Žurnalistų etika

Žurnalistų etika yra elgesio standartai, išskirtinai taikomi dirbantiesiems visuomenės informavimo priemonėse. Etika yra žmonių elgesio bei laikysenos taisyklės. Tos taisyklės ne tik išsamiai, bet ir labai įvairiai yra išnagrinetos, išdestytos bei išpuoselėtos daugelio mąstytojų-filosofų. Bet pirminis jų kilmės šaltinis vis tiek galėjo būti tik kiekvieno žmogaus įgimtoji (nors ir ne vienodai pajėgi) galia pačiam savaip spręsti, kas jam atrodo gera ir kas bloga. Tad pirminės žmonių elgesio taisyklės — pirminė etika — galėjo susidaryti iš toje ar kitoje žžmonių visuomenėje palaipsniui įprastos praktikos įsivyravimo. Graikiško ethos žodžio patikslinta reikšmė yra ne šiaip sau būdas-charakteris, o kaip tik žmonių elgesio paprotinis charakteris, arba tiesiog — papročiai. Tai ir etika yra visų pirma paprotiniai elgesio dėsniai, o tik po to jau ir tų dėsnių studija, interpretacija, pagrindimas ir neretai net tolesnis išpletojimas.

Giliau apmąstyti žmogaus elgesio bei laikysenos dėsniai jau ankstyvoje formavimo stadijoje turėjo apimti ne tik žmonių tarpusavinį santykiavimą buitiniais reikalais, bet ir jų dvasinį-jausminį santykiavimą, neišskiriant nė pačių intymiausių tto santykiavimo momentų. Gerio-blogio mąstas diktavo ir papročių keliu prigydė taip pat ir visą eilę dėsnių, pamokančių, kaip žmogui santykiauti ne tik su žmonemis, bet ir su aplinka, su visa gyvąja bei negyvąja gamta, su regimais, bet nesuprantamais gamtos reiškiniais, iir ypač kaip laikytis santykyje su nuojauta ar tikejimu suvokiamais antgamtiniais esmenimis bei kaip žmogui laikytis paties savęs atžvilgiu.

Tad etika, galima sakyti, „tvarko“ kiekvieną sąmoningą, žmogaus veiksmą, ar laikyseną. Bet jos dėsniai ne kaip teises normos: nėra kas priverčia ją laikytis ar bausti už nesilaikymą.. Etikos desniai turi tik patariamosios galios. Už jų nepaisymą, gresia nebent tik viešosios nuomonės smerkimas ar nuosavos sažinės graužimas. Tačiau didelė etikos desnių dalis yra inkorporuota ir į valstybių įstatymus, ir tie dėsniai paversti teises normomis. Taip pat daug etikos desnių sutampa su religijų teikiamais elgesio dėsniais. Ir yra elgesio bei laikysenos dėsnių, nepatekusių nei į teises, nei į religinius kodus, ir tie yra žinomi tik kaip etikos dėsniai, vien papročių būdu įsivyravę elgesio nuostatai.Žurnalistams, kkaip ir visiems kitiems žmonėms, be abejo, taikomi ir visi bendrieji etikos dėsniai, galiojantieji atitinkamos visuomenės sąmonėje. Žurnalistų etika, iš tikrųjų, nei skatina žiniasklaidoje dirbančiuosius, nei jiems leidžia elgtis bei laikytis kaip nors kitaip, negu bendrosios etikos dėsniai pataria bei siūlo. Tik, kadangi kitus žmones vienaip ar kitaip liečiančios žinios bei nuomonės per visuomenės informavimo priemones paskleidžiamos net ir labai plačiose žmonių masėse ir kadangi, būdamos vienaip ar kitaip užfiksuotos, spaudoje perteiktos žinios bei nuomonės išlieka daugelyje vietų ilgą laiką prieinamos net velesnių kartų žmonėms, tai visuomenėse yra susikuręs ir vyrauja įsitikinimas ir netgi reikalavimas, kad žurnalistai butų itin atsargūs savo darbe, kad darytų, ką daro, tik visuomenės labui, kruopščiai vengdami žalos visuomenei ir nepateisintos skriaudos atskiriems asmenims. Kaip su peiliu rankoje butina elgtis taisyklingiau, negu su pagaliu, ir kaip dar reiklesnės yra taisyklės šaunamam ginklui kilnoti bei vartoti, taip reiklesnių taisyklių reikia ir spaudai vartoti, kadangi tai labai sudėtingas ir labai paveikus įrankis.

