Asmenybės samprata

Turinys

1. Įvadas…………………………3psl.

2. Žmogus…………………………3psl.

2.2 Žmogaus biologinė prigimtis…………………..4psl.

2.3 Žmogaus gyvybiniai poreikiai…………………5psl.

3. Asmenybė…………………………5psl.

4. Bendravimas su kitais ir su pačiu savimi…………….6psl.

5. Autoritetas…………………………7psl.

6. Naudota literatūra……………………….8psl.

1. Įvadas

Taigi žmogus yra daugiamatė ir kartu vientisa būtybė, integruojanti biologines, psichologines, socialines ir dvasines savbes ir požymius. Šių savybių ir požymių nepakartojamas derinys duoda nuostabų rezultatą, pranokstantį jo sudedamąsias dalis, – žmogaus individualybę, kuri sudaro žmogaus asmenybės šerdį.

2. Žmogus

Žmogaus vaikas gimsta bejėgia būtybe, tačiau su didžiulėmis galimybėmis. Nuo pirmųjų gyvenimo dienų jis patenka į žmonių sukurtą aplinką, kuri sąlygoja jo fizinių ir dvasinių ggalių brendimą. Žmonės (pirmiausia motina), jų kalba, gestai, taip pat daiktai, žaislai, kiti kultūros reiškiniai teikia kūdikiui informacijos, būtinos žmogiškai jo psichikos raidai ir socialinio elgesio pradmenims perimti. Ilgainiui, vaikui augant, tas informatikos srautas plečiasi, įvairėja, vaikas gauna vis naujų žinių, o iš jo reikalaujama elgesio, atitinkančio žmonių istorijoje susiklosčiusias normas.

Gero darymas, kaip dorovinis tikslas, įprasmina bei pateisina ir visas kitas žmonių veiklos rūšis. Šitą žmonių veiklos ypatybę giliai pagrindė vokiečių filosofas Imanuelis Kantas. Jis išplėtojo požiūrį į tai, kad žžmogus nėra vien pažinimu susirūpinęs individas; žmogus esąs dvasinė, kuriai svarbu protinei veiklai suteikti dorovinį tikslą.

Tęsdami humanistinę I. Kanto mintį, galime daryti išvadą, kad jei žmogaus plėtojama veikla neturi dorovinio tikslo, tai ji yra nežmoniška, nepateisinta, netgi nusikalteliška. Beje ši iišvada taikitina ne vien atskiro individo sąmoningai pasirinktai veiklai, bet ir žmonių bendrijos, visuomenės, valstybės plėtojamai veiklai, ypač kai toje veikloje priemonės užgožia tikslą, o žmogus negali jų veikimo kontroliuoti. Tada veikla ne išlaisvina žmonių ir daro jį laimingą, o priešingai – sunaikina, pavergia kokio nors išorinio mechanizmo ar sicialinio

instituto priedėliu. Tokiu atvėju žmogus, užuot buvęs laisvas, savarankiškas,

koks jis turėtu būti pagal savo turtingą prigimtį, virsta politinės sistemos marionete (asmeniu, klusniai vykdančiu kitų valią) ar jo gyvenamąją aplinką teršenčios bei ardančios industrijos mechaniniu elementu. Tokia žmogaus padėtis smarkiai kertasi su jo esme. O žmogaus esmė – tai jo laisvė, subjektyvumas, gebėjimas būti savo būties kūrėju bei gyvenimo lėmėju, įkūnyti savo asmenybėje visą įvairiaslypį pasaulį ir jausti atsakomybę už jo ateitį. PPanašiu savo esmės – subjektyvumo – praradimu paženklinti ir tie individai, kurie tampa asmeninių silpnybių vergais – alkoholikais, narkomanais, nikotino vartotojais, t. y. Būtybėmis, visiškai priklausančiomis nuo tam tikrų cheminių medžiagų; tokie individai labiau primena biorobotus, o ne laisvus žmones.

