Asmenybės tapatumas

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

DĖSTYMAS…………………………4

IŠVADOS…………………………10

LITERATŪRA…………………………11ĮVADAS

Šią temą pasirinkau norėdamas išsiaiškinti kas lemia asmens tapatumą.

Tapatumo sąvoka psichologijoje vartojama gana plačiai. „Asmens tapatumas – viena iš svarbiausių asmenybės psichologijos sąvokų. Tai subjektyvi savęs, kaip individo, derinančio įvarius socialinius vaidmenis, samprata“

Darbo tikslas: išsiaiškinti kas lemia asmens tapatumą.

Darbo metodas: literatūros analizė.DĖSTYMAS

Pirmasis tapatumo formavimosi svarbą asmens psichosocialinėje raidoje iškėlė Erikas Eriksonas: „Vienas iš psichosocialinės raidos etapų, sutampančių maždaug su vėlyvąja paauglyste, E. Eriksonas pavadino tapatumo krize, kurios baigtis – tapatumo pasieka arba vaidmenų sumaištis“

Tapatumo ieškojimas kelia klausimus, tokius kaip: „Kas aaš esu?“, „Ko siekiu?“. Žmogus siekia suvokti padėti visuomenėje, įvairiose srityse, kaip: „Profesinis kryptingumas, religiniai įsitikinimai, tarpasmenini santykiai ir kt.“

Bet kartu stebėdamas aplinką ir mėgdžiodamas joje esančius vaidmenis, žmogus siekia atrasti būtent tai, kas būdinga tik jam – išlikti savimi ( tai viena iš svarbiausių asmenybės, kaip individualybės, brandumo prielaidų): „E. Eriksono požiūriu, tapatumo jausmo formavimasis – tai vienas iš Ego raidos kertinių akmenų ( Erikson, 1982). Individo buvimas pačiu savimi bei tęstinumas užtikrina ego sintezę ( Erikson, 1968).

Identifikacija taip ppat ir viena iš svarbiausių asmenybės socializacijos veiksnių: „Kitas nepaprastai svarbus asmenybės socializacijos veiksnys – tai vaiko identifikacija arba savęs sutapatinimas su kitais žmonėmis“

Žmogus neturintis, nesuvokiantis savo tapatybės, neturi jokio tikslo gyvenime, nesuvokia jo prasmės:

„ Tapatumas patiriamas kaip šerdis iir centras, suteikiantis individo gyvenimui reikšmės ir prasmės“

Tapatumas taip pat susijęs ir su savo vertės pajutimu. Kaip rašo J. Pikūnas knygoje „ Asmenybės vystimasis – kelias į savęs atradimą“: „ Apskritai yra pastebima, kad lietuvių savivertė, t.y. tinkamai savęs pateikimas ir vertinimas, nėra pakankamo lygio“

O šis nesugebėjimas savęs vertinti iš tėvų persiduoda vaikams: „Kai tėvai savęs tinkamai nevertina, jie negali tinkamai vertinti ir savo vaikų. Dažnas žemas savivertės savybes turintys tėvai įdiegia jas savo vaikams, dėl to ir šia vėliau panašiai elgiasi“

Dauguma Lietuvos žmonių, iširus tarybinei santvarkai, taip pat patyrė tapatumo krizę: keitėsi vertybės, nuostatos ir ši krizė didžiai daliai Lietuvos gyventojų yra išlikusi dar neišspręsta. Panašu tautos tapatumo sutrikimą stebėjo E. Eriksonas: „Dirbdamas su indėnais, Eriksonas pastebėjo, kai kkuriuos simptomus, kuriu nebuvo galima paaiškinti tradicine psichoanalize. Pagrindine suaugusio indėno problema Eriksonas laikė jo „ išrovimą su šaknimis“ iš įprasto, istoriškai susiklėsčiusio jo gyvenimo būdo. Indėnai netik nesuvokdavo to esminio lūžio tarp praeities ir dabarties, bet negalėdavo perimti baltųjų kultūros vertybių. Prie panašių išvadų Eriksonas priėjo tirdamas kareivius, dalyvavusius Antrajame pasauliniame kare. Jis manė, kad kareiviai nebegalėjo suvokti, kas jie buvo iki karo, kokie yra dabar, todėl, kad sutriko jų tapatumas“

