altruizmas

REFERATAS

TEMA: ALTRUIZMAS

1. KERTINIS DOROVĖS AKMUO

Dorovės turiniui išreikšti sukurta daugybė sąvokų. Viena iš jų – altruizmas. Tai, galima sakyti, fundamentali gyvenimo kategorija, kuria būtina remtis kalbant apie dorovės “šaknis”, t.y tyrinėjant dorovės kilmės bei prigimties prielaidas. Kartu tai ir pagrindinis dorovės principas, parodantis šio reiškinio “viršūnes”, t.y žmogaus elgesio ryškiausias formas. Vadinasi, altruizmas daugeliu atvejų reprezentuoja pačią dorovę, kitaip tariant, sudaro jos esmę, branduolį, šerdį. Neatsitiktinai, Tarptautinių humanitarinių klausimų nepriklausoma komisija, 1989 metais parengusi pranešimą apie žmonių solidaruo etiką, greta didžiųjų dorovinių vvertybių, kurios ištvėrė laiko išbandymus ir padeda spręsti itin opius bei sudėtingus dabarties klausimus, mini ir altruizmą. Ir tai suprantama, nes dorovė be altruizmo kaip principo, kylančio iš žmonių savitarpio priklausomybės jausmo ir asmenybės orumo bei vertės pripažinimo, tai tarsi saulė be šviesos ir šilumos, upė vandens Aristotelis oras be deguonies.

Kalbėti apie altruizmą, jį propaguoti ir juo grįsti savo gyvenimą šiandien be galo aktualu ir prasminga. Įvairios krizės, tradicinės gyvenimo sanklodos suirimas, agresyvuo augimas, blogio plitimas rafinuočiausiomis formomis, abejingumas artimo llikimui, nesaikingo vartojimo godulys, gyvenimo tik šia diena nuotaikos ir ateities “užmiršimas’, egoistinių aistrų siautėjimas – visa tai rodo gilų dorovinį žmogaus sutrikimą, altruistinio prado silpnėjimą šiuolaikiniame gyvenime. Ir taip yra ne vien pas mus, bet ir kitose šalyse. Kaip rrašo mūsų tautietis, detroito universiteto (JAV) prof. Justinas Pikūnas, Amerikoje “civilizuotumas tebemažėja; altruistiniai veiksmai yra laikomi herojiškais arba kvailais”. Tokios tendencijos negali nekelti nerimo, kodėl daugelio širdys ne į gėrį linksta? Gyventi dėl kitų – taip altruizmo esmę nusakė 19a.vid.pranc. filosofas Ogiustas Kontas, kuris beje yra ir altruizmo termino kūrėjas; iš lotynų k. žodžio alter – kitas (pagal analogiją su ego – aš, egoizmas). Taigi altruizmas, kaip dorovės principas, skatinantis individą atsižvelgti į kitą, paisyti jo interesų, rūpintis juo, atsirado kaip prieštara egoizmui, kuris pirmenybę teikia asmeniniams ir grupiniams interesams, ir paprastai siejamas su savanaudiškumu. Kartu būtina pažymėti, kad toks šių sąvokų apibrėžimas yra dar labai bendras, abstraktus, ir naivu būtų manyti, kad harmoninga asmenybė dega vien meile kitam ir yyra visiškai abejinga sau. Altruizmo – kaip gėrio ir egoizmo – kaip blogio supriešinimas joiu būdu nėra išsami nei šių kategorijų turinio, nei jų savitarpio santykio charakteristika.

Altruistinė nuostata, raginanti atsižvelgti į kitą ir nesavanaudiškai daryti gera, žinoma nuo senovės. Tokias idėjas vienokia Aristotelis kitokia forma jau skelbė budizmas. Senovės Indijoje, stoicizmas Romos imperijoje, krikščionybė, taip pat daugelis vėlesnių laikų filosofų. Visos tos idėjos gyvuoja ir 20a. antai vok.filosofas, fenomenologinės etikos kūrėjas Nikolajus Hartmanas altruizmo sąvoką laikė tapačia visuotinės artimo meilės ssąvokai. Pastaroji sąvoka, kaip žinoma, sudaro krikščionybės moralinės doktrinos svarbiausią įsakymą: “mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami”. Matyt, ši bei kitos panašios krikščioniškos maksimos davė pagrindą altruizmą traktuoti kaip nesavanaudišką pasišventimą, labdarą. Tokia vertybinė nuostata būdinga ir lietuvių kultūrai, brendusiai katalikiškoje dirvoje. Šios kultūros dvasią, altruistinę jos orientaciją ryškiai įkūnijo savo kūryboje ne vienas rašytojas, o ypač Juozas Tumas – Vaižgantas, kurio apysakoje “Dėdės ir dėdienės” sukurtas Mykoliuko paveikslas yra, galima sakyti, nepakartojama altruizmo poetizacija. Minėtu paveikslu rašytojas iškelia gebėjimo atsižvelgti į kitų žmonių gyvenimą bei likimą nepaprastą vertę. Beje, ir pats rašytojas buvo tikras altruistas, visą gyvenimą pasiaukojimai darbavęsis Tėvynės labui, puoselėjęs tautos kultūrą bei mentalitetą, daugeliui asmeniškai materialiai padėjęs. Mažiausiai sau, daugiausiai kitiems – taip J.Tumo-Vaižganto gyvenimo credo nusakė poetas Jonas Aistis tuoj po rašytojo mirties.

