asmenybės teorija

Įvadas

Gyveno kartą vieno karaliaus sūnus Drąsus. Mego jis visokius padarus lipdyti. Kartą žiūri – molio gabale, iš kurio norejo nulipinti plėšrūnų būreli, kažkas juda. Ir pabiro daugybė padariukų, o priekyje – jų karalius. Nusilenke visi Drąsui ir dingo. Taigi kaukai gimė iš žemės (beje, žodžai kaukolas, kaukolis, kaukuolys reiškia sudžiūvusios ar sušalusios žemės grumstą), galbūt todel jie dažniausiai gyvena rūsiuose ir svirnuose. Bet tai nėra namu dievybės, kaip dažnai manoma. Tikroji jų gimtinė yra miškas. Net savo grybus kaukai tturi, kaukogrybiais vadinamus. O ta vieta, kur daug grybų auga, yra kaukatiltis, o grybų grupė – kaukaratis. Maža to, vienas kvepiantis augalas, mokslinčių Mandragora officinarium ivardytas, vadinamas kauko šukomis,mat jo šaknys primena penkiu pirštų kombinaciją. O ypatingos jos tuo, kad tereikia jomis susišukuoti, ir žinosi, kur kas žemėje paslėpta. Nė paparčio žiedo nereikės…

…Vaikystėje, kai dar buvau maža padykusi mergaitė, supykusi mama mane kartais

pavadindavo mažu velniuku ar kipšiuku. O kuomet išdykaudavome ar ką nors negera iškrėsdavome, tai mama sakydavo, kad mus velnias apsėdo. Tačiau senoji močiutė šio vardo stengdavosi neminėti ir mamai, liepdavusi sakyti ne velnias, o nelabasis. Tada prašydavau močiutės papasakoti daugiau apie taip vadinamą nelabąjį. Kokių tik pasakų neišgirsdavau. Močiutės pasakojimuose

liedavosi visokiausi fantastiniai vaizdai , kuriuose pagrindiniai veikėjai būdavo ne tik žmonės, bet ir įvairiausios mitinės būtybės, dažniausiai piktos raganos ir velniai.

Raganos mane domino mažiausiai, nors močiutė nuolat gąsdindavo jomis, tačiau aš jų visiškai nebijojau ir nebijau. Pats įdomiausias, mįslingiausias ir kartu baisiausias man būdavo velnias. Tik man, mažai mergaitei, sunku būdavo suprasti, kas tas velnias yra iš tikrųjų, kiek vardų jis turi, geras jis ar blogas, pagaliau kur gi tas velnias gyvena. Vieną kartą močiutė pasakojusi, kad pelkėje, kitame pasakojime velnią sutikau miške ant kelmo ir t.t.

Taigi, velnias yra vienas iš populiariausių mitinių vaizdinių. Jis dažnai minimas tautosakoje, papročiuose, mene, profesionalioje kūryboje, bei kasdieninėje mūsų kalboje. Todėl manau labai svarbu yra suprasti, išsiaiškinti ir žinoti velnio vaizdinį, jo kilmę ir esmę.

,, Nežinant šio vvaizdinio esmės ir kilmės, negalima suprasti ir tinkamai įvertinti tos tradicinės kultūros ir dabartinio meno dalies, kurioje jis vaizduojamas. ” ( Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. 6 psl. )

Velnias sutinkamas įvairiuose lietuvių tautosakos žanruose : padavimuose, buitinėse pasakose, mįslėse, priežodžiuose, etiologinėse ir mitologinėse sakmėse.

Mitologinių sakmių apie mane taip dominantį velnią Lietuvoje užrašyta daug daugiau negu apie kitas mitines būtybes. Vien pasakų apie kvailą velnią užrašyta apie 2000. Užfiksuota keli tūkstančiai lietuvių liaudies tikėjimų apie velnią, ddaugiau kaip 1000 patarlių ir priežodžių. Velnias yra svarbiausias lietuvių mitologinio pasaulio atstovas. Toks velnio, kauko, laumės, giltinės ir kitų dievaičių populiarumas lietuvių tautosakoje skatina šį vaizdinį tirti įvairiais aspektais.

Darbo tikslas. Taigi, savo darbe bandysiu atskleisti ikikrikščioniškos lietuvių religijos panteonus, kaip mitines būtybes, jų vaidmenį kasdieniniame žmonių gyvenime, bei jų vietą lietuvių kultūroje.

2

Istoriniai šaltiniai

Norint suprasti ikikrikščioniškos lietuvių religijos panteonų vaizdinį reikia išsiaiškinti jo istorinę kilmę. Tam būtina apžvelgti istorinius šaltinius.

