Žiniasklaidos vaidmuo visuomeniniame ir politiniame gyvenime

Įvadas

Pagrindinės žinių ir informacijos skleidėjos: laikraščiai, radijas ir televizija, vaidina bene pagrindinį vaidmenį formuojant valstybės vidaus gyvenimą. Ji gali kritikuoti ir girti, modeliuoti ir griauti, skleisti propogandą ir taip įtakoti gyvybiškai svarbius sprendimus.

Apskritai, mano manymu, galima išskirti dvejopą žiniasklaidos įtaką. Tai įtaka visuomenei ir įtaka valstybės politikai. Tokiu skirstymo metodu vadovavausi ir savo referate, kuriame išskyriau dvi darbines temas: „Žiniasklaida kaip politinės arenos dalyvė“ ir „Žiniasklaida kaip visuomenės nuomonės formuotoja“.

Kalbant apie politinį gyvenimą, žiniasklaidai dėl ssavo kritikos ir milžiniškos įtakos buvo priklijuota „Ketvirtosios valdžios“ etiketė. Tai reikšia, kad žiniasklaida užima ketvirtą vietą po įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių.

Tačiau daugelis žiniasklaidos ir net politikos atstovų drąsiai konstatuoja faktą, kad žiniasklaida jau pretenduoja užimti pirmąją pakylos vietą, nes turi įtakos formuojant trijų valdžios institucijų griežtą kontrolę. Bet koks politikas, mąstantis apie savo sklandžią politinę ateitį, turi būti draugiškas ir „atviras“ žiniasklaidos atžvilgiu, kitaip jis jau yra „politinis lavonas“. Plačiau apie tai skyrelyje „Žiniasklaida kaip ppolitinės arenos dalyvė“.

Kitas mano referato dalis – žiniasklaidos santykis su visuomene. Dėl savo įtakos visuomenei žiniasklaida tapo svarbių studijų, kritikos ir diskusijų objektu. Ir ne veltui. Derėtų pristatyti gana kritišką Lauro Bielinio teiginį, kad „žiniasklaida neatveria lango į pasaulį, oo tik praskleidžia širmą į sceną, kur viskas surežisuota ir pasaulis tik vaidinamas “.

Gerai pagalvojus, mes juk patys dažnai teigiame kažką žinantys, vien tik remdamiesi žiniasklaidos pateiktu faktu bei jo komentaru, bet ne praktiniu to fakto žinojimu. Apie didelę įtaką viešosios nuomonės formavimui rašoma kitoje referato darbinėje temoje „Žiniasklaida kaip visuomenės nuomonės formuotoja“.

Rašydamas referatą rėmiausi Lietuvos politologų Lauro Bielinio, Algio Krupavičiaus, Ligitos Šarkutės bei Reginos Jasiulevičienės publikuotais straipsniais. Vertingos informacijos apie žiniasklaidos trūkumus ir privalumus suteikė žymaus Vokietijos dienraščio Frankfurter Allgemeine redaktoriaus Udo Ulkotte parašyta knyga „Taip meluoja žurnalistai“. Taip pat naudojausi didžiausio Lietuvos dienraščio „Lietuvos rytas“ bei internetinio portalo www.omni.lt informacija.

Žiniasklaida kaip politinės arenos dalyvė

Visuomenėje įtvirtinta nuostata, kad šalia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir tteisminės valdžių, egzistuoja dar viena – „Ketvirtoji valdžia“. Šis vaidmuo priskiriamas žiniasklaidai, kuri dar „traktuojama kaip svarbus klasikinės valdžios stabdžių ir atsvarų sistemų elementas “. Būtent dėl savo ypatingo vaidmens – kruopščiai prižiūrėti politikus ir valdžios pareigūnus, neretai atskleidžiant korupcijos skandalus, – žiniasklaida valstybės politiniame gyvenime įgavo „sarginio šuns“ įvaizdį.

