Žiniasklaida kaip Interesų Grupė

Vilniaus universitetas

TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ IR POLITIKOS MOKSLŲ INSTITUTAS

Viešojo Administravimo magistro programa

INTERESŲ GRUPĖS IR VYRIAUSYBĖS POLITIKA

Rašto Darbas

Vilnius, 2003 m. Gruodžio 4

TURINYS

I. IŽANGA……………………….. 2

II. ŽINIASKLAIDA KAIP INTERESŲ GRUPĖ: ESMINIAI ASPEKTAI……. 3

1. ŽINIASKLAIDOS KAIP INTERESŲ GRUPĖS TIKSLAI……….. 6

2. ŽINIASKLAIDOS KAIP INTERESŲ GRUPĖS PRIEMONĖS…… 9

3. KUO ŽINIASKLAIDA NĖRA INTERESŲ GRUPĖ……….. 12

III. IŠVADOS……………………….. 14

IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………… 15

I. ĮŽANGA

Interesų grupės apibrėžiamos kaip reiškinys, kuris demokratinėse valstybėse išreiškia tarpinį lygmenį tarp valstybės valdžios ir eilinių piliečių interesų. Pagrindinis tikslas, kodėl veikia interesų grupės, kodėl jos siekia institucionalizuotis ir tapti ggalingomis – tai politinių tikslų siekimas, tiksliau, siekimas palankių joms politinių sprendimų, kurie patenkintų tam tikrus jų ekonominius , socialinius ir kitus poreikius.

Per keletą paskutinių dešimtmečių daugelio išsivysčiusių šalių politinėse sistemose nuolat didėjo interesų grupių įtaka. Interesų grupės įgijo savo vertę ir stabilumą, kartu didėja šių grupių veiklos nuoseklumas ir autonomiškumas, įgudimas ir pasirengimas dirbti.

Lobizmas – tai dar viena interesų grupių veiklos atmaina, pasireiškiant stipriu poveikiu subjektams, priimantiems politinius sprendimus.

Šio darbo tikslas – aptarti žiniasklaidą kaip interesų ggrupes.

Tema yra aktuali ir Lietuvoje menkai nagrinėta. Daug autorių vardindami priemones, kuriomis naudojasi interesų grupės savo tikslams pasiekti, vardina žiniasklaidos priemones. Be žiniasklaidos pagalbos interesų gupių galimybės pasiekti politinius tikslus būtų labai apribotos. Žiniasklaida formuoja viešąją nuomonę ir daro nnetiesioginį spaudimą politikams, vienaip ar kitaip formuluodama problemas. Taigi žiniasklaida – tai galingą potencialą turinti jėga. Šis darbas remiasi prielaida, jog žiniasklaida pati gali būti traktuojama kaip interesų grupė.

Darbo uždaviniai – aptarti žiniasklaidos įtakos politiniam visuomenės gyvenimui aspektus, aptarti, kokius tikslus kelia ir kokiomis priemonėmis naudojasi žiniasklaida kaip interesų grupė. Taip pat identifikuosime aspektus, kuriais žiniasklaida negali būti laikoma interesų grupe.

Darbe naudojamasi mokslinėmis monografijomis, internete skelbiama medžiaga.

II. ŽINIASKLAIDA KAIP INTERESŲ GRUPĖ: ESMINIAI ASPEKTAI

Pasak D. Robertson , interesų grupės – tai asociacijos, suformuotos remti tam tikrus interesus politinėje sistemoje. Šis apibrėžimas, kaip matome, traktuoja interesų grupes kaip politinės sistemos dalį. Taigi tai labai reikšmingas aspektas, nurodantis interesų grupių vaidmenį visuomenėje ir valstybėje.

H. Zeigler gana lakoniškai įvardina, jog bet kkuri grupė, siekianti paveikti vyriausybę, vadinama interesų grupe. Keliamas in¬teresas gali būti santykinai siauras, jei jis išreiškia tam tikros veiklos ar vienijamų atitinka¬mo tikslo grupių siekius, arba gali būti žymiai plačiau suprantamas.

Dažnai siauresnius interesus atstovaujančios grupės vadinamos visuomeninio intere¬so grupėmis. Skirstymas į visuomenines ir privačias interesų grupes yra santykinis, labiau paplitęs Jungtinėse Valstijose, kur į jas žiūrima su nepasitikėjimu, nei Europoje ir Japoni¬joje, kur jos dažnai įtraukiamos į politikos formavimo procesą. Visuomeninio intereso gru¬pės yra tos, kurios siekia visuomeninės gerovės iir kurių laimėjimai nesuteikia jų nariams ar aktyvistams jokių išskirtinių ar materialių lengvatų . Tuo tarpu privataus intereso grupės turi negatyvų atspalvį, nes siekia kažkokių išskirtinių, elitinių interesų išpildymo, o ne visuomeninių. Tai, jog privatūs interesai tikrai gali būti ginami net ir demokratinėje valstybėje, yra vienas iš interesų grupių veiklos trūkumų.

Interesų grupių veikimas siejamas su masine komunikacija. Pasak A. Krupavičiaus , masinės visuomenės atsiradimas pagimdė masinę komunikaciją ir masinę žiniasklaidą, kurios pagal apibrėžimą yra informacijos perdavimo didelėms, heterogeniškoms ir išskaidytoms auditorijoms procesas.

Šio autoriaus teigimu, masinė žiniasklaida šiuolaikinės demokratinės politinės sistemos atžvilgiu atlieka mažiausiai penkias specifines funkcijas: praneša politines naujienas, interpretuoja žinias, daro įtaką piliečių nuomonei, formuoja valdžios veiksmų dienotvarkę, socializuoja piliečius politiškai.

Lietuva nėra išimtis iš bendrojo politinės komunikacijos konteksto pirmiausia technologine prasme. 1992 m. Lietuvoje 50 proc. žmonių daugiausiai politinės informacijos gavo iš televizijos, o tuo tarpu JAV – 69 (1992 m.), Didžiojoje Britanijoje – 53, Vokietijoje – 56, o Prancūzijoje – 44 proc. (šiose šalyse – 1989 m. duomenys) .

1 lentelė. Iš kurio informacijos šaltinio(%) jūs gaunate daugiausiai informacijos apie įvykius* Lietuvoje?

*Lietuvos gyventojų nuostatos ir vertybės. Pagal 1992 m., 1996 m. ir 1997 m. visuomenės nuomonės tyrimų duomenis. Kompiuterinė byla. Baltijos tyrimai, 1998

Taigi matome, jjog žiniasklaida turi reikšmingą poveikį visuomenei formuodama jų politines nuostatas.

Toks žiniasklaidos poveikis yra labai naudingas įvairioms interesų grupėms, kurios gali naudotis žiniasklaidos priemonėmis. Pasak J. Krieger ir kitų , interesų grupes reikia skirti nuo socialinių judėjimų plačiąja prasme. Mat interesų grupės išsiskiria tuo, jog turi kur kas labiau išvystytą struktūrą, yra labiau organizuotos. Pasak Krieger, interesų grupių funkcijas galima išskirti šias:

 Teikia informaciją valstybės pareigūnams ir padeda jiems formuoti politiką, kad ji būtų kuo pagrįstesnė (tuo pačiu būdu interesų grupės remia kažkokius savo interesus);

 Siekia įtikinti politikus ir įstatymų leidėjus kad tikslinga priimti sprendimus, ginančius interesų grupės atstovaujamus interesus;

 Teikia informaciją plačiajai visuomenei, populiarina savo tikslus ir interesus, kuriuos jos atstovauja;

 Komunikuoja su savo nariais: informuoja juos, kaip veikia vyriausybė, koks yra politinis procesas, kaip jį įtakoti.

Iš to galime daryti išvadą, jog interesų grupės naudojasi priemonėmis, kurias ,,savo rankose” turi žiniasklaida. Tačiau ir pačios žiniasklaidos priemonės gali naudotis aukščiau pateiktomis funkcijomis, tai daryti joms yra paprasčiau, pigiau ir t.t. lyginant su kitomis interesų grupėmis. Taigi žiniasklaida, besinaudojanti savo pačios poveikiu ir tikslingai formuodama visuomenės nuomonę, siekdama tam tikrų politinių tikslų, gali būti laikoma interesų grupe.

J. Zaller nurodė keletą aspektų, į kuriuos atsižvelgiant žiniasklaida turi panašumų su interesų grupėmis. Juos pateikiame 1,2 ppaveiksluose.

1 pav. Interesų grupių pozicija tarp visuomenės ir valdžios

1 paveiksle matome, jog visuomenė įtaką valdžios sprendimams realiai gali daryti per politines partijas arba per interesų grupes. Taigi interesų grupės yra atskirtos nuo politinių partijų, bet panašiai įtakoja valdžios sprendimus (tačiau nedalyvauja rinkimuose).

2 paveiksle pavaizduota, kokią poziciją užima žiniasklaida tarp visuomenės ir valdžios.

2 pav. Ryšys tarp žiniasklaidos visuomenės ir valdžios

Šiame paveiksle matome, jog bendra žiniasklaidos poveikio forma panaši į interesų grupių įtakos formą. Pažymėtina, jog iš esmės tai turi keturias formas(ryšiai a, b,c d).

a ryšys – tarp valdžios ir žiniasklaidos. Valdžia siekia daryti įtaką žiniasklaidai, kad ji būtų jai palanki. Antrasis ryšys – b. Čia žiniasklaida tarpininkauja tarp valdžios ir visuomenės. Valdžia naudodama žiniasklaidą, informuoja ir daro poveikį visuomenei..

Trečiasis ryšys – c. Šiuo atveju žiniasklaida daro įtaką valdžiai, įtakoja jos sprendimus, o šios įtakos sutikimas gaunamas visuomenėje (kreiva linija).

Ketvirtasis ryšys – d. Šiuo atveju įtaka iš visuomenės eina per žiniasklaidą į valdžią.

Žiniasklaidos įtaka pasireiškia tuo, apie ką ji rašo ir tuo, kaip ji rašo. Veiksniai, lemiantys tai, apie ką žiniasklaida rašo, yra tokie:

 Profesinės normos;

 asmeninės nuostatos, patirtis;

 šaltiniai;

 rinkos spaudimas

 skaitytojų poreikiai ir nuostatos;

 įstatyminiai reguliavimai.

