Alkoholizmas

Alkoholizmas – lėtinė liga, jai būdingos remisijos, t.y ligos

reiškinių susilpnėjimas arba išnykimas. Alkoholizmo remisija yra tam tikra

organizmo pusiausvyros būklė, kuri iš esmės skiriasi nuo būklės prieš

susergant. Žmogus laikomas praktiškai sveiku ( žinoma, jeigu

piknaudžiaudamas alkoholiu dar nepasidarė invalidas ), tačiau vienas

gurkšnis svaigalų gali sutrukdyti gydymu pasiektą organizmo pusiausvyrą ir

vėl užplieksti ligą. Remisijos trukmė priklauso ne vien nuo išorinių

aplinkybių, bet ir nuo organizmo galėjimo prisitaikyti prie naujos vidinės

pusiausvyros būklės. Kuo remisija dažnesnė ir ilgiau trunka, tuo daugiau

vilčių, kad ligonis visai atsikratys alkoholio. Todėl remisija, kaip

ypatingą organizmo būseną, reikia paremti gydymu.

Moterų alkoholizmas praeityje buvo retas – daugiausia pasitaikydavo

tose šalyse, kur išplitusi vynuogininkystė. Praėjusio šimtmečio pabaigoje

Normandijoje praktinę gydytojai propogavo dirbtinį kūdikių maitinimą,

remdamiesi tuo, kad tenykštės moterys daug gėrė. Anglijoje, kur moteris jau

nuo seno turi teisę pasirodyti bare viena be vyro, alkoholikių tik per per

pus mažiau kaip alkoholikų.

Po antrojo pasaulinio karo visose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse

užfiksuotas moterų alkoholizmo plitimas. Tyrinėjimų duomenimis, įvairiose

šalyse, ir srityse alkoholikų ir alkaholikių santykis yra 2,2 – 16,1.

Moterų iš vviso alkoholikų skaičiaus yra maždaug 10%. Šis procentas

turi tendenciją didėti. Miestuose būklė blogesnė negu kaimuose. Be to,

nereikia užmiršti, kad oficialioji statistika netiksliai atspindi tikrąją

būklę. Moterų alkoholizmui, apie jį bus kalbama toliau, būdinga tai, kad

dauguma sergančiųjų neužregistruota.

Moterų alkoholizmo plėtimas siejamas ssu didėjančiu moters ekonominiu

ir moraliniu nepriklausomumu. Tai laikoma vienu iš emoncipatijos rezultatų.

Šiuolaikinėje visuomenėje namai, šeima jau neapsaugo moters nuo gyvenimo

sunkumų. Nurodomos ir šitokios priežastys: seksualiniai psichologiniai

nukrypimai, žemas socialinės ir intelektualinės moters statusas kapitalizmo

šalyse, nuolatinis emocinis stresas, asmeninio gyvenimo sunkumai ( ypač

šeimininės psichinės traumos ), socialinių ryšių nestabilumas, psichiniai

nukrypimai – neurozės, infantilumas, afektinis labilumas, labai svarbios

psichinės traumos, t.y. rūpesčiai ir sunkumai. Į alkoholizmą moterį įstumia

vyro ar kūdikio netekimas, konfliktai šeimoje , jos suirimas. Kadangi

moterų piknaudžiavimas alkoholiu daugiausia darosi pastebimas aplinkiniams

po 35 metų amžiaus, tai ankstesni asmenybės pakitimai, matyt, ne tokie

svarbūs, kaip vyrams. Gerokai jaunesnio amžiaus pasiekia piktnaudžiavimo

alkoholiu stadiją psichopatiškai ( isteriškai ) ir debilūs individai.

Be psichinių traumų ir emocinio streso, labai svarbus veiksnys –

alkoholio prieinamumas. Alkoholikės dažniausiai darbuojasi visuomeninio

maitinitmosi įstaigose, rrestotanuose, kavinėse, bufetuose, alaus baruose ir

kt.

Trečias veiksnys yra girtuoklis vyras arba bičiulis.

Ketvirtas veiksnys yra ligos, pirmiausia ginekologiniai navikai,

uždegimai, negimdinis neštumas – visa tai, dėl ko moteris praranda galimybę

tapti motina, džiaugtis šeimos laime, ir kas sukelia dvasinę krizę.

Dauguma tyrinėtojų mano, kad moterų alkoholizmo eiga piktybinė.

Dažniausiai taip ir yra, bet užfiksuota ir gerybinės eigos atvejų.

Moterų alkoholizmo eiga, atrodo, ir turėtų būti gerybinė. Žinoma, kad

moterų organizmas įvairiems kenksmingiems veiksniams atsparesnis negu

vyrų. Tai rodo epidemijų ir badmečių istorija. Vienodomis dvasinės ir

fizinės įtampos sąlygomis moters gyvenimo trukmė šiuolaikinėje visuomenėje

gerokai ilgesnė negu vyro. Todėl pražūtingas alkoholio poveikis moterims

gali atrodyti parodoksalus. Bet atidžiau panagrinėjus problemą, pasirodo

visai kitip.