Kadangi žmogaus tapatumas prasideda vos tik jam užgimus; „Tapatumo rraidos procesas prasideda nuo pirmo susitikimo su savo motina ir baigiasi nykstant žmogaus sugebėjimui atpažinti kitą žmogų“, tai didžiausią įtaką jam daro jo santykiai su savo tėvais bei kitais šeimos nariais. „Taigi individualiems tapatumo formavimosi skirtumams šalia kitų veiksnių didelę įtaką turėtų daryti patyrimas šeimoje, vaiko santykiai su tėvu ir motina, visi šeimos narių tarpusavio santykiai“

Vaiko tapatybę visų pirma pradeda formuoti tėvai, nes jis pirmiausia su jais identifikuojasi, mėgdžiodamas jų poelgius, tai ypač galima pastebėti jų vaidmeniniuose žaidimuose: „Kai vaikas indetifikuojasi su kitais, jis pradeda juos mėgdžioti, stengiasi elgtis, mąstyti ir jaustis taip kaip ir jie. Pirmosios identifikacijos paprastai įvyksta su tėvais arba juos pakeičiančiais suaugusiais ir aiškiausiai ir aiškiausiai pasireiški ikimokykliniame amžiuje“

Pirma vaiko identifikacija vyksta su tėvais, nes jis labiausiai su jais ( o ypač su motina) emociškai susijęs: „ Identifikacijos mechanizmą pirmasis ištyrė ir aprašė Z. Froidas. Jo manymu, identifikacija vyksta nesąmoningai ir yra pirmasis emocinis ryšys su kitu žmogumi“

Identifikacija kaip mechanizmu vėliau susidomėjo ir socialinio mokymosi krypti.es autoriai. Jie siejo žmogaus identifikaciją su tarpasmeniniu modeliavimu ir mokymuisi stebint: „Sąvokos „identifikacija“, „mokymasis stebint“ ar „imitacija“ iš esmės atspindi tuos pačius fenomenus – žmogaus sugebėjimus interiorizuoti naujus veiksmus, nuostatas, elgesio normas“

Identifikacijos procese ypatingai svarbūs antrieji – ketvirtieji mmetai, nes būtent tuo momentu ir vystosi vaiko tapatybės daigai: „Psichiniu požiūriu vaikas užgimsta, kai vaikas atranda savąjį „aš“. Tai įvyksta baigiantis tretiems metams, tuomet „aš“ yra dažnai kartojamas: „Aš noriu, aš galiu ir pan.““

Pajutęs savo egzistavimą: „Iš pradžių vaikas vadina save vardu ir gana sunkiai įsisavina ir pradeda vartoti savo asmeninį įvardį“ vaikas tarsi pereina iš natūralaus gyvenimo į kultūrinį ir tai yra pirmasis jo socializacijos pasiekimas: „ Kalbos dėka įgytos socialinės funkcijos ir išėjimas iš natūralios organikos ribų, naudojant įrankius, yra du svarbiausi momentai, kurie sudarys visos kultūros raidos pagrindą“

Nors dauguma mažųjų suvokdami save, vertina save gerai: „ Pradėjus save vertinti, vyrauja aktyvus komponentas – tai įvairiausi emociniai išgyvenimai, kuriuose atsispindi asmenybės požiūris į save, pasitenkinimo arba nepasitenkinimo savo veiksmais, ypatybėmis, pasiektais rezultatais, laipsnis“

Pirminis savęs vertinimas atspindi visą apimantį pozityvų vaiko pažiūri į save.