Visuomenė kuo daugiau nori sužinoti apie valdžios institucijų ir pareigūnų veiklą, nes tik skaidri valdžios politika padeda apsisaugoti nuo nesąžiningų valdininkų. Tuo tarpu žiniasklaida stengiasi pateisinti visuomenės viltis (dažniausiai eekonominiais sumetimais), pateikdama kuo daugiau skandalingų faktų apie žymius visuomenės veikėjus.

„Žiniasklaida yra specifinis verslas, turintis du tikslus – viena vertus, ji turi gauti pelną, kita vertus, tenkinti visuomenės poreikį informacijai. Jeigu leidinio niekas neskaitys jis negaus pelno. Todėl neretai dėl pirmojo tikslo aukojamas antrasis ,“ – apie žiniasklaidos verslo vingrybes pasakoja Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorė docentė A.Nugaraitė.

Kad ir kokie būtų vieno ar kito laikraščio/radijo/televizijos kanalo tikslai ir priotetai, žiniasklaida suformavo tokią didelę valdžią savo rankose, jog be jos paramos, sakykim, politiko pralaimėjimas yra garantuotas. Kaip vieną pavyzdį galima paminėti 2003 m. lapkričio – 2004 m. balandžio mėn. vykusį R.Pakso prezidentinį skandalą. Daugelis dabar pritaria nuomonei, kad būtent žiniasklaidos ypatingas dėmesys ir pernelyg didelė kritika R.Pakso atžvilgiu „nuvainikavo“ eksprezidentą.

Šis pavyzdys puikiai įrodo, kad bet kuris, apie savo sklandžią politinę ateitį galvojantis politikas, turi „derinti savo veiksmus ir sprendimus su tuo, kas kalbama, rašoma ar rodoma masinės informacijos priemonėse “. Taigi mes turime galimybę stebėti politikų ir žiniasklaidos rungtį – kas kam diktuos sąlygas. Tačiau pastaruoju metu pastebima, kad politikai, dažnai net nesuvokdami, praranda poveikio visuomenei galimybę ir perleidžia ją žiniasklaidai.

L.Bielinis dar pabrėžia, kad žiniasklaida valdininkus kritikuoja iš „idealios politikos“ pozicijų, dažnai pati nežinodama, kkokia ta pozicija turėtų būti.

Kita vertus, ir patys politikai neapsieitų be žiniasklaidos. Jiems žiniasklaida suteikia galimybę komunikuoti su visuomene, pavyzdžiui, rinkimų metu. Tačiau pastebima, kad pastaruoju metu rinkėjai, užuot bandydami suvokti politikų ideologines ar moralines nuostatas, lengvai pasiduoda per žiniasklaidos kanalus subtiliai platinamai viešųjų ryšių įtakai.

Kaip praneša Lietuvos naujienų agentūra ELTA, „per tris šių metų ketvirčius reklamos Lietuvos televizijose, skaičiuojant sekundėmis, padaugėjo 25,4 procento. “ „Reklaminių skelbimų plotas laikraščiuose palyginamuoju laikotarpiu išaugo 7,7 proc. iki maždaug 21,8 mln. kvadratinių centimetrų.Skaičiuojant radijo reklamos apimtis sekundėmis, šiemet radijo stotyse transliuota 11 proc. reklamos daugiau nei per 2003-iųjų sausį-spalį. “

Tai tik įrodo, kad žiniasklaida, tiek politikams, tiek verslo atstovams, siekiant įtakoti mases, tampa puikia terpe, per kurią galima veiksmingai skleisti savo politines ar verslo kampanijas. Šioje vietoje savo paslaugas politikams siūlo viešųjų ryšių specialistai.

Viešiųjų ryšių specialistai savo pagrindiniu darbo tikslu laiko suformuoti tokį savo darbdavio įvaizdį žiniasklaidoje, „kad jų „darbo objektas“ būtų pateiktas tokia forma ir tokiu būdu, jog įtikintų piliečius balsuoti ir rinkti “. Dažnai šie asmenys, turintys psichologinių sugebėjimų „valdyti protus“, žaidžia su žmonių jausmais, užvaldo jų pasąmonę ir, suformavę vieno ar kito kandidato teigiamą įvaizdį, įtikina už pastarąjį balsuoti.