Taigi darome išvadą, jog žiniasklaida ne tik yra vienas svarbiausių

interesų grupių poveikio politiniams sprendimams priemonių, bet ir pati gali būti traktuojama kaip interesų grupė. To priežastys – žiniasklaida gali turėti savų interesų, jos rankose sukaupta galingiausios viešosios nuomonės formavimo priemonės ir ji tarpininkauja tarp visuomenės ir valdžios institucijų.

1. ŽINIASKLAIDOS KAIP INTERESŲ GRUPĖS TIKSLAI

Žiniasklaida traktuojama kaip interesų grupė, turi turėti tam tikrus tokios veiklos tikslus.

Kaip akcentuoja A. Dobryninas , žiniasklaida pirmiausia turi komercinius tikslus. Žiniasklaida yra komercinė institucija, ji teikia tam tikras paslaugas, taigi ji turi žinoti pasiūlą, bbe grįžtamojo ryšio ji negalės atlikti savo visuomeninių funkcijų – tokia yra socialinė žiniasklaidos dialektika.

Dauguma JAV žiniasklaidos priemonių priklauso turtingiems žmonėms. Žiniasklaidos ryšiai su verslu yra labai intensyvūs, o tai atitinkamai lemia žiniasklaidos skelbiamus pranešimus .

Žiniasklaida yra interesų grupė ir todėl jog ji turi savus komercinius tikslus, taigi poveikis yra jai tiesiogiai naudingas dėl to, jog ji turi savo interesus. Rinkimuose žiniasklaida remia atskirus politikus ir tikisi už tai tam tikros tiesioginės naudos. Šiuo požiūriu žiniasklaida veikia kaip iinteresų grupė, turinti ypatingas galias, neveltui Lietuvoje žiniasklaidą įprasta vadinti ,,ketvirtąja valdžia”, niekas neneigia, jog žiniasklaida turi bene didžiausią įtaką formuojant visuomenės nuomonę .

Daugeliu atvejų komerciniai tikslai lemia, jog dažnai žiniasklaida siekia suformuoti tam tikrą visuomenės nuomonę, veikiančią politikų nnutarimus. Žiniasklaidos tikslas – informuoti visuomenę bei jos institucijas, o jos neoficialusis tikslas yra kurti žinias. Sutelkdama dėmesį į kai kurias problemas, žiniasklaida gali priversti valdžios atstovus priimti sprendimus. Aišku, yra ir tam tikrų su žiniasklaida konkuruojančių jėgų. Šiai grupei priklauso ir daugelis NVO. Pagrindinė problema yra ta, kad jos, norėdamos perduoti savo idėjas bei požiūrius, yra priklausomos nuo žiniasklaidos dėmesio .

Antra, šiuo metu daugelyje valstybių yra susiformavęs žiniasklaidos elitas. Šis procesas įtakoja ir žiniasklaidos kaip interesų grupės veikimą. Kaip teigia Kueckelhaus, žinių visuomenėje pasikeičia elitų sampratos ir formavimosi būdai. Atsiranda žiniasklaidos elitas, kuris tuo pačiu metu yra ir vertybių generatorius, ir teisėjas. Kaip dabar mėgstama pašiepti, tai yra „dainuojantys politikai” ir „politikuojantys dainininkai”. Elitų susiplakimas ir charizmatinių veiksnių įįtakos didėjimas politiniams sprendimams sukelia kontekstų formavimo ir tematizavimo veiksnių susipynimą, taip pat tradicinį interpretavimo sistemiškumą pakeičia į suasmenintas konstruktyvistines įvaizdžio pakuotes . Daug Amerikos autorių teigia, jog JAV žiniasklaida yra labai susijusi su ekonominiu, verslo bei politikos elitu. Tokiu būdu susiformuoja situacija, kai žiniasklaida pasiskirsto į tam tikrų politinių jėgų rėmėjus, taigi tampa interesų grupe, formuojančia savo skaitytojų nuostatas įvairiais klausimais, tame tarpe ir politiniais .

Noam Chomsky teigimu, egzistuoja elitinė žiniasklaida, kuri remiama didelių finansų, jie nustato tam ttikras žiniasklaidos ,,normas”, kuriomis seka kiti žiniasklaidos subjektai. Be to, šio autoriaus teigimu, šie elitiniai žiniasklaidos subjektai yra tampriai susiję su politinėmis jėgomis .

Žiniasklaida suformulavo savo tikslus, kai interesų grupės tapo nuo jos priklausomomis. Praeito amžiaus pabaigai būdinga tai, kad dauguma organizacijų turėjo visuomenės informavimo strategiją. Judėjimai priklausomi nuo žiniasklaidos, o pastaroji naudojasi jų akcijomis dėmesiui patraukti. Ši taisyklė ypač tinka Greenpeace, naujakurių, “medžių apkabintojų”, Norago judėjimų aktyvistams. Taip pat čia reikėtų paminėti gyvūnų apsaugos bei teisės į prieglobstį judėjimus .

Žiniasklaida svarbi interesų grupių judėjimui mobilizuoti. Kaip ir kitos organizacijos, naujieji judėjimai bendraudamos su aktyvistais naudojasi moderniomis technologijomis – internetu bei mobiliaisiais telefonais. Taip pat šiuo būdu perduodama informacija. Informacijos kanalų kontrolė – labai svarbus valdžios šaltinis. Tie, kas kontroliuoja žiniasklaidą, nustato realybės vaizdą. Savininkas nusprendžia, ką ir kaip pateikti. Taigi nuosavybė yra labai svarbus dalykas. Žiniasklaidos versle nuosavybė dažniausiai yra multinacionalinė, net jeigu rinkoje ir dominuoja Amerikos interesai bei JAV žiniasklaidos gigantai. Iš penkių didžiausių žiniasklaidos kompanijų, turinčių 7–15 mlrd. Metinę apyvartą, tik viena yra ne JAV. Visos jos užima stiprias pozicijas pramogų industrijoje, bet taip pat joms priklauso ir naujienų perdavimo priemonės. Nuosavybė tapo vis koncentruotesnė .

Kalbant apie žiniasklaidos kaip interesų grupės tikslus, turime panagrinėti ir žžiniasklaidos skaidrumo problemą. Mat jei tai yra interesų grupės, ar na interesų gupių priemonė, žiniasklaida gali būti nuperkama.

Pasak A. Dobrynino , yra pavyzdžių, kai Lietuvos žiniasklaida yra nemažai prisidėjusi atskleidžiant korupcijos faktus. Bet nederėtų pamiršti, jog ir žiniasklaida turi savo interesų. Tai ta pati “ketvirtoji valdžia”, o kaip valdžia ji gali būti “korumpuota”. Jeigu norime, kad žiniasklaida efektyviai atliktų pilietinę skaidrumo funkciją, tai turime siekti, kad ir pati žiniasklaida būtų skaidri.

Beje, kalbant apie žiniasklaidą kaip apie interesų grupę, reikia nepamiršti, jog pati žiniasklaida yra labai diferencijuota grupė – daugybė leidinių, televizijos stočių, laidų turi savo pozicijas, nes jas rengia asmenys, turintys skritingas nuomones . Taigi negalime žvelgti į žiniasklaidą kaip į vientisą interesų grupę. Galime kalbėti tik apie žiniasklaidos priemones kaip apie turinčias tam tikrų interesų grupių bruožų.

Žiniasklaidos kaip interesų grupės tikslai sutampa ir su jos tiesioginėmis funkcijomis. Mat interesų grupėms labai reikalinga žiniasklaida. Pirma, tai suteikia dideles galimybes formuoti viešąją nuomonę ir įtakoti politikų veiksmus. Antra, komunikaciniai kanalai populiarina pačią interesų grupę. Kadangi realiai interesų grupės turi menką valdžią, jos turi rasti būdus, kaip apeiti šį ribotumą ir įtakoti viešąją nuomonę.

2. ŽINIASKLAIDOS KAIP INTERESŲ GRUPĖS PRIEMONĖS

Interesų grupės naudoja žiniasklaidą savo tikslams pasiekti. Pavyzdžiui Lietuvos Jaunimo organizacijų ttaryba , identifikuojanti save kaip interesų grupę, savo veiklos nuostatuose yra numačiusi, jog ,,vienas iš svarbiausių organizacijos ryšių su visuomenė aspektas – ryšiai su žiniasklaida. Pati ryšių su žiniasklaida sąvoka akcentuoja komunikaciją tarp organizacijos ir tam tikrų žiniasklaidos priemonių, kurios domisi ar susiję su organizacijos veikla. Tokia komunikacija gali būti susijusi su viskuo, kas vyksta organizacijoje, taip pat gali sietis su vietinėmis ar šalies problemomis, politinės situacijos pasikeitimu, įstatymų leidyba, visuomenės nuomone ir etc”. Nurodomi du tikslai: ,, skatinti žiniasklaidos domėjimąsi organizacija (siekti, kad žiniasklaida rašytų apie organizaciją); tiekti informaciją, kuria domisi žiniasklaidos atstovai (sudominti žiniasklaidą, pateikiant įdomią, naują, intriguojančią informaciją).

Identifikuojamos šios priemonės šiems tikslams pasiekti:

 informacinis srautas (naudotis bet kokia pasitaikiusia galimybe informuojant žiniasklaidą apie LiJOT),

 media analizė,

 kontaktų paieška regioninėje žiniasklaidoje,

 peržiūrėti spaudos pranešimų strategiją,

 didinti pažinčių su žurnalistais ratą,

 dalykiniai priešpiečiai žiniasklaidos atstovams, kurių metu būtų pristatoma LiJOT veikla ir tikslai.

Žiniasklaidos priemonių reikšmės padidėjimas siejamas ir su žinių visuomenės procesais. Šie procesai lemia ir tai, jog žiniasklaida tampa įtakinga interesų grupe.

Welton teigimu, žinių visuomenėje, politikos sistemai vis labiau transformuojantis į politikos komunikacijos pavidalus, lobistinė veikla tampa viena svarbiausių integruotų politinės komunikacijos formų, užtikrinančių vertybių ir interesų daugialypiškumo palaikymą ir valdymą.

