adlerio asmenybės teorija

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA

Socialinės pedagogikos ir psichologijos

specialybės III kurso, I grupės, I pogr.

studentės Kristinos Gerybaitės

R E F E R A T A S

Darbo vadovas:

doc.A.Juodraitis

2003

Šiauliai

TURINYS

Įvadas…………………………3

A.Adlerio biografijos faktai ………………………4

Pagrindiniai Individualiosios psichologijos teiginiai……………..6

Socialinis interesas ir tikslingas elgesys…………………7

Gyvenimo stilius…………………………9

Menkavertiškumo jausmas…………………….10

Šeimos konsteliacija………………………..11

Ankstyvųjų atsiminimų svarba……………………13

Požiūris į sapnus A.Adlerio Individualiojoje psicologijoje……………14

Pabaigos žodis…………………………18

Literatūra…………………………19

Į v a d a s

Alfredo Adlerio individualioji psichologija yra bene mažiausiai Lietuvoje žinoma iš visų giluminės psichologijos teorijų. A.Adleris dažnai minimas kaip Z. Froido mokinys, pasekėjas, nors ppats save laikė greičiau Z.Froido kritišku bendradarbiu, o vėliau – naujos psichologinės teorijos ir psichoterapinės krypties autoriumi. Šie abu talentingi ir originalūs gydytojai ir mąstytojai pirmą kartą susitiko 1903m. Vienoje, kur abu tuo metu dirbo. Z.Froidas jau buvo garsus, tačiau neretai užsipuolamas mokslininkas. A.Adleris domėjosi jo idėjomis, viešai išreiškė jam pritarimą ir taip pateko į žymiuosius “trečiadienio” susitikimus Z.Froido namuose.

A.Adleris žavėjosi vyresniojo kolegos atradimais, įžvalgomis, bet turėjo savo požiūrį į žmogaus psichikos reiškinius ir dėsnius.Vienos psichoanalitikų ratelio protokolai liudija, kkad nuo pat pradžių vyko pagarbios ir rimtos diskusijos, atskleidusios gana skirtingas judviejų pažiūras. A.Adleris tuomet kūrė organų menkavertiškumo ir jo kompensacijos teoriją, “vyriškojo protesto” sąvoką, mąstė apie gyvenimo tikslingumą. Abu mokslininkai darė vienas kitam įtaką – tai atsispindi jų sstraipsniuose, knygose. Kurdamas individualiosios psichologijos teoriją A.Adleris perėme iš Z.Froido pasąmonės sąvoką ir sampratą, asmenybės susiformavimo ikimokykliniame amžiuje idėją. Daugelį psichoanalizės teiginių jis kritikavo – tai potraukių sureikšminimą; asmenybės skaidymą į Ego, Super-ego ir Id; neurozės kilmę. A.Adleris priekaištavo psichoanalitikams, kad jie kaip norma remiasi išlepinto vaiko pozicija gyvenime – malonumo principu. Anot A.Adlerio, psichologinį asmenybės vystymąsį labiau nulemia tikslas ( finališkumas), o ne iš asmeninės istorijos atsineštos priežastys.

Šio referato tikslas – paprastai ir glaustai apžvelgti Alfredo Adlerio asmenybės teoriją. Nors iš pirmo žvilgsnio ji gali atrodyti paprasta, tačiau atidžiau patyrinėjus išryškėja visas teorijos gilumas.

ALFREDAS ADLERIS. GYVENIMAS IR KŪRYBA

1870 vasario 7 d. Vienoje gimė Alfredas Adleris.

1879-80 mokėsi realinėje gimnazijoje.

1880-88 Hernalser`io humanitarinės gimnazijos moksleivis.

1888-95 medicinos studijos Vienos universitete.

1889 įstojo į Austrijos studentų sąjungą.

1892 savanoriška tarnyba armijoje ((pusė būtino laiko).

1895 Vienos universitetas suteikė medicinos daktaro diplomą.

1896 medicininė tarnyba armijoje.

1897 pirmi straipsniai darbininkų laikraštyje. Dalyvavo tarptautiniame gydytojų kongrese Maskvoje. Gruodį Rusijoje vedė Raisą Timofejevną Epštein.

1898 gimė duktė Valentina Dina.

1899 privačios medicininės praktikos pradžia.

1901 gimė dukra Aleksandra.

1902 pakviestas į Zigmundo Froido organizuotus ”trečiadienio susirinkimus”.

1903 priimtas į gydytojų draugiją.

1904 perėjo į evangelikų tikėjimą.

1905 gimė sūnus Kurtas.

1907 išleido knygą ”Studija apie organų menkavertiškumą”.

1909 gimė dukra Kornelija (Neli).

1910 drauge su V.Štekeliu išleido psichoanalizės laikraštį.

1911 atsiskyrė nuo Z.Froido. Išstojo iš psichoanalizės draugijos. Įkūrė ”Laisvosios psichoanalizės draugiją”.

1912 pradėtas leisti draugijos laikraštis. Išleido knygą Apie nerviškąjį charakterį”.

1914 draugija pervadinta ”Individualiosios psichologijos ddraugija”.

1916 pašauktas į karinę tarnybą.