Išilūs mūsų kultūros veikėjai – Simonas Daukantas (“vargo pelė”), Kazimieras Būga (dėl kalbos “save pamiršęs”), Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (našlaičių globėja, tamsybės šalintoja, doros ir blaivybės skleidėja) ir daugelis kitų – irgi gyveno ne sau. Visa jų veikla paženklinta didžios meilės kitiems, pasiaukojimo kilniems tikslams motyvų, p patys sau jie nereikalavo jokios ypatingos naudos Aristotelis atpildo. Šios savybės iškėlė minėtus asmenis į pačią aukščiausią dvasingumo pakopą, įamžino jų vardus tėvynainių aatmintyje, pavertė nesavanadišką jų gyvenseną negęstančiu spinduliu tautos kelyje.

Konkrečių asmenų pasiaukojimo dėka altruizmas tapo ryškiu lietuvių tautinio charakterio bruožu, laidavusiu tautos, jos kultūros išlikimą sudėtingais istorijos vingiais, padėjusiu išsaugoti gimtąjį žodį bei tautinę tapatybę okupuotoje tėvynėje ir išeivijoje, pelnusiu mums kitų tautų pripažinimą bei pagarbą.

<.>

2. ALTRUIZMO BEIEŠKANT

Altruizmas ir egoizmas, jų priešprieša – ne tik aštri praktinio gyvenimo problema, bet ir nesibaigiančių mokslinių bei filosofinių svarstymų objektas. Šios sąvokos neretai vartojamos netgi kalbant apie gyvūnijos pasaulio evoliuciją. Ne vienas mokslininkas, remdamasis stebėjimais bei faktais, jau 19a. buvo linkęs manyti, kad altruizmas paplitęs tarp žinduolių ir paukščių, kurie gyvena būriais, bandomis, pulkais. Siekimas padėti kitam, apginti palikuonis, šeimą Aristotelis bendriją nepaisant to, kad pats gynėjas neretai žūsta, pasak šių tyrinėtojų, esanti ryški moralinė emocija, kuri, kaip ir daugelis kitų emocijų, būdinga gyvuliams ir žmonėms. 20a. genetikos plėtotės dėka panašios nuomonės tik sustiprėjo. Šiai problemai ypač daug dėmesio skiria evoliucinė etika, kuri linkusi aptikyžti biologines moralės šaknis, pagrįsti vadinamąją “genų moralę”.

Evoliucinės etikos kūrėjas anglų filosofas Herberta Spenseris teigė, kad tiek žmonių visuomenėje, tiek gyvūnų pasaulyje veikia tas pats natūralus dėsnis, ta pati “gamtos disciplina” (atranka). Dorovė esanti organinės evoliucijos produktas, kovos už būvį rezultatas, prisitaikymo prie gyvenimo sąlygų padarinys. Etinio elgesio prielaidos bbūdingos visai gyvybei, nes kiekviena gyva būtybė skirianti tai, kas jai naudinga ir gera, nuo to, kas žalinga ir bloga. Žinoma, žmogus prisitaiko aplinkos tobuliau negu žinduoliai, nes jis gilaiu suvokia bei pagrindžiagėrio ir blogio kategorijas, bet, H.Spenserio manymu, tai tik kiekybiniai skirtumai.

Altruizmo radimąsi H.Spenseris aiškina hedonizmo ir utilitarizmo doktrinų dvasia: palankus nesavanaudiškų individo poelgių vertinimas bendruomenėje teikė individui, kaip bendruomenės nariui, malonumo, ir šis motyvas ėmė darytis pakankamu atpildu, individas nereikalavo kitokios naudos už savo gerumą. Šitokiu būdu įvykusi nuostabi metamorfozė: egoizmas, transformavosi į altruizmą. Dorovinis jausmas (altruizmas), atsiradęs biologinių ir psichologinių procesų pagrindu, toliau rutuliojosi, tobulėjo ir įsitvirtino žmogaus prigimtyje. Mat, anot Spenserio, visuomenėje vyko tam tikra socialinė žmonių atranka pagal elgesį: su egoistinėmis užmačiomis buvo kovojama, pirmenybė teikiama altruistiniams poelgiams, ir šis procesas negalėjo neatsiliepti žmogaus prigimčiai. Beje, altruizmas, kai jo per daug, neišeina į gera visuomenei, nes altruistai aukodamiesi nukenčia, dažnai serga, vengia santuokos ir neturi palikuonių, dėl to jų skaičius visuomenėje mažėja, ir ima dominuoti egoistai.