Mitologija ir religija – svarbiausia etnoso dvasinės kultūros dalis, be kurios pažinimo neįmanoma įsigilinti į daugelio etninės kultūros reiškinių – kalendorių papročių, tautodailės ženklų ir ornamentų, agrarinių tikėjimų – esmę. Žiniasklaidoje ir papuliarioje literatūroje nušviečiant šiuos klausimus, esama daug klaidingų aiškinimų ir netikslių interpretacijų.

Mokslo istorikas Libertas Klimka iš gausybės istorinių užuominų atrinko patikimiausius dalykus kiekvienos mitinės būtybės charakteristikai. Itin svarbus čia yra jų vietos ir funkcijų senovės religinėje sitemoje apibrėžimas. Jos išdėstytos pagal reikšmingumą žmogaus gyvenime, į mitinius personažus pasižiūrėjo šiuolaikinio žmogaus akimis, – su švelniu humoru, bet gilia meile savosios tautos praeičiai bei tradicijoms. Juodosio keramikos ir koliažo technika atliktuose darbuose panaudota liaudies dievdirbių tradicinė “dievukų” statistika.

Knyga L. Klimkos “Senovės Dievai ir Mitinės būtybės” įtaigiau, vaizdžiau ir suprantamiau pristato senąją lietuvių mitologiją bei religiją, poreikį ggiliau ja domėtis, padeda suvokti etninės kultūros reikšmę kiekvieno žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenime. Žadina vaizduotę, skatina mitinius įvaizdžius perkelti ir į kitas vaizduojamojo meno formas, išlaikyti gyvus ryšius tarp gilios praeities ir dabarties bei ateities. Padeda suvokti lietuvių tautos kultūros savitumą, ugdo poreikį ją kūrybiškai turtinti, branginti, saugoti nuo išnykimo, kartu turtina asmenybę ir jos kūrybinius gebėjimus.

Kokius dievus garbino tolimi lietuvių protėviai, kaip juos įsivaizdavo, kokias aukas jiems atnašaudavo, kokios pagalbos iš jų tikėdavosi? Koks buvo dvasinis mūsų krašto senovės žmonių gyvenimas? Baltai nesukūrė savo rašto, tad nepaliko savųjų šventųjų tekstų. Apie jų religiją ir kultus galima spręsti tik iš nedidelių žinučių kaimyninių kraštų kronikose ir metraščiuose, keliautojų pasakojimuose. Antikos autoriai apie baltų religiją nedaug težinojo. Keletas pastabų yra romėnų istoriko Herodoto (V a.pr. Kr.) ir P.K. Tacito (Ia. Po Kr.) darbuose. XI a. Apie baltų religiją rašė vokiečių geografas Adomas Brėmenietis, arabų keliautojas Idrisis. Kai kurių žinių yra hagigrafijose, aprašančiose šv. Vaitiekaus nužudymą Prūsuose. Pagoniškoji praeitis dar tebebuvo gyva žmonių atmintyje ir XVI a., kai buvo rašomos pirmosios Lietuvos istorijos. Po Lietuvos krikšto daug senosiosreligijos dalykų virto liaudiškaisiais tikėjimais ir papročiais. Tad etioliginėse sakmėse ir stebuklingose pasakose galime atpažinti mitų nuotrupas. Apie religines praktikas kartais prabyla iir archeologiniai radiniai. O pagal legendas ir padavimus apie įvairias vietoves galima susekti senovės šventvietes. Atskirų baltų genčių religinėms sistemoms rekonstruoti trūksta duomenų. Tyrinėtojai žino tik pagrindinius skirtumus tarp lietuvių, latvių ir prūsų tikėjimo. Tačiau čia bendrumų randama daugiau.

Lietuviškųjų dievų vyresnybės piramidę sudaro indoeuropietiškų tautų šeimai būdinga dievų trejybė: pasaulio kūrėjas Dievas, griausmavaldis Perkūnas, požemio dievas Velinas. Aukščiausias baltų panteono asmuo yra Dievas (prūsiškai Deywis, Deiws, latviškai Dievs). Kasdieninius rūpesčius Dievas yra pavedęs tvarkyti savo sūnui Perkūnui.

Visuose lietuvių kalba rašytuose religinio turinio raštuose, nuo pat pirmojo M. Mažvydo Katekizmo (1547 m.), žodis velnias buvo vartojamas kaip piktosios

3

dvasios pavadinimas. Šiuo vardu religiniuose raštuose kartais vadinami ir visi senieji lietuvių dievai.

1614 m. žuvo paskutinis kaukas. Vieni mano, kad juos išnaikino keliautojų į Lietuvą užvežtos katės, kiti kalba apie kaukų marą.

1667 m. Zarasų valsčiuje prie pelkės rado negyvą seną laumę. Daugiau niekas mūsų krašte tikrų laumių nebematė. Nors, labai gali būti, kad jos paliko pelkes ir tyliai gyvena tarp mūsų

1756 m. kažkur dingo visi aitvarai. Tai iki šiol dengia paslaptis. Gal jie sugrįš? O gal jau sugrįžo?

