas.

2. Decentralizaciją lemia vis stiprėjančios regionų funkcijos ir jų politinis vaidmuo.

3. Nors labai daug pastangų buvo dėta siekiant atskirti funkcijas ir galias tarp regionų, departamentų ir komunų, bet tos ribos vis dar liko miglotos, ir tai labai apsunkina finansų paskirstymą.Išvados

Manau nekyla klausimas nei vienam iš mūsų dėl vietos savivaldos reikšmės kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Kiekvienoje šalyje ji atlieka beveik tas pačias funkcijas, bet skirtingais būdais, nes beveik visose šalyse yra nusistovėjusi skirtinga politinė sistema.

Šiame rašto darbe buvo apžvelgtos iš esmės labai skirtingos, bet kažkuo labai panašios vietos savivaldos sistemos. Nors abiejose šalyse tai atliekama gana skirtingai, bet rezultatas vienodai geras, nes tiek Vokietija, tiek Prancūzija yra vienos iš pirmaujančių šalių pasaulyje.Literatūros sąrašas

1. Elgie R., Political institutions in contemporary France, Oxford University press, 2003, p. 211-238.

2. Schmidt M. G., Political institutions in the federal republic of Germany, Oxford University press, 2003, p. 56-65.

3. Hancock M. D., Conradt D. P., Peters B. G., Safran W., White S., Zariski R., Politics in Europe, 3rd edition, United States of America: Palgrave Macmillan, 2002.

4. Nick Swift, Guy Kervella, A complex system aims to bring French

local government closer to tthe people, http://www.citymayors.com/france/france_gov.html, 04 12 2005.

5. Wollmann Hellmut, Local government reforms in Great Britain, Sweden, Germany and France: between multi-function and single-purpose organisations, www2.rz.hu-berlin.de/verwaltung/ Down/Local_gov%20Studies.rtf, 04 12 2005.

6. Haschke Dieter, Local Government Administration in Germany, http://www.iuscomp.org/gla/literature/localgov.htm, 04 12 2005.

7. Facts about Germany, http://www.tatsachen-ueber-deutschland.de/730.99.html, 04 12 2005.

Priedas Nr. 1

Gyventojų ir komunų skaičius kontinentinėje Prancūzijoje

Gyventojų skaičius Komunų skaičius

0-99 3,911

100-499 17,124

500-999 6,759

1,000-1,999 4,133

2,000-2,999 1,530

3,000-4,999 1,259

5,000-9,999 975

10,000-29,999 633

30,000-49,999 129

50,000-99,999 76

100,000-299,999 31

Virš 300,000 5

Viso 36,565