Moters pakantumas alkoholiui priklauso nuo jos amžiaus. Aktyviausiu

gyvenimo laikotarpiu jis yra didesnis negu vyro. Vėliau pakantumas palengva

pradeda mažėti. Tai prasideda tuo laikotarpiu, kai ( tai rodo dauguma

tyrinėjimų ) alkoholikės įpranta nuolat vartoti alkoholį. Moteris įklimpsta

į alkolizmą sunkiu jos gyvenimo momentu. Vėliau ligonė geria dėl

silpnėjančio pakantumo alkoholiui, iš to galima padaryti neteisingą išvadą,

kad moterų pakantumas alkoholiu mažėja labai staigiai. Moters

priklausomumas nuo alkoholio formuojasi palyginti lėtai, ir nenugalimas

potraukis pastebimas tik tada, kai prasideda abstinencijos reiškiniai.

Moterų girtavimo laikotarpiai paprastai prasideda menstruacijų metu arba

sutrikus jų ciklui, dažnai sutampa su klimaksu ir kitų involiucijos požymių

atsiradimu organizme.

Sunku pasakyti, kada moteris pradeda išgeriamo alkoholio saiką, nes

jos šiaip jau alkoholio pakelia nedaug. Moterys ilgiau negu vyrai girtavimo

metu sugeba kontroliuoti situociją. Čia, matyt, lemia ta aplinkybė, kad

visuomenė visada smerkė moterų girtavimą. Alkoholikės, bijodamos prarasti

situacijos kontrolę, geria dažniausiai pavieniui arba siaurame bendraminčių

būrelyje.

Moterų atminties užtemimo ir abstinencijos reiškiniai panašūs į vyrų.

Haliucinacijos bei delyras pasitaiko rečiau ir, kaip rodo tyrinėjimų

duomenys, greičiau pašalinami. Nuomonė, kad moterų alkoholizmo eiga yra

sunkesnė, matyt, paplito todėl, kad į gydytojų kontrolę pirmiausia pakliūva

alkoholikės su įsisenėjusia ligos forma. Greičiausai dėl šios priežasties

moterys alkoholikės ddažniau negu vyrai serga skrandžio ir kepenų ligomis.

Alkoholikės greitai darosi atgrasios aplinkiniams. Tokios moterys

paprastai pastebimos iš tolo. Alkoholikės kratosi pareigų : šeimai, ramia

sąžine palieka vaikus be priežiūros arba stengiasi įtaisyti juos į vaikų

namus. Visuomenė dažnai būna priversta teismo tvarka atimti iš jų motinos

teises. Alkoholikių bunka emocijos, jos elgiasi pernelyg laisvai,

vulgariai, porstringauja kaip pasigėrę vyriokai, netvarkingai rengiasi, bet

be saiko vartoja kosmetiką. Be to, jos visokiais būdais mėgina nuslėpti

savo negandą ir beveik niekada nesutinka gydytis.

Pristigusios pinigų, alkoholikės ieško pažinčių su žmonėmis (

paprastai su vyrais ), kurie jas ,,suprastų’’ , ,,užjaustų’’, drauge

išgyventų jų ,,dvasinį skausmą’’.

Labiausiai paplitusi ir lengviausia alkoholizmo stadija – epizodinis

piktnaudžiavimas alkoholiu. Šitaip ji vadinama tarptautinėje ligų

klasifikacijoje. Epizodinis piktnaudžiavimas alkoholiu yra tada, kai žmogus

pasigeria ne mažiau kaip 12 kartų per metus. Taigi tas, kas pasigeria

pakartotinai, jau yra potencialus alkoholikas. Epizodiškai

piktnaudžiaujantieji alkoholiu geria svaigiousius gėrimus ir tokiais

kiekiais, nuo kurių stipriai pasigeria. Protarpiais tarp išgertuvių jų

paprastai nekamuoja alkoholio potraukis. Smarkiai apsinaudiję alkoholiu,

vemia ir kurį laiką šlykštisi girtavimu.

Alkoholis silpnina sąmonės kontrolę, sukelia vangumą. Didelė

alkoholizmo tyrinėtojų grupė girtavimą laiko vienu iš būdų, padedančių

pašalinti įtampą, baimės, nepilnavertiškumo jausmą, t.y. emocinį stresą.

Žinoma, šitoks būdas yra primityvus ir pavojingas. Kai visuomenė nesmerkia

girtavimo, tuo naudojasi žmonės, kurie kitokiais būdais nesugeba susidoroti

su savo vidine įtampa.

Kad alkoholis ggali būti vartojamas kaip priemonė įtampai sumažinti,

rodo jo vaidmens katecholaminų apykaitoje tyrinėjimo duomenys. Alkoholio

poveikis laikinas. Vėliau vidinė įtampa atsinaujina, tačiau girtas žmogus į

tai neatsižvelgia ir nesuvokia, kad alkoholis yra didžiausias apgavikas.