1851 metais buvo paskutinį kartą pastebėtas miškinis barstukas. Manoma, kad spartus miškų kirtimas privertė mažuosius girių

žmogelius palikti mūsų kraštą ir iškeliauti į šiaurę.

Ir tai tik pati ilgo sąrašo pradžia. Graudžiai verkiančią deivę milžinę Medžiojimą paskutinį kartą matė Anykščių šilelyje netrukus po jo iškirtimo. Senieji, pagoniškieji dievai: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis, nustojo rodytis dar ankščiau. Šventi ąžuolynai iškirsti, aukurų akmenys perdaryti į girnas. Mes juos praradome. Negrįžtamai.

Vadinti stabmeldžių dievus piktosiomis dvasiomis, buvo įprasta krikščionių kraštuose, ankstyvaisiais krikščionybės metais.

,,Šitokia reikšme velniui artimą žodį velnuva (plg.dar.liet.k.žodį velniava) yra pavartojęs ir M.Mažvydas.” (Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. 112 psl.) Velnuvomis yra vadinamos visos senovės lietuvių dievybės (kaukai, žemėpačiai, lauksargiai).

Istoriniuose šaltiniuose minima ir velniui artima moteriška mitinė būtybė – Velona, Giltinė, kuri apibūdinama kaip mirusiųjų deivė. Šiai deivei būdavo aukojama per skerstuvių šventę, bei prisimenant mirusiuosius.

Tikruoju savo vardu velnias, tiksliau – Vels, minimas ir latvių istoriniuose šaltiniuose. 1761 m. G. H. Stenderio latvių gramatikoje Vels aiškinamas kaip mirusiųjų dievas, o veli, kitaip Vėlinės, – mirusiųjų dievo dienos. Lietuvių raudos ir latvių laidotuvių giesmės mums atskleidžia labai svarbų dalyką, kad welinas, welnas ar wels latvių bei mūsų lietuvių mitologijoje yra ne paprastas velnias, o dvasios, kurios atsirado iš numirusių žmonių vėlių.

Daugiau dėmesio velnio vaizdiniui pradėta skirti tik XIX a. pabaigoje, kuomet buvo sukaupta daugiau įvairios lietuvių ttautosakos, bei etnografinės medžiagos. Jau L.Jucevičius ,, Lietuvoje ”( 1846 m.), ,, Žemaičių žemės prisiminimuose ”(1842 m.), bei kituose savo veikaluose buvo užfiksavęs patarlių, priežodžių, pasakų, sakmių, tikėjimų, burtų apie velnią. Daug sakmių, pasakų ir kitokių tautosakos kūrinių apie velnią užrašė žymieji XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautosakos rinkėjai – J.V.Basanavičiai, M.Slančiauskas, V.Kalvaitis. Kad velnias nebuvo užmirštas ir

lengva ranka priskirtas kriščioniškam pasauliui, tai – J. Basanavičiaus nuopelnas.

Jau vienoje iš pirmųjų savo publikacijų ,, Mitologojos fragmentai ” (1887 m.) jis daug dėmesio skyrė velnio vaizdiniui. Čia aprašomi velnio santykiai su perkūnu..

Taigi, apžvelgus istorinius šaltinius apie velnią, panagrinėjus surinktą tautosakininkų folklorinę medžiagą, matomas labai įvairus ir prieštaringas velnio vertinimas.

Dievai žmonių padėjėjai

Dievai perspėja žmogų aapie pavojus ir nelaimes, saugo ir gina jį, moko gyvenimo tiesų ir išminties. Religingas žmogus jaučiasi esąs saugus , tarsi pasaulio centre, jo gyvenimas žemėje – tai būtis tarp gimimo ir mirties, žemės ir dangaus, pasaulio ir dausų. Baltų bendrumo laikais tikėta ir į moteriškąją dievybę, suteikiančiąją žemei derlumą. Tai P.K. Tacito minima Dievų motina: latvių Zemes mate, lietuvių – Žemuna. Iš jos ir kažkurio kito dievo galėjo būti kilę dieviškieji Dvyniai, vaisingumo ir žmogaus darbų mitiniai globėjai.

Mitinės bbūtybės, globojančios žmogaus darbus, pasireiškia tam tikrose vietose, o lydinčios žmogaus gyvenimą apsilanko namų viduje, tai būdinga : Gabijai, Kaukui, Giltinei, Javinei, Pilnyčiui, Laimai.