Žiniasklaida yra dar palyginti jauna civilizacijos apraiška, tai ir žurnalistų etikos dėsniai atitinkamai jaunesni už bendruosius. Ir, kaip etika iš dalies ligšiol dar nėra įgijusi galutinai suformuluoto ir visuotinai priimto pavidalo, taip gal dar toliau nuo tokio suformulavimo bei visuotimimo tebera žurnalistų etika. Jos dėsniai glūdi daugiausia tik tebebanguojančioje ir pagal paskiras visuomenes įvairuojančioje žurnalistų praktikoje.

Žurnalistų elgesį žiniasklaidos darbe reguliuojančių rašytinių nuostatų — vienur nedaug, kitur net perdaug — yra tik valstybių jstatymuose. Tai teisinės normos — leidimai, liepimai ar draudimai, kurių laikytis priverstinai privaloma. Kai kuriose politinėse santvarkose šios teisinės normos nesutampa ar stačiai kertasi su visuomenės sąmoneje rusenančia žurnalistų etikos samprata. Mat, etikos dėsniai niekad nėra įsakytiniai, o tik laisvai į sąmonę įaugę, laisvai besprendžiant, kas yra gera ir kas ne.

Bandymai suformuluoti spaudos etikos ddėsnius

Paminėtini gana autoritetingi bandymai suformuluoti ir viešai pasiūlyti bent keletą reikšmingiausių žurnalistų etikos desnių. Tai 1923m. Amerikos laikraščių redaktorių sąjungos priimtas spaudos etikos kodeksas (Žurnalizmo kanonai), „Tarptautinis etikos kodeksas“ 1953m. svarstytas Jungtinių Tautų organizacijos žmogaus Teisių komisijoje.

Pirmajame labiau iškilmingai, negu konkrečiai skambančiais pareiškimais nurodyti keli siektini spaudos idealai. Reomendacijos kreipiamos ne tiek į žurnalistų elgesį, kiek į laikraščių etines kvalifikacijas. Taigi — nors laikraštis ir turi teisę daryti viską, kas prie jo trauktų ir palaikytų skaitytojus, bet neturi to daryti visuomenės gerovei žalingu būdu. Ir laikraštis neturi būti naudojamas niekieno egoistiniams interesams tenkinti ar šiaip netikusiems tikslams. Laikraštis turi ginti spaudos laisvę, būtent, turi aktyviai naudotis teise svarstyti bei kritikuoti viską, kas tik įstatymų nėra įsakmiai uždrausta svarstyti; laikraštis turi naudotis teise net ir to paties spaudą varžančio įstatymo išmintingumą, apsvarstyti bei kritikuoti. Laikraštis neturi būti susirišęs ištikimybės pažadu su niekeno kito, kaip tik su visuomenės interesais. Atseit, laikrastis neturi ginti ar piršti privacių interestų, jeigu jie susikerta su visuomenės interesais ar kaip kitaip žalingi visuomenės gerovei.

