Asmenybė S.Froid teorijoje

Turinys

Įvadas……………………

…………………….3

PSICHOLOGIJOS

RAIDA…………………….

………….4

ASMENYBĖ……………………

………………….4

Psichoanalitinė

kryptis…………………..

………..5

Asmenybės

struktūra…………………..

………….6

Topografinis asmenybės

modelis…………………..

…..7

IŠVADOS…………………..

……………………9

NAUDOTA

LITERATŪRA………………….

……………10

Įvadas

Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena,

veiksena.

Asmenybės psichologija stengiasi tirti žmogų visais šiais aspektais.

Asmenybės tyrėjai šį darbą dažnai pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to

kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Pradėję nuo aktualių problemų, tyrėjai

vėliau ieškojo universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi

tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita

vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.

Aš pamėginsiu aprašyti Z.Froido asmenybės teoriją. Supažindinsiu su

psichoanalitinės krypties aaspektais ir stengsiuosi juos išaiškinti.

PSICHOLOGIJOS RAIDA

Psichologija kaip atskiras mokslas atsirado XIX a antroje pusėje

Vokietijoje. Tuometinė psichologija buvo artimesnė gamtos mokslams,

fiziologijai, pagrindinis naudojamas tyrimo objektas – eksperimentas.

Formaliu psichologijos kaip mokslo įkūrėju yra vadinamas Wilhelm’as

Wundt’as (1832-1920), kuris 1879 metais Leipcige įkūrė pirmąją pasaulyje

eksperimentinės psichologijos laboratoriją, o 1889 buvo pradėtas leisti

pirmasis psichologijos žurnalas “Filosofinės studijos”.

ASMENYBĖ

Nors žodis asmenybė yra vienas iš dažniausiai naudojamų psichologijos

terminų, tai yra per daug sudėtingas darinys, kad jį būtų galima

vienareikšmiškai apibrėžti. Priskaičiuojama apie 80 asmenybės apibrėžimų ir

tarp jų nėra nei vieno, kurį būtų galima visiškai paneigti. Bene

plačiausiai vartojamas G.Allport’o (1961) pasiūlytas asmenybės apibrėžimas:

asmenybė yra dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija,

sukurianti tam tikras, konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir

jausmų tendencijas.

Šis apibrėžimas išskiria keletą svarbių asmenybės sampratos aspektų:

1. AAsmenybė yra tam tikra organizacija, o ne chaotiškas psichologinių

savybių rinkinys;

2. Asmenybė yra dinamiškas procesas, o ne statiškas organas;

3. Nors asmenybė yra psichologijos sąvoka, ji neatsiejamai susijusi su

fiziniu kūnu;

4. Asmenybė pasireiškia daugiau ar mažiau pastoviomis tendencijomis;

5. Tos tendencijos stebimos daugelyje žmogaus būties aspektų – elgesyje,

mąstyme, jausmuose;

6. Asmenybė yra priežastinė jėga, sukurianti žmogaus santykio su pasauliu

tendencijas;

Taigi, asmenybė apibrėžiama kaip nuolat kintanti, tampanti, tačiau

vieninga ir darni psichinių procesų ir būsenų visuma. Iš kitos pusės,

daugelis asmenybės charakteristikų yra santykinai pastovios. Tyrimai

dalinai patvirtina, kad asmenybė yra santykinai pastovi: įvairios asmenybės

savybės (socialumas, emocionalumas, temperamentas) gana stipriai įtakotos

genetikos ir gyvenimo bėgyje mažai kinta. Įvairiose asmenybės teorijose

pagrindiniais asmenybės stabilumo šaltiniais laikomi genetinis paveldas ir

patirties, ypač ankstyvosios įtaka. Taigi ggalima teigti, kad asmenybė yra

įgimtų savybių ir patirties sąveikos rezultatas.

Kadangi sunku vienareikšmiškai apibūdinti asmenybę yra daug asmenybės

teorijų, ir kiekviena iš jų vis kitais aspektais bando paaiškinti, kas yra

asmenybė ir kaip ji funkcionuoja. Nepaisant prieštarų, daugelis teorijų yra

dalinai teisingos ir egzistuoja kartu, viena kitą papildydamos. Kiekviena

teorija bando pateikti asmenybės modelį, kuris paaiškintų asmenybės

struktūrą, varomąsias jėgas, skatinančias asmenybę veikti ir vystytis,

numato asmenybės pažinimo būdus, bando paaiškinti, kas yra brandi, kas

sutrikusi asmenybė ir numato pagalbos būdus. Be to kiekviena teorija

remiasi filosofinėmis prielaidomis, kurios dažniausiai atspindi to

laikotarpio požiūrį į asmenybę.

Psichoanalitinė kryptis

Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus,

mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y.

sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas

pasąmonės įtakai.

Ši kryptis vadinama psichoanalitine, nes nagrinėja asmenybės raidą

ilgesnį laiko tarpą – nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia

asmenybe.

Sigmund Freud (1856-1939) buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos

autorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai

instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir

pataloginei asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą

stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis.

Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė,

kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio

Sigmund Freud (1856-1939). Baigęs medicinos mokyklą, Freudas ėmėsi

privačios praktikos ir specializavosi nervinių sutrikimų srityje. Tačiau

greitai jis susidūrė su pacientais, kurių sutrikimų nebuvo galima

paaiškinti neurologiškai. Pvz.: pacientė, kurios ranka tapo nejautri –

tačiau nėra tokio nervo, kurį pažeidus, nejautri taptų tik viena ranka ir

niekas daugiau. Tai paskatino Freudą spėlioti, kad gal tokių sutrikimų

priežastis yra psichologinė, o ne fiziologinė. Norėdamas tyrinėti galimas

psichologines nervinių sutrikimų priežastis, Freudas keletą mėnesių

praleido Paryžiuje, mokydamasis pas prancūzų neurologą Jean’ą Charcot,

kuris tokių sutrikimų šalinimui taikė hipnozę. Grįžęs į Vieną Freudas

pradėjo hipnotizuoti savo pacientus, skatindamas hipnozės metu pasakoti

apie ssutrikimo atsiradimo aplinkybes ir save. Kadangi ne visi žmonės yra

vienodai jautrūs hipnozei, Freudas pradėjo taikyti laisvų asociacijų

metodą: pacientų prašydavo atsipalaiduoti ir kalbėti visa, kas šauna į

galvą, net ir trikdančius ar nemalonius dalykus. Freudas manė, kad laisvų

asociacijų, kaip ir hipnozės dėka, susidariusi minčių grandinė veda į

paciento pasąmonę, atgaivinami pasąmonėje glūdintys skausmingi, dažnai

vaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama. Šį procesą

Freudas pavadino psichoanalize.

Savo pažiūras, kurios išsirutuliojo jam gydant ligonius ir

analizuojant save, Freudas išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1988

iki 1939 m.

Asmenybės struktūra.

Freudo psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad

žmogaus psichika yra tarytum ledkalnis, kurio didžioji dalis nematoma:

• Sąmonė – (nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali

kontroliuoti). Tai tarsi matoma ledkalnio dalis. Ji susideda iš

pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru metu. Ši

sritis prieinama savistabai.

• Priešsąmonė – (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima

perkelti į sąmonės lygį). Susideda iš patirties, kuri tam tikru

metu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar

valingai. Tai lyg tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės.

• Pasąmonė – (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos

apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta

informacija, į kurią išstumiami visi nemalonūs prisiminimai,

kuriuos žmogus manas užmiršęs). Tai didžioji ledkalnio dalis,

slypinti ppo vandeniu – sąmoningai savistabai sunkiai prieinama

psichikos dalis. Į pasąmonę patenka sąmonei nereikalingas patyrimas

(automatiniai veiksmai) arba per daug nemalonus, skausmingas

patyrimas ( skaudūs veikystės prisiminimai, nepadorūs troškimai).

Freudo nuomone, tokį skausmingą patyrimą mes išstumiame arba

neįsileidžiame į sąmonę. Nors sąmoningai nežinome, kad turime tokių

nerimą keliančių jausmų ir minčių, jie smarkiai mus veikia. Freudas

manė, kad mūsų nepripažinti impulsai pasireiškia užslėptu pavidalu

– mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, įpročiais, simptomais,

sapnais, apsirikimais kalbant ir rašant. Jis tikėjo, kad niekas

nevyksta atsitiktinai: kiekviena klaida ar šiaip poelgis turi

vidinę priežastį.

Pasąmonę Freudas laikė “bendrąja psichinio gyvenimo baze”, iš kurios

išsirutuliojo kitos sistemos. Pagrindiniai pasąmonę sudarantys elementai

yra instinktai. Juose glūdi laisvas energijos potencialas, poreikis,

verčiantis individą siekti tikslo. Freudas manė, kad yra du vienas kitam

priešingi baziniai instinktai: gyvybės instinktas Eros, kuris lemia

malonumo siekimą, gyvybės palaikymą ir naujos gyvybės kūrimą, ir mirties

instinktas Tanatos, kuris verčia mus elgtis destruktyviai ir agresyviai.

Ryškiausia gyvybės instinkto apraiška yra seksualumas. Seksualinių

instinktų energija buvo pavadinta libido (lot. norėti).

1920 m. Freudas pasiūlė naują topografinį asmenybės modelį, kurį

sudaro trys dariniai: Id, Ego ir Superego.

Topografinis asmenybės modelis

• Id (lot. – tai). – seniausias, didžiausią reikšmę turintis

asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis,

teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui,

orui, giminės

pratęsimui, agresijai Šis darinys maždaug atitinka pasąmonę. Id

apima įgimtus ir paveldėtus psichikos bruožus, tai tarsi instinktų

energijos rezervuaras, iš kurio aprūpinamos kitos sritys. Pasak

Freudo, Id neturi vidinės struktūros, yra chaotiškas ir veikia

iracionaliai. Čia kyla pirminiai motyvai arba impulsai, daugiausia

agresyvūs ir lytiniai. Jie veržiasi į išorę ir nori būti patenkinti

tučtuojau ir visiškai, nesvarbu, kokios bus to pasekmės. Taigi, Id

veikia pagal malonumo principą, energija stengiasi išsikrauti čia

ir dabar, nepaisant aplinkos sąlygų ir saugumo. Dėl savo

antivisuomeniškos prigimties, Id glūdi pasąmonėje. Šią primityvią

biologinę asmenybės pusę žmogus turi nuo gimimo. Tik gimęs kūdikis

turi vien Id, tačiau ilgainiui jis ima suprasti, kad kartais

poreikių patenkinti tuoj pat negalima, kad reikia palaukti momento

arba pačiam kurti tam tikras sąlygas. Kai imama suvokti realybė,

ima formuotis kita struktūrinė asmenybės dalis – ego.

• Ego (lot. – aš). – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti

realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su

visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Tai psichikos dalis,

atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti Id norus,

atsižvelgiant į išorinio pasaulio apribojimus ir visuomenės

reikalavimus. Ego veikia pagal realybės principą, kurio tikslas –

organizmo išsaugojimas, atidedant poreikių patenkinimą iki momento,

kai bus rasta galimybė jjuos patenkinti, t.y. prisiderinant prie

socialinių apribojimų ir sąžinės. Ego remiasi loginiu mąstymu ir

įgūdžiais. Didžioji ego dalis yra sąmonėje.

Jei žmogus elgiasi pagal Id principus (stengiasi patenkinti instinktus

čia ir dabar), jis susiduria su trukdymais ir pavojais, nes toks elgesys

yra nepriimtinas kitiems žmonėms, neatsižvelgiama į fizinės aplinkos

apribojimus. Kad visuomenė galėtų normaliai funkcionuoti, ji turi

kontroliuoti savo narių biologinių instinktų pasireiškimą. Taigi yra

kuriamos normos, kurių vaikai per bausmes ir pagyrimus yra mokomi nuo pat

mažų dienų. Vaikas ima suprasti, kas yra gerai, kas yra blogai. Pradžioje

vaikas elgiasi tinkamai tik tam, kad išvengtų bausmės, tačiau ilgainiui

normos interiorizuojamos (priimamos kaip savos) ir tampa trečiosios

asmenybės struktūros – Superego – turiniu.

• Superego (lot. – aukštesnysis aš) – viršutinis asmenybės

sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį

žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati

nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos

iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja,

t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali

būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir

ima vadovautis instinktais. Tai internalizuotos tradicinės

vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Tai tarsi

visuomenės sukurta atsvara id. Už blogus, amoralius veiksmus

superego baudžia (sąžinės graužatis), už moralius – skatina

(pasididžiavimas). Didžioji superego dalis yra pasąmonėje,

nors dalis yra ir sąmonėje. Superego yra kardinali

priešprieša id, todėl ego tenka sunkus vaidmuo suderinti

savanaudiškus id impulsus, aplinkos reikalavimus ir

moralinius superego priekaištus. Asmenybė vystosi įgydama vis

didesnius gebėjimus suderinti visus tris veiksnius.

Apjungus abu Freudo asmenybės modelius, asmenybės struktūra galėtų

būti pavaizduota taip:

Kai ego bijo nebesuvaldyti vidinio karo tarp id ir superego, kyla

nerimas, kuris kaip sakė Freudas, yra užmokestis civilizacijai. Tam, kad

apsiginti nuo pastovios įtampos, ego naudoja gynybos mechanizmus. Gynybos

mechanizmų pagalba nerimas sumažinamas arba nukreipiamas kitur, tačiau

iškreipiama ir tikrovė. Pavyzdžiui:

Išstūmimas. Kankinančių minčių ir jausmų pašalinimas iš sąmonės. Po

išstūmimo asmuo nesuvokia jo nerimą sukeliančių konfliktų, neatsimena

traumuojančių įvykių. Tačiau išstumtos mintys nepraranda savo aktyvumo

pasąmonėje ir kartais prasiveržia per sapnus, juokelius, apsirikimus.

Projekcija. Savo negatyvių, nepriimtinų minčių, jausmų ir elgesio

priskyrimas kitiems žmonėms ar aplinkai. Pvz.: patarlė: “Kuo pats kvepia,

tuo kitus tepa”.

Perkėlimas. Neigiamų jausmų, kurių nėra galimybės išreikšti jas

sukėlusiam objektui, nukreipimas į kitą, mažiau pavojingą objektą: žmogų,

daiktą ar save. Pvz.: išsiliejimas ant šeimos narių po nesėkmingos darbo

dienos.

Sublimacija. Id impulsų pakeitimas taip, kad juos būtų galima

patenkinti socialiai priimtinu būdu. Freudas manė, kad seksualinė energija

yra sublimuojama kūryboje, darbe.

Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės

konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat

gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali

sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius

konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl

tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo

vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą

brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius

su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.

IŠVADOS

Freudo teorija buvo pirmoji nuosekli asmenybės teorija. Ji atkreipė

dėmesį į vaikystės patyrimo ir pasąmonės svarbą ir iškėlė klausimą dėl

žmogaus motyvacijos kilmės. Freudo darbai įrodė, kad daugelio psichinių

sutrikimų priežastys yra psichologinės, tad žmogui galima padėti taikant

psichologinius metodus. Be to, ji davė pradžią daugeliui kitų asmenybės

teorijų.

Naudota literatūra

1. Furst, M. (2000). Psichologija. Vilnius: Lumen.

2. Myers, D.G. (2000). Psichologija. Kaunas: poligrafija ir informatika.

3. Bieliauskaitė, R. (1993). Asmenybės psichologija. Kaunas: Šviesa

———————–

Ego

Superego

Id

Sąmonė

Priešsąmonė

Pasąmonė