Dievas gyvena danguje, sukūrė pasaulį pirmalaikį, įdiegė jame teisybės principą, nustatė moralės ir dorovės normas. Dabar jis gyvena dausose. Jo dvare – amžinosios vasaros sodas. Čia žiemoja ir paukščiai. Dievas į pasaulį nusileidžia retai. Tik kartais akip senelis pasibeldžia į kieno nors duris, patikrinti ar žmonės dar nepamiršo jo sukurtų teisybės, gailestingumo, tarpusavio meilės priesakų. Teisuolius jis priglaudžia po mirties savo dangiškajame sode. Kasdieninius rupesčius vetoj jo atlieka jo sūnus Perkūnas.

Velnias, Veliuona ir Giltinė – žmonių draugas ar priešas? Tai pats aktualiausias, atkeliavęs iš mano vaikystės. Niekaip negalėjau suvokti, geras tas velnias ir giltinė ar blogas. Į tokį paprastą klausimą atsakyti nėra lengva. Vienuose lietuvių tautosakos kūriniuose velnias ir giltinė vaizduojami kaip žmonių draugai, kituose pamatysime velnią, kaip žmonių priešą.

Kai kuriuose vaizdeliuose velnias pats nudirba įvairius darbus arba padaro taip, kad žmonių dirbami darbai sektųsi. O būna ir taip, kad velnias duoda žmonėms pinigų ar kitokių gėrybių, užstoja neteisingai skriaudžiamus. Taigi, kartais velnias padeda žmonėms nesavanaudiškų paskatų vedamas. Tačiau dažniausiai lietuvių tautosakoje velnias vaizduojamas, kaip žmonių priešas. Velnias pajuokia žmones, kankina, nužudo arba nori nnužudyti, gundo juos nusidėti.

,,Velnias baudžia žmones nuolat reikalaudamas žmogaus mirties;” (N.Gimbutienė Senovės lietuvių deivės ir dievai p.125)

Antropomorfizuotų demonų (velnių) pranašumas prieš žmones tėra santykinis. Besaikės yra jų aistros, nėra saiko jų visiems malonumų troškimams. Velniams dažniausiai priskiriamos visos blogosios savybės, kokias tik žmogus gali įsivaizduoti. Neretai velniai tramdomi įvairiomis magijos priemonėmis. Jėgos, kurios turi šėtonišką pobūdį, dažnai turi didžiulę galią.

Kadangi anksčiau žmonės labiau tikėjo visokiomis dvasiomis ir velniais, todėl dažnai tuo buvo aiškinami ir jų gyvenimo procesai. Pavyzdžiui, jeigu žmogus girtuoklis arba mėgėjas lošti kortomis, tai buvo sakoma, kad šį žmogų apsėdo velnias.

Velnio apsėdimu buvo laikoma ir tai, jeigu žmogus susirgdavo nepagydoma ar nežinoma liga. Tokio žmogaus visi šalindavosi ir jis turėjo kitų šalintis.

Paminėti tikėjimai velniu paskatino burtininkų ir dvasininkijos atsiradimą. Buvo manoma, kad išvaryti ,,velnią” iš žmogaus gali burtininkai, naudodami įvairias magijos priemones. O dvasininkai tą padaryti gali savo maldomis ir ,,gerųjų jėgų” arba dievo pagalba.

5

Siunčia dievaitis Puškaitis savo valdinius pas žmones, kad jiems padetų. Bet kad kaukai atkeliautų i sodybą, reikia ir pasistengti. Anksčiau net tam skirti dvasininkai buvo, kurie žinojo veiksmingas maldų formules ir apeigas. O paskui šeimininkes

įsitikino, kad ir pačios gali kuo puikiausiai išsikviesti kaukus – tereikia iš vieno ssiūlo padaryti skraistę ir ją užkasti žemėse po namų kampu.

Ženklas, kad kaukai apsilankė, būna ne vietoje numestas koks nors niekniekis, pavyzdžiui, skiedra. Tai reikia suprasti kaip kaukų pasiūlymą susitartį. Jeigu šeimininkas dovanėlę priima, užsimezga ryšiai. Iniciatyvos kaukai nepaleidžia iš rankų ir toliau. Pamatę, kad jų dovanos priimtos, pasirodo šeimininkams vos ne visai nuogi ir aimanuoja bei verkslena, kas gi juos, vargšus, aprengs. Tada šeimininkė turi kaukus tinkamai aprengti: reikia pasirinkti delčioje išpuolantį ketvirtadienį ir per vieną naktį iš ketvirtadienio i penktadienį pasiūti drabužį iš lino. Tai ir yra alga kaukams. Bet jeigu šeimininkė nespeja visko padaryti per vieną naktį arba padaro per daug, kaukas tampa plikuoju kauku ir ima tuštinti nelaimėlių ūkį svetimųjų naudai. Jeigu viskas padaryta kaip reikia, kaukai tampa tikrais naminiais kaukais, o ne laukiniais bezdukais ir suteikia namams skalsą: iš atnešto šieno glėbelio kupinas vežimas atsiranda, o iš kelių grūdelių aruodas toks pilnas pasidaro, kad nė pelė neras, kur uodegos galą įkišti. Bet šeimininkė turi nepamiršti kaukų pamaitinti. Beje, kaukai – vegetarai, valgo tik augalinį maistą. Jeigu neranda jiems palikto valgio arba kas nors iš kaukų pasityčioja palikdamas jiems sudžiūvusio mėšlo, kaukai supyksta ir atkeršydami padega svirną. Keista, bet ir patys žūva ugnyje. O

