Asmenybės psichika

Asmenybės psichologija bei jos tyrinėjimo objektas

Psichologija – mokslas tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys (nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos). Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta tteorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus (kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui), tuo tarpu tos teorijos, kurios analizuoja tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, yra vienaspektinės (single-domain) teorijos (pvz.: suvokimo, klausos, atminties teorijos ir pan.). Taigi, asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t.y., aiškinti įvairius ppsichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Pagrindinė tokios teorijos užduotis būtų sukurti pilną žmogaus funkcionavimo modelį, kurio pagrindu būtų galima prognozuoti žmogaus elgesį.

Tačiau nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yyra apibrėžti jos pagrindinį objektą – asmenybę. Čia susiduriame su asmenybės psichologijos (lygiai taip pat kaip ir bendrosios psichologijos) komplikuotumu, nes esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas. Todėl prieš pabandant atsakyti į klausimą ‘kas yra asmenybė?’ dera peržvelgti pagrindines problemas, kurias nagrinėja įvairios teorijos, bei tam tikrus siūlomus šių problemų sprendimus.

PAGRINDINĖS ASMENYBĖS PSICHOLOGIJOS PROBLEMOS

Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus ssudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Tokios pagrindinės asmenybės psichologijoje kylančios kontroversijos yra pateikiamos žemiau:

Gana senas ir tradicinis klausimas – kas labiau lemia žmogaus asmenybę – prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei aantropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti – organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti – ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams. Tokios teorinės orientacijos šalininkai taip pat visiškai neignoruoja aplinkos poveikio žmogaus elgesiui, tačiau juos kur kas labiau domina kaip tam tikru būdu biologiškai sąlygotas žmogus prisitaiko prie aplinkos, manydami, kad būtent biologiniai žmogaus organizmo ypatumai gali sąlygoti skirtingą prisitaikymą prie tų pačių aplinkos sąlygų.

Į šį klausimą panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai – vidiniai ar išoriniai – labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį – žmogaus vvidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus – kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje – ‘lauke’ – esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogaus elgesį didžia dalimi lemia jo vidinės savybės – t.y., jo poreikiai, jo situacijos interpretacija, jo prisiimama socialinė rolė, jo temperamentas ir pan.

Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kkurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Erikson’o teorija).

Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai – dabarties ar praeities – nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų. Tad, yra teorijos teigiančios, kad suaugusio žmogaus elgesį įmanoma suprasti tik žinant tai, kas įvyko ankstyvaisiais vystymosi metais, ir teorijos, kurios teigia, kad žmogaus elgesys gali būti suprastas aiškinantis vien tik dabartinius įvykius.

Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas.

Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Jų teigimu elgesį iš esmės sąlygoja tam tikri psichologiniai mechanizmai, susiformavę anksčiau, arba tam tikri elgesio dėsniai, kuriuos nustatyti įmanoma tik nagrinėjant žmogaus objektyvų elgesį, o ne gilinantis į tiesiogiai nestebimus psichinius reiškinius.

Taigi, vienos ššių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų. Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys ssvarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė). Tačiau kai kurios kitos teorijos aiškiai atmeta bet kokius neįsisąmoninamus elgesio veiksnius arba atsisako pripažinti tokių veiksnių egzistavimą.

Kita esminė problema tai – ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs iir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis iir miglotomis savianalizėmis. Vieninteliai patikimi dėsniai tegali būti nustatyti tik stebint tai, kas iš tikrųjų yra tiesiogiai stebima, t.y., kaip objektyvi realybė veikia vienintelį aiškiai stebimą žmogaus aspektą – jo elgesį, o ne bandant spekuliuoti tiesiogiai nestebimais, todėl negalimais patikrinti jų egzistavimo, konstruktais, tokiais kaip instinktas, pasąmonė ir pan.

Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad vvisada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai – pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti. Kai kurios teorijos sutinka su tam tikru žmogaus unikalumu, tačiau teigia, kad šis unikalumas susidaro dėl didelio tų pačių kintamųjų derinių skaičiaus.

PRIEŠTARMĖ PRIEŠ ŠIAS PROBLEMAS NAGRINĖJANČJIŲ TEORIJŲ NAGRINĖJIMĄ

Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos. Tolimesnis dėstymas ir sieks parodyti kaip šias problemas sprendžia kiekviena atskira asmenybės teorija, bei kokie sunkumai jai atrodo svarbiausi. Pagrindiniai klausimai, kurie gali būti keliami kiekvienai teorijai yra:

Kas yra asmenybė?

Kodėl ji elgiasi būtent taip, o ne kitaip?

Kaip ji tampa tokia, kokia ji yra?

Siekdami atsakyti į šiuos klausimus stengsimės (kiek tai įmanoma) išnagrinėti kiekvieną teoriją trimis aspektais:

,Asmenybės struktūra’ &– stabilios asmenybės charakteristikos, – į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. – visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų. Kai kurios kitos teorijos aprašo žmogų naudodamos paprastą struktūrinę sistemą, kurioje palyginti mažai dalių, ganėtinai paprastai susijusių viena su kita.

‘Procesas’ – dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai mano, kad procesai asmenybėje vyksta pagal įtampos redukavimo principus, kiti – pagal augimo ar savirealizacijos tendencijas (t.y., žmonės siekia augti ir suprasti savo vidinius potencialus, net jei tai ir sukelia įtampą) ir pan.

‘Vystymasis’ – struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas. Augimo interpretacija turi paaiškinti struktūrinius pokyčius nuo kūdikystės iki brandumo.

Būtent ši schema ir turi nušviesti sunkų kelią link asmenybės.

Z. FROIDO PSIHOANALITINĖ ASMENYBĖS TEORIJA

Šios teorijos kūrėjas – Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vvardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Froidu, kai kurie autoriai siūlo perskaityti šiuos kūrinius:

The Iterpretation of Dream (1900) [yra rusų kalba]

The psychopathology of Everyday Life (1904) [yra lietuvių kalba]

A General Introduction to Psychoanalysis (1917) [yra rusų kalba]

New Introductory Lectures on Psychoanalysis (1933) [yra rusų kalba]

An Outline of Psychoanalysis (1940)

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Asmenybė susideda iš trijų pagrindinių sistemų – id, ego ir superego.

Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai. Žmogaus elgesys praktiškai visada yra nulemiamas sąveikos tarp šių trijų sistemų.

Id (tai). Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos – instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši

asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Id iš esmės veikia tik pagal šį dėsnį, kuris vadinamas malonumo principu.

Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir ppirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai – įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas – sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali nneatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Tokie norus išpildantys vaizdiniai tėra vienintelė tikrovė, kurią pažįsta Id.

Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių ffunkcijų. Būtent tokie yra antriniai psichiniai procesai, kurie sudaro pagrindą kitai asmenybės struktūros sistemai – ego.

Ego (aš). Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Būtent jie padeda ego planuoti, kaip patenkinti poreikį.

Ego galima pprilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Tai yra ganėtinai sunku.

Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo IId. Jo pagrindinis vaidmuo yra suderinti instinkyvių organizmo poreikių patenkinimą su aplinkos sąlygomis, tad jo pagrindiniai tikslai ir būtų – išlaikyti individo gyvybę ir prižiūrėti rūšies reprodukciją.

Superego (aukščiau nei aš). Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego – asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Būtent superego žmoguje nusprendžia, kas yra teisinga ir kas yra bloga, tam, kad žmogus galėtų veikti pagal atitinkamus visuomenės moralinius standartus.

Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Po superego susiformavimo tėvų kontrolę pakeičia savikontrolė.

Pagrindinės superego funkcijos yra:

1) uždrausti id impulsų, ypač seksualinių ir agresyvių, patenkinimą, kadangi šie impulsai yra ssmerkiami visuomenės;

2) priversti ego pakeisti realistinius tikslus moraliniais;

3) siekti tobulumo.

Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Bet jis ne tik siekia trumpam uždelsti instinktų patenkinimą, bet ir bando juos sustabdyti visam laikui.

Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys. Sąlyginai galima id prilyginti biologinei asmenybės pusei, ego – psichologinei, o superego – socialinei daliai.

ASMENYBĖJE VYKSTANTYS PROCESAI IR JŲ DINAMIKA

Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma – psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti ttransformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai. Toks sąlyčio taškas tarp biologinės (kūno) ir psichinės (asmenybės) energijos yra id ir instinktai.

Instinktai. Instinktai – tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda – poreikiu (need). Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Kitaip tariant, instinktai kontroliuoja elgesį išaugusiu jautrumu tam tikros rūšies stimuliacijai.

Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Z. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. Žmogus gali pabėgti nuo išorinių stimulų, bet neįmanoma pabėgti nuo poreikių.

Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id. Tad id yra psichinės energijos, atsirandančios iš metabolinių organizmo procesų, teikėjas asmenybei.

Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą.

Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas – kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas – pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui. Varomoji jėga – tai motyvuojanti instinkto jėga, kurią sąlygoja poreikio stiprumas.

Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo ((redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos. Taigi, organizmas siekia išsaugoti pusiausvyrą pašalindamas dirginančius sujaudinimus, kas patiriama kaip malonumas.

Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando ppatenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) – ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iiškraunama į kitą objektą. Šiam tapus irgi nepasiekiamam, įvyks kitas pakeitimas ir taip tol, kol bus rastas prieinamas objektas.

Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra iš prigimties būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. Taip, pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų išorinių priežasčių mesti savo pirminį seksualinį objektą – manipuliaciją savo lytiniais organais (masturbaciją) – ir imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo – piršto čiulpimo. Taigi, pakito instinkto objektas, tačiau nepakito jo tikslas.

Sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, sąlygotų žmogaus psichikos plastiškumo ir lankstumo. Praktiškai visi suaugusio žmogaus interesai, pomėgiai, mylimi užsiėmimai ir įpročiai yra tokių instinktų pirminių pasirinkimo objektų išvestiniai, t.y., jie yra atsiradę visos eilės pakeitimų būdu.

Tad Froido motyvacijos teorija yra ppagrįsta prielaida, kad instinktai yra vienintelis žmogaus elgesio energijos šaltinis.

Instinktų skaičius ir rūšys. Froidas nesistengė išskirti specifinių intsinktų, kadangi mes tiek nežinome apie kūno fiziologines būsenas, kad taip galėtume padaryti, o be to tai yra fiziologo darbas. Froidas teikė tik instinktų bendrą klasifikaciją – tai dvi plačios kategorijos – gyvenimo ir mirties instinktai.

Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui – tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir aankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis. Erogeninės zonos yra dalis odos ar gleivinės, ypač jautrios dirginimui, kuris sukelia malonius jausmus.

Lūpos ir burnos ertmė sudaro vieną tokią erogeninę zoną, analinė anga – kitą, lytiniai organai – trečią. Vaikystėje seksualiniai instinktai yra santykinai nepriklausomi vienas nuo kito, bet kada žmogus pasiekia brandos amžių, jie yra linkę sintezuotis ir kartu siekti reprodukcijos.

Mirties – arba dar destruktyvūs – instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo – kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija – tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos. Mirties ir gyvenimo instinktai gali persipinti vvieni su kitais ir pasireikšti vienoje veikloje.

Šie instinktai teikia visą energiją, kurią naudoja visos trys asmenybės sistemos.

Psichinės energijos paskirstymas ir išnaudojimas. Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudojam energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl id nesugebėjimo aiškiai diferencijuoti objektus. Skirtingi objektai gali būti laikomi tais pačiais – pvz.: alkanas vaikas viską deda į burną.

Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia ego susiformavimą. Kadangi ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Tada id atiduoda savo energiją surastiems objektams, kuri kkartu atitenka ir ego antriniams procesams.

Kai ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams – suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan. Dalis energijos išnaudojama tam, kad sulaikytų id nuo neracionalių ir impulsyvių veiksmų.

Ego energija gali būti išnaudojama ir naujiems objektams, kurie nėra susiję su baziniais organizmo poreikiais, tačiau kurie yra asociaciniais ryšiais susiję su jais (pirminių pasirinkimo objektų pakeitimas).

Be to ego išnaudoja energiją tam, kad suderintų visų trijų sistemų tarpusavio sąveiką, bei organizmo sąveiką su aplinka.

Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Taip jis atiduoda savo energiją savo idealams ir tai tampa jo ego idealais, jis užkrauna energija draudimus, ir tai tampa jo sąžinė.

Superego dažnai veikia prieš id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos. Tačiau ir id sugeba išnaudoti superego savo impulsų patenkinimui (teisiojo pyktis neteisiesiems).

Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes superego ir ego stengiasi tiek patenkinti id poreikius,

tiek juos uždrausti, o ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Jei id turės kontrolę energijos – elgesys bus impulsyvus ir primityvus. Jei superego – moralus (čia sąžinės ir ego idealo poveikis skirtingas).

Energijos žymūs ir staigūs persiskirstymai dažni, ypač per pirmus 20 gyvenimo metų, kol pasiskirstymas daugiau mažiau nesistabilizuoja.

Nerimas. Labai svarbią vietą Froido teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką, užima nerimas. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bbet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui – aplinka gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios ego nesugeba sukontroliuoti, ego užplūsta nerimas. Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, aarba baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Iš jo ir kyla kiti du nerimo tipai. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai nne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė. Šis nerimas turi realų pagrindą, nes pasaulis, kaip jį reprezentavo tėvai, baudė vaiką už impulsyvius veiksmus. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas. Jis taip pat kyla dėl realaus pagrindo, nes praeityje žmogus buvo baustas už moralinių taisyklių laužymą.

Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas. Nerimas yra įtampos būsena, taigi, jis turi tokią pat motyvuojančią jėgą kaip alkis ar libido (seksualinis alkis), bet jo šaltinis nėra fiziologiniai procesai, o jų sąveika su išorinio pasaulio rreikalavimais arba žmoguje veikiančių priešingų jėgų (ego, superego ir id) konfliktas.

Situacija, su kurios keliama grėsme žmogus nesugeba susidoroti, sukelia traumuojantį nerimą, kuris verčia žmogų pasijusti kūdikiškai bejėgiu ir ši didelės įtampos būsena primena pirmą kartą, kai buvo patirtas pirmasis nerimas – būtent gimdymo traumą, nes iškart po gimimo naujagimį užplūsta išorinio pasaulio stimuliacija, prie kurios jis negali prisitaikyti ir todėl rėkia iš siaubo. Tad kūdikiui reikia saugios ir globojančios aplinkos, kol neišsivystys pakankamai stiprus ego, kuris pajėgs susidoroti aplinkos stimulais. TTuo tarpu vėlesni traumatiniai potyriai dažniausiai yra susiję su žmogaus vidiniais konfliktais, kada psichikoje susiduria stiprios viena kitą bandančios pergalėti jėgos. Jei ego negali susidoroti su konflikto sukeltu nerimu racionaliais metodais, tada jis griebiasi neracionalių konflikto sprendimo būdų – gynybinių mechanizmų.

Ego gynybiniai mechanizmai. Tai kraštutiniai įtampos atpalaidavimo būdai. Pagrindiniai gynybiniai mechanizmai yra išstūmimas, projekcija, reakcijos formavimasis, fiksacija ir regresija. Visi gynybiniai mechanizmai turi dvi bendras savybes: 1) jie neigia ir iškreipia tikrovę, 2) jie veikia pasąmoningai, tad žmogus nepastebi, kad jis iškraipo realybę. Taip jie atlieka savo pagrindinę funkciją – sumažinti patiriamą nemalonią įtampą (nerimą), kuri kyla atsiradus konfliktui tarp priešingų psichinių jėgų.

Išstūmimas (repression). Išstūmimas vyksta tada, kai keliantis nerimą impulsas ar su juo susiję dalykai yra išstumiami iš sąmonės į pasąmonę (paprastai tariant, užmirštami). Pavyzdžiui, žmogus neįsisąmonina savo seksualinių impulsų, neatsimena kankinančių įvykių ar negali suvokti to, kas yra aiškiai matoma, bet yra susiję su jo didele vidine baime. Išstūmimas gali veikti ir normalų kūno funkcionavimą, pvz.: žmogus bijantis seksualinių impulsų gali tapti impotentu. Išstumti dalykai gali pasireikšti pakitusia forma, kuri simboliškai yra susijusi su išstumtu impulsu. Pavyzdžiui, sūnus, išstūmęs priešiškus jausmus savo tėvui, gali šiuos jausmus išreikšti valdžios institucijoms, kurios savo valdžia jam simbolizuoja tėvą. Kartą susiformavusį išstūmimą ssunku pašalinti. Tam žmogus turėtų suprasti, kad pavojaus jau nebėra. Tačiau jis negali to padaryti, kol veikia išstūmimas, tad įsitikinti baimės nepagrįstumu jis negali. Todėl žmogus turi daugybę išstumtų vaikiškų baimių, nes negauna galimybės įsitikinti jų nepagrįstumu.

Projekcija. Su realiu nerimu ego lengviau susitvarkyti, nei su neurotiniu ar moraliniu nerimu. Tad jei nerimo šaltinis gali būti priskirtas išoriniam pasauliui, o ne labiau nei savo primityviems impulsams ar sąžinės grasinimams, žmogus patiria palengvėjimą. Mechanizmas, paverčiantis neurotinį ar moralinį nerimą į objektyvią baimę, yra vadinamas projekcija. Tokia transformacija lengvai įvykdoma, nes pradinis šaltinis tiek neurotiniam, tiek moraliniam nerimui yra baimė iš išorės. Projektuojant sakoma ne ‘Aš nekenčiu jo’, o ‘Jis nekenčia manęs’. Projekcija neša dvigubą naudą – pakeičia didesnį pavojų mažesniu, ir tuo pačiu įgalina išreikšti savo agresyvius impulsus, užmaskuojant juos būtina gynyba nuo priešų.

Reakcijos formavimasis (reaction formation). Nerimą keliantis impulsas sąmonėje gali būti pakeistas ir jam priešingu jausmu. Pavyzdžiui, neapykanta pakeičiama meile. Tikrasis impulsas vis dar egzistuoja, bet yra užmaskuojamas jausmu, kuris nekelia nerimo. Nuo tikro jausmo tokia reakcija skiriasi demonstratyvumu ir kompulsyvumu. Kraštutinio elgesio formos dažnai yra reakcijos formavimasis.

Fiksacija ir regresija.. Normalaus vystymosi eigoje, žmogus pereina eilę tam tikrų stadijų iki kol pasiekia brandumą. Tačiau kiekvienas naujas žingsnis sukelia tam tikrą kkiekį frustracijos ir nerimo, ir jei patiriama įtampa yra pernelyg didelė, normalus augimas gali laikinai arba visiškai sustoti. Kitaip tariant, žmogus užsifiksuoja vienoje ankstyvojo vystymosi stadijų, kadangi tolimesnis žingsnis susijęs su nerimu. Pavyzdžiui, vaikas, kuris vystymosi eigoje turi tapti vis labiau nepriklausomas nuo tėvų, bet jaučiasi itin nesaugiai, lieka ir toliau (t.y., užsifiksuoja) pernelyg priklausomas nuo tėvų. Su fiksacija yra susijusi ir regresija. Šiuo atveju žmogus susidūręs su traumuojančiu potyriu grįžta į ankstesnę vystymosi stadiją. Pavyzdžiui, vaikas išgąsdintas pirmos dienos mokykloje gali imtis infantilių veiksmų susidoroti su nerimu – verkti, žįsti nykštį, slėptis kampe. Regresijos formą nulemia ankstesnės žmogaus fiksacijos. Žmogus linkęs regresuoti į stadiją, kurioje jis buvo fiksuotas anksčiau. Jei jis anksčiau buvo pernelyg priklausomas vaikas, tai nerimui išaugus iki nepakeliamo lygio, jis vėl taps priklausomu.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Froidas manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir vaikystės metai. Asmenybė iš esmės būna susiformavusi jau iki penkerių metų ir tolimesnis augimas tėra tik tikslesnis asmenybės bazinės struktūros derinimas.

Asmenybė vystymąsi keli pagrindiniai įtampos šaltiniai: fiziologiniai augimo procesai, frustracija, konfliktai ir išorinio pasaulio grėsmės. Dėl šių įtampą keliančių šaltinių žmogus yra priverstas išmokti naujų įtampos sumažinimo būdų. Toks mokymasis ir yra asmenybės vystymasis. Identifikacija ir pakeitimas yra du būdai, kuriais žmogus

mokosi išspręsti savo frustracijas, konfliktus ir nerimus.

Identifikacija. Identifikacija – tai būdas, kuriuo žmogus perima kito žmogaus bruožus ir padaro juos savo asmenybės dalimi. Jis išmoksta sumažinti įtampą sekdamas kieno nors pavyzdžiu. Mes linkę identifikuotis su tais, kurie geriau patenkina savo poreikius nei mes. Vaikas identifikuojasi su tėvais, nes jie jam atrodo visagaliai (bent jau ankstyvojoje vaikystėje). Vėliau jis identifikuojasi su kitais žmonėmis, kurie labiau atitinka jo tuo metu esančius norus. Paprastai žmogus identifikacijai renkasi tik tuos bruožus, kurie turėtų padėti ppasiekti geidžiamą tikslą. Jei identifikacija padeda sumažinti įtampą, savybė priimama. Taip pat galima identifikuotis su gyvūnais, įsivaizduojamais ar pasakų veikėjais, institucijomis, abstrakčiomis idėjomis, negyvais daiktais ir pan.

Identifikacija taip pat vyksta tada, kai prarandamas mylimas žmogus. Taip lyg gali grąžinti sau žmogų, kuris mirė ar buvo prarastas kuriuo nors kitu būdu. Taip jis lyg atgimsta įsisavintos asmenybės savybės pavidalu.

Vaikai, kuriuos atstumia tėvai, linkę stipriai identifikuotis su jais, tikėdamiesi atgauti jų meilę. Galima taip pat identifikuotis su žmogumi iš baimės – vaikas iidentifikuojasi su tėvų draudimais tam, kad išvengtų bausmės. Tokia identifikacija yra esminė superego formavimuisi.

Galinė asmenybės struktūra – daugybės identifikacijų per visą gyvenimą sankaupa, nors motina ir tėvas yra svarbiausi identifikacijos objektai.

Pakeitimai. Kai tikrasis instinkto pasirinkimo objektas negali būti pasiektas dėl iišorinių ar vidinių barjerų, vidinė įtampa turi būti iškrauta kokiu nors kitu būdu. Tad ego aktyviai ieško objekto, kuris galėtų pakeisti pirminį pasirinkimo objektą. Jei ir šis objektas yra blokuojamas, įvyksta kitas pakeitimas, ir t.t., ir pan., kol randamas toks objektas , kuris atpalaiduoja įtampą. Jam atiduodama visa energija, kol jis praranda savo galią sumažinti įtampą, ir tada ieškoma naujo objekto. Per pakeitimų eilę, kuri lemia asmenybės vystymąsi, šaltinis ir tikslas lieka pastovūs, kinta tik objektai. Kaip vyksta pakeitimas, priklauso nuo to kiek substitucinis objektas atitinka originalų objektą (ar bent primena jį) ir nuo to, kiek pakeičiamas ir substitucinis objektas atitinka visuomenės reikalavimus.

Substitucinis objektas retai kada, jei iš viso, yra tolygus originaliam objektui, ir kuo mažiau pakeitimas panašus į originalų oobjektą, tuo silpniau sumažinama įtampa. Kadangi pakeitimų vyksta daug, kaupiasi neiškraunama įtampa, kuri pastoviai veikia elgesį. Todėl žmogus pastoviai siekia naujesnių ir geresnių būdų iškrauti įtampai. Tuo paaiškinama elgesio įvairovė ir žmogaus nepailstamumas. Su amžiumi asmenybė tampa stabilesnė dėl nusistovėjusių kompromisų tarp id, ego ir superego.