Nebe H.Spenserio įtakos natūralistiniu pagrindu dorovę, taip pat altruizmą, aiškino ir rusų mokslininkas bei filosofas Piotras Kropotkinas (1842-1921). Jis išplėtojo zoologo F.Keslerio idėją apie tarpusavio pagalbą kaip natūralių dėsnį, lemiantį progresyvų rūšies vystymąsi ir savo reikšme pranokstantį kovą už būvį.

Gyvūnų pasaulyje naudingesnis esąs bendradarbiavimas, o ne visų kova su visais. Šia tema P.Kropotkinas parašė veikalą “Tarpusavio pagalba kaip evoliucijos veiksnys” (1902).

p.Kropotkinas gamtą vadino pirmąja etikos mokytoja, žmogaus dorovinio prado šaltiniu. Gamtoje, pasak šio mąstytojo, paplitusi ne vien kova už būvį, bet ir tarpusavio pagalba, kuri yra vyraujantis evoliucijos veiksnys, teikiąs daug pranašumų prisitaikant prie nuolat kintančių gyvenimo sąlygų. Tarpusavio pagalba atsiradusi natūraliai, kaip bendruomeniškumo instinktas visuomeniškų gyvūnų ir žmogaus gyvenime. Būtent iš tarpusavio pagalbos, kaip gamtos evoliucijos dėsnio, P.Kropotkinas iir kildino dorovės užuomazgas, tarp jų pasiaukojimo, kilnumo, kitaip sakant, altruizmo, jausmą.

Apibrėždamas šį jausmą bei jo nulemtus poelgius, autorius juos skirsto į dvi kategorijas: vieni poelgiai yra besąlygiškai būtini, jei mes norime gyventi visuomenėje. ir jų niekada nereikėtų vadinti altruistiniais; jie yra abipusiški, ir taip elgiasi asmenybė dėl savo intereso, kaip ir bet kokiu savisaugos užtikrinimo atveju. Tačiau greta tokių poelgių yra ir kitų, ne kiek neturinčių abipusiškumo požymių. ]

Požiūris, kildinantis altruizmą iš biologinio proceso, yra, be abejo, diskutuotinas, bet PP.Kropotkinas teisus altruizmą laikydamas dorovės esme ir tuo pagrindu dorovę atribodamas nuo kito socialinio reiškinio, tvarkančio žmonių savitarpio santykius, – teisės. Mat dorovę visda reikalauja kur kas daugiau negu juridiniai įstatymai, kurie yra privalomi ir dėl to dažnai apibrėžiami kaip ddorovės minimumas. O doroviniai žmogaus siekiai negali būti griežtai apriboti bei kaip nors užbaigti. Etinis žmogaus reikalavimas yra “nepasotinamas”. Poreikio būti žmogumi, būti dorovine būtybe įgyvendinimas yra begalinis procesas. Šis poreikis negali būti patenkintas kartą ir visiems laikams. Dorovė gyva nuolatine žmogaus saviraida, savikūra, tobulėjimu, nuolatiniu ieškojimu kuo geriau išreikšti save, įvykdyti savo žmogiškąją paskirtį. Altruizmas, kaip dorovės principas, yra vienas iš būdų siekti šio tikslo.

3. ALTRUIZMO POREIKIS: SOCIOBIOLOGŲ HIPOTEZĖ

Evoliucinės etikos idėjos neprardo populiarumo per visą 20a. naujų paskatų joms plėtoti suteikė genetikų ir sociobiologų tyrimai.