Laikraštis turi saugotis reikšti tokią šaliską nuomonę, kurioje nukrypstama nuo tiesos. Žinias laikraštis turi teikti nuoširdžiai, teisingai ir tiksliai. Prasilenkimai su tiesa ir netikslumai žiniose negali buti pateisinti, jeigu nebuvo panaudotos visos įmanomos ppastangos faktams išsamiai patikrinti ir, kas patikrinta, kruopščiai tiksliai perteikti. Antraštė turi teisingai atitikti po ja vedamojo straipsnio esmę. Žinios lakraštyje turi buti pranešamos nešališkai, nereiškiant pažiūrų į pranešamus faktus ir neteikiant tendencingo faktų nušvietimo. Nuomonės apie žinioje pranešamus dalykus turi buti dėstomos atskirai.Žinios nuo nuomonės atskyrimo nereikalaujama; jei tai pateikiama specialiame atitinkamą tezę ginančiame straipsnyje arba jei straipsnis yra drauge ir pranešamų faktų interpretacija bei svarstymas ir yra to svarstymo autoriaus pasirašytas. Laikrastis neturi skelbti oficialiai neiškeltų kaltinimų prieš asmenį, pažeidžiančių to asmens garbę, gerą vardą ar keliancių įtarimo dėl to asmens dorumo lygio, neduodamas progos tam asmeniui pasiaiškinti. Jei toks neteisminis kaltinimas yra svarbaus pobudžio, laikraštis privalo pasiūlyti paliestąjam asmeniui progą pasiaiškinti. Laikraštis neturi liesti privačių asmens teisių ar jausmų srities, kol tam nėra akivaiz-daus visuomeninio intereso (minios smalsumas nelaikomas privatumo pazeidimą pateisinančiu visuomeniniu interesu). Pastebejęs rimtą klaidą savo paskelbtame fakto pranešime ar nuomonės pareiškime, laikrastis turi neatidėliodamas ir išsamiai tą klaidą atitaisyti, nepaisant dėl ko ta klaida būtų įvykusi. Laikraštis gali buti kaltinamas nenuoširdumu bei veidmainingumu, jei, prisidengdamas intencija neva kovos su nedorybėmis, iš tikrųjų skatins žemą elgesį, visuomenės labui akivaizdziai nereikalingais smulkmeniškais nusikaltimų ar ištvirkavimų aprašinėjimais.

Antrajame, trimis dešimtmečiais seniasniame dokumente dėstomi kad ir kondensuočiau suformuluoti, bet

maždaug tie patys žurnalistų etikos principal, kaip ir pirmajame. Ypač smerkiamas spaudos naudojimas paties žurnalisto ar kitų asmenų bei grupių egoistiniams, visuomenės gerovei nenaudingiems ar žalingiems interesams. Smerkiamas sąmoningas šmeižimas, įžeidinėjimas, žeminimas, nepagrįsti kaltinimai, taip pat ir plagiatas. Reikalaujama, kad visuomenei teikiamoji informacija butų tiksli, tai yra, kad ji butų kaip įmanomai kruopščiai patikrinta, kad joks faktas joje nebūtų tyčia iškreiptas ir joks esminis faktas nebūtų tyčia nutylėtas. Informacijos išsamumo tikslu leidžiama skelbti ir negalėtas patikrinti žinias arba sklindantį gandą, aapie kalbamą, įvykį, bet reikalaujama, kad butų įsakmiai pažymėta, kas yra tik nepatikrinta žinia arba gandas. Žurnalistai įspėjami nesiimti uždavinių, nesuderinamų su žurnalisto darbo taurumu bei orumu. Apie paskelbtose informacijose bei nuomonėse pastebetų prasilenkimų su tiesa atitaisymą, bei apie privataus gyvenimo dalykų viešumon iškėlimą pakartojama maždaug tas pat, kas ir pirmajame dokumente. Iškeltas naujas dalykas — diskrecijos principas informacijos šaltinių atžvilgiu. Žurnalistas skatinamas „iki kraštutinių įstatymo ribų“ ginti savo privilegiją neatskleisti savo informacijos šaltinio, jeigu informacija gauta konfidencialiu būdu. Be tto, iš žurnalistų, rašančių apie svetimus kraštus, reikalaujama, kad jie butu įgiję apie tuos kraštus tiek ir tokių žinių, kad jos įgalintų tiksliai ir tinkamai pranešti bei aiškinti tuose krastuose matytus įvykius bei reiškinius.

To meto kodeksai kėlė daugiau klausimų, negu ssuteikė atsakymų. Pvz. kas yra visuomenė, kuriai iš žurnalisto reikalaujama išskirtinio, monopoliško pasiaukojimo? Kas yra tos visuomenes interesai ir iš ko spręsti, kokie individualūs interesai su tos visuomenės interesais sutampa ir kokie su jais kertasi? Ar kiekvienas geros valios visuomeninis veikimas tikrai yra visuomenei naudingas? Taigi šie kodeksai buvo gana preištaringi ir buvo paliekama per daug vietos pačio žurnalisto interpretacijai. Į kai kuriuos iš tokių klausimų apčiuopiamesnių atsakymų teikia teisė, tai yra valstybės įstatymų pavidalu suformuluoti ir valstybės galios sankcionuoti spaudos etikos dėsniai. Išsamiausiai teisinė galia yra suteikta spaudos etikos dėsniams, liečiantiems asmens įzeidimą. — apšmeižimą, asmens privatinio gyvenimo dalykų viešumon iškelimą, taip pat ir autoriaus nuosavybės pažeidimą — plagiatą.. Įžeidimu bei šmeižtu teisė laiko tokį atsiliepimą, apie asmenį (fizinį aar juridinį), kuris galetų visuomenėje sukelti prieš tą, asmenį neapykantą, (pasipiktinimą, panieką, ar pašaipą. ir tuo padaryti jam skriaudos, del kurios yra pripažįstama teisė reikalauti satisfikacijos, atšaukimo arba ir piniginio atlyginimo. Kaltinimas įžeidimu -šmeižimu gali buti atremtas įrodant, kad skundžiamasis pareiškimas yra paremtas tiesa. Bet ir tiesa nepripažįstama pateisinimu, jei ta tiesa liečia su jokiu visuomenės interesu nesusijusį privataus asmens gyvenimo dalyką,. Taigi, ne kiekvieną tiesą yra etiška bei legalu skelbti spaudoje. Tačiau ir teisės normos nenubrėžia aiškiai apčiuopiamos linijos ttarp to, kas spaudoje etiška ar neetiška. Rašyti žurnalistų etikos formulavimai yra tik apytikrės krypties rodyklės, kurių pagalba kiekvienam žurnalistui tenka pačiam savo nuovoka tą liniją, kiekvienu konkrečiu atveju apčiuopti. Dar visai neseniai informacijos priemonių savininkai ir personalas vadovavosi kiek laisvesniu etikos kodeksu. Šiandien situacija keičiasi: švietimo sferos darbuotojai, kritikai ir visuomenė skatina laikytis bendrosios verslo etikos. Žurnalistinė etika visuomet vertinama informavimo priemonių funkcijų ir tikslų kontekste, kurį sudaro informacijos, nuomonių pramogų ir reklamos teikimas. Vykdydami šias funkcijas žurnalistai susiduria su prieštaringomis teisėmis ir pareigomis. Etine dilema iškyla tada, kai informavimo priemonė nori skelbti auditorijai svarbią medziagą, pažeidžiančią kurio nors žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Norint ją išspręsti, reikia nutarti, kaip tokiu atveju deretų elgtis. Kartais tenka ieškoti pusiausvyros tarp laisvės ir atsakomybės, o visiškai nevaržomas sprendimas ne visada yra atsakingas poelgis. Žurnalistinė etika padeda surasti sprendimą specifinėse situacijose, kurios susijusios su bendromis taisyklėmis ir principais. Žurnalistai ir kiti komunikacijos sferos darbuotojai turi priimti sprendimą, neprieštaraujantį profesinėms taisyklėms bei konvencijoms ir atitinkantį nustatytą etikos kodeksą. Etiniai sprendimai suteikia laisvę priimant sprendimus, kai reikia pasverti teisingumą ir klaidingumą. Nėra jokio visais atvejais ,,teisingo“ etinio sprendimo. Kai kurios etinės vertybės ir normos įtrauktos į įstatymus, nes valstybė reikalauja, kad priimdamas sprendimus ppilietis laikytūsi tam tikrų taisyklių ar konvencijų. Tuo tarpu žurnalistinė etika yra savo noru priimtas kodeksas ir spaudos laisvės sistema suteikia gana didelę laisvę, kurios neturi kitų profesijų atstovai, nes jų etikos taisyklės prilygsta įstatymui.