Taigi galima teigti, jog daugeliu atvejų

žiniasklaida turi labai geras sąlygas būti interesų grupe, nes ji mobilizuoja priemones, leidžiančias interesų grupėms siekti savo tikslų. Pavyzdžiui, D. Robertson išskiria tokius būdus: nuo streikų ar darbdavių gąsdinimo atsisakant dirbti (jei kalbama apie tam tikras profesines sąjungas ar darbuotojų junginius), iki žymiai profesionalesnių formų, kurios labiau siejasi su interesų grupių institucionalizacija. Taigi profesionalūs interesų grupių poveikio būdai egzistuoja tokie:

 Kontaktai su valstybės pareigūnais;

 Propaganda;

 Reklama.

L. Andrikienė mini, kaip lobistinės veiklos atlikėjai gali pasiekti savo tikslų:

1. Tinkamo pranešimo perdavimas. Tas pranešimas – ttai konkreti infor¬macija, kurią grupė arba organizacija turi perduoti politikui. Kartais tai gali būti savo pozicijos išraiška, o kartais – tik koks faktas arba statistika. Tikras menas yra nustatyti, koks informacijos perdavimo būdas yra efektyviausias.

2. Informacijos pateikimas tinkamiems žmonėms. Reikia žinoti, kas pri¬ima pagrindinius sprendimus, ir sutelkti dėmesį tą žmogų ar žmonių grupę. Šie asmenys nebūtinai turi būti ministerijų vadovai arba įstatymų leidėjai. Svarbūs yra ir viduriniojo lygio direktoriai arba jų padėjėjai.

3. Tinkama informacijos pateikimo forma. Šiame etape svarbu suprasti politikų norus, kkokiu būdu informacija turėtų būti pateikta: kokios apimties, raštu ar žodžiu, pateikta konsultanto ar grupės vadovo.

4. Informacijos pateikimas tinkamu metu. Informacija bus ne tokia efek¬tyvi arba visai neišgirsta, jei nebus pateikta tinkamiausiu bendravimo su valsty¬bės tarnautoju metu.

5. Perduodama informacija turi tinkamai išreikšti pproblemą. Net įvyk¬džius keturis pirmuosius reikalavimus, sėkmės nepavyktų pasiekti, jeigu lobistų grupė nepajėgs paveikti problemos sprendimo, pavyzdžiui, dėl problemos ne¬atitikimo įprastinei grupės lobistinės veiklos sričiai, nepakankamų išteklių ar problemos aktualumo politikams ir visuomenei ir t. t., nors apskritai grupė veikia labai sėkmingai ir šiuo atveju labai stengiasi.

Akivaizdu, jog būtent žiniasklaidos priemonėmis yra perduodami tokie pranešimai.

L. Andrikienė taip pat nurodo lobistinės veiklos taktikas:

 Tiesioginė komunikacija tarp lobistų ir valdžios atstovų. Ši taktika apima privačius, asmeninius susitikimus, problemos pristatymus vyriausybės nariams, pareiškimus parlamento komitetams bei tokius legalius veiksmus, kaip oficialaus nutarimo užginčijimas ar įsiterpimas į administracines procedūras.

 Metodai, kai interesų grupės lobistine veikla užsiima skatindamos masių, t.t,. visos visuomenės ar didesnės jos dalies aktyvumą;

 Grupės gali bandyti pakeisti vyriausybės politiką, paveikdamos visuomenės nnuomonę ar net lemdamos rinkimų rezultatus.

Šios taktikos atitinkamai įvardijamos kaip tiesioginis lobizmas, pasitelkiant mases ir netiesioginis lobizmas.

Turinti omenyje, kokias galias turi žiniasklaida, jai taikytume lobizmo pasitelkiant mases ir netiesioginio lobizmo taktikas. Svarbiausia priemonė būtų netiesioginis lobizmas, nes būtent žiniasklaidoje yra formuojami tam tikrų grupių ryšiai su visuomene, kuriamas tam tikrų politikų ar politinių programų įvaizdis. L. Andrikienės teigimu, šiuo lobizmo tipu žiniasklaida ir užsiima. Bendrąją lobistinės veiklos struktūrą pateikiame 3 paveiksle.

3 pav. Supaprastintas lobizmo komunikacinės struktūros modelis

Pickton, Broderick taip pat pritaria, jog į interesų grupių veikimą įtraukiami sociologiniai metodai, skirti darbui su įvairiomis auditorijomis, psichologiniai komunikacijos metodai, kurie dažniausiai taikomi tarpasmeninėje komunikacijoje, taip pat grupinės, viešosios ir organizacinės komunikacijos elementai, ryšių su visuomene technikos, viešosios nuomonės formavimo metodikos, darbas su mass media (žiniasklaida), marketingo, reklamos, propagandos ir agitacijos priemonės bei technikos .

Paveiksle pateikiame kiek supaprastintą L. Andrikienės pateikiamą modelį, nes neįvedame tarptautinio lobistinės veiklos aspekto. Tačiau čia akivaizdžiai matosi, jog žiniasklaidos priemonėmis yra vykdomas netiesioginis lobizmas. Iš to galime daryti išvadą, jog žiniasklaida gali būti laikoma netiesioginio lobizmo interesų grupe.

3. KUO ŽINIASKLAIDA NĖRA INTERESŲ GRUPĖ

Akivaizdu, jog žiniasklaidos priemonės nėra kuriamos vien tik tam, kad būtų interesų grupėmis. Todėl teigiame, jog žiniasklaida suvokiama kaip interesų grupė savo antrine funkcija.t.y. buvimas interesų grupe nėra vienintelis jos egzistavimo tikslas. O šiaip interesų grupės formuojamos būtent tam, kad atliktų šią funkciją.

Ne visi interesų grupes reprezentuojantys bruožai tinka žiniasklaidai. Pavyzdžiui, Almond skirstymu, egzistuoja tokios grupės:

 Anoniminės grupės, t.y. trumpalaikiai sambūriai dėl vienos ar kitos problemos sprendimo („laukiniai streikai“, mitingai, demonstracijos). Anoniminės grupės dažnai yra svarbios visuomenėse, kuriose stokojama teisėtų (legitimių) interesų pateikimo būdų valdžios institucijoms.

 Neasocijuotos grupės, arba epizodiški susibūrimai pagal religinius, socialinius, regioninius ar kitus požymius, yra trumpalaikis reiškinys. Neasocijuotos ggrupės ne tik stokoja organizacinio apibrėžtumo, bet ir sunkiai identifikuojamos bendrame interesų grupių kontekste. Almond teigia, kad neasocijuotų grupių pavyzdžiais gali būti gentinės bendrijos besivystančiame pasaulyje, aristokratų šeimos senosiose Vakarų Europos demokratijose. Faktiškai neasocijuotų organizacijų poveikis šiuolaikinėje politikoje tolydžio silpnėja

 Institucinės grupės yra armija, valdininkija, bažnyčia ir kitos formalios organizacijos. Šis grupių tipas Almond ir Blondel interesų grupių klasifikacijose idealiai sutampa, Institucinės organizacijos dažnai veikia politikos sprendimų priėmimą „iš vidaus“, t.y. tiesiogiai dalyvauja priimant ir formuluojant sprendimus. Joms yra būdinga pakankamai aiški ir formali organizacinė struktūra, o šalia interesų artikuliacijos jos įgyvendina ir kitas funkcijas.

 Asocijuotos grupės yra profesinės sąjungos, pramonės ir prekybos rūmai, darbdavių asociacijos, pilietinės organizacijos. Jos sukuriamos kaip asociacijos pagal tam tikrus interesus ar siekdamos skleisti tam tikras vertybes visuomenėje. Pagal narystės pobūdį jos gali būti dviejų rūšių- atviros, kai kiekvienas individas gali tapti vienos ar kitos organizacijos nariu, bei uždaros- kai nariais yra tik individai atitinkantys apibrėžtus formalius kriterijus: profesiją, socialinį statusą ir panašiai.

Iš esmės žiniasklaidos priemonės negali būti priskiriamos nei vienai iš šių grupių, mat visos šios grupės reprezentuoja interesų grupes, kurios atlieka būtent tą konkretų tikslą.

Tuo labiau žiniasklaida negali būti tapatinama su lobizmu. Čia gali būti tik atskiri atvejai, pavyzdžiui, kažkokioje žiniasklaidos priemonėje dirbantis žmogus yyra lobistas. Tačiau lygybės ženklas čia dedamas negali būti.

Dažnai literatūroje žiniasklaida traktuojama kaip interesų grupes remiančios grupės, bet ne kaip interesų grupės. Pavyzdžiui, pasak Ch. E. Lindblom , kad viešosios politikos būtų formuojamos visuomenės valia, daugybės žmonių nuomonės turi būti su¬jungtos, atsisakius daugybės individualių skirtumų vardan bendrų bruožų, kurie patenkinamai vienija daugelį nuomonių. Šią ,,sujungimo funkciją” atlieka žiniasklaida. Lindblom teigimu ,, interesų grupių veikla individualių interesų nepriešpriešina bendriesiems interesams. Ji veikiau padeda įveikti individualių interesų įvairovę ir kon¬fliktą. Interesų grupės to negali atlikti vienos, kadangi žiniasklaida ir kiti socialiniai procesai irgi turi įtakos šiai atrankai ir sudarymo procesui. Nors interesų grupės ir nesuformuoja visiems politinės sistemos nariams vienodu pažiūru, jos labai padeda struktūruoti konfliktus”.

Taigi reziumuodami teigiame, jog žiniasklaida gali būti suvokiama ir kaip interesų grupė, ir kaip interesų grupėms padedančios grupės, tačiau tiesa yra tai, jog žiniasklaidoje sukauptos priemonės, efektyviai formuojančios viešąją nuomonę ir dėl to žiniasklaida aktyviai dalyvauja interesų grupių veikimo procesuose.

IŠVADOS

Interesų grupės – tai asociacijos, suformuotos remti tam tikrus interesus politinėje sistemoje. Šis apibrėžimas, kaip matome, traktuoja interesų grupes kaip politinės sistemos dalį.