1918-19 Vienoje įsteigta pirmoji auklėjimo konsultacija.

1919 išleido brošiūrą ”Kita pusė. Masių psichologijos studija apie tautos kaltę”.

1920-23 kursai mokytojams, vėliau tapę tęstiniu mokymu.

1920 išleido knygą ”Individualiosios psichologijos praktika ir teorija. Įvadas į psichoterapiją gydytojams, psichologams ir mokytojams”.

1922 pirmasis tarptautinis Individualiosios psichologijos kongresas Miunchene.

1923 pasirodė pirmasis ”Tarptautinio Individualiosios psichologijos žurnalo” numeris.

1925 antrasis tarptautinis IP kongresas Berlyne.

1926 trečiasis tarptautinis IP kongresas Diuseldorfe. Pirmoji kelionė į Ameriką.

1927 ketvirtasis tarptautinis IP kongresas Vienoje. Išleido knygą ”Žmonių pažinimas”.

1927-29 paskaitos Amerikoje.

1929 nusipirko vasarnamį Vienos priemiestyje. Išleido knygas ”Individualiojipsichologija mokykloje”, Paskaitos mokytojams ir auklėtojams”, ”Neurozės problemos”, ”Gyvenimo prasmė”.

1930 60-mečio proga suteiktas Vienos garbės piliečio vardas. Penktasis tarptautinis IP kongresas Berlyne. Išleido knygas ”Sunkiai auklėjamo vaiko siela”, ”Vaikų mokymas”, ”Gyvenimo stilius”, ”Homoseksualumo problema”. Paskaitos Kolumbijos universitete.

1932 individualiosios psichologijos vasaros mokykla Zemeringe ir Vienoje. Formalus persikraustymas į Niujorką.

1933 pasikeitus valdžiai Vokietijoje A.Adlerio knygos pateko į draudžiamų knygų sąrašą. Pakartotini knygų leidimai anglų ir vokiečių kalbomis.

1935 žmona Raisa su Kurtu ir Aleksandra Adler persikėlė į Niujorką.

1936 vasaros mokykla Los Andžele.

1937 gegužės 28 d. Alfredas Adleris mirė Škotijoje, Aberdyno mieste, atvykęs skaityti paskaitų.

Šio amžiaus pradžioje gydytojas ir psichoterapeutas Alfredas Adleris paskelbė savo idėjas ir taip pradėjo naują psichologijos kryptį – individualiąją psichologiją.

Individualiosios psichologijos pagrindiniai teiginiai yra šie:

· asmenybė yra vientisa ir nedaloma; žmogus gyvena ir veikia visas, nes jis – individuali visuma, oo ne atskirų dalių rinkinys;

· asmenybės vientisumą išreiškia gyvenimo stilius, kuris formuojasi ankstyvoje vaikystėje atitinkamai pagal vidinį žmogaus požiūrį į save, aplinką, siekiamus tikslus ir kuris suteikia visam gyvenimui kryptį;

· žmogaus veiksmai visada turi tikslą, todėl galima sakyti, kad jo elgesį lemia ne priežastys (ankstesni įvykiai), o tikslai (numatomi rezultatai); asmens elgesio prasmę galime suprasti tik suvokę jo tikslą;

· žmogus yra sociali būtybė, jam labai svarbu priklausyti grupei (bendruomenei, visuomenei) ir jaustis joje vertingu. Neradęs savo vietos grupėje asmuo išgyvena menkavertiškumo jausmą ir siekia pranašumo kitų atžvilgiu. Žmogaus elgesys suprantamas tik matant jį bendruomenės kontekste.

Taigi A. Adlerio sukurta individualiosios psichologijos teorija pabrėžia visumos, tikslingumo ir socialumo principus. Šie principai būdingi visoms originalioms A. Adlerio idėjoms, ar tai būtų kalbama apie privačią logiką ar sveiką protą, menkavertiškumą ar padrąsinimą, šeimos sandarą ar gyvenimo uždavinius. Garsus psichologas A.Adleris teigia, kad žmogus turi kelis esminius poreikius: priklausyti kam nors, būti reikšmingam ir būti galinčiam, pagaliau būti vieninteliam ir nepakartojamam. Tai sveiko identiteteto atsiradimo ir jo išsaugojimo prielaidos. Kiekvienas gimęs mylinčioj šeimoj, reikalingas savai visuomenei ir ką nors dirbantis, kuriantis žmogus pasijus patenkinęs Adlerio nustatytus poreikius.

Socialinis interesas ir tikslingas elgesys

Kada Adleris ėmė gilintis į psichologinius procesus,jis ėmė plėtoti teoriją, kuri, pirma, atkreipė ddėmesį į subjektyvius įvykius, o antra – pabrėžė socialinių įvykių svarbą. Tuo metu, kai dauguma mokslininkų pripažino biologinį ir fiziologinį determinizmą ir manė, jog žmogaus elgseną lemia instinktai, Adleris, atsigręžęs į subjektyvųjį asmenybės pasaulį ir įvertinęs socialinio faktoriaus reikšmę, toli pralenkė savo amžininkus.