Sociobiologijos plėtotę paskatino gyvūnų elgesio tyrimai. Etologų Konrado Lorenco (1903-1989), Nikolo Tinbergeno, Karlo Frišo darbuose buvo atskleista, kad gyvūnų elgesys nėra vien jų kūno struktūros sąlygotas, o yra stipriai veikiamas išorinio veiksnio – grupės. Populiacijos iir socialinio elgesio evoliucijos elementarus vienetas yra šeima, t.y. grupė organizmų, susijusių siminystės, reprodukcijos ir kooperacijos ryšiais. Natūralios atrankos procese paprastai išlieka tokie požymiai, kurie palankūs grupei, bet gali kenkti atskiro jos nario interesams. Šiam fenomenui pažymėti buvo pavartota altruistinio elgesio sąvoka. Šiame kontekste altruistinis elgesys yra evoliucijos produktas bei veiksnys, padedantis populiacijai geriau prisitaikyti ir išlikti. Pavyzdžiui, visuomeniškiems vabzdžiams (termitams, skruzdėms, bitėms, širšėms) būdingas reprodukcinis darbo pasidalijimas. Tik reprodukcinės patelės atkuria populiaciją, o dirbantieji individai aprūpina jas, padeda auginti nnaują kartą, bet patys tiesiogiai dauginimesi nedalyvauja. Toks atsisakymas esąs savo reprodukcinių interesų aukojimas kitų (besidauginančiųjų) bendrijos narių naudai. Jei, pvz., bitė atsiskirtų ir kurtų atskirą šeimą, jos indėlis atkuriant kitą kartą būtų menkesnis. Tačiau ji genetiškai užprogramuota elgtis taip, kad būtų naudingiau populiacijai.

Šitaip atsirado altruistinio elgesio genetinio sąlygotumo sąvoka. Žinoma, jos kūrėjai tik spėja, kad vabzdžių arkitų gyvūnų elgesys paremtas altruistinio pobūdžio stimulais. Todėl neatsitiktinai kai kurie mokslininkai (R.D.Aleksanderis, K.L.Triversas) nevaisingų (dirbančiųjų) organizmų elgesio vabzdžių kolonijose nelinkę interpretuoti altruizmo prasme, manydami, kad toks jų elgesys gali būti ne “savanoriškas”, o priverstinis, nulemtas hierarchinių grupės santykių, funkcionuojančių pagal modelį “vergvaldžiai – vergai’. Kita vertus, suprasdami, kad altruizmo sąvokos vartojimas gyvūnų elgesiui abejonių dėl ekstrapoliacijos pagrįstumo, vieni autoriai bando tikslinti šią sąvoką įvesdami terminus “tariamasis altruizmas” arba “bioaltruizmas” kiti siūlo skirti “altruizmą-1” kaip biologinį reiškinį nuo “altruizmo-2” kaip sąmoningo siekimo nesavanaudiškai padėti kitam. Šiomis terminologinėmis skirtybėmis norima išvengti žmogaus ir gyvūnų elgesio sutapatinimo (redukcionizmo) ir pabrėžti tą aplinkybę, kaip gyvūnų pasaulio atžvilgiu altruizmo sąvoka vartojama netiesiogine, metaforine prasme, turint galvoje tam tikrą objektyvią sąveiką, kai vieni padeda kitiems, šitokiu būdu didindami reprodukcijos galimybes.]

Neprotinga būtų sociobiologinę altruizmo koncepciją ignoruoti ir neieškoti joje racionalių momentų. Sociobiologai naujai pažvelgė į gyvūnų elgesį, į struktūrinius ssantykius jų pasaulyje, į biosocialinę adaptaciją bei kitas problemas, ir tai padėjo įveikti moksle įsigalėjusias supaprastintas schemas. Šie tyrimai taip pat įgalino giliau pažvelgti į kai kuriuos žmogaus prigimties aspektus, moralės kilmės ypatumus. Pastarieji klausimai, sudaro vadinamosios neklasikinės, arba antropologinės, sociobiologijos svarbiausią turinį. Joje išryškėjo du skirtingi požiūriai. Pagal vieną iš jų žmonės esą ne geresni už kitus gyvūnus, jie agresyvūs, nekenčia svetimų, o pats socialinis elgesys esąs didele dalimi iracionalus ir paremtas prisitaikymu. Žmogus daug ką paveldėjęs iš pirmykščio medžiotojo, kuris buvo labai agresyvus. Taigi šiandienos pasaulyje, esant galingai ginkluotei, žmogus gali pridaryti daug blogio, netgi sunaikinti pačią gyvybę Žemėje. Štai kodėl žmogus, sociobiologų nuomone, turi pažinti savo prigimtšžį ir išmokti ją valydti. Pagal kitą požiūrį – iškeliama savitarpio pagalba, aukojimasis, lojalumas, grožio jausmas, gebėjimas mylėti ir laikomos šios savybės būdingos ne vien žmogui. Pateikti požiūriai leidžia daryti išvadą, kad žmogus kovoja už būvį dviem būdais: agresyvumu (naudodamas jėgą) Aristotelis altruizmu (savo interesus aukodamas kito žmogaus Aristotelis žmonių grupės labui). Agresyvumas ir altruizmas plėtojasi per natūralią atranką ir laikomi biologiškai paveldimomis elgesio formomis, be to, evoliucijoje altruizmas nurungia egoizmą. Taip sociobiologai išplečia altruizmo sąvoką iki pat biologinio lygmens ir, remdamiesi teze, jog kultūroje negali būti jokių apraiškų, priešingų biologinei žžmonių prigimčiai, siekia atskleisti biologines altruizmo, kaip žmogiškosios dorovės reiškinio, prielaidas. Savaime suprantama, ne visi mokslininkai sutinka, kad altruizmo sąvokai būtų teikiamas biologinis turinys, bet dėl to evoliucinės etikos šalininkų gretos neretėja: jie ieško vis naujų argumentų savo pozicijai pagrįsti.