Interesų grupių veikimas siejamas su masine komunikacija. Žiniasklaida turi reikšmingą poveikį visuomenei formuodama jų politines nuostatas. Toks žiniasklaidos poveikis yra labai naudingas įvairioms

interesų grupėms, kurios gali naudotis žiniasklaidos priemonėmis.

Interesų grupės naudojasi priemonėmis, kurias ,,savo rankose” turi žiniasklaida. Tačiau ir pačios žiniasklaidos priemonės gali naudotis aukščiau pateiktomis funkcijomis, tai daryti joms yra paprasčiau, pigiau ir t.t. lyginant su kitomis interesų grupėmis. Taigi žiniasklaida, besinaudojanti savo pačios poveikiu ir tikslingai formuodama visuomenės nuomonę, siekdama tam tikrų politinių tikslų, gali būti laikoma interesų grupe. To priežastys – žiniasklaida gali turėti savų interesų, jos rankose sukaupta galingiausios viešosios nuomonės formavimo priemonės ir ji tarpininkauja tarp vvisuomenės ir valdžios institucijų.

Žniasklaida pirmiausia turi komercinius tikslus, pavyzdžiui, dauguma JAV žiniasklaidos priemonių priklauso turtingiems žmonėms. Daugeliu atvejų komerciniai tikslai lemia, jog dažnai žiniasklaida siekia suformuoti tam tikrą visuomenės nuomonę, veikiančią politikų nutarimus. Realiai interesų grupės turi menką valdžią, jos turi rasti būdus, kaip apeiti šį ribotumą ir įtakoti viešąją nuomonę.

Interesų grupės naudoja žiniasklaidą savo tikslams pasekti. Žiniasklaidos priemonių reikšmės padidėjimas siejamas ir su žinių visuomenės procesais. Šie procesai lemia ir tai, jog žiniasklaida tampa įtakinga interesų grupe. <

Žiniasklaida suvokiama kaip interesų grupė savo antrine funkcija.t.y. buvimas interesų grupe nėra vienintelis jos egzistavimo tikslas. Be to, žiniasklaida negali būti tapatinama su lobizmu. Čia gali būti tik atskiri atvejai, pavyzdžiui, kažkokioje žiniasklaidos priemonėje dirbantis žmogus yra lobistas.

Taigi žiniasklaida ggali būti suvokiama ir kaip interesų grupė, ir kaip interesų grupėms padedančios grupės, tačiau tiesa yra tai, jog žiniasklaidoje sukauptos priemonės, efektyviai formuojančios viešąją nuomonę ir dėl to žiniasklaida aktyviai dalyvauja interesų grupių veikimo procesuose

IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Andrikienė L. Šiuolaikinės lobistinės veiklos tendencijos. Vilnius: LTU, 2002

2. Lindblom Ch. E., Woodhouse E. J. Politikos formavimo procesas. Vilnius, 1999

3. Zeigler H. Politinė bendruomenė. Kaunas: VDU, 1993, p. 154

4. Žinios apie neformalius judėjimus. Europos Sąjungos programa GRUNDTVIG. 2001

5. Kueckelhaus A. Public Relations: Die Konstruktion von Wirklichkeit. Kommunikationstheoretische Annaehrungen an ein Neuzeitliches Phaenomen. Wiesbaden: Westdeutscher Verlag, 1998.

6. Pickton D., Broderick A. Integrated Marketing Communication. Harlow: Pearson Education, 2001.

7. Robertson R. The Penguin dictionary of politics. Penguin, 1993, p. 240-241

8. Welton M. Civil Society and the public sphere: Habermas’s recent learning theory // SStudies in the Education of Adults. Apr2001, Vol. 33 Issue 1, p20, 15p.

9. Dobryninas A. Korupcijos kirminas iš vidaus graužia pilietinę visuomenęhttp://news.mireba.lt/ml/203/korupcijos.htm]

10. LIJOT veiklos strategija 2002 – 2006 M. [http://www.lijot.lt/pdf/visastrategija.doc]

11. Krupavičius A. Demokratinė politika ir informacijos visuomenės iššūkiai. http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/inf-m-13/krupavicius.html

12. Chomsky N. What Makes Mainstream Media Mainstream. June 1997. http://www.zmag.org/chomsky/articles/z9710-mainstream-media.html

13. Zaller J. A Theory of Media Politics: How the Interests of Politicians, Journalists, and Citizens Shape the News. Draft October 24, 1999 [http://pcl.stanford.edu/common/docs/teach/zaller/1999/mediapolitics.pdf]

14. The Mass Media & Politics: An Analysis of Influence. http://progressiveliving.org/mass_media_and_politics.htm

Vilniaus universitetas

TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ IR POLITIKOS MMOKSLŲ INSTITUTAS

Viešojo Administravimo magistro programa

INTERESŲ GRUPĖS IR VYRIAUSYBĖS POLITIKA

Žiniasklaida kaip Interesų Grupė

Rašto Darbas

Vilnius, 2003 m. Gruodžio 4

TURINYS

I. IŽANGA……………………….. 2

II. ŽINIASKLAIDA KAIP INTERESŲ GRUPĖ: ESMINIAI ASPEKTAI……. 3

1. ŽINIASKLAIDOS KAIP INTERESŲ GRUPĖS TIKSLAI……….. 6

2. ŽINIASKLAIDOS KAIP INTERESŲ GRUPĖS PRIEMONĖS…… 9

3. KUO ŽINIASKLAIDA NĖRA INTERESŲ GRUPĖ……….. 12

III. IŠVADOS……………………….. 14

IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………… 15

I. ĮŽANGA

Interesų grupės apibrėžiamos kaip reiškinys, kuris demokratinėse valstybėse išreiškia tarpinį lygmenį tarp valstybės valdžios ir eilinių piliečių interesų. Pagrindinis tikslas, kodėl veikia interesų grupės, kodėl jos siekia institucionalizuotis ir tapti galingomis – tai politinių tikslų siekimas, tiksliau, siekimas palankių joms politinių sprendimų, kurie patenkintų tam tikrus jų ekonominius , socialinius ir kitus poreikius.

Lobizmas – tai dar viena interesų grupių veiklos atmaina, pasireiškiant stipriu poveikiu subjektams, priimantiems politinius sprendimus.

Šio darbo tikslas – aptarti žiniasklaidą kaip interesų grupes.

Tema yra aktuali ir Lietuvoje menkai nagrinėta. Daug autorių vardindami priemones, kuriomis naudojasi interesų grupės savo tikslams pasiekti, vardina žiniasklaidos priemones. Be žiniasklaidos pagalbos interesų gupių galimybės pasiekti politinius tikslus būtų labai apribotos. Žiniasklaida formuoja viešąją nuomonę ir daro netiesioginį spaudimą politikams, vienaip ar kkitaip formuluodama problemas. Taigi žiniasklaida – tai galingą potencialą turinti jėga. Šis darbas remiasi prielaida, jog žiniasklaida pati gali būti traktuojama kaip interesų grupė.

Darbe naudojamasi mokslinėmis monografijomis, internete skelbiama medžiaga.

II. ŽINIASKLAIDA KAIP INTERESŲ GRUPĖ: ESMINIAI ASPEKTAI

H. Zeigler gana lakoniškai įvardina, jog bet kuri grupė, siekianti paveikti vyriausybę, vadinama interesų grupe. Keliamas in¬teresas gali būti santykinai siauras, jei jis išreiškia tam tikros veiklos ar vienijamų atitinka¬mo tikslo grupių siekius, arba gali būti žymiai plačiau suprantamas.

Dažnai siauresnius interesus atstovaujančios grupės vadinamos visuomeninio intere¬so grupėmis. Skirstymas į visuomenines ir privačias interesų grupes yra santykinis, labiau paplitęs Jungtinėse Valstijose, kur į jas žiūrima su nepasitikėjimu, nei Europoje ir Japoni¬joje, kur jos dažnai įtraukiamos į politikos formavimo procesą. Visuomeninio intereso gru¬pės yra tos, kurios siekia visuomeninės gerovės ir kurių laimėjimai nesuteikia jų nnariams ar aktyvistams jokių išskirtinių ar materialių lengvatų . Tuo tarpu privataus intereso grupės turi negatyvų atspalvį, nes siekia kažkokių išskirtinių, elitinių interesų išpildymo, o ne visuomeninių. Tai, jog privatūs interesai tikrai gali būti ginami net ir demokratinėje valstybėje, yra vienas iš interesų grupių veiklos trūkumų.

1 lentelė. Iš kurio informacijos šaltinio(%) jūs gaunate daugiausiai informacijos apie įvykius* Lietuvoje?

*Lietuvos gyventojų nuostatos ir vertybės. Pagal 1992 m., 1996 m. ir 1997 m. visuomenės nuomonės tyrimų duomenis. Kompiuterinė byla. Baltijos tyrimai, 1998

Taigi matome, jog žiniasklaida turi reikšmingą

poveikį visuomenei formuodama jų politines nuostatas.

 Teikia informaciją valstybės pareigūnams ir padeda jiems formuoti politiką, kad ji būtų kuo pagrįstesnė (tuo pačiu būdu interesų grupės remia kažkokius savo interesus);

 Siekia įįtikinti politikus ir įstatymų leidėjus kad tikslinga priimti sprendimus, ginančius interesų grupės atstovaujamus interesus;

 Teikia informaciją plačiajai visuomenei, populiarina savo tikslus ir interesus, kuriuos jos atstovauja;

 Komunikuoja su savo nariais: informuoja juos, kaip veikia vyriausybė, koks yra politinis procesas, kaip jį įtakoti.

Iš to galime daryti išvadą, jog interesų grupės naudojasi priemonėmis, kurias ,,savo rankose” turi žiniasklaida. Tačiau ir pačios žiniasklaidos priemonės gali naudotis aukščiau pateiktomis funkcijomis, tai daryti joms yra paprasčiau, pigiau ir t.t. lyginant su kitomis interesų grupėmis. Taigi žiniasklaida, bbesinaudojanti savo pačios poveikiu ir tikslingai formuodama visuomenės nuomonę, siekdama tam tikrų politinių tikslų, gali būti laikoma interesų grupe.

J. Zaller nurodė keletą aspektų, į kuriuos atsižvelgiant žiniasklaida turi panašumų su interesų grupėmis. Juos pateikiame 1,2 paveiksluose.