Taip pat sugebėjimas pakeisti objektus yra vienas galingiausių asmenybės vystymosi mechanizmų. Sudėtingas interesų, vertybių, nuostatų ir prisirišimų derinys, kuris charakterizuoja suaugusio žmogaus asmenybę, galimas pakeitimo dėka. Jei nebūtų pakeitimo, nebūtų asmenybės vystymosi – žmonės tada lliktų savo instinktų diktuojamo elgesio vergais. Tad civilizacija įmanoma tik dėl primityvaus objekto pasirinkimo uždraudimo ir instinktų energijos pervedimo į socialiai priimtinus bei kultūriškai kūrybinius būdus. Pakeitimas, kuris skatina kultūrinius pasiekimus, yra sublimacija. Bet sublimacija, kaip ir kiti pakeitimai, neteikia visiško pasitenkinimo, todėl visada lieka šiek tiek įtampos, kuri sudaro pagrindą mūsų nervingumui, nerimastingumui. Tai sąlyga, kuria žmogus moka už kultūrą.

Vystymosi stadijos. Per penkerius pirmuosius gyvenimo metus vaikas pereina eilę dinamiškai diferencijuotų stadijų, po kurių seka penki ar šeši metai – latentinis periodas – kada instinktyvių jėgų intensyvi dinamika daugiau ar mažiau stabilizuojasi. Atėjus paauglystei, intensyvi jėgų sąveika prasideda vėl ir tada žmogus subręsta. Pirmi penkeri metai yra lemiantys asmenybės susiformavimui. Kiekviena vystymosi stadija tais pirmaisiais penkeriais metais apibrėžiama tam tikros kūno erogeninės zonos sąlyginiu dominavimu. Pirma stadija tęsiasi apie metus – tada pagrindinė dinaminės veiklos sritis yra burna. Po oralinės stadijos, pagrindiniu malonumo šaltiniu tampa šalinamoji funkcija, todėl ši stadija vadinama analine. Ji tęsiasi antruosius metus, ir po jos seka falinė stadija, kurioje pagrindinėmis erogeninėmis zonomis tampa lytiniai organai. Visos šios stadijos yra pregenitalinės. Po jų seka latentinis periodas. Tuo metu impulsai yra išstumiami. Paauglystėje šie impulsai reaktyvuojasi ir, jei jie efektyviai pakeičiami ir sublimuojami, žmogus pereina į brandos &– genitalinę – stadiją. Tačiau nors Froidas ir diferencijavo šias vystymosi stadijas, tačiau nemanė esant staigių perėjimų iš vienos į kitą. Praktiškai vienai stadijai būdingi procesai veikia ir kitoje stadijoje, tik jie yra santykinai mažiau išreikšti. Galutinė asmenybės organizacija iš esmės atspindi visų keturių stadijų procesų sąveiką ir sintezę.

Oralinė stadija. Pagrindinį malonumą burnos srityje sukelia valgymas, kuris sukelia taktilinę lūpų ir burnos ertmės stimuliaciją. Į šį procesą įeina ir rijimas bei, jei maistas nemalonus, maisto išvėmimas. Išdygus dantims atsiranda ir kitas malonumo šaltinis – kandžiojimas ir kramtymas. Šie du oralinės veiklos būdai – maisto rijimas ir kramtymas yra daugelio vėliau išsivystančių charakterio bruožų prototipai. Malonumas ryti maistą gali būti pakeisti kitokiais maisto įsisavinimą ar rijimą primenančiais būdais – pavyzdžiui, malonumas įsisavinti, ‘ryti’ žinias. Lygiai taip pat užsifiksavęs oralinėje stadijoje yra lengvatikis žmogus – jis ‘prarys’ beveik viską, ką jam pasakysi. Kandžiojimasis gali būti pakeistas sarkazmu ir ginčais. Pakeitimais ir sublimacijomis šis oralinio funkcionavimo būdas teikia pagrindą daugeliui interesų, nuostatų ir charakterio bruožų. Be to šiuo metu kūdikis yra visiškai priklausomas nuo motinos, todėl atsiranda priklausomybės jausmai. Tie jausmai linkę išsilaikyti gyvenimo bėgyje nepaisant ego vystymosi ir linkę išryškėti bet kada, kai žmogus jaučiasi nesaugus. Priklausomybės aštriausi simptomai simbolizuoja norą sugrįžti įį saugiausią vietą – motinos isčias.

Analinė stadija. Surijus ir suvirškinus maistą susidariusios atliekos spaudžia virškinamojo trakto apatinį galą. Pasiekus tam tikrą spaudimo lygį, išmatos refleksyviai pašalinamos. Tuštinimasis pašalina nemalonumo šaltinį ir sukelia palengvėjimo jausmą. Kada vaikas pratinamas prie puoduko, kas vyksta paprastai antrais gyvenimo metais, vaikas pirmąsyk susiduria su išoriniu instinktyvių impulsų reguliavimu. Jis turi išmokti užlaikyti malonumą, kuris ateina atpalaiduojant analinę įtampą. Priklausomai nuo pratinimo prie švaros būdo, kurį naudoja motina, ir jos jausmų, liečiančių defekacijos aktą, šitokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruožų ir vertybių formavimuisi. Jei motina labai griežta ir baudžianti, vaikas gali užlaikyti tuštinimąsi, dėl ko atsiranda vidurių užkietėjimas. Jei ši reakcija persikelia į kitas elgesio sritis, vaikas tampa atkaklus, užsispyręs ir šykštus (lengvai nepaleidžia to, kas pateko jam į rankas). Arba vaikas gali išreikšti savo pyktį šikdamas netinkamiausiu laiku. Iš tokios reakcijos atsiranda žiaurumas, be priežasties kylantys destruktyvūs įsiūčio priepuoliai, netvarkingumas, švaros nesilaikymas ir pan. Kita vertus, jei motina gražiuoju ir atkakliai įkalbinėja vaiką sėsti ant puoduko ir labai jį giria jam pasisekus nusituštinti laiku, vaikas pradeda manyti, kad tuštinimasis yra labai svarbus reikalas, tad jo dėmesys sutelkiamas prie produkcijos gaminimo, kas gali būti produktyvumo ir kūrybiškumo pagrindas.

Falinė stadija. Čia išryškėja

seksualiniai ir agresyvūs jausmai, susiję su genitalinių organų funkcionavimu. Masturbacijos malonumai ir vaiko autoerotinę veiklą lydinčios fantazijos paruošia dirvą Edipo kompleksui. Edipo kompleksas susidaro iš seksualinio potraukio priešingos lyties tėvui. Berniukas nori užvaldyti motiną ir pašalinti tėvą, mergaitės – atvirkščiai. Šie jausmai pasireiškia vaiko fantazijose masturbacijos metu ir tai meilės, tai maišto prieš tėvus jausmų kaitoje. 3-5 metų vaiko elgesys didžia dalimi sąlygojamas Edipo komplekso veikimo, ir nors šis kompleksas patiria reikšmingų pokyčių ir yra išstumiamas penktaisiais gyvenimo metais, jis llieka viena pagrindinių varomųjų jėgų visą gyvenimą. Požiūris į priešingą lytį ir į valdžią, didžia dalimi įtakojami Edipo komplekso. Be to Edipo komplekso išsprendimas sudaro pagrindą vienai iš asmenybės institucijų, būtent superego, susiformavimui. Edipo kompleksą berniukai ir mergaitės išgyvena skirtingai (pas mergaites jis dar vadinamas Elektros kompleksu). Bendra yra šio komplekso atsiradimo istorija bei pagrindinė situacija ir atomazga. Iš pradžių tiek berniukai, tiek mergaitės myli mamą, nes ši patenkina jų poreikius. Tuo tarpu tėvas laikomas pavojingu konkurentu, kuris paveržia motinos mmeilę. Tokia situacija iki pat jos išsisprendimo lieka nepakitusi berniukų vystymesi, tačiau taip nėra mergaičių atveju.

Berniukas trokšta motinos, tačiau negali jos turėti, todėl auga jo pyktis tėvui, sukelia konfliktą tarp jo ir tėvų. Vaikas laiko savo tėvą konkurentu ir bijo, kkad stipresnis už jį varžovas gali sužaloti jį. Berniuko baimės gali būti sustiprintos bausti mėgstančio ir pikto tėvo grasinimais. Jo baimė, ką tėvas gali padaryti su juo, telkiasi ties lytiniais organais, nes būtent jie yra geidulingų jausmų šaltinis. Jis bijo pavydaus tėvo, kuris pašalins gėdingus organus. Taip atsiranda kastracijos nerimas (baimė), kuris verčia išstumti seksualinį motinos norą ir priešiškumą tėvui. Jis taip pat padeda berniukui identifikuotis su tėvu ir jaustis tokiu pat galingu, kaip ir jis. Identifikuodamasis su tėvu, berniukas taip pat simboliškai patenkina savo seksualinius impulsus motinai. Tuo pačiu pavojingi erotiniai jausmai pakeičiami nepavojinga meile ir prisirišimu. Edipo komplekso išstūmimas užbaigia suformuoti Superego.

Mergaitei ši situacija išsivysto kitaip. Iš pradžių ji pagrindinį meilės objektą (motiną) pakeičia nauju objektu (tėvu). Tai įįvyksta dėl mergaitės reakcijos į nusivylimą, kai ji atranda, kad berniukas turi penį, o ji toje vietoje – tik tuštumą. Po tokio traumuojančio atradimo seka keli svarbūs įvykiai. Pirmiausia, ji laiko savo motiną atsakingą už jos kastravimą, ir tai susilpnina meilę motinai. Antra, ji perkelia meilę tėvui, nes jis turi vertingą organą, kuriuo ji siekia su juo pasidalinti. Tačiau jos meilė tėvui ir kitiems vyrams yra sumišusi su pavydu, nes jie turi tai, ko ji neturi. Penio pavydas yra berniukų kkastracijos nerimo atitikmuo, ir kartu jie vadinami kastracijos kompleksu. Mergaitė įsivaizduoja praradusi kažką vertinga, tuo metu berniukas bijo tai prarasti. Tam tikru laipsniu mergaitėms šį trūkumą kompensuoja tai, kad moteris turi vaikų, ypač jei tai berniukas (taigi, ji turi ir penį).

Mergaičių Elektros kompleksas išstumiamas taip pat, nes ji negali pasitenkinti su tėvu ir pašalinti motinos. Bet jis nėra išstumiamas taip stipriai, kaip berniukų dėl mergaitės ankstesnio prisirišimo prie motinos. Todėl mergaitės ne taip stipriai identifikuojasi su motina, tad jų Superego yra silpnesnis

Tačiau Edipo kompleksas yra sudėtingesnis nei parodyta šia schema. Froidas daro prielaidą, kad žmogus iš prigimties yra biseksualus, tačiau daugumai žmonių homoseksualiniai impulsai nepasireiškia tiesiogiai (lieka latentiniais). Būtent todėl vaikas trokšta pasitenkinimo ne tik su priešingos lyties, bet ir su tos pačios lyties tėvu. Todėl iš esmės santykiai su kiekvienu tėvu yra ambivalentiški, t.y., įtakojami prieštaringų veiksmų tuo pačiu metu.

Genitalinė stadija. Pregenitalinio periodo kateksiai iš esmės yra narcistiniai. Tai reiškia, kad žmogus gauna pasitenkinimą stimuliuodamas savo kūną. Kiti žmonės reikalingi poreikių patenkinimui tik todėl, kad jie pateikia papildomas kūno malonumo formas. Per paauglystę dalis tokios savęs meilės, arba narcizmo, transformuojasi į tikrų objektų pasirinkimus. Tada žmogus myli kitus altruistiškai, o ne dėl egoistinių ar narcistinių priežasčių. Paauglystės gale toks įį išorę nukreiptas libido stabilizuojasi įprastinėse pakeitimo formose, sublimacijose ir identifikacijose, tokiose kaip socializacija, grupinė veikla, karjeros planavimas, ruošimasis šeimai ir pan. Taip žmogus iš malonumų siekiančio, narcistinio kūdikio pasikeičia į realybėn orientuotą, socializuotą suaugusį. Pregenitaliniai impulsai nėra pakeičiami genitaliniais, bet susimaišo su jais. Pagrindinė biologinė šios stadijos funkcija – reprodukcija. Psichologinės savybės padeda siekti šio tikslo, užtikrindamos žmogui saugumą ir stabilumą.

ANALITINĖ (gelmių) PSICHOLOGIJA

JUNG Carl Gustav (1875 – 1961)

Visa asmenybė, arba psyche, kaip ją vadina Jungas, susidaro iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios nors yra ganėtinai skirtingos, tačiau įtakoja viena kitą. Pagrindinės sistemos yra ego, individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė.

EGO. Tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi. Ego suteikia žmogui tęstinumo, susietumo ir identiškumo jausmą – t.y., stabilumą tam kaip mes suvokiame save ir pasaulį.

INDIVIDUALI PASĄMONĖ (personal unconscious). Ją sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Dauguma dalykų esančių individualioje pasąmonėje gali būti lengvai prieinami ir tuoj pat vėl užmirštami.

Tačiau yra ir tokių, pprie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai. Kompleksas – tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą – komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleksą sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku – pvz.:, žmogus turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats nemano esąs karjeristas. Daugelis tokių kompleksų ir sukuria sąlygas neurozei, nors tuo pačiu gali padėti žmogui išvystyti ypatingą talentą arba sugebėjimą.

Patys kompleksai atsiranda iš vaikystės, suaugusio žmogaus ir protėvių patyrimų. Pastarieji yra tai, ką žmogus paveldėja iš savo rūšies – tai ir yra kolektyvinė pasąmonė.

KOLEKTYVINĖ PASĄMONĖ. Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai psyche sluoksnis. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje arba transpersonalinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir ikižmogiškojo žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją, ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse. Ši patirtis yra universali, sąlyginai nesikeičianti ir pastoviai besikartojanti

kiekvienoje kartoje. Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldėjama tiesiogiai. Greičiau paveldėjami tik tam tikri potencialumai ir predispozicijos patirti pasaulį šitokiu būdu. Mes turime predispoziciją (išankstinį pasiruošimą) elgtis ir jaustis tam tikru būdu, kaip jautėsi ir elgėsi tokioje situacijoje visi žmonės. Ar ši predispozicija pasireikš, priklauso nuo konkretaus patyrimo, su kuriuo susiduria žmogus. Iš esmės yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus – visi yra turėję motiną, visi patiria gimimą ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis įį Dievą panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs suvokti motiną tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas kaip iš esmės turi elgtis motina. Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios nėra tarpusavyje susijusios. Be to Jungo ppacientai savo sapnuose atgamindavo tuos pačius simbolius.

ARCHETIPAI. Ši universali patirtis kolektyvinėje pasąmonėje yra saugoma archetipų pavidalu. Archetipai nėra atsiminimai, kuriuos galime lengvai suvokti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir mūsų ffantazijose. Tokių patirčių – archetipų – būdingų visiems žmonėms yra ganėtinai daug. Pavyzdžiai jų būtų: herojus, žvaigždė, motina, vaikas, Dievas, mirtis, jėga ir t.t. Kai kurie archetipai yra išvystyti stipriau, todėl labiau įtakoja mūsų psyche. Tai yra persona, anima ir animus, šešėlis ir savastis (self).

Persona – tai kauke, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Taigi, persona yra ne tai, kas žmogus iš tikrųjų yra. Persona yra būtina, kadangi mes priversti vaidinti daugybę vaidmenų tam, kad prisitaikytume prie gyvenimo ir daugybės žmonių, su kuriais esame priversti bendrauti. Tuo pačiu persona, nors ir būtina, gali būti ir žalinga žmogui. Žmogus gali susitapatinti su savo kauke tiek, kad manys, jog ji atspindi jo tikrąjį Aš. Tokiu atveju kauke užslopina kitus aasmenybės aspektus ir neleidžia jiems vystytis. Ego susitapatina su persona, o ne su žmogaus tikrąją prigimtimi ir tai vadinasi kaukės išsiplėtimu (infliacija -inflation). Bet kuriuo atveju kaukė yra apgavystė – jei vaidiname prieš kitus, mes apgaudinėjame juos, jei susitapatiname su kauke, apgaudinėjame save, kas, beje, gerokai pavojingiau.

Anima arba animus. Jungas pripažino žmogaus biseksualią prigimtį. Biologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių hormonų. Psichologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi priešingos lyties savybių dėl to, kad nuolatos gyvena kartu su priešinga lytimi. Todėl mmoters psyche turi maskulininių aspektų – animus archetipas, o vyro psyche – femininių – anima archetipas. Šios priešingos lyties savybės padeda žmogui geriau suprasti ir prisitaikyti prie priešingos lyties prigimties. Todėl mes mylime priešingos lyties bruožus ir elgiamės prisitaikydami prie jų. Jungo nuomone šie archetipai turi būti išreikšti, t.y., vyras turi išreikšti savo moteriškas savybes, lygiai taip pat kaip ir moteris vyriškas, nes jei šios savybės liks neišvystytos, asmenybė taps labai vienpusiška, ir toks žmogus nebus pilnai žmogiškas, nes viena jo prigimties pusė bus išstumta.

Šešėlis. Tai archetipas, kurį sudaro žmogaus ikižmogiškoji patirtis – būtent primityvūs gyvuliški instinktai. Viskas, ką paprastai visuomenė laiko blogiu ir nemoralumu, ir glūdi būtent šešėlyje, tamsiojoje žmogaus pusėje. Jei žmogus nenori, kad visuomenė jį nubaustų, jis turi sutramdyti šiuos primityvius impulsus. Tačiau šešėlis nėra tik tai, ką visuomenė laiko blogiu – jis pats yra ir gyvybiškumo, spontaniškumo, kūrybiškumo ir emocionalumo šaltinis. Todėl jei šešėlis yra visiškai suvaržomas, psyche tampa negyvybiška. Todėl žmogus turi gana atsargiai elgtis su juo, kad nors ir būtų valdomi instinktai civilizuotai, bet jiems liktų laisvės pasireikšti kūrybiškumu ir gyvybingumu.

Be to, jei šešėlis stipriai slopinamas, žmogus susiduria su didžiule jo tamsių prigimties pusių maišto galimybe. Blogis, gyvuliški instinktai neišnyksta, kada jie yra išstumiami. GGreičiau jie stiprėja, laukdami ego krizės ar silpnumo momento, kad įgytų kontrolę. Ir kai tai atsitinka, žmogus tampa visiškai priklausomas nuo pasąmonės – dažnai tai būna psichotinė būsena.

Savastis (self). Tai archetipas, kuris siekia visos asmenybės vienybės, visumos ir integracijos. Savastis bando suderinti ir palaikyti pusiausvyrą tarp visų asmenybės dalių. Sąmoningi ir pasąmoningi procesai asimiliuojami taip, kad asmenybės centras persikelia nuo ego į vidurį tarp sąmonės ir pasąmonės. Dėl to pasąmonė pradeda vaidinti didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime. Savastis yra pusiausvyros taškas, vidurys tarp sąmonės ir pasąmonės priešingybių. Bet tai tėra tikslas, kuris retai kada pasiekiamas. Savastis greičiau yra motyvuojanti jėga, kuri traukia žmogų link šio tikslo. Pats savasties archetipas negali pasireikšti kol kitos psyche sistemos nėra pilnai išvystytos, o taip atsitinka vidutiniame amžiuje, kada žmogus gali gerai pažinti savo prigimtį, nes be šio žinojimo savasties realizacija negalima. Todėl tai yra vienas sunkiausių procesų, su kuriais mes susiduriame, reikalaujantis kantrybės, atkaklumo, jautrumo ir išminties.

KITOS ASMENYBĖS STRUKTŪROS IR SAVYBĖS

Ekstraversijos ir introversijos nuostatos. Dauguma mūsų suvokimo ir reakcijų į išorinį pasaulį yra nulemiami ekstraversijos arba introversijos nuostatos. Ekstraversija – tai libido arba psyche energijos sutelkimas ties išoriniu pasauliu, o introversija – ties vidiniu, t.y., ties savimi. Nors žmogus turi abi šias nuostatas, paprastai dominuoja vvien kuri nors, kuri ir apsprendžia jo būdą. Introvertiški žmonės – užsidarę, dažnai drovūs, susitelkę ties savimi. Ekstravertai – daug atviresni, komunikabilūs, agresyvesni.

Tačiau nedominuojanti nuostata neišnyksta. Ji tampa individualios pasąmonės dalimi ir vis dar sugeba įtakoti elgesį, pvz.:, tam tikrose kritinėse situacijose, kuriose dominuojanti nuostata nėra efektyvi.

Tačiau šios nuostatos nepaaiškina visų skirtumų tarp žmonių. Tai yra susiję su psichologinių funkcijų išsivystymu. Psichologinė funkcija – tai būdas, kuriuo mes suprantame išorinį ar vidinį pasaulį. Egzistuoja keturios tokios funkcijos: mąstymas, jausmai, pojūčiai ir intuicija.

Mąstymas ir jausmai yra racionalios funkcijos, nes jos yra mūsų sprendimai apie patirtį, bei jos įvertinimai. Nors jausmai iš esmės skiriasi nuo mąstymo, tačiau jie abu yra susiję su sugebėjimu organizuoti ir kategorizuoti patyrimą. Tačiau tai yra ir viena kitai priešingos funkcijos, nes jausmais įvertinama ar patyrimas yra mėgstamas ar ne, tuo tarpu mąstymu – ar patyrimas yra teisingas, ar ne.

Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija yra iracionalios funkcijos, kadangi jie nevertina patirties, o tiesiog padeda patirti. Pojūčiai tiksliai atgamina patį patyrimą. Tuo tarpu intuicija yra patirtis, kuri nekyla tiesiogiai iš jutiminių duomenų. Tuo šios dvejos funkcijos ir skiriasi.

Žmogus turi visas šias funkcijas, tačiau dominuoja vėlgi tik viena jų. Kitos trys veikia individualioje pasąmonėje. Taip pat abiejose porose dominuoja viena

kuri nors funkcijų – mąstymas arba jausmai; pojūčiai arba intuicija. Funkcijos, kurios yra individualioje pasąmonėje, yra pagalbinės.

SĄVEIKA TARP ASMENYBĖS DALIŲ.

Tarp daugybės asmenybės dalių ir struktūrų vyksta nuolatinė sąveika. Ji vyksta opozicijos, susijungimo (unity) ir kompensacijos mechanizmų pagalba.

Opozicija egzistuoja visada ir yra psichinės energijos šaltinis. Įtampa, kuri sukuriama viena kitai priešingų jėgų, nors ir būdama pavojinga, vienok, yra reikalinga psyche vystymuisi. Tokie konfliktai egzistuoja tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp individualios ir kolektyvinės pasąmonės, ekstraversijos ir introversijos, racionalių ir iracionalių funkcijų, anima iir animus, ir t.t. Jei konfliktai yra pernelyg stiprūs, jie gali pažeisti psyche, tada atsiranda neurozės ir psichozės.

Tačiau priešingybės gali susivienyti (unite) į visumą, kurioje jos papildo viena kitą. Žmogus pasiekia pusiausvyrą mažindamas konfliktus ir integruodamas priešingybes – tai ir yra susijungimas (unity).

Kompensacija – tai sąveika tarp psyche struktūrų, kada viena struktūra padeda įveikti kitos struktūros silpnumą. Pvz.:, jei žmogus yra ekstravertas, jo pasąmonė gali išvystyti išstumtą introversiją, ir ji pasireikš sapnuose, bei tose situacijose, kada žmogus negali išreikšti savo eekstraversijos. Jei nebūtų kompensacijos, žmogus būtų vienpusiškas, kas vėlgi jį vestų prie neprisitaikymo.