2.2 Žmogaus biologinė prigimtis

Žinoma, absoliučiai laisvas žmogus negali būti. Jį vienija su kitais gyvūnais biologinė prigimtis. Šiuo atžvilgiu žmogus panašus į kitus gyvūnus: jis kvėpuoja, geria, maitinasi, miega ir t. t., t. y. reiškiasi kaip vartotojas. Jis taip pat ttesia savo giminę, t. y. gimdo ir augina vaikus. Tačiau biologinės funkcijos neišsemia žmogaus gyvenimo viso turinio. Žmogus – ne vien vartojantis organizmas, bet ir kurianti asmenybė. Žmogaus būtybėje jungiasi biologiniai ir dvasiniai pradai. Biologinis pradas lenkia žmogų į reproduktyvią (atkuriamąją) veiklą, o dvasinis – į produktyvią (kuriamąją) veiklą.

2.3 Žmogaus gyvybiniai poreikiai

Žmogaus rankų ir protų kūriniams būdinga tam tikra paskirtis, kuri lemia jų vaidmenį žmogaus gyvenimo erdvėje. Vieni iš jų sudaro išorines gyvenimo sąlygas, garantuoja žmogaus fizinę egzistencija, sveikatą, saugumą, tenkina gyvybinius poreikius. Šiai kūrinių grupei priskirtini pirmiausia gamybos įrankiai bei technologinės sistemos, sveikatos apsaugos ir ryšių priemonės, valstybinė ir politinio valdymo formos. Visa tai tiesiogiai suriša žmogų su gamta bei visuomene ir sudaro vadinamąją civilizaciją. Įprasta sakyti, kad civilizacijos reikmenys tenkina materialinius žmogaus poreikius, o kulūra – dvasinius. Tačiau tikroji padėtis kur kas sudėtingesnė, ir žmogaus poreikių skirstymas į materialinius ir dvasinius yra sąligiškas. Juk, sakykim, poreikis maitintis – tai ne vien gyvybinė organizmo būtinybė gauti tam tikrų medžegų. Žmogui svarbu, kad maistingosios medžiagos būtų pateiktos žmogiška, patrauklia, estetiška forma, žadinančia apetitą, kelenčia nuotaiką.

3. Asmenybė

Asmenybės formavimuisi turi įtakos temperamentas, charakteris, mąstymo būdas, įsitikinimai, patyrimas ir daugelis kitų dalykų, bet kita vertus, asmenybė koreguoja savo charakterį, mąstymo bbūdą, įsitikinimus, neleidžia pasireikšti kai kuriems temperamento bruožams, plečia savo patirtį pageidaujama kryptimi ir pan. Šiuo atžvilgiu asmenybė yra tokia, kokia ji save pati daro. Vadinasi, ji gali darytis religinga ar laisvamaniška, racionalistiška ar iracionalistiška, refleksyvi (linkusi į apmąstymus) ar praktiška, stoiška ar epikurietiška. Gali nusižymėti visai naują kryptį. Bet negali eiti visais keliais ir išlikti asmenybe. Jei privalu suprasti tuos kelius, kad turėtų pasirinkimo

galimybę. Bet pasirinkti gali tik tas, kas turi kriterijus, atskaitos sistemą, kuri ir suteikia asmenybei kryptį, neleidžia sau prištarauti, save teikti ir neikti, kurti ir griauti. Tokiems XXI amžius nepalankus. Jo spaudimą atlaiko stipriausi. Bet dėl to jie ir yra asmenybės.

Asmenybė – civilizacijos produktas ir kartu – civilizacijos kūrėjas. Ji daro savarankiškus žingsnius istorijoje, o kita vertus, tie žingsniai daro jį savarankišku asmeniu. Žmogus parašo romaną, ir pirmas pavykęs romanas padaro jį rašytoju. Tas romanas gali būti literatūros istorijos (pvz., naujos stilistinės krypties, mokyklos atsiradimo) ir asmens biografijos (tapimo rašytoju) įvykis. Asmens vardas įeina į istoriją, paženklinta istorinį įvykį, nurodo istorinį poslinkį, o istorinis poslinkis suteikia asmeniui visuotinį reikšmingumą, praturtinantį jo žmogišką vertę. Be savarankiškumo, neįmanomas naujumas, kuris prašoktų esamą kultūrą ir jos formuojamą visuomenės elgseną, o pranokdamas tą elgseną asmuo ir yra tiktai savarankiškas. JJis teigia save, savimi daro istoriją, savą istoriją, ir pats tampa istorija.