A.Adleris teigė,jog tikslas yra pagrindinė motyvacijos ir apskritai viso elgesio varomoji jėga. Nuo pat mažų dienų tikslai lemia žmogaus veiksmų kryptį. Tikslas nebūtinai turi būti suformuluotas, ir ne visada žmogus jį įsisąmonina. Žymus psichologas teigė, jog ankstyvojoje vaikystėje tikslai būna labai paprasti, kaip, pavyzdžiui, ieškoti patogios padėties ar pan. Asmenybei bręstant tikslai taipogi tobulėja.

Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis. Žmogaus savijauta parodo, kaip jis pritampa prie kitų žmonių. Svarbiausia, ko reikia visiems žmonėms, – tai jausti, kad priklausai visuomenei ir turi joje savo vietą. Vaikystėje tai šeima, o žmogui augant, plečiantis jo įsisąvinamoms gyvenimo sferoms, plečiasi ir bendruomenės ratas. Žmonija, kuriai suaugęs žmogus jaučiasi priklausąs,jam tampa didžiausia visuomene,kurios dalimi jis suvokia save. “ Priklausomybės žmonijai jausmas atitinka patį aukščiausią socialinį interesą” ( E.D.Ferguson, 2000). Taigi ,anot Adlerio, visus žmones vienija pagrindinis poreikis – noras priklausyti. Didelę reikšmę turi tai, kiek šis poreikis yra patenkintas ir ką pats žmogus apie tai mano.Žmogaus savo vietos tap kitų

įsivaizdavimą nulemia jo tikslai ,kuriuos jis sau kelia. Vaikas, auklėtas Adlerio psichologijos principais, šeimoje ir su kitais jausis “ lygiaverte šeimos dalimi” ir “ lygiaverte žmonijos dalimi”. Jeigu vaikas nusprendžia, jog jis nieko vertas, jeigu tokio, koks yra, jo nepriima, tada jis priverstas eikvoti daug jėgų, kad surastų savo vietą tarp kitų. Vietoj to, kad prisidėtų prie visuomenės gerovės, jis rūpinsis vien tik savimi ir savo asmeniniu statusu.

A.Adleris pabrėžė socialinio brandumo jausmą (Gemeinschaftsgefuehl) ir asmeninį įnašą į šeimos ir visuomenės ggerovę. Priklausymo visuomenei jausmas apima ir sugebėjimą pažinti, ir nuostatas, ir emocijas, ir požiūrį į visuomenę bei jos gerovę. Adleris teigia, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą potencialą tam jausmui atsirasti. Jis minėjo, kad kiekvienas individas, siekdamas gyvenime užsibrėžto tikslo, nori užsitikrinti lygią vietą su kitais bendruomenės nariais bei užimti bendruomenėje deramą vietą. Žmogus siekia savo ir kitų interesų bendrumo, o tai ir yra identifikacija su grupe, arba kitaip – socialinis interesas.

Alfredas Adleris pažymėjo,jog priklausymas grupei nėturi būti suvokiamas kaip fizinis aar objektyvus faktas, bet ir subjektyvus procesas. Žmogus gali suprasti, kad priklauso grupei, bet tuo pat metu nesijausti jos dalimi. Priklausymo jausmas remiasi savitarpiškumu, pripažinimu, jutimu, kad tavo dalyvavimas svarbus grupės klestėjimui. Dauguma vaikų auga žinodami,jog formaliai jie yra šeimos nnariais ir ta prasme jai priklauso, bet jie giliai įsitikinę, jog šeimoje neatlieka jokio vaidmens ir todėl jai nereikalingi. Jie jaučia, kad jų būvimas nereikšmingas.

Iš priklausymo jausmo išauga ir tikslas – įnešti savo indėlį. Priklausymo jausmas, savo ruožtu,skatina bendradarbiavimą ir rūpinimąsi kitų gerove. “ Adleris pažymi,kad socialinio intereso jausmas įgimtas kiekvienam žmogui, tačiau būtinos tam tikros sąlygos grupėje to vidinio potencialo atsiskleidimui” ( E.D.Ferguson, 2000). Tikėtina, kad bendradarbiavimo, pasitikėjimo, pagarbos asmenybei ir lygiavertiškumo dvasia vykstantys procesai grupėje stimuliuos socialinio intereso augimą, jei kartu bus skatinama dalyvauti priimant bendrus sprendimus ir prisiimant atsakomybę. Tik tada, kai atsižvelgiama į kiekvieno žmogaus gerovę grupėje, grupės gerovė gali nepaprastai suklestėti;pagarba grupei neturi būti mažesnė nei pagarba kiekvienam žmogui.

Zenomena Pluzek teigia: “ Adleris įįdomiai papildo tobulumo siekimo charakteristiką. Tai nėra siekimas nurimti, priešingai – tai siekimas įtampos padidėjimo, sudėtingumo, intensyvesnio energijos panaudojimo sunkumams įveikti. Tobulumo siekimą Adleris supranta dvejopai : tai visuomenės, kuriai žmogus priklauso, tobulinimas ir savęs paties tobulinimo procesas “ ( Z.Pluzek, 1996).