Būtent šių trijų mechanizmų – opozicijos, susijungimo ir kompensacijos pagalba, psyche siekia pusiausvyros judėdama link aukščiausio ir pilniausio išsivystymo.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS.

Žmogus vystosi visada, nepriklausomai nuo amžiaus. Jungas neskiria augimo sstadijų, tačiau kalba apie specifinius augimo lygius ar periodus visame vystymosi procese.

Vaikystė ir jaunystė. Apie vaikystę Jungas praktiškai nekalba ir nemano, kad būtent ji įtakotų asmenybės fiksuotą struktūrą. Iš esmės vaiką valdo fiziniai instinktai. Kūdikiai neturi psichologinių problemų, nes joms atsirasti reikalingas sąmoningas ego,kuris tuo metu dar nėra susiformavęs. Kūdikiui nieko daugiau nerūpi, kaip tik pripildyti skrandį, ištuštinti pūslę ir miegoti.

Ego išsivysto vėliau ir daugiausiai yra primityvus, nes vaikas neturi ypatingo identiškumo jausmo. Vaiko asmenybė tėra tik jo tėvų atspindys tuo metu. Todėl tėvai didžia dalimi nulemia vaiko asmenybės formavimąsi. Jie gali skatinti arba stabdyti asmenybės vystymąsi tuo būdu, kaip jie elgiasi su vaiku. Pvz.:, tėvai gali primesti savo asmenybę vaikui, norėdami. Kad jis būtų jų pratęsimu. Bet jie gali iir tikėtis, kad vaikas bus visiškai kitoks nei jie tam, kad jis kompensuoti jų trūkumus. Pats vaiko ego iš esmės susiformuoja, kai vaikas pradeda skirti save nuo kitų pasaulio objektų. Taigi, sąmonė atsiranda tada, kai vaikas gali pasakyti ‘Aš’.

Tačiau tik paauglystės brendimo metu psyche įgyja tam tikrą formą ir turinį. Tai žmogaus psichinis gimimas, kuris sukelia daug problemų ir žmogui reikia prie to prisitaikyti. Vaikystės fantazijos turi baigtis, nes paauglys susiduria su realybės reikalavimais. Nuo to laiko iki jaunystės žmogus yyra užsiėmęs paruošiamąja veikla – mokslų baigimas, karjeros pradėjimas, vedybos, šeimos sukūrimas. Todėl žmogus telkiasi ties išoriniu pasauliu, taigi, tuo metu vyrauja ekstravertiškoji orientacija. Tuo laiku dominuoja sąmonė ir gyvenimo tikslas yra užsitikrinti sau saugią ir tinkamą vietą pasaulyje. Jaunam žmogui tai audringas periodas, nes gyvenimas jam meta iššūkius, plečiasi jauno žmogaus horizontai ir laimėjimai.

Vidutinis amžius ir senatvė. Patys didieji pokyčiai įvyksta vidutiniame amžiuje, kada prasideda antroji gyvenimo pusė, t.y., 35 – 40 metais. Tuo metu prisitaikymo prie gyvenimo problemos paprastai jau yra išspręstos. Tačiau daugelis žmonių tada pajunta neviltį, tuštumą ir bevertiškumą – gyvenimas netenka prasmės. Tai yra neišvengiama ir žmogus turi keistis. Pagrindinė priežastis pokyčiams yra ta, kad vidutinio amžiaus žmogus yra prisitaikęs prie gyvenimo. Visos problemos išspręstos, tačiau žmogus turi didelį energijos kiekį, kurio neturi kur padėti. Ši energija turi būti nukreipta kitur. Jie pirmoje gyvenimo pusėje žmogus telkiasi ties objektyvia realybe, tai dabar jis turi susitelkti ties vidiniu, subjektyviu pasauliu, kurio iki šiol jis nepaisė. Taigi, iš ekstraverto jis darosi introvertu. Nuo sąmoningų procesų pereinama prie pasąmoningų. Žmogaus interesai persikelia nuo materialaus pasaulio prie dvasinio, filosofinio ir intuityvaus. Taip pat žmogus turi pradėti matyti savyje ne vien tik sąmoningąją savo pusę – jis turi geriau subalansuoti vvisus asmenybės aspektus, kad pasietų pilnesnį savęs supratimą. Tam reikia išvystyti kiekvieną savo asmenybės aspektą. Toks procesas vadinasi individuacija – tai tapimas žmogumi, apimantis visų sąmoningų ir pasąmoningų asmenybės aspektų išvystymą. Ji yra visų žmogaus sugebėjimų realizacija. Tendencija link individuacijos yra įgimta ir neišvengiama,. Tačiau jai gali kliudyti aplinkos įtaka, skatinanti labiau išvystyti vienus asmenybės aspektus, o kitus išstumti.

Žmogus siekiantis individuacijos turi pradėti vertinti ir įsiklausyti į savo pasąmonę – savo sapnus, fantazijas, ir išnaudoti ‘kūrybinę vaizduotę’ – tapybą, rašymą ar kitą išraiškos formą. Tad vidutinio amžiaus žmogus turėtų leistis vadovaujamas ne tik racionalaus proto, bet ir pasąmonės spontaniškumo, nes tik taip ir atsiskleidžia jo savastis. Žinoma, pasąmoninės jėgos neturi dominuoti, nes visos funkcijos ir aspektai turi būti suderinti tarpusavyje tolygiai.

Be to individuacijos proceso metu kinta archetipų pobūdis. Pirmiausia suvokiamas personos nebūtinumas. Nors žmogus vis dar vaidina įvairias socialines roles, tačiau jis supranta, kad tai nėra jo tikroji prigimtis. Be to žmogus supranta šešėlio tiek destruktyvias, tiek konstruktyvias puses ir nebeišstūminėja jų, o priima jas kaip savo gyvybingumą. Be to žmogus pripažįsta savo biseksualumą, kas leidžia atskleisti savo kitą pusę ir atpalaiduoja naujus kūrybiškumo šaltinius bei galutinai išlaisvina nuo tėvų įtakos. Šis pokytis yra sunkiausias, kadangi jis labiausiai pakeičia personos kkuriamą savęs įvaizdį.

Įvykus individuacijai vystymosi eigoje atsiranda kitas žingsnis – transcendencija. Pilna individuacija baigiasi daugybės psyche aspektų pasireikšimu. Tuo tarpu transcendencija – šių aspektų sujungimas į vieną visumą. Tai taip pat įgimta tendencija. Iš esmės tai ir yra saviaktualizacija, kuri, vienok, ne visada pasiekiama.

Pati vėliausia vystymosi fazė – senatvė, kuri ganėtinai panaši į pirmuosius gyvenimo metus, nes vėlgi čia dominuoja pasąmonė. Čia žmogui telieka laukti mirties, kuri turi būti laikoma tikslu pačiu savaime, ką sunku padaryti susilpnėjus religijos įtakai. Nuo šio tikslo priklauso ir psichologinis seno žmogaus būvis.

INDIVIDUALIOJI PSICHOLOGIJA

ADLER Alfred (1870-1937)

MENKAVERTIŠKUMO (inferiority) JAUSMAS. Menkavertiškumo jausmas – būdingas visiems žmonėms ir yra pagrindinė elgesį sąlygojanti jėga. Tai nėra silpnumo ar nenormalumo požymis. Greičiau menkavertiškumo jausmas yra visų žmogiškųjų siekių šaltinis ir jėga, motyvuojanti visą elgesį. Visas žmogaus augimas ir vystymasis atsiranda dėl bandymo kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą – žmogus visą savo gyvenimą yra motyvuojamas poreikio įveikti menkavertiškumo jausmą ir pasiekti aukštesnį išsivystymo lygį.

Šis procesas prasideda kūdikystėje. Kūdikis yra mažas, bejėgis ir visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų. Adleris mano, kad vaikas suvokia santykinai didesnę savo tėvų jėgą ir galią, ir supranta, kaip beviltiška yra priešintis šiai jėgai. Dėl to pas kūdikį atsiranda menkavertiškumo jausmas prieš šiuos didelius ir stiprius žmones. Toks pradinis menkavertiškumo

jausmas apima kiekvieną kūdikį, tačiau jis nėra genetiškai sąlygotas. Greičiau tai aplinkos, kuri yra vienoda kiekvienam vaikui – bejėgiškumas ir priklausomybė nuo suaugusių, poveikis. Menkavertiškumo jausmo neįmanoma išvengti, tačiau jis yra būtinas, nes suteikia motyvaciją augti, siekti, progresuoti. Visas judėjimas pirmyn yra bandymas kompensuoti šiuos menkavertiškumo jausmus. Todėl jie yra naudingi – nes motyvuoja mus spręsti prisitaikymo ir augimo problemas. Tačiau tam tikrais atvejais vaikas nesugeba kompensuoti savo menkavertiškumo jausmo. Tokiu atveju šis jausmas sustiprėja ir išsivysto į menkavertiškumo kompleksą. JJis sąlygoja nesugebėjimą spręsti gyvenimo problemas, ir toks kompleksas yra daugelio psichinių sutrikimų priežastis. Menkavertiškumo kompleksas gali išsivystyti trejais būdais: per organų menkavertiškumą, per gadinimą, per nesirūpinimą.

Organų menkavertiškumas davė pagrindą pradinei Adlerio teorijai. Adleris manė, kad defektyvūs (silpni, ligoti) kūno organai ir dalys gali paveikti asmenybės vystymąsi per žmogaus pastangas kompensuoti defektą ar silpnumą. Pvz.: fiziškai silpnas vaikas gali susitelkti ties savo silpnumu ir tapti geru atletu. Istorijoje žinoma daugybė tokių pavyzdžių: miknius Demostenas, tapęs oratoriumi ir pan. Taip organų mmenkavertiškumas gali vesti prie ypatingų meninių, atletinių ir socialinių pasiekimų. Bet jis taip pat gali išsivystyti ir į menkavertiškumo kompleksą, jei pastangos kompensuoti jį yra nesėkmingos.

Gadinimas arba lepinimas taip pat gali suformuoti vaikui menkavertiškumo kompleksą. Sugadintas vaikas yra tas, kuris nnamie visada yra dėmesio centre, kur patenkinamas kiekvienas jo noras ir kaprizas, kur jam mažai kas draudžiama. Tokiu atveju vaikas pradeda galvoti, kad jis yra pats svarbiausias žmogus ir kad kiti visada turi nusileisti jam. Pirmasis kartas mokykloje, kur vaikas daugiau nebėra visų dėmesio centras, sukelia jam stiprų šoką, su kuriuo vaikas nėra pasiruošęs susitvarkyti. Nes toks vaikas praktiškai neturi jokio socialinio jausmo ir yra ypač nekantrus su kitais. Jis nėra išmokęs laukti to, ko jis nori. Taip pat toks vaikas nėra išmokęs įveikti sunkumus ir prisitaikyti prie kitų žmonių. Tad jei jis susiduria su kliūtimis, jis mano, kad tai yra jo nesugebėjimas, ir tai luošina jį. Taip išsivysto menkavertiškumo jausmas.

Vaikas, kuriuo nesirūpinama (neglected child), yra tas, kurio nenorima ir kkuris yra atstumtas. Vaikystėje jam trūksta meilės ir saugumo dėl tėvų abejingumo ar net priešiškumo. Tokiu atveju vaikui vystosi bevertiškumo ar net pykčio jausmas ir jis linkęs žiūrėti į kiekvieną kitą žmogų su nepasitikėjimu.

Kaip bekiltų menkavertiškumo jausmas, žmogus gali net per stipriai bandyti jį kompensuoti, ir tada gali atsirasti pranašumo (superiority) kompleksas. Tada žmogus perdėtai vertina savo sugebėjimus ir pasiekimus. Žmogus gali jaustis tobulu pats savaime ir jam tada nereikės to įrodinėti aplinkiniams savo pasiekimais. Kitais atvejais žmogus gali jausti pporeikį įrodyti savo tobulumą ir tai gali jį paskatinti pasiekti itin daug. Bet kuriuo atveju žmogus bus itin pasipūtęs, kraštutinai išdidus, egocentriškas ir linkęs nuvertinti kitus.

Taigi, menkavertiškumo jausmas yra gyvybiškai svarbus asmenybės formavimuisi. Jis būtinas augimui ir vystymuisi, tačiau taip pat gali ir žaloti asmenybės vystymąsi.

PRANAŠUMO SIEKIMAS (striving for superiority). Menkavertiškumo jausmas skatina visus žmones siekti aukščiausiojo tikslo – pranašumo (superiority). Pats pranašumas čia nėra suprantamas tradicine prasme – jo siekimas nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų siekia būti geresniu už kitą. Taipogi tai nėra arogancijos ir dominavimo pozicija bei perdėtas savo sugebėjimų ir pasiekimų vertinimas (kas būtų pranašumo kompleksas). Pranašumas – tai greičiau tobulumas (perfection), o jo siekimas – tai įveikimas, plėtimasis, judėjimas aukštyn, link išbaigtumo. Tai būtina gyvenimo dalis. Viskas, ką mes darome , yra nukreipta į tobulumo siekimą, kuris mus motyvuoja visada. Iš esmės Adleris remiasi Darvino evoliucijos idėja, sakydamas, kad visas gyvenimas skirtas individo ir rūšies išsaugojimui ir patobulinimui. Šis tikslas pasiekiamas prisitaikant prie aplinkos ir įvaldant ją. Žmogus iki savo dabartinio lygio evoliucionavo per pastovų prisitaikymą ir visada egzistuoja būtinumas geresniam prisitaikymui – toks procesas negali baigtis. Šis pranašumo siekis turi būti įgimtas, nes kitaip jokia gyvybės forma nesugebėtų išsilaikyti.

Šis galutinis tikslas yra visada orientuotas į aateitį. Mes visada esame motyvuojami tikėjimo pasiekti ką nors ateityje – šiuo atveju Adleris yra finalizmo – idėjos, kad mes turime galutinį tikslą, link kurio judame – šalininkas. Tuo pačiu jis teigė, kad tikslai, kurių žmonės siekia, realiai neegzistuoja (t.y, neegzistuoja aktualiai), bet yra tik potencialūs – t.y., mes siekiame idealų, kurie egzistuoja tik mūsų pačių subjektyvioje vaizduotėje. Taigi, visų mūsų tikslai tėra tik fikcinės (įsivaizduojamos) idėjos, kurių negalima patikrinti tikrovėje, nors gyvenimas ir yra nukreiptas į jas. Šie idealai įtakoja mūsų suvokimo ir elgesio būdą ir todėl yra realūs mums patiems. Pati bendriausia tokia idėja yra tobulumo idėja, kurią geriausiai iliustruoja Dievo sąvoka – tai iš esmės konkreti tobulumo tikslo formuluotė.

Be to tobulumo siekimas greičiau skatina įtampos augimą nei mažina jį, nes judėjimas į priekį reikalauja vis didesnės energijos ir pastangų Be to tobulumo siekis yra būdingas ne tik individui bet ir visuomenei. Adleris laikė žmones socialinėmis būtybėmis ir manė, kad jie siekia tobulumo ne tik kaip individai, bet ir kaip visuomenės nariai.

GYVENIMO STILIUS. Nors visi žmonės teturi vienintelį galutinį tikslą – pranašumo siekimą, tačiau šio tikslo yra siekiama labai įvairiais būdais. Kiekvienas žmogus išvysto unikalų savybių, veiksmų, įpročių rinkinį, kurio pagalba ir siekia tikslo. Būtent šis būdas siekti ppranašumo ir yra žmogaus gyvenimo stilius. Jam pagrindą padeda menkavertiškumo jausmas ir kompensacija. Kiekvienas vaikas bandydamas kompensuoti savo menkavertiškumą įgyja tik jam būdingą elgesio būdą. Toks elgesys ir tampa jo gyvenimo stiliumi. Viskas, ką žmogus daro, yra įtakojama jo unikalaus gyvenimo stiliaus, kuris apsprendžia žmogaus gyvenimo nuostatas bei jo santykį su aplinka. Gyvenimo stilius susiformuoja veikiamas socialinių sąveikų ankstyvoje vaikystėje. Iki 4 ar 5 metų jis jau būna tvirtai susikristalizavęs ir vėliau jį yra sunku pakeisti. Gyvenimo stilius yra įtakojamas žmogaus gimimo eiliškumo ir tėvų-vaiko santykių pobūdžio. Tačiau nors gyvenimo stilių ir stipriai įtakoja ankstyvieji vaikystės metai, tačiau jį kuria ir pats žmogus, kuris nėra tik pasyvi vaikystės patyrimo auka.. Šis patyrimas nėra pats savaime tiek svarbus, kiek paties žmogaus požiūris į jį. Nei aplinka, nei prigimtis negali tiesiogiai įtakoti asmenybės, bet greičiau tik tai, kaip žmogus suvokia ar interpretuoja šią įtaką, ir gali turėti įtakos gyvenimo stiliui. Tai reiškia, kad žmoguje veikia kūrybinės savasties galia, kuri ir nulemia tai, kad žmogus yra toks, koks jis nori būti, koks tinkamiausias gyvenimo stilius yra prie šių aplinkybių ir sugebėjimų.

Nors gyvenimo stilius yra unikalus, tačiau jo sampratai pailiustruoti Adleris pateikė bendrą klasifikaciją, į kurią, vienok, konkretaus žmogaus nesutalpinsi:

1) dominavimo gyvenimo stilius –

tai žmonės linkę į dominavimo ir valdymo poziciją, turintys mažai, jei iš viso, socialinio intereso. Tokie žmonės linkę siekti savo tikslų nepaisydami kitų žmonių. Piktesni šio tipo žmonės tiesiogiai puola kitus – sadistai, nusikaltėliai, despotai. Mažiau pikti tampa alkoholikais, narkomanais ir savižudžiais – tokiu savo elgesiu jie netiesiogiai puola kitus žmones;

2) gavimo gyvenimo stilius – itin paplitęs, būdingas žmonėms, kurie tikisi viską gauti iš kitų žmonių ir taip darosi priklausomi nuo jų;

3) vengimo stilius – būdingas žmonėms, kurie nebando susidoroti ssu gyvenimo problemomis. Išvengdamas problemų toks žmogus išvengia ir bet kokio pralaimėjimo galimybės;

Visi šie trys tipai nėra pasiruošę susitvarkyti su kasdieninėmis gyvenimo problemomis. Jie nesugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis, ir jų gyvenimo stiliaus susidūrimas su realiu pasauliu gali baigtis neurozėmis ir psichozėmis. Visiems trims tipams trūksta socialinio intereso.

4) socialiai naudingas gyvenimo stilius- būdingas žmonėms, kurie sugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir suderinti su jais savo poreikius. Toks žmogus įveikia gyvenimo problemas, tuo pačiu vystydamas socialinį interesą.

SOCIALINIS INTERESAS. Didžiai svarbus žmogaus ggyvenime, nes susiderinimas su kitais žmonėmis yra pati pirmoji gyvenimo užduotis ir tai, kokį mes pasiekiame socialinį prisitaikymą (gyvenimo stiliaus dalis), įtakoja mūsų santykį su visomis kitomis gyvenimo problemomis. Žmogus yra labiau įtakojamas socialinių nei biologinių jėgų. Bet pats socialinis iinteresas yra įgimtas. Tačiau kiek jis realizuosis, priklauso nuo vaiko ankstyvojo socialinio patyrimo. Joks žmogus negali visiškai izoliuotis nuo kitų žmonių. Kiekvienas turi gyventi tam tikroje bendruomenėje – šeimoje, gentyje, valstybėje. Tokios bendruomenės yra būtinos žmogaus apsaugojimui ir jo tikslų pasiekimui. Todėl žmogui visada yra būtina bendradarbiauti su kitais ir toks bendradarbiavimas ir yra socialinis interesas. Žmogus turi sąveikauti su visuomene ir prisidėti prie jos tam, kad realizuotų tiek savo, tiek jos tikslus.

Jau nuo gimimo kūdikis patenka į situaciją, kurioje reikia prisitaikyti prie kitų – iš pradžių su motina, po to su kitais šeimos nariais, vėliau dar su kitais žmonėmis. Kūdikiai negali funkcionuoti izoliuoti, ir todėl turi išvystyti socialinį interesą. Toliau visą gyvenimą jis bendraus su kitais žmonėmis ir visi jjo gyvenimo stiliaus aspektai bus įtakoti jo socialinio intereso išsivystymo lygio. Socialinio intereso vystymuisi yra ypač svarbus motinos, kaip pirmojo žmogaus vaiko gyvenime, vaidmuo. Ji savo elgesiu gali skatinti ir vystyti socialinį interesą arba gali iškreipti ir stabdyti jo vystymąsi. Motina turi mokyti vaiką bendradarbiavimo, draugystės ir drąsos. Nes tik tada kai žmogus jaučiasi susijęs su kitais, jis turi drąsos bandyti įveikti gyvenimo problemas. Jei vaikas (ir vėliau suaugęs žmogus) žiūri į kitus su priešiškumu ir nepasitikėjimu, į gyvenimo problemas jjis žvelgs taip pat. Žmonės neturintys socialinio jausmo tampa socialiai nepageidautinais žmonėmis – neurotikais, nusikaltėliais ir despotais.

GIMIMO EILIŠKUMO ĮTAKA. Gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliui. Nors broliai ir seserys turi tuos pačius tėvus ir gyvena tuose pačiuose namuose, jų socialinė aplinka nėra tapati. Su kiekvienu vaiku keičiasi tėvų požiūriai į vaiką, kas kiekvienam vaikui sukuria vis skirtingas socialines sąlygas. Adleris išskyrė tris svarbiausias vaiko pozicijas šeimoje – pirmasis vaikas, antrasis vaikas ir paskutinis vaikas – turinčias ganėtinai skirtingą poveikį gyvenimo stiliui.

Pirmasis vaikas. Pirmasis vaikas atsiranda ganėtinai palankioje situacijoje – paprastai tėvai yra labai laimingi dėl pirmo vaiko gimimo ir skiria daug dėmesio ir laiko pirmajam kūdikiui. Todėl jis gauna pilną ir nedalomą tėvų dėmesį, todėl naudojasi visomis jo pozicijos teikiamomis privilegijomis ir jėga. Tad pirmasis vaikas gyvena laimingą ir saugų gyvenimą tol, kol nepasirodo antrasis vaikas. Tai jam sukelia šoką. Daugiau nebėra joks pastovaus dėmesio centras, daugiau nebegauna jokios nedalomos meilės ir tėvų rūpesčio, taigi, jis ‘nukarūnuojamas’. Dabar vaikas dažnai turi tyliai laukti, kol bus pamaitintas naujagimis ar nedūkti , kol anas miega.

Žinoma, jis nepasiduoda be kovos. Jis bando atgauti ankstesnę poziciją, tačiau jo kova pasmerkta nesėkmei iš pat pradžių – niekas nebegrįš į pradinę būseną, kaip jis bbesistengtų. Tačiau vaikas bando iš visų jėgų ir jo elgesys gali darytis problemiškas – daiktų ir taisyklių laužymas, užsispyrimas, atsisakymas valgyti ar miegoti, ir pan. Žinoma, tėvai tik baudžia už tokį elgesį ir jie yra galingesni. Tokį tėvų elgesį šis vaikas interpretuoja kaip tik dar vieną įrodymą jo bėdos ir jis lengvai gali pradėti nekęsti naujo vaiko, nes jis ir yra problemos priežastis.