Tačiau tas pozityvusis vaiko savęs vertinimas didžia dalimi priklauso nuo tėvų, jų vertinimo, nes jis formuojasi remiantis santykiais su kitais žmonėmis. Vaikas tarsi laukia pritarimo savo pozityvaus vertinimo: „Mama, juk aš gražus?“, “Kaip aš gerai moku“. Todėl labai svarbu, kad tėvai vaiką besąlygiškai mylėtų ir gerbtų: „ Štai kodėl reikia vaiką gerbti ir priimti tokį, koks jis yra. Taip pat reikia toleruoti jo elgseną, nors kkartais nemaža jos dalis nėra gera“

Vaikas labai jaučia ar yra mylimas ir tai įvyksta anksčiau nei jis pradeda save vertinti: „ Vaikas daug anksčiau pradeda jausti, ar aplinkiniai myli ji ar atstumia, ir tik po to pradeda pažinti save ir išmoksta save analizuoti“

Priešingu atveju, jei vaikas nuolat baramas, sakoma, jog jis niekam tikęs, formuojasi nepilnavertiškumo jausmas: „Kai vaikui nuo pat kūdikystės trūksta ji supančios meilės, kai jis nepatiria pakankamai šilumos, švelnumo, tai jam taip pat įdiegiamas nepilnavertiškumo jausmas“

Namai, šeima – vaikui ir kitiems šeimos nariams turi būti tarsi užuovėja, kur jie visuomet suprasti ir priimami, tokie kokie jie yra.

Tačiau neturi būti perlenkta lazda į kitą pusę, tėvų meilė neturi pavirsti nuolat persekiojančia, kas irgi mažina vaiko pasitikėjimą savo jėgomis bei atsakomybę už save. Tai patvirtina ir J.Pikūnas: „Rūpinimasis vaikais yra būtinas, tačiau kai kurios motinos ir tėvai tai daro tiesiog „maniakiškai“ ir tokio pobūdžio nerimą perduoda savo vaikams : „Saugokis, kad nepaslystum., kad nepalįstum po mašina., kad nesusipurvintum.“. Tokie nuolatiniai perspėjimai užgniaužia vaiko pasitikėjimą savo jėgomis. Galima prognozuoti, kad jis netaps stiprios valios, tvirtu, turinčiu atsakomybės už save jausmą žmogumi“

Vaikai iš tėvų mokosi ir ieško ir savo lyties identifikacijos. Mergaitės iš savo motinų mokosi motinos bei moters vaidmenų, o berniukai

iš savo tėvų – vyrų ir tėvų vaidmenų: „Apskritai jaunesnio amžiaus vaiko pagrindiniai herojai yra jo tėvas arba motina. Labai gerai, kad mergaitė trokšta tapti panašia į motiną, o berniukas – tapti tuo kuo yra jo tėvas“

Daugumas berniukų ir mergaičių tapatumas sutrinka, kai jie auga nepilnose šeimose ar kai tėvai nepakankamai bendrauja su vaikais. Tai ypač aktualu berniukams, nes dažniausiai nepilnose šeimose vaikai gyvena su motina, todėl jie neturi jokio pavyzdžio, iš kur galėtų pasimokyti vyriškų bruožų: „ Augančiam berniukui ttėvas iš dalies būtų kaip draugas ir skirtų jam individualų dėmesį bei tam tikrą laiko dalį: dalyvautų su juo žaidimuose, išvykose, varžybose ir pn. Tokiu atveju vaikas turi pakankamai progų pasisavinti vadinamuosius .vyriško elgesio požymius. Kai berniukas tokių progų neturi, jis gali pasisavinti per daug moteriškumo bruožų. Tada jo tolesnis vystimasis ( tapimas vyru ) gali būti pavėluotas ir komplikuotas. Kiti berniukai gal ir nenorės su juo draugauti ir vyriškumo savybių raida gali dar labiau nukentėti“