Gyvenimo stilius

Asmeninio žmogaus judėjimo per gyvenimą dėsnį A.Adleris pavadino gyvenimo stiliumi. Atskleisti gyvenimo stilių svarbu norint pažinti žmogų ir tai vienas svarbiausių psichoterapinių uždavinių. Atpažinti gyvenimo stilių padeda ankstyvieji vaikystės prisiminimai, sapnai, psichodrama ir meno terapija. Bet kkuriuo atveju gyvenimo stiliaus tyrinėjimas – tai būdas įsisąmoninti save, savo suvokimo ypatumus, elgesį, sprendimų priėmimą.

Iš pradžių gyvenimo stilių A.Adleris vadino žmogaus judėjimo dėsniu. Judėjimas vyksta iš „-“ į „+“, t.y. iš menkavertiškumo, kuris natūralus vaiko gyvenime, į pranašumą. Pagal vaikystės gyvenimo pavyzdžius susidarome nuomonę apie save, apie kitus žmones, pasaulį, siektinus tikslus ir tam tinkamiausias priemones. Gyvenimo stilius atpažįstamas iš trijų elementų -vertės jausmo, tikslo ir vietos bendruomenėje – dialektinio santykio.

Adleris nurodė subjektyvumo svarbą asmenybės vystymuisi. Priešingai negu Z.Froidas, individualiosios psichologijos pradininkas A.Adleris galvojo, kad nuo pat kūdikystės žmogus pats formuoja savo reakcijas ir konstruoja patyrimą; tokiu būdu vaikas savo interpretacijomis, veiksmais ir keliamais tikslais pats kuria savąją asmenybę. Adleris nurodė, kad pirmasis gyvenimo tėvų šeimoje etapas suteikia pagrindą asmenybės vystymuisi, bet kiekvienas vaikas šeimoje turi savąją įvykių interpretaciją ir savo tikslus, kurie ir formuoja jo gyvenimo stilių. Pasinaudodamas paveldėtais daviniais ir objektyviomis aplinkybėmis, individas vaikystėje susidaro modelį ir schemą, kurie gyvenimui suteikia kryptį – kaip prisitaikyti, išaugti ir spręsti gyvenimiškas problemas, kaip pasinaudoti palankiomis galimybėmis. Šį modelį kūrybiškai sudaro pats individas, pasinaudodamas subjektyviais vertinimais ir sprendimais.

Gyvenimo stilius išlieka santykinai pastovus visą žmogaus gyvenimą. Taip yra todėl, kad laikydamas teisingais savo fundamentalius įsitikinimus ir gyvenimo modelį, žžmogus naujus gyvenimo įvykius interpretuoja pagal jau turimus įsitikinimus ir, nepaisydamas naujos patirties, įsitikinimų nekeičia. Be to, žmogus pagal savo įsitikinimus ir gyvenimo uždavinius renkasi ir draugus, mylimą žmogų, todėl tikėtina, kad jis nesusidurs su visiškai priešiga nauja informacija apie save ir kitus.

Gyvenimo stilius – asmenybės branduolys – garantuoja ir išreiškia žmogaus psichinės veiklos vientisumą, nuoseklumą, stabilumą ir individualumą. Tolimas gyvenimo tikslas, savimonė ir asmenybės pasaulėjauta numato planą, pagal kurį bus statomas jo gyvenimo “pastatas”. Su kuo draugauti ir kuo būti, ką mylėti ir su kuo tuoktis – visada turi tam tikrą tikslą ir atitinka gyvenimo stiliaus turinį. Įvairių kiekvieno žmogaus gyvenimo etapų pokyčiai rodo, kad skirtingose sąlygose egzistuoja skirtingi tikslai. Adleris kalbėjo apie artimuosius tikslus, kurie visuomet yra susiję su tolimaisiais tikslais. Jei žmogaus gyvenimo stiliaus pagrindą sudaro socialinis interesas ir žmogaus požiūris į pasaulį bei galimybes yra platus, tada jo artimi tikslai bus įvairesni ir kūrybiškesni.

Menkavertiškumo jausmas

Viena iš svarbiausių individualiosios psichologijos sąvokų yra – bendrumo jausmas. Kiekvienam žmogui būdingas didesnis ar mažesnis noras priklausyti bendruomenei, jaustis joje vertingu. Gyvendami tarp žmonių patiriame menkavertiškumo jausmą ir siekiame ji kompensuoti bendruomenei naudingu arba nenaudingu būdu. Asmenybė yra nedaloma ir vientisa, sąmonė ir pasąmonė veikia viena kryptimi – ssiekia išsaugoti vertės jausmą. Jei žmogaus privati logika atitinka sveiką protą, jis pasirinks tinkamus būdus įsilieti į bendruomenę. Tačiau neretai žmonės, tendencingai vertindami įvykius, nesąmoningai siekia fiktyvių tikslų ir užsisuka neadekvataus menkavertiškumo ir pranašumo jausmų rate. Menkavertiškumo jausmas kyla dėl tikro ar įsivaizduojamo kūno trūkumo, nepasitenkinimo socialine padėtimi, nemokėjimo spręsti kasdienių problemų ir kitų sunkumų. Dėl šio jausmo vengiama varžybų su aplinkiniais, sava vertė keliama juos žeminant, netinkamai reaguojama į pagyrimą ir kritiką (pavyzdžiui, perdėtai graužiamasi dėl draugiškos pastabos). Toks žmogus linkęs vienpusiškai interpretuoti kitų elgesį, kitus laikyti nepakankamai jį vertinančiais, ignoruojačiais ir niekinančiais.