gal tai jiems vienintelis būdas sugrįžti i savąją stichiją – gamtą?

Vaizdinė charakteristika

Lietuvių tautosakoje kauko, velnio, laumės ir kitų dievų vaizdinys yra labai sudėtingas. Jų vaizdinio charakteristika sukurta remiantis tokiais kūrybos šaltiniais, kuriuose vaizduojamo dievų tikrumu buvo tikima t.y. įvairiomis mitologinėmis sakmėmis, padavimais ir įvairiausiais tikėjimais.

Be kaukų, savo opusuose kalba dar apie barstukus, barzdukus ir bezdukus. Barzdukai taip vadinami dėl jų barzdos. Nesąmonė, prieštarauja A.J.Greimas, kaukams dar toli iki žmoniu ir jiems būdingų barzdų, tai juk tiesiog nnebaigti lipdyti, grubios formos padarėliai. Neturi jie ne tik barzdos, bet ir smailos kepurėlės su spurgeliu (ar varpeliu), raudonų batelių su spindinčia sagtimi, švarkelio, su juosta plačių diržų, ir žalių kelnių, žodžiu, viso to, kuo mėgsta pasipuikuoti germanų nykštukai. Pasak A.J.Greimo, barzdukai yra tiesiog iškraipytas žodis barstukai (nuo žodzio barstyti, t.y. turtus dalyti). Taigi geriau žodžio barzdukai iš viso nevartoti. Tiesiog barstukai. Bet barstukai tik tol, kol gyvena miške. Kai patenka pas žmones, vadinami kaukais. O ju dievaitis, šaukiamas Putscetum, ggyvena kartu su barstukais po šeivamedziu (paprasti žmonės šį krūmą vadina tiesiai šviesiai – bezdu, mat jis skleidzia labai stiprų ir nelabai malonų kvapą ir i ji kreipiasi žmonės, norintys, kad pas juos ateitų barstukai ir atneštų skalsą. Kas yra sskalsa? Kaukai, skirtingai negu aitvarai, neneša javų ar šieno daug. Jie atneša tik šieno šapelį ar grūdų saikelį. Bet stebuklingus – niekada nesibaigiančius. Tai ir yra skalsa – kai daiktas vartojamas nesusivartoja. Tiesiog kaukas, būdamas žemės vaikas, turi iš jos paveldejęs nesibaigiančią energiją ir perteikia ją savo atnešamiems daiktams.

Grįžkime prie kauko išvaizdos. Neturi jis nei barzdos, nei batelių ir pan., tai ką gi jis turi? Arba bent jau kokios formos? Apie kauko formą mokslininkai sprendžia iš štai ko. Jeigu kauką supykdysi jam parodydamas špygą, kaukas atkeršydamas gali užmesti votį, kurį dar kiaulniežiu arba ir tiesiog kauku vadinama. Taigi kaukas turėtų

būti sferoidinės formos. Labai protinga išvada. Tik ar ne geriau būtų išsiperinti arba išsikviesti tą kauką ir apžiūrėti? SSakoma, kad moksle tiesesnis kelias ne visada būna trumpesnis. O teorinis geriau negu praktinis.

Žodis kaukas dar labai primena kvaukė (galva), kaukė, kaukolė. Taigi vėl pabrėžiama sferoidine forma. Yra dar vienas žodelis – kvaukis, juo vadinamas žmogus, kurio nosis ilga. Taigi jau išmastėme, kad kaukas turi ilgą kablio formos nosį ( žvejai tam tikrą kablį vadina kauku, o ir kaukė dažnai daroma su ilga kreiva nosimi). Dar kvauke vadinama į buožgalvį panasi žuvis, kaukučių – vaikų žaisliukas vilkutis, kaukių &– pypkė, kurios kandiklis ilgas. Štai ir turime kauko atvaizdą – beveik apvali galva, papuošta ilga kumpa nosimi ir ištysęs kūnas.

Kadangi su laiku keitėsi tautosakiniai kūriniai, todėl ir velnio vaizdinys nukeliavo ilgą intensyvios raidos kelią, kas manau šiam vaizdiniui suteikė dar daugiau įvairiausių spalvų bei atspalvių.