Tuo tarpu žiniasklaida vvietoj to, kad rinkėjui „rodytų kelią“, žiūrėdama grynai savo ekonominių interesų, tampa politinių intrigų, malonumų ir spektaklių scena. „Iš tiesų tas vyksmas, kurį dažnai inscenizuoja politikai, spaudos centrai ir žiniasklaidos atstovai, turi panašumo į aktorių ir fokusininkų spektaklius “ – teigia Badeno-Viurtembergo žemės vyriausybės atstovas spaudai Manfredas Zachas.

Žiniasklaida, beveik visą dėmesį sutelkdama politinėms intrigoms, užmiršta tikrąsias šalies vidaus problemas. „Viešosios nuomonės tyrimai Lietuvoje rodo, kad 1999 – 2002 m. svarbiausios problemos buvo nedarbas ir žemas pragyvenimo lygis. Tačiau žiniasklaidos akiratyje kur kas dažniau atsidurdavo politikos konfliktai. “.

Galima tik spėlioti, kodėl žiniasklaida nusistato tokius prioritetus. Ar taip daroma vien tik ekonominiais sumetimais, supratus, kad politika, nusikaltimai ar tiesiog kitos „intymios“ temos labiausiai domina skaitytoją/žiūrovą/ klausytoją? Nerandama kitų istorijų? Jos nebeįdomios plačiajai visuomenei?

Kita vertus, kyla įtarimas, ar žiniasklaida netampa tik viešų debatų vieta, kur kovoja įvairių interesų (daugiausia politinių) atstovai?

Dotmundo universitete atlikti tyrimai „tvirtina, jog 70 procentų visos laikraščiuose spausdinamos arba per radiją ir televiziją skleidžiamos informacijos yra „kryptinga““ .

Kitaip tariant, galima daryti išvadą, kad būtent žiniasklaida, kaip veiksmingiausia priemonė siekiant įtakoti mases, tampa „mūšio arena“, kurioje „kovoja“ įvairių interesų ir grupių atstovai.

Kita problema – tai, kad dažnai žiniasklaida ieško vien

tik skandalingų ir sensacingų politikos naujienų. Aišku, tai kartu didina žiniasklaidos populiarumą ir turi teigiamų pasekmių politikos procesui, nes didina politikų atskaitomybę. Tačiau visada „lazda turi du galus“. Ilgalaikėje perpspektyvoje mažėja pasitikėjimas ne tik politikais, bet kartu bliūkšta ir žiniasklaidos autoritetas.

Vienas naujausių pavydžių – tas pats R.Pakso „skandalas, kai prieš jam prasidedant visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida siekė 61 proc., o jo pabaigoje sumažėjo net iki 44,8 procentų, t.y. daugiau nei ketvirtadaliu “.

Tokioje šalyje kaip Lietuva, kur žiniasklaida neturi problemų ddėl spaudos laisvės, tendencingi žurnalistų straipsniai atsiperka tik žemesiais reitingais. Tačiau kitose posovietinėse ar komunistinėse šalyse žurnalistai yra persekiojami ar netgi žudomi.

„Visame pasaulyje už grotų sėdi 128 žurnalistai. Daugiau kaip 500 žiniasklaidos atstovų šiais metais buvo suimti.Vienintelis jų nusikaltimas buvo informuoti visuomenę, – sakoma organizacijos “Reporteriai be sienų” ataskaitoje. ”

Ypač didelį nerimą kelia Rusija. Žurnalistų gynimo komiteto vadovės Anos Kuper nuomone, Kremlius aiškiai sako: ”Jei negali atsikratyti žurnalisto, nužudyk jį”. Šalyje iki šiol neišspręstos 11 žymių žurnalistų bbylos.