Tiek tėvo, tiek motinos tinkamo bbendravimo svarbą patvirtina ir Aldona Vaičiulienė savo straipsnyje „ Paauglio tapatumo raida tėvų skyrybas patyrusioje šeimoje“: „ Nustatyta, jog aukštesnio lygio tapatumo individams motinos poreikis ( ypač saikingas prieraišumas ) svarbus ryšiams su kitais žmonėmis, o tėvo poveikis ( ypač ssaikinga nepriklausomybė) ypač svarbus individualumui“

Aišku individo tapatumo raida vyksta per daugelį metų. Vaikas išeina ir už šeimos ribų, tada jis randa kitų savo identifikacijos objektų, jais tampa mokytojai (tai yra daugiau pradžios mokyklose), vėliau draugai. Tačiau tėvų įtaka išlieka, nes būtent jie duoda vaikui jo tapatumo pagrindus ir tik nuo jų priklauso kokiu keliu (geru ar blogu) jis vėliau pasuks: „Blogus elgesio turintis vaikas savaime identifikuosis su nevykusiais ir blogo elgesio asmenimis. Vadinasi, tokie asmenys ir grupės jį patrauks. Tu tarpu vaikas, kuris yra tėvų vertinamas, mylimas ir gerai auklėjimas, greičiau atsisakys tokių išdykusių draugų ir ieškos sau gerų, o vėliau ir tinkamų pavyzdžių bei tikrų herojų, gal net geresnių negu jos ar jo tėvai.“

Tačiau vis dėlto kartais atsitinka ttai , kad gerai auklėjami vaikai patenka į blogio pinkles. Taip atsitinka kai tėvai nesugeba ir toliau išlikti vaikams autoritetais bei praranda emocinį ryšį su savo vaikais, praranda jų pasitikėjimą bei jų tarpusavio bendravimas pasidaro pernelyg konfliktiškas ( tai ypač aktualu paauglystėje): „Konfliktai su vaiku, abejingumas jam skatina vaikus bėgti iš namų, ieškoti prieglobsčio panašių į save vaikų rate, anksti pradėti gerti, vagiliauti, vartoti narkotikus, pardavinėti savo kūną“

Tačiau jei tėvų ir vaikų bendravimas išlieka nuoširdus, tėvų autoritetas vaikams išlieka, o ttuo pačiu ir identifikacija su jais: „Jei tėvai vaiko akyse ir toliau lieka autoritetai, tada jo identifikavimasis su jais nenutrūksta, o tik yra papildomas to meto jaunimo herojais“

Nuo tarpusavio santykių, tėvų pritarimo bei meilės priklauso su kokia ateities orientacija (optimistine ar pesimistine) save sies paauglys: „ Paauglių, manančių, jog jų tėvai jų tėvai juos myli ir palaiko, ateities orientacijos gerokai pozityvesnės, joje daugiau pasitikėjimo ir vilties; be to, labiau tiki, kad galės kontroliuoti savo ateitį. Pesimizmas dažnesnis paaugliams, kurių nepriima vaikai kurie konfliktuoja su tėvais.“

Kiek užsitęs paauglio tapatumo krizė ir kaip lengvai jis ją įveiks priklauso ir nuo tėvų auklėjimo stiliaus.

„Tėvų orientacija į paauglius galima suskirstyti į septynias kategorijas, kintančias nuo griežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo:

1. Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės arba priimti, bet kokius sprendimus.

2. Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo nuomonę, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.

3. Demokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijoje apie problemas, susijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas dažniausiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo jų pritarimo.

4. Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.

5. Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtaigesne poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet nne visada jos laikosi.

6. Nesikišimo stilius. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.

7. Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui“.