Austrų gydytojas ir psichologas Alfredas Adleris menkavertiškumo jausmą laikė asmenybės vystymosi varikliu. Jis atsiranda, kai nepatenkinamas visiems žmonėms įgimtas valdžios troškimas. Tėvų auklėjimo klaidos ir traumuojanti aplinka gali šį jausmą paversti kompleksu, kuris dažnai įsitvirtina visam gyvenimui. Ši yda kompensuojama dvejopai:

· Žmogus slopina savo asmenybę: nedrįsta siekti didesnių tikslų, pasinaudoti savo galimybėmis. Kartu jį apima skriaudos, nepakankamo įvertinimo jausmas, o tai skatina agresyvumą. Nemokėdamas išlieti agresijos socialiai priimtinomis formomis, žmogus slopina agresyvumą, ir šis, išstumtas į pasąmonę, gali sukelti neurozę.

· Arba žmogus atsiduoda veiklai, kuri, jo supratimu, gali kompensuoti jo tikrą ar tariamą ydą. Tačiau tokia menkavertiškumo kompensacija nepašalina menkavertiškumo jausmo, todėl yra begalinė. Jos sąlygojama veikla

kartais neįprasta, net absurdiška, o rezultatai gali būti tragiški.

Tendencingas suvokimas, realybės neatitinkanti privati logika, dažnai išgyvenamas menkavertiškumo jausmas ir perdėtas jo kompensavimas veda į neurozę.

Šeimos konsteliacija

Labai įdomu, kad asmenybės tyrėjai, kurdami savo teorijas, šį darbą dažnai pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Zigmundas Froidas analizavo savo paties neurozę ir suformulavo naujas teorines įžvalgas neurozės gydymui, Carlas Gustavas Jungas, jo buvęs mylimas mokinys, o vėliau griežtas oponentas, kurdamas savo asmenybės teoriją, rrėmėsi savianalizės duomenimis. Šių mokslininkų draugiją galima papildyti ir A.Adlerio pavarde, kadangi jis, pabrėždamas savo teorijoje pripažinimo ir įvertinimo svarbą, taipogi rėmėsi savo patirtimi ( pats augo didelėje šeimoje ir buvo priverstas smarkiai kovoti, ypač su vyresniaisiais broliais, už savo vietą tarp vaikų – aut.past.) Iš tos asmeninės A.Adlerio patirties ir kilo šeimos konsteliacijos teorija, kurioje psichologas išskyrė tris vienos ir tos pačios šeimos vaikų elgesio tipus: vyriausieji siekia maksimalios sėkmės, vidurinieji – tyleniai, jauniausieji – maištininkai, sukeliantys problemų sau iir artimiesiems.

Adleris teigė, kad daugelyje šeimų pirmagimis nori dominuoti ir valdyti mažesniuosius, o jaunylis, savo ruožtu, veržiasi užkariauti sau naudingą poziciją, naudodamasis savo žavumu. Kartais jaunėlis būna labai ambicingas, jis siekia aukštų rezultatų, stengdamasis pavyti ir pralenkti vyresniuosius. DDaugelis viduriniųjų jaučiasi spaudžiami iš visų pusių ir mano, kad gyvenimas neteisingas. Jie stengiasi surasti save, pasirinkę tiesiojo arbitro poziciją. Tokiu būdu gimimo eiliškumas leidžia numatyti tam tikras apercepcijas, tikslus ar asmens savybes, tačiau kiekvienos šeimos santykiai kažkuo skiriasi nuo bendrai priimtų normų. Norint suprasti, kaip formuojasi kiekvieno vaiko asmenybė šeimoje, nepakanka vien žinoti gimimo eiliškumą, būtina nustatyti šeimos dinamiką ir kiekvieno šeimos nario vaidmenį.

Alfredas Adleris kalbėjo apie „šeimyninę žvaigždžių ligą“. Vaikai jaučia, tarytum jie drauge su seserimis ir broliais suktųsi aplink tėvus, kaip planetos aplink Saulę. Jų pasaulyje meilę ir pagarbą dalija tėvai. Jeigu brolis arba sesuo gauna daugiau, vadinasi, jis turi kažko stebuklingo, kitam broliui/seseriai nepasiekiamo. Tokiu atveju pastarasis brolis ar sesuo jaučiasi nuskriaustas.

Taipogi svarbi šeimos kkonsteliacijoje vaiko lytis ir amžiaus skirtumai. Pilną šeimos konsteliacijos apibūdinimą sudaro amžius ir lytis visų šeimos narių, kurie gyveno kartu su vaiku jo charakterio formavimosi laikotarpiu. Tai ne tik tėvai, broliai/seserys, bet ir tetos/dėdės, močiutės ir seneliai bei kiti namiškiai. Šeimos konsteliaciją sudaro šios sąveikos linijos t.y. kas ką pamėgdžiodavo, kuris kurį palaikydavo, kas prieš ką pasisakydavo ir pan.