Žiniasklaida kaip visuomenės nuomonės formuotoja

Nevyriausybinės organizacijos “Reporteriai be sienų” 2004 m. ataskaita, kurioje įvertinta žiniasklaidos laisvės padėtis 167 šalyse byloja, kad dėl spaudos laisvės Lietuva neturi problemų. Mūsų šalis užimą aukštą 16 – ąją vietą . (2003 mmetais tos pačios organizacijos ataskaitoje, Lietuvai kartu su Airija ir Naująją Zelandija skirtos 17 – 19 vietos ).

Tačiau žvelgiant iš visuomenės pusės, žiniasklaidos skaidrumas, patikimumas ir solidumas grindžiamas ne tokiu aspektu kaip „žodžio laisvė“. Šiandieninė žiniasklaida, būdama vienintelė ir nepakeičiama informacijos teikėja, su laiku įgauna vis daugiau negatyvių bruožų ir mažina ja pasitikinčių žmonių ratą.

Tinkamai, manau, žiniasklaidos istoriją apžvelė žymus politologas, Tarptautinių santykių ir Politikos mosklų instituto dėstytojas Lauras Bielinis. Jis teigia, kad “anksčiau žiniasklaida buvo langas ir rodė mums realybę. Vėliai /./ ėmė ją atspindėti, todėl imta vadinti veidrodžiu. Šiandien /./ ji tampa sapnu, kurį visi kolektyviai sapnuojame susitelkę ties laikraščiais, prie radijo imtuvų bei televizorių ”.

Todėl šiame skyriuje pabandysiu įvardyti pagrindines priežastis, dėl kkurių žiniasklaida visuomenės atžvilgiu įgavo primityvios, propogandinės, dėl aukštų reitingų kovojančios “verslininkės” bruožų.

Apskritai žiniasklaidos poveikį visuomenei analizuoja devynios teorinės srovės. Paminėsiu keletą pačių svarbiausių, mano manymu, galbūt dažniau pasireiškiančių šių dienų žiniasklaidoje.

Socialinės psichologijos teorija bando aiškintis, ar žiniasklaida gali žmonėms įteigti, ką jie turi galvoti ar daryti. 1960 m. J.T.Klapper savo veikale teigia, “kad žiniasklaidos ketinimai paveikti individus tik dar labiau sustiprina ansktesnes jų pažiūras, o ne jas pakeičia ”. Taigi šios teorijos šalininkai menkina žiniasklaidos įįtaką visuomenei.

Verta dėmesio yra Kognityvinė darbotvarkės apibrėžimo koncepcija, kurią, anot politologų, galima pritaikyti dabartiniam Lietuvos žiniasklaidos modeliui ir kuris labiausiai įtakoja šių dienų visuomenę. Pagal šią teoriją žiniasklaida pasako, ne ką galvoti, bet apie ką galvoti.

Tuo tarpu Neomarksistinė kritinė teorija į pastarąjį teiginį pažvelgia iš priešingos pusės. Anot šios srovės šalininkų, žiniasklaida yra tarsi vadovas, pasakantis auditorijai, apie ką negalvoti.

Šių laikų žiniasklaidai būdinga Technologinės teorijos samprata. Ji teigia, “kad žiniasklaida mums pasako, ne ką galvoti, bet kaip galvoti, ir kad kiekvienos epochos žiniasklaidos technologijos skirtingai “drausmina” žmonių protą ”.

Pateikiau tik keletą aktualesnių šių dienų žiniasklaidos poveikį visuomenei nusakančių teorinių srovių. Tarp nepaminėtų Algio Krupavičiaus ir Ligitos Šarkutės straipsnyje “Žiniasklaida ir politika” pateiktų teorijų liko Tinklų, Funkcinės, Kognityvinės žinių trūkumų, Sociologijos, bei Situacinės teorinių srovių sampratos.

Vis dėlto ne daug kas drįs prieštarauti nuomonei, kad viena pagrindinių žiniasklaidos funkcijų – formuoti viešąją nuomonę. Būtent dėl galimybės daryti didelę įtaką visuomenei žiniasklaida tapo svarbių studijų, kritikos ir diskusijų objektu.