Žinomas Kanados mokslininkas ir filosofas Maiklas Rjusas teigia, kad “evoliucijos dėka žmonės iš prigimties yra altruistai”. Savo teiginį jis grindžia argumentais, artimais vokiečių filosofinei antropologijai: žmonės būdami daugeliu atžvilgių gyvūnai, kurie nepasižymi nei didele judėjimo sparta, nei fizine jėga, ko nors pasiekia tik veikdami drauge, bendradarbiaudami, vienas kitam padėdami. Bendradarbiavimas ir tarpusavio pagalba yra kur kas naudingesni negu kova. Tuo ramdamasis autorius daro išvadą, jog žmonėms reikia altruizmo. Žinoma, šis poreikis ne iš karto buvo suvoktas, bet žmogaus protėviai, objektyviai vis efektyviau veikdami altruistiškai, vis dažniau taip veikė ir tobulino šiuos polinkius. Taigi, anot Rjuso, “tikrasis altruizmas visiškai gali būti evoliucijos atsakas į žmogiškųjų būtybių “altruizmo poreikį”. Autorius mano, kad žmonės turi įgimtų dispozicijų, gebėjimų bei polinkių galvoti ir veikti taip, kad mūsų mintys ir poelgiai būtų mums biologiškai naudingi. Kokiu mastu veikimas drauge ir buvimas “altruistais”itinka mūsų evoliucinius interesus, tokiu mastu biologiniai faktoriai verčia mus tikėti nesavanaudiškos moralės buvimu. Tai yra: biologiniai faktoriai padarė mus altruistais. M.Rjusas neneigia aplinkos,

kultūros faktorių vaidmens, bet jo tikslas – įrodyti, kad žmogaus moralinis jausmas yra biologinės evoliucijos nulemtas. Sakydamas, kad mūsų įgimtos dispozicijos minties ir veiksmo srityje pasireiškia moralės normų pavidalu, jis teigia, jog ontologiniu požiūriu tos normos yra tokia pat mūsų biologijos dalis kaip rankos, akys, dantys ir visa kita. Tik tų normų funkcionavinmas jau priklauso nuo aplinkos faktorių.

Visgi su evoliucine etika daug kas nesutinka. Mokslininkas Franciskas Ajala mano, kad moralė nepriklauso nuo biologijos. Nors žmogaus intelektualiniai-pažintiniai sugebėjimai ir galėjo susiklostyti uužuomazgų pavidalu natūralios atrankos valdomoje evoliucijoje, bet doroviniai polinkiai, įsitikinimai bei poelgiai yra tik epifenomenai, iškylantys virš biologinio lygmens. Moealės normos yra kultūrinės, o ne biologinės kilmės. F.Ajala sutinka su tuo, kad biologinė žmogaus prigimtis determinuoja jo gebėjimą būti dorovės subjektu. Žmonės elgiasi moraliai dėol to, kad jų biologinei prigimčiai būdingos trys būtinos bei pakankamps tokio elgesio sąlygos: 1) gebėjimas numatyti savo veiksmų padarinius, 2) gebėjimas daryti vertinamuosius sprendimus, 3)gebėjimas rinktis iš alternatyvių veikimo būdų. Tačiau šie gebėjimai dar nesako, kkokios turi būti moralinės vertybės, kaip gebėjimas kalbėti nenulemia kalbos, kurią žmogus išmoksta auklėjamas. Žmogus pasižymi tik genetiškai determinuotu polinkiu suvokti moralės normas, bet tų normų turinys (vadinasi, ir altruizmas) yra nulemtas socialinių bei kultūrinių veiksnių. Tiesa, moralės normų turinys iirgi negali būti bet koks – jis negali iš esmės kirstis (!) su žmogaus biologine prigimtimi. Konflikto atveju, kai normos prieštarauja biologinio išlikimo tikslams, tai arba atsisakoma tų normų, arba išmiršta grupė, kuri jomis vadovavosi. Tačiau biologijos nubrėžta erdvė yra gana plati ir suponuoja įvairiausius elgesio variantus. Kita vertus, gyvulių elgesys, kontroliuojamas natūralios atrankos, ir žmonių elgesys, kontroliuojamas moralės normų, gali būti panašus tik elgesio padarinių atžvilgiu, o šių elgesio formų stimuliuojantys veiksniai yra visiškai skirtingi. Todėl , F.Ajalos įsitikinimu, būtų netikslu brėžti paralelę tarp biologinę evoliuciją valdomų natūralios atrankos dėsnių ir žmonių socialinį-kultūrinį elgesį reguliuojamų moralės normų.