Adleris brolių ir seserų santykius laikė labai reikšmingais. Gerai žinoma, kad jis atkreipė dėmesį į giminių eiliškumą ir pripažino, kad kiekvienas vvaikas šeimoje užima ypatingą padėtį, kuri suformuoja jo vystymosi perspektyvą. Tačiau labai dažnai giminių eiliškumas neteisingai suprantamas, kadangi vaiko gimimo eiliškumas yra tik galimybė, o ne garantija, kad jis įgis vienokį ar kitokį specifinį patyrimą. Tikėtina, jog pirmagimiai dominuos, o jaunėliai būs visada meilūs ir žavūs. Taip yra dėl to, kad mūsų kultūroje daugelyje šeimų skirtingai elgiamasi su vyriausiuoju, viduriniuoju ir jauniausiuoju vaiku. Taip pat remiantis gimimo eiliškumu, nors ir kaip adleristai pabrėžtų jo svarbą, neįmanoma numatyti charakterio tipo. Tam įtakos daro ne tik skirtingos kultūros ar visuomenės normos, bet ir nevienodi santykiai skirtingose šeimose. Todėl padėtis šeimoje gali įtakoti asmenybės formavimąsi, tačiau tai – ne pagrindinis faktorius, nulemiantis asmenybės tipą.

Ankstyvųjų atsiminimų svarba

Ankstyvųjų atsiminimų tyrimas – Adlerio pasiūlytas asmenybės tyrimo metodas. Pasak šio teoretiko, patys ankstyvieji atsiminimai gana tiksliai išreiškia žmogaus gyvenimo stiliaus kontūrus (gyvenimo stilius, kaip ir pranašumo siekimas – viena pagrindinių sąvokų Adlerio teorijoje). Tas prisimenamas įvykis – išeities taškas, nuo kurio asmenybė pradėjo savo raidą. Pagrindiniai gyvenimo stiliaus kontūrai susiformuoja anksti vaikystėje [4-6 m.] ir nekinta visą gyvenimą. Gyvenimo stilius tiesiogiai susijęs su pranašumo siekimu, todėl ankstyvieji atsiminimai gali atskleisti būdus, kuriais konkretus žmogus siekia pranašumo. Žinodami gyvenimo stilių galima prognozuoti tolesnį žmogaus elgesį. Bet aankstyvieji atsiminimai – tai tik užuominos apie galimą elgesį, jokiu būdu ne jo priežastis. Tai tik nurodo kryptį, prototipą, kaip žmogus įveikia kliūtį, reaguoja į stresines situacijas.

Žinoma, ne visi svarbūs gyvenimo momentai yra atsimenami, nuo to jie netampa mažiau svarbūs. Bet kadangi negalima jų tiesiogiai tirti, paprasčiau analizuoti prisimenamus epizodus. Kai kurie žmonės sako, kad nieko negali atsiminti iš savo ankstyvosios vaikystės. Pats šis pasakymas jau yra reikšmingas faktas, tokiems žmonėms vaikystė yra kažkuo nemaloni, skausminga, jie nenori ten grįžti. Tokiems žmonėms reikia laiko ir paskatinimo, kad jie pradėtų atsiminti vaikystės įvykius. Kiti žmonės sako, kad atsimena beveik viską. Objektyviai žiūrint, tai neįmanoma, ypač jei vaikas dar nepradėjo kalbėti. Tokie žmonės pasakoja ne savo atsiminimus, o kitų žmonių pasakojimus apie jų vaikystę. Bet Adleriui tai nebuvo labai svarbu: realūs ar šiek tiek išgalvoti prisiminimai vis tiek tapo asmenybės dalimi.

Adleris teigė, kad analizuojant ankstyvuosius prisiminimus itin svarbi yra pati pasakojimo pradžia, pats ankstyviausias prisiminimas. Nuo to jis ir pradėdavo savo psichoterapijos seansus, nes tai yra paprastas ir ekonomiškas asmenybės tyrimo būdas. Ankstyvųjų prisiminimų metodas yra populiarus ir šiandien, patobulintas prašant nupiešti tą situaciją, kurią žmogus atsimena.