Daugelis politologų, politikų, žymių visuomenės veikėjų ir net pačių žiniasklaidos atstovų pripažįstą, kad masinės visuomenės nuomonė yra gerai įsisavinta žiniasklaidos nuomonė.

Kaip teigia Audronė Nugaraitė, “anksčiau amerikiečiai sakydavo, kad skaito laikraščius, kad susidarytų nuomonę, ddabar skaito, kad sužinotų, kokia yra jų nuomonė ”.

Dar daugiau politologams nerimą kelia tai, jog “žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau atsisako savo, kaip visuomenės diskusijų tarpininkės, vaidmens, vis daugiau pasišvęsdama vienai pagrindinei veiklai, nešančiai pelną, – pramogai ”.

“Realiai mes skiriame dėmesį tam, kas, mūsų supratimu, pateikta patraukliai. O ne tam, kas mums yra vertinga ”, – konstatuoja politologas L.Bielinis. Jo nuomone, neigiama yra tai, kad tokios programos kaip “Dviračio žynios”, “Be tabu” daugeliui žmonių tampa “tikraisiais” informacijos šaltiniais. Visuomenėje priprantama prie to, kad informacija turi būti pateikta teatrališkai, reprezentatyviai bei dirbtinai kartu su papildoma malonumo ir atsipalaidavimo sąlyga. Todėl dažnai “informacija” iškraipoma, sukuriama nereikalingų iliuzijų.

Šiuos žodžius puikiai pailiustruoja Lauro Bielinio straipsnyje pasakyta mintis apie šou laidų rengėjus, kurie “pusiau juokais teigia, kad informacinės laidos praneša kas vyksta, o infošou informuoja, kas vykstą iš tiesų ”.

Tad kodėl žiniasklaida, nuo pat XX amžiaus devintojo dešimtmečio antrosios pusės buvusi viena iš Lietuvos demokratizacijos variklių bei labai reikšminga demokratinės politikos arenos veikėja, šiais laikais tik kovoja už didesnius reitingus ir paneigia pagrindinę žiniasklaidos misiją – objektyviai teikti informaciją?

Lauras Bielinis mano, kad “žiniasklaida iš esmės veikia orientuodamasi į auditoriją su jos pakankamai konkrečiais kultūriniais poreikiais bei socialiniais politiniais iinteresais ”. Vilniaus universiteto žurnalistikos instituto docentas Žygintas Pečiulis, kalbėdamas Lietuvos žurnalistų sąjungos organizuotame seminare, kuriame dalyvavo ir šių eilučių autorius, taip pat patikino, kad žiniasklaida visuomenei duoda tai, ko ji pati prašo. Anksčiau žiniasklaida atlikusi „švietėjo“ darbą, dabar pasineria į propogandos, žiaurumo ir sensacijų pasaulį.

L.Bielinis įžvelgia grėsmę, kad visuomenė yra linkusi perimti žiniasklaidos kanalais teikiamas žinias, vertinimus bei stereotipus. Kuo daugiau mes žiūrime televizorių, klausomės radijo ar skaitome laikraščius, tuo labiau mūsų asmeniniai įsitkinimai, požiūriai ima supanašėti su žiniasklaidos priemonėse pateikiamomis nuostatomis.

Žiniasklaidos deklaruojami ir visuomenei bei valdžiai peradresuojami lūkesčiai dažnai tėra susiformavę redakcijose. Žurnalistai, remdamiesi tik savo patirtimi ir informacijos gausa, ima modeliuoti politines galimybes ar veikimo kryptis, taip atbukindami žmogų.

Iš žiniasklaidos kanalų kiekvieną dieną gaudami milžiniškus srautus informacijos, net nepastebime, kad, pateikdama informaciją, žiniasklaida kartu atlieka ir „žinių interpretatoriaus“, „žinių darymo“ ar net „tikroviškumo darymo“ vaidmenį.