1 pav. Interesų ggrupių pozicija tarp visuomenės ir valdžios

2 paveiksle pavaizduota, kokią poziciją užima žiniasklaida tarp visuomenės ir valdžios.

2 pav. Ryšys tarp žiniasklaidos visuomenės ir valdžios

Šiame paveiksle matome, jog bendra žiniasklaidos poveikio forma panaši į interesų grupių įtakos formą. Pažymėtina, jog iš esmės tai turi keturias formas(ryšiai a, b,c d).

Trečiasis ryšys – c. Šiuo atveju žiniasklaida daro įtaką valdžiai, įtakoja jos sprendimus, o šios įtakos sutikimas gaunamas visuomenėje (kreiva linija).

Ketvirtasis ryšys – d. Šiuo atveju įtaka iš visuomenės eina per žiniasklaidą į valdžią.

Žiniasklaidos įtaka pasireiškia tuo, apie ką ji rašo ir tuo, kaip ji rašo. Veiksniai, lemiantys tai, apie ką žiniasklaida rašo, yra tokie:

 Profesinės normos;

 asmeninės nuostatos, patirtis;

 šaltiniai;

 rinkos spaudimas

 skaitytojų poreikiai ir nuostatos;

 įstatyminiai reguliavimai.

Taigi darome išvadą, jog žiniasklaida ne tik yra vienas svarbiausių interesų grupių poveikio politiniams sprendimams ppriemonių, bet ir pati gali būti traktuojama kaip interesų grupė. To priežastys – žiniasklaida gali turėti savų interesų, jos rankose sukaupta galingiausios viešosios nuomonės formavimo priemonės ir ji tarpininkauja tarp visuomenės ir valdžios institucijų.

1. ŽINIASKLAIDOS KAIP INTERESŲ GRUPĖS TIKSLAI

Žiniasklaida traktuojama kaip interesų grupė, turi turėti tam tikrus tokios veiklos tikslus.

Kaip akcentuoja A. Dobryninas , žiniasklaida pirmiausia turi komercinius tikslus. Žiniasklaida yra komercinė institucija, ji teikia tam tikras paslaugas, taigi ji turi žinoti pasiūlą, be grįžtamojo ryšio ji negalės atlikti savo visuomeninių funkcijų – tokia yra socialinė žiniasklaidos dialektika.

Dauguma JAV žiniasklaidos priemonių priklauso turtingiems žmonėms. Žiniasklaidos ryšiai su verslu yra labai intensyvūs, o tai atitinkamai lemia žiniasklaidos skelbiamus pranešimus .

Žiniasklaida yra interesų grupė ir todėl jog ji turi savus komercinius tikslus, taigi poveikis yra jai tiesiogiai naudingas dėl to, jog ji turi savo interesus. Rinkimuose žiniasklaida remia atskirus politikus ir tikisi už tai tam tikros tiesioginės naudos. Šiuo požiūriu žiniasklaida veikia kaip interesų grupė, turinti ypatingas galias, neveltui Lietuvoje žiniasklaidą įprasta vadinti ,,ketvirtąja valdžia”, niekas neneigia, jog žiniasklaida turi bene didžiausią įtaką formuojant visuomenės nuomonę .

Daugeliu atvejų komerciniai tikslai lemia, jog dažnai žiniasklaida siekia suformuoti tam tikrą visuomenės nuomonę, veikiančią politikų nutarimus. Žiniasklaidos tikslas – informuoti vvisuomenę bei jos institucijas, o jos neoficialusis tikslas yra kurti žinias. Sutelkdama dėmesį į kai kurias problemas, žiniasklaida gali priversti valdžios atstovus priimti sprendimus. Aišku, yra ir tam tikrų su žiniasklaida konkuruojančių jėgų. Šiai grupei priklauso ir daugelis NVO. Pagrindinė problema yra ta, kad jos, norėdamos perduoti savo idėjas bei požiūrius, yra priklausomos nuo žiniasklaidos dėmesio .

Antra, šiuo metu daugelyje valstybių yra susiformavęs žiniasklaidos elitas. Šis procesas įtakoja ir žiniasklaidos kaip interesų grupės veikimą. Kaip teigia Kueckelhaus, žinių visuomenėje pasikeičia elitų sampratos ir formavimosi būdai. Atsiranda žiniasklaidos elitas, kuris tuo pačiu metu yra ir vertybių generatorius, ir teisėjas. Kaip dabar mėgstama pašiepti, tai yra „dainuojantys politikai” ir „politikuojantys dainininkai”. Elitų susiplakimas ir charizmatinių veiksnių įtakos didėjimas politiniams sprendimams sukelia kontekstų formavimo ir tematizavimo veiksnių susipynimą, taip pat tradicinį interpretavimo sistemiškumą pakeičia į suasmenintas konstruktyvistines įvaizdžio pakuotes . Daug Amerikos autorių teigia, jog JAV žiniasklaida yra labai susijusi su ekonominiu, verslo bei politikos elitu. Tokiu būdu susiformuoja situacija, kai žiniasklaida pasiskirsto į tam tikrų politinių jėgų rėmėjus, taigi tampa interesų grupe, formuojančia savo skaitytojų nuostatas įvairiais klausimais, tame tarpe ir politiniais .

Noam Chomsky teigimu, egzistuoja elitinė žiniasklaida, kuri remiama didelių finansų, jie nustato tam tikras žiniasklaidos ,,normas”, kuriomis seka kkiti žiniasklaidos subjektai. Be to, šio autoriaus teigimu, šie elitiniai žiniasklaidos subjektai yra tampriai susiję su politinėmis jėgomis .

Kalbant apie žiniasklaidos kaip interesų grupės tikslus, turime panagrinėti ir žiniasklaidos skaidrumo problemą. Mat jei

tai yra interesų grupės, ar na interesų gupių priemonė, žiniasklaida gali būti nuperkama.

Beje, kalbant apie žiniasklaidą kaip apie interesų grupę, reikia nepamiršti, jog pati žiniasklaida yra llabai diferencijuota grupė – daugybė leidinių, televizijos stočių, laidų turi savo pozicijas, nes jas rengia asmenys, turintys skritingas nuomones . Taigi negalime žvelgti į žiniasklaidą kaip į vientisą interesų grupę. Galime kalbėti tik apie žiniasklaidos priemones kaip apie turinčias tam tikrų interesų grupių bruožų.

Žiniasklaidos kaip interesų grupės tikslai sutampa ir su jos tiesioginėmis funkcijomis. Mat interesų grupėms labai reikalinga žiniasklaida. Pirma, tai suteikia dideles galimybes formuoti viešąją nuomonę ir įtakoti politikų veiksmus. Antra, komunikaciniai kanalai populiarina pačią interesų grupę. KKadangi realiai interesų grupės turi menką valdžią, jos turi rasti būdus, kaip apeiti šį ribotumą ir įtakoti viešąją nuomonę.

2. ŽINIASKLAIDOS KAIP INTERESŲ GRUPĖS PRIEMONĖS

Interesų grupės naudoja žiniasklaidą savo tikslams pasiekti. Pavyzdžiui Lietuvos Jaunimo organizacijų taryba , identifikuojanti save kaip iinteresų grupę, savo veiklos nuostatuose yra numačiusi, jog ,,vienas iš svarbiausių organizacijos ryšių su visuomenė aspektas – ryšiai su žiniasklaida. Pati ryšių su žiniasklaida sąvoka akcentuoja komunikaciją tarp organizacijos ir tam tikrų žiniasklaidos priemonių, kurios domisi ar susiję su organizacijos veikla. Tokia komunikacija gali būti susijusi su viskuo, kas vyksta organizacijoje, taip pat gali sietis su vietinėmis ar šalies problemomis, politinės situacijos pasikeitimu, įstatymų leidyba, visuomenės nuomone ir etc”. Nurodomi du tikslai: ,, skatinti žiniasklaidos domėjimąsi organizacija (siekti, kad žiniasklaida rašytų apie organizaciją); tiekti informaciją, kuria domisi žiniasklaidos atstovai (sudominti žiniasklaidą, pateikiant įdomią, naują, intriguojančią informaciją).

Identifikuojamos šios priemonės šiems tikslams pasiekti:

 informacinis srautas (naudotis bet kokia pasitaikiusia galimybe informuojant žiniasklaidą apie LiJOT),

 media analizė,

 kontaktų paieška regioninėje žiniasklaidoje,

 peržiūrėti sspaudos pranešimų strategiją,

 didinti pažinčių su žurnalistais ratą,

 dalykiniai priešpiečiai žiniasklaidos atstovams, kurių metu būtų pristatoma LiJOT veikla ir tikslai.

Žiniasklaidos priemonių reikšmės padidėjimas siejamas ir su žinių visuomenės procesais. Šie procesai lemia ir tai, jog žiniasklaida tampa įtakinga interesų grupe.

Taigi galima teigti, jog daugeliu atvejų žiniasklaida turi labai geras sąlygas bbūti interesų grupe, nes ji mobilizuoja priemones, leidžiančias interesų grupėms siekti savo tikslų. Pavyzdžiui, D. Robertson išskiria tokius būdus: nuo streikų ar darbdavių gąsdinimo atsisakant dirbti (jei kalbama apie tam tikras profesines sąjungas ar darbuotojų junginius), iki žymiai profesionalesnių formų, kurios labiau siejasi su interesų grupių institucionalizacija. Taigi profesionalūs interesų grupių poveikio būdai egzistuoja tokie:

 Kontaktai su valstybės pareigūnais;

 Propaganda;

 Reklama.

L. Andrikienė mini, kaip lobistinės veiklos atlikėjai gali pasiekti savo tikslų:

1. Tinkamo pranešimo perdavimas. Tas pranešimas – tai konkreti infor¬macija, kurią grupė arba organizacija turi perduoti politikui. Kartais tai gali būti savo pozicijos išraiška, o kartais – tik koks faktas arba statistika. Tikras menas yra nustatyti, koks informacijos perdavimo būdas yra efektyviausias.

3. Tinkama informacijos pateikimo forma. Šiame etape svarbu suprasti politikų norus, kokiu būdu informacija turėtų būti pateikta: kokios apimties, raštu ar žodžiu, pateikta konsultanto ar grupės vadovo.