,,Velnias – spalvingiausia lietuvių tautosakos mitinė būtybė, turinti nepaprastai daug vardų ir įvairių išvaizdų.”(Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis 32 psl.).

Lietuvių tautosakoje velnias turi daugybę vardų. Šie vardai įvairūs pagal kilmę, semantiką, santykį su liaudies ir krikščionybės tradicijomis. Dauguma velnio vardų nusako jo būdą – dažniausiai piktumą, blogumą , arba gyvenamąją vietą. Žodžio velnias populiarumą rodo visoje Lietuvoje žinomi, iš jo padaryti vietovardžiai, kurių surinkta apie 400. Dažniausia su velnio vardu susiję balų, raistų, daubų, pievų, ežerų, kalnų pavadinimai. Tokie kaip Velnio duobė Aukštadvaryje, pelkė Velniabliūdis Prienų rajone.

Daugiau kaip pusėje visų mitologinių sakmių apie velnius , daugelyje pasakų, bei kituose kūriniuose nupiešiama ir velnio išvaizda.. Kartais velnias turi antrinį pavidalą. Dažniausiai velnias pasirodo antropomorfiniu pavidalu. Jis pasiverčia žmogumi , pvz. jaunu ponaičiu, kunigu, vokietuku, muzikantu, senu ponu . Rečiau velnias pasirodo zoomorfiniu pavidalu, jis pasiverčia meška, vilku, juodvarniu ir t.t. Išskirtiniais velnias gali virsti įvairių daiktų pavidalo būtybe, ppvz. kamuoliu, stulpu.

Pasidomėję velnio vardais, suprantame, kad velnio vaizdinys turi du sluoksnius : liaudiškąjį ir krikščioniškąjį. Kai kurios etiologinės sakmės apie velnių kilmę, paremtos tikėjimais, susijusiais su krikščionybe. Tikima, kad velniais dievas

paversdavo nepaklusniuosius. Šėtonu, Liucipieriumi, Antikristu ir kitokiais vardais Lietuvoje buvo vadinama piktoji dvasia.

Dažniausiai lietuvių mitologinėse sakmėse ir pasakose velniai sutinkami po vieną, tik retkarčiais būriais. Buvo tikima, kad velnias bijo šermukšnio, kadagio, terbos su duona, lempos arba žvakės šviesos, išvirkščių, baltų drabužių, bei religinių apeigų daiktų : krikšto rūbelių, rožančiaus, škaplerių, kryžiaus. Pasakojama, kad velnias nusprogsta begerdamas vandenį arba galima velnią nušauti sidabrinėmis monetomis. Jeigu nori velnią prisišaukti, tai užtenka naktį apėjus tris kartus apie trobą jį tik pakviesti arba švilpti nuėjus į kryžkelę. Nebuvo galima supti kojų, o vakare arba naktį jokiu būdu negalima žiūrėti į lubas. Dažniausiai velniai

pasirodydavo vakare arba naktį, labai retai dieną ar ryte. O dingdavo išaušus, vos tik pragydus pirmiesiems gaidžiams.

Be paties velnio lietuvių sakmėse ir pasakose dažnai vaizduojami ir kiti jo šeimos nariai : žmona, vaikai ar tėvai.

Iš tokių velnio vardų, kaip raguotasis, skeltanagis, bekulnis, šlubis, vienaakis ir kitų, galima spręsti apie keistą, negražią, mums nepriimtiną jo išvaizdą. Dar keisčiau, jis buvo vadinamas tokių augalų vardais, kurie vveikia žmogaus psichiką : drignė, čemerys. Tabakas bei svaigieji gėrimai taip pat buvo vadinami velnio vardais. Tas išliko ir iki mūsų dienų, juk degtinė ir šiomis dienomis kartais vadinama velnio lašais. Visi šie vardai turi neįkainojamą mitologinę prasmę.

Velnio vardai nėra tik lietuviškos kilmės, kartais velnias sau vardą pasiskolina ir iš kitų kalbų : slavų biesas, žydų šėtonas, kaimyninių latvių piktpūtis.