Būdinga moterų alkoholizmo pasekmė yra negalėjimas išmaitinti vaikų

krūtimi. Specialistų tyrimų duomenimis šį trūkumą turi 30 – 40% moterų ,

sistemingai vartojančių alkoholį. Didelį poveikį alkoholiniai gėrimai daro

ir vaiko gimdymo funkcijai. Pirma, dėl alkoholio anksti pasenstama.

Gerianti 30 – ties metų moteris paprastai atrodo vyresnė, o iki 40 – ties

metų alkoholikė pavirsta senute.

Tokio charakterio bruožo, kaip melagingumas, formuojavimąsi daugiausia

sąlygoja socialiniai veiksniai. Smukimo suvokimas ir aplinkinių pasmerkimas

sukelia psichologiškai pateisinamą norą kuo nors tai kompensuoti. Ligonis,

bijodamas atsakomybės už savo poelgius išsigalvoja pateisinimą aplinkybių.

Stengiasi sukurti nuomonę, jog jis yra pilnavertis, negana to – dar ir

pranašesnis už kitus, įrodinėja, kad alkoholis jo anaiptol nežudo.

Alkoholiko porstringavimai, kuriais norima pateisinti piktnaudžiavimą

alkoholiu, apie jo neva teiteigiamą poveikį taip pat yra mėginimas išvengti

visuomenės pasmerkimo.

Melagingumas, kai visi kiti požymiai yra vienodi, būdingesnis tiems

liginiams, kurie, prieš tapdami alkoholio aukomis, visuomenėje turėjo gana

aukštą padėtį arba priklausė inteligentijai. Kai alkoholiko intelektas jau

gerokai sumenkęs, jis meluoja, ir tada, kai tiksliai žino, jog pašnekovas

turi objektyvių duomenų, paneigiančių jo žodžius.

Pirmas alkoholio sukeltas intelekto pakitimas yra savotiškas mąstymo

vangumas. Ligoniai stengiasi atsikratyti neįprastų užduočių, vengia

sunkumų, jeigu

ir demonstruoja šiokį tokį aktyvumą, tai vis tiek matyti,

kad nepasinaudoja visomis savo galimybėmis. Jei greitai pavargsta nuo

dvasinės veiklos, jų dėmesys nusilpęs, jam sutelkti reikia daug pastangų.

Mąstymas steriotipiškas. Prancuzų mokslinėje literatūroje šitoks pasyvumas,

bukagalviškumas ir inertiškumas apibūdinamas kaip intelektinė impotencija.

Daugiausia alkoholikų miršta nuo kepenų cirozės. Mat ilgai alkoholio

veikiamos kepenų ląstelės sunyksta, jungiamasis audinys išveši kepenys lyg

surandėja, pro jas iš vidurių sunkiai nuteka kraujas, pilvaplėvės ertmėje

ima kauptis skystis, galų gale ligoniai miršta arba dėl kepenų cirozės

komplikacijų ( kraujavimas iš išsiplėtusių stemplės venų ir kkt. ).

Alkoholis – fizinės sveikatos priešas, sukelia daugybę ligų: kasos

uždegimas, pavojingas apsinuodijimas ( alkoh. ), nusilpsta širdis ir kt.

kaip matome, svaigalus mėgstantis žmogus gali nukentėti labai įvairiai.

Todėl kai kurie specialistai alkoholizmą laiko sunkia ar net mirtina liga,

nes alkoholikas dažniausiai pats neturi valios susilaikyti negėręs.

Taip pat nesaikingas alkoholio vartojimas šiuo metu yra daugumos

nusikaltimų reali priežastis arba juos skatinanti sąlyga.Dauguma (75 – 90

%) nusikaltimų, sunkiausius iš jų padaro neblaivūs asmenys. Tūkstančiai

transporto ir pėsčiųjų nelaimių natsitinka dėl neblaivių vairuotojų arba

girtų pėsčiųjų. AAustralijos specialistų duomenimis, išgėrus gero alaus 2 –3

bokalus po 285 ml, alkoholio koncentracija kraujuje pasiekia rizikingą

lygį. Tada vairuotojo reakcija suletėja 20 – 25% ir gali įvykti avarija

kelyje arba darbo vietoje, Šis išgerto alaus kiekis prilygsta 115 ml. vyno,

40 – 50 mml. spirituoto vyno, 30 ml. stipraus alkoholinio gėrimo. 100 ml.

kraujo esant 0,05g etanolio, avarijos tikimybė vairuojant automobilį

padidėja du kartus. Pakilus šio nuodo koncentracijai iki 0,08 g 100 ml

kraujo, ši tikimybė padidėja iki 4 kartų, o esant 0,15 g tokiame pat kraujo

kiekyje, – net 25 kartus.

Alkoholikių gydymas – sunkus ir dažniausiai mažai veiksmingas. Jos

atkakliai to nenori. Dėl to nėra jokių abejonių. Sveikas gyvenimo būdas

nesuderinamas nei su girtavimu, nei su kitais žalingais įpročiais. Negalima

toleruoti saikingo alkoholinių gėrimų vartojimo, kuris dar kartais

klaidingai vadinamas kultūringu išgėrimu. Pradėjus nuo mažos taurelės,

galima lengvai išsiugdyti potraukį svaigintis nuolat.