A.Adlerio požiūris į sapnus

Psichologinio sapnų aikinimo pradininkas, be abejonės, bbuvo Zigmundas Froidas, kuris savo knyga „Sapnų aiškinimas“ pradėjo naują psichologijos mokslo erą. Pripažindamas šį jo nuopelną A.Adleris dažnai savo straipsniuose apie sapnus cituoja Hebelį (Hebbel) jau 1850 metais rašiusį: „Jei žmogus surinktų savo sapnus ir pamėgintų prie turimų sapnų prijungti visas ryšium su jais kylančias mintis, vaizdinius ir prisiminimus, ir jei jis tai apjungtų su praeities sapnais, viso to dėka jis galėtų žymiai geriau pažinti save nei kokio sielos mokslo pagalba“(E.D.Ferguson, 2000) . Dėstydamas savo požiūrį į sapnus A.Adleris aiškiai pasako, kuriems Z.Froido teiginiams jis pritaria: – sapnas yra ne somatinis, o psichinis fenomenas; – afektai ir emocinės pozicijos labiau atspindi sapno tikrą reikšmę, nei grynai figuratyvūs ar verbaliniai elementai; – svarbu skirti akivaizdų ir paslėptą sapno turinį. Pastarąjį galime atsekti per asociacijas, prisiminimus, emocines nuostatas; – sapnai nėra izoliuoti dvasiniai reiškiniai, jie turi daug bendro su svajonėmis, fantazijomis ir kitomis budravimo būsenomis; – asociacijų metodas padeda atskleisti latentinį sapno turinį. Kuo skiriasi adleriškasis sapnų supratimas nuo froidiškojo? Atsakymas trumpas – A.Adleris nepripažino, kad libido yra žmogaus psichinės dinamikos šaltinis. Būtent dėl šio požiūrių skirtumo 1911m. jų keliai išsiskyrė. A.Adleris rašo: „Siekimas gauti pasitenkinimą (noro patenkinimą), pagrindinis psichoanalizės teiginys, yra viena iš nesuskaičiuojamų pranašumo siekimo galimybių; mes negalime to

pripažinti, kaip centrinio motyvo visoms asmenybės išraiškoms“(G.Gudaitė, 2000) Jis neatmeta Froido idėjų, o mėgina jas praplėsti, papildyti. Toliau jis kalba apie sapnų aiškinimą: „Sapnų tyrinėjimuose man smarkiai padėjo du dalykai. Vieną man pasiūlė Froidas savo nepriimtinose pažiūrose (libido teorija – aut.past.). Aš pasimokiau iš jo klaidų. Antra, žymiai stipresnė pagalba išaugo iš tvirto, moksliškai patvirtinto ir daugelio nušviesto asmenybės vientisumo. Toks pat vientisumas turėtų būti būdingas ir sapnui. Aukščiausias dėsnis abiejose gyvenimo formose – tiek budravime, tiek miege – yra nneprarasti vertės jausmo“( G.Gudaitė, 2001 ). Žmonės sapnuoja tai, kas patvirtina jų įsivaizdavimą apie save. Visa, kas tam vaizdiniui kelia grėsmę yra nuvertinama. Tokia pasipriešinimo forma pasireiškia ir sapne, ir prisimenant sapną. A.Adlerio įsitikinimu sapne galioja finališkumo dėsnis. Asmenybės vientisumas pasireiškia tuo, kad pasąmoningas tikslas lieka tas pats kaip budrumo būsenoje. Sąmonė ir pasąmonė ne kovoja tarpusavyje, o vieningai ieško galimybių realybėje įgyvendinti asmeninę žmogaus fikciją per jo gyvenimo stilių. „Taip vadinama sąmonė ir pasąmonė neprieštarauja viena kitai, bet sudaro vvieną visumą, ir metodai, kurie naudojami sąmoningo gyvenimo aiškinimui, gali būti naudojami ir pasąmoningo gyvenimo, sapnų gyvenimo aiškinimui.“(E.D.Ferguson, 2000 ). Viena iš sapno savybių yra ta, kad sapnas klaidina sapnuojantįjį. A.Adleris rašo: “Sapno tikslas pasiekiamas greičiau panaudojant afektus ir nuotaikas nnegu remiantis protu ar sprendimais. (.) Jei mūsų gyvenimo stilius patenka į konfliktą su tikrove ir sveiku protu, pajaučiama būtinybė – kad apsaugotume gyvenimo stilių – sapno idėjų ir vaizdinių pagalba iššaukti jausmus ir afektus, kurių mes nesuprantame.“( G.Gudaitė, 2001) Nors sapnuojantysis nesupranta paslėptos sapno prasmės, jis gali išgyventi jausmus perkeltus iš realios gyvenimo situacijos, nekeisdamas gyvenimo stiliaus ir neprarasdamas vertės jausmo. A.Adleris teigė, kad sapne mes treniruojamės spręsti problemas taip, kaip diktuoja mūsų privati logika. Kuo ši logika artimesnė realybei ir sveikam protui, tuo mažiau bereikia sapnų, kaip nesuprastų afektų ir pranašumo išgyvenimo lauko. A.Adleris nepritarė sapnų interpretacijai remiantis griežtai apibrėžtomis simbolių reikšmėmis. Jis sakė, kad visi aiškinimai yra tikimybinio pobūdžio ir visada susiję su asmenine sapnuojančiojo patirtimi. Vistik vvėliau ir pats A.Adleris pateikė universalių simbolių reikšmes, tuo pats sau prieštaraudamas. Kritimas sapne dažnai atspindi baimę prarasti prestižą, skrydis – norą būti pranašesniu, sukaustymas (paralyžius) „įspėja“ apie subjektyvų problemos neišsprendžiamumą, nepilna apranga (nuogumas) sapne gali reikšti netobulumo ir kritikos baimę. Kadangi sapną A.Adleris mato nukreiptą ne tiek į praeitį, kiek į ateitį, jis vadina sapną tiltu iš šios dienos į sekančią. Sapne žmogus mėgina spręsti jam aktualią problemą, gyvenimo užduotį išlaikydamas vertės jausmo balansą. Labiausiai gyvenimo stilių atspindi pasikartojantys ssapnai ir ilgai prisimenami sapnai. Psichoterapijos metu sapnuojami sapnai gali perduoti specialius „pranešimus“ psichoterapeutui. Pats A.Adleris nepaliko išsamių ir apibendrintų darbo su sapnais išvadų ar nuorodų, kaip ir apskritai nesusistemino ir neišbaigė savo psichoterapinio darbo patirties. To vėliau ėmėsi jo pasekėjai. Individualiosios psichologijos psichoterapeutas med. Dr. Raineris Šmidtas (Rainer Schmidt, 1980) A.Adlerio pasisakymus apie sapnus apibendrino dešimtyje tezių:1. Sapnas yra gyvenimo stiliaus išraika. 2. Sapnas atspindi sapnuojančiojo gyvenimo stilių jam judant iš vienos dienosį kitą. 3. Paslėpta sapno mintis gali būti atskleista tik aiškinantis sapną kontekste su ankstyvaisiais vaikystės prisiminimais ir bendra individo elgsena. 4. Pirmiausia sapno funkcija – neleisti sumenkti sapnuojančiojo vertės jausmui. 5. Sapnas sutirština nedalomos sapnuojančiojo visumos elementus ir jo neišvengiamas sąsajas socialiniame kontekste. 6. Kiekvienas sapno elementas atspindi patį sapnuojantįjį. 7. Sapno simboliai atspindi kultūrinę terpę, kurioje gyvena sapno autorius, bet juos suprasti galima tik pagrindus sapnuojančiojo individualiu gyvenimo stliumi. 8. Sapno cenzūra, kaip gynyba nuo neleistino potraukio, nėra dominuojanti. Labiau nuo grėsmingo poveikio ginamas savo vertės jausmas. 9. Tai, ką Z.Froidas vadino pasipriešinimu, iš tikro yra savo vertės jausmui grėsmingos minties nuvertinimas. 10.Išstūmimas nevyksta. Sapnas paklūsta tendencingo suvokimo dėsniui. Sąmonėn neįleidžiama tai, kas neatitinka gyvenimo stiliaus turinio. Sapno prasmė pagal A.Adlerį gali būti išsiaiškinta tik ddialoge su sapno autoriumi. Tik jis, nors ir nesupranta, žino paslėptą sapno mintį. Pasitelkdamas ankstyvuosius prisiminimus, A.Adleris ypač vertino patį ankstyviausiąjį prisiminimą, kuriame „girdisi pagrindinis viso gyvenimo melodijos akordas“. Sapnai – tai tiltas, jungiantis asmens sąmonę ir pasąmonę, su asmenine ir visuomenės istorija. Jie liūdija, kaip vyksta psichikos pokyčiai ir kaip asmens vidaus pasaulis dalyvauja jo išorės gyvenime. Kiekvieno žmogaus vidinio gyvenimo dalis atsispindi sapnuose, todėl jie yra akivaizdūs žmogaus būties iracionalumo ir paslaptingumo liūdytojai. Mano nuomone, sapnų analizė vertinga norint geriau pažinti žmogaus gelmes. Ji begalo naudinga psichologijos, psichoterapijos ir kitiems specialistas, kurių darbas susijęs su socialine ir psichologine pagalba, asmenybės ugdymu ir ypač sveikatos problemų sprendimu.