4. Bendravimas su kitais ir su pačiu savimi

,,Nori suprasti kitą – pabūk juo!“ – tokia žinoma buitinė rekomendacija. Ji nereikalauja ir reikalauti negali, kad asmuo atsisakytų savojo ,,aš“ ir kiekvienąsyk pasidarytų tuo, ką nori suprasti. Norinčiam suprasti elgetą ar pasmerktąjį mirti nereikia tapti elgeta ar mirtininku. Bet jis turi įsivaizduoti jų padėtis, įsijausti, įsigyventi į jas, t.y. jas sau suvaidinti.

Įsijausdamas į kitą, asmuo jį padaro sau artimu, jame atranda giminingą sielą, kito žmogaus ,,aš“, išmokta gyventi kito džiaugsmais ir rūpesčiais. Žinoma, įsigyvename į artimą sielą, kurioje atpažįstame tuos pačius idealus ir vertybes. Svetima siela mažai tepasiduoda tokiam suartėjimui. Bet įsigyvenimas įveikia ir jos išorinį, daiktišką apvalkalą, padeda pamatyti jos

žmogiškąjį ,,aš“, sugretinti jį su savuoju ,,aš“. Suprasti kitą – tai ,,išmatuoti“ jį tuo savuoju ,,aš“, pažvelgti į kitą, kaip į patį save. O stebėti save iš šalies kaip kitą, ,,matuoti“ save kitu, įsivaizduoti kitą savo vietoje – tai suprasti save patį. Abu šiuos aspektus vieną su kitu susieja bendravimas, t. y. asmenų dvasiniai ryšiai, relizuojami įvairiomis ženklų sistemomis. Ženklų sistemose (pirmiausia, žinoma, kalboje) susivienija ,,aš“ ir ,,tu“, jose kaupiasi bendra žmonių patirtis, jų dvasinės galios. Iš jų sukurti

tekstai turi savarankišką kultūros gyvenimą – mokslinį, meninį, religinį ir pan. Tačiau tokį vaidmenį ženklų sistemos gali atlikti įsiterpdamos ne tik į asmenų tarpusavio santykius, bet ir į asmens santykius su pačiu savimi. Aš negaliu bendrauti su kitu asmeniu nebendraudamas pats su savimi kitaip, kaip tik tomis priemonėmis, kuriomis aš bendrauju su kitais. (Jeigu aš noriu turėti savo ženklų sistemą, ją modeliuoju pagal tas sistemas, kuriomis bendrauju su kitomis.) Kai aš imu savo norus ir mintis reikšti kitam, turiu jas ssuprasti ir pats. Vadinasi turiu imtis suvokėjo (adresato) vaidmens, kad kontroliuočiau savo minčių reiškimą, kad jį pritaikyčiau prie kito asmens norų ir interesų. Aš turiu bendrauti su pačiu savimi, atstovaujančiu kitą asmenį, suvokenčiu savo paties minčių reiškimą kito asmens žvilgsniu.

5. Autoritetas

Autoritetų yra visokių: vieni palaikomi prievarta ir ideologine propaganda, kiti – tradicijomis. Augančios asmenybės autoritetas laisvai, asmeniškai pasirenkamas. Laikui bėgant jis gali keistis, kol nesusiformuoja savo gyvenimo principai, kol žmogus neigija savo paties veido. Tas iš stabilaus, t.y. principais ppagrįsto, gyvenimo išsaugantis veidas galėtų būti pavadintas persona (lot. asmuo, vaidmuo, kaukė). Personai nereikia dangstytis:pirma, ji pati junta savo vertę, antra, ji įkūnija tai ko žmogus siekia.

6. Naudota literatura

1. Česlovas Kalenta ,,Žmogaus pašaukimas“, 1991m. Vilnius;

2. Krescencijus Stoskus ,,Nuo daikto iki asmenybes“, 11991m. Vilnius;

3. Frieda Porat ,,Savigarba kelias i sekme ir meile“, 1991m. Kaunas;

4. A. Dembinskas ,,Apie samone“, 1979m. Vilnius;

5. V. Navickas ,,Pazinimo psichologija“, 1990m. Kaunas;

6. J. Kralikauskas ,,Psichologijos ivadas“, 1993m. Kaunas.