Žinoma, jo reakcija priklausys ir nuo tėvų auklėjimo – ypatingai didelį šoką jaus itin lepinti vaikai. Be to reakcija priklauso ir nuo pirmojo vaiko amžiaus – 8-metis reaguos į naująjį broliuką mažiau skausmingai nei 2-metis. Tačiau visi šie įvykiai palieka pėdsaką vėlesniame žmogaus gyvenime. Vyriausieji vaikai dažnai yra orientuoti į praeitį, nostalgiški ir pesimistai, žvelgdami į ateitį. Patyrę jėgos poveikį, jie visada yra suinteresuoti ja. Jie gali išnaudoti savo jėgą prieš jaunesniuosius brolius ir seseris, bet tuo pačiu jiems daugiau tenka patirti ir tėvų jėgą nei jaunesniems, nes iš jų daugiau tikimasi. Dėl to pirmagimiai visada pirmiausiai siekia valdžios, yra autoritariški. Be to jie jaučiasi nesaugiai ir yra priešiški kitiems, nes bijo dar kartą prarasti visas pozicijas. Adlerio nuomone, daugelis iškrypėlių, nusikaltėlių ir neurotikų buvo pirmieji vaikai.

Antrasis vaikas. Antrasis vaikas niekada nepatiria to dėmesio ir valdžios, kurią patyrė ppirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to keičiasi ir tėvų elgesys – antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tėvai auklėdami jį gali labiau atsipalaiduoti ir todėl daug ramiau žiūrėti į antrąjį vaiką. Tačiau antrasis vaikas nuo pat pradžių auga pirmojo šešėlyje. Jis nėra pats vienas vaikas, bet visada turi vyresnį brolį ar seserį kaip pavyzdį ar iššūkį varžytis su juo. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystymąsi ir dažnai jis vystosi daug greičiau nei pirmasis vaikas – jis turi pralenkti pirmąjį. Nepatyręs valdžios antrasis ja taip nesidomi ir yra gerokai optimistiškesnis žvelgdamas į ateitį. Antrasis vaikas yra linkęs varžytis ir ambicingas.

Tačiau jo vystymasis gali ir nukentėti. Jei pirmasis vaikas jį lenkia visa kuo, tai antrasis vaikas gali įgyti jausmą, kad jis niekada nepralenks vyresniojo ir tada gali bandyti nustoti augti. Tokiu atveju gyvenimo stilius bus kitoks.

Jauniausias vaikas. Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su ‘nukarūnavimu’ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Todėl tokie dažnai gali daug pasiekti bet kokiame darbe

kai suauga.

Tačiau gali įvykti visiškai priešingai, jei jauniausias vaikas yra gadinamas ir lepinamas visos šeimos taip, kad jis neišmoksta nieko sau padaryti. Kai jis išauga, dažnai gali pasirodyti bejėgiu ir priklausomu, koks jis buvo vaikystėje. Nepripratęs siekti ir kovoti, pripratęs prie kitų rūpesčio, jis sunkiai susidoros su suaugusio žmogaus problemomis.

Vienintelis vaikas. Tai iš esmės pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria jėgos praradimo – bent jau ne vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais toks vaikas ddažnai subręsta gana anksti. Tačiau jis patiria šoką, kada supranta, kad išoriniame gyvenime, už šeimos ribų – pvz.: mokykloje – jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošęs nei dalintis, nei kovoti dėl dėmesio. Jei jo sugebėjimai nesukelia pakankamai pripažinimo ir dėmesio, jis patiria aštrų nusivylimą.

Nagrinėdamas gimimo eiliškumą Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių. Vaikas automatiškai neįgyja kokių nors charakterio bruožų tik dėl gimimo eilės. Greičiau tai tėra tik tikimybė, kad esant tokiai pozicijai gali susiformuoti maždaug tok gyvenimo stilius.

NEOPSICHOANALITINĖ ASMENYBĖS TTEORIJA

HORNEY Karen (1885-1952)

BAZINIAI POREIKIAI

Horney nuomone, Froidas buvo teisus teigdamas, kad žmogaus asmenybę didžiai įtakoja ankstyvosios vaikystės metai. Tačiau ji manė, kad žmogaus vystymąsi lemia socialinės, o ne biologinės jėgos. Pagrindinis faktorius žmogaus formavimuisi yra santykis tarp vaiko ir tėvų. Horney mmanė, kad vaikystei būdingi dviejų tipų poreikiai – saugumo (safety) ir pasitenkinimo (needs for satisfaction).Tai universalūs(visiems būdingi) motyvai, kurių patenkinimas yra ypatingai svarbus. Tačiau Horney teorijoje saugumo poreikis įgyja daug didesnę svarbą nei pasitenkinimo poreikis, nes pastarasis yra paprastesnis ir apima mūsų pagrindinius fiziologinius poreikius – žmonėms reikia maisto, vandens, sekso, miego ir pan. Akivaizdu, kad nei kūdikis, nei suaugęs žmogus negalėtų ilgai išgyventi, jei nėra bent jau minimalaus daugelio tokių poreikių patenkinimo, tad jie visada yra bent jau minimaliai patenkinti ir neturi fundamentalios įtakos asmenybės vystymuisi. Tad asmenybę formuoja saugumo poreikis. Saugumas – tai baimės nebuvimas (freedom from fear). Tai, ar vaikai patiria saugumo jausmą ir ar jo gyvenime dominuoja baimė, ar ne, ir įtakoja jo vėlyvesnio asmenybės augimo ssveikumą.

SAUGUMO POREIKIS IR SANTYKIS SU TĖVAIS. IŠSTUMTAS PRIEŠIŠKUMAS

Vaiko saugumas visiškai priklauso nuo to, kaip su juo elgiasi tėvai. Iš esmės tėvai gali neleisti vaikui saugiai jaustis rodydami jam meilės ir šilumos trūkumą. Horney manė, kad vaikai gali pakelti tokius patyrimus, kokie paprastai (bent Froido teorijoje) laikomi trauminiais – atsitiktinį sumušimą, ankstyvą seksualinį patyrimą ar staigų atjunkymą nuo krūties be kokių nors sunkesnių pasekmių tol, kol jie jaučiasi pageidaujami ir mylimi, taigi, ir saugūs. Tačiau tėvai gali elgtis įvairiais būdais, kurie nneleidžia vaikui pasijusti saugiai ir sukelia vaiko priešiškumą – jie gali aiškiai vertinti kitą vaiką daugiau, neteisingai bausti, nenuosekliai ir ūmiai elgtis su juo, netesėti savo pažadų, tyčiotis iš vaiko, žeminti jį, izoliuoti jį nuo kitų vaikų ir pan. Tokiu atveju vaikas patiria priešiškumą (hostility) tėvams, kuris tačiau dažniausiai nėra išreiškiamas, o užslopinamas, išstumiamas dėl kelių priežasčių, tokių kaip vaiko bejėgiškumo, vaiko baimės, meilės poreikio ir kaltės jausmo.

Bejėgiškumas. Nebūtinai kiekvienas vaikas turi jaustis bejėgiu (helpless), nors kada šis jausmas atsiranda, jis yra viena būtinų sąlygų vystytis neurotinei asmenybei. Ar vaikas jaučiasi bejėgiu, priklauso nuo tėvų elgesio su juo. Jei vaikas yra ypač globojamas ir taip yra laikomas visiškai priklausomu nuo tėvų, tada skatinamas jo bejėgiškumas. Kuo labiau bejėgiu vaikas jaučiasi, tuo mažiau jis išdrįs prieš juos maištauti. Taigi, bet koks priešiškumo jausmas bus išstumtas.

Baimė. Vaikas lengvai gali pradėti bijoti savo tėvų dėl bausmių, grasinimų ir mušimo. Taipogi gali būti naudojami ir netiesioginiai būdai vaikui įbauginti. Vaikas gali pradėti bijoti mikrobų, mašinų, šunų, nepažįstamų žmonių, kitų vaikų ir pan., stebėdamas, ką tėvai sako ar koks jų santykis su šiais dalykais. Kuo labiau vaikas bijo savo tėvų ar pavojingo pasaulio, tuo labiau jis išstums savo priešiškumą tėvams.

Meilė. Paradoksaliu būdu meilė gali būti ddar viena priežastis išstumti priešiškumui. Šiuo atveju Horney kalba apie netikrą meilę – t.y., tokią, kada tėvai pastoviai kalba vaikui apie tai, kiek jie myli jį ir kaip daug jie aukojasi vaikui, tačiau iš tikrųjų nejaučia meilės ir šilumos jam. Horney mano, kas vaikas atpažįsta, kada tėvų meilė yra tikra ir jį nelengva suklaidinti tokiomis netikros meilės demonstracijomis ir išraiškomis. Tačiau vaikui tenka priimti šį pakaitalą, nes tai yra viskas, ką jis turi, ir dėl to jis vėl gi išstumia savo priešiškumą, bijodamas prarasti tai, ką jis dar turi.

Šie trys faktoriai – bejėgiškumas, baimė ir meilė – skatina vaiką išstumti savo priešiškumą tam, kad jis išbengtų savo ir taip netvirtų santykių su tėvais pablogėjimo. Vaikui arba reikia jų, arba jis bijo jų arba bijo prarasti net tą meilę, kurią jam dar siūlo.

Kaltė. Be to, mūsų kultūroje vaikai dažnai priverčiami jaustis kaltais dėl bet kokios priešiškumo tėvams išraiškos ar maišto prieš juos. Vaikas priverčiamas jaustis beverčiu,, nedoru ar nuodėmingu dėl savo pykčio išreiškimo ar net tik dėl pykčio jautimo. Kuo didesnę kaltę vaikas jaučia, tuo giliau jis išstums savo priešiškumą.

Tad dėl vienos ar kelių priežasčių vaikas sulaiko savo priešiškumą, kuris besikaupdamas pasireiškia pats savaime baziniu nerimu.

BAZINIS NERIMAS. GYNYBOS MECHANIZMAI

Bazinis nerimas – ttai esminė Horney teorijos sąvoka. Jis apibrėžiamas kaip viską apimantis, visur prasiskverbiantis ir stiprėjantis vienišumo ir bejėgiškumo priešiškame pasaulyje jausmas. Bazinis nerimas yra pagrindas, ant kurio vystosi neurozės ir kuris neatskiriamai susijęs su priešiškumo jausmu.

Taigi, bazinis nerimas yra visaapimantis – t.y., jis pasireiškia visuose žmogaus santykiuose su kitais žmonėmis. Žmogus nejaučia savo priešiškumo, kuris yra giliai išstumtas, tačiau jis gali pasireikšti nepaisydamas jo valios – įvairiais neurotiniais simptomais. Pasireiškimai gali būti įvairūs, tačiau ši jausminė būsena yra ta pati kiekvienam žmogui – jis jaučiasi mažas, nereikšmingas, bejėgis, apleistas ir paliktas valiai pavojingo pasaulio, kuris yra pasiruošęs jį apgauti, įžeisti, užpulti, pažeminti, išduoti. Suprantama, žmogus, ypač vaikystėje stengsis apsiginti nuo šių stiprių nerimo jausmų. Horney nuomone, mūsų kultūrai yra būdingi keturi tokios gynybos mechanizmai: meilės gavimas, buvimas paklusniu, jėgos pasiekimas ir atsitraukimas.

Meilės gavimas. Bandydamas išsaugoti kitų žmonių meilę ir šilumą, žmogus iš tikrųjų tikisi, kad jei kiti žmonės mylės jį, jie jo neįskaudins. Yra keli būdai, kuriais žmogus gali siekti meilės – pvz.:, gali bandyti daryti viską, ko nori kitas, arba gali bandyti papirkti ar net grasinti kitiems, kad gautų meilės.

Paklusimas. Tai gynybos mechanizmas, kuris apima visišką paklusimą kurio nors žmogaus ar visų žmonių norams. Toks žmogus vengs daryti bet ką,

kas galėtų supriešinti kitus. Žmogus nedrįsta kritikuoti ar kokiu nors būdu įžeisti kitus, jis išstumia visus savo poreikius ir norus, ir net negali apginti savęs nuo išpuolių, nes bijo, jog tokia gynyba gali supykdyti užpuoliką. Horney mano, kad dauguma žmonių, kurie linkę elgtis paklusniai, galvoja, kad jie iš tikrųjų yra neegoistiški ir pasiaukojantys. Jiems atrodo, kad jeigu jie duoda kitiems žmonėms kažką, tada jie jų neužpuls.

Jėgos pasiekimas (attaining power). Šiuo gynybos mechanizmu žmogus gali kompensuoti savo bejėgiškumo jausmą ir pasiekti ssaugumą, pasiekdamas kokią nors sėkmę ar patirdamas pranašumo prieš kitus jausmą. Toks žmogus mano, kad jei jis yra stiprus, niekas jo neužpuls.

Atsitraukimas (withdrawal – izoliacija). Visi trys minėtieji gynybos mechanizmai turi vieną bendrą savybę: kuriuo žmogus besinaudotų, jis stengiasi įveikti nerimą per santykį su kitais

žmonėmis. Tuo tarpu galima gintis nuo nerimo ir izoliuojantis – atsitraukiant nuo kitų žmonių. Toks atsitraukimas greičiau yra psichologinis nei fizinis – žmogus bando tapti visiškai nepriklausomas nuo kitų žmonių, niekam nepatikėdamas savo išorinių ir vvidinių poreikių patenkinimo. Pvz.:, toks žmogus gali siekti turto, kad be niekieno pagalbos galėtų pats apsirūpinti. Tačiau prikaupęs turto toks žmogus negali juo laisvai džiaugtis, nes nerimas skatina jį išsaugoti – jis jaučia nuolatinės grėsmės baimę. Nepriklausomybė savo psichologiniuose poreikiuose ppasiekiama izoliuojantis ir atsiskiriant nuo kitų – t.y., nepriklausant nuo kitų savo emocinių poreikių patenkinime. Tuo pačiu tai apima ir žmogaus emocinių poreikių atbukinimą ir minimizavimą. Žmogus pabėgdamas nuo emocinių kontaktų ir atsisakydamas savo poreikių tenkinimo apgina save nuo to, kad kiti žmonės gali jį įskaudinti.

Visi šie keturi gynybos mechanizmai turi vieną tikslą – gynybą nuo nerimo. Jie yra nukreipti į saugumo ir nusiraminimo užtikrinimą, o ne į laimę ar malonumą. Taigi, tai gynyba nuo skausmo, o ne geresnio būvio siekimas. Kita bendra šių gynybos mechanizmų savybė yra jų jėga ir stiprumas. Horney nuomone, jie gali būti stipresni net nei seksualiniai ar kiti fiziologiniai poreikiai. Jie sumažina nerimą, bet tai žmogui kainuoja nuskurdintą asmenybę ir konfliktą su savo aplinka. Labai ddažnai neurotikas nori užsitikrinti saugumą naudodamas kelis tokius mechanizmus, bet jų nesuderinamumas sukelia konfliktą tarp jų, pvz.:, žmogui reikia būti pranašesniu už kitus, tačiau jis nori būti ir mylimu. Tokie nesuderinamumai negali būti išsprendžiami, tad bandymai įveikti bazinį nerimą formuoja vis gilesnius konfliktus.

Neurotiniai poreikiai. Horney manė, kad bet kuris šių gynybos mechanizmų gali tapti pastovia asmenybės dalimi. Tokiu atveju jis įgyja motyvo ar poreikio savybes, kurios įtakoja žmogaus elgesį. Ji išvardija dešimt tokių poreikių, kuriuos laiko neurotiniais dėl to, kad ttai yra iracionalūs žmogaus problemų sprendimo būdai:

1. Meilė ir pritarimas (affection and approval).

2. Dominuojantis gyvenimo draugas (dominant partner in life).

3. Siauras ir apribotas gyvenimas (narrow and constricted limits to life).

4. Jėga (power).

5. Išnaudojimas (exploitation).

6. Prestižas (prestige).

7. Asmeninis žavesys (personal admiration).

8. Asmeniniai pasiekimai ar ambicijos (personal achievement or ambition).

9. Savipakankamumas ir nepriklausomybė (self-sufficiency and independence).

10. Tobulumas ir nepažeidžiamumas (perfection and unassailability).

Tokių poreikių turi kiekvienas žmogus. Kiekvienas mūsų kartais įsisąmonina, kad mes norime išnaudoti kitą ar būti nepriklausomi nuo kitų žmonių, mums reikia meilės ir pritarimo ir t.t. Tačiau šie poreikiai patys savaime nėra neurotiški. Tokiais jie tampa tada,kai jie yra itin intensyvūs ir priverčia žmogų siekti jų patenkinimo, kaip vienintelės priemonės nuo bazinio nerimo. Tokiu atveju jų patenkinimas nesuteikia žmogui saugumo jausmo, bet tik padeda išvengti skausmingo nerimo. Todėl žmogus linkęs vėl tenkinti šį poreikį ir per prievartą (kompulsyviai) siekia jo patenkinimo bet kurioje situacijoje.

Vėlesnėje savo teorijoje Horney sugrupavo šiuos poreikius į tris grupes pagal tai, kiek jie parodo žmogaus nuostatą į save ir į kitus žmones. Ji mano, kad kiekvienas šių poreikių būtinai turi vieną šių elementų: judėjimą link žmonių, judėjimą prieš žmonės ir judėjimą nuo žmonių. Pvz.:, meilės ir pritarimo bei dominuojančio gyvenimo draugo poreikis apima judėjimą link žmonių. JJudėjimas prieš kitus žmones apima jėgą, išnaudojimą, prestižą, žavesį ir ambicijas. Tuo tarpu savipakankamumo, tobulumo ir apriboto gyvenimo poreikia sudaro judėjimą nuo žmonių. Šias tris grupes Horney pavadino neurotinėmis tendencijomis.

NEUROTINĖS TENDENCIJOS (neurotic trends).KONFLIKTAS TARP JŲ

Neurotinės tendencijos atsiranda iš gynybinių mechanizmų, taigi, turi labai daug panašumų su jais. Iš esmės tai į asmenybę įsišakniję ir apėmę ją visą gynybiniai mechanizmai. Šios elgesio ir nuostatų tendencijos yra kompulsyvios, t.y., neurotiškas žmogus yra priverstas elgtis pagal vieną jų. Kiekviena šių tendencijų veda prie tam tikro elgesio ir asmenybės tipo.

Judėjimas link žmonių. Nuolanki (compliant) asmenybė. Nuolankiai asmenybei yra itin būdingas ypač stiprus meilės ir pritarimo poreikis – būti mylimam, norimam, reikiamam ir ginamam. Tokie žmonės išreiškia tokius savo poreikius visiems žmonėms, bet paprastai jie turi poreikį vienam žmogui – draugui ar vedybiniam partneriui – kuris prisiimtų atsakomybę už jų gyvenimą ir suteiktų apsaugą ir vadovavimą. Tokie žmonės manipuliuoja kitais žmonėmis, ypač tuo savo partneriu tam, kad pasiektų savo tikslus. Taip darydami jie elgiasi tokiu būdu, kad kiti laikytų juos patraukliais. Todėl nuolankus žmogus dažnai yra nepaprastai jautrus ir greitai atsiliepia į kitų žmonių poreikius, ypač į kito žmogaus poreikį būti išklausytam, užjaustam ir suprastam. Kadangi nuolankus žmogus stengiasi gyventi pagal kitų žmonių idealus ir llūkesčius, todėl jis dažnai elgiasi taip, kad kiti laiko jį neįprastai neegoistišku, atidžiu ir maloniu. Santykiuose su kitais toks žmogus stengiasi su niekuo nesipykti ir todėl atsisako savo norų dėl kitų žmonių norų. Jis linkęs prisiimti kaltę ir nusileisti kitiems, stengiasi nepasakyti tvirtesnio žodžio, nekritikuoti ir nereikalauti nieko iš kitų. Taigi, jie darys viską taip, kaip to reikalauja situacija ar kitas žmogus tam, kad gautų šilumos ir meilės.

Be tokių santykių su kitais, jis turi panašų santykį ir su savimi. Pagrindinis požiūrio į save elementas yra tai, kad jis jaučiasi esąs bejėgis ir silpnas, ką lengvai pripažįsta sau ir kitiems, dažnai su užuominomis į galimą globą. Dėl tokio požiūrio į save jis laiko kiekvieną kitą žmogų geresniu ir pranašesniu nei jis. Net tokiose situacijose, kuriose jis yra itin kompetentingas, palyginus su kitais, toks žmogus vis viena laikys save silpnesniu. Kadangi nuolankaus žmogaus saugumo jausmas visiškai priklauso nuo kitų žmonių požiūrio į jį, jis tampa visiškai priklausomas nuo kitų. Tad jam reikia pastovaus pritarimo bei meilės ir bet koks atstūmimo – realaus ar įsivaizduojamo – ženklas yra jam katastrofa, skatinanti sutelkti jėgas, kad atgautų žmogaus, kuris juos atstūmė, meilę.

Derėtų atsiminti, kad tokį elgesį skatina išstumtas priešiškumas. Horney mano, kad tokie žmonės yra

išstūmę stiprius pagiežos ir keršto jausmus, norą kontroliuoti, išnaudoti ir manipuliuoti kitais žmonėmis, ir visiškai neturi jokio susidomėjimo kitais – priešingai, nei jie rodo savo elgesiu. Išstumti jausmai ir norai turi būti sulaikyti (nors kartais netikėtai prasiveržia), tad jie tampa dar nuolankesniais.

Judėjimas prieš žmones. Agresyvi asmenybė. Agresyvi asmenybė yra visiška priešingybė nuolankiam tipui. Tokie žmonės gyvena pasaulyje, kur, kaip jie jį supranta, kiekvienas yra priešas ir išgyvens tik stipriausias. Pasaulyje galioja džiunglių įstatymai, pagal kuriuos labiausiai vertinama žmogaus stiprumas ir žžiaurumas. Nors jo motyvacija yra tokia pati kaip ir nuolankaus tipo – bazinio nerimo pašalinimas – agresyvus tipas niekada neišreikš tokios akivaizdžios atstūmimo baimės. Jis elgsis kietai, despotiškai, nepaisydamas kitų žmonių. Jam taip gyvybiškai svarbu įgyti pranašumą ir kontrolę, kad jis visada stengsis atlikti viską geriau už kitus. Pralenkdamas kitus ir įgydamas pripažinimą jis jaučia pasitenkinimą dėl to, kad kiti pripažįsta jo jėgą ir pranašumą. Jis turi pralenkti kitus, todėl kiekvieną žmogų vertina pagal tai, kiek naudingi gali būti santykiai ssu juo. Agresyvus tipas nepripažįsta jokio nusileidimo kitiems – jie ginčijasi, kritikuoja, reikalauja ir manipuliuoja – daro viską, kad pasiektų ir išlaikytų pranašumo ir jėgos jausmą. Kadangi jis stengiasi tapti geriausiu, jis gali daug dirbti ir iš tiesų sulaukti pasisekimo ddarbe, nors ir negaus jokio pasitenkinimo iš darbo paties savaime, nes tai tėra tik priemonė tikslui pasiekti.

Toks žmogus jausmus laiko silpnumo požymiu, todėl stengiasi išvengti bet kokio jausmo, kuris jį padarytų silpnesniu. Todėl jis itin nemėgsta silpnų žmonių, kurie jam potencialiai gali sužadinti gailesčio jausmą, kurį jis be gailesčio nuslopina kuo stipriau įskaudindamas silpnesnį už save. Toks žmogus gali atrodyti labai užtikrintas savimi ir pasitikintis savo sugebėjimais, tačiau kaip ir nuolanki asmenybė, jis yra išstūmęs nesaugumą ir nerimą, nuo kurių ginasi tokiu savo elgesiu.