Gauti tyrimų rezultatai, parodė, jog paauglių tapatumo krizė lengviau sprendžiasi tose šeimose, kur ne taip griežtai kontr.oliuojami. Paauglystėje vaikai labiau linkę perimti patys kai kuriuos sprendimus, jaučiasi suaugę, nes „ jaunam žmogui, kurio intelektualiniai sugebėjimai didėja, turi būti leidžiama labiau kontroliuoti savo gyvenimą.“

Nuo tapatumo sąvokos neatsiejama ir tautinis tapatumas: „Svarbus žmogaus tapatumo aspektas gali būti etninis arba tautinis tapatumas“

Šis tautinės tapatybės pajutimas didžia dalimi irgi priklauso nuo tėvų, jų pastangų perteikti savo etninę kultūrą, papročius, leisti vaikui pasijusti esant tam tikros tautybės atstovu“ „Pirmieji penkeri metai nulemia vaiko brendimo kryptį ir jo tapatybės dalimi, išreiškiama dalyvavimu tautinėje vaikų, o vėliau jaunimo veikloje“

Kaip matote asmens tapatumą lemia tiek tėvai, tiek ir kiti jo aplinkos žmonės bei pačio vaiko patyrimas, bei pasirinkimas: „Tiek ryšiai šeimoje, tiek patyrimas yra svarbūs tapatumo raidai“

O pasiektas tapatumas apibūdinamas būsena, kai individai po kritinio periodo yra apsisprendę: „Jie turi savo pasaulėžiūrą ir yra mažiau priklausomi nuo tėvų nuostatų“IŠVADOS

Asmenybės tapatumas – tai viena iš svarbiausių asmenybės psichologijos sąvokų: „ Tapatumas patiriamas kaip šerdis ir centras, suteikiantis individo gyvenimui reikšmės iir prasmės“

Vaiko tapatybę, visų pirma, pradeda formuoti tėvai, nes jis pirmiausia su jais identifikuojasi, mėgdžiodamas juos. Kadangi asmenybės tapatumas yra glaudžiai susijęs su savo vertės pajutimu ( o maži vaikai vertina save taip, kai juos vertina tėvai ar kiti suaugusieji). Todėl labai svarbu, jog tėvai vaiką besąlygiškai mylėtų ir priimtų tokį koks jis yra. Kitu atveju, aki vaikui nuo pat kūdikystės trūksta jį supančios meilės ir švelnumo, tai jam įdiegiamas nepilnavertiškumo jausmas. Vaikai iš tėvų mokosi ir ieško savo lyties tapatybės : mergaitės iš savo motinos mokosi motinos bei moters vaidmenų, o berniukai iš savo tėvų – vyrų ir tėvų vaidmenų. Ši identifikacija sutrinka, kai vaikai auga nepilnose šeimose, kur nėra tėvo ar motinos.

Nors individo tapatumo raida vyksta per daugelį metų (vėliau identifikacijos vyksta su mokytojais ir draugais), tačiau tėvų įtaka išlieka, nes būtent jie duoda vaikui jo tapatumo pagrindus ir tik nuo jų priklauso kokiu keliu ( geru ar blogu ) jis vėliau pasuks.LITERATŪRA

1. Antininė D.(1999) Tautinė tapatybė kaip vienas iš asmens tapatumo aspektų. Psichologija Nr.20

2. Vaičiulienė A.(1995) Paauglio tapatumo raida tėvų skyrybas patyrusioje šeimoje. Psichologija Nr.14

3. Vaičiulienė A.(1999) Tapatumas ir tapatumo krizė paauglystėje. Psichologija. Nr.20

4. Valickas G.(1995) Psichologiniai asocialios asmenybės formavimosi mechanizmai. Psichologija Nr.14

5. Pikūnas J.(2000) Asmenybės vystimasis – kelias į savęs atradimą.

Kaunas:

6. Žukauskienė R.(1996) Raidos psichologija. Vilnius: Valstybinis leidybos centras

7. Grinevičienė N.(1999) Tėvo ir mamos vaidmuo auklėjant vaiką.(Konferencijos „Vaikas šiuolaikinėje visuomenėje“ medžiaga). Klaipėda: