Žydų tautinė autonoimija

Tautinė autonomija

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, žydams buvo suteikta plati kultūrinė tautinė autonomija, žymiai platesnė negu kitose Europos šalyse.

Lietuvoje tada gyveno 154.000 žydų, t. y. 7.5% krašto gyventojų. 1919 m. rugpjūčio 5 d. deklaracijoje, pasirašytoje užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro, skelbiama, kad žydų tautos nariai lygiai su kitais piliečiais be nacionalinių, tikybos ir kultūros skirtumų naudojasi visomis pilietinėmis ir nacionalinėmis teisėmis, turi teisę laisvai vartoti savo kalbas viešuose renginiuose, spaudoje, teatre, mokyklose, teismuose ir valstybės įstaigose; žydai autonomiškai tvarko ssavo vidinius reikalus – tikybos, labdaros, socialinės pagalbos, dėstymo, dvasinės kultūros apskritai. Buvo užfiksuota visiška religinių reikalų autonomija, užtikrinama teisė švęsti šeštadienį, kitas šventes. Rabinai, o jų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo apie 160, registravo gimimus, išduodavo metrikus, registravo vedybas, skyrybas, mirtį. Rabinai buvo susivieniję į rabinų sąjungą. 185 bendruomenės išrinko savo komitetus, kurie tapo vietiniais autonomijos atstovais. 1920 m. sausio 5 d. susirinkę šių komitetų delegatai sukūrė aukščiausiąją autonomijos instituciją – 34 narių Tautinę tarybą, kurią žmonės vadino žydų parlamentu. LLietuvos Vyriausybėje buvo įkurta žydų reikalų ministro pareigybė.

Žydai plačiai dalyvavo ir tvarkant bendrus krašto reikalus. Vyriausybės nariais, be žydų reikalų ministro, buvo du viceministrai – užsienio reikalų bei prekybos ir pramonės. Žydai lygiai su kitais dalyvavo seimų rinkimuose ir vvisuose keturiuose seimuose iki 1926 m. valstybinio perversmo turėjo savo atstovų frakcijas. Steigiamajame Seime iš 112 buvo 6 žydų atstovai, pirmajame – 3 iš 78 atstovų, antrajame – 7 taip pat iš 78, trečiajame – 3 iš 85. Ir vietos savivaldybėse buvo nemaža žydų atstovų, buvo ir kai kurių miestų viceburmistrų.

Matyt, reikia sutikti su Jeruzalės hebrajų universiteto prof. E. Mendelsohnu, kuris tyrinėjo žydų padėtį Rytų Europos šalyse ir priėjo prie išvados, jog XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lietuvių neslėgė stipri antisemitizmo tradicija, kaip, sakykim, lenkų, ukrainiečių ar rusų, o žydų ir lietuvių santykiai buvo geresni negu kituose Rusijos imperijos regionuose. Ukrainoje ir Besarabijoje būta gėdingų pogromų, Lietuvoje jų, galima sakyti, nebuvo; Lenkijos Karalystė tapo organizuotos antisemitinės veiklos (žydų parduotuvių bboikoto) arena, o Lietuvoje nieko panašaus neatsitiko. Žinoma, ne todėl, jog lietuviai buvo geresni negu lenkai, vokiečiai, rumunai ar ukrainiečiai. Reikalas tas, jog lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo vėliau ir iki pat Pirmojo pasaulinio karo iš esmės dar nebuvo lietuvių buržuazijos, todėl nebuvo konkurencijos su žydų prekybininkais bei pramonininkais, o kartu ir ekonominio antisemitizmo. Lietuvių tautinis sąjūdis pirmiausia buvo nukreiptas prieš rusų ir lenkų politinį, ekonominį bei kultūrinį viešpatavimą Lietuvoje, o žydai šioje kovoje buvo veikiau sąjungininkai negu priešai. Revoliucijos metu llietuvių valstiečių priimtose peticijose, be kita ko, buvo reikalaujama sulyginti žydus su visais piliečiais ir leisti jiems gyventi visoje imperijoje . Renkant Rusijos Dūmą, lietuvių rinkikai balsuodavo už žydų kandidatus, o žydų rinkikai – už lietuvių . Tai buvo politinės lietuvių ir žydų sąjungos užuomazga, išryškėjusi po Pirmojo pasaulinio karo, kuriantis Lietuvai.

Paminėjęs žydų negandas Pirmojo pasaulinio karo metais (per 120 tūkst. jų buvo ištremta į Rusiją), aš prieinu į nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Lietuvos Tarybos politiką žydų atžvilgiu dabar yra vertinama perdėm neigiamai. Esą Taryba, vykdžiusi „kietą nacionalistinę liniją“, kėlė nepriimtinus žydams reikalavimus dėl jų atstovavimo Taryboje ir net rengėsi vokiečių padedama atimti žydų turtą. Kaltinimai Tarybai yra nepagrįsti, o sensacingas, tačiau visiškai neargumentuotas teiginys apie kažkokią planuotą ekspropriaciją tėra žmonių sukurta fantazija. Paskelbti Tarybos protokolai, įvairių autorių, ne tik lietuvių, tyrimai rodo geranorišką Lietuvos Tarybos ir vykdomosios valdžios politiką tautinių mažumų, ypač žydų, atžvilgiu. Kaip žinoma, Lietuvių konferencija, 1917 m. rugsėjo 21 d. išrinkusi 20 asmenų Tarybą, suteikė jai teisę kooptuoti 5–6 naujus narius iš žydų, lenkų ir gudų tarpo. Būsimiems mažumų atstovams buvo keliami tik du reikalavimai: pritarti Lietuvos valstybės kūrimuisi ir suprasti lietuviškai . Lietuvos Taryba, suvokdama, kad konfliktas su lenkais neišvengiamas, siekė užsitikrinti žydų bei ggudų paramą. Pastarieji dėl įvairių priežasčių delsė ir savo atstovus į Tarybą atsiuntė tik 1918 m. gruodį.

Daugumoje leidinių apie yra teigiama, jog „1918 m. lapkričio 5 d. [iš tikrųjų 11 d.] A. Voldemaro vadovaujamą vyriausybę sudarė vien lietuviai. Tai netiesa, nes pirmajame Ministrų kabinete buvo du kitataučiai: ministras be portfelio gudų reikalams Juozapas Voronko ir ministras be portfelio žydų reikalams Jokūbas Vygodskis, tuometinis Vilniaus žydų bendruomenės vadovas. Augustino Voldemaro vyriausybei yra priešpriešinama bolševikinę Vinco Kapsuko vyriausybę, kurioje esą buvo net du žydai – Semionas Dimanšteinas ir Aizikas Vainšteinas . Tačiau nėra iškeltas klausimas, kieno interesams pastarieji atstovavo. Pasak kitų, žydai buvo įtraukti tik į antrąją Lietuvos vyriausybę – 1918 m. gruodžio pabaigoje Mykolo Sleževičiaus sudarytą kabinetą. Tuo metu yra pateikti svarbiausi žydų dalyvavimo Lietuvos nepriklausomybės kovose faktai: tarp 10 tūkst. savanorių per 500 buvo žydai, vien Kaune 400 žydų įstojo į šaulių organizaciją, aukščiausią apdovanojimą, Vyčio kryžių, pelnė 23, o mūšiuose žuvo mažiausiai 73 žydai kariai. Iškeliami žydų nuopelnai Lietuvai įtvirtinant nepriklausomybę, išgaunant jai tarptautinį pripažinimą.

1919–1924 m. laikotarpį, kai Lietuvoje veikė personalinė (politinė) žydų autonomija – valdžios funkcijas vykdžiusios bendruomenės, nacionalinis susirinkimas, Tautos taryba, Žydų reikalų ministerija – tradiciškai vadinama „aukso amžiumi“, nors trinties būta ir ttada (antižydiški išpuoliai kai kuriuose miesteliuose, žydiškų iškabų murzinimas, žydai kariai savanoriai negavo žemės).

Dėl didžiulės žydų emigracijos prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir ypač dėl to, kad negrįžo daugelis 1915 m. evakuotų į Rusiją žydų, jų skaičius Lietuvos respublikoje 1923 m. sumažėjo iki 153,7 tūkst. (7,6 proc. visų gyventojų). Nepaisant to, žydai liko gausiausia tautinė mažuma, vaidinusi svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, 21,6 proc. visų žydų vertėsi amatais ir dirbo pramonėje (lietuvių – 4,2 proc.), 2,8 proc. – transporto bei ryšių sistemoje (lietuvių – 0,8 proc.), 30 proc. – prekyboje (lietuvių – vos 0,5 proc.), 6 proc. – žemės ūkyje (lietuvių – 84,5 proc.), 5 proc. buvo laisvųjų profesijų atstovai ir tarnautojai (lietuvių – 3,7 proc.), kiti – padieniai darbininkai, tarnai, bedarbiai ir pan. (p. 92– 93). Tačiau plėtojant Lietuvoje valstybinę kooperatinę nuosavybę ir einant į nežemdirbinius verslus lietuviams, žydų vaidmuo pramonėje bei prekyboje tarpukariu gerokai sumažėjo. Konkrečių duomenų apie tai nepateikiama.