Šiuolaikinis žurnalistų etikos kodeksas

Lietuvos žurnalistų etikos kodeksas atitnka tarptautinius tokio pobūdžio dokumentus, taigi apžvelgsime šį kodeksą. Galimybė gauti ir skleisti informaciją – tai viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Viešosios informacijos rengėjai informacijos neturėtų laikyti nei savo nuosavybe, nei preke. Gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas skelbia tikslias žinias, įvairias nuomones. Žinios – tai faktai ir duomenys, grindžiami tiesa, kurią galima nustatyti atitinkamomis patikrinimo ir įrodymo priemonėmis. Nuomones reiškia redakcijos įpareigotas žurnalistas ar kitas asmuo, skelbiantis pastabas, komentarus apie bendro pobūdžio idėjas bei žinias. Nors nuomonės yra neišvengiamai subjektyvios, jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai atskirtos. Gerbdamas nuomonių įvairovę, žurnalistas pateikia kuo daugiau vienas nuo kito nepriklausomų asmenų nuomonių. Ypač tai būtina, kai visuomenės informavimo priemonė atsiliepia į aktualius, neaiškius ar konfliktinius gyvenimo klausimus. Žurnalistas turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Žurnalistai turi būti solidarūs, gindami kolegą nuo persekiojimo už kritiką. <

Žurnalistas turi stengtis surinkti informaciją iš visų jam prieinamų šaltinių, kad būtų įsitikinęs, jog ji teisinga, išsami ir nešališka. Informacija turi būti renkama etiškais ir teisėtais būdais. Prašydamas informacijos, žurnalistas turi prisistatyti savo pavarde, nurodyti redakciją ir pareigas, įspėti žmogų, kad jo žodžiai gali būti viešai paskelbti visuomenės informavimo priemonėmis, išskyrus tuos atvejus, kai renkama oficialiai neprieinama ar slepiama informacija. Norėdamas gauti informaciją, žurnalistas negali informacijos šaltiniui daryti spaudimo ar siūlyti už ją atlyginti. Žurnalistas ir leidėjas privalo itin atsargiai vertinti informaciją, kurią jam suteikė streso, sukrėtimo, bejėgiškos būsenos paveiktas žmogus ar pirmą kartą bendraujantis su visuomenės informavimo priemonių atstovu. Žurnalistui nederėtų naudoti tiesioginiam citavimui garso ir vaizdo įrašymo priemonių, jeigu to nenori informaciją teikiantis privatus asmuo arba jeigu jis yra paveiktas streso, sukrėtimo ar turi akivaizdžių fizinių defektų. Neturėtų būti skelbiami gandai ir anoniminių informatorių pranešimai, išskyrus tuos atvejus, kai tokios žinios gali būti visuomenei gyvybiškai svarbios ir skelbiamos kaip nepatikrintos.

Žurnalistas ir leidėjas negali pažeisti žmogaus teisių ir orumo. Žurnalistas negali žeminti ar šaipytis iš žmogaus pavardės, rasės, tautybės, jo religinių įsitikinimų, amžiaus, lyties ar fizinių trūkumų net tada, kai tas žmogus yra nusikaltęs. Žurnalistai ir leidėjai neturi skelbti dirbtinai deformuotų nuotraukų montažų, neteisingų parašų po nuotraukomis, galinčių