F.Ajalos argumentai atrodo įtikinami, todėl tokio ar.labai panašaus požiūrio šiandien laikosi dauguma mokslininkų ir filosofų. M.Rjusas neneigia F.Ajalos argumentų, tačiau nesutinka žmogaus moralinį jjausmą traktuoti kaip visiškai kitokį nei žmogaus biologija, t.y. kaip virš biologijos iškylantį epifenomeną. Mortalė, pasak M.Rjuso, neprieštarauja žmogaus biologiniams interesams, priešingai, jį daro netgi tobulesnį ir biologiniu atžvilgiu, nes žmogus gauna naudos ir iš socialinės sąveikos, o ne vien egoistiškai kovodamas už savo interesus.

Sunku sutikti su sociolbiologų teiginiu, kad giliausias žmonių veiklos stimulas yra savo genų išsaugojimas ir kad rūpinimasis savo vaikais bei jų gebėjimas yra tik savo genų gynimas. Juk mes mylim savo vaikus todėl, kad jie mmūsų vaikai, o ne todėl, kad panaši mūsų ir jų ląstelių cheminė sudėtis; neretai aukojamasi ginant įsūnytą vaiką. Galima sakyti, kad žmonės pasiaukojamai elgiasi ir kitų, netgi svetimų, o ne vien artimiausių Aristotelis tolimesnių giminaičių atžvilgiu. Žmogus peržengia save vardan kito, vardan didesnio Aristotelis brangesnio dalyko negu jo paties interesai ar norai. Tai yra vadinamasis transcendavimas – specifinis žmogaus būties bruožas, kai individas išeina už savo “atomistinio” egzistavimo ribų, kelia naujus tikslus, kuria ir ugdo save. Surasti visoms šitoms žmogiškosios realybės apraiškoms genetinius atitikmenis – fantastiškas uždavinys. Vadinasi, sunku ar tiesiog neįmanoma susieti įvairias nesavanaudiško elgesio formas su tam tikrais genais ar jų grupėmis. Daugybė etnografijos, istorijos, kultūrologijos, pedagogikos ir kitų humanitarinių bei socialinių mokslų duomenų patvirtinta žmogaus elgesio priklausomumą nuo kultūros, o ne nuo genų. Iš kur žmogus idėjų ir vertybių reliatyvizmo laikais semiasi dorumo? Gamta kontroliuoja mus visoje planetoje ir visada genetiįkai taip paskirsto, kad dauguma žmonių būtų geri. Jei būtų kitaip, planetoje jau nebebūtų žmonių.

Panašiai, tik gal kiek atsargiau, apie žmogui būdingą altruizmo polinkį kala ir pedagogai. J.Oikūnas analizuodamas asmenybės tapsmo klausimus pažymi, kad altruistiniai polinkiai vaikui nėra svetimi, bet neskatinami jie dažnai sužlunga. Pabrėžiama lemiama ugdymo reikšmė asmenybės tapsmui, bet kartu neatmetama ir žmogaus biologinės pprigimties tam tikros įtakos dorovinėms savybėms tarpti.

4. ALTRUIZMO PARADOKSAS

Altruizmas neretai tapatinamas su aukojimusi dėl kito. Suprantama, tam tikrais, išimtinais atvejais, ypač ekstremaliomis situacijomis, žmogui iškyla dilema – saugoti save ar aukotis dėl kito žmogaus, dėl šeimos, dėl tautos ar Tėvynės. Tačiau tai nėra visuotinė bei nuolatinė gyvenimo būklė. Normaliomis sąlygomis dorovė nereikalauja, kad individas visiškai išsižadėtų savo interesų. Tačiau altruizmas nereikalauja, kad individas save paneigtų. Priešingai, jis liepia gyventi, būtent gyventi, kad individas galėtų daryti gera, nesavanaudiškai padėdamas kitam. Neatsitiktinai sakoma, kad nelaiminga ta tauta, kuriai reikia didvyrių.

Altruizmo suplakimas su visišku savęs išsižadėjimu yra kraštutinė šios sąvokos interpretacija, sąmoningai ar nesąmoningai ją susiaurinanti, suabstraktinanti ir tam tikra prasme diskredituojanti. Alternatyva gyventi sau ar kitiems – tariama. Ji nepriimtina kaip kūno ir sielos, dvasingumo ir verslumo kategoriška priešprieša. Reikia kompromiso – išsaugoti save ir išsaugoti kitą. Ši mintis jau užfiksuota dorovės “aukso taisyklėje” (kaip tu nori, kad su tavim elgtųsi, taip ir tu su jais elkis). Rūpintis kitais kaip savimi, o savimi – kaip kitais – toks yra žmonių normalių santykių dėsnis.

Kai individas kelia save aukščiau kitų ir pastaruosius laiko tik priemone savo tikslams siekti, tai yra egoizmas, ir tai yra blogis. Kai individas kitus kelia aukščiau savęs, pats save skriausdamas aarba neigdamas, tai irgi, nėra gerai. Žinoma, tam tikrais atvejais toks santykis būtinas, ir jei individas laisva valia, kito neverčiamas, o tik klausydamas sąžinės balso, taip elgiasi, mes galime kalbėti apie aukščiausią žmoniškumo apraišką. Kilnu kitam žmogui, ypač negalinčiam ar nuskriaustam, patekusiam į nelaimę ar pavojų, visais galimais būdais padėti. Kilnu paremti kitus ar kitą materialiai, jei pats pakankamai turi. Dar kilniau duoti kitam, nors ir pačiam trūktų. Tai iš ties didis dalykas, kuris išgelbsti daugelį nuo bado, bankroto, savižudybės ar degradacijos ir padeda atkurti žmonių santykių harmoniją, palaikyti socialinę taiką.

Tačiau altruizmas negali būti neapgalvotas, nepasvertas, beribis. Priešingu atveju imantieji pradeda parazituoti labdaros pagrindu, piktnaudžiauti ja, patys nesistengia nieko daryti, o duodantieji arba išpuiksta, ima žiūrėti į kitus iš aukšto, arba kraudamiesi sau visų kitų sunkumus bei rūperčius, praranda savo asmeninį gyvenimą, išsižada savęs ir gyvena vien svetimųjų likimais. Nelygybe grindžiami priklausomybės santykiai nėra idealas, nes kie neleidžia asmenybei išplėtoti visų savo galių, trukdo patirti gyvenimo pilnatvę, slopina natūralius žmogaus poreikius bei sveikus polėkus. Tikrasis altruizmas negali naikinti savitarpio pagarbos, vienų išaukštinti, kitų – pažeminti. Dorovės dalykuose, ypač teikiant nesavanaudišką pagalbą, reikia atsižvelgti į daugelį aplinkybių, elgtis taktiškai, subtiliai. Šios dorovinės tiesos yra visados aktualios teik asmeniniuose žmonių santykiuose,

tiek visuomeniniame gyvenime, ypač kai iškyla reikalas remti kultūrinę veiklą, palaikyti naudingas visuomeninių organizacijų inciatyvas (pvz: šelpti skurstančias šeimas, ugdyti blaivybę, globoti benamius gyvūnus ir pan.)

Šeimoje neretai gimdytojai, pasiaukojamai rūpindamiesi savo vienintelės atžalos gerove, užaugina nesavarinkišką, bėjėgį, nedėkingą, egoistišką padarą. Kodėl jis toks? –stebisi tėvai altruistai. – juk mes viską dėl jo padarėme! Tai auklėjimo spraga: daryti viską už vaiką ir nemokyti jo paties atlikti savo priedermes, minimaliai rūpintis kitais, ką nors globoti ir yra altruizmo paradoksas, nes tokiu aatveju vienų pasiaukojimas virsta kitų egoizmu.

Nesavanaudiškas nusiteikimas, rūpinimasis kitais, aukojimasis – kilnios ir ugdytinos savybės, bet jų raiška konkrečiose gyvenimo srityse turi savo ribas, kurias peržengus altruistiniai veiksmai iš gėrio tampa blogiu. Žmonijos istorijoje trūksta tokių tragedijų ir dramų. Žmonių pasirengimu aukotis vardan tėvynės, visuomenės, šviesios ateities neretai pasinaodoja įvairaus plauko demagogai, kad įtvirtintų savo neribotą valdžią, įvestų totalitarinius režimus, sukeltų pražūtingus, milijonų aukų reikalaujančius karus.