Judėjimas nuo žmonių. Izoliuota (detached) asmenybė. Izoliuota asmenybė linkusi palaikyti emocinį atstumą su visais kitais žmonėmis. Toks žmogus neturi įsivelti į santykius su kitais jokia kaina. Jis neturi mylėti, nekęsti ar net bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Tam kkad pasiektų visišką atitolimą, jis stengiasi tapti visiškai savipakankančiu žmogumi, ką daro su dideliu išradingumu. Todėl jis stengiasi kuo geriau išvystyti savo paties išteklius, garantuojančius visišką nepriklausomybę – arba turtingumą, arba asketizmą. Toks žmogus turi beveik desperatišką privatumo poreikį. Jam reikia kuo daugiau (kiek tik įmanoma) praleisti laiko vienam. Jam sunku dalintis su kitais net muzikos klausymusi. Jo nepriklausomybės poreikis daro jį ypač jautrų viskam, kas primena bandymą įtakoti, įpareigoti ar priversti jį kažką atlikti. Jis stengiasi vengti tokių ribojančių ssituacijų ir žmonių, tad jis nemėgsta tvarkaraščių, ritualų, vedybų, ilgalaikių kontraktų ir net ankštų sienų.

Izoliuotas žmogus taip pat patiria norą jaustis pranašesniu už kitus, bet ne visai taip, kaip tai patiria agresyvios asmenybės. Izoliuotas tipas negali aktyviai varžytis su kitais žmonėmis dėl pranašumo, todėl jis jaučiasi taip, lyg jo pranašumas turėtų būti pripažįstamas automatiškai, be pastangų iš jo pusės. Vienas iš tokio pranašumo pasireiškimų yra jausmas, kad tu esi iš tiesų unikalus, vienintelis ir nepakartojamas (galbūt dar ir nesuprastas), iš visų išsiskiriantis žmogus.

Kadangi izoliuotas žmogus nenori įsitraukti į bet kokius santykius su kitais žmonėmis, jis neigia bet kokį jausmą kitiems, ypač meilę ir neapykantą. Suartėjimas jam reiškia konfliktą, todėl jo turi būti vengiama. Dėl tokių būtinų savo emocinių poreikių apribojimų izoliuotas tipas ypatingai pabrėžia proto ir logikos svarbą arba gali kanalizuoti savo jausmus kūryboje.

Horney teigia, kad neurotikas turi vieną dominuojančią tendenciją, bet jam kažkokiu laipsniu būdingos ir kitos dvi. Pvz.:, ypač dominuojantis ir agresyvus žmogus turi tam tikrus nuolankumo ir izoliacijos poreikius. Tačiau elgesį ir nuostatas į kitus žmones bei save, žinoma, nulemia dominuojanti tendencija. Tai būdas galvoti ir veikti taip, kad bazinis nerimas slopinamas geriausiai, ir bet koks nukrypimas nuo jo žmogui yra grėsmingas. Todėl kitos dvi tendencijos yra aaktyviai slopinamos. Bet tai tik blogina padėtį, nes išstumtos tendencijos jėga gali būti labai didelė, tad neurotiškas žmogus būtinai patiria konfliktą, kuris kyla dėl šių trijų tendencijų nesuderinamumo. Tokį konfliktą patiria ir normalūs žmonės, tik kiek mažesniu laipsniu. Nes normalus žmogus gali išreikšti visas tris tendencijas – ji kartais gali būti agresyvus, kartais nuolaidus ir kartais pasitraukęs – t.y., taip, kaip to reikalauja situacija. Šios trys tendencijos, tokiu atveju, papildo viena kitą. Todėl normalus žmogus yra lankstesnis nei neurotikas, kuris yra rigidiškas (nelankstus) ir todėl reaguoja į visas situacijas vienodai, ieškodamas jose tik to, kas galėtų patenkinti jo vienintelį poreikį išvengti bazinio nerimo.

BIHEVIORISTINĖS ASMENYBĖS (S-R TIPO) TEORIJOS

Bihevioristinės teorijos nėra asmenybės teorijos tradicine prasme. Iš esmės jos nepateikia asmenybės sampratos – kas sudaro asmenybę (jos struktūrą), kokie procesai joje vyksta (dinamika) – ir net nesinaudoja asmenybės sąvoka. Tačiau jos yra reikšmingos tuo, kad bando aprašyti praktiškai visą žmogaus elgesį, suformuluodamos tik kelis bendrus elgesio dėsnius, kurie paremti vien tik faktine medžiaga. Toks bandymas reiškia, kad bihevioristai stengiasi nesinaudoti hipotetiniais konstruktais, tokiais kaip, pavyzdžiui, ‘instinktas’, ‘sąžinė’, ‘archetipas’, o bando aprašyti žmogų objektyviai – t.y., aprašydami tik tai, kas gali būti tiesiogiai stebima – jo elgesį.

Biheviorizmo atsiradimas siejamas su kelių mokslininkų pavardėmis, kurie ppatys nebuvo bihevioristai, tačiau suformulavo kai kuriuos esminius dėsnius, kurie yra vieni pagrindinių biheviorizmo atramų.

Ivanas Pavlovas. Didžiausias nuopelnas – sąlyginio reflekso ir klasikinio sąlygojimo atradimas. Sąlyginis refleksas – tai organizmo reakcija į tam tikrą stimulą, kuris anksčiau tokios reakcijos nesukeldavo. Ši reakcija į tokį stimulą atsiranda klasikinio sąlygojimo proceso metu. Kai kurie stimulai sukelia refleksyvias organizmo reakcijas, tokias kaip, pavyzdžiui, seilių išsiskyrimas maitinimosi metu. Tokios reakcijos vadinamos nesąlyginiais (įgimtais) refleksais, kuriuos sukelia nesąlyginis stimulas (pvz.:, maistas). Tuo tarpu kiti stimulai (pvz.:, skambutis) tokios reakcijos nesukelia. Tačiau jei šiuos stimulus pateiksime kartu su nesąlyginiais stimulais, po tam tikro laiko ir jie įgys savybę patys vieni sukelti tokią pat reakciją, kaip I nesąlyginiai stimulai. Tokie stimulai vadinami sąlyginiais stimulais, o jų sukeliama reakcija – sąlyginiais (įgytais) refleksais. Visas šis procesas, kada anksčiau buvęs neutraliu stimulas įgyja savybę sukelti reakciją, kurią anksčiau galėdavo sukelti tik nesąlygini stimulas, vadinamas klasikiniu sąlygojimu. Be to Pavlovas atrado ir užgesimo procesą, kuris vyksta tada, kai sąlyginė reakcija pasirodžiusi kelis kartus į dirgiklį, nėra pastiprinama (pvz.: maistu), ir tada po kelių tokių kartų ji tiesiog išnyksta – užgęsta. Taip pat Pavlovas pagrindė ir generalizacijos bei diskriminacijos dėsnius. Pirmasis dėsnis teigia, kad jei organizmo aplinkoje atsiranda dar vienas stimulas,

kuris yra panašus į sąlyginį stimulą, tai organizmas į jį gali reaguoti sąlygine reakcija, t.y., jis savo reakciją gali generalizuoti naujiems, bet panašiems stimulams. Žinoma, tokia generalizuota reakcija išsilaikys tik tada, kai po reakcijos į naująjį stimulą, seks sąlyginės reakcijos pastiprinimas. Jei to nebus, generalizuota reakcija užges, ir organizmas reaguos tik į pirmąjį sąlyginį stimulą, po kurio pastiprinimas seka. Tokiu atveju įvyksta diksriminacija – t.y., gyvūnas reaguoja skirtingai (diferencijuoja, diskriminuoja) į panašius, tačiau ne tapačius stimulus.

Edward Thorndike. Jo indėlis į ppsichologiją – bandymų-klaidų metodo ir efekto dėsnio atradimas. Jis pastebėjo, kad organizmas negali būti iš anksto prisitaikęs reaguoti į pastoviai kintančias aplinkos sąlygas. Vadinasi, adaptyvios organizmo reakcijos yra įgyjamos tam tikru būdu, kurį Thorndike’as pavadino bandymų-klaidų metodu. Šį procesą jis atrado stebėdamas gyvūnų elgesį probleminėje situacijoje (pvz.:, uždarydamas katę į dėžę, iš kurios išsprūsti buvo įmanoma tik nuspaudus kokį svertelį), t.y. tokiomis sąlygomis, prisitaikyti prie kurių gyvūnas neturėjo iš anksto apibrėžtos elgesio reakcijos. Tokioje situacijoje gyvūnas neatranda iš karto ‘teisingo’ aatsakymo, o atlieka daug įvairių veiksmų (pvz.;, blaškosi po dėžę), kol atsitiktinai nepataiko atlikti to veiksmo, kuris išsprendžia šią situaciją (katė nuspaudžia svertelį ir ištrūksta iš dėžės). Thorndike’as pastebėjo, kad kartojantis tokiai situacijai nenaudingų veiksmų (klaidų) kiekis yra linkęs mažėti, oo adaptyvus veiksmas atliekamas vis greičiau. Šį procesą jis pavadino išmokimo kreive, kuri rodytų, kad tam tikru momentu gyvūnas patekęs į tokią situaciją iš karto atliks ‘teisingą’ (adaptyvų) veiksmą. Taigi, gyvūnas veikia pagal bandymų-klaidų, arba teisingiau – bandymų, klaidų ir atsitiktinės sėkmės principą, kuris kartu su išmokimo kreive leidžia paaiškinti naujo adaptyvaus veiksmo atsiradimą.

Be to Thorndike’as suformulavo ir efekto dėsnį, kuris teigia, kad kiekvienas veiksmas tam tikroje situacijoje sukeliantis pasitenkinimą, asocijuojasi su ja, ir jei situacija pasikartoja, tai padidėja tikimybė pasikartoti tam veiksmui. Ir priešingai, jei koks nors veiksmas tam tikroje situacijoje sukelia diskomfortą, tai jai pasikartojus, jo pasikartojimo tikimybė sumažėja. Taigi, išmokimas (išmokimo kreivė) atsiranda ne vien dėl atsitiktinių nesėkmingų ir sėkmingų bandymų, bet ir tam tikrų organizmo vidinių bbūsenų – pasitenkinimo ir diskomforto, kurie leidžia susieti veiksmą su situacija.

OPERANTINIO ELGESIO TEORIJA

SKINNER B. F. (1904-1990)

Skiner’is – vienas iš radikaliausių bihevioristų, atmetęs bet kokias idėjas apie tai, kad žmogaus elgesį įmanoma paaiškinti tam tikromis vidinėmis jėgomis, tokiomis kaip instinktai, vidinės būsenos, motyvai, emocijos ir pan. Jo nuomone, kol mes negalime tiesiogiai išmatuoti jų, mes negalime remtis tokiomis sąvokomis. Jei psichologija ir gali būti mokslu, tai tik tokiu atveju kai ji yra visiškai objektyvi ir remiasi tik tuo, kas gali būti ttiesiogiai stebima ir aprašyta – t.y., elgesiu. Todėl psichologija ir yra mokslas apie elgesį – biheviorizmas. Todėl pagrindinis psichologijos metodas – objektyviai kontroliuojamas laboratorinis eksperimentas, kada eksperimentatorius gali tiesiogiai ieškoti kas gali kontroliuoti elgesį. Tokiu atveju visas dėmesys telkiamas ties išoriniais aplinkos ir elgesio aspektais.

OPERANTINIS ELGESYS, PASTIPRINIMAS IR OPERANTINIS SĄLYGOJIMAS

Skiner’io pagrindinė idėja yra ta, kad visas elgesys gali būti kontroliuojamas jo pasekmėmis – t.y., tuo, kas seka po elgesio. Iš esmės bet koks gyvūnas ar žmogus gali būti išmokytas bet kokio elgesio, priklausomai nuo to, kiek ir kaip jis bus paremtas pastiprinimais, kurie seks po tokio elgesio. Pats pastiprinimas (reinforcement) yra įvykis (stimulas), kuris seka reakciją ir kuris padidina jos pasikartojimo tikimybę. Taigi, pastiprinimas sustiprina elgesį, po kurio jis seka. Taip pastiprinimas apibrėžiamas pagal jo poveikį elgesiui (išaugusi reakcijos tikimybė) o nėra, tad, apibrėžiamas teoriškai, dėl to nėra reikalo ieškoti biologinių pagrindimų, kodėl stimulas paskatina elgesį. Tad kas gali kontroliuoti pastiprinimus žmogui, gali keisti ir kontroliuoti ir žmogaus elgesį tuo pačiu būdu, kaip ir eksperimentatorius, kuris gali kontroliuoti laboratorinės žiurkės elgesį.

Skiner’is skiria dvi elgesio rūšis: reaktyvų (respondent) ir operantinį (operant) elgesį. Reaktyvus elgesys yra reakcija į konkretų ir pažįstamą aplinkos stimulą. Paprastame lygmenyje toks elgesy egzistuoja refleksų pavidalu, pvz.: seilių iišsiskyrimas (reakcija, refleksas) į maistą (stimulas). Toks elgesys nėra išmoktas, t.y., jo niekas nesąlygojo (nemokino) ir jis yra automatiškas ir nevalingas. Sudėtingesniame lygmenyje reaktyvus elgesys yra išmoktas. Toks išmokimas, arba sąlygojimas, apima vieno stimulo pakeitimą kitu. Būtent toks ir yra I.Pavlovo atrastas sąlygojimo procesas. Tad reaktyvus elgesys yra reakcija, kurią sukelia konkretus stimulas, po kurio seka paskatinimas. Tačiau Skiner’is manė, kad daug svarbesnis išmokimo procese nei klasikinis sąlygojimas yra operantinis sąlygojimas.

Operantinis elgesys. Skiner’is pripažįsta, kad žmogus iš tikrųjų yra sąlygotas reaguoti tiesiogiai į daugybę stimulų aplinkoje, tačiau ne visas elgesys gali būti paaiškintas šiuo būdu. Tiek žmogus, tiek gyvūnai dažnai elgiasi taip, kas galėtų būti vadinama spontanišku elgesiu. Toks elgesys greičiau pats sukelia stimulus, nei tėra tik reakcija į juos. Tai nėra nevalingos reakcijos į sąlyginius stimulus. Toks elgesys gali būti vadinamas operantiniu, nes jo pobūdį ir dažnumą įtakos ir keis pastiprinimai, kurie seks jį. Reaktyvus elgesys neturi poveikio aplinkai (pvz.: šuns seilių išsiskyrimas negali paveikti nei skambučio, nei pastiprinimo). Tuo tarpu operantinis elgesys veikia (operate) aplinką ir, paprastai, keičia ją. Pvz.:, naujagimio verksmas sukelia motinos dėmesį, tokiu būdu pakeisdamas naujagimio aplinką. Aplinkoje įvyktę pokyčiai yra grįžtamasis ryšys elgesiui. Jei aplinkos pokyčiai, sukelti tam tikro elgesio, yra pastiprinantys (t.y., suteikia ppaskatinimą organizmui ar pašalina skausmingą stimuliaciją), tada atsiranda tikimybė, kad toks elgesys pasikartos vėl. Taigi, jei kūdikio verksmas skatinamas tėvų dėmesiu, padidėja tikimybė, kad toks vaikelio elgesys kartosis ir vėl. Kita vertus, jei aplinkos pokyčiai nesuteiks pastiprinimo, tokio elgesio tikimybė sumažėja.

Svarbu pastebėti, kad pastiprinimas priklauso nuo elgesio rūšies. Ar po tokio elgesio seks pastiprinimas ar ne, priklauso nuo to, kaip elgesys pakeis aplinką. Pastiprinimas seka elgesį ir keičia jį. Taigi, elgesys keičia aplinką, tuo tarpu aplinka keičia elgesį. Tai ir yra operantinio sąlygojimo procesas. Skiner’io nuomone, didžiuma žmogaus ir gyvūnų elgesio yra išmokta šiuo būdu. Iš to sektų, kad iš esmės aplinka formuoja mūsų elgesį. Nuo kūdikystės mes galime elgtis labai įvairiai, tačiau išliks tik tie veiksmai, kurie bus pastiprinti – tokie veiksmai bus vis stipresni, jie sudarys tam tikrą rinkinį. Ir būtent tokia galėtų būti Skiner’io asmenybės samprata, jei jis naudotų asmenybės sąvoką – tam tikrų elgesių, sąlygotų operantiškai, rinkinys, ir niekas daugiau. Bet koks neurotinis ar nenormalus elgesys irgi nėra nieko daugiau nei tam tikras elgesys, kuris yra pastiprinamas.

PASTIPRINIMO SCHEMOS (schedules of reinforcement). Kitas svarbus Skiner’io atradimas yra tai, kad elgesį gali formuoti ir pastiprinimai, kurie nebūtinai turi sekti po kiekvieno tam tikro veiksmo. Kasdieniniame gyvenime gana akivaizdu

yra tai, kad elgesys nėra pastiprinamas kiekvieną kartą, kada jis įvyksta – pvz.:, kūdikis ne kiekvieną kartą yra pamaitinamas po to, kai jis pradeda verkti. Tačiau toks elgesys gali stiprėti ir tada, kai jis pastiprinamas tik protarpiais – taigi, tik po tam tikro reakcijų kiekio ar laiko po reakcijos. Nagrinėdamas tokius pastiprinimo būdus Skineris išskyrė keturias pastiprinimo schemas:

Fiksuoto laiko intervalo pastiprinimo schema yra tokia,kad pastiprinimas pateikiamas kas tam tikrą lygų (fiksuotą) laiko tarpą. Pvz.: pastiprinimas gali būti pateikiamas kas minutę ((žinoma, jei per tą minutę įvyksta laukiama reakcija). Tokiu atveju pastiprinimas nepriklauso nuo to, kiek yra reakcijų – daug ar mažai. Kasdieninio gyvenimo pavyzdžiu gali būti darbo užmokestis, kai alga mokama kartą (ar du) į mėnesį. Tokiu atveju dirbantysis gauna atlyginimą ne už tai,kiek jis pagamina produktų (reakcijų kiekis), bet kiek praėjo laiko jam dirbant). Šios pastiprinimo schemos tyrimai padėjo nustatyti, kad kuo trumpesnis intervalas tarp pastiprinimų, tuo dažniau pasireiškia organizmo reakcijos. Tuo tarpu reakcijų kiekis mažėja didėjant laiko tarpams ttarp pastiprinimų. Taip pat pastiprinimų dažnumas įtakoja ir kaip greitai užges reakcija: elgesys po pastiprinimo nutraukimo nebepasirodys greičiau, jei jis buvo pastoviai pastiprinamas, nei tada, kai jis pastiprinamas rečiau.

Fiksuoto kiekio pastiprinimo schemoje pastiprinimas teikiamas tik tada, kai organizmas atlieka tam ttikrą reakcijų kiekį. Pvz.:, pastiprinimas kas dešimta arba kas dvidešimta reakcija. Kadangi čia pastiprinimas priklauso nuo reakcijų kiekio, tai ši pastiprinimo schema skatina didesnį reakcijų kiekį, nei fiksuoto laiko schema. Todėl atitinkamai suorganizuotas darbo apmokėjimas – pagal produkcijos kiekį – gali skatinti dirbantįjį pagaminti daugiau produkcijos.

Atsitiktinio laiko intervalo pastiprinimo schema. Kintančio laiko intervalo pastiprinimo schemoje pastiprinimas gali pasirodyti kas tam tikrą periodą, kuris, tačiau, nėra tolygus – t.y., vieną kartą pastiprinimas gali pasirodyti po dviejų valandų, antrą – po pusantros valandos, trečią – po dviejų su puse ir pan. Kasdieniniame gyvenime tokio pastiprinimo pavyzdžiu gali būti žvejys, kuris pastiprinamas (jei iš viso) skirtingais laiko intervalais.

Atsitiktinio reakcijų kiekio pastiprinimo schema. Ši schema pagrįsta vidutiniu reakcijų kiekiu tarp pastiprinimų, tačiau tas kiekis ggali labai kisti. Būtent ši pastiprinimo schema yra ypač efektyvi palaikant aukštą ir stabilų reakcijų kiekį. Ja grindžiami azartiniai lošimai, kuriuose išlošimas (pastiprinimas) ateina po tam tikro suloštų žaidimų (reakcijų) skaičiaus, kuris gali kisti.

NUOSEKLI APROKSIMACIJA (successive aproximation). Paprastame operantinio sąlygojimo eksperimente operantinis elgesys, pvz.: sverto paspaudimas, yra palyginti paprasto elgesio rūšis, kurio tikimybė yra gana aukšta. Tuo tarpu gyvūnai ir žmonės rodo gerokai sudėtingesnį operantinį elgesį, kuris normaliomis sąlygomis yra mažai tikėtinas. Šitoks elgesys, Skinerio nuomone, atsiranda formavimo, arba nuoseklios aaproksimacijos (priartėjimo) būdu. Tokiu atveju elgesys yra pastiprinamas tada, kai jis nuosekliai (po truputį) artėja prie sudėtingo elgesio. T.y., iš pradžių pastiprinamas elgesys, kuris tėra tik galinio elgesio užuomazga. Vėliau pastiprinamas tik toks elgesys, kuris vis labiau artėja prie galinio elgesio. taip cirke treniruojami gyvūnai, lygiai taip pat vaikai išmoksta kalbėti. Vaikai iš pradžių taria daugybę beprasmių garsų, kuriuos tėvai pastiprina šypsena, juoku, kalbėjimu. Vėliau tėvai pradeda labiau pastiprinti vaiko tam tikrus garsus, kurie primena žodžius, taip skatindami išmokti žodžius. Toliau tėvų pastiprinimas apribojamas iki tinkamo žodžių tarimo ir vartojimo. Taip ir išmokstamas sudėtingas elgesys (kalba) – pastoviai diferencijuojant pastiprinimą nediferencijuotam elgesiui.

ŽMOGAUS VYSTYMASIS.Vystymasis yra sąlygojamas įvairių pastiprinimo schemų. Taip susiformuoja specifiniai reakcijų modeliai, kurie yra įtakojami konkrečių aplinkos pastiprinimų. Vaikas skatinamas materialinių apdovanojimų, tokių kaip maistas, ir socialinių, tokių kaip pagyrimas. Naujas elgesys įgyjamas per nuoseklios aproksimacijos procesą. Vaikas tampa emociškai nepriklausomas išsivysčius stabilioms reakcijoms, kurioms reikalingas tik atsitiktinis pastiprinimas. Tačiau bet kuris elgesys vėliau gali būti pakeistas, parinkus atitinkamus pastiprinimus.

NEADAPTYVUS ELGESYS. Pagrindiniai mokymosi principai suteikia visiškai adekvačią psichopatologijos interpretaciją. Simptomų aiškinimas priežastimis yra bereikalingas. Elgesio patologija nėra liga. Tai reakcijų modelis išmoktas pagal tuos pačius elgesio principus, kaip ir visos kitos reakcijos. Tiesiog nėra socialiai tinkamo reagavimo į stimulą. LLigoniams arba nepasiseka išmokti reakcijos arba jie išmoksta neadaptyvių reakcijų. Pirmuoju atveju tai yra elgesio deficitas (pvz.: socialinių įgūdžių nebuvimas). Nestiprinant socialinių įgūdžių socializacijos metu, suaugusieji turi neadekvatų reakcijų rinkinį, kuriuo atsako į socialines situacijas.Neadaptyvi reakcija – tai reakcija, kuri nėra priimtina visuomenei arba kitiems žmogaus aplinkoje. Taip gali būti dėl to, kad pati reakcija yra nepriimtina (priešiškas elgesys) arba dėl to, kad reakcija vyksta nepriimtinomis aplinkybėmis (šizofrenija). [Šizofrenija – aplinkos nesėkmės paskatinti tam tikrą elgesio seką rezultatas. Šizofrenikai telkia dėmesį neįprastiems stimulams, kadangi jie nebuvo skatinami reaguoti į socialinius stimulus, į kuriuos reaguoja ‘normalūs’ žmonės. Kas stebėtojui dažnai atrodo kaip dėmesio trūkumas, iš tikrųjų yra dėmesys į neįprastus stimulus]. Panašus yra prietarinis elgesys, kuris atsiranda dėl atsitiktinio reakcijos ir paskatinimo sutapimo.

Prietarinis (superstitious) elgesys. Gyvenimas nėra taip tvarkingai kontroliuojamas, kaip įvykiai laboratorijoje, ir kartais pastiprinimai atsiranda atsitiktinai po tam tikro elgesio. Tokiu atveju elgesys, kuris pats savaime nesukėlė pastiprinimo, gali pasikartoti panašioje situacijoje. Pvz.:, prieš egzaminus žmogus išlipo kaire koja iš lovos. Pasisekus egzaminui atsiranda tikimybė, kad prieš sekantį egzaminą jis vėl išlips iš lovos kaire koja. Skineris tai vadina prietaringu elgesiu. Tokio elgesio egzistavimą jis įrodė laboratoriniais eksperimentais. jis pastebėjo, kad jei balandžiui maistas teikiamas kas tam tikrą vienodą llaiko tarpą nepriklausomai nuo jo elgesio, balandžio rodomas elgesys prieš atsitiktinį maistą gali būti pastiprintas. Vienintelio pastiprinimo užtenka, kad balandis rodytų atsitiktinai pastiprintą elgesį dažniau. tokiu būdu didėja ir tikimybė, kad sekantis pastiprinimas pasirodys esant tokiam elgesiui. Esant trumpiems intervalams tarp pastiprinimų toks elgesys greitai sustiprės, nors jis ir neturės įtakos pastiprinimui. Be to, toks elgesys gali išlikti ilgam, nes užtenka atsitiktinai sutampančių pastiprinimų, kad jis išsilaikytų.

ELGESIO MODIFIKACIJA. Skineris tiki, kad bet koks elgesys, taip pat ir neadaptyvus, gali būti lengvai pašalintas pakeičiant pastiprinimus teikiamus už elgesį. Tą galima daryti dvejais būdais – pirma, galima panaikinti nepageidaujamą elgesį pašalinus pastiprinimus, kurie tą elgesį sukelia. Antra – galima pastiprinti tą elgesį, kuris yra pageidaujamas ir yra priešingas nepageidaujamam. Bet kuriuo atveju reikia stebėjimo pagalba atrasti, kas stiprina tiek pageidaujamą, tiek nepageidaujamą elgesį, ir galima išnaudoti šiuos pastiprinimus elgesio modifikacijai. Tokie metodai yra ganėtinai plačiai paplitę JAV psichologų tarpe.

Dera pastebėti, kad Skineris manė, kad keisti reikia pastiprinimus ar paskatinimus, tačiau negalima naudoti bausmių elgesio modifikacijai, nes jos dažnai tesukelia žmogaus pasipriešinimą, o jų poveikis elgesio pokyčiams paprastai būna trumpalaikis.

HUMANISTINĖS PSICHOLOGIJOS ASMENYBĖS TEORIJA

ROGERS Carl (1902-1987)

Rogers’o teorijoje pagrindinės asmenybės struktūrinės dalys yra organizmas, patyrimų (fenomenų) laukas ir savęs suvokimas (self).

Organizmas ir bazinė tendencija aktualizuotis.

Organizmas – tai visas žmogus, kaip visuma. Jo viena pagrindinių savybių yra jo bazinė tendencija aktualizuotis – palaikyti ir išplėsti save. Tai reiškia, kad organizmas veikia kaip vieninga visuma siekdamas vieno vienintelio pagrindinio tikslo – aktualizacijos – kuri gali paaiškinti bet kokį organizmo elgesį. Be to daroma prielaida, kad ši tendencija aktualizuotis yra prigimtinis organizmo polinkis augti ir bręsti, kuris yra sąlygotas genetiškai. Organizmas bręsdamas tampa vis labiau diferencijuotas, labiau išsiplėtęs, vis labiau autonomiškas ir vis labiau socializuotas. Augimas apima vvisus vystymosi aspektus – tiek fizinių organų diferenciaciją ir brandą, tiek psichologinio funkcionavimo išsivystymą. Iš esmės šis bazinis motyvas apima visus kitus fiziologinius ir psichologinius motyvus, kurie tarnauja tam pačiam tikslui – visas žmogaus gyvenimas yra nukreiptas į tai, kad žmogus darytųsi vis pilnesniu ir tobulesniu organizmu, arba, tiksliau tariant, išvystytų visas savo galimybes (potencialus) užprogramuotus jo prigimtyje taip, kaip iš gilės išsivysto ąžuolas. Tačiau saviaktualizacijos procesas, nors nulemtas prigimties, retai būna lengvas ir sklandus. Jis nėra automatiškas ir dažnai rreikalauja pastangų. Žmogui dažnai tenka dėl jos kovoti ir patirti skausmą, bet žmogus gali tai įveikti, nes motyvas augti yra itin stiprus: vaikas išmoksta vaikščioti, nors jam vis pasitaiko skaudžiai kristi. Tokia bazinė tendencija aktualizuotis Rogers’o manymu yra būdinga visiems ggyviems organizmams. Taigi, ji iš esmės yra biologinė. Žmogaus vystymosi metu ji iš fiziologinės tampa ir psichologinė, apimdama mokymąsi ir patyrimą.

Rogers’as manė organizmas gali pasirinkti, koks patyrimas gali geriausiai pasitarnauti aktualizacijos tendencijai. Tie patyrimai, kurie skatina augimą ir brandą, yra suvokiami kaip geri ir pageidautini, jų aktyviai siekiama, taigi, jie įgyja teigiamą vertę organizmui. Tuo tarpu tų patyrimų, kurie stabdo aktualizaciją, organizmas stengiasi vengti, taigi, jie įgyja neigiamą vertę organizmui. Taigi, organizmas vertina patyrimus pagal tai kiek jie prisideda prie jo augimo ir plėtimosi ir tai turi įtakos organizmo pasirenkamam elgesiui. Be to, Rogers’as mano, kad būtent emocijos padeda atpažinti organizmui, kas yra naudinga jam ir kas žalinga. Taigi, emocijos yra adaptyvaus pobūdžio organizmo reakcija į savo patyrimą – arba ttam tikra vertė, kurią organizmas suteikia patyrimui. Pavyzdžiui, tokios emocijos kaip pyktis įgalina žmogų įveikti jį frustruojančią kliūtį, baimė – išvengti grėsmės, tuo tarpu atsipalaidavimas labai sveika virškinimui. Tuo pačiu emocijos ir jausmai skatina elgtis organizmą taip, kaip jam tuo momentu yra sveikiausia. Be to emocijų intensyvumas priklauso nuo to, kiek tam tikras elgesys yra reikšmingas organizmo palaikymui ir plėtimuisi. Pačios emocijos, kaip organizmo vertės tiek kyla kaip reakcijos į, tiek pačios priklauso organizmo patyrimo laukui.

Patyrimų (fenomenų) laukas. Tai patyrimo pprieinamo organizmui visuma. Patyrimo laukas susideda iš viso to, kas patiriama organizmo viduje tam tikru momentu – įvairūs fiziologiniai procesai, sensorinis suvokimas ir motorinė veikla. Iš esmės tie patyrimai ir sudaro žmogaus pasaulį, kuriame jis egzistuoja. Organizmas veikia būtent šiame suvokime lauke – jis reaguoja į objektyvią realybę taip, kaip ją suvokia arba patiria, ir būtent šis patyrimo laukas tėra jam vienintelė tikra realybė. Taigi, žmogus nereaguoja į išorinę stimuliaciją ar vidinius pokyčius kaipo tokius, bet reaguoja į juos taip, kaip jis juos patiria. Ir būtent todėl jo elgesys yra apspręstas ne išorinių ar vidinių sąlygų tiesiogiai, kiek jo jų suvokimo. Todėl norint prognozuoti žmogaus elgesį, nepakanka vien tik žinoti situaciją ir aplinkybes, bet reikia žinoti ir kaip žmogus jas suvokia.. Tai gali paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi skirtingai vienodose situacijose bei skirtingose situacijose elgiasi vienodai.

Žinoma, žmogus pastoviai tikrina, ar jo patyrimas iš tiesų atitinka pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Būtent tai skatina jį elgtis realistiškai. Ar suvokimas iš tiesų atitinka objektyvią realybę, žmogus patikrina lygindamas tarpusavyje įspūdžius (duomenis) gaunamus iš įvairių sensorinių šaltinių. Žinoma, tam tikra informacijos dalis gali likti nepatikrinta arba patikrinta nepakankamai ir tai gali įtakoti žmogų elgtis nerealistiškai arba net žalingai jam pačiam.

Patyrimo laukas gali bbūti sąmoningu arba nesąmoningu priklausomai nuo to ar patyrimai, kurie sudaro lauką, yra aiškiai žmogaus suvokiami ir simbolizuojami (t.y., verbalizuojami – išreiškiami žodžiais) ar ne. Būtent iš verbalizacijų (žodinių įvardijimų) ir susideda sąmonė. Rogers’as mano, kad patyrimo laukas potencialiai gali būti įsisąmonintas visas. Todėl iš esmės konkretaus žmogaus patyrimo lauką tegali pažinti tik pats žmogus. Joks pašalinis žmogus, ar psichologas, pretenduojantis objektyviais metodais išnagrinėti žmogaus patyrimą, negali jo pažinti tiek gerai, kiek pats žmogus. Tačiau dažnai mes neįsisąmoniname viso savo patyrimo pilnai. Didelė dalis patyrimo yra tiesiog ignoruojama, nes ji nėra aktuali mums šiuo momentu, tačiau potencialiai mes ją galime įsisąmoninti, kai mums to prireikia, pvz.: mes dažnai neįsisąmoniname kaip ‘jaučiasi’ mūsų kojos, nors atkreipiame į jas dėmesį, kai jos nuvargsta. Tačiau yra ir toks patyrimas, kuris neįsisąmoninamas arba suvokiamas iškreiptu būdu dėl to, kad jis neatitinka mūsų Aš suvokimo (self-concept).

,Aš’ (self) ir Aš suvokimas. Dalis patyrimų lauko palaipsniui išsidiferencijuoja į tokią dalį, kurią žmogus vadina ‘Aš’. Praktiškai tai ir yra žmogaus savo buvimo įsisąmoninimas arba savęs suvokimas – patyrimas, kuris išskiria patį žmogų jo patyrimų lauke iš kitų objektų. Šis savęs suvokimas yra ganėtinai fluidiškas – t.y, lankstus ir kintantis, taip pat kaip ir pats patyrimo laukas, nors tai yyra gana nuosekli organizuota struktūra, kuri nusako koks žmogus atrodo sau pačiam. Jis atsiranda iš sąveikos su aplinka, ypač iš tų sąveikų, kurios turi įvertinimo atspalvį. Vaikas patirdamas pasaulį, pamažu pradeda išskirti save kaip objektą iš aplinkos. Kai jis išskiria save, jis pradeda suprasti, kad kai kurie dalykai priklauso jam, o kai kurie – jo aplinkai. Aplinka tada patiriama santykyje su ‘manimi’ – tad jo aplinkos patyrimas įgauna vertinimo pobūdį – ‘man tai patinka’ arba ‘man tai nepatinka’. Taigi, patyrimui uždedama tam tikra vertė. Tam tikrais atvejais ši vertė uždedama patyrimui yra tiesiogiai paties organizmo, tam tikrais atvejais vertė yra introjektuota (prisiimta) iš kitų žmonių, tačiau pastaruoju atveju ji suvokiama iškreiptu būdu – t.y., taip lyg žmogus vertintų pats savo patyrimą, o ne pagal kitų uždėtą tam patyrimui vertę. Taip atsitinka dėl vaikystėje patiriamo sąlyginio vertinimo, kuris atsiranda dėl vaiko patiriamo teigiamo vertinimo poreikio.

Teigiamo vertinimo poreikis ir sąlyginis vertinimas. Atsiradus savęs suvokimui vaikystėje atsiranda ir teigiamo vertinimo (positive regard) poreikis. Rogers’ui nėra tiek svarbu, ar tas poreikis yra įgimtas, ar išmoktas, tačiau vaikystėje visi žmonės patiria jį. Teigiamas vertinimas apima kitų žmonių priėmimą, meilę ir pritarimą vaikui. Be tokio vertinimo vaikas jaučiasi ganėtinai nesaugiai. Vaikui yra itin svarbu jaustis mylimam,

ir jis visada elgiasi atsižvelgdamas į kitų rūpestį juo. Tačiau šio teigiamo vertinimo poreikio patenkinimas ne visada sutampa su bazinio motyvo aktualizuotis patenkinimu. Tėvai dažnai nepritaria tam, ko nori vaikas, kaip jis jaučiasi ir pan. Jie smerkia jo impulsus ir tam tikrą elgesį, dažnai tuo pačiu smerkdami ir patį vaiką. Todėl gana greitai vaikas supranta, kad tėvų meilė priklauso nuo to, kaip jis elgiasi ir koks jis yra. Tokiu atveju vaikas patiria tėvų sąlyginį vertinimą. Tai reiškia, kad tėvai vertina vvaiką ne tokį, koks jis yra pats savaime (kas būtų besąlyginis vertinimas), o tik tada kai jis atitinka jų iškeltas sąlygas (pvz.:, kai jis nedūksta ir yra ‘geras vaikas’). Tokiu atveju vaikas pradeda jaustis vertingu tik tada, kai jis atitinka šias sąlygas. Tada ir atsiranda konfliktas tarp to, kas yra vertingo jo organizmui ir to, ką jis turi padaryti, kad būtų vertinamas tėvų. Tokiu atveju vaikas paprastai renkasi tai, kas yra vertinga jo tėvams. Paprastai tada jis ne tik elgiasi ttaip, kaip nori jo tėvai, bet ir pradeda save patį vertinti pagal jų kriterijus, t.y, introjektuoja (prisiima) jų vertinimus, pagal kuriuos bando konstruoti atitinkamą Aš vaizdą. Mat vaikas suvokia tėvų nepritarimą jo elgesiui kaip jo paties nevertinimą ir tada jaučiasi nnesaugiai. Tai skatina vaiką ne tik elgtis atitinkamai pagal tėvų reikalavimus, tačiau ir pradėti vengti tokių patyrimų, kurie gresia tėvų meilės netekimu (pvz.: pykčio, kuris dažnai yra tėvų smerkiamas). Iš tėvų vertinimų vaikas pradeda formuoti tokį savo vaizdą arba save, kokį jį norėtų matyti tėvai. To pasekoje pamažu teigiamo vertinimo poreikis perauga į teigiamo savęs vertinimo (positive self-regard) poreikį. Tai poreikis vertinti save teigiamai, tačiau kriterijus savęs vertinimui yra perimamas iš aplinkinių žmonių, dažniausiai tėvų. Tokiu atveju pradžioje buvę išorinėmis vertinimo sąlygomis įvairūs tėvų reikalavimai tampa žmogaus introjektuotomis vertės sąlygomis (conditions of worth).Tada vaikas nesijaučia vertingas jei jis nepatenkina šių vertės sąlygų ir todėl stengiasi elgtis pagal jas – vengti tam tikro elgesio ir jausmų, nesvarbu kiek naudingi ar malonūs jjie jam būtų. Taigi, žmogus daugiau nebėra visiškai laisvas pasirinkti – jis nebeišreiškia savęs pilnai, nes turi pasverti visą savo elgesį pagal šiuos kriterijus. Atitinkamai formuojasi ir jo Aš, kuris pradeda nebeatitikti organizmo patyrimo, nes jis netenkina tėvų iškeltų sąlygų. Tokiu atveju vaiko (vėliau ir suaugusio žmogaus) Aš patiria grėsmę iš su juo nesuderinamų patyrimų pusės. Tada grėsmingas patyrimas yra išstumiamas iš sąmonės arba patiriamas iškreiptu būdu.

Sąveika tarp organizmo, patyrimo lauko ir Aš. Nekoherentiškumas. Introjektuotos vaikystėje vertės gali įtakoti žmogaus ssavęs suvokimą ir jam suaugus, tuo pačiu įtakodamos ir jo patyrimą bei elgesį. Pavyzdžiui, žmogus, kuris laiko save visiškai nepiktu (vaikystėje jam neleido pykti ant savo mažojo broliuko), subjektyviai visiškai nepatiria pykčio, nors iš tikrųjų pas jį kyla pykčio jausmas, kuris patiriamas kaip pastovūs fiziniai negalavimai. Praktiškai tai yra žmogaus susvetimėjimas su savimi, kada patyrimas vertinamas ne pagal tai, kiek jis prisideda prie organizmo aktualizacijos, bet pagal tai kiek jis patenkina Aš vertės (introjektuotos) sąlygą, ir tuo pagrindu patyrimas yra įsisąmoninamas arba atmetamas. Iš to sektų, kad tam tikra patirties dalis yra įsisąmoninama (t.y., simbolizuojama arba verbalizuojama), dalis yra tiesiog ignoruojama (dėl to, kad mums tuo momentu tai nebūtinai yra aktualu, bet mes galime tai įsisąmoninti bet kuriuo momentu) ir dalis patirties yra iškreipiama arba nuneigiama dėl to, kad ji yra nesuderinama su Aš struktūra (t.y., su savo vaizdu). Tad suvokimas iš tikrųjų yra selektyvus – sąmoningai suvokiamas tik tas patyrimas, kuris atitinka Aš struktūrą tuo momentu. Neigti patyrimą reiškia falsifikuoti tikrovę sakant, kad kažkas neegzistuoja arba suvokti tai iškreiptu būdu. Taigi, žmogaus savęs vaizdas gali ir neatitikti tikrovės, tačiau tas atitikimas ignoruojamas tam, kad būtų išlaikytas pastovus savo vaizdas. Pavyzdžiui, žmogus, kuris jaučiasi esąs visiškai nevertingas, išstums iš savo ssąmonės viską, kas prieštarauja tokiam jo savo suvokimui arba perinterpretuos prieštaravimus taip, kad jie atitiktų jo bevertiškumo jausmą – jei jis yra paaukštinamas pareigose už gerą darbą, jis gali sakyti ‘viršininkui buvo gaila manęs’. Be to jis net gali prastai atlikti naujas pareigas tam, kad įrodytų visiems ir sau, koks iš tikrųjų jis yra nevertas. Taigi, organizmas turi tendenciją elgtis taip, kad jo elgesys atitiktų Aš sampratą. Tačiau kai kada elgesys yra įtakojamas organizmo patyrimo, kuris nėra įsisąmonintas ir kuris neatitinka žmogaus savęs suvokimo. Tokiais atvejais elgesys yra ‘nuasmeninamas’ – pvz.: visai nepiktu laikantis save žmogus staiga apšaukia kitą žmogų. Paprastai tada sakoma ‘Tai buvau ne aš’, ‘Aš nežinau, kas man tada užėjo’, ‘Aš to nenorėjau’ ir pan. Taigi, elgesys yra derinamas tiek pagal Aš struktūrą, tiek pagal organizmo patyrimą. Jei Aš struktūra yra lanksti ir atitinka organizmo patyrimą (taigi, ir žmogaus realybę) – t.y., visi sensoriniai ir visceraliniai organizmo patyrimai gali būti įsisąmoninami, ir tai neprieštarauja Aš struktūrai – tokiu atveju žmogus yra psichologiškai sveikas, t,y., niekas netrukdo jo bazinei tendencijai aktualizuotis ir bręsti. Psichologinio sutrikimo atveju mes sąmoningai negalime suvokti daugelio organizmui reikšmingų sensorinių ir visceralinių patyrimų. Tokiu atveju patiriama įtampa ir grėsmė, kuri pasireiškia įvairiais simptomais. Nes bbet koks patyrimas, kuris neatitinka Aš struktūros yra suvokiamas kaip grėsmė, ir kuo daugiau yra tokių patyrimų, tuo rigidiškesnis (nelankstesnis) darosi žmogaus Aš tam, kad išlaikytų save. Tai reiškia, kad žmogaus Aš bando gintis nuo grėsmingų patyrimų bandydamas juos išstumti iš sąmonės. Dėl to žmogaus savęs vaizdas darosi vis mažiau atitinkantis organizmo tikrovę, dėl ko reikia vis daugiau gynybų, kad išlaikyti iškreiptą Aš vaizdą. Tuo būdu žmogus, arba jo sąmoningas Aš praranda kontaktą – susvetimėja – su savo organizmo patyrimu ir dėl to atsiranda įtampa, kuri patiriama nerimu. To pasekoje žmogus darosi vis labiau ir labiau neprisitaikęs ir vis labiau stabdo savo aktualizaciją. Tokia žmogaus būseną Rogers’as vadina nekoherentiškumu (incongruence) – t.y., nesuderinamumu tarp to ką žmogus patiria (organizmo patyrimo laukas) ir to, ką jis įsisąmonina (Aš suvokimas). Jis gali pasireikšti tuo, kad žmogus patiria įtampą, yra pasimetęs, nežino ko nori, yra draskomas vidinių prieštaravimų (nors greičiau ne pats abejojimas, kiek nesugebėjimas jį pamatyti ir išspręsti yra nesveika) arba rimtesniais atvejais jis pasireiškia įvairiais simptomais. Kraštutinio nekoherentiškumo pavyzdys yra psichozė – žmogus kliedi ir jo patiriami kliedesiai ir visiškai atitrūkę nuo realybės, atotrūkis tarp objektyvios realybės ir to, ką žmogus patiria, yra toks didelis, kad žmogus nebegali funkcionuoti.

Besąlyginis teigimas vertinimas

(unconditional positive regard).Pilnai funkcionuojantis žmogus. Rogers’as mano, kad konfliktą tarp organizmui naudingo patyrimo ir introjektuojamų verčių galima pašalinti besąlyginiu teigiamu žmogaus vertinimu arba priėmimu. Tai yra, tėvai gali stengtis priimti vaiką toks, koks jis yra, nors nebūtinai pritarti kai kuriems jo elgesio fragmentams. Tokiu atveju tėvų meilė nepriklauso nuo to, kaip vaikas elgiasi ir jam nekeliamos jokios sąlygos, kad jis būtų mylimas, o vaikui suteikiama teisė būti visiškai laisvam ir pilnam savo jausmuose, nors ir draudžiami kai kurie jo veiksmai. TTada vaikas nesijaučia nesaugiai, nes jam negresia atstūmimo baimė ir jis gali vystyti savo Aš be jokios grėsmės, t.y., neneigdamas ir neiškreipdamas savo patyrimo.

Tačiau visiškas besąlyginis vertinimas sutinkamas gana retai. Todėl Rogers’as bandė atkurti tokią besąlyginio priėmimo atmosferą savo terapijos metu. Jo nuomone, patyrimas, kuris neatitinka Aš struktūros, gali būti suvoktas tada, kai nėra visiškai jokios grėsmės. T.y., tada, kada kitas žmogus (paprastai Rogers’as terapijos metu) priima visiškai viską, ką sako kitas žmogus. Toks šiltas priėmimas skatina žmogų ištyrinėto savo nneįsisąmonintus jausmus, kurie paprastai gresia jo saugumui. Tada žmogus sugeba asimiliuoti (priimti) šiuos jausmus į Aš struktūrą, tuo pačiu ją pertvarkydamas atitinkamai pagal šiuos jausmus. Paprastai žmogus turi padaryti gana didelius savęs suvokimo pertvarkymus, kad priartėtų prie organizmo realybės. Taip jjis įgyja supratimo, kas jis iš tikrųjų yra ir ko jis vengė. Tačiau tada jis tampa psichologiškai sveiku žmogumi (nors tam nebūtinai turi būti einama į terapiją) – jis yra laisvas pilnai patirti ir išreikšti bet kurį savo jausmą, nes jie nebegresia jo Aš suvokimui, jis gali pilnai suvokti save ir savo aplinką, jo patyrimas nėra iškraipomas jokių vertės sąlygų. Todėl jis yra laisvas išnaudoti visą savo patyrimą ir išvystyti visus savo aspektus ir realizuoti visas savo galimybes. Kitais žodžiais tariant jis yra laisvas saviaktualizuotis – tapti pilnai funkcionuojančiu žmogumi.

Pilnai funkcionuojantis žmogus – tai galutinis psichologinio vystymosi tikslas. Jo pirmoji ir pagrindinė savybė būtų ta, kad jis pilnai įsisąmonina visą savo patyrimą – jokia jo dalis nėra nuneigiama arba iškreipiama, nnėra jokio gynybiškumo, nes nėra jokios grėsmės žmogaus Aš. Žmogus yra atviras viskam – tiek teigiamiems jausmams, kaip drąsa ir švelnumas, tiek neigiamiems, kaip baimė ir skausmas. Toks žmogus yra sveikas tuo, kad jis patiria ne tik platų emocijų spektrą, tačiau ir išgyvena jas giliai ir stipriai. Kita jo savybė yra tai, kad jis sugeba pilnai išgyventi kiekvieną savo gyvenimo momentą. Kiekviena akimirka jam yra nauja ir gaivi (ar potencialiai gali tokia būti). Todėl jokia jo gyvenimo akimirka nėra numatoma aar nuspėjama. Jis greičiau gyvena gyvenimą, nei stebi jį. Todėl nėra jokio rigidiškumo, sustabarėjimo, sąlygų, kurios varžytų jo patyrimą, kuris yra fluidiškas, nuolatos besikeičiantis, unikalus tik šiam momentui. Trečioji tokio žmogaus savybė yra pasitikėjimas savo organizmu. Tai reiškia jausti savo reakcijas, o ne vadovautis vien tik kitų nuomonėmis ar socialinėmis taisyklėmis, ar net tik intelekto sprendimais. Elgtis reikia pagal tai, kaip kad jauti teisingai, nes organizmas veikia daug patikimiau nei intelektas. Žinoma tai nereiškia, kad toks žmogus visiškai ignoruoja savo ar kitų žmonių protą. Greičiau tai reiškia, kad proto duomenys ir patyrimas yra suderinami su Aš struktūra. Jie negresia žmogaus Aš ir yra aiškiai suvokiami. Tačiau galutinis sprendimas kaip elgtis konkrečioje situacijoje priklauso nuo visų patyrimo duomenų, nors žmogus dėl visiško suderinamumo tarp savęs ir patyrimo gali ir neįsisąmoninti paties sprendimo proceso ir jis tada atrodys intuityvus – taigi, atrodys labiau pagrįstas jausmu nei protu. Ketvirtoji sveiko žmogaus savybė – tai laisvės jausmas. Jis jaučiasi visiškai laisvas pasirinkti tai, ko jam norisi, jis nejaučia apribojimų. Dėl to jis jaučiasi savo gyvenimo šeimininku, kadangi žino, kad ateitis priklauso nuo jų pačių veiksmų ir nėra sąlygota aplinkybių, praeities ar kitų žmonių. Svarbu yra tai, kad jie nesijaučia esą priversti elgtis vienu vieninteliu bbūdu. Be to toks žmogus, žinoma, bus ir kūrybiškas, nes yra spontaniškas.

Rogers’as mano, kad tokie būdvardžiai, kaip laimingas,patenkintas neapibūdina save aktualizuojančio žmogaus, nors jis gali kartais jausti tokius jausmus. Daug labiau jam tiktų nusakyti įdomus,jaudinantis,iššaukiantis,prasmingas. Be to svarbu pabrėžti tai, kad Rogers’o nuomone žmogus negali būti aktualizavęsis, o tik besiaktualizuojantis, nes aktualizavęsis reikštų kažkokią galinę būseną ar statinę (nejudrią) asmenybę. Tuo tarpu tėra galimas tik vystymasis – toks žmogus visada yra procese, pastoviai augantis, siekiantis išpildyti visas savo galimybes.

HUMANISTINĖS PSICHOLOGIJOS ASMENYBĖS TEORIJA

MASLOW Abraham (1908-1970)

POREIKIŲ HIERARCHIJA

Maslow teorijos požiūriu, kiekvieno žmogaus elgesį įtakoja tam tikras skaičius įgimtų poreikių. Elgesys, kuriuo tenkinami šie poreikiai, nėra įgimtas, o išmoktas, todėl pas įvairius žmones jis yra skirtingas. Viena svarbiausių šių poreikių ypatybė yra tai, kad jie sudaro vadinamąją poreikių hierarchiją. Ji yra tokia, kad vieni poreikiai turi būti patenkinami pirmiau negu kiti poreikiai. Nes kol nebus (bent iš dalies)n patenkinti vieni poreikiai, kiti poreikiai net nepasirodys. Pvz.:, žmogus, kuris yra alkanas ar nuogąstauja dėl savo saugumo, nejaus poreikio meilei. Svarbu yra tai, kad žmonių neveikia visi poreikiai vienu metu – tam tikru metu dominuoja tik vienas poreikis, o kuris – priklauso nuo to, kiek patenkinti ar nepatenkinti kiti poreikiai. Šių poreikių seka yra tokia:

5.Saviaktualizacijos poreikis.

4.Poreikis ppagarbai.

3.Poreikis priklausyti ir meilės poreikis.

2.Saugumo poreikis

1.Fiziologiniai poreikiai.

Kuo žemiau stovi poreikis hierarchijoje, tuo didesnė jo jėga ir pirmenybė. Aukštesnieji poreikiai yra aiškiai silpnesni. Aukštesnieji poreikiai atsiranda vėliau evoliucijos vystymosi eigoje – visiems gyviams reikia maisto ir vandens, tačiau tik žmogui reikia aktualizuoti save. Todėl kuo aukštesnis poreikis hierarchijoje, tuo labiau išskirtinesnis žmogui jis yra. Be to aukštesnieji poreikiai atsiranda vėliau ir žmogaus vystymosi eigoje. Fiziologiniai ir saugumo poreikia atsiranda kūdikystėje, priklausymo, meilės ir pagarbos poreikia gali atsirasti paauglystėje, tuo tarpu poreikis aktualizuoti save paprastai nepasirodo iki žmogus nesulaukia vidutinio amžiaus. Aukštesniųjų poreikių patenkinimas nėra toks būtinas, kad žmogus be jo negalėtų gyvuoti, todėl jie gali būti nepatenkinti ir ilgam – tai nesukels tokios aštrios krizinės reakcijos, kaip žemesniųjų poreikių nepatenkinimas. Todėl žemesnieji poreikiai dar vadinami deficito (trūkumo) poreikiais, nes jų nepatenkinimas patiriamas kaip trūkumas. Tačiau nors aukštesnieji poreikia nėra tokie gyvybiškai būtini, jie taip pat prisideda prie gyvybiškumo augimo. Jų patenkinimas užtikrina geresnę sveikatą, ilgesnį gyvenimą ir apskritai padidina biologinį efektyvumą. Taip pat jų patenkinimas yra naudingas ir psichologiškai, kadangi jie sukelia gilesnį laimės jausmą, dvasinę pusiausvyrą ir žmogaus gyvenimo vidinę pilnatvę. Dėl to aukštesnieji poreikia dar vadinami augimo arba būties poreikiais. Tačiau aukštesniųjų poreikių patenkinimas yra gerokai sudėtingesnis ir reikalauja

daugiau išankstinių sąlygų nei žemesniųjų poreikių patenkinimas. Pvz.: saviaktualizacijos siekimas gali būti patenkintas tik patenkinus visus kitus poreikius ir jo patenkinimas reikalauja gerokai sudėtingesnio elgesio nei maisto paieška. Be to aukštesniųjų poreikių patenkinimas reikalauja geresnių išorinių sąlygų – socialinių, ekonominių ir politinių – nei žemesniųjų poreikių patenkinimas. Tačiau svarbu ir tai, kad poreikis neturi būti absoliučiai ir visiškai patenkintas, kad atsirastų aukštesnis už jį poreikis. Greičiau gali būti dalinis jo patenkinimas, kuris vienok mažėja kylant į hierarchijos viršų. Pvz.:, žmogus ggali būti patenkinęs 85% fiziologinių poreikių, 70% – saugumo, 50% – meilės ir priklausymo, 40% – pagarbos poreikį ir 10% – saviaktualizacijos poreikio.

Fiziologiniai poreikiai. Tokie poreikiai – maisto, vandens, miego ir sekso – yra patys galingiausi iš visų poreikių. Jie gali visiškai blokuoti bet kurį kitą poreikį. Bet koks kitas poreikis, pvz.: meilei ar pagarbai, pasirodo esantys trivialūs, kai fiziologiniai poreikia nėra patenkinti. Badaujantis galvoja ir svajoja tik apie maistą. Bet jei šie poreikia yra patenkinami, žmogus daugiau jų nebeįsisąmonina iir jie daugiau nebeįtakoja elgesio. Paprastai industrinėse Vakarų kultūrose tokie fiziologiniai poreikiai nevaidina didesnės motyvacinės reikšmės.

Saugumo poreikis. Šis poreikis dažniausiai pats svarbiausias būna vaikams ir neurotikams. Sveiki ir normalūs suaugę žmonės paprastai yra gerai patenkinę šį poreikį. Jo patenkinimui būtinas ssaugumas, globa, stabilumas, struktūra ir tvarka bei baimės ir nerimo nebuvimas. Vaikai aiškiai išreiškia šį poreikį, nes jie betarpiškai reaguoja į grėsmę ir aiškiau tai parodo, nei suaugusieji, kurie yra išmokę užslopinti savo baimę. Be to saugumo poreikį rodo ir tai, kad vaikai mėgsta rutiną – pažįstamą, tvarkingą ir nuspėjamą pasaulį. Visiška laisvė ir leidimas viską daryti – visiškas struktūros ir tvarkos nebuvimas – vaikams sukelia nerimą ir nesaugumą, nes tai grėsmė vaiko saugumo poreikiams. Žinoma, laisvė vaikams turi būti suteikiama, bet tik tiek, kiek jie gali su ja susidoroti – jiems reikia vadovavimo ten, kur jie dar nesugeba patys reguliuoti savo elgesio.

Neurotikams taip pat reikia struktūruotos ir tvarkingos aplinkos, kadangi saugumo poreikis pas juos vis dar dominuoja. Neurotikai ypač vvengia naujų, netikėtų ir neįprastų atsitikimų, jų pasaulis taip pat turi būti visiškai prognozuojamas. Taip pat daugeliui normalių suaugusių žmonių, nors jie ir yra patenkinę šį poreikį, reikia šiek tiek saugumo. Daugelis mūsų mėgsta tvarkingą pasaulį, o ne visiškai nežinomą, chaotišką, pilną nežinios ateitį, todėl mes kaupiame santaupas ir nerizikuojame keisti darbo. Tačiau šis poreikis nėra toks stiprus, kaip neurotiko atveju.

Priklausymo ir meilės poreikis. Šie poreikiai gali pasireikšti labai įvairiais būdais – per šiltus santykius su vienu draugu ar mylimuoju, aar per vietą ir poziciją tam tikroje grupėje ir/ar apskritai visuomenėje. Tačiau poreikį priklausyti sunku patenkinti vis mobilėjančioje visuomenėje. Mažai žmonių lieka gyventi vienoje vietoje ir turi tą patį draugų ratą per visą savo gyvenimą ar net per kelerius metus. Mes keičiame darbus, mokyklas pernelyg dažnai, kad įleistume gilias šaknis ir išvystytume saugų priklausymo jausmą, todėl turime tenkinti šį poreikį kitais būdais. Būtent todėl atsiranda vienišumo ir susvetimėjimo jausmas. Meilės poreikis, kurį sudaro tiek poreikis būti mylimam, tiek poreikis mylėti, gali būti patenkintas šiltame ir intymiame santykyje su kitu žmogumi. Maslow netapatina meilės su seksu – grynai fiziologiniu poreikiu, tačiau pripažįsta, kad seksas yra vienas būdų išreikšti meilės poreikiui. Nesėkmė patenkinti meilės poreikio yra viena esminių neprisitaikymo mūsų kultūroje priežasčių.

Pagarbos poreikiai. Pagarbos sau reikia tiek iš kitų, tiek iš savęs. Pagarba iš kitų – tai statusas, pripažinimas, socialinė sėkmė , šlovė ir pan. Savigarba – tai savo vertės jausmas. Savigarbos poreikio patenkinimas leidžia žmogui jausti pasitikėjimą savo jėgomis. Dėl to žmogus gali tapti daug produktyvesniu ir kompetentingesniu visose gyvenimo srityse, patenkinęs šį poreikį. Jei savigarbos trūksta, žmogus jaučiasi bejėgis ir jam trūksta pasitikėjimo savimi susidoroti su problemomis. Savigarba turi būti realistiška, grįsta realistiškais savo sugebėjimų ir kompetentingumo vertinimais bei užsitarnauta kkitų žmonių pagarba.

Saviaktualizacija. Tai visų žmogaus sugebėjimų ir potencialų realizacija. Žmogus turi tapti ir būti tuo, kuo jis gali būti. Net jei visi kiti poreikiai bus patenkinti, žmogus neišnaudojęs savo potencialų vis viena bus nepasitenkinęs ir neramus. Saviaktualizacija gali vykti labai įvairiai – bet kokios profesijos žmonės, ne tik menininkai, turi galimybę realizuoti savo gabumus. Net valgio virimas ar tėvystė gali būti labiau kūrybiška nei antrarūšė teplionė. Tačiau saviaktualizacijai būtinos tam tikros išankstinės sąlygos. Visų pirma, neturi būti jokių apribojimų, kuriuos sukuria kultūra arba pats žmogus sau. Be to žmogus neturi būti blaškomas rūpesčių dėl maisto, jaustis saugus, būti mylimas ir mylėti ir pan. Galiausiai žmogus turi gerai pažinoti save – turėti realistišką savęs supratimą apie savo stiprias ir silpnas vietas, savo įgūdžius ir sugebėjimus.

Išimtys iš poreikių hierarchijos. Nors pagrindinė poreikių hierarchija tinka daugeliui žmonių, tačiau nebūtinai kiekvienam. Istorijoje žinoma nemažai pavyzdžių, kada žmonės dėl idealų aukodavo viską ir net savo gyvybes. Tokie žmonės aiškiai paneigia savo fiziologinius ir saugumo poreikius. Taip galima kalbėti ir apie religines figūras, kurios atsisakydavo žemiškų gėrybių , idant išreikštų visas savo galimybes nepaisant žemesniųjų poreikių nepatenkinimo, ir menininkus, aukojusius savo sveikatą dėl savo darbo. Be to, bendra išimtis hierarchijoje yra tai, kad kai kuriems žžmonėms didesnės svarbos turi savigarba, o ne meilė. Tokie žmonės gali patenkinti meilės poreikį tik tada, kai jie jaučiasi pasitikintys savimi ir vertingi.

SVEIKA ASMENYBĖ IR SAVIAKTUALIZACIJOS POREIKIS

Saviaktualizacijos poreikio tyrinėjimai Maslow teorijoje yra didžiai susiję su jo sveikų žmonių tyrimais. Tokiais Maslow laiko tuos žmones, kurie neturi rimtų psichologinių sutrikimų ir problemų ir kurie yra išnaudoję visas savo jėgas kokiam nors tikslui pasiekti (aktualizavę savo potencijas). Būtent tokių žmonių tyrinėjimais, Maslow nuomone, turi remtis psichologija, norėdama išsiaiškinti visas žmogaus savybes ir privalumus.

Tyrinėdamas tokius sveikus individus, Maslow iškėlė hipotezę, kad jie nėra motyvuojami įprastine prasme. Jų motyvacija – arba metamotyvacija – tai greičiau būsena, kada motyvacija nevaidina jokio vaidmens iš viso. Tokie žmonės ne siekia kažko, o tiesiog yra. Tokią motyvaciją Maslow priešino su save neaktualizavusių žmonių motyvacija, kurią jis vadino D-motyvacija, t.y., D – deficiency – deficito, trūkumo motyvacija, kuri pasireiškia tuo, kad žmogus motyvuojamas tam tikros įtampos ir diskomforto, kurie kyla atsiradus organizme kažko (pvz.:, maisto) trūkumui. Tuo tarpu save aktualizuojančių žmonių motyvaciją – B – being – būties motyvaciją – sudaro ne siekimas pašalinti trūkumą ar sumažinti įtampą, o siekimas padidinti įtampą per naujus patyrimus ir praturtinti gyvenimą. Nėra jokių specifinių elgesio tikslų, kurie būtų motyvuojanti jėga. Tokie žmonės

ne tiek siekia kokio nors galutinio tikslo, kuris juos patenkintų, kiek jau tiesiog yra – spontaniški, natūralūs, išreiškiantys visą savo žmogiškumą. Tad jie įprastine prasme nėra motyvuoti. Greičiau toks pats buvimas ir yra tikslas arba metaporeikis. Tačiau jei žmogus patenkinęs visus kitus savo poreikius tokios būsenos nepasiekia, jis taip pat gali jausti nepasitenkinimą, tačiau jam bus neaiški jo priežastis. Jis gali jaustis vienišas, bejėgis, liūdnas, gyvenąs beprasmį gyvenimą, tačiau negalės nurodyti tikslo, kuris galėtų pakeisti jo būseną. Todėl saviaktualizacijai būtinas ggeras savo galimybių pažinimas ir jų išvystymas.

Tyrinėdamas save aktualizavusius žmones Maslow išskyrė tam tikras jų savybes:

1. Labai efektyvus realybės suvokimas. Jie sugeba suvokti pasaulį ir kitus žmones aiškiai ir objektyviai. Jų suvokimas nėra iškraipomas tokių subjektyvių faktorių kaip jų poreikiai ir baimės. Jie mato realybę tokią, kokia ji iš tikrųjų yra, o ne tokią, kokios jiems norėtųsi.

2. Savęs, kitų žmonių ir pasaulio apskritai priėmimas. Jie gali priimti savo prigimtį – savo silpnas puse lygiai taip pat, kaip ir stiprybes – bbe bandymo iškreipti savo vaizdą ir be pernelyg didelių gėdos ar kaltės jausmų. Lygiai taip pat jie priima ir kitų žmonių bei viso pasaulio blogybes apskritai.

3. Spontaniškumas, paprastumas ir natūralumas. Jų elgesys atviras, tiesus ir natūralus, nepagrįstas socialiniu fasadu. Paprastai jjie neslepia savo jausmų ir emocijų ar apsimeta tuo, kuo jie nėra, nors jie ir gali taip padaryti, kad neįskaudintų kito žmogaus. Tokie žmonės iš tikrųjų yra savimi, nors nebūtinai apie tai agresyviai skelbs laužydami socialines normas.

4. Susitelkimas ties problema, o ne ties savimi. Jie jaučia turį misiją savo gyvenime – darbą, kuriam ir paskiria daugiausiai savo jėgų. Dėl to jie sunkiai dirba, bet patiria iš to didžiulį malonumą. Taip jie sugeba patenkinti savo metaporeikius. Jie dirba ne dėl pinigų, šlovės ar valdžios, o tam kad išvystytų ir panaudotų savo sugebėjimus, kas skatina juos augti ir išreikšti save.

5. Poreikis privatumui ir nepriklausomybei. Savo poreikiuose jie yra labiau nepriklausomi nei kiti žmonės, todėl jie yra labiau nepriklausomi nuo kitų. Dėl to ggali net atrodyti šalti ir nedraugiški, bet jie tiesiog yra labiau autonomiški nei dauguma žmonių ir neturi įsikabinti kitų, reikalaudami šilumos ir paramos.

6. Vertinimo ir suvokimo šviežumas. Jie turi sugebėjimą suvokti ir patirti pasaulį su vis nauju šviežumu ir nuostaba. Jie džiaugsis saulėlydžiu, gėle ar simfonija taip lyg pirmą kartą tai patirtų. Net kasdienini ir trivialūs dalykai yra vertinami vis naujai.

7. Mistiniai arba kulminaciniai potyriai (peak experience). Jie patiria stiprios ekstazės, nuostabos, pasigerėjimo ir nušvitimo momentus. Tada jie jaučiasi dauggalintys, yypač pasitikintys ir ryžtingi. Potyris yra stiprus, orgazmiškas ir gali įvykti užsiimant iš esmės bet kokia veikla. Bet koks patyrimas tikros nuostabos, tobulumo ar judėjimo link tobulų vertybių gali sukelti kulminacinį potyrį. Savęs neaktualizavę žmonės taip pat gali apturėti kulminacinių potyrių, tačiau ne tiek daug, kaip save aktualizavę žmonės. Be to patiriantys kulminacinius potyrius nebūtinai yra mistikai, menininkai ar į religiją linkę žmonės – jie gali būti ir biznieriai , politikai ir pan.

8. Socialinis interesas. Jie sugeba jausti gilią simpatiją ir pagarbą žmonėms. Nors jie dažnai gali būti suerzinti ar depresuoti dėl atskirų žmonių elgesio, tačiau jie visada supranta kitus žmones ir trokšta padėti žmonijai.

9. Tarpasmeniniai santykiai. Nors jų artimų draugų ratas nėra labai didelis (nes maža panašių į juo žmonių) jų draugystė yra daug stipresnė ir gilesnė nei pas vidutinį žmogų. Jie draugauja su tais, kurie yra sveikesni ir labiau subrendę nei daugelis, dėl to, kad šitokie žmonės panašesni į juos. Be to jie dažnai pritraukia gausybę pasekėjų. Tokie santykiai paprastai yra vienpusiški, kadangi pasekėjai gauna daugiau iš jų, nei patys sugeba duoti.

10. Kūrybiškumas. Jie yra nepaprastai kūrybingi žmonės, nors nebūtinai visada tai susiję su menine veikla. Jie nėra menininkai, tačiau rodo savo išradingumą ir originalumą praktiškai visose savo ggyvenimo srityse. Nes jie yra lankstūs, spontaniški ir nebijo daryti klaidų, panašūs į vaikus, kurie dar nėra išmokyti bijoti dėl klaidų atrodyti kvailai.

11. Demokratinis charakteris. Jie labai tolerantiški ir priima kiekvieną žmogų, nepaisydami jokių rasinių, religinių ar socialinių prietarų. Jie noriai klausosi kiekvieno žmogaus ir mokosi iš tų, iš kurių gali pasimokyti. Jie nedemonstruoja savo pranašumo prieš mažiau išsilavinusius žmones, bet yra pajėgūs su visais bendrauti lygiavertiškai.

12. Pasipriešinimas kultūrinių normų primetimui (resistance to enculturation). Šie žmonės yra autonomiški ir nepriklausomi. Todėl jie laisvai gali pasipriešinti socialiniam ir kultūriniam spaudimui galvoti ir elgtis tam tikru būdu. Jie atvirai ar tyčia nemaištaus prieš normas apskritai, tačiau jų sprendimai yra nulemiami jų pačių prigimties, o ne kultūros poveikio.

Taigi, šie žmonės yra visiškai sveiki žmonės. Tačiau nors saviaktualizacijos poreikis ir yra įgimtas, tačiau tik apie vieną procentą (o gal ir mažiau) visų žmonių sugeba patenkinti šį poreikį. Taip yra dėl to, kad šis poreikis yra ganėtinai silpnas ir greitai užslopinamas kitų poreikių. Be to, labai daug šio poreikio patenkinimui turi įtakos ir kultūrinė aplinka, kuri dažnai draudžia ir riboja kai kurias žmogaus vystymosi galimybes. Tad ne kiekvienas būtinai save aktualizuos, nors tai padaryti potencialiai gali kiekvienas.

SOCIALINIO MOKYMOSI (social learning) TEORIJA

BANDURA Albert (1925 – )

MOKYMASIS SSTEBINT (observational learning)

Viena labiausiai išskirtinių socialinio mokymosi teorijų idėjų yra ta, kad mokymasis gali įvykti ne tik tiesioginio pastiprinimo pagalba, bet ir per stebėjimą (observation). Bandura neneigia, kad tiesioginis pastiprinimas gali sąlygoti elgesį, tačiau jis mano, kad tai nėra vienintelis būdas naujam elgesiui išmokti. Be to jis teigia, kad pastiprinimas yra pakankamai neefektyvus kelias elgesio pokyčiams – jam reikia gana daug laiko ir jis yra potencialiai pavojingas. Pvz.:, žmonėms būtų visai ne į naudą, jei jų išmokimą eiti per gatvę degant žaliai šviesai sąlygotų tiesioginis pastiprinimas – partrenkė juos mašina ėjus per raudoną šviesą, ar ne. Taigi, egzistuoja ganėtinai daug tokių situacijų, kuriose žmogus negali išbandyti daugybės elgesio būdų, kol ras tą, kuris sukelia pastiprinimą. Tad operantinis sąlygojimas, kuriame bandymų-klaidų metodas naudojamas tol, kol randama tinkama reakcija, nėra efektyvus būdas kai kuriems įgūdžiams formuoti, pvz.:, tokiems kaip plaukimas ar mokymasis vairuoti, nes žmogus nuskęstų ar užsimuštų, kol rastų tinkamą elgesio būdą. Todėl Bandura teigia, kad daugelyje situacijų žmogus išmoksta naujo elgesio stebėdamas pavyzdį arba modelį. Toks išmokimas vadinamas modeliavimu. Kai kurios reakcijos gali būti išmoktos tik šiuo būdu. Pvz.:, tai kalba – vaikas turi girdėti žodžius, kad galėtų juos pakartoti. Tad modeliavimas – tai modelio elgesio stebėjimas ir to elgesio

kartojimas. Tuo būdu įmanoma išmokti reakcijų, kurių anksčiau nemokėta atlikti, bei galima stiprinti ar silpninti reakcijas, kurias žmogus jau mokėjo. Tai patvirtina ir Banduros klasikinis eksperimentas, kuriame maži vaikai stebėjo, kaip suaugęs žmogus daužo lėlę. Po to palikti vieni jie elgėsi dvigubai agresyviau su ta lėle, nei tie vaikai, kurie nebuvo matę tokio pavyzdžio.

Be to modeliavimo procesas gali įvykti ir tada, kai pavyzdys nerodomas tiesiogiai, o vietoje jo teikiamos žodinės instrukcijos, tiksliai paaiškinančios, kaip elgtis – verbalinis modeliavimas. Tačiau verbalinės iinstrukcijos paprastai papildomos ir modeliniu elgesiu. Tokia iliustracija itin palengvina išmokimą.

Taip pat jau egzistuojančios elgesio formos, kurios paprastai nerodomos, t.y., – yra užslopintos (inhibited), gali būti daug lengviau atliekamos, jei atsiranda tam tinkamas modelis. Tokį fenomeną Bandura vadina išlaisvinimu (disinhibition), dėl modelio įtakos slopinimo susilpnėjimui. Kasdieninis pavyzdys būtų žmogus, kuris daug lengviau pažeis įstatymą tada, kai mato, kad ir kiti jį pažeidžia. Eksperimentais įrodyta, kad modelis gali padėti žmogui nebeslopinti agresyvaus ir seksualinio elgesio. Būtent įvairių tyrimų pagrindu Bandura teigia, kkad daug žmogaus elgesio – tiek normalaus, tiek nenormalaus – yra išmokstamas imitacijos pagalba. Nuo vaikystės vystosi toks elgesys, kokį modelį pasiūlo visuomenė, kuri prasideda nuo tėvų modelio. Žmogus, kuris nukrypsta nuo kultūros normų – nusikaltėliai, neurotikai , narkomanai, psichopatai &– išmoksta tokio elgesio , kaip ir bet kuris kitas žmogus. Skirtumas tik toks , kad jie seka kitokias modeliais, paprastai nepriimtinais visuomenei.. Lygiai taip pat vaikas išmoksta ir neracionalių savo tėvų baimių – pvz.:, matydamas savo motiną ar tėvą krūpčiojantį nuo griausmo ar pradedantį nervutis nepažįstamų akivaizdoje, jis pradės imituoti jų elgesį, ir vėliau taip elgsis ir suaugęs, nežinodamas iš kur tai atsirado.

MODELIAVIMĄ ĮTAKOJANTYS KINTAMIEJI

Kaip vyks pats modeliavimo procesas, nulemia trys faktorių grupės: modelio charakteristikos, stebėtojo charakteristikos ir modeliuojamo elgesio sukeliami paskatinimai.

Modelio charakteristikos. Jos ganėtinai daug veikia imitaciją. Kasdieniniame gyvenime mus labiau įtakoja į mus panašūs žmonės, nei tie, kurie žymiai skiriasi nuo mūsų. Daug stipriau imituojamas ir gyvas modelis nei multiplikacinis veikėjas (nors pastarasis irgi sugeba indukuoti rodomą eelgesį).

Kita modelio savybė, kuri įtakoja imitacijos stiprumą, yra modelio amžius ir lytis, santykyje su stebėtoju. Mes linkę modeliuoti savo elgesį labiau pagal tos pačios lyties žmonių, nei skirtingos. Tuo tarpu suaugusio žmogaus pavyzdys daug stipriau sukelia imitaciją 4-mečiui nei 16-mečiui. Tačiau pagrinde, dažniausiai žmonės yra įtakojami savo amžiaus modelių.

Kitos svarbios modelio savybės yra statusas ir prestižas. Viename tyrime nustatyta, kad pėstieji linkę sekti per raudoną šviesą paskui gerai apsirengusį žmogų, nei paskui varganai apsirengusį (nors tai būtų tas pats žmogus). TTV reklama iš esmės remiasi tuo pačiu principu, naudodamasi aukštą statusą ir prestižą turinčių žmonių pavyzdžiais.

Taipogi modelio atliekamas elgesys taip pat gali įtakoti imitacijos laipsnį. Labai sudėtingas elgesys imituojamas mažiau nei paprastas elgesys. Agresyvios reakcijos paprastai yra imituojamos stipriau, bent jau pas vaikus.

Stebėtojo charakteristikos. Jos taip pat lemia modeliavimo efektyvumą. Kai kurie žmonės, ypač tie, kurie turi žemą savigarbą ir silpną pasitikėjimą savimi, yra daug labiau imituoti elgesio modelį. Taip pat labiau imituoti elgesio modelį yra linkę ir tie žmonės, kurie buvo praeityje pastiprinami už kieno nors elgesio imitaciją.

Su elgesiu susiję paskatinimai. Šis faktorius yra pats stipriausias savo įtaka modeliavimo situacijai. Pvz.:, aukšto statuso žmogus gali sukelti žmogaus imitaciją, bet jei nėra tokio elgesio pastiprinimo, toks elgesys ganėtinai greitai išnyksta ir žmogus po to yra linkęs daug mažiau sekti šiuo modeliu.

MODELIAVIMO PROCESO SUDEDAMOSIOS DALYS

Išanalizavęs patį mokymosi stebint procesą, Bandura atrado keturis tarpusavyje susijusius procesus, arba mechanizmus, iš kurių ir susideda šis procesas:dėmesio procesas, įsiminimo procesas, atgaminimo procesas ir paskatinimo arba motyvacinis procesas.

Dėmesio (attentional) procesas. Dėmesio procesas įtakoja mokymąsi stebint tuo, kad modeliavimas negali įvykti, jei žmogus nekreipia dėmesio į modelį. Žmogui nepakanka vien tik matyti modelį ir jo veiksmus, jis turi atidžiai stebėti modelį, kad gautų pakankamai informacijos tam, kad iimituotų modelį. Žmogaus dėmesį veikia kai kurie faktoriai, kurie ir nulemia, kad žmogus yra labiau dėmesingas kai kuriems žmonėms (ir kai kuriose situacijose) nei kitiems. Kaip jau minėta, vieni tokių faktorių yra modelio amžius, statusas, lytis ir modelio panašumas su stebėtoju. Taip pat atidžiau stebimi tie modeliai, kurie atrodo kompetentingesni ar yra ekspertai kurioje nors srityje. Bendrai tariant, bet kurios modelio savybės, kurios daro jį patrauklų, sukels didesnį susidomėjimą modeliu, taigi, padidins ir imitacijos tikimybę.

Dėmesys modeliui taip pat priklauso ir nuo percepcinių bei kognityvinių stebinčiojo sugebėjimų, bei modeliuojamo elgesio vertės. Kuo stipriau išvystyti kognityviniai sugebėjimai, kuo daugiau žinių iki tol turi žmogus, tuo atidžiau jis stebės modeliuojamą elgesį ir tuo geriau jį suvoks. Be to, žmogus atidžiau stebės modelį tada, kai modeliuojamas elgesys yra jam reikšmingas. Taip pat atidžiau žmogus stebi tą elgesį, kuris sukelia paskatinimą arba bausmę. Stebima bausmė taip pat efektyviai veikia modeliavimą, kaip ir stebimas paskatinimas.

Įsiminimo (retention) procesas. Jei žmogus neimituoja modelio elgesio iš karto, žmogus turi įsiminti stebimą elgesį. Jei tai neįvyksta, žmogus nesugeba to elgesio imituoti vėliau. Tam, kad žmogus įsimintų elgesį, būtinas elgesio užkodavimas simbolių pagalba. Tokių simbolinių reprezentacijų pripažinimas išskiria Bandurą iš radikaliųjų bihevioristų tarpo. Jis teigia esant dvi reprezentacines sistemas – vaizdinę iir verbalinę – kurių pagalba modelio elgesys yra atsimenamas. Stebėdamas elgesį žmogus suformuoja lengvai atsimenamus vaizdus to, ką jis mato. Šių vaizdų (images) susiformavimą nulemia sąlygojimo procesas, todėl bet koks tos situacijos priminimas lengvai sukelia vaizdus, kurie atkuria, kas vyko toje situacijoje. Todėl mes galime lengvai atkurti modelio elgesį, nors jau ir nematome paties modelio. Kita reprezentacinė sistema – verbalinė – yra panaši į vaizdinę, tik ji apima verbalinį užkodavimą to, ką mes matome. Stebėjimo metu žmogus gali žodžiais pats sau aprašyti, ką daro modelis. Šie žodiniai aprašymai (užkodavimai) vėliau gali būti pakartojami ir taip jie gali nurodyti, kaip turi būti atliekamas tam tikras elgesys. Šios dvi sistemos ir padeda įsiminti stebėtus įvykius ir juos atgaminti vėlesniam atlikimui.

Atgaminimo (production) procesas. Minėtų simbolinių reprezentacijų pervedimas į tiesioginį elgesį ir yra atgaminimo , arba motorinės reprodukcijos procesas. Nors žmogus gali rūpestingai suformuoti ir įsiminti simbolines modelio elgesio reprezentacijas ir tyliai jas sau kartoti be galo daug kartų, jis vis tiek gali nesugebėti atlikti to elgesio teisingai. Taip yra ypač tais atvejais, kai bandoma atlikti ypač sudėtingų įgūdžių reikalaujantį elgesį. Tik stebėjimo nepakanka, kad galėtum lengvai atgaminti bet kokį elgesį. Tam reikalinga pastovi praktika atliekant motorinius judesius (bei grįžtamojo ryšio pobūdžio informacija apie

jų teisingumą) tam, kad įgustum lengvai atlikti tą elgesį, nors pats stebėjimas ir įsiminimas ir gali padėti tai padaryti lengviau.

Paskatinimo arba motyvaciniai (incentive and motivational) procesai. Net jei elgesiui atgaminti yra pakankamai įgūdžių, žmogus gali jo ir neatlikti, jei tas elgesys nėra skatinamas arba nėra motyvacijos jam atlikti. Tinkamas paskatinimas ne tik sukelia elgesio atkartojimą, bet įtakoja ir dėmesio bei įsiminimo procesus.

Dažnai motyvacija įsiminti ir atlikti tam tikrą elgesį gali būti įtakojama bausmės arba paskatinimo anticipacijos (numatymo) – žmogus mato ,, ar modelio elgesys sukelia teigiamą paskatinimą, ar padeda išvengti bausmės, ir tai gali stipriai motyvuoti įsidėmėti, įsiminti ir vėliau (panašioje situacijoje) atlikti šį elgesį. Pastiprinimas čia patiriamas netiesioginiu būdu (vicariously – pavaduojančiai) stebėjimo metu, kada žmogus numato (anticipuoja), kad jo toks elgesys irgi sukels tokias pat pasekmes.

Bandura taip pat teigia, kad nors pastiprinimas iš tikrųjų gali palengvinti išmokimą, tačiau jis nėra būtinas tam, kad išmokimas įvyktų. Yra daugybė kitų faktorių, neei pastiprinimas, kurie skatina žmogų atkreipti dėmesį į tam ttikrus dalykus, pvz.:, garsūs garsai, ryški šviesa, neįprasta stimuliacija ir pan.

AŠ (self) SAMPRATA

Banduros teorijoje ‘Aš’ nėra koks nors vidinis psichinis organas, kuris įtakoja elgesį. ‘Aš’ – tai greičiau kognityvinės struktūros, kurios apjungia suvokimo , įvertinimo ir reguliacijos mechanizmus. Todėl ‘Aš’ yyra ne visuma, bet kognityvinių procesų ir struktūrų darinys. Banduros teorijoje ypač svarbi vieta skiriama dviem ‘Aš’ aspektams – savęs pastiprinimui (self-reinforcement) ir savęs efektyvumo suvokimui (self-efficacy).

Savęs pastiprinimas. Jis yra tiek pat svarbus, kiek pastiprinimas patiriamas kitu būdu, ypač paaugusiems vaikams ir suaugusiems. Žmonės dažnai nusistato sau elgesio ir pasiekimų standartus įvairiose veiklose ir tada patys save apdovanoja arba baudžia už tai, ar pasiekia juos, ar ne, t.y., ar jie atitinka lūkesčius patiems sau. Toks paskatinimas sau gali būti tiesiog pasididžiavimo arba pasitenkinimo jausmas, tuo tarpu bausmė sau gali būti gėda, kaltė ir depresija dėl to, kad nesielgi taip, kaip pats to nori. Daugelis mūsų elgesio yra reguliuojama šitokio vis besitęsiančio savęs pastiprinimo proceso, kuris įgalina žmogų atlikti net tą ddarbą, už kurį nėra išorinių pastiprinimų. Kad įvyktų savęs pastiprinimas, reikalingi tam tikri vidiniai atlikimo standartai, subjektyvus kriterijus, su kuriuo nuolat lyginamas ir taip vertinamas elgesys. Dažnai tokiu kriterijumi gali būti žmogaus elgesys praeityje – žmogus stengiasi atlikti kokią nors veiklą tiek pat gerai ar net geriau, nei tai darė anksčiau. Nes kada pasiekiamas tam tikras lygis, jis gali daugiau žmogaus ir nebemotyvuoti, todėl vėl turi būti pakeltas standartas. Tačiau nesėkmė pasiekti sau nustatytą standartą gali paskatinti ir pažeminti reikalavimus ssau iki realistiškesnio lygmens.

Pradiniai vidiniai standartai paprastai išmokstami iš modelio, ypač tėvų ar kitų reikšmingų žmonių vaiko gyvenime, elgesio. Priėmęs modelio standartą, žmogus pradeda vertinti savo elgesį pagal tą standartą, kurį vėliau gali modifikuoti.

Savo efektyvumo vertinimas (self-efficacy). Savo efektyvumo vertinimas – tai žmogaus savigarbos ar savo vertės jausmas, kuris sąlygojamas to, kiek žmogus jaučiasi esąs efektyvus tvarkydamasis su gyvenimu. Atitikimas savo paties iškeltiems standartams padidina savęs efektyvumo jausmą, tuo tarpu nesėkmė pasiekti šiuos standartus šį jausmą mažina.

Žmonės, kurie kelia sau nerealiai aukštus veiklos standartus, kurie modeliuoja savo lūkesčius pagal ypač efektyvius modelius, ir kurie stengiasi atitikti šiems standartams nepaisant nuolatinės nesėkmės, gali save ypač griežtai bausti. Toks elgesys lengvai sukelia depresiją, savęs nuvertinimą. Žmonės, kurių savo efektyvumo suvokimas yra žemas, lengvai linksta į alkoholizmą, rezignaciją ar į fantazijas, kuriose jie lengvai pasiekia lygį, viršijantį jų sugebėjimus. Jie jaučiasi bejėgiai, nesugebantys įtakoti savo gyvenimo ir įvykių, kurie veikia juos. Todėl jie tiki, kad bet kokios pastangos yra bergždžios ir nevaisingos. Kada jie susiduria su kliūtimis ir problemomis, jie greitai nustoja jas spręsti, jei pradiniai bandymai įveikti jas yra neefektyvūs.

Žmonės su aukštu savo efektyvumo vertinimu tiki, kad jie gali efektyviai susitvarkyti su savo gyvenimo problemomis. Kadangi jie tikisi sėkmės, jie daug ilgiau bbando įveikti kliūtis nei žmonės su žemo savo efektyvumo vertinimu. Jie labiau pasitiki savo sugebėjimais ir mažiau pasiduoda abejonėms savimi. Be to, sunkias užduotis jie laiko iššūkiu, o ne grėsme, ir siekia tokių iššūkių, kad galėtų įveikti juos.

Savo efektyvumo vertinimas gali įtakoti beveik visus gyvenimo aspektus. Savo efektyvumo suvokimui turi įtakos ir lytiniai skirtumai. Vyrai savo efektyvumą vertina vienodai aukštai tiek tradiciškai vyriškose, tiek moteriškose profesijose, tuo tarpu moterys savo efektyvumą vertina žemiau tradiciškai vyriškose profesijose, nepaisant to, kad tiek vyrų, tiek moterų sugebėjimai yra vienodi.

Savo efektyvumo vertinimo lygis yra įtakojamas keturių informacijos šaltinių: atlikimo lygio (performance attainment), netiesioginio patyrimo (vicarious experiences), žodinio įtikinėjimo (verbal persuasion) bei kitų socialinės įtakos tipų, ir fiziologinio sujaudinimo (arousal).

Stipriausią įtaką savo efektyvumo vertinimui turi veiklos lygis. Praeityje buvusios sėkmės sprendžiant įvairius uždavinius, apsprendžia mūsų savo efektyvumo vertinimą. Jei anksčiau veikla buvo sėkminga, tai rodo mūsų sugebėjimus ir tuo pačiu stiprina savo efektyvumo suvokimą. Tuo tarpu nesėkmės, ypač besikartojančios, mūsų savęs efektyvumo jausmą mažina.

Netiesioginis (vicarious) patyrimas, t.y., matymas kaip sėkmingai kiti žmonės atlieka tam tikrą veiklą, taip pat gali stiprinti savo efektyvumo jausmą, ypač tada, kai žmogus mano, kad stebimas modelis yra tokių pat sugebėjimų kaip ir jis pats. Tuo pačiu kito žmogaus nesėkmės stebėjimas ssavo efektyvumo jausmą susilpnina. Be to, modeliai apskritai gali stiprinti savęs efektyvumo jausmą rodydami efektyvias strategijas sunkio situacijos įveikimui.

Žodinis įtikinėjimas – t.y., pasakymas žmonėms, kad jie turi pakankamai sugebėjimų, kad jie pasiektų tai, ko nori pasiekti – taip pat gal I padidinti savo efektyvumo jausmą. Tai viena plačiausiai naudojamų tėvų, mokytojų, draugų ir terapeutų technika. Tačiau kad verbalinis įtikinėjimas būtų efektyvus, jis turi būti realistiškas.

Fiziologinis sujaudinimas taip pat gali būti pagrindu savo efektyvumo vertinimui. Mes dažnai išnaudojame tokią informaciją, kaip, pvz.:, mūsų baimės lygis ar šaltakraujiškumas stresinėse situacijose, spręsdami apie savo sugebėjimus susitvarkyti su problema. Žmonės dažniau geriau vertina savo pajėgumą tada, kai nėra susijaudinę ir įsitempę. Veikloje, kuri reikalauja jėgos ir ištvermės, žmonės savo efektyvumą vertina pagal nuovargio ir skausmo lygį.

MODELIAVIMO IR SAVO EFEKTYVUMO SUVOKIMO VYSTYMASIS

Modeliavimo procesas vystosi kintant amžiui ir subrendimo lygiui. Kūdikystėje modeliavimas tėra tik imitacija, kuri atliekama iškart. Kūdikiai dar neturi kognityvinių sugebėjimų, tokių kaip vaizdinių ar verbalinių reprezentacijų sistemos, kurios yra reikalingos uždelstai modelio imitacijai. Be to, kūdikiui reikia bent keletą kartų rodyti modelio elgesį, kol jis pabandys pakartoti jį. Be to, modeliuojamas elgesys turi atitikti kūdikio sensomotorinį išsivystymo lygį, kas taip pat riboja modeliavimą. 2 metų amžiaus vaikai jau yra pasiruošę imituoti elgesį vėliau

nei stebi jį. Vystymosi eigoje be atsiradusių sensomotorinių ir kognityvinių sugebėjimų, kinta ir elgesio pastiprinimų pobūdis. Kūdikiai ir vaikai yra pastiprinami tiesioginiais fiziniai stimulais, tokiais kaip maistas, bausmė. Kuo labiau jie auga, tuo fizinis pastiprinimas tampa labiau asocijuotas su reikšmingų žmonių, paprastai tėvų, pritarimu, o nemalonus patyrimas arba bausmė – su nepritarimu. Dėl tokių sąsajų socialinės pritarimo ir nepritarimo reakcijos įgyja pastiprinimo savybių ir pačios įgyja motyvacinę galią. Aukščiausiame vaikystės išsivystymo lygyje mes internalizuojame mūsų tėvų idealų elgesį ir tada ppastiprinimus, kaip ir bausmes už elgesį reguliuoja žmogaus ‘Aš’. Taip vaikai išmoksta kelti sau tokius elgesio standartus, kokius jiems kelia tėvai. Be to jie išmoksta tai, kad modeliai gali padėti jiems išvystyti efektyvias strategijas susitvarkyti su fizine ir socialine aplinka, kas gali padidinti jų savo efektyvumo vertinimą. Pats savo efektyvumo suvokimas pirmiausia atsiranda tada, kai vaikas pradeda įvaldyti savo fizinę ir socialinę aplinką. Per tokius bandymus paveikti savo aplinką jie sužino apie savo fizinius ir socialinius sugebėjimus. Iš pradžių tai lliečia daugiausia tėvus, kurie atsako į vaiko bandymus savo vertinimais ir paskatinimais. Vėliau vaiką pradeda įtakoti ir bendraamžių įvertinimas. Kaip aukšto efektyvumo modeliai vaikams yra tie jų bendraamžiai, kurie yra labiausiai prityrę ir įgudę įvairiuose žaidimuose. Be to bendraamžiai suteikia sstandarto lygmenį veiklos lygiui ir savo efektyvumo vertinimui. Vėliau stiprų poveikį turi mokykla, kuri padidina savo efektyvumo jausmą išvystydama kognityvinius sugebėjimus ir problemų sprendimo įgūdžius, kurie yra esminiai efektyviam