įžeisti jose pavaizduotus asmenis. Žurnalistai neturi skelbti garso ir vaizdo montažų, iškraipančių pasisakančiojo mintis ar įvykius. Ši nuostata netaikoma skelbiant karikatūras, šaržus ar humoristinius siužetus. Žurnalistas ir leidėjas neturėtų skelbti kritinių kūrinių, kurių argumentai paremti jų gyvenimo faktais, sukeliant įspūdį, kad žurnalistas suveda asmenines sąskaitas. Perteikdamas kito asmens kalbą, žurnalistas turėtų stengtis išlaikyti ne tik jos esmę, bet ir kalbėjimo manierą. Citatos turi būti tikslios, aiškiai išskirtos. Visuomenės informavimo priemonė turi ištaisyti savo padarytas klaidas ir netikslumus, kurie gali įžeisti kkonkrečius žmones, nelaukdama, kol įžeistas žmogus prašys tai padaryti. Paaiškėjus, kad visuomenės informavimo priemonės pateikta informacija yra klaidinga, būtina nedelsiant patikslinti arba paneigti klaidingus faktus taip, kad jie būtų paskelbti adekvačioje vietoje artimiausiame spaudos leidinyje, radijo ar.televizijos laidoje. Kritikuojamas žmogus visada turi teisę pasiteisinti, paaiškinti. Jeigu tokios galimybės nėra, reikia apie tai pranešti visuomenei. Būtina skelbti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos vertinimus.

Žurnalistas negali atlikti tiek valdžios institucijų, tiek privačių struktūrų ar atskirų asmenų pavedimų ir vykdo tik savo visuomenės iinformavimo priemonės vadovų užduotis. Žurnalistas negali priimti dovanų, mokamų kelionių, apmokamų atostogų ir kitokių prielankumo ženklų, kurie gali pakenkti jo nepriklausomybei. Jei išimtinais atvejais žurnalistas darbo (tarnybos) reikalais keliauja nemokamai, apie tai jis turėtų pranešti savo kūrinyje. Žurnalisto premijuoti negali nniekas, išskyrus jo paties redakciją, profesinę sąjungą bei pelno nesiekiančias visuomenines organizacijas. Žmonės turi teisę žinoti, kas yra visuomenės informavimo priemonių savininkas ir kokie jo ekonominiai interesai. Žurnalistas ir leidėjas negali naudoti profesinės informacijos asmeninei naudai. Visuomenės informavimo priemonės turi aiškiai atskirti reklamą, skelbimus, užsakytus straipsnius nuo žurnalistų kūrinių. Negalima skelbti mokamos reklamos, dangstant ją nešališka informacija. Žurnalistas negali imti atlyginimo už paslėptą reklamą. Žurnalistas turėtų pagalvoti, ar dera reklamai naudoti savo vardą, atvaizdą ir balsą, išskyrus tuos atvejus, kai tokia reklama siekia ne komercinių, o humanitarinių tikslų.

Ne tik visuomenes informavimo priemonės, bet ir žurnalistai turi būti laisvi. Jie turėtų atsisakyti redakcijos vadovo užduoties, jeigu ši prieštarauja šalies įstatymams, žurnalisto etikai bei jo įsitikinimams. Žurnalistas turi teisę nepasirašyti savo kkūrinio, jeigu, nesuderinus su juo, kūrinio prasmė redaguojant buvo labai iškraipyta ar jame atsirado ne autoriaus minčių. Žurnalistas turi būti gero profesinio pasirengimo.

Žurnalistas negali skelbti žinių apie privatų žmogaus gyvenimą be jo sutikimo, nebent tos žinios būtų susijusios su reikšmingu visuomenės gyvenimui asmeniu ir yra svarbios visuomenei arba kai fiksuojami nusikalstami veiksmai. Žurnalistas turi laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų kaltu gali pripažinti tik teismas savo įsiteisėjusiu sprendimu. Jeigu visuomenės interesais būtina paskelbti įtariamojo padarius nusikaltimą pavardę, o vėliau šis nusikaltimo ffaktas nebuvo įrodytas, žurnalistas nedelsdamas turi apie tai pranešti. Žurnalistas ir leidėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, įrodomais faktais neparemtų kaltinimų. Nedera skelbti nusikaltimo aukų vardų, ypač kai kalbama apie seksualinę agresiją. Žurnalistas ir leidėjas turėtų pasverti, ar reikia skelbti mažamečių nusikaltėlių pavardes, net jeigu jų nusikaltimas teisme buvo įrodytas. Nederėtų pranešti apie žmones, padariusius nesunkius nusikaltimus ir už tai nubaustus lengvomis bausmėmis, nebent tai padarė reikšmingi visuomenės gyvenime asmenys. Žurnalistas neturėtų priminti apie seniai padarytą nusikaltimą, už kurį žmogus jau atliko bausmę. Ši taisyklė netaikoma, jei yra neabejotinas recidyvo atvejis: jeigu šis žmogus ir toliau dirba darbą, kuris buvo susijęs su jo įvykdytu sunkiu nusikaltimu, jeigu šis žmogus pretenduoja užimti reikšmingą postą visuomenėje. Žurnalistas turėtų pasvarstyti, ar verta skelbti žinias apie šeimyninius skandalus. Žurnalistas ir leidėjas neturėtų piktnaudžiauti katastrofų, avarijų ar smurto vaizdais, kurie gali žeisti ten rodomų žmonių artimųjų jausmus bei skaitytojų ir žiūrovų jautrumą. Žurnalistas turi būti itin atsargus, neturėtų minėti pavardžių, skelbdamas žinias apie savižudybes ar bandymus nusižudyti. Skelbiant asmeninio pobūdžio laiškus, reikia gauti laiško autoriaus ir adresato arba jų teisėtų paveldėtojų sutikimą. Žurnalistas neturėtų skelbti nepatikrintos medicininės informacijos. Žurnalistas turėtų gerbti ir suaugusiųjų su fizine ar protine negalia teises.