4. Informacijos pateikimas tinkamu metu. Informacija bus ne tokia efek¬tyvi arba visai neišgirsta, jei nebus pateikta tinkamiausiu bendravimo su valsty¬bės tarnautoju metu.

5. Perduodama informacija turi tinkamai išreikšti problemą. Net įvyk¬džius keturis pirmuosius rreikalavimus, sėkmės nepavyktų pasiekti, jeigu lobistų grupė nepajėgs paveikti problemos sprendimo, pavyzdžiui, dėl problemos ne¬atitikimo įprastinei grupės lobistinės veiklos sričiai, nepakankamų išteklių ar problemos aktualumo politikams ir visuomenei ir t. t., nors apskritai grupė veikia labai sėkmingai ir šiuo atveju labai stengiasi.

Akivaizdu, jog būtent žiniasklaidos priemonėmis yra perduodami tokie pranešimai.

L. Andrikienė taip pat nurodo lobistinės veiklos taktikas:

 Metodai, kai interesų grupės lobistine veikla užsiima skatindamos masių, t.t,. visos visuomenės ar didesnės jos dalies aktyvumą;

 Grupės gali bandyti pakeisti vyriausybės politiką, paveikdamos visuomenės nuomonę ar net lemdamos rinkimų rezultatus.

Šios taktikos atitinkamai įvardijamos kaip tiesioginis lobizmas, pasitelkiant mases ir netiesioginis lobizmas.

3 pav. Supaprastintas lobizmo komunikacinės struktūros modelis

Pickton, Broderick taip pat pritaria, jjog į interesų grupių veikimą įtraukiami sociologiniai metodai, skirti darbui su įvairiomis auditorijomis, psichologiniai komunikacijos metodai, kurie dažniausiai taikomi tarpasmeninėje komunikacijoje, taip pat grupinės, viešosios ir organizacinės komunikacijos elementai, ryšių su visuomene technikos, viešosios nuomonės formavimo metodikos, darbas su mass media (žiniasklaida), marketingo, reklamos, propagandos ir agitacijos priemonės bei technikos .

3. KUO ŽINIASKLAIDA NĖRA INTERESŲ GRUPĖ

Ne visi interesų grupes reprezentuojantys bruožai tinka žiniasklaidai. Pavyzdžiui, Almond skirstymu, egzistuoja tokios grupės:

 Neasocijuotos grupės, arba epizodiški susibūrimai pagal religinius, socialinius, regioninius ar kitus požymius, yra trumpalaikis reiškinys. Neasocijuotos grupės ne tik stokoja organizacinio

apibrėžtumo, bet ir sunkiai identifikuojamos bendrame interesų grupių kontekste. Almond teigia, kad neasocijuotų grupių pavyzdžiais gali būti gentinės bendrijos besivystančiame pasaulyje, aristokratų šeimos senosiose Vakarų Europos demokratijose. Faktiškai neasocijuotų organizacijų poveikis šiuolaikinėje politikoje tolydžio silpnėja

 Institucinės grupės yra armija, valdininkija, bažnyčia ir kitos formalios organizacijos. Šis grupių tipas Almond ir Blondel interesų grupių klasifikacijose idealiai sutampa, Institucinės organizacijos dažnai veikia politikos sprendimų priėmimą „iš vidaus“, t.y. tiesiogiai dalyvauja priimant ir formuluojant sprendimus. Joms yra būdinga pakankamai aiški ir formali organizacinė struktūra, oo šalia interesų artikuliacijos jos įgyvendina ir kitas funkcijas.

Iš esmės žiniasklaidos priemonės negali būti priskiriamos nei vienai iš ššių grupių, mat visos šios grupės reprezentuoja interesų grupes, kurios atlieka būtent tą konkretų tikslą.

Tuo labiau žiniasklaida negali būti tapatinama su lobizmu. Čia gali būti tik atskiri atvejai, pavyzdžiui, kažkokioje žiniasklaidos priemonėje dirbantis žmogus yra lobistas. Tačiau lygybės ženklas ččia dedamas negali būti.

Taigi reziumuodami teigiame, jog žiniasklaida gali būti suvokiama ir kaip iinteresų grupė, ir kaip interesų grupėms padedančios grupės, tačiau tiesa yra tai, jog žiniasklaidoje sukauptos priemonės, efektyviai formuojančios viešąją nuomonę ir dėl to žiniasklaida aktyviai dalyvauja interesų grupių veikimo procesuose.

IŠVADOS

Interesų grupės – tai asociacijos, suformuotos remti tam tikrus interesus politinėje sistemoje. Šis apibrėžimas, kaip matome, traktuoja interesų grupes kaip politinės sistemos dalį.

Taigi žiniasklaida gali būti suvokiama ir kaip iinteresų grupė, ir kaip interesų grupėms padedančios grupės, tačiau tiesa yra tai, jog žiniasklaidoje sukauptos priemonės, efektyviai formuojančios viešąją nuomonę ir dėl to žiniasklaida aktyviai dalyvauja interesų grupių veikimo procesuose

IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Andrikienė L. Šiuolaikinės lobistinės veiklos tendencijos. Vilnius: LTU, 2002

2. Lindblom Ch. E., Woodhouse E. J. Politikos formavimo procesas. Vilnius, 1999

3. Zeigler H. Politinė bendruomenė. Kaunas: VDU, 1993, p. 154

4. Žinios apie neformalius judėjimus. Europos Sąjungos programa GRUNDTVIG. 2001

5. Kueckelhaus A. Public Relations: Die Konstruktion von Wirklichkeit. Kommunikationstheoretische Annaehrungen an ein Neuzeitliches Phaenomen. Wiesbaden: Westdeutscher Verlag, 1998.

6. Pickton D., Broderick A. Integrated Marketing Communication. Harlow: Pearson Education, 2001.

7. Robertson R. The Penguin dictionary of politics. Penguin, 1993, p. 240-241

8. Welton M. Civil Society and the public sphere: Habermas’s recent learning theory // Studies in the Education of Adults. Apr2001, Vol. 33 Issue 1, p20, 15p.

9. Dobryninas A. Korupcijos kirminas iš vidaus graužia pilietinę visuomenęhttp://news.mireba.lt/ml/203/korupcijos.htm]

10. LIJOT veiklos strategija 2002 – 2006 M. [http://www.lijot.lt/pdf/visastrategija.doc]

11. Krupavičius A. Demokratinė politika ir informacijos visuomenės iššūkiai. http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/inf-m-13/krupavicius.html

12. Chomsky N. What Makes Mainstream Media Mainstream. June 1997. http://www.zmag.org/chomsky/articles/z9710-mainstream-media.html

14. The Mass Media & Politics: An Analysis of Influence. http://progressiveliving.org/mass_media_and_politics.htm

Vilniaus universitetas

TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ IR POLITIKOS MOKSLŲ INSTITUTAS

Viešojo Administravimo magistro programa

INTERESŲ GGRUPĖS IR VYRIAUSYBĖS POLITIKA

Žiniasklaida kaip Interesų Grupė

Rašto Darbas

Vilnius, 2003 m. Gruodžio 4

TURINYS

I. IŽANGA……………………….. 2

II. ŽINIASKLAIDA KAIP INTERESŲ GRUPĖ: ESMINIAI ASPEKTAI……. 3

1. ŽINIASKLAIDOS KAIP INTERESŲ GRUPĖS TIKSLAI……….. 6

2. ŽINIASKLAIDOS KAIP INTERESŲ GRUPĖS PRIEMONĖS…… 9

3. KUO ŽINIASKLAIDA NĖRA INTERESŲ GRUPĖ……….. 12

III. IŠVADOS……………………….. 14

IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………… 15

I. ĮŽANGA

Interesų grupės apibrėžiamos kaip reiškinys, kuris demokratinėse valstybėse išreiškia tarpinį lygmenį tarp valstybės valdžios ir eilinių piliečių interesų. Pagrindinis tikslas, kodėl veikia interesų grupės, kodėl jos siekia institucionalizuotis ir tapti galingomis – tai politinių tikslų siekimas, tiksliau, siekimas palankių joms politinių sprendimų, kurie patenkintų tam tikrus jų ekonominius , socialinius ir kitus poreikius.

Lobizmas – tai dar viena interesų grupių veiklos atmaina, pasireiškiant stipriu poveikiu subjektams, priimantiems politinius sprendimus.

Šio darbo tikslas – aptarti žiniasklaidą kaip interesų grupes.

Tema yra aktuali ir Lietuvoje menkai nagrinėta. Daug autorių vardindami priemones, kuriomis naudojasi interesų grupės savo tikslams pasiekti, vardina žiniasklaidos priemones. Be žiniasklaidos pagalbos interesų gupių galimybės pasiekti politinius tikslus būtų labai apribotos. Žiniasklaida formuoja viešąją nuomonę ir daro netiesioginį spaudimą politikams, vienaip ar kitaip formuluodama problemas. Taigi žiniasklaida

– tai galingą potencialą turinti jėga. Šis darbas remiasi prielaida, jog žiniasklaida pati gali būti traktuojama kaip interesų grupė.

Darbe naudojamasi mokslinėmis monografijomis, internete skelbiama medžiaga.

II. ŽINIASKLAIDA KAIP INTERESŲ GRUPĖ: ESMINIAI ASPEKTAI

Pasak D. Robertson , interesų grupės – tai asociacijos, suformuotos remti tam tikrus interesus politinėje ssistemoje. Šis apibrėžimas, kaip matome, traktuoja interesų grupes kaip politinės sistemos dalį. Taigi tai labai reikšmingas aspektas, nurodantis interesų grupių vaidmenį visuomenėje ir valstybėje.

Dažnai siauresnius interesus atstovaujančios grupės vadinamos visuomeninio intere¬so grupėmis. Skirstymas į visuomenines ir privačias interesų grupes yra santykinis, llabiau paplitęs Jungtinėse Valstijose, kur į jas žiūrima su nepasitikėjimu, nei Europoje ir Japoni¬joje, kur jos dažnai įtraukiamos į politikos formavimo procesą. Visuomeninio intereso gru¬pės yra tos, kurios siekia visuomeninės gerovės ir kurių laimėjimai nesuteikia jų nariams ar aktyvistams jokių iišskirtinių ar materialių lengvatų . Tuo tarpu privataus intereso grupės turi negatyvų atspalvį, nes siekia kažkokių išskirtinių, elitinių interesų išpildymo, o ne visuomeninių. Tai, jog privatūs interesai tikrai gali būti ginami net ir demokratinėje valstybėje, yra vienas iš interesų grupių veiklos trūkumų.