Žiniasklaida kuria realybę ir tampa pagrindiniu visuomenei teikiamų faktų realumo garantu. Todėl, anot L.Bielinio, „spauda pernelyg rimtas dalykas, kad ją būtų galima patikėti vien tik žurnalistams “.

Įvardinus svarbiausius žiniasklaidos trūkumas, derėtų iškelti klausimą: „kokia žiniasklaida turi būti?“.

Pippa Norris suformulavo veiklos standartus, kurių turėtų laikytis objektyvi, nešališka žiniasklaida. Anot jo, žiniasklaida turi veikti kaip:

pilietinis forumas, pilietinių teisių ir politinių laisvių sarginis šuo, mobilizacinis agentas.

Tuo tarpu J.Habermas, per viešumo prizmę išanalizavęs santykius su visuomene ir demokratija, pateikė idealaus viešumo koncepciją, susidedančią iš trijų pagrindinių punktų: maksimali viešumo apimtis, viešumo efektyvumas ir viešumo konstruktyvumas. J.Habermas teigia, kad diskusijų forume turi dalyvauti kaip įmanoma didesnis piliečių skaičius. Diskusijų forume susiformavusios idėjos turi daryti akivaizdžią ir realią įtaką valdžios politikai ir diskusijos turi vykti kiek įmanoma racionaliau .

Kita vertus, Lietuvoje kaip siekiamybė yra nurodoma pilietiška žžurnalistika, kuri ne tik turėtų pateikti ar interpretuoti naujienas, bet ir siūlyti įvairių problemų sprendimo būdus. Dabar žiniasklaida kartais kažką giria, kartais kažką peikia, tačiau niekada nesprendžia ir nesiima atsakomybės. Tokia žiniasklaida – savarankiška, siekianti savo siaurų, kartais tik ekonominių tikslų.

Taigi tenka pripažinti, kad šių dienų žiniasklaida neatitinka prieš tai suformuotų kriterijų. Žiniasklaida, suprasdama bei epizodiškai naudodama savo įtaką kultūrai, socialiniam ir politiniui gyvenimui, atrenka tas temines sferas, kuriose geriausiai tarpsta visuomenė.

L.Bielinis dabartinėje žiniasklaidoje įžvelgia ir ttironiškumo bruožų. “Komunikacijos metu klasifikuojama ir tokiu būdu kardinaliai keičiama realybė. Valdžia, esanti kalboje, nėra pastebima mums, nes nuo mūsų išslysta ta aplinkybė, kad bet kokia kalba klasifikuoja, o klasifikacija – tai tironija ”.

White apie žiniasklaidos įtaką visuomenei kalba ddar kritiškiau: “ji (žiniasklaida) nusprendžia, apie ką žmonės galvos ir apie ką kalbės, – tai galia, kuri kitose visuomenėse priklauso tironams, dvasininkams, partijoms ir aukštiems valdininkams “.

Kalbant apie Lietuvos atvejį, tam tikro kritikos žodžio žiniasklaidai negaili ir šios srities atstovai. Kaip teigia Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorė docentė Audronė Nugaraitė, “Vakarų žurnalistai pastebi, kad Lietuvoje nėra rimtosios periodinės spaudos, o esantys leidiniai darosi tabloidiniai. Tai yra juose nyksta tiriamoji žurnalistika, pradeda vyrauti sensacingos žinios, didelės ir pikantiškos nuotraukos ”.

Bet nuo žiniasklaidos įtakos galima apsisaugoti. Kaip?

Visų pirma kuo daugiau žmogus išmananys apie politiką, tuo mažesnis jam bus žiniasklaidos poveikis. Antra, – vienatvė, kuri šiais laikais, paveikta žiniasklaidos įtakos, išslysta iš žmogaus valdžios ir tampa nebeįmanoma.

Baigdamas ššį skyrių apie žiniasklaidos santykį su visuomene, pacituosiu gana kritiškai žiniasklaidos atžvilgiu nusiteikusio politologo Lauro Bielinio žodžius, kurie, mano manymu, įprasmina daugelio žmonių lūkesčius iš žiniasklaidos: “Tai, kas dabar vadinama komunikacine, informacine visuomene ir jos pasireiškimu, politikoje tėra pirminių ir, visai galimas daiktas, ne esminių ateinančios visuomenės simptomų, reakcijų į savo keitimąsi (tapsmo proceso) išraiška ”.

Išvados

Apžvelgus referato temose išdėstytas mintis gali susidaryti įspūdis, kad visa žiniasklaida iš esmės yra bloga, vien tik ekonominiais interesais besivadovaujanti “viešųjų ryšių kompanija”. <

Tačiau reikia pripažinti, kad žiniasklaida skatina ir teigiamus procesus. Be žiniasklaidos neįmanomas skaidrus, sistemingas ir kokybiškas visuomenės bei politinio gyvenimo progresas. Žiniasklaida yra vienas svarbiausių tiek Lietuvos, tiek kitų vakarų valstybių demokratijos “variklių”.

Užtenka žvilgtelėti, sakykim, į Rusijos, Baltarusijos ar tolimosios Kinijos pavyzdžius, kur žiniasklaidos kanalais skleidžiamos “žinios” tampa prievartine, propogandine ir vienakrypte informacija.

Demokratinių valstybių žiniasklaidos sistemose šių neigiamų monopolinių bruožų nepastebėsime, nes vyrauja įvairumas, nuomonių skirtumai. Aišku, kritikai galėtų sakyti, kad žiniasklaida kartais kažką girdama, kartais kažką girdama, bet iš esmės nespręsdama ir nesiimdama atsakomybės, tampa amorali ir veda į destrukciją. Bet nuo kada egzistuoja viena tiesa? Sovietų Sajungoje egzistavo viena tiesa ir viena ideologija, bet ar tai buvo demokratinė, vakarietiškų principų besilaikanti valstybė?

Ko gero, ilgai atsakymo neieškotų net ir pats didžiausias žiniasklaidos kritikas. Užtenka prisiminti, kokį vaidmenį suvaidino žiniasklaida Sąjūdžio laikais, kai Lietuva vadavosi iš komunistų jungo. Tai buvo pagrindinė demokratinių idėjų skleidėja ir kovotoja už Lietuvos nepriklausomybę.

Be abejo, šiuolaikinė žiniasklaida turi problemų. Viena jų – stoka kokybiškos analitinės žurnalistikos, kurios pagrindiniais tikslas turėtų būti – objektyvi valdžios sprendimų kontrolė, „visuomenės pilietiškumo ir politinės kompetencijos ugdymas bei demokratinės politinės kultūros standartų formavimas “.

Todėl tenka sutikti su L.Bielinio nuomone ir kkonstatuoti, kad tai, kas dabar vadinama informacine visuomene tėra tik pirminė žiniasklaidos procesų progreso išraiška.

Literatūra:

1. Algio Krupavičiaus ir Ligitos Šarkutės straipsnis “Žiniasklaida ir politika” iš knygos “Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida”, 2004 m., 143 – 178 psl.

2. Lauro Bielinio straipsnis “Prieštaringos žiniasklaidos funkcijos šiuolaikinėje visuomenėje” iš knygos “Politinė kultūra ir visuomenės kaita”, 2002 m., 118 – 130 psl.

3. Lauro Bielinio straipsnis „Šou principų dėsningumai Lietuvos politiniame gyvenime“, 2002 m., 1 – 19 psl.

4. Udo Ulfkotte, „Taip meluoja žurnalistai“, 1 – 276 psl.

5. „Lietuvos rytas“, 2004 m. lapkričio 25 d. numeris, “Laiko ženklai”.

6. Reginos Jasiulevičienės straipsnis „Dalyvavimas ir komunikacija“ iš knygos „Šiuolaikinė valstybė“, 1999 m.

7. Audronė Nugaraitė, “Valdžia ir žiniasklaida: Dialogas”, 1999 m.

Internetinis puslapis

1. www.omni.lt