Savo tarnybiniuose santykiuose žurnalistai turėtų išlaikyti pusiausvyrą ttarp sąžiningos konkurencijos ir profesinio solidarumo. Žurnalistas neturėtų kolegai trukdyti rinkti medžiagą, specialiai jį klaidinti, skųsti valdžios institucijoms. Nei atskiri žurnalistai, nei atskiros redakcijos neturėtų suvedinėti sąskaitų per visuomenės informavimo priemones. Toks elgesys kenkia ne tik jų pačių, bet ir profesijos prestižui. Plagiatas yra vienas sunkiausių žurnalistų profesijos nusikaltimų. Žurnalistas turėtų nurodyti pirminį šaltinį, jei savo kūryboje jis pasinaudojo kito autoriaus paskelbtais faktais net ir tuo atveju, jeigu jis ne citavo, o perdirbo kolegos kūrinį. Žurnalistai neturėtų dirbti visuomenės informavimo priemonėse, kurios toleruoja nesąžiningos žurnalistikos ar negarbingos konkurencijos principus. Žurnalistas negali rašyti už kitą asmenį ar pasirašyti kito asmens sukurtą kūrinį. Žurnalistas negali siūlyti savo kūrinio jokiai kitai visuomenės informavimo priemonei, nesuderinęs su savo redakcijos vadovais. Jeigu su visuomenės informavimo priemone darbo sutarties nesudaręs žurnalistas siūlo tą patį kūrinį kelioms redakcijoms, jis turi apie tai jas įspėti. Žurnalistas privalo saugoti redakcijos paslaptis, kurios nėra susijusios su įstatymų ir etikos pažeidimais. Žurnalistas turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą.

Teisinga ir sąžininga žurnalistika esti tik tada, kai žurnalistas naudojasi įstatymais užtikrinta spaudos laisve, suvokia visuomenės informavimo priemonių vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje bei atsakomybę už savo darbą. Deja, konkurencijos sąlygomis kai kurios visuomenės informavimo priemonės dėl vienadienio populiarumo ir pelno pamiršta objektyvios žurnalistikos principus. <

Taigi sferoje, kurioje apstu nusistovėjusios tvarkos pavyzdžių, tačiau galioja vos keletas griežtų taisyklių, žurnalistas turi pats spręsti, kada poelgis yra etiškas, kada neetiškas. Nenuostabu kad tokiomis sąlygomis yra labia sunku spręsti kas yar etiškas žurnalisto elgesys.

Naudoti šaltiniai:

,,Žurnalisto profesinė kompetencija” Respublikinio seminaro įvykusio 2000 m. birželio 14 d. Vilniuje, pranešimų tezės.

Everette E. Dennis ir John C. Merrill ,,Pokalbiai apie žurnalistiką”

Vincas Rastenis ,,Spaudos etika”