Lietuva nėra išimtis iš bendrojo politinės komunikacijos konteksto pirmiausia technologine prasme. 1992 m. Lietuvoje 50 pproc. žmonių daugiausiai politinės informacijos gavo iš televizijos, o tuo tarpu JAV – 69 (1992 m.), Didžiojoje Britanijoje – 53, Vokietijoje – 56, o Prancūzijoje – 44 proc. (šiose šalyse – 1989 m. duomenys) .

1 lentelė. Iš kurio informacijos šaltinio(%) jūs gaunate daugiausiai informacijos apie įvykius* Lietuvoje?

*Lietuvos gyventojų nuostatos ir vertybės. Pagal 1992 m., 1996 m. ir 1997 m. visuomenės nuomonės tyrimų duomenis. Kompiuterinė byla. Baltijos tyrimai, 1998

Taigi matome, jog žiniasklaida turi reikšmingą poveikį visuomenei formuodama jų politines nnuostatas.

 Teikia informaciją valstybės pareigūnams ir padeda jiems formuoti politiką, kad ji būtų kuo pagrįstesnė (tuo pačiu būdu interesų grupės remia kažkokius savo interesus);

 Siekia įtikinti politikus ir įstatymų leidėjus kad tikslinga priimti sprendimus, ginančius interesų grupės atstovaujamus interesus;

 Teikia informaciją plačiajai visuomenei, populiarina savo tikslus ir interesus, kuriuos jos atstovauja;

 Komunikuoja su savo nariais: informuoja juos, kaip veikia vyriausybė, koks yra politinis procesas, kaip jį įtakoti.

J. Zaller nurodė keletą aspektų, į kuriuos atsižvelgiant žiniasklaida turi panašumų su interesų grupėmis. Juos pateikiame 1,2 paveiksluose.

1 pav. Interesų grupių pozicija tarp visuomenės ir vvaldžios

2 paveiksle pavaizduota, kokią poziciją užima žiniasklaida tarp visuomenės ir valdžios.

2 pav. Ryšys tarp žiniasklaidos visuomenės ir valdžios

Šiame paveiksle matome, jog bendra žiniasklaidos poveikio forma panaši į interesų grupių įtakos formą. Pažymėtina, jog iš esmės tai turi keturias formas(ryšiai a, b,c d).

Trečiasis ryšys – c. Šiuo atveju žiniasklaida daro įtaką valdžiai, įtakoja jos sprendimus, o šios įtakos sutikimas gaunamas visuomenėje (kreiva linija).

Ketvirtasis ryšys – d. Šiuo atveju įtaka iš visuomenės eina per žiniasklaidą į valdžią.

Žiniasklaidos įtaka pasireiškia tuo, apie ką ji rašo ir tuo, kaip ji rašo. Veiksniai, lemiantys tai, apie ką žiniasklaida rašo, yra tokie:

 Profesinės normos;

 asmeninės nuostatos, patirtis;

 šaltiniai;

 rinkos spaudimas

 skaitytojų poreikiai ir nuostatos;

 įstatyminiai reguliavimai.

Taigi darome išvadą, jog žiniasklaida ne tik yra vienas svarbiausių interesų grupių poveikio politiniams sprendimams priemonių, bet ir pati gali bbūti traktuojama kaip interesų grupė. To priežastys – žiniasklaida gali turėti savų interesų, jos rankose sukaupta galingiausios viešosios nuomonės formavimo priemonės ir ji tarpininkauja tarp visuomenės ir valdžios institucijų.

1. ŽINIASKLAIDOS KAIP INTERESŲ GRUPĖS TIKSLAI

Žiniasklaida traktuojama kaip interesų grupė, turi turėti tam tikrus tokios veiklos tikslus.

Kaip akcentuoja A. Dobryninas , žiniasklaida pirmiausia turi komercinius tikslus. Žiniasklaida yra komercinė institucija, ji teikia tam tikras paslaugas, taigi ji turi žinoti pasiūlą, be grįžtamojo ryšio ji negalės atlikti savo visuomeninių funkcijų – tokia yra socialinė žiniasklaidos dialektika.

Dauguma JAV žiniasklaidos priemonių priklauso turtingiems žmonėms. Žiniasklaidos ryšiai su verslu yra labai intensyvūs, o tai atitinkamai lemia žiniasklaidos skelbiamus pranešimus .

Žiniasklaida yra interesų grupė ir todėl jog ji turi savus komercinius tikslus, taigi poveikis yra jai tiesiogiai naudingas dėl to, jog ji turi savo interesus. Rinkimuose žiniasklaida remia atskirus politikus ir tikisi už tai tam tikros tiesioginės naudos. Šiuo požiūriu žiniasklaida veikia kaip interesų grupė, turinti ypatingas galias, neveltui Lietuvoje žiniasklaidą įprasta vadinti ,,ketvirtąja valdžia”, niekas neneigia, jog žiniasklaida turi bene didžiausią įtaką formuojant visuomenės nuomonę .

jos neoficialusis tikslas yra kurti žinias. Sutelkdama dėmesį į kai kurias problemas, žiniasklaida gali priversti valdžios atstovus priimti sprendimus. Aišku, yra ir tam tikrų su žiniasklaida konkuruojančių jėgų. Šiai grupei priklauso ir daugelis NVO. Pagrindinė problema yra ta, kad jos, norėdamos perduoti savo idėjas bei požiūrius, yra priklausomos nuo žiniasklaidos dėmesio .

Antra, šiuo metu daugelyje valstybių yra susiformavęs žiniasklaidos elitas. Šis procesas įtakoja ir žiniasklaidos kaip interesų grupės veikimą. Kaip teigia Kueckelhaus, žinių visuomenėje pasikeičia elitų sampratos ir formavimosi bbūdai. Atsiranda žiniasklaidos elitas, kuris tuo pačiu metu yra ir vertybių generatorius, ir teisėjas. Kaip dabar mėgstama pašiepti, tai yra „dainuojantys politikai” ir „politikuojantys dainininkai”. Elitų susiplakimas ir charizmatinių veiksnių įtakos didėjimas politiniams sprendimams sukelia kontekstų formavimo ir tematizavimo veiksnių susipynimą, taip pat tradicinį interpretavimo sistemiškumą pakeičia į suasmenintas konstruktyvistines įvaizdžio pakuotes . Daug Amerikos autorių teigia, jog JAV žiniasklaida yra labai susijusi su ekonominiu, verslo bei politikos elitu. Tokiu būdu susiformuoja situacija, kai žiniasklaida pasiskirsto į tam tikrų politinių jjėgų rėmėjus, taigi tampa interesų grupe, formuojančia savo skaitytojų nuostatas įvairiais klausimais, tame tarpe ir politiniais .

Noam Chomsky teigimu, egzistuoja elitinė žiniasklaida, kuri remiama didelių finansų, jie nustato tam tikras žiniasklaidos ,,normas”, kuriomis seka kiti žiniasklaidos subjektai. Be to, ššio autoriaus teigimu, šie elitiniai žiniasklaidos subjektai yra tampriai susiję su politinėmis jėgomis .

Žiniasklaida svarbi interesų grupių judėjimui mobilizuoti. Kaip ir kitos organizacijos, naujieji judėjimai bendraudamos su aktyvistais naudojasi moderniomis technologijomis – internetu bei mobiliaisiais telefonais. Taip pat šiuo būdu perduodama informacija. Informacijos kanalų kontrolė – labai svarbus valdžios šaltinis. Tie, kas kontroliuoja žiniasklaidą, nustato realybės vaizdą. Savininkas nusprendžia, ką ir kaip ppateikti. Taigi nuosavybė yra labai svarbus dalykas. Žiniasklaidos versle nuosavybė dažniausiai yra multinacionalinė, net jeigu rinkoje ir dominuoja Amerikos interesai bei JAV žiniasklaidos gigantai. Iš penkių didžiausių žiniasklaidos kompanijų, turinčių 7–15 mlrd. Metinę apyvartą, tik viena yra ne JAV. Visos jos užima stiprias pozicijas pramogų industrijoje, bet taip pat joms priklauso ir naujienų perdavimo priemonės. Nuosavybė tapo vis koncentruotesnė .

Kalbant apie žiniasklaidos kaip interesų grupės tikslus, turime panagrinėti ir žiniasklaidos skaidrumo problemą. Mat jei tai yra interesų grupės, ar nna interesų gupių priemonė, žiniasklaida gali būti nuperkama.

2. ŽINIASKLAIDOS KAIP INTERESŲ GRUPĖS PRIEMONĖS

Interesų grupės naudoja žiniasklaidą savo tikslams pasiekti. Pavyzdžiui Lietuvos Jaunimo organizacijų taryba , identifikuojanti save kaip interesų grupę, savo veiklos nuostatuose yyra numačiusi, jog ,,vienas iš svarbiausių organizacijos ryšių su visuomenė aspektas – ryšiai su žiniasklaida. Pati ryšių su žiniasklaida sąvoka akcentuoja komunikaciją tarp organizacijos ir tam tikrų žiniasklaidos priemonių, kurios domisi ar susiję su organizacijos veikla. Tokia komunikacija gali būti susijusi su viskuo, kas vyksta organizacijoje, taip pat gali sietis su vietinėmis ar šalies problemomis, politinės situacijos pasikeitimu, įstatymų leidyba, visuomenės nuomone ir etc”. Nurodomi du tikslai: ,, skatinti žiniasklaidos domėjimąsi organizacija (siekti, kad žiniasklaida rašytų apie organizaciją); tiekti informaciją, kuria domisi žiniasklaidos atstovai (sudominti žiniasklaidą, pateikiant įdomią, naują, intriguojančią informaciją).