Pabaigos žodis

Alfredas Adleris – individualiosios psichologijos pradininkas, žymus medikas ir psichologas, mums palikęs daug originalių idėjų, tokių kaip asmeninė logika ir bendrumo jausmas, menkavertiškumo jausmas, šeimos konsteliacija, gyvenimo tikslai ir taip toliau. Jo Individualioji psichologija remiasi trim pagrindiniais principais – ji teleologinė, socialinė ir holistinė. Mano nuomone, svarbiausia tai, kad Adlerio asmenybės teorija praktiška. Ji greitai duoda naują supratimą apie žmones,jų santykius. Individualiosios psichologijos idėjos pritaikomos ir šeimoje, ir darbe. Konsultavime IP metodai gali būti labai universaliai taikomi įvairiose srityse ir įvairioms problemoms spręsti.

Alfredo Adlerio teorija kalba apie kasdienius ggyvenimo uždavinius – darbą, šeimą, draugystę. IP terminai ir pagrindinės tiesos suprantamos kiekvienam žmogui, todėl aš ir pasirinkau ją analizuoti.

LITERATŪRA

1. Ferguson E.D. “ Adlerio teorijos įvadas”, V., 2000m.

2. Gudaitė G. “ Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose” , V., 2001m.

3. Pluzek Z. “ Pastoracinė psichologija” , V., 1996m.

4. Kepalaitė A., Butkienė G. “ Mokymasis ir asmenybės brendimas”, V., 1996m.

5. Žukauskienė R. “ Raidos psichologija”, V., 2001m.

6. http://www.gamezone.lt/news

7. http://www.moteris.lt/99vasaris/brolis

8. http://www.servises.tvk.lt/culture

9. http://www.google.lt/adleris

10. http://www.search.lt/adleris

11. http://www.lipd.free-hosting.lt/istorija

12. http://www.ausis.gf.vu.lt/mg

13. http://www.ipi.W3.lt