Altruizmas, suprastas kaip aukojimasis, savęs išsižadėjimas bei paneigimas, kyla iš rūšies, populiacijos, giminės, bendrijos išsaugojimo pporeikio. Štai todėl sociobiologai altruizmą kildina iš rūšies evoliucijos ir laiko jį grupinės atrankos rezultatu: išliko tos grupės, kurių nariai aukojosi grupės labui. Kai kurių mokslininkų manymu, kaip tik dėl altruistinių savybių stokos antropogenezės epochoje išnyko senoviniai žmonės – neandartaliečiai. DDabartiniame pasaulyje, susiskaidžiusiame į skirtingas valstybes, etnines grupes bei kultūras, vienos ar kitos bendrijos interesų, teisių, politinės nepriklausomybės, kultūrinio savitumo ir pan. gynimas, kuris neretai reikalauja nuolatinės kovos bei aukų, kol kas neprarado savo reikšmės. Tačiau kartu ryškėja valstybių pastangos gerbti vienos kitų suverenitetą., plėtoti draugiškus santykius, burtis į tarptautines organizacijas bendroms problemoms spręsti. Šiandien labai svarbu, kad atskiras žmogus suvoktų save ir kaip žmonijos atstovą, pasaulio pilietį ir savo veiklą gintų visos žmonijos interesus, ypač gamtos apsaugos srityje.

Altruizmas ir egoizmas tarpusavyje susiję kaip broliai dvyniai. Egoizmas kyla iš individo savisaugos instinkto. Žmonių gyvenimas, deja, nėra saugus, ir tai verčia juos pačius kurti saugomo sąlygas. Apskritai dorovė nesmerkia žmogaus rūpinimosi savimi, siekimo užsidirbti, ir pasiturimai gyventi. Visa tai, kaip pasakytų ddidysis moralistas I.Kantas, yra legalūs dalykai. Problema ta, kad šių tikslų siekimo priemonės dažnai peržengia bet kokias legalumo ribas ir ne kiekvienas išlaiko deramą pusiausvyrą tarp savęs ir kitų.

Altruizmo ir egoizmo susikirtimas, jų grumtynės, vieno iš jų pergalė, kito – pralaimėjimas geriausiai parodo, kokį dorumo lygį pasiekė konkretus individas ir žmonių visuomenė apskritai. Filosofai, pvz.: Žanas Polis Sartras, yra pabrėžę, kad žmogaus esmė nėra iš anksto nulemta: pats žmogus sukuria save ir suformuoja savo esmę. Mat žmogaus gyvenimas plėtojasi ne vvien ir ne tiek biologiniu lygiu, bet apima ir kultūrą. Jos dėka žmogus gali suvokti savo instinktus, juos apvaldyti – vienus prislopinti, o kitus ištobulinti. Biologiniai “imperatyvai” (instinktai, polinkiai, poreikiai) ir kultūros normos ne visais atžvilgiais sutampa. Todėl ir neribota individo savimyla ir beatodairiška kova už save, nepasveriant savo veiksmų pagal kultūros kriterijus ir neatsižvelgiant į kitus, negali būti pripažinta tikra žmogaus pašaukimo išraiška. O žmogus pašauktas ne tik imti iš pasaulio, t.y.elgtis egoistiškai, bet ir duoti, t.y.elgtis altruistiškai. Kai pusiausvyra tarpšių žmogaus raiškos būdų pažeidžiama, atsiranda kaltės jausmas, kuris kaip tik primena žmogui jo skolą pasauliui. Kaltę išgyvenantis žmogus – tai žmogus, atsidūręs situacijoje, kai jis ima iš pasaulio daugiau negu pats jam duoda. Ta skola pasauliui ir jos natūrali apraiška – kaltės jausmas kaip ir išryškina altruizmo stoką žmogaus gyvenime.

Altruizmas susijęs ne tik su kaltės bei atsakomybės už savo veiksmus jausmu, bet irsu kitomis dorovinėmis vertybėmis bei išgyvenimais. Gebėjimas suprasti kitą, būti jam geranoriškam, įsigilinti į jo padėtį, jį užjausti, pagaliau mylėti – visas šis dorovinių sąvokų bei pajautų kompleksas suponuoja nesavanaudišką valios nusistatymą kito atžvilgiu. Tik meilė daro žmogų neabejingą kiekvienai gyvai būtybei, trokštančiai gyventi ir džiaugtis pasauliu. Tik meilė didina žmogaus jautrumą gėriui, skatina jį puoselėti, oo blogio nekęsti ir šalinti iš gyvenimo. Iš meilės kyla ir žmogaus palankumas aplinkai, nesavanaudiška pagalba konkrečiam asmeniui, pasiaukojamas darbas tėvynės ir žmonijos labui.

Literatūra:

1. Česlovas Kalenda “Altruizmas” (1996), Vilnius