Identifikuojamos šios priemonės šiems tikslams pasiekti:

 informacinis srautas (naudotis bet kokia pasitaikiusia galimybe informuojant žiniasklaidą apie LiJOT),

 media analizė,

 kontaktų paieška regioninėje žiniasklaidoje,

 peržiūrėti spaudos pranešimų strategiją,

 didinti pažinčių su žurnalistais ratą,

 dalykiniai priešpiečiai žiniasklaidos atstovams, kurių metu būtų pristatoma LiJOT veikla ir tikslai.

Žiniasklaidos priemonių reikšmės padidėjimas siejamas ir su žinių visuomenės procesais. Šie procesai lemia ir tai, jog žiniasklaida tampa įtakinga interesų grupe.

Taigi galima teigti, jog daugeliu atvejų žiniasklaida turi labai geras sąlygas būti interesų grupe, nes ji mmobilizuoja priemones, leidžiančias interesų grupėms siekti savo tikslų. Pavyzdžiui, D. Robertson išskiria tokius būdus: nuo streikų ar darbdavių gąsdinimo atsisakant dirbti (jei kalbama apie tam tikras profesines sąjungas ar darbuotojų junginius), iki žymiai profesionalesnių formų, kurios labiau siejasi su interesų grupių institucionalizacija. Taigi profesionalūs interesų grupių poveikio būdai egzistuoja tokie:

 Kontaktai su valstybės pareigūnais;

 Propaganda;

 Reklama.

L. Andrikienė mini, kaip lobistinės veiklos atlikėjai gali pasiekti savo tikslų:

4. Informacijos pateikimas tinkamu metu. Informacija bus ne tokia efek¬tyvi arba visai neišgirsta, jei nebus pateikta tinkamiausiu bendravimo su valsty¬bės tarnautoju metu.

5. Perduodama informacija turi tinkamai išreikšti problemą. Net įvyk¬džius keturis pirmuosius reikalavimus, sėkmės nepavyktų pasiekti, jeigu

lobistų grupė nepajėgs paveikti problemos sprendimo, pavyzdžiui, dėl problemos ne¬atitikimo įprastinei grupės lobistinės veiklos sričiai, nepakankamų išteklių ar problemos aktualumo politikams ir visuomenei ir t. t., nors apskritai grupė veikia labai sėkmingai ir šiuo atveju labai stengiasi.

Akivaizdu, jog būtent žiniasklaidos priemonėmis yra perduodami tokie pranešimai.

L. Andrikienė taip pat nurodo lobistinės veiklos taktikas:

 Tiesioginė komunikacija tarp lobistų ir valdžios atstovų. Ši taktika apima privačius, asmeninius susitikimus, problemos pristatymus vyriausybės nariams, pareiškimus parlamento komitetams bei tokius legalius veiksmus, kaip oficialaus nutarimo uužginčijimas ar įsiterpimas į administracines procedūras.

 Metodai, kai interesų grupės lobistine veikla užsiima skatindamos masių, t.t,. visos visuomenės ar didesnės jos dalies aktyvumą;

 Grupės gali bandyti pakeisti vyriausybės politiką, paveikdamos visuomenės nuomonę ar net lemdamos rinkimų rezultatus.

Šios taktikos atitinkamai įvardijamos kaip tiesioginis lobizmas, pasitelkiant mases ir netiesioginis lobizmas.

Turinti omenyje, kokias galias turi žiniasklaida, jai taikytume lobizmo pasitelkiant mases ir netiesioginio lobizmo taktikas. Svarbiausia priemonė būtų netiesioginis lobizmas, nes būtent žiniasklaidoje yra formuojami tam tikrų grupių ryšiai su visuomene, kuriamas ttam tikrų politikų ar politinių programų įvaizdis. L. Andrikienės teigimu, šiuo lobizmo tipu žiniasklaida ir užsiima. Bendrąją lobistinės veiklos struktūrą pateikiame 3 paveiksle.

3 pav. Supaprastintas lobizmo komunikacinės struktūros modelis

Pickton, Broderick taip pat pritaria, jog į interesų grupių veikimą įįtraukiami sociologiniai metodai, skirti darbui su įvairiomis auditorijomis, psichologiniai komunikacijos metodai, kurie dažniausiai taikomi tarpasmeninėje komunikacijoje, taip pat grupinės, viešosios ir organizacinės komunikacijos elementai, ryšių su visuomene technikos, viešosios nuomonės formavimo metodikos, darbas su mass media (žiniasklaida), marketingo, reklamos, propagandos ir agitacijos priemonės bei technikos .

3. KUO ŽINIASKLAIDA NĖRA INTERESŲ GRUPĖ

Akivaizdu, jog žiniasklaidos priemonės nėra kuriamos vien tik tam, kad būtų interesų grupėmis. Todėl teigiame, jog žiniasklaida suvokiama kaip interesų grupė savo antrine funkcija.t.y. buvimas interesų grupe nėra vienintelis jos egzistavimo ttikslas. O šiaip interesų grupės formuojamos būtent tam, kad atliktų šią funkciją.

Ne visi interesų grupes reprezentuojantys bruožai tinka žiniasklaidai. Pavyzdžiui, Almond skirstymu, egzistuoja tokios grupės:

 Neasocijuotos grupės, arba epizodiški susibūrimai pagal religinius, socialinius, regioninius ar kitus požymius, yra trumpalaikis reiškinys. Neasocijuotos grupės ne tik stokoja organizacinio apibrėžtumo, bet ir sunkiai identifikuojamos bbendrame interesų grupių kontekste. Almond teigia, kad neasocijuotų grupių pavyzdžiais gali būti gentinės bendrijos besivystančiame pasaulyje, aristokratų šeimos senosiose Vakarų Europos demokratijose. Faktiškai neasocijuotų organizacijų poveikis šiuolaikinėje politikoje tolydžio silpnėja

Iš esmės žiniasklaidos priemonės negali būti priskiriamos nei vienai iš šių grupių, mat visos šios grupės reprezentuoja interesų grupes, kurios atlieka būtent tą konkretų tikslą.

Dažnai lliteratūroje žiniasklaida traktuojama kaip interesų grupes remiančios grupės, bet ne kaip interesų grupės. Pavyzdžiui, pasak Ch. E. Lindblom , kad viešosios politikos būtų formuojamos visuomenės valia, daugybės žmonių nuomonės turi būti su¬jungtos, atsisakius daugybės individualių skirtumų vardan bendrų bruožų, kurie patenkinamai vienija daugelį nuomonių. Šią ,,sujungimo funkciją” atlieka žiniasklaida. Lindblom teigimu ,, interesų grupių veikla individualių interesų nepriešpriešina bendriesiems interesams. Ji veikiau padeda įveikti individualių interesų įvairovę ir kon¬fliktą. Interesų grupės to negali atlikti vienos, kadangi žiniasklaida ir kiti socialiniai procesai irgi turi įtakos šiai atrankai ir sudarymo procesui. Nors interesų grupės ir nesuformuoja visiems politinės sistemos nariams vienodu pažiūru, jos labai padeda struktūruoti konfliktus”.

IŠVADOS

Interesų grupės – tai asociacijos, suformuotos remti tam tikrus interesus politinėje sistemoje. Šis apibrėžimas, kaip matome, traktuoja interesų grupes kaip politinės sistemos dalį.

Interesų grupės naudojasi ppriemonėmis, kurias ,,savo rankose” turi žiniasklaida. Tačiau ir pačios žiniasklaidos priemonės gali naudotis aukščiau pateiktomis funkcijomis, tai daryti joms yra paprasčiau, pigiau ir t.t. lyginant su kitomis interesų grupėmis. Taigi žiniasklaida, besinaudojanti savo pačios poveikiu ir tikslingai formuodama visuomenės nuomonę, siekdama tam tikrų politinių tikslų, gali būti laikoma interesų grupe. To priežastys – žiniasklaida gali turėti savų interesų, jos rankose sukaupta galingiausios viešosios nuomonės formavimo priemonės ir ji tarpininkauja tarp visuomenės ir valdžios institucijų.

Taigi žiniasklaida gali būti suvokiama ir kaip interesų grupė, ir kaip interesų

grupėms padedančios grupės, tačiau tiesa yra tai, jog žiniasklaidoje sukauptos priemonės, efektyviai formuojančios viešąją nuomonę ir dėl to žiniasklaida aktyviai dalyvauja interesų grupių veikimo procesuose

IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Andrikienė L. Šiuolaikinės lobistinės veiklos tendencijos. Vilnius: LTU, 2002

2. Lindblom Ch. E., Woodhouse E. J. Politikos formavimo procesas. Vilnius, 1999

3. Zeigler H. Politinė bendruomenė. Kaunas: VDU, 1993, p. 154

4. Žinios apie neformalius judėjimus. Europos Sąjungos programa GRUNDTVIG. 2001

5. Kueckelhaus A. Public Relations: Die Konstruktion von Wirklichkeit. Kommunikationstheoretische Annaehrungen an ein Neuzeitliches Phaenomen. Wiesbaden: Westdeutscher Verlag, 1998.

6. Pickton D., Broderick AA. Integrated Marketing Communication. Harlow: Pearson Education, 2001.

7. Robertson R. The Penguin dictionary of politics. Penguin, 1993, p. 240-241

8. Welton M. Civil Society and the public sphere: Habermas’s recent learning theory // Studies in the Education of Adults. Apr2001, Vol. 33 Issue 1, p20, 15p.

9. Dobryninas A. Korupcijos kirminas iš vidaus graužia pilietinę visuomenęhttp://news.mireba.lt/ml/203/korupcijos.htm]

10. LIJOT veiklos strategija 2002 – 2006 M. [http://www.lijot.lt/pdf/visastrategija.doc]

11. Krupavičius A. Demokratinė politika ir informacijos visuomenės iššūkiai. http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/inf-m-13/krupavicius.html

12. Chomsky N. What Makes Mainstream Media Mainstream. June 1997. http://www.zmag.org/chomsky/articles/z9710-mainstream-media.html

13. Zaller J. A Theory of Media PPolitics: How the Interests of Politicians, Journalists, and Citizens Shape the News. Draft October 24, 1999 [http://pcl.stanford.edu/common/docs/teach/zaller/1999/mediapolitics.pdf]

14. The Mass Media & Politics: An Analysis of Influence. http://progressiveliving.org/mass_media_and_politics.htm