Gamtos ryšys

Beveik visi tautosakiniai lietuvių kūriniai atskleidžia labai glaudų velnio ryšį su gamta. Juk dažniausiai velnias ir sutinkamas gamtoje, tik retai kada uždaroje erdvėje. Labai stipriai velnias siejamas su vandeniu. Buvo manoma, kad jis gyvena ir pasirodo prie vandens. Pačiai teko išgirsti ne vieną močiutės pasaką, kurioje velnias išlenda iš pelkės, nežinau galbūt tai sąlygojo mano gyvenamoji vietovė, Prienai, kur visai netoliese yra pelke, vadinama Velniabliūdžiu. Net ir šiomis dienomis žmonės lenkiasi šios vietos.Glaudūs velnio ryšiai su vandeniu rodo, kad šis vaizdinys iš dalies reiškia suasmenintą, susimbolintą, pavojingą, mirtį nešančią ir kartu naudingą, žemei gyvybę teikiančią vandens stichiją. Velnio sąsaja su vandeniu leidžia apčiuopti jo prasmę, funkcijas ir vietą visame mitologiniame pasaulyje. Žemės vanduo įvairių tautų mitologijoje neretai gretinamas su požemiu, kuriame lokalizuojamas mirusiųjų pasaulis, arba įsivaizduojamas, kaip riba tarp žemės ir

požemio, kitaip tariant tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Tačiau velnias lietuvių tautosakoje siejamas ir visiškai priešingu vandeniui elementu tai yra ugnimi. Šis ryšys atsirado daug vėliau, esant stipriam krikščionybės poveikiui. Todėl dažnai velnią prie ugnies sutinkame pragare. Norint suprasti, kodėl lietuvių folklorinis velnias siejamas su priešingais elementais – vandeniu ir ugnimi, reikėtų prisiminti šių elementų mitologinę prasmę. Atsižvelgiant į šių elementų naudą ir žalą žmogui, abu jie siejami ir su gyvybe, ir su mirtimi, ir su vyriškuoju, ir su moteriškuoju pradu, iir su gydančiomis, ir su griaunančiomis, naikinančiomis galiomis.

Taip pat dažnai, kaip ir su vandeniu, velnias vaizduojamas su akmenimis. Todėl yra nemažai akmenų, vadinamų velnio vardais. Buvo tikima, kad velnias net žmones gali paversti akmenimis.

Grįžkime prie barstukų dievaičio. Taigi gyvena jis kartu su savo pavaldiniais po bezdo krūmu ( žmonės sako, kad nuo tu bezdukų nelabai koks kvapas sklinda, žodžiu, ne veltui taip pavadinti). Putscetum – ne visai lietuviskai skamba. Ir suka galvas mokslininkai, kaip lietuviškai jį pavadinti. Vieni ssako, kad Pusetas, kiti – kad Puskaitis. Na, Pusetas – viskas aišku, nuo žodžio pusis. Bet neaišku, kodėl dievaitis, savo vardą kildinantis iš pušies, gyvena po šeivamedziu. Negi dėl kvapo? Tokio?! Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, bet vis tiek nelabai ttikėtina. Ko gero, teisingiau bus jį lietuviškai Puškaičiu šaukti – nuo žodžio puškuoti ar puškas. Ir tada

9

galima apie ši dievaitį kalbėti kaip apie „inkarnaciją žemės, kuri „puškuodama“ ir skleisdama kvapus su bezdu pagalba gimdo chtonines išaugas: barstukus – bezdukus -kaukus“.

Kaukai – laukinės, t.y. tikros, gamtos padarai. Ir kad galėtų žmogus jais pasinaudoti, turi paprašyti Puškaičio, kad atsiūstų, o tada juos reikia sucivilizuoti, t.y. aprengti. Bet senoliai žino dar vieną būdą, kaip įsigyti kauką. Galima išperinti iš kuilio kiaušių (panašiai kaip aitvarą iš gaidžio kiaušinio). Reikia paskersti lygiai lygiai 7 metų kuilį (kitaip sakant, kuilio gimimo dieną), išpjauti jo kiaušius, padėti juos šiltoje vietoje (pavyzdžiui, ant krosnies, tiks iš bėdos ir radiatorius) arba ant pūkų prieangio durų stulpe iišskaptuotoje skylėje, tą skylę užtaisyti ir laukti. Kai išgirsite, kad ten kažkas baladojasi, žinokite, tai naujagimis į šitą pasaulį veržiasi. Ką gi, pastarasis būdas labai puikiai pabrėžia, kad kaukas yra miško vaikas – jis perinamas medyje, o prieangio durys simbolizuoja perėjimą iš vieno pasaulio (naturalios gamtos) į kitą (žmonių, civilizacijos).

Kai kas kaukus laiko mirusiųjų dvasiomis, kauku vadina nekrikštytą mirusį vaiką. Ir sako, kad gyvybė glūdi žmogaus galvoje, todėl norint, kad vėlė nesivaidentų, reikia mirusiajam nukirsti galvą – nes kkaukolės gali naktį keltis iš kapų, ridinėtis kapinėse ir daužytis viena i kitą. Geriau jau apie kaukus galvoti kaip apie žmonių pagalbininkus. Nors ir dirba jie tik už algą. Bet, sako, už dyką ir arklys arklio nekaso.

Bene dažniausiai velnias sutinkamas miškuose, giriose. Dažnai pasakose ir sakmėse piešiamas velnias, sėdintis ant kelmo. Taip pat yra tikėjimų, kad velnias tampriai susijęs su augalais ir medžiais – egle, beržu. Manoma, kad miške velnias vaizduojamas todėl, kad anais laikais miškas buvo suvokiamas kaip svetima,

neįsisavinta erdvė, kuri buvo tarsi riba tarp šio ir kito pasaulio.

Velnio paveikslas padavimuose labai artimas milžino paveikslui. Velnio jėgą padavimuose rodo jo sugebėjimas nešioti didelius akmenis, maišus smėlio ir kt.

Etiologinėse sakmėse velnias vaizduojamas kartu su dievu. Dievas ir velnias yra svarbiausi tradiciniai daugelio etiologinių sakmių veikėjai, kuriantys šį pasaulį.

Kūriniuose atsispindi ir daug velnio blogio užuomazgų.

Daugelyje lietuvių tautosakos kūrinių vaizduojami velnio santykiai su moterimis. Buvo tapatinama velnio ir merginų grožis. Be velnio nebuvo apsieinama vestuvėse, kur velnias atlikdavo piršlio vaidmenį.

Plati ir populiari lietuvių tautosakos tema – velnias ir mirusieji. Daugumoje pasakų velnias žmogui duoda arba skolina pinigų, taip norėdamas gauti jo sielą. Visokiais būdais nelabasis viliodavo žmonių sielas į pragarą. Todėl žmonės bijodavo pomirtinio gyvenimo.

Išvados :

Taigi, trumpai apžvelgus ikikrikščioniškos lietuvių religijos panteono vaizdinį ir jo funkcijas, galima daryti šias išvadas :

Viena iš svarbiausių ir pagrindinių mitinių būtybių lietuvių tautosakoje yra velnias ir kaukas. Tai bene pačio spalvingiausio mitinės būtybės, turinčios daugybę vardų, išvaizdų bei pavidalų. Šios būtybės glaudžiai susijusios su gamta, žmonėmis, o taip pat ir dievais;

Bendroji velnio ir kauko vaizdinio charakterista nupiešta, remiantis tais lietuvių tautosakiniais kūriniais, kuriuose velnio ir kauko tikrumu buvo tikima, tai yra padavimais, sakmėmis, tikėjimais. Velnio ir kauko funkcijos lietuvių religijoje ir mitologijoje yra atskleistos.

Lietuvių tautosakoje velnio ir kauko ryšys su gamta yra labai glaudūs. Velnias siejamas su tais dalykais, kurie žmogaus gyvenime yra labai svarbūs: vanduo, ugnis ir t.t.

Labai populiarus velnias ir tradicinėje lietuvių kultūroje. Nelabasis siejamas su vaisingumu, derlingumu, su mirusiais ir gyvaisiais. Žmogaus gyvenime velnias ir kaukas atlieka tiek gera, tiek ir bloga. Visi dievai ir deivės turi tam tikrą reikšmę ir užima svarbią vietą pagoniškajame laikotarpyje.

Kita mitinė būtybė lituvių tautosakoje yra Dievas. Tai pati spalvingiausiabūtybė. Kasdieninio gyvenimo tėkmei jis nedaro įtakos, pavesdamas tai žemesnio rango dievams. Dievo vardu tik sutvirtinamos sutartys, ištariama priesaika.

Laumė – moteriška, mitologinė būtybė, doros ir moralės normų sergėtoja, darbštumo įsikūnijimas, apdovanojanti neturtingų tėvų vaikus, bbaudžianti už godumą ir palaidumą.

Per ilgą, besitęsiantį tūkstantmetinį laikotarpį lietuviai sukūrė daugybę deivių, susietų su kosmosu, įvairiais gamtos reiškiniais, žmonijos ir gyvūnijos gyvenimu. Su gilia pagonybė susieta dauguma lietuvių liaudies motyvų.

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

NEAKIVAIZDINĖS STUDIJOS

A GRUPĖS DALYKAS

SENOVĖS LIETUVIŲ PASAULĖŽIŪRA

NAMŲ DARBAS

Atliko:

Tikrino:

Kaunas 2003

Literatūra

1. Račiūnaitė R. Senvaitytė D. Vaicekauskas A. Senovės lietuvių pasaulėžiūra: metodinė priemonė.- Kaunas, 2001.

2. Max Weber Religijos sociologija.- Vilnius, 2000.

3. Vėlius N. Chtoniškas lietuvių mitologijos pasaulis.- Vilnius, 1987.

4. Gimbutienė N. Senovės lietuvių deivės ir dievai. – Vilnius, 2002.

5. Klimka L. Senovės dievai ir mitinės būtybės. – Vilnius, 2002.

6. Greimas A.J. Tautos atminties beieškant. – Vilnius- Chicago 1990.